Civilinė byla Nr. 3K-3-133/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1;
30.10 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Č. Č. ir P. B. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Č. Č. ir P. B. bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinius atsakovei J. T., dalyvaujant tretiesiems asmenims Trakų rajono savivaldybės administracijai ir Trakų istoriniam nacionaliniam parkui, dėl įpareigojimo nugriauti neteisėtai rekonstruotą statinį.
I. Ginčo esmė
Ieškovai Č. Č. ir P. B. teismo prašė įpareigoti atsakovę J. T. per vieną mėnesį po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pristatytą prie ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statinį, plane pažymėtą indeksu 6I1/m, ir palėpę virš ūkinio pastato.
Atsakovė yra ieškovui Č. Č. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtė, jai nuosavybės teise taip pat priklauso ūkinis pastatas. Atsakovei priklausantis žemės sklypas ribojasi su ieškovo P. B. namų valda, esančia (duomenys neskelbtini). Ieškovai nurodė, kad prieš kelerius metus atsakovė pradėjo vykdyti statybas, t. y. rekonstravo ūkinį pastatą, šalia pasistatė malkinę, virš jo įsirengė gyvenamąją palėpę. Ji nederino statybos klausimų su ieškovais, pastatą rekonstravo neturėdama statinio projektavimo sąlygų sąvado, statinio projekto ir statybos leidimo.
Ieškovas Vilniaus apskrities viršininko administracija teismo prašė įpareigoti atsakovę savo lėšomis per du mėnesius nugriauti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytą 33,58 kv. m ūkinį pastatą ir įrengtą palėpę virš ūkinių pastatų, plane pažymėtų žymomis 3I1/m, 4I1/ž, 5I1/ž, bei sutvarkyti statybvietę; nurodė, kad atsakovė statinius pasistatė nukrypdama nuo nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos, statybos leidimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų sprendimo ir nutarties esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškovų Č. Č. ir P. B. ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovę per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos gauti leidimą 33,58 kv. m ūkio pastato statybai žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o jo negavus, – savo lėšomis nugriauti šį pastatą ir sutvarkyti statybvietę. Teismas taip pat iš dalies tenkino ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį, įpareigodamas atsakovę per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos gauti leidimą 33,58 kv. m ūkinio pastato ir palėpės virš ūkinių pastatų statybai žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o šio negavus, – savo lėšomis statinius nugriauti.
Dėl ieškovų Č. Č. ir P. B. ieškinio reikalavimų
Nustatyta, kad, atsakovei pastačius 33,58 kv. m ūkinį pastatą, ieškovas Č. Č. neteko galimybės pasistatyti ūkinio pastato, nes bendras sklypo užstatymo plotas viršija maksimalų leistiną Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento 18.4 punkte nustatytą sklypo užstatymo plotą. Pagal šią nuostatą namų valdos sklypo užstatymas negali viršyti 25 proc. viso sklypo ploto. Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad bendras ieškovui Č. Č. ir atsakovei priklausančio žemės sklypo plotas yra 507 kv. m, todėl maksimalus sklypo užstatymo plotas yra 126,75 kv. m, iš kurių 49,43 kv. m pagal turimas žemės sklypo dalis priklausytų ieškovui Č. Č. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše pažymėta, kad gyvenamojo namo ir kitų įregistruotų registre statinių bendras užstatytas plotas jau yra 126 kv. m. Padaryta išvada, kad atsakovė, užstatydama papildomai 33,58 kv. m žemės sklypo ploto, užkirto ieškovui galimybę pasistatyti ūkinį pastatą, kurio jis neturi.
Spręsta, kad ieškovas Č. Č. neįrodė, jog atsakovė pastatydama palėpę virš įteisintų ūkinių pastatų pažeidė jo, kaip bendraturčio, teises, todėl padaryta išvada, kad ieškovas neturi teisės reikšti ieškinio dėl šio statinio nugriovimo. Pažymėta, kad ieškovas P. B. turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau jis neįrodė, kad atsakovė, pastatydama palėpę virš įteisintų ūkinių pastatų, pažeidė jo, kaip savininko, teises. Padaryta išvada, kad jis taip pat neturi teisės reikšti ieškinio dėl palėpės nugriovimo.
Dėl ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinio reikalavimų
Nustatyta, kad Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyrius 2004 m. liepos 27 d. surašė Savavališkos statybos padarinių šalinimo išvadą Nr. 04-09, nurodydamas, kad 33,58 kv. m ūkinio pastato ir palėpės virš ūkinių pastatų, plane pažymėtų žymomis 3I1/m, 4I1/ž, 5I1/ž, (duomenys neskelbtini), nugriovimas nebūtinas, statyba tęstina pagal įstatymų nustatyta tvarka parengtą projektinę dokumentaciją. Įvertinęs bylos aplinkybę, kad statybos valstybinę priežiūrą vykdančios institucijos yra pasisakiusios, jog atsakovės savavališkai pastatyti statiniai gali būti įteisinti, o Vilniaus apskrities viršininko įsakymais nustatytas atsakovei terminas statybos leidimui gauti yra pasibaigęs, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą iš dalies pakeitė: ieškovų Č. Č. ir P. B. ieškinį tenkino iš dalies - įpareigojo atsakovę per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos gauti leidimą 33,58 kv. m ūkinio pastato ir palėpės virš ūkinių pastatų statybai žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini); ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovų Č. Č. ir P. B. po 1286,01 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.
Konstatuota, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo teisinio pagrindo reikšti ieškinio dėl įpareigojimo nugriauti statinius. Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Apskrities viršininko administracija pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 3, 4, 5, 6, 7 dalyse apibrėžtą kompetenciją išnagrinėja savavališkos statybos aktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos priima vieną iš sprendimų: pareikalauti iš statytojo per nustatytą terminą savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti ar pagal reikalavimus pertvarkyti savavališkai pastatytą statinį ar savavališkai pastatytą jo dalį ir sutvarkyti statybvietę; kreiptis į teismą, jeigu nepriimamas šios dalies 1 punkte nurodytas sprendimas. Vilniaus apskrities viršininko administracija nebuvo įpareigojusi atsakovės nugriauti statinio, todėl neįgijo teisės reikalauti jo vykdyti. Pažymėta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nepasinaudojo galimybe spręsti savavališkų statybų šalinimo klausimą neteismine tvarka, įpareigojant atsakovę nugriauti statinį.
Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento 18.4 punkte nustatyta, kad Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje esančiose namų valdose, įvertinant kraštovaizdžio bei kultūros ir gamtos paveldo apsaugos reikalavimus, bendras sklypo užstatymo plotas (išskyrus konservacinio prioriteto zoną) negali viršyti 300 kv. m, gyvenamojo namo užstatymo plotas negali viršyti 120 kv. m, o didžiausio iš priklausinių 96 kv. m (jei funkcinio prioriteto zonose nenumatyta kitaip); bet kuriuo atveju namų valdos sklypo užstatymas negali viršyti 25 proc. viso sklypo ploto. Nustatyta, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą gyvenamojo namo ir kitų įregistruotų registre statinių bendras užstatymo plotas jau yra 126 kv. m, todėl padaryta išvada, kad ieškovui Č. Č. ir atsakovei priklausančiame žemės sklype pagal Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento 18.4 punktą galimos tik tokio statinio statybos, kurio užstatymo plotas būtų 0,75 kv. m. Pažymėta, kad vėliausiai įregistruoti statiniai yra baigti statyti 1993 metais, todėl ieškovui turėjo būti žinoma, kad, atsižvelgiant į leistiną maksimalų sklypo užstatymo plotą, jis neturi galimybės pasistatyti ūkinio pastato. Konstatuota, kad ieškovo Č. Č. teisės, tariamai jam praradus galimybę pasistatyti ūkinį pastatą, nebuvo pažeistos, nes net ir iki savavališkų statybų maksimalaus sklypo užstatymo plotas jau buvo išnaudotas. Taip pat pažymėta, kad pagal Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento 18.4 punktą atsakovė taip pat negali statyti jokio statinio (priestato), kurio plotas viršytų 0,75 kv. m, todėl jos savavališkai pastatytas 33,58 kv. m priestatas turi būti pertvarkytas.
Konstatuota, kad teismui, įpareigojant statytoją nugriauti statinį, turi būti įvertintos visos aplinkybės, atsižvelgiama į CK 1.2 straipsnyje įtvirtintus civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus. Užtikrinant civilinių teisinių santykių subjektų turtinių interesų pusiausvyrą, turi būti įvertinama, ar įpareigojimas nugriauti statinį yra proporcinga priemonė padarytam teisės pažeidimui. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovę gauti statybos leidimą, sudarė prielaidas jai pašalinti teisės pažeidimą, tačiau nepripažino, kad savavališkos statybos yra teisėtos. Teismo įpareigojimas nereiškia, kad statybos leidimas atsakovei bus išduotas, šį klausimą spręs kompetentingos institucijos. Taip pat pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovę gauti statybos leidimą, o jo negavus savavališkai pastatytus statinius nugriauti, faktiškai priėmė sąlyginį sprendimą, pagal CPK 267 straipsnį tai draudžiama.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai Č. Č. ir P. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 10 d. nutarties dalį dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimo dalies išsprendžiant ieškovų Č. Č. ir P. B. ieškinio reikalavimus; pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį ir ieškinį patenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Konstatuodami teisių pažeidimus ir pripažindami ieškovų teisę į jų teisių ir teisėtų interesų gynybą, teismai neužtikrino jų teisių apsaugos, t. y. neįgyvendino jų teisės į civilinių teisių gynimą ir taip pažeidė CK 1.137 ir 1.138 straipsnių reikalavimus. Pripažindami, kad savavališkai pastatytas 33,58 kv. m ūkinis pastatas pažeidė ieškovų teises, teismas kartu leido tuos pažeidimus įteisinti, nes įpareigojo atsakovę gauti statybos leidimą. Taigi ieškovų teisių ir teisėtų interesų pažeidimai nepašalinti ir egzistuoja toliau, neįgyvendintos ieškovų teisės į civilinių teisinių santykių gynimą.
2. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 4.103 straipsnio normas.
3. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovę gauti statybos leidimą, o jo negavus savavališkai pastatytus statinius nugriauti, faktiškai priėmė sąlyginį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ne sąlyginis, o fakultatyvus (CPK 273 straipsnis), nes juo atsakovė įpareigojama atlikti tam tikrus veiksmus – gauti statybos leidimą, o jo negavus, – statinį nugriauti. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir nepagrįstai taikė CPK 267 straipsnio normas.
4. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė atsakovės išlaidų apeliacinės instancijos teisme klausimą, nepagrįstai priteisdamas iš ieškovų po 1286 Lt. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovų (kasatorių) ieškinio dalies tenkinimo buvo pakeista ne tenkinant atsakovės apeliacinį skundą, bet teismo iniciatyva. Atsakovė apeliaciniu skundu nereikalavo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkintas ieškovų (kasatorių) ieškinys konstatuojant, kad, atsakovei negavus statybos leidimo per nustatytą terminą, jos lėšomis ūkinis pastatas nugriautinas. Apeliaciniu skundu ji tik prašė pakeisti teismo nustatytą keturių mėnesių terminą leidimui gauti į dvejų metų terminą. Šio reikalavimo apeliacinės instancijos teismas netenkino, todėl nebuvo jokio pagrindo iš ieškovų (kasatorių) priteisti atsakovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė J. T. prašo jį atmesti.
Dėl skundo pirmojo ir antrojo argumentų nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai padarė teisiškai pagrįstas išvadas, kad ieškovas Č. Č. nepateikė įrodymų, jog ūkinio pastato palėpė trukdo jam įgyvendinti savo kaip gyvenamojo namo ir žemės sklypo bendraturčio teises. Remiantis CPK įtvirtintu rungimosi principu ieškovai privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tačiau to nepadarė.
Nepagrįsti kasatorių teiginiai dėl CK 1.137, 1.138 bei 4.103 straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad taikant vieną iš CK 4.103 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įpareigojimų būtina laikytis bendrųjų teisės principų. CK 4.103 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytas įpareigojimas nugriauti statinį yra griežčiausia priemonė normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimui pašalinti. Teismui įpareigojant statytoją nugriauti statinį turi būti įvertinamos visos aplinkybės, atsižvelgiama į CK 1.2 straipsnyje įtvirtintus civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus. Užtikrinant civilinių santykių subjektų turtinių interesų pusiausvyrą turi būti įvertinama, ar įpareigojimas statinį nugriauti yra proporcinga priemonė padarytam teisės pažeidimui.
Dėl skundo trečiojo argumento teigiama, kad sąlyginio sprendimo sąvoka apibrėžta CPK 267 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus nurodytą šio kodekso 262 straipsnio 2 dalyje. Sąlyginis yra toks sprendimas, kurio įvykdymas siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu. Fakultatyvaus sprendimo sąvoka apibrėžta CPK 273 straipsnyje. Akivaizdu, kad įpareigojimas gauti statybos leidimą, o jo negavus, – savavališkai pastatytus statinius nugriauti, nėra ir negali būti laikomas fakultatyviu sprendimu, nes šiame įpareigojime nustatyti du skirtingo turinio veiksmai, kai tuo tarpu fakultatyvus sprendimas reiškia, kad, atsakovui neįvykdžius tam tikrų veiksmų, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus pats ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas arba už tam tikrų veiksmų neįvykdymą teismas atsakovui gali skirti baudą. Pirmosios instancijos teismas priėmė sąlyginį sprendimą.
Dėl skundo ketvirtojo argumento teigiama, kad kasatorių teiginiai neatitinka faktinės situacijos, nes atsakovė apeliaciniame skunde reiškė keletą reikalavimų, iš kurių vienas buvo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria teismas ieškovų (kasatorių) ieškinį tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovę per nustatytą terminą negavus statybos leidimo savo lėšomis nugriauti žemės sklype esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytą ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę, ir šią ieškinio dalį atmesti. Apeliacinės instancijos teismas ieškovų (kasatorių) apeliacinį skundą atmetė, o atsakovės – tenkino iš dalies, todėl ir priteisė jai iš ieškovų po 1286 Lt bylinėjimosi išlaidų.
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Atsakovė J. T. jai ir ieškovui Č. Č. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdama bendraturčio Č. Č. sutikimo, valstybės institucijos išduoto projektavimo sąlygų sąvado, neparengus ir nesuderinus statinių techninio projekto, neturėdama statybos leidimo, pastatė 33,58 kv. m bendro ploto statinį, taip pat palėpę virš atsakovei nuosavybės teise priklausančių ir teisiškai registruotų ūkinių pastatų. Atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 2/3 dalys žemės sklypo ir 2/3 dalys šiame sklype esančio gyvenamojo namo bei kiemo statinių, o asmeninės nuosavybės teise – ūkiniai pastatai, plane pažymėti žymomis 3I1m, 4I1ž, 5I1ž, ir inžineriniai tinklai. Ieškovas P. B. yra gretimos namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), valdytojas.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2004 m. gegužės 20 d. savavališkos statybos aktu konstatavo savavališkos statybos faktą bei nurodė nedelsiant pašalinti savavališkos statybos padarinius. 2004 m. liepos 27 d. Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyrius pateikė savavališkos statybos padarinių šalinimo išvadą Nr. 04-09, kurioje pripažino, kad statinio nugriovimas nebūtinas, ir nurodė tęsti statybą pagal įstatymuose nustatyta tvarka parengtą projektinę dokumentaciją. Išvada suderinta su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba, Trakų visuomenės sveikatos priežiūros ir specialistų tobulinimo centru bei Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritoriniu padaliniu.
Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-7708 „Dėl statinio statybos įteisinimo“ atsakovei, savavališkai statančiai ūkinį pastatą ir įrengusiai palėpę virš ūkinių pastatų, buvo nustatytas terminas iki 2005 m. kovo 31 d. (vėliau pratęstas iki 2005 m. gruodžio 31 d.) projektinei dokumentacijai parengti, pateikti ją Trakų rajono savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai patikrinti ir statybos leidimui gauti. 2005 m. kovo 29 d. ieškovė pateikė Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriui paraišką dėl statinio projekto ir paraišką dėl projektavimo sąlygų sąvado parengimo. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. balandžio 12 d. raštu ieškovė buvo informuota, kad jos paraiška dėl savavališkai pastatyto ūkinio pastato išnagrinėta, tačiau ji turinti papildomai pateikti bendraturčio Č. Č. notariškai patvirtintą sutikimą.
Atsakovė kreipėsi į atsakovą dėl sutikimo, pateikė ūkinio pastato rekonstrukcijos techninio projekto nuorašą, tačiau ieškovas Č. Č. atsisakė duoti sutikimą. 2006 m. spalio 3 d. J. T. Trakų rajono apylinkės teisme Č. Č. pareiškė ieškinį dėl teisės atlikti rekonstrukcijos darbus pripažinimo.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio teismo nagrinėjimo dalyku šioje byloje yra teisės normų, reglamentuojančių neteisėtos (savavališkos) statybos padarinių likvidavimą ir suinteresuotų asmenų teisių gynimą neteisėtos (savavališkos) statybos atveju, aiškinimas ir taikymas.
Dėl šioje byloje taikytinos teisės
Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja tiek viešosios, tiek civilinės teisės normos. Viešoji teisė (teritorijų planavimo, statybos įstatymai ir juos lydintys teisės aktai) nustato reikalavimus, kurių turi būti laikomasi statant statinius, statinių pripažinimo savavališka statyba tvarką ir savavališkos statybos pasekmių administracines teisines pasekmes. Sprendžiant dėl bendraturčių teisių apsaugos statybos procese, civilinių teisinių neteisėtos statybos pasekmių ir pažeistų suinteresuotų asmenų teisių gynimo būdų turi būti taikomos civilinės teisės normos; nagrinėjamu atveju yra aktualūs Civilinio kodekso 4.75 straipsnis ,,Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas“ ir 4.103 straipsnis ,,Normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilinės teisinės pasekmės“.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui 2004 m. gegužės 20 d. surašant savavališkos statybos aktą galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) 28 straipsnyje ,,Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ nustatyta, kad kompetentingos statybos priežiūrą vykdančios institucijos, konstatavusios neteisėtos statybos faktą, privalo imtis įstatyme nustatytų priemonių, tarp jų – įvertinti savavališkos statybos pobūdį ir priimti vieną iš galimų sprendimų dėl jos padarinių pašalinimo:
,,1) sustabdyti statinio statybą ir pareikalauti iš statytojo (užsakovo) nugriauti statinį, jei teritorijoje, kurioje vykdoma naujo statinio statyba ar statinys rekonstruojamas, draudžiama bet kurio ar tam tikros paskirties naujo statinio statyba ar statinio rekonstravimas; per nurodytą terminą šio reikalavimo neįvykdžius, kreiptis į teismą;
2) jei statinio statyba gali būti vykdoma, leisti statytojui (užsakovui) parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą;
3) įpareigoti statytoją (užsakovą), įvykdžiusį šio straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, perdirbti savavališkai atliktus statybos darbus pagal statinio projektą;
4) pareikalauti iš statytojo (užsakovo) savo lėšomis statinį nugriauti ir sutvarkyti statybvietę;
5) kreiptis į teismą nepriėmus šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų sprendimų.“
Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje apibrėžtas statybos leidimo išdavimui būtinų dokumentų sąrašas:
,,Kad gautų statybos (išskyrus griovimą) leidimą, statytojas (užsakovas) savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) net ir tuo atveju, kai šį leidimą išduoda apskrities viršininko administracija (išskyrus statinio, skirto krašto apsaugos reikmėms, statybos leidimą), turi pateikti:
1) nustatytos formos prašymą;
2) dokumentus, nurodytus šio Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose <...>.“
Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo nurodyti dokumentai, reikalingi statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti:
,,Statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas (užsakovas) pateikia savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) prašymą ir <...> žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus, taip pat žemės sklypo bendraturčių sutikimą, jei žemės sklypas priklauso jiems bendrosios nuosavybės teise. Šių dokumentų nereikia, kai statybą numatoma vykdyti savivaldybės valdomoje patikėjimo teise teritorijoje (kai statytojas yra savivaldybė arba kitas juridinis ar fizinis asmuo, kuris statybą šioje teritorijoje vykdys pagal statinio projektavimo sąlygų sąvadą). Kitus atvejus, kai nereikia šiame punkte nurodytų dokumentų, nustato Vyriausybės įgaliota institucija <...>.“
Taigi pagal aktualias Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies ir 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto normas tam, kad gautų statybos leidimą, statytojas savivaldybės administracijos direktoriui turėjo pateikti žemės sklypo bendraturčių sutikimą, tuo atveju, jei žemės sklypas priklausė jiems bendrosios nuosavybės teise.
Ieškovams pareiškus ieškinį dėl savavališkų statinių nugriovimo galiojusiame Civilinio kodekso 4.103 straipsnyje (2001 m. liepos 1 d. redakcija) buvo nustatyta:
,,1. Fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pasistatė, statosi arba rekonstruoja statinį neturėdami nustatyto leidimo, reikiamai suderinto ir patvirtinto projekto arba tai daro su esminiais nukrypimais nuo statinio projekto, arba šiurkščiai pažeisdami pagrindinius normatyvinius statybos techninius dokumentus, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.).
2. Asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, 1 dalyje nurodytu atveju turi teisę kreiptis į teismą dėl statinio statybos taisyklių ar leidimo statybai išdavimo tvarkos pažeidimo.
3. Teismas savo sprendimu gali:
1) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai patvirtinti projektą, padaryti reikiamus jo pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu;
2) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.);
3) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti.
4. Jeigu statytojas per nustatytą terminą įvykdo šio straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus reikalavimus, nekilnojamuosius daiktus registruojanti institucija privalo teisiškai įregistruoti statybą.
5. Jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų reikalavimų, statinys (jo dalis) gali būti teismo sprendimu nugriaunamas statytojo lėšomis.
6. Jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyto reikalavimo, statinys (jo dalis) teismo sprendimu nugriaunamas statytojo lėšomis.
7. Statybinės medžiagos, likusios statinius nugriovus, yra statytojo nuosavybė.
8. Dėl normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo padaryta žala atlyginama šio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka.“
Šis kodekso straipsnis 2006 m. spalio 17 d. įstatymu Nr. X-858 yra pakeistas, tačiau pagal bendrąsias materialinių teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles ginčo sprendimui turi būti taikomas nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo laiku veikęs įstatymas – Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 2001 m. liepos 1 d. redakcija, pagal kurią 2006 m. sausio 26 d. ieškovams pareiškiant ieškinį teismui buvo garantuota bendra suinteresuotų asmenų (asmenų, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami) teisė kreiptis į teismą dėl statinio statybos taisyklių ar statybos leidimo išdavimo tvarkos pažeidimo (CK 4.103 straipsnio 2 dalis).
CK 4.75 straipsnio ,,Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas“ (įstatymo redakcija nepakitusi) 1 dalies norma nustatyta tokia taisyklė:
,,1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių.“
Dėl teisės normų taikymo teismų sprendimuose teisingumo
Nagrinėjamoje byloje teismų konstatuotos faktinės aplinkybės juridinio jų kvalifikavimo aspektu reiškia ginčą tarp savavališkų statinių statytojos (atsakovės) ir suinteresuotų asmenų, žemės sklypo bendraturčio ir gretimo žemės sklypo valdytojo, kurie mano, kad jų teisės yra pažeistos atsakovei pastačius savavališkus statinius (ieškovų).
Byloje nustatyta, kad savavališkos statybos faktą konstatavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2004 m. gegužės 20 d. surašydamas savavališkos statybos aktą.
2004 m. spalio 14 d. Vilniaus apskrities viršininkas dėl savavališkos statybos akto priėmė sprendimą, nurodytą Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkte: – įpareigojo atsakovę parengti statinio projektinę dokumentaciją ir gauti statybos leidimą. Atsakovė parengė reikalingą projektinę dokumentaciją, statybos leidimas jai nėra išduotas, nes ieškovas Č. Č. nedavė sutikimo ginčo statiniams įteisinti.
Ieškovai, laikydami, kad atsakovės savavališka statyba esmingai pažeidžia jų teises, Civilinio kodekso 4.103 straipsnio (originalios 2001 m. liepos 1 d. redakcijos) normų pagrindu reikalauja nugriauti neteisėtai pastatytus statinius ir atkurti buvusią padėtį. Jie laikosi pozicijos, kad, konstatavus jų teisių pažeidimą, atsiradusį dėl neteisėtos (savavališkos) statybos, tinkamu pažeistų teisių apgynimu CK 4.103 straipsnio prasme gali būti laikomas tik atsakovės įpareigojimas savavališkus statinius nugriauti. Teisėjų kolegija šį kasatorių argumentą pripažįsta nepagrįstu.
Aiškindamas suinteresuotų asmenų, tarp jų ir bendraturčių, teisių gynimo klausimus savavališkos statybos atveju, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs pagrindines teismų praktikos nuostatas, kurių esmė yra ta, kad savavališkos statybos statinių nugriovimas nėra vienintelė ir neišvengiamai taikoma savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmė. Civilinio kodekso 4.103 straipsnio normos, nustatančios civilines neteisėtos statybos pasekmes, pagal suformuotą teismų praktiką turi būti taikomos kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą, bei Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis savininko teisių gynimo bei bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo teisinius santykius; teisminės neteisėtos statybos pasekmės turi būti taikomos laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma esant ne bet kokiam, o esmingam suinteresuoto asmens teisių pažeidimui; jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą, ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys: 2007 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008 ir kt.).
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nagrinėjamų šioje nutartyje ginčo santykių teisinį reglamentavimą neteisėta (savavališka) statyba gali būti legalizuota tik esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: pirma, kompetentingos valstybės institucijos turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti statybos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams, antra, turi būti konstatuota, kad savavališkos statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų. Ir priešingai – nesant vienos iš nurodytų sąlygų savavališkos statybos įteisinimas negalimas.
Minėta, kad atsakovė J. T. iškėlė civilinę bylą dėl teisės atlikti ginčo statinių rekonstrukcijos darbus pripažinimo. Šis šalių ginčas teismų dar neišspręstas – 2007 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 19 d. sprendimas panaikintas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 2008 m. vasario 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos nutartimi toks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi yra susiklosčiusi tokia procesinė situacija, kai šioje byloje ieškovas Č. Č. ginčija atsakovės J. T., kaip statytojos, teisę įteisinti savavališką statybą teigdamas, kad savavališki statiniai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus; tuo pačiu metu kitoje byloje J. T. ginčija Č. Č. atsisakymą duoti sutikimą savavališkai statybai įteisinti, teigdama, kad statybos įteisinimas jo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Šie priešiniai šalių reikalavimai savo turiniu yra neatskiriamai susiję ir dėl to negali būti išspręsti atskirai. Teismui pripažinus, kad ginčo statiniai nepažeidžia įstatymo ginamų bendraturčio teisių, būtų patenkinti J. T. reikalavimai dėl teisės vykdyti statinių rekonstrukciją pripažinimo, bet kartu būtų paneigti Č. Č. reikalavimai dėl statinių nugriovimo; ir priešingai - teismui nusprendus, kad ginčo statiniai pažeidžia įstatymo ginamas Č. Č. teises, būtų pagrindas patenkinti jo reiškiamus reikalavimus, bet kartu būtų paneigti J. T. reikalavimai. Neišsprendus klausimo, ar atsakovė turi teisę statyti ginčo statinius be bendraturčio Č. Č. sutikimo, negalima nustatyti, ar bus įvykdytas Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje, 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas imperatyvus reikalavimas statybos leidimui išduoti, ir atitinkamai - ar savavališka statyba galės būti įteisinta.
Bylą nagrinėję teismai priėmė sprendimą įpareigoti atsakovę per keturis mėnesius gauti statybos leidimą, nors byloje nenustatyta, ar toks leidimas iš viso galės būti išduotas (ar bus gautas ieškovo Č. Č. sutikimas ar jam prilygintas teismo sprendimas), todėl negali būti nuspręsta dėl ieškovo reikalavimo nugriauti savavališkus statinius.
Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėję bylą teismai neatskleidė bylos esmės, šis trūkumas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, dėl to byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas CPK 136 straipsnio 4 dalies pagrindu turi imtis priemonių sujungti šią bylą su civiline byla pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovui Č. Č. dėl teisės atlikti ginčo statinių rekonstrukcijos darbus pripažinimo ir priešinius susijusius reikalavimus išnagrinėti kartu.
Ieškovas Vilniaus apskrities viršininko administracija kasacinio skundo byloje nepadavė, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas taikyti CPK 353 straipsnio 2 dalies normą ir peržengti kasacinio skundo ribas. Dėl to panaikinami teismų sprendimai ir dėl ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinio reikalavimų. Tokią procesinę poziciją teisėjų kolegija grindžia tuo, kad statybų teisėtumo užtikrinimas yra svarbus viešas interesas, o Vilniaus apskrities viršininko administracija yra valstybės institucija, turinti įstatymo suteiktus įgalinimus statybų priežiūros srityje. Konstatavus, kad bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės, negalima nuspręsti, ar priimti dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinio teismų sprendimai yra teisingi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu,
n u t a r i a:
Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Sigita Rudėnaitė