Civilinė byla
Nr. 2A-265/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
22.3.1;
42.6; 42.11.1;
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugpjūčio 17
d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos
pirmininkas) ir Nijolės Piškinaitės,
sekretoriaujant
Vaidai Stepanavičiūtei, Dianai Lavrinovičiūtei,
dalyvaujant ieškovo
atstovui A. S.,
atsakovų
atstovui advokatui Ramūnui Audzevičiui,
viešame teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios
uždarosios akcinės bendrovės ,,LRG Farmacija“ apeliacinį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.
2-278-623/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės
,,LRG Farmacija“ ieškinį atsakovams A. G. ir D.
G. dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir
restitucijos taikymo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio
15 d. nutartimi iškėlė UAB ,,LRG Farmacija“ bankroto bylą. Paskirtas bankroto
administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A.
G. ir D. G. dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo
negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Ieškovas nurodė, kad UAB ,,LRG Farmacija“ (buvęs
pavadinimas - AB „Romginta Globus“) 2002 m. vasario
25 d. su atsakovais sudarė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią
atsakovai pardavė ieškovui 3466 vnt. (28,41 proc.) Latvijoje registruotos bendrovės
,,Farmservis“ SIA akcijas už 727 860 JAV dolerių (2 911 440 Lt) (toliau –
Sutartis). Ieškovo teigimu, ši už minėtas akcijas sumokėta kaina yra per
didelė, nes ginčo akcijos 2004 m. lapkričio 5 d. kaip nuvertėjusios nurašytos į
UAB „LRG Farmacija“ „Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudas“, o bendrovė
„Farmservis“ SIA yra bankrutavusi ir išregistruota. Dėl to, ieškovo nuomone,
atsakovai pardavė ieškovui žinomai nemokios įmonės akcijas, o ieškovas,
sudarydamas šią bendrovei nenaudingą ir nereikalingą sutartį, sumažino savo
turtą 2 911 440 Lt suma ir taip sumenkino kreditorių galimybę patenkinti savo
reikalavimus (CK 6.66, 6.67 str.).
Atsakovai A. G. ir D. G. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad akcijų pardavimo metu
bendrovė „Farmservis“ SIA buvo moki, o šių akcijų pardavimas ieškovui buvo
ekonomiškai naudingas. Grįsdami šiuos teiginius atsakovai pateikė bendrovės
„Farmservis“ SIA 2001 m., 2002 m. ir 2003 m. pelno ir nuostolių ataskaitas.
Vilniaus
apygardos teismas 2009 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad bendrovė ,,Farmservis“ SIA
ginčo akcijų pardavimo metu nebuvo nemoki, 2002 m.
jos veikla buvo pelninga, akcijų paketo vertė galėjo siekti 3 204 000 Lt, todėl
toks sandoris negalėjo pažeisti ieškovo teisių. Šią išvadą teismas grindė 2006
m. rugsėjo 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu
Nr.11-2541-(06), teismo paskirto eksperto V. Černiaus
2008 m. kovo 19 d. ekspertizės aktu ir 2009 m. gegužės 9 d. papildomos
ekspertizės aktu, bei atsakovų pateikta UAB „Veslavita“ surašyta bendrovės
,,Farmesrvis“ SIA akcijų paketo turto vertinimo ataskaita. Teismo teigimu,
ieškovas priešingai neįrodė.
Be to, teismo nuomone, ieškovas neįrodė ir aplinkybių, leidžiančių
spręsti apie atsakovų nesąžiningumą, todėl toks ieškinys actio Pauliana pagrindu negali būti tenkinamas. Teismas pažymėjo, kad bankroto byla ieškovui buvo iškelta
praėjus daugiau nei trejiems metams nuo ginčo sandorio sudarymo, todėl ginčijamas
sandoris negalėjo nulemti įmonės nemokumo ir negalėjo turėti esminės reikšmės
įmonės bankroto bylos iškėlimui. Dėl to, teismo nuomone, ieškovas neįrodė
kreditorių teisių pažeidimo.
Teismas taip pat atsižvelgė į tai,
jog analogiškai buvo sprendžiama dėl UAB
„Romginta Globus“ mokumo ir kreditorių teisių pažeidimo nebuvimo, analogiško
2002 m. birželio 18 d. ieškovo ir G. R. sandorio sudarymo metu Lietuvos apeliacinio teismo
išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.2A-407/2008. Dėl to nėra pagrindo analogiškas aplinkybes apie ieškovo mokumą ir kreditorių teisių pažeidimo nebuvimą aiškinti kitaip, nei jau kartą buvo padaręs
apeliacinės instancijos teismas.
Apeliaciniu
skundu ieškovas BUAB ,,LRG Farmacija“ prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti
ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundą
grindžia tokiomis aplinkybėmis:
1.
Apeliantas ginčo akcijas iš atsakovų įsigijo už
nepagrįstai didelę kainą, todėl turi būti taikoma CK 6.67 straipsnio 4 punkte
nustatyta ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija (esant
priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijai).
2.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad iš teismo paskirtos
buhalterinės ekspertizės išvadų matyti, jog bendrovės ,,Farmservis“ SIA mokumas
prieš sudarant ginčo sandorį buvo abejotinas (trumpalaikis jos mokumas buvo
neigiamas), tai yra bendrovė turėjo rimtų finansinių sunkumų.
3.
Teismas nepagrįstai rėmėsi eksperto V. Černiaus 2008 m. kovo 19 d. atliktu turto vertinimu, nes ši
ekspertizė atlikta šališkai, turint klaidingus duomenis. Ekspertas joje
neatsakė į teismo klausimą, kokia buvo akcijų rinkos vertė ginčo sutarties
sudarymo dienai, tačiau 2009 m. vasario 12 d. šis ekspertas staiga nuomonę
pakeitė ir nurodė, kad akcijų vertė gali siekti 2,6-3,1 mln. Lt. Teismo
posėdyje paaiškėjo, kad tokią eksperto nuomonę įtakojo atsakovo pateikta kito
vertintojo UAB ,,Verslavita“ ataskaita, kurioje vertinimas buvo atliktas
vadovaujantis 2002 m. rugsėjo mėn. parengtu ,,Farmservis“ SIA verslo planu. Šią
aplinkybę teismas konstatavo 2009 m. vasario 26 d. nutartyje, kuria atnaujino
bylos nagrinėjimą iš esmės ir skyrė papildomą ekspertizę akcijų rinkos vertei
nustatyti. Be to, nors minėtas ekspertas V. Černius pirmoje ekspertizėje
nurodo, kad atliekant retrospektyvinį vertinimą 2002 m. veiklos rezultatais
negalima remtis, papildomoje ekspertizėje jis remiasi 2002 m. ir vėlesniais
prognozuojamais rodikliais bei daro prielaidą, kad 2002 m. rugsėjo mėn.
parengto verslo plano duomenys buvo žinomi dar iki sudarant ginčo sandorį.
Taigi to paties eksperto vertinimo ataskaitų išvadų pagrindimas yra
prieštaringas ir paveiktas atsakovų pateikta UAB ,,Verslavita“ ataskaita.
Teismas šio eksperto išvadomis negalėjo remtis dar ir dėl to, kad akcijų vertė
papildomoje ekspertizėje apskaičiuota tik vienu metodu, remiantis vien
prognozuojamais rodikliais, kurių tikrumas ir realumas yra abejotinas.
Ekspertas visiškai neatsižvelgė į ginčo sandorio sudarymo metu buvusią sunkią
įmonės finansinę situaciją, neabejotinai turėjusią lemti akcijų rinkos kainą.
4.
Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė apelianto
prašymą skirti pakartotinę ekspertizę nustatytiems prieštaravimams pašalinti.
Taip buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 177, 185,
218, 218 str., 197 str. 2 d.).
5.
Teismas netinkamai aiškino CK 6.66 straipsnį ir
neatsižvelgė į tai, kad actio Pauliana
instituto taikymo sąlygos nereikalauja įrodyti tiesioginį ryšį tarp vieno
ginčijamo sandorio ir bendrovės nemokumo. CK 6.66 straipsnio pirmojoje dalyje
nurodyta sąlyga yra alternatyvi, tai yra Pauliano ieškinys gali būti tenkinamas
nustačius arba ginčijamo sandorio įtaką skolininko nemokumui, arba kitokį
kreditoriaus teisių pažeidimą. Akcijų įsigijimas už nepagrįstai didelę kainą
priskirtinas prie kreditoriaus teisių kitokių pažeidimų. Skolininko nemokumas
neturi būti aiškinamas taikant analogiją su Įmonių bankroto įstatyme įtvirtinta
nemokumo sąvoka.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą atsakovai A. G. ir D. G. prašo
skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia
tokiomis aplinkybėmis:
1.
Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog teismas negalėjo
remtis eksperto V. Černiaus išvadomis. Visos byloje esančios ekspertų išvados
buvo gautos CPK nustatyta tvarka, todėl visos jos turi būti laikomos tinkamais
įrodymais. Be to, bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, paneigiančių minėto
eksperto išvadą, jog akcijų rinkos vertė ginčo sutarties sudarymo dienai galėjo
būtų nuo 2 450 000 Lt iki 3 204 000 Lt. Tokią išvadą papildo Lietuvos teismo
ekspertizės centro 2006 m. rugsėjo 25 d. išvados, kad ginčo sutarties dieną
,,Farmservis“ SIA buvo moki ir veikė pelningai. Akcijų rinkos vertę ginčo
sutarties sudarymo metu patvirtina ir 2008 m. lapkričio 28 d. UAB ,,Verslavita“
akcijų vertinimo ataskaita.
2.
Apeliantas neįrodė CK 6.66 straipsniui taikyti būtinos
sąlygos – abiejų sutarties šalių nesąžiningumo. Ieškovas nepateikė nei vieno
įrodymo, patvirtinančio žymų ginčo ,,Farmservis“ SIA akcijų rinkos vertės
sutarties sudarymo metu ir už jas sumokėtos kainos neatitikimą. Ginčo sutarties
sudarymas nesumažino apelianto mokumo, o kreditoriai neprarado galimybės
visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus, nes apeliantas įsigijo
akcijas už jų rinkos vertę.
3.
Apeliantas reikalauja taikyti dvišalę restituciją
natūra, tačiau bendrovė ,,Farmservis“ SIA jau yra bankrutavusi ir likviduota
dėl bankroto. Dėl šios preižasties, taikant tokį restitucijos būdą, atsakovai
už apeliantui perduotą 2 911 440 Lt dydžio sumą negautų jokio turto ir patektų
į nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjusią finansinę padėtį apelianto
atžvilgiu. Sutarties galiojimas priklauso nuo akcijų rinkos vertės šios
sutarties sudarymo dieną, o atsakovai nėra ir negali būti atsakingi už
bendrovės ,,Farmservis“ SIA veiklą po akcijų perleidimo apeliantui (CK 1.5
str.).
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Kaip
žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir
pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir
atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės
instancijos teismas privalo patikrinti ne tik faktinį, bet ir teisinį
apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo
pagrindus (CPK 320 str.). Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo
sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga,
sprendžia, kad teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos
aplinkybes, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK straipsniuose numatytų taisyklių, teisingai aiškino bei
taikė civilinio proceso ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias
materialiosios teisės normas, o atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą
sprendimą (CPK 263 str.).
Teismas, remdamasis byloje atliktų ekspertizių išvadomis,
jog akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną UAB „LRG farmacija“
buvo moki, 2002 metais veikė pelningai, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog
sudaryta sutartis pažeidė bendrovės kreditorių interesus ir sudarytas sandoris turėjo
įtakos įmonės bankroto bylos iškėlimui 2005 metais.
Apeliantas,
nesutikdamas su skundžiama teismo nutartimi teigia, kad nepagrįstai remtasi eksperto
V. Černiaus 2008 m. kovo 19 d. atliktu turto
vertinimu ir papildoma ekspertize, nes ši ekspertizė atlikta šališkai, turint
klaidingus duomenis, kurių tikrumas ir realumas yra abejotinas, todėl teismas padarė
neteisingas išvadas.
Kaip žinoma, CPK
212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius
klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar
amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir paskirti ekspertą arba pavesti
atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Aiškindamas CPK 212
straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ekspertizė gali būti
skiriama tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva, jeigu teismui
iškyla neaiškūs, specialių žinių reikalaujantys klausimai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-484/2007; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009
ir kt.).
Kaip minėta, šioje
civilinėje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl to, kad 2002
m. vasario 25 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi už „Farmservis“ SIA
akcijas sumokėta kaina yra per didelė, nes ginčo akcijos 2004 m. lapkričio 5 d.
kaip nuvertėjusios nurašytos, o bendrovė yra bankrutavusi ir išregistruota. Dėl
to, ieškovo nuomone, atsakovai pardavė ieškovui žinomai nemokios įmonės
akcijas, o ieškovas, sudarydamas šią bendrovei nenaudingą ir nereikalingą
sutartį, sumažino savo turtą ir taip sumenkino kreditorių galimybę patenkinti
savo reikalavimus.
Pirmosios
instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės pelno ir nuostolių
ataskaitoms ištirti ir mokumui įvertinti reikalingos
specialios buhalterinės žinios, 2006 m. liepos 1 d. nutartimi savo
iniciatyva paskyrė šioje byloje buhalterinę ekspertizę, prašydamas atsakyti į
klausimus: koks buvo įmonės „Farmservis“ SIA mokumas
šios įmonės akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu 2002-02-25, ar
jos veikla buvo nuostolinga, ar įmonė buvo moki 2001-2002 m. Ekspertizę atliko
Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekonominių ekspertizių skyriaus ekspertas,
kuris nurodė, kad minėtu laikotarpiu ilgalaikio mokumo požiūriu įmonė buvo
moki, tačiau trumpalaikio mokumo požiūriu, paaiškėjus, kad ne visas įmonės
trumpalaikis turtas buvo likvidus arba jo balansinė vertė buvo didesnė negu
rinkos vertė, įmonė buvo nemoki. Ekspertas nurodė, kad 2002 m. įmonės
ūkinė-finansinė veikla buvo pelninga.
Teismas 2007
m. vasario 28 d. nutartimi, patenkinęs atsakovų prašymą, paskyrė turto ir verslo
vertinimo ekspertizę ir pavedė atsakyti, kokia buvo
įmonės „Farmservis“ SIA akcijų buhalterinė ir rinkos vertė akcijų pirkimo –
pardavimo sutarties sudarymo metu. Teismas, remdamasis CPK 212 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, kad Latvijos
įmonės akcijų rinkos vertei nustatyti, ekspertų, įrašytų į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, nėra,
ekspertizę atlikti pavedė atsakovų pasiūlytai V. Černiaus turto vertinimo
paslaugų įmonei, kuri pagal įmonės kvalifikacijos atestatą Nr.000154 gali verstis
turto ir verslo vertinimo veikla. Ekspertas nurodė, kad 2001-12-31 vienos
akcijos vertė buvo 31,79 Lt, o 2002-12-31 – 46,66 Lt, taip pat darė išvadą, kad
sandorio kaina atspindėjo investicinę vertę.
Teismo 2009 m. vasario 12
d. teismo posėdyje ekspertas paaiškino, kad, jo nuomone, ieškovo įsigytų iš
atsakovų 3 466 vnt. „Farmservis“ SIA akcijų paketo vertė galėjo siekti 2,6 –
3,1 mln. Lt, teismas sprendė, kad bylą išnagrinėjo iš esmės ir atidėjo
sprendimo ar nutarties šioje byloje priėmimą ir paskelbimą. Tačiau teismas 2009
m. vasario 26 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atnaujino, motyvuodamas tuo, kad eksperto išvada turi būti pateikiama ir išdėstoma raštu
ekspertizės akte, o paaiškėjus, kad ekspertas gali atsakyti į 2007 m. vasario
28 d. teismo nutartimi užduotą klausimą - „kokia
buvo įmonės „Farmservis“ SIA akcijų rinkos vertė akcijų pirkimo – pardavimo
sutarties sudarymo metu“, teismas paskyrė papildomą ekspertizę atsakyti į šį
klausimą. Ekspertas pateikė išvadą, kad akcijų vertė buvo nuo 2 450 000 iki 2
911 440 Lt.
Kaip
žinoma, pagal teismo nutartį paskyrus ir įstatymo nustatyta tvarka atlikus
ekspertizę, ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone –
eksperto išvada (177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Kasacinio
teismo yra išaiškinta, kad ji didesnės galios už kitus įrodymus neturi, teismui
eksperto išvada neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais. Eksperto
išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y.
ekspertizės išvada vertinama pagal
tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Gauti duomenys gali būti
įvertinti kritiškai ir atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų
nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo, kai nustatoma, jog ekspertizės
akto turinys prieštaringas, jog išvados neišplaukia iš tyrimo eigos,
prieštarauja kitiems bylos įrodymams ir kitais panašiais atvejais, kuomet kyla
pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-54/2009, 2010 m. kovo 1 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2010, 2009 m. sausio 27 d. nutartis byloje Nr.
3K-3-54/2009).
Nagrinėjamu atveju ieškovas yra bankrutuojanti
bendrovė. Pagal esamą teismų praktiką šios kategorijos bylose, kuriose
dalyvauja bankrutuojanti ar likviduojama dėl bankroto bendrovė, yra būtina
atsižvelgti į tokios įmonės kreditorių interesus, todėl laikoma, jog tokioje
byloje ginamas taip pat ir viešasis interesas. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į
tai, kad šioje byloje esantis viešasis interesas nėra absoliutus, nes procesas
vyksta pagal nustatytas taisykles. Kaip žinoma, civilinės bylos yra
nagrinėjamos laikantis CPK 12 straipsnyje
įtvirtintu rungimosi,
CPK 13 straipsnyje įtvirtintu
dispozityvumo, taip pat įrodymų rinkimo principų, kurie nustato, kad kiekviena šalis
privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, kaip savo reikalavimų ir
atsikirtimų pagrindu, kad šalys ir kiti proceso dalyviai laisvai disponuoja
jiems priklausančiomis teisėmis, tai yra laisvai renkasi, kokiais faktus
nurodyti, kokius įrodymus pateikti ir kt. Taigi apeliantas, būdamas ieškovu ir
prašydamas panaikinti šį teismo sprendimą bei remdamasis paminėtais motyvais, privalo įrodyti, kad dėl šių aplinkybių yra neteisingai
išnagrinėta byla.
Apeliantas teigia, kad V.
Černiaus ekspertizės prieštaringos, atliktos šališkai, turint klaidingus
duomenis ir paveiktos atsakovų pateikta UAB ,,Verslavita“ ataskaita, akcijų
vertė papildomoje ekspertizėje apskaičiuota tik vienu metodu, remiantis vien
prognozuojamais rodikliais, kurių tikrumas ir realumas yra abejotinas, be to,
ekspertas neatsižvelgė į ginčo sandorio sudarymo metu buvusią sunkią įmonės
finansinę situaciją, neabejotinai turėjusią lemti akcijų rinkos kainą, tačiau objektyvių
įrodymų, paneigiančių ekspertizės aktų išvadas, nepateikė, tai yra nepateikė
duomenų, kad sudarant ginčo sandorį įmonės trumpalaikis turtas buvo nelikvidus
ar jo balansinė vertė buvo mažesnė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į byloje esantį viešąjį interesą, du kartus atidėjo bylos
nagrinėjimą, sudarydama galimybę ieškovui gauti ir teismui pateikti papildomus
įrodymus (ekspertizės skyrimas, kt.), tačiau ieškovas šia teismo suteikta galimybe
nepasinaudojo (t. 4, b. l. 121-123, 132-133).
Be to, apeliantas,
nesutikdamas su teismo išvadomis ir ginčydamas eksperto V. Černiaus atliktų
ekspertizių aktų teisėtumą, bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme
metu nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų
įstatymo (toliau – Vertinimo įstatymas) 4 straipsnį turto vertinimo objektas
yra bet koks Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis materialus ir
nematerialus turtas, verslas, todėl ekspertas neteisėtai atliko Latvijos
Respublikoje registruotos ir joje veiklą vykdžiusios įmonės akcijų vertinimą.
Šiam teiginiui pagrįsti, apeliantas pateikė Lietuvos Respublikos audito,
apskaitos ir turto vertinimo instituto 2010-01-22 raštą (t. 4, b. l.138-140), o
taip pat nurodė, kad jis neturėjo vertintojo eksperto kvalifikacijos, nes pagal
Vertinimo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies 3 punktą, iki Vyriausybės arba jos
įgaliotos institucijos nustatyta tvarka bus išduoti turtą vertinančių įmonių
kvalifikacijos atestatai ir suteikta kvalifikacija turto vertintojams
vertintojo ar vyresniojo vertintojo kvalifikaciją turinčių asmenų grupės, kurių
sudėtį visuomeninių turto vertintojų organizacijų teikimu tvirtina Lietuvos
Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas, turi teisę 5 metus
nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos atlikti vertintojo eksperto kvalifikacijai
priskirtus darbus. Nurodė, kad šis įstatymas įsigaliojo 1999-07-01, V. Černius
į vertintojų ekspertų sąrašą buvo įtrauktas 2000-12-04, todėl, apelianto
teigimu, nuo 2004-07-01 jis neturėjo teisės atlikti vertintojo eksperto
kvalifikacijai priskirtus darbus.
Atsakovai, nesutikdami su šiais apelianto teiginiais,
nurodė, kad minėta Vertinimo įstatymas nuostata, pagal kurią turto vertinimo
objektu gali būti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis materialus ir
nematerialus turtas, verslas, prieštarauja Sutarties dėl Europos Sąjungos
veikimo 56 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią Europos Sąjungoje
uždraudžiami laisvės teikti paslaugas ribojimai.
Teisėjų kolegija laiko, kad atsakovų argumentai yra
pagrįsti, nes laisvė teikti paslaugas Europos Sąjungos teisės prasme yra suprantama
dvejopai: viena vertus, kiekvienas valstybėje narėje įsisteigęs subjektas turi
teisę teikti paslaugas bet kurioje valstybėje narėje kitos valstybės narės
subjektams, antra vertus, paslaugų gavėjai turi teisę naudotis bet kurio iš
valstybėse narėse veikiančio subjekto teikiamomis paslaugomis. Europos
Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad draudžiama taikyti bet kokį nacionalinį
teisės aktą, kuris apsunkina paslaugų teikimą tarp valstybių narių, palyginti
su paslaugų teikimu vien tam tikros valstybės narės viduje (Europos Teisingumo
Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Nr. C?314/08 Filipiak prieš Dyrektor Izby Skarbowej w
Poznaniu, 2007 m. Rugsėjo 11 d. sprendimas Komisija prieš Vokietiją byloje Nr.
C-318/05 ir kt.). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 57
straipsnį „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už
užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo
laisvės. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, šioms paslaugoms taip pat
priskirtinos ir turto vertinimo paslaugos (CPK 185 str.).
Kaip teisingai nurodė atsakovai, pagal Lietuvos
Respublikos Konstitucijos akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje 2 dalį, Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos
teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama
Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės
normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus
ir kitus teisės aktus. Be to, atsakovai savo teiginius taip pat teisingai grindė
Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime bylos Nr.
17/02-24/02-06/03-22/04, 2008 m. gruodžio 4 d. nutarime bylos Nr. 47/04
pateiktais išaiškinimais, kad Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai
nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su
nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis,
bet ir nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų
taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos,
kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su
teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose
(nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.
Pažymėtina, kad 2006 m. gruodžio 12 d. Europos
Parlamento ir Tarybos 2006/123/EB direktyvos dėl paslaugų vidaus rinkoje,
siekiant užtikrinti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnyje (buvęs
Europos bendrijos
steigimo sutarties 49 straipsnis) įtvirtintą teisę teikti paslaugas Europos
Sąjungoje ir kuriame uždraudžiami laisvės teikti paslaugas ribojimai, 16
straipsnyje nustatyta, kad valstybės
narės gerbia teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje
jie yra įsisteigę ir savo teritorijoje užtikrina nevaržomą teisę teikti
paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą.
Priešingai
nei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė atsakovų atstovas, Lietuvos
Respublika, siekdama suderinti nacionalinės teisės aktus su minėtomis Europos
Sąjungos teisės normomis, priėmė 2009 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusį Paslaugų
įstatymą, reglamentuojantį laisvės teikti paslaugas sąlygas, kuris pagal jo 4
priedą įgyvendino minėtą direktyvą. Paslaugų įstatymo 28 straipsniu Vyriausybei
ar jos įgaliotoms institucijoms pavesta priimti šiam įstatymui reikalingus
teisės aktus. Akivaizdu, kad Vertinimo įstatymas, kuris paskutinį kartą buvo
keistas 2003 metais, iki šiol nėra suderintas su Paslaugų įstatymu ir Europos
Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 1 straipsnio 5 punktas nustato, kad esant
prieštaravimų tarp šio įstatymo ir kitų teisės aktų, taikomos Paslaugų įstatymo
nuostatos. Turto vertinimo paslaugos nepatenka tarp Paslaugų įstatymo 2 priede
nurodytų paslaugų, kurioms šis įstatymas netaikomas, todėl darytina išvada, kad
Vertinimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas ribojimas teikti paslaugas
ir vertinti tik Lietuvos Respublikoje esantį turtą, prieštarauja Paslaugų
įstatymo nuostatoms (CPK 185 str.). Tokią išvadą patvirtina ir atsakovų
pateikto Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos rašto nuostatos, kad
siekiant suderinti Vertinimo įstatymo nuostatas su minima direktyva, yra
parengtas ir Lietuvos Respublikos Seime priimtas svarstyti šio įstatymo pakeitimo
projektas, kuriame nebėra numatyto ribojimo (t. 4, b. l. 173-180). Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį, kad minėta Vertinimo įstatymo 4 straipsnio nuostata
prieštarauja ne tik Paslaugų įstatymui, bet ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
56 straipsniui, kurios nuostatomis, kaip minėta, remiamasi tiesiogiai (CPK 185
str.).
Teisėjų
kolegija pažymi, kad ieškovo pateiktas Lietuvos Respublikos audito, apskaitos
ir turto vertinimo instituto raštas negali būti vertinamas kaip įrodymas,
paneigiantis minėtą išvadą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Institutas,
darydamas išvadą, jog V. Černius neturėjo teisės atlikti Latvijoje registruotos
įmonės akcijų vertinimo, nurodė pateikiantis tik savo nuomonę. Šiame rašte nėra
nurodoma, ar ši nuomonė grindžiama Europos Sąjungos teisės aktais, jeigu taip,
tai kokiais (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija atmeta
kaip nepagrįstą apelianto teiginį, kad V. Černius neturėjo vertintojo eksperto
kvalifikacijos, nebuvo įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą, todėl neturėjo
teisės atlikti teismo paskirtų ekspertizių. Pirma, byloje esančio ekspertizės
akto 1.2 punkte nurodyta, jog ekspertizę atliko ,,ekspertas – turto
vertintojas“, todėl priešingai nei teigia apeliantas, V. Černius neteigė esąs vertintojas
ekspertas, o tik nurodė turintis turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimus
(t. 4, b. l. 15). Antra, CPK 212 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ekspertu
gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Iš
byloje esančių V. Černiaus kvalifikacijos pažymėjimų matyti, kad jis turėjo
reikiamą kvalifikaciją (t. 2, b. l. 25-28). Trečia, pagal Teismo ekspertizės
įstatymo 4 straipsnį teismo ekspertizes atlieka teismo ekspertai, įrašyti į
Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, o jeigu Lietuvos Respublikos
teismo ekspertų sąraše nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų, ekspertu
gali būti skiriamas į šį sąrašą neįrašytas asmuo. Byloje pateikti įrodymai
patvirtina, kad ekspertizės skyrimo metu nebuvo nei vieno turto vertintojo,
įtraukto į teismo ekspertų sąrašą, tokio eksperto nebuvo ir Lietuvos teismo
ekspertizės centre.
Teisėjų kolegija taip
pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad atliktos ekspertizės aktas atitiko formos ir
turinio reikalavimus, keliamus tokiai įrodinėjimo priemonei, ekspertizės akte
nurodyta, kad ekspertas žino jam gręsiančias pasekmes ir
baudžiamąją atsakomybę už melagingos išvados pateikimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes,
sprendžia, jog apeliantas neįrodė, kad V. Černius neturėjo teisės atlikti
ekspertizės ir nepagrįsti jo argumentai, kad teismo sprendimas yra grindžiamas
neteisėtais ekspertizės aktais. Apeliantas nepaneigė ekspertinių išvadų, kaip
įrodymų šaltinio, pagrįstumo ir objektyvumo, todėl nėra pagrindo šių išvadų
nelaikyti įrodinėjimo priemone, ar atsisakyti jomis remtis kaip įrodymų
šaltiniu (CPK 178 str.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas
teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, ne kartą yra išaiškinęs CK 6.66
straipsnio nuostatomis siekiamus tikslus bei šių teisinių nuostatų taikymo
sąlygas, nurodydamas, jog actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko
sudarytus sandorius, kurių sudaryti jis neprivalėjo, jeigu šie sandoriai
pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio
11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gruodžio 3 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007 ir kt.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktais
įrodymais, o taip pat civiliniame procese leidžiama taikyti įrodymų pakankamumo
taisykle, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, - laiko, kad byloje
surinkti įrodymai nepatvirtina šių ieškovo teiginių, jog ginčo turtas buvo įsigytas
už žymiai didesnę kainą, tuo pažeidžiant kitų bendrovės kreditorių teises, o
taip pat šių faktinių aplinkybių pagrindu pareikšto Pauliano ieškinio (CPK 178 str.).
Apeliantas,
nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, teisingai nurodė, kad Pauliano ieškinys gali būti tenkinamas
nustačius arba ginčijamo sandorio įtaką skolininko nemokumui, arba kitokį kreditoriaus
teisių pažeidimą. Tačiau buvo konstatavus, kad apeliantas neįrodė teiginių, jog
jis ginčo akcijas iš atsakovų įsigijo už nepagrįstai didelę kainą, kad sandoris
turėjo įtakos ieškovo bankrotui, kuris buvo nustatytas po trijų metų nuo ginčo
sandorio sudarymo, apelianto argumentas, kad teismas privalėjo taikyti CK 6.67
straipsnio 4 punkte nustatytą ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo
prezumpciją, nagrinėjamu atveju tampa teisiškai nebeaktuali, todėl teisėjų
kolegija šių argumentų nenagrinėja (CPK 185 str.).
Kiti apelianto
apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat neduoda
pagrindo spręsti, kad teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, priėmė neteisėtą bei
nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Esant tokioms
aplinkybėms, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo BUAB ,,LRG Farmacija“
apeliacinį skundą, daro išvadą, kad nėra pagrindų, nurodytų CPK 329 ir 330
straipsniuose, dėl kurių skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas
ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat nėra CPK 320 straipsnio
antrojoje dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl
apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK
326 str. 1 d. 1 p.).
Kaip žinoma,
šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas,
turi būti atlygintos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, priteisiamos iš
antrosios šalies (CPK 93 str.). Tačiau
atsakovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas (CPK 98 str. 1 d.,
178 str.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios
dalies pirmu punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo 2009 m.
liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Virginija
Čekanauskaitė
Artūras Driukas
Nijolė
Piškinaitė