Civilinė byla Nr. 2A-1082-560/2012
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-23287-2009-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
50.11.2.; 121.18;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. L., E. L., G. L., K. L. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį ieškovams G. L., E. L., G. L., K. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai G. L., E. L., G. L., K. L. pateikė ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti atsakovę sudarytis su ieškovais buto, esančio (duomenys neskelbtini), gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyriaus 1990-03-22 išduoto garantinio rašto nr. 27 bei Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkio pagrindu buvo nuspręsta ieškovės tėvui J. P. ir jo šeimai, susidedančiai iš penkių asmenų, išnuomoti butą (duomenys neskelbtini), kai bus pateikti dokumentai apie manevrinio fondo buto (duomenys neskelbtini), palaisvinimą. Ieškovės tėvas mirė (duomenys neskelbtini), o motina – (duomenys neskelbtini) m., ir G. L. paveldėjo visą jų turtą. 2000-09-12 buvo perduotas UAB „Senamiesčio ūkis“ manevrinio fondo butas (duomenys neskelbtini). Ieškovai persikėlė gyventi į butą (duomenys neskelbtini), nors jis nebuvo iki galo suremontuotas. 2009-06-22 ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu sudaryti nuomos sutartį ir įregistruoti ją ir jos šeimos narius: E. L., G. L. ir K. L. adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad atsakovė, siekdama įvykdyti savo prisiimtą prievolę dėl buto (duomenys neskelbtini), suteikimo ieškovų šeimai po kapitalinio remonto užbaigimo, skyrė dalį lėšų tokiam remontui atlikti. Dėl lėšų stokos atsakovė sutiko, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), būtų kapitaliai remontuojamas už būsimų gyventojų, tame tarpe ir už ieškovų, lėšas. Ieškovai dalyvavo Daugiabučių namų savininkų bendrijos steigime, skyrė namo (duomenys neskelbtini), ir jo buto Nr. 4 kapitaliniam remontui nuosavas lėšas, sudarė sutartis dėl komunalinių paslaugų teikimo. 2007-01-09 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kapitalinis remontas užbaigtas ir namas pripažintas tinkamu naudoti. Priimtų administracinių aktų pagrindu ieškovams ir atsakovei egzistuoja atitinkamos teisės ir pareigos: atsakovui pareiga išnuomoti ieškovams butą (duomenys neskelbtini), po to, kai namas bus kapitališkai suremontuotas, o ieškovams – teisė nuomotis iš atsakovės šias gyvenamąsias patalpas. Ieškovai, vadovaudamiesi šiais argumentais, nesutiko su atsakovės pareikštu priešieškiniu.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Taip pat atsakovė pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė iškeldinti ieškovus su visais jiems priklausančiais daiktais iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, kaip asmenis, kurie savavališkai neteisėtai užėmė svetimą gyvenamąją patalpą, t.y. CK 6.612 str. pagrindu. Nurodė, kad savivaldybių socialinio būsto nuomos sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas. Ieškovai neatitinka šio įstatymo 8 str. 1 d. nustatytų kriterijų socialiniam būstui išsinuomoti, todėl savivaldybė neturi jokio pagrindo išnuomoti jiems gyvenamųjų patalpų lengvatinėmis sąlygomis, o įstatymas nenumato jokių išimčių. Be to, šiuo metu nuosavybės teisė yra įregistruota tik į pastatą (duomenys neskelbtini), tačiau nuosavybės teisės į butus nėra įregistruotos, todėl nėra pagrindo patenkinti ieškovų reikalavimus, nes nuomos sutarties objektu gali būti tik Savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos. Pažymėjo, kad ieškovams įsikėlus į ginčo patalpas jos nebuvo suremontuotos ir nebuvo tinkamos gyventi. Ieškovų įsikėlimas į šias patalpas buvo neteisėtas, nes 2000 m. ieškovai įsikėlė neturėdami teisinio pagrindo, t.y. nebuvo sudaryta nuomos sutartis. Taip pat atsakovas teigė, kad teismas turėtų ex officio pripažinti, kad išduotas garantinis raštas yra niekinis, kadangi jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Tuo metu galiojusio butų kodekso normų pagrindu toks raštas negalėjo būti išduotas. Pagal anksčiau galiojusius įstatymus buvo numatyta, kad galima sugrįžti į anksčiau gyventas patalpas, o ne įsikelti į naujas. Todėl konstatuotina, kad galėjo būti suteiktas garantinis raštas tik grįžti į tas pačias patalpas. Kadangi nebuvo galima grįžti į tas pačias patalpas, turėtų būti pripažinta teisė tik į manevrinį butą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus mieto 3 apylinkės teismas 2011-07-15 sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo E. L. naudai 1 150,00 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovų G. L., E. L., G. L., K. L. lygiomis dalimis, t.y. po 7,41 Lt (septynis Lt, 41 ct), 29,67 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai. Teismas atmetė atsakovės prašymą ex officio pripažinti garantinį raštą Nr. 27 negaliojančiu vadovaujantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos butų kodekso 82 str., 90 str. Įvertinęs atsakovės argumentus, garantinio rašto turinį, jo išdavimo metu galiojusias teisės normas ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, teismas nenustatė prieštaravimų imperatyvioms teisės normoms, dėl kurių būtų pagrindas garantinį raštą pripažinti niekiniu ex officio, nesant reikalavimo dėl jo nuginčijimo. Byloje nustatyta, kad garantinis raštas ieškovams buvo išduotas juos iškraustant iš buto, (duomenys neskelbtini), kadangi namą, (duomenys neskelbtini) nutarta grąžinti Vilniaus miesto arkivyskupijai, taigi ieškovai objektyviai neturėjo galimybės grįžti į butą, kuriame gyveno. Esant tokiai situacijai, ieškovams garantuota, kad jie įgis teisę į butą, (duomenys neskelbtini), tačiau nesant galimybės suteikti jiems minimo buto dėl namo remonto, jie laikinai apgyvendinti manevriniame bute, (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nesutiko ir su atsakovės nuomone, kad ieškovai į butą (duomenys neskelbtini), įsikėlė neteisėtai ir gyvena ten savavališkai. Nors buto nuomos rašytinė sutartis nebuvo ir negalėjo būti sudaryta iki tol, kol namas nebus galutinai renovuotas, Vilniaus miesto savivaldybė nuo pat ieškovų įsikėlimo į butą, (duomenys neskelbtini), 2000 metais žinojo apie tai, kad šiame bute gyvena ieškovų šeima, leido ieškovams savo lėšomis remontuoti pastatą, kuriame yra šis butas, nuolat vyko šalių susirašinėjimas dėl būsto remonto. Ši aplinkybė atsakovei buvo žinoma daugiau kaip dešimt metų, tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų esamai padėčiai pakeisti ar santykius su ieškovais nutraukti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas konstatavo, kad tarp ieškovų ir atsakovės susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Be to, teismas atmetė atsakovės argumentą, kad buto (duomenys neskelbtini), negalima išnuomoti, nes nėra įregistruota nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini). Nors byloje teismas ir konstatavo, kad ieškovai į butą (duomenys neskelbtini), įsikėlė ir gyvena nuomos teisinių santykių, faktiškai susiklosčiusių tarp šalių, pagrindu, tačiau ieškovų reikalavimo įpareigoti atsakovę sudaryti rašytinę buto nuomos sutartį netenkino, nurodant, kad savivaldybei priklausančio turto nuomos santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas, kuris numato savivaldybėms priklausančio socialinio būsto nuomą nekomerciniu pagrindu ir nenumato komercinės būsto nuomos. Tuo tarpu ieškovai prašo teismo įpareigoti atsakovę sudaryti nuomos sutartį su ieškovais komerciniu pagrindu, nes ieškovai neatitinka socialinio būsto nuomininkų kriterijų, todėl toks prašymas negali būti patenkintas. Taip pat teismas atmetė ieškovų atstovo argumentus, kad atsakovės priešieškinį teismas priėmė nepagrįstai, kad byla dalyje dėl priešieškinio turi būti nutraukta LR CPK 293 str. 1 d. 1 p. ar 4 p. pagrindu, teismui konstatuojant, jog byloje esantys bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo sprendimai liudija, jog ankstesni ginčai vyko ne dėl iškeldinimo, o dėl kitų dalykų. Teismui konstatavus, jog ieškovai įsikėlė į ginčo patalpas ne savavališkai, o galiojusio tuo metu 1990-03-22 garantinio rašto pagrindu, bei kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai, atsakovės prašymas iškeldinti ieškovus LR CK4.98 str., 6.612 str. pagrindais buvo atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-07-15 sprendimą dalyje dėl priešieškinio atmetimo ir patenkinti atsakovės priešieškinį bei iškeldinti ieškovus iš ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pasak apeliantės, teismas tinkamai neišsprendė atsakovo pareikšto priešieškinio, t.y. neišsprendė bylos iš esmės. Apeliantės įsitikinimu, garantiniai raštai yra niekiniai, todėl negali būti laikomi teisėtu, tarp šalių susiklosčiusio santykio, pagrindu, nes nagrinėjamomis aplinkybėmis garantinis raštas negalėjo būti išduotas, kadangi tokios teisės tuo metu galioję teisės aktai nesuteikė. Apeliantė nurodo, kad garantinis raštas buvo išduotas pažeidžiant tuo metu galiojusias Butų kodekso 82 str., 90 str. nuostatas, pažeidžiant savivaldybės turto valdymą, naudojimą bei disponavimą reglamentuojančias imperatyvias teisės normas. Tuo tarpu teismas nenurodė, kokiomis būtent garantinio rašto išdavimo metu galiojusiomis normomis teismas remiasi, nenurodė, kokių teisės normų pagrindu galėjo būti suteiktas manevrinis butas, užtikrinant, jog atlikus remonto darbus ieškovai galės persikelti į naują gyvenamąją patalpą. Apeliantės įsitikinimu, garantinis raštas pažeidė imperatyvias tuo metu galiojusio reglamentavimo normas, disponavimo savivaldybės turtu tvarką ir esminius principus, todėl šis raštas yra akivaizdžiai niekinis ir negaliojantis (LR CK 1.80 str.). Teismas, padarydamas priešingas išvadas, neatsižvelgė į LR Seimo kontrolieriaus 1997-12-05 išvadas Nr. 97/05-11P, kur konstatuota, jog išduodant garantinius raštus buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog ieškovų reikalavimas sudaryti rašytinę buto nuomos sutartį negali būti tenkinamas, tačiau teismui nebuvo pagrindo pripažinti, jog tarp ginčo šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Pažymėjo, kad ieškovai pripažino, jog per visą laikotarpį nuo įsikraustymo iki dabar nebuvo mokamas patalpų nuomos mokestis. Taigi ieškovai naudojosi patalpomis ir nė sykio nesumokėjo nuomos mokesčio. Be to, pagal LR CK 6.579 str. nuostatas nuomos sutartis turi būti sudaryta raštu. Šiuo atveju tokia sutartis su ieškovais nebuvo sudaryta. Net ir pripažinus, jog tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai, jie gali būti nutraukti konstatavus, jog pagrindas yra neteisėtas, t.y. pripažinus jog Garantinis raštas yra niekinis, išduotas pažeidžiant imperatyvias teisės normas. Apelianto įsitikinimu, priešieškinys nagrinėjamoje byloje turėjo būti patenkintas, nes pats teismas konstatavo, jog atsakovas negali būti įpareigotas sudaryti nuomos sutartį, kadangi galiojantys teisės aktai nenumato pagrindo išnuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas komerciniu pagrindu, o ieškovai neatitinka kriterijų, keliamų siekiantiems išsinuomoti socialinį būstą. Taigi ieškovai bute gyvena neteisėtai ir nėra galimybės įteisinti susiklosčiusius santykius. Atsakovo įsitikinimu, ieškovai neteisėtai apsigyveno ginčo bute ir jame gyvena nesant teisinio pagrindo, todėl turi būti iš jo iškeldinti vadovaujantis LR CK 6.612 str. Apeliantės įsitikinimu, teismas tinkamai nevykdė pareigos kvalifikuoti šalių santykį ir pritaikyti tinkamas ginčo santykiui teisės normas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, įvertinęs susiklosčiusius teisinius santykius ir manydamas, jog iškeldinimo pagrindas yra kitas, privalėjo vadovautis tomis normomis ir išspręsti ginčą iš esmės, o ne nurodyti, kokiu pagrindu remdamasis atsakovas gali vėl reikšti ieškinį dėl ieškovų iškeldinimo. Tokiu būdu teismas pažeidė proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principus, nes atsakovas, netenkinus jo priešieškinio, privalės vėl kreiptis į teismą dėl ieškovų iškeldinimo. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog, atsakovo įsitikinimu, teismas neužtikrino šalių teisės į sąžiningą ir teisingą teismo procesą, kadangi neužtikrino šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų įgyvendinimo, nes skundžiamame sprendime teismas pasisakė apie kitus ieškovų galimus pažeistų teisių gynimo būdus, tokiu būdu pažeisdamas nešališkumo, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Taip pat atsakovas nurodo, jog teismas nė vienos iš ginčo šalių atžvilgiu netaikė jų prašomų gynimo būdų, t.y. neįgyvendino esminio civilinio proceso tikslo – neišnagrinėjo kilusio ginčo iš esmės.
Ieškovai G. L., E. L., G. L., K. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad įsiteisėję teismo sprendimai (nutartys) yra privalomi visiems asmenims, pareigūnams ir pan.. 2000-07-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-56/2000 Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija nustatė, jog Vilniaus miesto valdyba 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V pripažino 1989-1990 m. išduotus garantinius raštus ir šiuo potvarkiu prisiėmė pareigą įvykdyti garantinių raštų įsipareigojimus. Šis potvarkis laikytinas individualaus pobūdžio administraciniu aktu, iš kurio šalims kyla atitinkamos teisės ir pareigos: atsakovui pareiga išnuomoti pareiškėjams butus (duomenys neskelbtini), po to, kai namas bus kapitališkai suremontuotas, o pareiškėjams teisė nuomotis šias gyvenamąsias patalpas po to, kai namas Stiklių g. bus kapitališkai suremontuotas. Išduoti garantiniai raštai teismo nepanaikinti, todėl yra galiojantys. Nagrinėjant bylą civilinėje byloje negali būti kvestionuojamas įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas, neigiamos įsiteisėjusiu sprendimu nustatytos aplinkybės, nes minėtos administracinio teismo išvados turi prejudicinę galią šiai bylai. Ieškovų teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovai į butą įsikėlė teisėtai, jog tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai, yra teisingos. Ieškovų manymu, atsakovui daugiau nei 10 metų buvo žinoma, jog ieškovai į butą įsikėlė garantinio rašto ir minėto potvarkio pagrindu, tam neprieštaravo, todėl yra praleidęs ieškininės senaties terminą dėl kreipimosi į teismą dėl minėto garantinio rašto pripažinimo negaliojančiu. Be to, atsakovas priešieškinyje nebuvo išdėstęs reikalavimo dėl garantinio rašto pripažinimo niekiniu. Dėl šių aplinkybių apelianto teiginiai, jog teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimus dėl garantinio rašto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad klausimą dėl garantinio rašto atitikimo Butų kodekso 82 str. nuostatoms yra pasisakęs minėtoje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas. Ieškovų teigimu, kiti apeliaciniame skunde pateikti motyvai bei argumentai dėl sprendimo yra deklaratyvaus pobūdžio, nesusiję su bylos šalių ginčo esme.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog nėra pagrindo ex officio pripažinti 1990-03-22 garantinį raštą niekiniu ir negaliojančiu, jog ieškovai į ginčo butą įsikėlė ne savavališkai, o galiojančių garantinio rašto ir 1995-03-23 Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 762 V pagrindu, kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai ir kad negali būti tenkinamas atsakovės prašymas ieškovus iškeldinti iš ginčo patalpų LR CK 6.612 str. pagrindu. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia šių skundžiamo teismo sprendimo pagrįstų išvadų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad su ieškovais negali būti sudaryta nuomos sutartis. Šios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, prieštarauja šių kategorijų bylose formuojamai teismų praktikai. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinis skundas yra paduotas tik dėl sprendimo dalies, kuria buvo atmesti atsakovės reikalavimai pripažinti minimą garantinį raštą niekiniu bei iškeldinti ieškovus iš ginčo patalpų. Apeliacinis skundas dėl sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovą sudaryti buto nuomos sutartį, nepateiktas, todėl šioje dalyje skundžiamo sprendimo teisėtumas neperžiūrimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes, pateikia kiek kitus teisinius argumentus, nei pirmosios instancijos teismo, dėl atsakovės (apeliantės) reikalavimo iškeldinti ieškovus iš ginčo buto netenkinimo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovai iki 1990 m. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuomojo gyvenamąsias patalpas – (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius 1990-03-22 garantiniu raštu Nr. 27 J. P. (ieškovės G. L. tėvui) ir jo šeimai, kapitalinio remonto laikui suteikė butą iš manevrinio fondo, esantį (duomenys neskelbtini), bei garantavo, jog kapitaliniam remontui pasibaigus šiems bus suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini), į kurį persikėlus privaloma atlaisvinti suteiktą manevrinį butą. Vilniaus m. valdybos 1995-03-23 potvarkiu Nr. 762V kapitališkai suremontuotame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nutarta išnuomoti butus šeimoms. Byloje pateiktas šeimų, kurioms išnuomojami butai, sąrašas (potvarkio Nr. 762 V priedelis) patvirtina, jog 1990-03-22 garantinio rašto Nr. 27 pagrindu J. D. P. (ieškovės G. L. motina) ir jos 5 asmenų šeima iškeldinama iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), išnuomojant butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas Vilniaus m. savivaldybė yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 1094-0361-4015, kuriam priklauso butas Nr. 4, savininkas. Ieškovai pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovę sudaryti su jais ginčo buto nuomos sutartį, atsakovas reikalavo minimą garantinį raštą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu bei iškeldinti ieškovus iš ginčo buto, kaip savavališkai užėmusius šias patalpas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį ir priešieškinį atmetė.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino 1990-03-22 garantinio rašto Nr. 27 niekiniu ir negaliojančiu. Apelianto įsitikinimu, šis garantinis raštas buvo priimtas (išduotas) pažeidžiant tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 str., 90 str. nuostatas, jis pažeidžia Valstybių ir savivaldybių turto valdymo įstatymo 81 str. įtvirtintus principus. Su šiais apelianto teiginiais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Pirmiausia pažymėtina tai, kad iš bylos medžiagos seka, jog tiek nagrinėjant civilinę bylą pagal E. Š., G. L., A. N., G. N., K. D. ieškinį Vilniaus miesto valdybai dėl 1998-06-04 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 1091V dalies panaikinimo, tiek ir nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjų E. Š., G. L., A. N., G. N., K. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto tarybai dėl Vilniaus miesto tarybos 1999-10-13 sprendimo Nr. 442 pirmojo punkto panaikinimo, atsakovas buvo išdėstęs analogišką poziciją, jog, jo manymu, garantinis raštas (garantiniai raštai) buvo išduoti pažeidžiant Būtų kodekso 82 str. ir 90 str. nuostatas, tačiau teismai, priėmę galutinius, įsiteisėjusius minėtose bylose procesinius sprendimus, nekonstatavo, jog išduoti garantiniai raštai prieštarauja nurodomoms Butų kodekso nuostatoms ar yra negaliojantys tuo metu galiojusio LR CK 47 str. pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taip pat neturi pagrindo konstatuoti, kad garantinis raštas buvo išduotas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas. Priešingai, garantinio rašto išdavimas atitiko tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 str. 1 d. nuostatas, kurios numatė, kad kai valstybinio ar visuomeninio butų fondo gyvenamasis namas kapitališkai remontuojamas, jeigu remontuoti negalima neiškeldinant nuomininko, nuomotojas privalo suteikti nuomininkui ir jo šeimos nariams kapitalinio remonto laikui kitą gyvenamąją patalpą, nenutraukdamas remontuojamos patalpos nuomos sutarties. Byloje nustatyta, kad garantinis raštas ieškovams buvo išduotas juos iškraustant iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), kadangi po kapitalinio remonto atlikimo buvo numatyta šį butą panaudoti kitoms reikmėms – nutarta grąžinti Vilniaus miesto arkivyskupijai. Taigi ieškovai objektyviai neturėjo galimybės grįžti į butą, kuriame gyveno, todėl atsakovas įsipareigojo ieškovo šeimai suteikti butą kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini), kas atitiko tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 str. 5 d. reikalavimus, kad tais atvejais, kai nuomininko ir jo šeimos narių turima gyvenamoji patalpa dėl kapitalinio remonto negali būti išsaugota, nuomininkui ir jo šeimos nariams turi būti suteikta kita tinkamai įrengta patalpa. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo aiškinimas, kad susidariusi situacija, kuomet ieškovams, kurie buvo iškeldinti iš anksčiau nuomoto buto, laikinai suteikiant manevrinį butą bei įsipareigojant nuolatiniam gyvenimui suteikti kitas suremontuotas gyvenamąsias patalpas, prieštarauja minėtoms Butų kodekso nuostatoms, yra nepagrįsti. Atsakovė per siaurai aiškina tuo metu galiojusio Butų kodekso 82 str. bei 90 str. nuostatų taikymą. Pažymėtina, jog tuo metu galiojusios įstatymo nuostatos nenumatė garantinio rašto turinio bei nedraudė išduoti garantinį raštą, įsipareigojant ateityje išnuomoti kitas tinkamas gyvenamąsias patalpas, šių patalpų kapitalinio remonto laikotarpiu laikinai suteikiant teisę gyventi manevriniame bute. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš bylos medžiagos seka, jog atsakovas faktiškai siekė vykdyti garantiniuose raštuose bei dėl jų vykdymo priimtame administraciniame akte – 1995-03-23 potvarkyje Nr. 762V prisiimtus įsipareigojimus ieškovams – išnuomoti ginčo butą, nelaikė, kad išduotas garantinis raštas bei potvarkis yra neteisėti. Atsakovas neginčijo šio garantinio rašto teisėtumo klausimo tuo metu įstatymo numatyta tvarka, todėl praėjus kiek daugiau nei 20 metų nuo garantinio rašto išdavimo, kuriuo atsakovas įsipareigojo ieškovams nuolatiniam gyvenimui išnuomoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinimas niekiniu ir negaliojančiu, prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo, ieškovų teisėtų lūkesčių principams. Taip pat nepagrįsti apelianto teiginiai, jog garantinis raštas pripažintinas niekiniu kaip prieštaraujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymo 81 str. principams, kadangi minimas įstatymas garantinio rašto išdavimo metu negaliojo, todėl šio garantinio rašto priėmimo (išdavimo) teisėtumo klausimas vėliau priimtų norminių teisės aktų nuostatų pagrindu nėra galimas. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių atmetami apelianto teiginiai, jog 1990-03-22 garantinis raštas Nr. 27 turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, kadangi byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog šis garantinis raštas buvo išduotas (priimtas) pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas. Šios išvados nepaneigia ir apelianto nurodomos LR Seimo kontrolieriaus 1997-12-05 išvados Nr. 97/05-11P. Kaip seka iš minimos išvados, Seimo kontrolierė laikė, jog išduodant garantinius raštus buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, kartu nurodant, kad garantinių raštų teisėtumo klausimas gali būti išspręstas tik teisme. Minima LR Seimo kontrolierės išvada nėra esminis įrodymas, kuris sudarytų pagrindą konstatuoti, jog garantinis raštas išduotas pažeidžiant norminius teisės aktus. Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįsta visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (LR CPK 185 str.). Įvertinus visas byloje reikšmingas aplinkybes, pateiktus įrodymus, garantinio rašto turinį, jo išdavimo metu galiojusių teisės aktų nuostatų, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, jog nėra pagrindo garantinį raštą pripažinti niekiniu ex officio, nes nekonstatuotini šio garantinio rašto prieštaravimai imperatyvioms teisės normoms.
Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad ieškovai į ginčo butą įsikėlė neteisėtai ir gyvena ten savavališkai, todėl turi būti iškeldinti LR CK 6.612 str. pagrindu. Kaip minėta, 1990-03-22 garantiniu raštu atsakovas įsipareigojo ieškovams suteikti nuolatiniam gyvenimui kapitaliai suremontuotas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Iš bylos medžiagos seka, kad Vilniaus miesto valdyba 1995-03-23 potvarkiu Nr. 762V „Dėl butų išnuomojimo kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini)“ nutarė ieškovų šeimai išnuomoti butą kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini), ir įpareigojo Senamiesčio seniūnijos valstybinę įmonę sudaryti nuomos sutartį su ieškovais po to, kai jie palaisvins jiems laikinai suteiktą manevrinio butų fondo butą. Minėtose civilinėje byloje pagal E. Š., G. L., A. N., G. N., K. D. ieškinį Vilniaus miesto valdybai dėl 1998-06-04 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 1091V dalies panaikinimo bei administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. Š., G. L., A. N., G. N., K. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto tarybai dėl Vilniaus miesto tarybos 1999-10-13 sprendimo Nr. 442 pirmojo punkto panaikinimo įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose iš esmės konstatuota, jog atsakovas pripažino 1989-1990 išduotus garantinius raštus ir paminėtu potvarkiu prisiėmė pareigą įvykdyti garantinių raštų įsipareigojimus. Šis potvarkis laikytinas individualaus pobūdžio administraciniu aktu, iš kurio šalims kyla atitinkamos teisės ir pareigos: atsakovui pareiga išnuomoti potvarkio priedelyje nurodytiems asmenims butus (duomenys neskelbtini), po to, kai namas bus kapitališkai suremontuotas, o potvarkio priedelyje nurodytiems asmenims (taip pat ir ieškovams) teisė nuomoti iš atsakovo šias gyvenamąsias patalpas po to, kai namas (duomenys neskelbtini) bus kapitališkai suremontuotas, ir pareiga palaisvinti manevrinio buto fondo patalpas. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovai siekė įgyvendinti iš atsakovo įsipareigojimų jiems kilusią teisę išsinuomoti jiems skirtą butą kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini), savo lėšomis prisidėjo prie šio namo kapitalinio remonto, 2000-09-12 G. L. perdavė UAB „Senamiesčio ūkis“ manevrinio butų fondo butą – (duomenys neskelbtini), ir persikėlė su šeima gyventi į ginčo butą – (duomenys neskelbtini), nors jis dar nebuvo iki galo suremontuotas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės atsakovei buvo žinomos dar nuo 2000 metų, tačiau atsakovė tam neprieštaravo, nesiėmė jokių veiksmų esamai padėčiai pakeisti ar santykius su ieškovais nutraukti. Remiantis bylos duomenimis darytina išvada, kad ieškovai į ginčo butą įsikėlė remiantis garantiniu raštu bei minėtu potvarkiu, t.y. nuomos teisinių santykių pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp ieškovų ir atsakovės susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Daryti priešingas išvadas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apelianto nurodoma aplinkybė, jog ieškovai visą laikotarpį nuo atsikraustymo į ginčo butą nemokėjo nuomos mokesčio, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šalių nesiejo nuomos santykiai. Ši aplinkybė būtų svarbi jei būtų reiškiamas reikalavimas nutraukti nuomos santykius ir iškeldinti asmenis iš užimamų patalpų LR CK 6.611 str. pagrindu, tačiau toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas. Kolegija kartu pažymi, kad atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog ji būtų siuntusi ieškovams sąskaitas ar pažymas apie mokėtiną nuomos mokestį, raginimus ar įspėjimus dėl nuomos mokesčio nemokėjimo, dėl ko šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovai pareigos mokėti nuomos mokestį nevykdė dėl savo kaltės. Apeliantas teisingai nurodo, kad LR CK 6.579 str. nustatyta, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, valstybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu, tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, norminių teisės aktų reikalavimus, aktualią teismų praktiką, teisėjų kolegija laiko, jog tokia rašytinė sutartis nebuvo sudaryti būtent dėl atsakovo įsipareigojimų, prisiimtų pagal galiojančius garantinį raštą bei 1995-03-23 potvarkį, nevykdymo. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su atsakovės aiškinimais, jog ieškovai ginčo bute gyvena be teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovų reikalavimo įpareigoti atsakovę sudaryti rašytinę nuomos sutartį, pagrinde rėmėsi tuo, kad savivaldybei priklausančio turto nuomos santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas (Žin., 1992, Nr. 14-378, aktuali redakcija: 2010-10-12, Nr. I-2455), kuris numato savivaldybėms priklausančio socialinio būsto nuomą nekomerciniu pagrindu ir nenumato komercinės būsto nuomos. Teismas laikė, kad ieškovai neatitinka socialinio būsto nuomininkų kriterijų, numatytų minimo įstatymo 8 str., o prašo įpareigoti sudaryti nuomos sutartį komercinės būsto nuomos pagrindu, todėl toks ieškovų reikalavimas negali būti patenkintas. Apeliantė laikosi analogiškos pozicijos, su kuria apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Tokia pozicija prieštarauja tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams, norminių teisės aktų nuostatoms, aktualiai teismų praktikai. Byloje nėra ginčo, kad ieškovai (ieškovės G. L. tėvai, su kuriais nuolatos gyveno ieškovai) iki 1990 m. teisėtai nuomojo gyvenamąsias patalpas – (duomenys neskelbtini). Taigi gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai tarp šalių susiklostė dar iki 1990 m.. Ieškovų iškeldinimo iš nuomoto buto į manevrinio butų fondo butą metu galiojusio Butų kodekso 82 straipsnio 1 dalis aiškiai numatė, jog dėl kapitalinio remonto iškeldinant nuomininką į kitą laikiną gyvenamąją patalpą, remontuojamos patalpos nuomos sutartis nenutraukiama. Taigi, kaip numatė įstatymas, ieškovus iškeldinus iš nuomoto buto (duomenys neskelbtini) į manevrinio butų fondo butą – (duomenys neskelbtini), nuomos teisiniai santykiai tarp šalių nenutrūko. Kadangi atsakovas nenumatė po kapitalinio remonto išsaugoti ieškovams gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), atsakovė 1990-03-22 garantiniu raštu Nr. 27 įsipareigojo suteikti ieškovo šeimai kitą butą (duomenys neskelbtini), kas visiškai atitiko Butų kodekso 82 straipsnio 5 dalies nuostatas. Iš to seka, kad garantinio rašto garantija suteikti ieškovams po kapitalinio remonto butą (duomenys neskelbtini), o ne butą (duomenys neskelbtini), nenutraukė šalių sutartinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, tik pakeitė ieškovo šeimai išnuomotas patalpas. Nagrinėjamu atveju yra reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr.3K-3-560/2011, išaiškinimai. Nors nagrinėjamos bylos ir minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos ratio decidendi nėra tapačios, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti paaiškinimai dėl nuomos santykių atsiradimo pagrindų, lemiančių gyvenamosios patalpos teisinį statusą, nuomininko teises ir pareigas, atitinkamos nuomos sutarties pasibaigimo sąlygas ir tvarką, yra reikšmingi nagrinėjant analogiško pobūdžio civilines bylas dėl savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos, jos modifikavimo, nutraukimo, todėl teisėjų kolegija remiasi minėtoje kasacinėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais. Minimoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad „<...> kad, nagrinėjant ginčus, kylančius iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, svarbus jų kilimo, t. y. nuomos sutarties sudarymo, momentas, nes socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos bei sąlygų reguliavimas kito. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme, kuris nuo 2003 m. sausio 1 d. pakeitė (pervadintas) Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, įtvirtintos pakitusios normos dėl savivaldybės butų fondo ir jam priklausančių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso, taip pat dėl reikalavimų bei sąlygų nuomos teisiniams santykiams sukurti, palaikyti ir nutraukti inter alia nuostatos dėl subjektų, turinčių teisę į gyvenamųjų patalpų nuomą, nuomos santykių šalių teisių ir pareigų turinio, nuomos terminų, dėl nuomos santykių pasibaigimo pagrindų. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo pakeitimus ir jo padarinius, įstatymo nuostatų skirtingų redakcijų taikymas priklauso nuo momento, kada nuomotojas (savivaldybė) ir nuomininkas sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. <...> Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu būstą nuomojantys asmenys neturi pareigos savivaldybei teikti duomenų apie turtą ir pajamas kaip tai nustatyta naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) Įstatymo 11 straipsnio 4. 5 dalyse; šiems asmenims nuomos sutartis negali būti nutraukta dėl turimo turto ar pajamų viršijimo, nustatyto naujos redakcijos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Taigi gyvenamųjų patalpų nuomininkų teisė į nuomojamas patalpas pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatas neturi tokio pobūdžio ribojimų, taikomų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms galiojant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo redakcijai nuo 2003 m. sausio 1 d.“. Kaip minėta, nuomos teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė dar iki 1990 metų. Jie nenutrūko ir ieškovus iškeldinus į manevrinio butų fondo butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovei įsipareigojant ieškovams nuolatiniam gyvenimui suteikti gyvenamąsias patalpas – (duomenys neskelbtini), po kapitalinio remonto. Kaip matyti iš bylos medžiagos, faktiškai iki 1998 m. vidurio atsakovė siekė įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, tačiau vėliau jų tinkamai nebevykdė. Tuo tarpu, ieškovai siekė įgyvendinti jiems suteiktą teisę nuolatos apsigyventi gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), savo lėšomis prisidėjo prie pastato (patalpų) kapitalinio remonto, o nuo 2000 metų apsigyveno ginčo patalpose, kam iki šios bylos nagrinėjimo neprieštaravo atsakovė. Taigi nuomos teisniais santykiai tarp šalių susiklostė dar iki 2002-12-31, todėl, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas bei teigia apeliantė, nagrinėjamu atveju nėra taikomos nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatos, kadangi ieškovų teisė nuomoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), yra kitokio teisinio pagrindo, nes atsirado galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, 1982 m. Butų kodeksui, ir šios teisės nepanaikino vėliau įsigalioję teisės aktai, tame tarpe Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti ( modernizuoti) įstatymas. Ieškovai ginčo bute gyvena nuomos teisinių santykių pagrindu, yra įvykdytos visos sąlygos šio buto nuomos rašytinei sutarčiai sudaryti – namas (duomenys neskelbtini) kapitališkai suremontuotas, ieškovai yra atlaisvinę jiems anksčiau suteiktą manevrinio butų fondo butą – (duomenys neskelbtini). Taigi, remiantis aukščiau išdėstytu, konstatuotina, jog ieškovai ginčo bute apsigyveno teisėtai, šalis sieja nuomos teisiniai santykiai, susiformavę dar iki LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo įsigaliojimo, todėl šio įstatymo nuostato nagrinėjamu atveju nėra taikomos. Dėl šių aplinkybių sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantės reikalavimas iškeldinti ieškovus iš ginčo buto LR CK 6.612 str. pagrindu negali būti patenkintas, kadangi ieškovai nelaikytini savavališkai (be teisinio pagrindo) užėmę ginčo patalpas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, susidariusioje situacijoje dabartiniu metu šalių sudaryta rašytinė nuomos sutarties forma nereikštų buto nuomos santykių tarp ginčo šalių atsiradimą, bet tik įtvirtintų (įformintų) tarp šalių esančius faktinius ginčo buto – (duomenys neskelbtini), nuomos santykius.
Atmestini apeliantės aiškinimai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareikštą priešieškinį patenkinti kitais įstatyme numatytais pagrindais. Bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia ieškovo pareikštas reikalavimas (ieškinio dalykas), faktinės aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas ieškinys (faktinis ieškinio pagrindas) ir atsakovo atsikirtimai į jam pareikštus reikalavimus. Analogiškos nuostatos yra taikomos atsakovo pareikštam priešieškiniui. Civiliniame procese įtvirtintas dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia tai, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso kodekso tvarka nereikia įrodinėti (LR CPK 178 str.). Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (LR CPK 12 str.). Teismui nesuteikta teisė už šalį formuluoti reikalavimus ar atsikirtimus, rinkti įrodymus, konsultuoti šalį, kokių veiksmų ji turi imtis, kad būtų pasiektas vienoks ar kitoks procesinis rezultatas. Pagal civilinio proceso kodekso nuostatas teismas vertina tik teismui pateiktus įrodymus bei sprendimą pagrindžia tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (LR CPK 14 str., 185 str., 263 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tose ribose, kurias apsprendė pareikšto ieškinio ir priešieškinio dalykas ir pagrindas: ieškovai prašė įpareigoti atsakovę sudaryti nuomos sutartį, o atsakovė prašė iškeldinti ieškovus iš ginčo buto LR CK 6.612 str. pagrindu, t.y. konstatavus, jog ieškovai į ginčo butą įsikėlė savavališkai ir ten gyvena be teisėto pagrindo. Įstatymas numato ir kitus nuomos santykių nutraukimo bei asmenų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų pagrindus, kurių atsakovė neparašė taikyti, neįrodinėjo jų taikymo pagrįstumo, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti ieškovų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų kitais įstatyme numatytais pagrindais pagrįstumo, o priešingi apeliantės išvedžiojimai yra atmetami.
Taip pat atmetami apeliantės aiškinimai, jog pirmosios instancijos teismas neužtikrino teisės į sąžiningą ir teisingą teismą, pažeidė nešališkumo, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus ar neišsprendė pareikštų reikalavimų. Šie apeliantės išvedžiojimai yra subjektyvaus pobūdžio. Įvertinus bylos nagrinėjimo aplinkybes, teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti bylą išnagrinėjusio teisėjos nešališkumu. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo metu buvo užtikrintas abiejų ginčo šalių tiesioginis dalyvavimas bylos nagrinėjime, tiek ieškovams, tiek ir atsakovės atstovei buvo suteiktos galimybės teikti įrodymus, paaiškinimus, dalyvauti tiriant įrodymus ir pan., todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog byla buvo išnagrinėta pažeidžiant rungimosi, lygiateisiškumo ar kitus principus ar kitaip suvaržant atsakovės teises. Vien atsakovės nurodoma aplinkybė, jog skundžiamame sprendime teismas pasisakė ir dėl kitų ieškovų galimai pažeistų teisių (interesų) galimų gynybos būdų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog byla buvo išnagrinėta šališkai, ir tai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo, nes skundžiamame sprendime teismas taip pat pasisakė ir dėl atsakovės galimybės kitais būdais ginti savo galimai pažeistas teises (interesus). Byloje nėra duomenų, leidžiančių įtarti, kad pirmosios instancijos teismo teisėja yra suinteresuota bylos baigtimi, ar kitaip keltų abejonių dėl jo nešališkumo. To neįrodė ir apeliantė, todėl šie atsakovės apeliacinio skundo teiginiai atmetami, kaip nepagrįsti.
Apeliantė kartu su apeliacinius skundu pateikė papildomus įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija juos priimti atsisako, kadangi tokie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, dėl kurių pagrįstumo galimybę pasisakyti būtų turėję ieškovai, taip pat kuriuos būtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.
Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-07-15 sprendimo dalies, kuria netenkintas priešieškinys ir atmestas atsakovės reikalavimas iškeldinti ieškovus iš ginčo buto, atmestinas kaip nepagrįstas. CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Nesant apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-07-15 sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškinys bei atmestas ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovę sudaryti nuomos sutartį, skundžiamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-07-15 sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Dainius Rinkevičius
Teisėjai Rūta Burdulienė
Natalja Cikoto