Administracinė byla Nr. eA-2155-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05186-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 26; 33.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skundą pareiškėjui V. D. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Atsakovė Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 3R-464(AG-375/01-2014).

Pagrįsdama savo reikalavimą, Agentūra nurodė, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjo V. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundą dėl Agentūros 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. BRK-7995(12.4), netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir interpretavo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas su atsakove Agentūra 2013 m. birželio 7 d. pasirašė paramos sutartį Nr. 2IM-KV-12-1-011365-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), kuria įsipareigojo įgyvendinti projektą ,,Miško rekreacinės infrastruktūros sukūrimas“. Atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimo procedūras, Agentūra, vadovaudamasi žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 5.9 ir 5.10 punktų nuostatomis, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę ir, vadovaudamasi jos duomenimis, konstatavo, kad 13 767,38 Eur išlaidos, viršijančios rinkos vertę, yra netinkamos finansuoti.

Vadovaujantis Administravimo taisyklių 197.1.8 punkto ir žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės ,,Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 110, 111.4 punktų nuostatomis, buvo nuspręsta nekompensuoti pareiškėjui 12 390,63 Eur paramos sumos. Pareiškėjo patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo vertinami vadovaujantis žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 patvirtinta Tinkamos finansuoti išlaidų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones didžiausių įkainių nustatymo metodika (toliau – ir Metodika). Nors pareiškėjas neviršijo maksimalių Metodikoje nustatytų įkainių, tačiau buvo nustatyta, kad rinkos kainos yra mažesnės. Agentūra atsižvelgė į tai, kad atlikti darbai nebuvo techniškai sudėtingi, todėl negalėjo siekti Metodikoje įtvirtintų maksimalių įkainių. Agentūros priimtas sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėjas V. D. atsiliepime į Agentūros skundą prašė jį atmesti.

Atsiliepime pareiškėjas pažymėjo, kad Komisijos išvados dėl Agentūros 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. BRK-7995(12.4) neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams yra pagrįstos, nes jame nėra nurodyta, už kokius paramos sutarties ar teisės aktų pažeidimus pareiškėjui skiriama sankcija. Be to, Agentūros sprendime ar Komisijai pateiktoje medžiagoje nėra pateikti ekspertų atlikti skaičiavimai, duomenys apie ekspertizę atlikusius subjektus bei kita informacija, kurios pagrindu galėtų būti įvertinta, ar ekspertizė buvo paskirta ir atlikta laikantis nustatytų procedūrų. Tokios informacijos nebuvimas užkerta kelią įvertinti, ar pareiškėjo investicijų vertė pagrįstai pripažinta viršijusi rinkos kainas. Be to, teismas turėtų įvertinti, ar užsakomoji kainų ekspertizė galėjo būti daroma, nes Komisija šių aplinkybių nenagrinėjo.

Pareiškėjo nuomone, pagal Administravimo taisyklių 5.10 punktą tokio pobūdžio ekspertizė negalėjo būti atliekama, nes pareiškėjas vykdė statybų darbus, todėl tikrinimas turėjo būti atliktas vadovaujantis statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais. Teismui pateiktame skunde nėra nurodyta jokių objektyvių argumentų, kuriais grindžiamas Komisijos sprendimo neteisėtumas. Pareiškėjo teigimu, visos jo patirtos išlaidos buvo tinkamos finansuoti, todėl Agentūra nepagrįstai nusprendė taikyti sankcijas. Be to, Administravimo taisyklių 197.1.8 punkto nuostatos pareiškėjui negalėjo būti taikomos, nes jos įsigaliojo tik 2014 m. birželio 4 d., t. y. po Paramos sutarties pasirašymo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 3R-464(AG-375/01-2014). Vertindamas šio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teismas pažymėjo, kad Agentūros 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas turi atitikti bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kurie nustatyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje.

Įvertinęs Paramos sutarties 26.3 punkto, Įgyvendinimo taisyklių 110 ir 111.4 punktų, Administravimo taisyklių 253.13 ir 197.1.8 punktų nuostatas bei Agentūros 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo turinį, teismas konstatavo, kad Komisijos išvados yra visiškai pagrįstos. Teismas sutiko su Komisijos argumentais, kad Agentūros sprendime nėra pateiktas nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas ir taikymo pagrindimas. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad vertinant mokėjimo prašymą, buvo atliktos dvi ekspertizės, tačiau ginčijamame sprendime buvo apsiribota ekspertizės metu nustatytų rinkos kainų bei pareiškėjo deklaruotų kainų perrašymu, tačiau nenurodyta, kurios ekspertizės išvadomis ir kodėl buvo vadovautasi. Teismas pažymėjo, kad Agentūros sprendime nėra nurodytas jo teisinis pagrindas, kokius Paramos sutarties ar teisės aktų reikalavimus pareiškėjas pažeidė įgyvendindamas projektą. Agentūra nurodė tik teisinį pagrindą, suteikiantį jai teisę taikyti sankciją, tačiau nenurodė teisinio pagrindo, leidžiančio konstatuoti, kad buvo padarytas pažeidimas, už kurį sankcija gali būti taikoma.

Apibendrinęs tai, kas buvo nustatyta byloje, teismas konstatavo, kad Agentūros 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. BRK-7995(12.4) neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl Komisija pagrįstai jį panaikino ir įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

III.

Atsakovė Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą bei Komisijos 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 3R-464 (AG-375/01-2014).

Agentūra apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, ir teigia, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Atsakovės manymu, teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, nepagrįstai nenagrinėjo skundo esmės, o tik formaliai vertino atsakovės priimto sprendimo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams.
2. Agentūros nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti apie ekspertizių metu nustatytas rinkos kainas, turėjo būti nagrinėjamas ginčas, ar pareiškėjo investicijos buvo atliktos viršijant rinkos kainą ir / ar tuo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Nėra aišku, kaip galėtų būti vykdomas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kai apie ginčo dalyką visiškai nėra pasisakyta, o tik priimtas formalus sprendimas, įpareigojantis Agentūrą iš naujo administruoti paraišką ir priimti naują sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus.
3. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimas gali būti konstatuotas tik visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies. Ne visais atvejais visi individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, tačiau tokiu atveju akte turi būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai. Agentūra nesutinka, kad priimtas administracinis sprendimas yra nemotyvuotas, nes jame aiškiai įvardyti nustatyti neteisėti veiksmai bei teisės aktų pažeidimai bei aiškiai formuluojamas sankcijų taikymas, sankcijos pagrįstos tiek faktinių aplinkybių konstatavimu, tiek teisės aktų nuostatomis.
4. Agentūros nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ekspertų pateiktais skaičiavimais. Agentūra privalo tikrinti paramos paraiškose bei mokėjimo prašymuose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti, siekdama užtikrinti, kad visi patikrinimai, nustatyti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, būtų atlikti ir tinkamai dokumentuoti.
5. Teisės aktai aiškiai nustato, kad Agentūros pareiga, gavus aktualią informaciją, imtis veiksmų, būtinų pažeidimams ištirti, o pareiškėjas šiuo atveju negali turėti teisėtų lūkesčių.

Pareiškėjas V. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

Pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į atsakovės skundą, bei sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Pareiškėjas mano, kad atsakovė pateikė tuos pačius argumentus, dėl kurių jau pasisakė pirmosios instancijos teismas. Atsakovė nepagrįstai siekia įtikinti, kad vien jos atliktų formalių viešojo administravimo procedūrų teisingas įvykdymas esą yra pakankamas pagrindas patvirtinti pareiškėjo padarytą teisės aktų pažeidimą. Teisinių faktų sudėties vertinimo nebuvo nei Agentūros sprendime, nei jos skunde teismui, nei apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pagal šioje byloje pateiktą skundą nagrinėjamos administracinės bylos esminis dalykas – Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 3R-464(AG-375/01-2014) teisėtumas ir pagrįstumas.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo V. D. skundą dėl Agentūros 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. BRK-7995(12.4), kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išmokėti visą 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašyme nurodytą sumą (47 780,93 Eur (164 978 Lt)) ir nuspręsta pareiškėjui nekompensuoti 12 390,63 Eur (42 782,37 Lt), Agentūros sprendimą panaikino bei Agentūrą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Komisija nustatė, kad Agentūros sprendime nėra aiškaus ir motyvuoto faktinio pagrindimo bei nuorodų į teisės normą, jos sąsajų su nustatytais faktais, reiškiančių pažeidimo įvertinimo faktą. Komisijos teigimu, Agentūra, priimdama sprendimą, privalo nurodyti teisės aktų nuostatas bei konkrečius, su jomis sietinus faktus, kurie kiekvienas skyrium ar kurių sudėtis reiškia tam tikros normos pažeidimą, laikantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Agentūros skundą ir įvertinęs kilusio ginčo tarp pareiškėjo V. D. ir atsakovės Agentūros pobūdį bei Agentūros sprendimo turinį, sutiko su Komisijos išvada. Agentūra apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Komisijos išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, o pirmosios instancijos teismas privalėjo iš esmės išnagrinėti tarp pareiškėjo V. D. ir atsakovės Agentūros kilusį ginčą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylos šalių išsakytus argumentus dėl Komisijos 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 3R-464(AG-375/01-2014) ir Agentūros 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. BRK-7995(12.4) pagrįstumo ir teisėtumo, pirmiausia pažymi, kad Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, todėl priimdama atitinkamą individualų administracinį aktą jo turinio atitikties teisės aktų reikalavimams prasme turi vadovautis ne tik specialiaisiais teisės aktais (nagrinėjamu atveju – Įgyvendinimo taisyklėmis, Administravimo taisyklėmis), bet ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis). Pažymėtina, kad individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009; kt.). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; kt.).

Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Be to, su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, įskaitant administracines procedūras pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo III skirsnio nuostatas, ypač susijusias su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, jei tam tikras individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tai tokiame individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kuriais remiantis priimtas individualus administracinis aktas, asmeniui sukeliantis materialiąsias teisines pasekmes, ir pridėti tuos dokumentus prie individualaus akto, ir tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-633/2008; 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-327-146/2015; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad vertinant, ar individualus administracinis aktas, kuris priimtas kito (procedūrinio) dokumento pagrindu, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, kiekvienu konkrečiu turi būti kompleksiškai vertinama, ar šiuos įstatymo reikalavimus atitinka individualus administracinis aktas kartu su atskirame dokumente išdėstyta motyvuojamąja dalimi. Tokios teisinės konstrukcijos individualaus administracinio akto turinio vertinimui atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams prasme yra itin reikšmingas to dokumento, kurio pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, turinys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-313-146/2016).

Nagrinėjamu atveju Agentūra 2014 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą, kuris pareiškėjui sukelia neigiamas pasekmes (pareiškėjas pateikė dokumentus, kurie, jo teigimu, patvirtina jo atliktus darbus ir apmokėjimą (investicijas) pagal Paramos sutartį, tačiau Agentūra atsisakė apmokėti visą pareiškėjo pateiktais dokumentais pagrįstą pinigų sumą). Pagal šios bylos duomenis pareiškėjas atsakovei pateikė 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymą, deklaravo išlaidas ir pateikė jas pateisinančius ir apmokėjimą įrodančius dokumentus, sutartis, mokėjimo dokumentus, banko išrašus, perdavimo–priėmimo aktus, iš kurių matyti, kad pareiškėjo investicijas įgyvendinant projektą „Miško rekreacinės infrastruktūros sukūrimas“ sudarė: rekreaciniai takai (1 080 kv. m), automobilių stovėjimo aikštelė (147 kv. m), 16 suolų, 5 skulptūros, apžvalgos aikštelė, 2 stalai, lauko tualetas, miško plotų sutvarkymas (0,8 ha). Pareiškėjas deklaravo, kad tinkamų finansuoti išlaidų suma yra 183 309 Lt, o prašoma išmokėti paramos suma – 164 978 Lt. Primintina, kad Paramos sutarties 2 punkte buvo nustatyta, jog paramos gavėjui teisės aktuose ir šioje sutartyje numatyta tvarka ir sąlygomis kompensuojama iki 193 839 Lt visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų. Paramos gavėjas buvo įsipareigojęs prisidėti iki 21 538 Lt (10 proc.) savo įnašu prie tinkamų finansuoti projekto išlaidų apmokėjimo ir užtikrinti visų kitų projektui įgyvendinti reikalingų išlaidų apmokėjimą (Paramos sutarties 3 p.).

Paramos sutarties 26.3 punkte nurodyta, kad sutarties pažeidimas gali būti nustatomas tuomet, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė Europos Bendrijų arba Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kiek jie susiję su projekto įgyvendinimu. Agentūra, vadovaudamasi šia Paramos sutarties nuostata bei nurodydama Administravimo taisyklių 253.13 ir 197.1.8 punktų nuostatas, o taip pat ir Įgyvendinimo taisyklių 110 ir 111.4 punktų nuostatas, bei remdamasi ekspertų išvadomis ir tuo, kad ekspertizių metu nustatyta, jog dalies investicijų (automobilių stovėjimo aikštelės, apžvalgos aikštelės, lauko tualeto, rekreacinių takų) rinkos vertė yra mažesnė nei deklaruota pareiškėjo mokėjimo prašyme, netinkamomis finansuoti pripažino 47 536 Lt išlaidas, neįskaitant PVM.

Analizuojant Agentūros sprendimo turinį, akcentuotina, jog sprendime yra nurodoma apie tai, kad „ekspertizių metu“ buvo nustatyta, jog dalies investicijų (automobilių stovėjimo aikštelės, apžvalgos aikštelės, lauko tualeto, rekreacinių takų) rinkos vertė yra mažesnė nei deklaruota pareiškėjo mokėjimo prašyme, tačiau sprendime nėra nurodyti ekspertai, kurie atliko ekspertizes, o detalūs ekspertizės aktai, kuriuose būtų nurodytos išvados ir atlikti tyrimai, kurie patvirtina išvadas, nėra pridėti prie sprendimo bei nėra įvardyti kaip šio sprendimo sudėtinės dalys. Taigi šiuo atveju nėra jokio faktinio pagrindo nustatyti, kad ekspertų surašyti ekspertizės aktai iš principo reiškia Agentūros priimto galutinio sprendimo motyvus ir pagrindus.

Įgyvendinimo taisyklių 110 punktas nustato, kad paramos gavėjui nesilaikant teisės aktų reikalavimų ar pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, numatomos trys privalomų sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir (arba) paramos susigrąžinimas. Įgyvendinimo taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad paramos sumažinimas taikomas, jei paramos gavėjas pažeidžia kitas sutarties sąlygas ir (arba) teisės aktų nuostatas. Administravimo taisyklių 253.13 punkte nustatyta, kad pažeidimą Agentūra gali nustatyti tuomet, kai pareiškėjas arba paramos gavėjas pažeidžia kitas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas.

Jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio (Administravimo taisyklių 197.1.8 p.). Be to, iš Agentūros sprendimo matyti, kad buvo vadovautasi ir Administravimo taisyklių 5.10 punktu, nustatančiu, jog siekiant apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublik?s finansinius interesus administruojant paramą, kilus įtarimų dėl taikytų naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų padidintų kainų, Agentūra gali atlikti tikrinimą vadovaudamasi statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis išteklių kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių, o kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų ar technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo – atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę arba technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo ekspertizę, kilus įtarimų dėl projekto ir (arba) investicijų atitikties Programos priemonės tikslams – atlieka užsakomąją projekto ir (arba) investicijų atitikties priemonės tikslams ekspertizę ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus).

Įvertinus aptartas teisės aktų nuostatas, konstatuotina, kad pati Agentūra, remdamasi ekspertų išvadomis, turi nustatyti ir įvertinti faktus, susijusius su prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui atlikus pirkimus, pagrįstumu, o nustačiusi, kad ši kaina nepagrįstai per didelė, ir priimdama galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją, gali vadovautis ekspertizių(-ės) aktuose(-e) pateiktomis ekspertų išvadomis. Ekspertizių(-ės) aktai(-as) ir juose išdėstytos išvados nėra sudėtinė individualaus administracinio teisės akto dalis. Taigi Agentūra, priimdama individualų administracinį teisės aktą, kuriuo nusprendžiama sumažinti mokamos paramos dydį, kai pripažįstama netinkama kompensuoti paramos suma ir skiriama sankcija, ir kuris grindžiamas ekspertizių(-ės) aktuose(-e) pateiktomis išvadomis, individualiame administraciniame teisės akte turi detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina ekspertizių(-ės) aktuose(-e) nurodytos išvados ir kaip šios išvados paneigia paramos gavėjo pateiktus įrodymus, susijusius su jo realiai patirtomis išlaidomis ir prisiimtais įsipareigojimais. Taip pat pažymėtina, kad individualiame administraciniame akte nepakanka abstrakčiai nurodyti, jog vadovaujamasi ekspertų išvadomis, kad ekspertizių metu nustatytos tam tikros didžiausios rinkų kainos, nenurodant kokie konkretūs ekspertai atliko ekspertizes.

Nagrinėjamu atveju Agentūra sprendime nenurodė nei kokie ekspertai, nei kada ir kokio pobūdžio ekspertizes atliko. Sprendime nėra jokios argumentacijos, pagrindžiančios pačios Agentūros vertinimą, kad pareiškėjo deklaruotos atliktos investicijos neatitiko rinkos kainos, nebuvo techniškai sudėtingos, pagal pateiktų darbų technines charakteristikas neturėjo siekti Metodikoje įtvirtintų maksimalių įkainių (šios aplinkybės nurodytos apeliaciniame skunde).

Papildomai pažymėtina, kad šioje byloje nustatyta, jog vertinant pareiškėjo mokėjimo prašymą buvo atliktos dvi ekspertizės, tačiau ginčijamame sprendime buvo apsiribota ekspertizės metu nustatytų rinkos kainų bei pareiškėjo deklaruotų kainų perrašymu, tačiau nenurodyta, kurios ekspertizės išvadomis ir kodėl buvo vadovautasi. Be to, pareiškėjui ekspertų išvadas pagrindžiantys duomenys nebuvo pateikti, kai Agentūroje buvo svarstomas klausimas dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų (Komisijos medžiaga, b. l 17), pareiškėjui nebuvo pateikta susipažinti su ekspertizės medžiaga, t. y. nebuvo sudarytos galimybės ginčyti ekspertizių išvadas (Komisijos medžiaga, b. l. 15–16, 30), nors pareiškėjas teikė Agentūrai prieštaravimus, kad nesutinka su teiginiu, jog nurodytų prekių rinkos kainos su įrengimu yra mažesnės už pareiškėjo įsigytų analogiškų prekių kainą (Komisijos medžiaga, b. l. 30).

Iš Agentūros sprendimo turinio matyti, kad sprendime yra išvardytos teisės aktų normos, kuriomis vadovaujantis priimtas sprendimas, tačiau šios teisės normos konkrečiai nėra susietos su Agentūros nurodymu, kad pareiškėjas padarė „aprašytus pažeidimus“. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais Komisijos motyvus, kad Agentūra neįvardijo konkrečios pareiškėjo pažeidimo sudėties.

Apibendrinant nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog Agentūros 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. BRK-7995(12.4) neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų dėl to, kad nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o Komisija jį pagrįstai panaikino ir įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažintinas formaliu bei nesutiktina su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti iš esmės tarp pareiškėjo ir atsakovės kilusį ginčą, t. y. ar ekspertizės metu nustatytos kainos yra pagrįstos ir / ar pareiškėjas viršijo rinkos kainą, tuo pažeisdamas paramos teikimą reglametuojančius teisės aktus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tam, jog tarp bylos šalių kilęs ginčas būtų išnagrinėtas iš esmės, pirmiausia Agentūra turi išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti sprendimą, kuriame būtų nurodytos konkrečios nustatytos ginčo faktinės ir teisinės aplinkybės, išdėstyti atsakovės sprendimo motyvai, pagrindžiantys jos poziciją dėl pareiškėjui (ne)mokėtinos paramos sumos, kad pareiškėjas, ginčydamas tokį sprendimą, turėtų galimybę nurodyti Komisijai ir / ar teismui nesutikimo su sprendimu argumentus bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius šiuos argumentus.

Pažymėtina, jog asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 str. 20 d.), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-30/2011). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį, o pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Taigi tam, kad pareiškėjas galėtų kvalifikuotai suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką, t. y. nustatyti ribas, kuriose turi būti nagrinėjamas jo skundas, o Komisija ir / ar teismas galėtų išnagrinėti ginčą iš esmės, viešasis administravimo subjektas turi priimti individualų administracinį aktą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Nustačius, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos bylos faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų dėl Komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė