Administracinė byla Nr. eP-34-442/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08607-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. H. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1088-662/2024 pagal pareiškėjo I. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas I. H, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 23S146304 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 23S147445 dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau kartu – ir Sprendimai).

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad į Lietuvą atvyko teisėtai, turėdamas 2022 m. liepos 20 d. išduotą vizą dirbti įmonėje, kurios darbuotojai buvo relokuoti iš Baltarusijos į Lietuvą. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 8 d. įsidarbino Lietuvoje veikiančioje įmonėje. Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu (kaip aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą ketinančiam dirbti užsieniečiui), 2022 m. rugsėjo 14 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2025 m. rugsėjo 14 d. (toliau – ir Leidimas). Pareiškėjas į Lietuvą persikėlė kartu su savo šeima – sutuoktine ir dviem mažamečiais vaikais, kuriems Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 15 d. taip pat išdavė leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas, dar teikdamas prašymą dėl Leidimo išdavimo, sąžiningai atsakė į klausimą apie ryšius su kilmės valstybės žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis, t. y. nurodė nuo 2005 m. iki 2010 m. tarnavęs karininku Baltarusijos Respublikos sausumos pajėgose, o prašymo pildymo metu esantis Baltarusijos sausumos pajėgų atsargos karininkas (majoras). Migracijos departamentas 2023 m. birželio 13 d. atsiuntė pareiškėjui užpildyti klausimyną (toliau – ir Klausimynas), kurį pareiškėjas užpildė ir pateikė atsakovui. Klausimyne pareiškėjas iš esmės vėl pakartojo tą pačią informaciją, kurią buvo teikęs Migracijos departamentui prašyme dėl Leidimo išdavimo, nurodė nepritariantis Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, taip pat nurodė, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Ukrainai. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 20 d. elektroniniu paštu gavo Sprendimą Nr. 1, kuriuo nuspręsta panaikinti Leidimą, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumu, tą pačią dieną gavo pranešimą „Dėl priimto sprendimo“, kuriame nurodyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 6 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki 2028 m. rugsėjo 5 d.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimai yra grindžiami tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. rugpjūčio 1 d. išvada Nr. 18-8458 (toliau – ir Išvada), jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Išduodant Leidimą tiek atsakovui, tiek VSD, kuris atliko grėsmės valstybės saugumui vertinimą, buvo žinoma ta pati informacija apie pareiškėjo karinę tarnybą, tačiau 2022 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais VSD ir atsakovas šios aplinkybės nelaikė keliančia grėsmę valstybės saugumui, o 2023 m. ta pati informacija įvertinta kardinaliai priešingai. Pareiškėjas dėl Leidimo išdavimo į Migracijos departamentą kreipėsi tuomet, kai Rusijos režimas jau vykdė neteisėtą karą Ukrainoje ir kuomet jau buvo žinoma, kad Baltarusijos režimas talkina Rusijos režimui. Taip pat jau buvo praėję daugiau nei metai nuo vadinamosios „migrantų krizės“, kai Baltarusijos režimas siuntė neteisėtus migrantus per savo valstybės sieną į Lietuvą. Taigi, geopolitinė padėtis ir Lietuvos saugumo situacija tiek Leidimo išdavimo metu, tiek Išvados parengimo ir Sprendimų priėmimo metu buvo tokia pati. Pareiškėjas nuo Leidimo išdavimo iki Sprendimų priėmimo neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi keliančiais grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas kartu su visa šeima persikėlė dirbti ir gyventi į Lietuvą, per visą šį laiką nė karto nebuvo išvykęs į Baltarusiją, nepadarė jokių nusižengimų ar kitų veiksmų, kurie galėtų kelti kokias nors abejones dėl jo. Atsakovas ir VSD neteisėtai pakeitė poziciją pareiškėjo atžvilgiu dėl jo tariamai keliamos grėsmės valstybės saugumui, nes tam nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, tokiu būdu atsakovas pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti Sprendimus.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimai neatitinka teismų praktikoje suformuluotų kriterijų, nes atsakovas neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, o į Sprendimą Nr. 1 formaliai perkėlė VSD Išvadą ir asmeninius duomenis apie pareiškėją, tinkamai neįvertinęs duomenų visumos. Migracijos departamentas Sprendime Nr. 1 remiasi tikrovės neatitinkančiais duomenimis, nes nei Migracijos departamentas, nei VSD neturėjo ir negalėjo turėti jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skleidęs informaciją, skatinančią nesantaiką ar pateisinančią vykdomus karo nusikaltimus. Sprendžiant ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, turėjo būti atsižvelgta į laikotarpį, prieš kiek metų jis atliko karinę tarnybą Baltarusijoje, ir tarnavimo kariuomenėje aplinkybes, tarnybos metu buvusią geopolitinę situaciją, pareiškėjo elgesį po karinės tarnybos atlikimo, pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybes ir elgesį gyvenant Lietuvoje bei pareiškėjo nuoseklią poziciją dėl Rusijos ir Baltarusijos režimų vykdomos politikos ir karo Ukrainoje. Pareiškėjo įsitikinimu, vien aplinkybė, kad jis prieš 13 metų tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, nesudaro pagrindo jo atžvilgiu taikyti tokias griežtas priemones (apribojimus), kurias taikė atsakovas Sprendimais, todėl Sprendimai neatitinka ir proporcingumo principo.

5.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.       Migracijos departamentas paaiškino, kad įvertinęs VSD Išvadą ir kitus duomenis bei vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu bei 133 straipsnio 5 dalimi, Sprendimu Nr. 1 panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių. Priimdamas Sprendimus, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Išvada yra pagrįsta pareiškėjo darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba). Pagal teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Iš Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, kad, nors esminis jo pagrindas ir yra Išvadoje pateikta informacija, tačiau atliktas pareiškėjo vertinimas – įvertinti pareiškėjo socialiniai, šeiminiai, ekonominiai ryšiai, todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Pareiškėjo atsakymai į klausimus dėl Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje nepalaikymo ir Krymo priklausomybės Ukrainai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas 2005–2010 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Įvertinus aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su nacionaline viza ar leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas bei draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos reikalavimus.

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8.       VSD paaiškino, kad VSD vertinimu, pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais (duomenys neskelbtini) piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene. Aplinkybė, jog pareiškėjas jau nebetarnauja Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nepaneigia VSD Išvados. Pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į Klausimyno 10 ir 11 klausimus) nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Priimant Sprendimus nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo I. H. skundą atmetė.

10.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), 2004 m. baigęs Baltarusijos valstybinį universitetą, istorijos fakultetą ir įgijęs istoriko, istorijos ir socialinių-humanitarinių dalykų dėstytojo specialybes. Pareiškėjas būtinosios karinės tarnybos neatliko, tačiau universitete baigė karinėje katedroje dėstomą kursą „Motorizuotų šaulių būrio vadas, pėstininkų kovos mašina (BMP)“, jam buvo suteiktas atsargos leitenanto vardas. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio iki 2005 m. rugsėjo dirbo istorijos mokytoju vidurinėje mokykloje, o 2005 m. rugsėjo mėnesį buvo pašauktas iš atsargos ir nuo to laiko tarnavo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pareigos tarnybos metu buvo motorizuotų šaulių būrio vadas ir motorizuotų šaulių kuopos vadas. Pareiškėjas, 2010 m., turėdamas kapitono laipsnį, išėjo į atsargą ir šiuo metu yra atsargos karininkas (duomenys neskelbtini).

11.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

12.       Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2022 m. rugsėjo 14 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760182704, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 14 d. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindu, pareiškėjo sutuoktinei, (duomenys neskelbtini) pilietei bei nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini) piliečiams, 2022 m. lapkričio 15 d. taip pat buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantys iki 2025 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio 3 d., o jo sutuoktinė su nepilnamečiais vaikais nuo 2022 m. gruodžio 29 d., iki 2023 m. rugpjūčio 21 d., buvo deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, Vilniuje. Pareiškėjas ir jo šeima nuo 2023 m. rugpjūčio 22 d. yra deklaravę išvykimą į (duomenys neskelbtini).

13.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 15 d. užpildė Klausimyną ir, atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)), nurodė, jog nuo 2005 m. rugsėjo iki 2010 m. rugpjūčio tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. VSD, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimą, Išvadoje nurodė, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgęs į rašte išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl VSD prašė neišduoti naujo ir panaikinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.

14.       Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD vertinimą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Įstatymo 50  straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2023 m. rugsėjo 5 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760182704, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 14 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2023 m. rugsėjo 6 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

15.       Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo nuostatas bei teismų praktiką ir sprendė, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD pažymą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo panaikinti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra institucija, įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

16.       Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą Nr. 1, nes VSD Išvadoje nurodyta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.). Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, jog surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

17.       Teismas rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimu byloje Nr. 19-A/2021 bei pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats teigia, nepalaiko jokių ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis, nuo išvykimo į Lietuvą nei karto nebuvo grįžęs į Baltarusijos Respubliką, jog yra teigiamai charakterizuojamas buvusio darbdavio Lietuvoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su kariuomene ir kitomis valdžios institucijomis ar tarnybomis yra išnykusi. Priešingai, pats pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad net neturėdamas specialaus karinio išsilavinimo, o tik baigęs universiteto karinės katedros specialius mokymus, jau metus dirbęs pagal profesiją, iš atsargos buvo iškviestas tarnauti į Baltarusijos Respublikos kariuomenę. Tarnyba truko net penkerius metus, pareiškėjas įgijo aukštesnį karininko laipsnį. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų apie tai, kad tarnybą kariuomenėje baigė savanoriškai. Net ir tuo atveju, jei būtų nustatyti pareiškėjo įvykdyti drausmės pažeidimai siekiant nutraukti tarnybą kariuomenėje, pareiškėjas vis dar yra susijęs su Baltarusijos kariuomene kaip atsargos karininkas, kuris bet kada gali būti pakartotinai iškviestas į aktyvią tarnybą ir, ypač turėdamas leidimą laikinai gyventi ES, pasitelktas Baltarusijos Respublikos užduočių vykdymui Lietuvos Respublikoje bei kitose ES ir NATO šalyse.

18.       Teismas nurodė, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, o 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

19.       Teismas pažymėjo, kad VSD nustatytas aplinkybes įvertinus aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Nors pareiškėjas nurodo, kad tarnybą buvo priverstas atlikti, nes buvo pašauktas iš rezervo, jog tarnybą paliko savo noru bei, jog tarnyba baigėsi prieš daugiau nei prieš trylika metų, tarnybos metu Baltarusijos santykiai su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis vis dar buvo geri, pareiškėjas po tarnybos nedirbo jokiose jėgos ar panašiose struktūrose, kad nuo 2014 m. dirba tai pačiai įmonių grupei priklausančiose įmonėse, gyvendamas Lietuvoje elgėsi pareigingai, dirbo ir mokėjo mokesčius, gyveno su sutuoktine ir dviem mažamečiais vaikais, jog buvusio darbdavio yra gerai charakterizuojamas, nuo atvykimo į Lietuvą nebuvo grįžęs į Baltarusiją ir neketina ten vykti, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvoje gyveno tik šiek tiek ilgiau nei vienerius metus, į Lietuvą atvyko tik pasinaudodamas darbdavio pasiūlymu, be to šiuo metu su Lietuva jo nesieja nei gyvenamosios vietos, nei darbo santykiai, nes pareiškėjas su šeima yra deklaravę išvykimą į (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tarnybos Baltarusijos kariuomenėje trukmę, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę tarnybos draugai) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ar pareiškėjas net gali būti vėl iškviestas iš rezervo, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog tarnyba kariuomenėje gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

20.       Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog Migracijos departamentas visiškai nevertino to fakto, kad pareiškėjas pildydamas Klausimyną aiškiai nurodė, jog jis nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje bei kad Krymas priklauso Ukrainai, kas tik patvirtina faktą, kad pareiškėjas nebuvo ir nėra lojalus Baltarusijos valdžiai. Migracijos departamentas Sprendime Nr. 1 nurodė, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., atsakymai į Klausimyno 10 ir 11 klausimus) nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais tarnybos santykiais, jo darbo laikotarpis nelaikytinas ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą.

21.       Teismas, atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus apie tai, kad Migracijos departamentas neįvertino aplinkybių, jog jis dalyvavo protestuose prieš Baltarusijos valdžią, kad nepritaria Baltarusijos diktatoriaus A. L. ir dabartiniam Baltarusijos režimui, nuo 1997 m. dalyvavo opozicinių organizacijų Baltarusijoje veikloje, aukojo pinigines lėšas Ukrainos gynėjams ir nuo Baltarusijos režimo po 2020 m. protestų nukentėjusiems žmonėms, dėl ko jam gresia politinis persekiojimas ir susidorojimas Baltarusijoje, pažymėjo, kad išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, buvo padaryta ne jo politinių pažiūrų pagrindu, o atsižvelgus į pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje 2005–2010 metais ypatumus. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo politinės pažiūros ir įsitikinimai turėtų būti vertinami tuo atveju, jei pareiškėjas būtų pateikęs prašymą suteikti prieglobstį.

22.       Teismas konstatavo, kad tiek VSD surinkti, tiek byloje esantys įrodymai suteikia pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią, todėl išvada apie pareiškėjo galimus ryšius su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis laikytina pagrįsta.

23.       Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog pareiškėjui nacionalinė viza bei leidimas gyventi anksčiau buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam, nustačius jo galimai keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nebus panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais. Šios aplinkybės savaime nėra laikytinos labiau reikšmingomis nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl jos nėra pakankamos konstatuoti ir Sprendimo Nr. 1 neproporcingumą. Šiuo atveju Migracijos departamentas pagrįstai įvertino, jog pareiškėjo interesas gyventi Lietuvoje negali nusverti valstybės saugumo intereso, o panaikinti Sprendimą Nr. 1 pagrindo nėra.

24.       Teismas, vertindamas Sprendimo Nr. 2 teisėtumą ir pagrįstumą aptarė Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų? vertinimo tvarka) 37 ir 38 punktų nuostatas, kur, be kita ko, nustatyta, jog šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

25.       Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendime Nr. 2 įvertino tiek VSD Išvadoje nurodytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir siūlomą uždraudimo terminą, tiek pareiškėjo ryšius (jų nebuvimą) su Lietuvos Respublika ir nusprendė 60 mėnesių uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. nustatė trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturintiems Lietuvoje šeiminių ryšių. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises ir kurie sudarytų pagrindą abejoti parinkto 5 metų termino teisingumu ar proporcingumu.

III.

26.       Pareiškėjas I. H. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

27.       Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo faktą, jog prieš išduodant Leidimą gyventi tiek VSD, tiek Migracijos departamentas analogiškame geopolitiniame ir laikmečio kontekste jau buvo įvertinę aplinkybę, jog pareiškėjas atliko karinę tarnybą Baltarusijoje, ir nustatė, kad pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui, tačiau vėliau pakeitė savo poziciją nesant tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismo posėdžio metu Migracijos departamento atstovė negalėjo atsakyti į klausimą, kokios konkrečios aplinkybės pasikeitė, kad Migracijos departamentas ir VSD tą pačią šioms institucijoms žinomą aplinkybę apie pareiškėjo atliktą karinę tarnybą ėmė vertinti kardinaliai skirtingai. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, dėl atsakovo ir VSD nepagrįstai ir neteisėtai kardinaliai pakeistos nuomonės pareiškėjo atžvilgiu dėl jo tariamai keliamos grėsmės valstybės saugumui, tokiu būdu atsakovas šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Vien šie pažeidimai sudarė savarankišką pagrindą panaikinti Sprendimus.

28.       Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Migracijos departamento padarytus akivaizdžius pažeidimus priimant Sprendimus, taip pat ignoravo pareiškėjo nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus, kurie paneigė VSD ir Migracijos departamento išvadas apie tariamą pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui.

29.       Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, o tiesiog į Sprendimus formaliai perkėlė VSD Išvadą ir asmeninius duomenis apie pareiškėją, tinkamai neįvertinęs visų duomenų visumos. Toks vertinimas negali būti laikomas visapusišku ir objektyviu individualiu vertinimu suformuotos teismų praktikos kontekste.

30.       Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo Nr. 1 formuluote dėl skleidžiamos informacijos, kurstančios nesantaiką ir kt., nes nei Migracijos departamentas, nei VSD neturėjo ir negalėjo turėti jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skleidęs informaciją, skatinančią nesantaiką ar pateisinančią vykdomus karo nusikaltimus. Klausimyne pareiškėjas aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir taip pat nurodė, kad Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Ukrainai.

31.       Pareiškėjas nurodė, kad atliekant individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, tiek Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, tiek pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti šiuos faktus: 1) pareiškėjas pats sąžiningai ir atvirai tiek iki Leidimo gyventi išdavimo, tiek vėliau Klausimyne nurodė, jog atliko karinę tarnybą Baltarusijoje; 2) nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad pareiškėjas palaikė ar šiuo metu palaiko Rusijos Federacijos ir (ar) Baltarusijos Respublikos režimą ar kokius nors ryšius su juo; 3) laikotarpį, prieš kiek metų pareiškėjas atliko karinę tarnybą Baltarusijoje, ir tarnavimo kariuomenėje aplinkybes (pareiškėjas buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą iš rezervo, privalomai, kariuomenę paliko savo noru, nevykdydamas vadovybės nurodymų ir tokiu būdu siekdamas būti atleistas anksčiau laiko, ką paliudijo teismo posėdžio metu); 4) pareiškėjo tarnybos metu buvusią geopolitinę situaciją; 5) pareiškėjo elgesį po karinės tarnybos atlikimo (po to nedirbo jokiose jėgos ar panašiose valstybės struktūrose); 6) pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybes; 7) pareiškėjo pozityvų elgesį gyvenant Lietuvoje; 8) pareiškėjo nuoseklią veiklą ir poziciją dėl Rusijos ir Baltarusijos režimų vykdomos politikos ir karo Ukrainoje (atsakymai į Klausimyno klausimus, dalyvavimas protestuose tiek prieš Baltarusijos valdžią tiek iki 2020 m. prezidento rinkimų, tiek po jų, prisidėjimo prie pagalbos nuo Baltarusijos rėžimo nukentėjusiems asmenims ir Ukrainai). Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad prašė liudytoju iškviesti ir dėl pareiškėjo opozicinės veiklos apklausti jo pažįstamą A. P., kuris šiuo metu gyvena Lietuvoje (Vilniuje) ir dirba organizacijoje, kuri užsiima opozicinės žiniasklaidos veikla, tačiau teismas nepagrįstai šio prašymo netenkino, nors šios aplinkybės ir paneigia VSD bei Migracijos departamento teiginius apie pareiškėjo tariamą lojalumą Baltarusijos režimui bei grėsmę valstybės saugumui. Dauguma iš nurodytų aplinkybių Migracijos departamentui buvo žinomos Sprendimų priėmimo metu, tačiau jos nebuvo įvertintos.

32.       Pareiškėjas nesutiko ir su teismo teiginiu, kad jo politinės pažiūros ir įsitikinimai turėtų būti vertinami tuo atveju, jei pareiškėjas būtų pateikęs prašymą suteikti prieglobstį. Būdamas nelojaliu režimui ir veikdamas prieš jį pareiškėjas nepalaiko ir nepalaikys jokių ryšių su juo (įskaitant asmenis, su kuriais jis atliko karinę tarnybą) ir nesiėmė bei nesiims jokių veiksmų režimo naudai (nevykdys jokių karinių ar kitokio pobūdžio užduočių).

33.       Pareiškėjo įsitikinimu, vien ta aplinkybė, kad prieš 13 metų pareiškėjas tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, nesudaro pagrindo jam taikyti tokias griežtas priemones (apribojimus), kurios taikytos Sprendimais. Sprendimai ir jais taikyti ribojimai gali turėti didžiulės neigiamos įtakos pareiškėjo ir jo šeimos gyvenimui ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse, kurių institucijos, matydamos, jog pareiškėjas neva kelia grėsmę vienos iš ES valstybių (Lietuvos) nacionaliniam saugumui, taip pat automatiškai gali neišduoti / nepratęsti leidimų gyventi / vizų pareiškėjui ir jo šeimos nariams ir pareiškėjas gali netekti galimybės dirbti ir su šeima gyventi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. Pareiškėjas su šeima šiuo metu laikinai gyvena (duomenys neskelbtini), kur dirba toje pačioje įmonių grupės įmonėje. Į Baltarusiją pareiškėjas ir jo šeima nevyksta ir neketina vykti dėl šioje valstybėje gresiančio galimo persekiojimo už pareiškėjo veiklą (dalyvavimą protestuose, paramą nuo Baltarusijos režimo nukentėjusiems asmenims, paramą Ukrainai ir kt.). Todėl Sprendimai taip pat neatitinka ir proporcingumo principo.

34.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad vien faktas apie asmens karinę tarnybą ar darbą valstybės institucijose praeityje bei VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos / Baltarusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti asmens keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Situacija, kuomet Migracijos departamentas perkelia VSD išvadą, pateikia bendro pobūdžio informaciją apie pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, negali būti laikoma, kad Migracijos departamentas atliko visapusišką ir objektyvų individualų vertinimą. Abu Sprendimai pagrįsti išimtinai pareiškėjo karinės tarnybos atlikimu prieš daugiau nei 13 metų ir VSD Išvadoje pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Baltarusijos agentų veikimo metodus. Migracijos departamentas privalėjo atlikti pareiškėjo individualų situacijos vertinimą, įskaitant sudaryti galimybę pačiam pareiškėjui pateikti duomenis / dokumentus ir paaiškinimus dėl jo situacijos, tačiau to nepadarė.

35.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

36.       Atsakovas sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nurodė, kad Sprendimuose remtasi VSD Išvada, tačiau papildomai vertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galiojusią nacionalinę vizą bei leidimus laikinai gyventi, taip pat dirbo bei iki šiol dirba Lietuvos įmonėje. Sprendimuose pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Todėl (duomenys neskelbtini) piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

37.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

38.       VSD nurodė, kad teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi. Teismų praktikoje analogiškose bylose yra išaiškinta, kad teisinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimas atspindi esamą bei, iš dalies, prognozuojamą ateityje galimą situaciją ir tokiam teisiniam vertinimui neturi reikšmės ankstesni sprendimai dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Byloje nebuvo nustatyta jokių kritinę reikšmę turinčių pareiškėjo šeiminių, socialinių ar kitokio pobūdžio ryšių su Lietuvos Respublika, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad šiuo atveju pagal bylos duomenis pareiškėjo teisei gyventi Lietuvos Respublikoje turėtų būti teikiama pirmenybė prieš kompetentingų institucijų patvirtintą potencialią grėsmę valstybės saugumui. Apeliaciniame skunde nėra jokių naujų argumentų, neįvertintų pirmosios instancijos teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo sprendime įvertintas faktines aplinkybes, atitinkamai, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

IV.

39.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 31 d. nutartimi pareiškėjo I. H. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

40.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 23S146304, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 23S147445, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių, teisėtumo ir pagrįstumo.

41.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes yra aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas ketina dirbti grafikos dizaineriu. Pareiškėjas, atsakydamas į Migracijos departamento Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos) nurodė, kad nuo 2005 m. rugsėjo iki 2010 m. rugpjūčio tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Ginčijami Migracijos departamento Sprendimai iš esmės yra grindžiami VSD pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėjas 2005 m. rugsėjo iki 2010 m. rugpjūčio mėnesiais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

42.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leido prieiti išvados, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu ir pagrįstumu. Vien faktas, jog pareiškėjas pakankamai seniai (2005–2010 m.) tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl šių ryšių yra išnykusi.

43.       Nors ginčijami Migracijos departamento Sprendimai iš esmės yra grindžiami VSD pateikta informacija ir aplinkybėmis, tačiau iš jų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo šeiminių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą – Migracijos departamentas nustatė, kad kartu su pareiškėju Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė su nepilnamečiais vaikais, kuriems leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti šeimos susijungimo atveju, kadangi pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje dirbo neilgą laiką – apie vienerius metus, duomenų apie jo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje šiuo metu nėra. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas ir jo šeimos nariai 2023 m. rugpjūčio 22 d. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas taip pat įvertino ir pareiškėjo atsakymus į Klausimyno 10 ir 11 klausimus, kurie nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais tarnybos santykiais, jo darbo laikotarpis nelaikytinas ryšiu su Lietuva atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

44.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino Sprendimo Nr. 1 teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat kilusio ginčo kontekste atliko ir savarankišką vertinimą pareiškėjo individualių savybių ir aplinkybių, kurias jis nurodė apeliaciniame skunde, ir, į kurias pareiškėjo nuomone, nebuvo atsižvelgta.

45.       Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tai, kad teismas netenkino pareiškėjo prašymo ir neapklausė liudytojo, nagrinėjamo ginčo kontekste nesudaro pagrindo spręsti, kad galėjo būti netinkamai ištirtos bylai reikšmingos aplinkybės ar priimtas neteisingas ar nepagrįstas teismo sprendimas, kadangi nagrinėjamoje byloje ginčo esmės nesudaro aplinkybės, kurias, pareiškėjo teigimu, būtų galėjęs paliudyti jo nurodytas liudytojas.

46.       Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), turinį, konstatavo, kad jis yra grindžiamas aktualiu reglamentavimu, jame atsižvelgta į byloje pateiktą kompetentingos institucijos (VSD) išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, dėl kurių draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui galėtų būti netaikomas. Priešingai, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, atsakovas sprendė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šios padarytos išvados nepaneigia pareiškėjo teiginiai, kad uždraudimu atvykti į Lietuvą jam galės kilti nepatogumų dėl darbo, apsigyvenimo kitose ES valstybėse. Nustačius aplinkybę, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, būtų nepagrįsta netaikyti jam Įstatyme nustatytų apribojimų vien dėl to, jog pareiškėjas galėtų lengviau įgyvendinti savo interesus kitose šalyse. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendė, kad Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, todėl pripažintinas pagrįstu ir teisėtu (Įstatymo 133 str. 5 d.).

47.       Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

                        V.

48.       Pareiškėjas I. H. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1088-662/2024 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu. Atnaujinus procesą, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1088-662/2024 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-12070- 811/2023 ir priimti naują sprendimą – Migracijos departamento Sprendimus panaikinti.

49.       Pareiškėjas nurodo, kad tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvai iš esmės skiriasi nuo kitų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių ir sprendimų motyvų, priimtų bylose, kurių ratio decidendi sutampa su nagrinėjama byla (pvz., 2023 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2334-463/2023, 2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2407-789/2023 ir kt.), todėl būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas bei neleisti jai formuotis klaidinga linkme.

50.       Pirmosios instancijos teismo sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose dėl užsieniečiams išduotų leidimų gyventi Lietuvoje panaikinimo dėl jų grėsmės valstybės saugumui. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nevertino konkretaus užsieniečio (pareiškėjo) individualios situacijos, faktinių aplinkybių, pareiškėjo konkrečių veiksmų prieš Baltarusijos režimą, išreikštos politinės ir pilietinės pozicijos ir kitų reikšmingų aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės pripažino, kad vien užsieniečio tarnybos kariuomenėje faktas pats savaime yra pakankamas konstatuojant grėsmę nacionaliniam saugumui. 

51.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje skirtingai aiškinama, kam tenka įrodinėjimo pareiga tokio pobūdžio bylose ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis užsienietis turėtų (jeigu turi tokią pareigą) paneigti valstybės institucijų jo atžvilgiu padarytas išvadas dėl grėsmės nacionaliniam saugumui nustatymo, dėl ko būtina vieninga ir aiški Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija šiuo klausimu.

52.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuri buvo priimta remiantis pirmosios instancijos teismo sprendimu, sudaro prielaidas teismų praktikai formuotis klaidinga linkme tuo aspektu, jog užsieniečiai, turintys ribotas įrodinėjimo priemones ir priėjimą prie informacijos ir dokumentų, praktiškai neturi galimybių nuginčyti institucijų jų atžvilgiu priimtų nepagrįstų sprendimų, tuo paneigiant pagrindinius viešojo administravimo bei teisinės valstybės principus.

53.       Nurodytos aplinkybės lėmė, kad byla pagal pareiškėjo skundą buvo išspręsta iš esmės netinkamai ir jo atžvilgiu priimtas sprendimas turi būti peržiūrėtas, atnaujinant šios administracinės bylos teiseną.

54.       Aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant analogiškus ginčus dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais panaikinti užsieniečiams išduoti leidimai gyventi Lietuvoje dėl jų grėsmės nacionaliniam saugumui, teisėtumo, vertinamas ne tik pats karinės tarnybos faktas, bet ir kitos reikšmingos aplinkybės: karinės tarnybos laikas (trukmė); laikotarpis, suėjęs po karinės tarnybos pabaigos; užsieniečio veiklos pobūdis, baigus karo tarnybą; ar nustatyti užsieniečio ryšiai su ankstesne tarnybos vieta po jos pabaigos; tikslas, dėl ko užsienietis ėjo pareigas karo tarnyboje; priežastys, dėl kurių užsienietis nutraukė karo tarnybą; ar yra duomenų apie tolesnį užsieniečio darbą (tarnybą) kilmės šalies valdžios institucijose, ryšius su valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, kokia buvo geopolitinė situacija užsieniečio tarnybos pradžios metu, tarnybos nutraukimo metu; kokia yra užsieniečio šiuometinė pozicija dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo; koks yra užsieniečio dabartinis ryšys su kilmės valstybe; kokie yra užsieniečio socialiniai – ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir pan. Pareiškėjo atžvilgiu išnagrinėtoje byloje šios aplinkybės buvo ignoruojamos, suabsoliutinus vien tik jo profesinės karo tarnybos faktą ir nevertinant kitų reikšmingų faktinių aplinkybių.

55.       Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą su juo nesutinka.

56.       Migracijos departamento vertinimu, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai įvertino Migracijos departamento priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat kilusio ginčo kontekste atliko ir savarankišką vertinimą pareiškėjo individualių aplinkybių, kurias jis nurodė skunde ir apeliaciniame skunde. Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų individualios aplinkybės nėra tapačios šiai bylai. Priešingai nei teigia pareiškėjas, jo atveju teismai pasisakė dėl reikšmingų bylai aplinkybių, t. y. dėl pareiškėjo tarnybos laiko trukmės, tarnybos atsiradimo ir pasibaigimo aplinkybių, politinių pažiūrų. Kiti pareiškėjo nurodomi aspektai (sąžiningai užpildytas klausimynas, elgesys po tarnybos, atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybės, elgesys Lietuvoje, nenoras vykti į Baltarusijos Respubliką) yra pertekliniai kriterijai, kurie nedaro įtakos sprendimams ir nekeičia fakto, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, vis dar yra susijęs su Baltarusijos kariuomene kaip atsargos karininkas.

57.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (užsieniečiai tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje) yra suformavęs labai aiškią praktiką, kad nepriklausomai nuo einamų pareigų, atliekamų funkcijų ar laikotarpio, kada atlikta tarnyba, svarbus aspektas, kad užsienietis buvo susijęs darbo (tarnybos) santykiais su Baltarusijos Respublikos karinėmis pajėgomis, taigi turi ryšių su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais. Atitinkamai šie ryšiai, susiklostę užsieniečiui dirbus Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės karinėse pajėgose, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu.

58.       Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą iš esmės grindžia ne svariais argumentais dėl praktikos nevienodumo, o nepasitenkinimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje eA-1088-662/2024. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašymo atnaujinti procesą iš esmės nepagrindžia, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtintų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai.

59.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti.

60.       VSD nuomone, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra teisėti, pagrįsti ir motyvuoti, atitinkantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, priimti tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes ir ginčo santykių teisinį reguliavimą, tinkamai aiškinant ir taikant teisės normas, todėl pareiškėjo nurodytų pagrindų atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje nėra.

61.       Pareiškėjas prašyme nepateikia svarių argumentų, patvirtinančių esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje atnaujinti procesą, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu, buvimą. Nei vienoje iš pareiškėjo nurodomų bylų aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

62.       Pareiškėjui nėra perkeliama įrodinėjimo pareiga, tačiau asmenys turi pateikti argumentus ir objektyvius duomenis, sudarančius pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu ir pagrįstumu. Pareiškėjo prašyme dėstomus argumentus paneigia ir naujausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, pavyzdžiai, baigiamieji teismo aktai administracinėse bylose Nr. eA-951-1188/2024, eA-1277-463/2024, eA-1387-968/2024, eA-1447-556/2024, eA-962-463/2024, Nr. eA-935-602/2024, Nr. eA-870-1188/2024, ir kt.

63.       Pareiškėjas iš esmės tik deklaratyviai teigia, jog būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, bet nenurodo nei konkrečios teismų praktikos, nuo kurios esą nukrypo teismai, nei teisiškai pagrįstų argumentų, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl jo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                VI.

64.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.  eA-1088-662/2024 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

65.       Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. 

66.       Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

67.       Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą užbaigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti neteisėtais byloje priimtus teismų procesinius sprendimus ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P422-166/2011; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

68.       Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas ir protingumas. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl asmens, prašančio atnaujinti procesą, nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas analizuotinas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

69.       ABTĮ

70.       Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-154/2011; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą dėl aptariamo pagrindo galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi teismų procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015).

71.       Nagrinėjamu atveju prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, pareiškėjas iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą, kuris lėmė tai, kad teismas priėjo prie išvadų, jog pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje  faktas pripažįstamas užtektinu grėsmei konstatuoti, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2023 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2334-463/2023, 2023 m. spalio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2407-789/2023 ir kt., tarnyba Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose ipso facto (savaime) nesudaro pagrindo pripažinti realią grėsmę nacionaliniam saugumui.

72.       Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 152 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu.

73.       Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1088-662/2024 ir pareiškėjo prašyme nurodytuose kituose procesiniuose sprendimuose (2023 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2334-463/2023, 2023 m. spalio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2407-789/2023 ir kt.) nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog šios bylos nėra tapačios (skiriasi individualios pareiškėjų aplinkybės, bylose teismui pateikti įrodymai, jų reikšmė ir vertinimas) ir jose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumas.

74.       Įvertinusi pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas prašymą grįsdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą dėl to, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtu procesiniu sprendimu, tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo instituto prigimčiai ir tikslams bei res judicata principui.

75.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentais nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

76.       Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo prašymą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. H. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-1088-662/2024 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1088-662/2024 pagal pareiškėjo I. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys