Civilinė byla Nr. e3K-3-64-313/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22747-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės (pranešėja) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kretingos rajono savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kretingos rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui A. V. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo ir pagal atsakovo A. V. priešieškinį ieškovei Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens pareigą mokėti nuomos mokestį už valstybinę žemę, nesant sudarytos žemės nuomos sutarties, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo nesumokėtą 890,91 Eur dydžio žemės nuomos mokestį, 50,14 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso gamybinis-buitinis pastatas ir kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, esantys valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasi Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. T2-252 patvirtintomis Žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklėmis, ieškovė apskaičiavo atsakovui minėto valstybinės žemės sklypo nuomos mokestį: už 2014 metus – 448,91 Eur, už 2015 metus – 442 Eur, tačiau atsakovas šio mokesčio iki šiol nėra sumokėjęs. Duomenis apie naudojamo sklypo plotą dėl apmokestinimo ieškovei teikia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyrius. Ieškovė teigia, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statiniai, esantys valstybinėje žemėje, yra pagrindas institucijai apmokestinti žemės naudotojus, t. y. šių statinių savininkus, už valstybinės žemės naudojimą, reikalingą statiniams eksploatuoti iki valstybinės žemės nuomos sutarčių sudarymo. Ieškovė reikalavimo teisę grindžia Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi.
4. Atsakovas pareikštu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 3027,15 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jis nurodė, kad 2002 m. balandžio 30 d. iš UAB „Prieglius“ įsigijo statinius, esančius nesuformuotame žemės sklype. Buvęs statinių savininkas atsakovui neperdavė jokių teisių į žemės sklypą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas inicijavo žemės sklypo suformavimą, paduodamas prašymus kompetentingoms valstybės institucijoms. Tenkindamas atsakovo 2012 m. rugpjūčio 7 d. prašymą, Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. rugsėjo 27 d. priėmė įsakymą Nr. AI-684 „Dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo“. Dėl žemės sklypo plano rengimo atsakovas kreipėsi į UAB „Progresyvūs projektai“, ji parengė žemės sklypo planą, tačiau ieškovė atsisakė suderinti parengtą planą. Šį sprendimą atsakovas apskundė. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 25 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Todėl ieškovės direktorius 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. A1-716 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano tvirtinimo“, patvirtino žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, o 2016 m. balandžio 29 d. šalys sudarė žemės sklypo nuomos sutartį. Atsakovas teigia, kad nuo pat statinių įsigijimo momento ir iki 2016 m. balandžio 29 d. (nuomos sutarties sudarymo) jis negalėjo įgyvendinti savo teisės tinkamai pagal paskirtį ir naudojimo būdą eksploatuoti jam nuosavybės teise priklausančių statinių ir naudotis žemės sklypu, buvo priverstas ginčyti neteisėtus ieškovės sprendimus teismuose. Neteisėti ieškovės veiksmai pasireiškė nepagrįstu reikalavimu mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi visu žemės sklypu, žinant, kad didesnė žemės sklypo dalis yra užteršta statybinėmis atliekomis ir atsakovas neturėjo jokios galimybės ja naudotis. Ieškovės veiksmų neteisėtumą, be kita ko, įrodo administracinių teismų sprendimai, kuriais panaikintas ieškovės sprendimas atsisakyti suderinti žemės sklypo planą. Atsakovui padarytą žalą sudaro per 2008–2014 metus 2438,59 Eur dydžio sumokėtas žemės nuomos mokestis ir 588,56 Eur dydžio išlaidos advokato pagalbai administraciniame procese apmokėti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį tenkino iš dalies ir priteisė atsakovui iš ieškovės 2438,59 Eur sumokėto žemės nuomos mokesčio, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 2438,59 Eur sumą nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos 2016 m. spalio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 314,84 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
6. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 straipsnio 3 dalimi, Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“, 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika, 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, įvertinęs aplinkybes, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu žemės sklypas, kuriame yra statiniai, nebuvo suformuotas ir įregistruotas viešame registre ir kad pirkimo–pardavimo sutartimi nuomos teisė atsakovui taip pat nebuvo perduota, nes tokios teisės neturėjo ir statinių pardavėjas, padarė išvadą, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo, tačiau tai nereiškia, jog vien tik valstybinės žemės naudojimo faktas pats savaime suponuoja žemės naudotojo pareigą mokėti žemės nuomos mokestį, neatsižvelgiant į įstatymo nustatytus tam reikalingus pagrindus.
7. Remdamasis kasacinio teismo praktika, formuojama valstybinės žemės nuomos mokesčio klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-421/2016), teismas padarė išvadą, kad žemė, kuri nesuformuota ir neidentifikuota įstatymo nustatyta tvarka kaip atskiras žemės sklypas (sklypai) bei neįregistruota viešame registre, negali būti civilinių teisių objektas.
8. Aplinkybė, kad pagal kadastrinius žemės sklypo matavimus jo plotas sudaro 0,8664 ha, t. y. jis yra tokio paties ploto, kokį buvo numatyta suteikti atsakovui naudoti statinių pirkimo–pardavimo sutartyje, ir aplinkybės, jog atsakovas faktiškai žinojo jam naudoti tenkantį valstybinės žemės plotą, teismo vertinimu, neturi esminės teisinės reikšmės, nes naudotinos žemės ploto žinojimas savaime nelemia kitokio žemės, kaip civilinių teisių objekto, teisinio vertinimo. Teismas nurodė, kad žemė, kuri nėra civilinių teisių objektas, negali būti ir nuomos teisinių santykių objektas bei negali būti apmokestinama žemės nuomos mokesčiu. Kadangi žemės sklypo kadastriniai matavimai atlikti 2016 m. vasario 25 d., o Nekilnojamojo turto registre sklypas įregistruotas 2016 m. kovo 24 d., teismas sprendė, kad 2014–2015 m. laikotarpiu valstybinė žemė, kurioje yra atsakovo statiniai, dar nebuvo civilinių teisių (įskaitant ir nuomos mokesčio) objektas. Dėl šios priežasties teismas atmetė ieškovės ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo žemės nuomos mokestį už šį laikotarpį.
9. Teismo vertinimu, nors atsakovas reikalavimą priteisti jo nepagrįstai ieškovei sumokėtą žemės nuomos mokestį formuluoja kaip reikalavimą atlyginti nuostolius, tačiau reikalavimas savo esme ir jį grindžiančiomis aplinkybėmis atitinka nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo sampratą (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).
10. Teismas nurodė, kad tinkamas valstybinės žemės nuosavybės teisės įgyvendinimas, įskaitant teisinius santykius, susiklostančius nuomojant valstybinę žemę, neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Valstybės bei savivaldybių institucijos įgaliotos užtikrinti tinkamą ir efektyvų valstybinės žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykių įgyvendinimą, tuo tarpu valstybinės žemės nuosavybės teisės įgyvendinimas tokiu būdu, kai valstybinės žemės naudotojai apmokestinami nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, laikytinas pažeidžiančiu ne tik konkretaus žemės naudotojo, bet ir viešąjį interesą. Atsižvelgdamas į priešieškinio reikalavimą bei aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas, teismas ginčo santykį kvalifikavo kaip situaciją, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 straipsnis).
11. Teismas nustatė, kad iki 2016 m. balandžio 29 d. žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo šalių sutartiniai santykiai nesiejo. Teismo vertinimu, turto (nuomos mokesčio) įgijimas nagrinėjamu atveju negali būti pagrindžiamas teisės aktų reikalavimais, nes byloje nustatyta, kad žemės sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas tik 2016 m., ginčo laikotarpiu valstybinės žemės sklypas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas, todėl sklypas, nebūdamas civilinių teisinių santykių objektas, negalėjo būti apmokestinamas žemės nuomos mokesčiu. Teismo vertinimu, ieškovė, pateikdama atsakovui žemės nuomos mokesčio deklaracijas, kurias pastarasis apmokėjo, lėšas (žemės nuomos mokestį) įgijo nesant tam teisinio pagrindo, nes prievolė mokėti žemės nuomos mokestį atsakovui nebuvo nustatyta nei sutartimi, nei įstatymu. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad nustatytos visos sąlygos, reikalingos pripažinti, kad turtas įgytas be teisinio pagrindo CK 6.237 straipsnio prasme. Konstatavęs, kad turtą (žemės nuomos mokestį) ieškovė iš atsakovo įgijo nesant tam teisinio pagrindo, teismas tenkino priešieškinio dalį dėl 2438,59 Eur sumokėto žemės nuomos mokesčio.
12. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas galimybe prisiteisti administracinėje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą visiškai pasinaudojo administracinio proceso tvarka ir šis klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiomis Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. nutartimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartimi, teismas atmetė priešieškinio reikalavimą priteisti 588,56 Eur už teisines paslaugas administracinėje byloje.
13. Teismas, remdamasis CK 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 1, 2 dalimis, 1.127 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovės iš atsakovo be teisinio pagrindo 2008–2013 metais įgyto turto (žemės nuomos mokesčio) grąžinimo, sprendė, kad atsakovo reikalavimui dėl žemės nuomos mokesčio grąžinimo taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamu atveju nėra suėjęs. Todėl teismas atmetė ieškovės prašymą atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir priešieškinį atmesti šiuo pagrindu.
14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 10 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą nepakeistą; priteisė atsakovui iš ieškovės 280 Eur.
15. Kolegija, remdamasi Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-421/2016 pateiktais išaiškinimais, įvertinusi nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad žemės sklypas atsakovui nebuvo suteiktas teisės aktų nustatyta tvarka, sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas tik 2016 m. vasario 25 d., o atsakovui išnuomotas 2016 m. balandžio 26 d. ir kad nuo statinių įsigijimo nebuvo priimta jokių žemės sklypą administruojančių institucijų sprendimų dėl leidimo naudotis žemės sklypu suteikimo atsakovui, sprendė, kad ginčo laikotarpiu atsakovas neturėjo pareigos mokėti ieškovei jos reikalaujamo žemės nuomos mokesčio.
16. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė su atsakovu teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip civilinių teisių subjektas – žemės nuomotoja, todėl turi visas nuomotojo pareigas, tarp jų pareigą perduoti atsakovui tinkamai identifikuotą ir viešame registre įregistruotą žemės sklypą, tačiau byloje nėra duomenų, kad ji tinkamai įgyvendino minėtas pareigas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

17. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-421/2016, nes šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo iš sodininkų bendrijos, kai sklypo (sklypų), už kurį (kuriuos) priteistas nuomos mokestis, ribos ir dislokacija nenustatytos, neišsiaiškinta, kokią dalį bendrojo naudojimo žemės užima geležinkelio linija ir jos statiniai, ir (ar) jų sanitarinė apsaugos zona. Be to, nurodyta nutartimi byla iš naujo buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, o Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą, kuriuo Vilniaus rajono savivaldybės administracijai buvo priteistas valstybinės žemės nuomos mokestis.
2. Teismai padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad ieškovė su atsakovu teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip civilinių teisių subjektas – valstybinės žemės nuomotoja. Ginčo žemės sklypas nėra perduotas ieškovei patikėjimo teise, todėl ji nėra atsakinga už žemės sklypo nuomos sutarties sudarymą. Remiantis Žemės reformos įstatymo 17 straipsniu, 22 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d nutarimu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintomis Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis, nei ieškovė, nei Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo nei pareigos, nei teisės inicijuoti žemės sklypo formavimo ir įregistravimo viešame registre procedūrų, nesant valstybinės žemės naudotojo – atsakovo – prašymo.
3. Teismai nepagrįstai atsakovo sumokėtą žemės nuomos mokestį įvertino kaip ieškovės nesąžiningą praturtėjimą. Ieškovė pagal kompetenciją vykdė Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 1378 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ ir 1999 m. vasario 24 d. nutarimą Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, jos veiksmai atitiko teisės aktų, reglamentuojančių veiklą valstybinės žemės nuomos teisinių santykių srityje, reikalavimus.
4. Ginčo atveju atsakovo valstybinės žemės naudojimo teisė atsirado administracinių aktų pagrindu, jam, kaip pastatų savininkui, priskyrus sklypą pastatams eksploatuoti. Žemės įstatymo prasme jis yra žemės naudotojas. Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statiniai yra pagrindas apmokestinti žemės naudotojus, t. y. pastatų savininkus, už valstybinės žemės naudojimą, reikalingą statiniams eksploatuoti iki sutarčių sudarymo. Taikant nepagrįstą teismų aiškinimą, kad žemė, kuri nesuformuota ir neidentifikuota įstatymo nustatyta tvarka kaip atskiras žemės sklypas (sklypai) bei neįregistruota viešame registre, negali būti civilinių teisių objektas, paneigiama pareiga mokėti valstybinės žemės mokestį už naudojimąsi valstybine žeme, o asmenys, kurie naudojasi valstybine žeme, kuri nesuformuota ir neidentifikuota įstatymo nustatyta tvarka kaip atskiras žemės sklypas (sklypai) bei neįregistruota viešame registre, įgyja nepagrįstą teisę kreiptis į teismą ir išsireikalauti už valstybinės žemės nuomą sumokėtus nuomos mokesčius.
5. Byloje nustatyta, kad tarp atsakovo ir ieškovės nesudaryta nuomos sutartis, tačiau valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimas pagrįstas teisės aktais (Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės naudojimą“, 2003 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1373 „Dėl kadastro duomenų, kurių reikia nekilnojamojo turto mokesčiams apskaičiuoti ir kitiems tikslams, rengimo, teikimo ir atsiskaitymo už juos taisyklių patvirtinimo“, 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“). Dėl šios priežasties sumokėtas valstybinės žemės nuomos mokestis į savivaldybės biudžetą nepagrįstai teismų pripažintas nepagrįstu parturtėjimu (CK 6.242 straipsnis).
6. Teismas neteisingai sprendė, kad atsakovas neturi pareigos mokėti ieškovei pastarosios reikalaujamo žemės nuomos mokesčio. Ieškovė nėra atsakinga už tai, kad nuo statinių įsigijimo nebuvo priimta jokių žemės sklypą administruojančių institucijų sprendimų dėl leidimo naudotis žemės sklypu suteikimo atsakovui. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga statiniams eksploatuoti, kyla iš įstatymo (CK 6.394 straipsnis), todėl teismai nepagrįstai netaikė CK 6.394 straipsnio nuostatų.
7. Teismai, pažeisdami CPK 182 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog atsakovas yra ginčo teritorijos žemės naudotojas, todėl teiginiai, kad žemės sklypo ribos buvo nežinomos, yra visiškai nepagrįsti. Konstatavus, kad atsakovas yra ginčo teritorijos žemės naudotojas (nurodžius 8664 kv. m žemės sklypą prie nuosavybės teise valdomų statinių, tokio ploto valstybine žeme atsakovas naudojosi), nėra pagrindo mokestį už naudojimąsi valstybine žeme vertinti kaip nepagrįstą praturtėjimą.
8. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos bylose dėl valstybinės žemės nuomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010; 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012).
18. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose panaudotas precedentas – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-173-421/2016, priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesiskiria nuo nagrinėjamo ginčo, todėl teismai pagrįstai ja rėmėsi.
2. Teismai teisingai tarp ginčo šalių susiklosčiusią situaciją vertino kaip nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisinius santykius. Bylos duomenimis, nustatyta, kad iki 2016 m. balandžio 29 d. šalių sutartiniai santykiai nesiejo, žemės sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas tik 2016 metais, tai reiškia, kad ginčo laikotarpiu (2014–2015 metais), taip pat 2009, 2011–2013 metais, kada atsakovas mokėjo žemės nuomos mokestį, žemės sklypas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas. Toks žemės sklypas, kaip teisingai sprendė teismai, negalėjo būti civilinių teisinių santykių objektas, o tai reiškia, kad jis taip pat negalėjo būti apmokestintas žemės nuomos mokesčiu.
3. Teismai pagrįstai konstatavo visų CK 6.237 straipsnyje nurodytų sąlygų, reikalingų pripažinti, kad 2438,59 Eur dydžio žemės nuomos mokestis, kurį sumokėjo atsakovas, buvo gautas be teisinio pagrindo, buvimą.
19. Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad teismai neteisingai konstatavo, kad ieškovė yra valstybinės žemės nuomotoja, nes šios funkcijos priskirtos Nacionalinei žemės tarnybai; atsakovui priklausantys statiniai yra valstybinėje žemėje, todėl jis yra valstybinės žemės naudotojas; prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo, todėl, nustačius, kad valstybinės žemės naudotojas naudojasi žeme, yra pagrindas konstatuoti jo prievolę mokėti už naudojimąsi valstybine žeme mokestį; Nekilnojamojo turto registre įregistruotas statinys yra pagrindas institucijai apmokestinti valstybinės žemės naudotojus, t. y. pastatų savininkus, už valstybinės žemės naudojimą, reikalingą statiniams eksploatuoti iki nuomos sutarčių sudarymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pareigos mokėti nuomos mokestį už valstybinę žemę, nesant sudarytos žemės nuomos sutarties

20. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai.
21. Analogiška nuostata taip pat yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1 punkte. Minėto nutarimo 3 punktas nustato, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus.
22. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.
23. Remiantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
24. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje bylose, kuriose sprendžiami klausimai dėl valstybinės žemės ir jos naudojimo, konstatuota, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
25. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies taikymo, savo praktikoje nuosekliai pripažįsta, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Be to, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 18 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
26. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisė naudotis valstybine žeme reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme įtvirtinta teisė (Civilinio kodekso XXIX skyrius, Žemės įstatymas, kiti specialieji įstatymai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 13 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
27. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad atsakovui 2002 m. balandžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso statiniai, esantys valstybinės žemės sklype. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu minėtas valstybinės žemės sklypas nebuvo suformuotas ir įregistruotas viešame registre; sutartimi ginčo sklypo nuomos teisė atsakovui nebuvo perduota, nes tokios teisės neturėjo statinių pardavėjas. Valstybinės žemės nuomos sutartis su atsakovu sudaryta               2016 m. balandžio 29 d. Nuo statinių įsigijimo iki valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo nebuvo sudaryta jokių susitarimų (sandorių) dėl valstybinės žemės sklypo, reikalingo atsakovui nuosavybės teise priklausantiems statiniams naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Atsakovas nuo statinių įsigijimo faktiškai naudojasi minėtu valstybinės žemės sklypu. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar, nesant sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties ir valstybinės žemės sklypui nesant įstatymų nustatyta tvarka suformuotam ir įregistruotam viešame registre, atsakovui tenka pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-49-1075/2018, pasisakydama dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo tokiais, kaip nagrinėjamas, atvejais (t. y. kai nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis ir valstybinės žemės sklypas nėra įstatymų nustatyta tvarka suformuotas ir įregistruotas viešame registre), išaiškino, kad Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje ir Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad valstybinės žemės naudotojas, kuris naudoja žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme turi pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą (žr. minėtos nutarties 21 punktą). Nustatant Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies teisinį reguliavimą įstatymų leidėjo tikslas buvo spręsti užmokesčio už valstybinės žemės naudojimą klausimą ne tik tokio žemės sklypo, kuris suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, atžvilgiu, bet ir kito, kuris nėra įregistruotas šiame registre (žr. minėtos nutarties 24 punktą). Asmuo valstybine žeme, reikalinga teisėtai pastatytiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, nesant sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties, naudojasi kaip valstybinės žemės naudotojas. Tokiu atveju valstybinės žemės naudotojas turi teisinį pagrindą naudoti valstybinę žemę ir jis atitinka Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus (žr. minėtos nutarties 27 punktą).
29. Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį aiškinti kaip nustatančią pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą. Ta aplinkybė, kad valstybinės žemės sklypas nebuvo suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka ir neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nenulemia išvados, kad žemė ar žemės sklypas nebuvo suteiktas naudotis ir kad už jo naudojimąsi neturi būti mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis. Priešingas aiškinimas paneigtų įstatymo leidėjo tikslą dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, neužtikrintų valstybinės žemės socialinės paskirties – teikti visuomeninę naudą bei pažeistų viešąjį interesą, be to, nepagrįstai suteiktų daugiau privilegijų asmeniui, kuris naudoja valstybinę žemę nesudaręs nuomos sutarties, negu asmeniui, naudojančiam žemę valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu (žr. minėtos nutarties 29 punktą).
30. Be to, nurodytoje nutartyje kasacinis teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip nustatanti pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą (žr. minėtos nutarties 31 punktą).
31. Teisėjų kolegija, remdamasi minėtu teisiniu reguliavimu ir nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais bei suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, atsižvelgdama į tai, kad byloje nenustatyta, jog ginčo objektu esanti valstybinė žemė būtų suteikta atsakovui panaudos pagrindais, sprendžia, kad atsakovui, kaip valstybinės žemės naudotojui, tenka pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį iki valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo. Aplinkybė, kad atsakovo pastatams tinkamai eksploatuoti reikalingas valstybinės žemės sklypas nebuvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, neturi įtakos minėtai atsakovo pareigai ir jos nepaneigia.
32. Pripažinusi, kad atsakovas turi (turėjo) pareigą už valstybinės žemės sklypo naudojimą iki nuomos sutarties sudarymo mokėti nuomos mokestį, ir atsižvelgdama į tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio, jo apskaičiavimo tvarkos ir laikotarpio, už kurį jis apskaičiuotas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra teisinis pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį, priteisiant jai atsakovo 2014 ir 2015 metais nesumokėtą nuomos mokestį – 890,91 Eur.
33. Kadangi pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį iki valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo nustatyta įstatymo (Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis), už šios pareigos nevykdymą (nuomos mokesčio nesumokėjimą laiku) ieškovei taip pat priteistini delspinigiai – 50,14 Eur (CK 6.71 straipsnis, 6.245 straipsnio 1 dalis). Be to, remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
34. Byloje konstatavus šios nutarties 31 punkte minėtą atsakovo pareigą mokėti nuomos mokestį, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovo 2008–2014 metais sumokėtas nuomos mokestis ieškovės buvo gautas neturint tam teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinį.
35. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
36. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmens pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį iki valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo. Dėl šios priežasties pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).
37. CPK 268 straipsnio 9 dalies pagrindu prie bylos pridėta raštu išdėstyta teisėjos Danguolės Bublienės, nesutinkančios su daugumos nuomone dėl reikalavimo priteisti delspinigius, atskiroji nuomonė (CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktu ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus mokėjimo. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.
39. Dėl nurodytų priežasčių iš atsakovo valstybei priteistinas 84,69 Eur (941,05 Eur x 0,03 x 3) žyminis mokestis už ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus, nuo kurio mokėjimo buvo atleista ieškovė (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).
40. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 10 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei Kretingos rajono savivaldybės administracijai (j. a. k. 188715222) 890,91 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt Eur 91 ct) žemės nuomos mokesčio, 50,14 Eur (penkiasdešimt Eur 14 ct) delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 941,05 Eur (devynių šimtų keturiasdešimt vieno Eur 5 ct) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. birželio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 84,69 Eur (aštuoniasdešimt keturis Eur 69 ct) žyminio mokesčio. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Danguolė Bublienė

              Alė Bukavinienė

              Janina Januškienė