Civilinė byla Nr. e2-314-467/2026
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00008-2026-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.1; 3.4.4.2.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 12 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos I. Š. pareiškimas ir atsisakyta iškelti bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AKVIDO“,
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja I. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „AKVIDO“ (toliau – ir bendrovė, atsakovė) bankroto bylą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja nurodė, kad yra atsakovės kreditorė; jos reikalavimai atsakovei kyla iš paskolos teisinių santykių. Pareiškėja yra paskolinusi atsakovei pinigines lėšas: 10 000 Eur pagal 2022 m. spalio 7 d. kasos pajamų orderio kvitą AK 22/10 Nr. 1; 2 000 Eur pagal 2022 m. spalio 11 d. kasos pajamų orderio kvitą AK 22/10 Nr. 2; 1 000 Eur pagal 2022 m. spalio 19 d. kasos pajamų orderio kvitą AK 22/10 Nr. 3; 10 000 Eur pagal 2022 m. spalio 28 d. kasos pajamų orderio kvitą AK 22/10 Nr. 4. Iš viso paskolintų lėšų suma sudaro 23 000 Eur ir iki šiol nėra grąžinta. Suteiktos paskolos buvo tikslinės, tačiau, praėjus daugiau kaip 3 metams, vis dar negrąžintos, nors gyvenamieji namai, kurių statybai suteiktos paskolos, ne tik pastatyti, bet ir parduoti.
3. Pareiškėjos vertinimu, atsakovė neturi galimybės vykdyti turtinių prievolių ne tik jai, bet ir kitiems kreditoriams. Rekvizitai.vz.lt duomenimis, atsakovė nevykdo turtinių prievolių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI).
4. Remiantis Juridinių asmenų registrui pateiktos atsakovės 2024 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, atsakovė turėjo turto už 990 860 Eur, jos įsipareigojimai sudarė 1 139 219 Eur, t. y. jau 2024 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai viršijo balansinio turto vertę; veikla 2024 metais buvo nuostolinga, patirta 148 359 Eur nuostolių. Per 2025 metus atsakovė pardavė visą turėtą nekilnojamąjį turtą, tačiau su kreditoriais neatsiskaitė, jos įsipareigojimai viršija turimą turtą (materialaus turto atsakovė nebeturi).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 12 d. nutartimi pareiškėjos pareiškimą atmetė ir atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „AKVIDO“.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėja pareiškime dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia finansinį reikalavimą, prie pareiškimo pridėjo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, ir teismas pareiškėją pripažino atsakovės potencialia kreditore, turinčia teisę inicijuoti atsakovei nemokumo bylą. Tačiau, vadovaudamasis teismų praktika, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra tikslinga pareiškėjos deklaruojamo atsakovės jai turimo įsiskolinimo neįskaičiuoti į bendrą atsakovės pradelstų įsipareigojimų masę, nes atsakovė ginčija ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą įsiskolinimą, skola nėra priteista.
7. Įvertinęs bendrovės pateiktus aktualius finansinius duomenis, sutartis, akcininko sprendimą teismas padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė kreditorių neturi, jos turėti įsiskolinimai VMI ir VSDFV yra padengti; atsakovės nurodoma debitorinė skola yra 24 925 Eur, bendrovės turimo turto vertė – 160 794 Eur (didžiąją dalį šios sumos (132 270 Eur) sudaro finansinis turtas), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nenurodyti.
8. Pasisakydamas dėl pareiškėjos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose iškeltų abejonių dėl atsakovės pateiktų finansinių duomenų teisingumo, teismas pažymėjo, kad paminėti aspektai (dėl bendrovės įstatinio kapitalo, finansinės atskaitomybės dokumentų tinkamo užpildymo ir pan.) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; be to, objektyvių įrodymų, pagrindžiančių finansinių dokumentų klaidingumą, neteisingai sudarytą kreditorių sąrašą, byloje nepateikta, o pagal turimus duomenis teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės pateiktų finansinės atskaitomybės, kreditorių sąrašo duomenų teisingumu, už kuriuos atsakomybę prisiima pateiktus dokumentus pasirašęs bendrovės vadovas.
9. Antstolių informacinės sistemos 2026 m. sausio 8 d. duomenimis bendrovės atžvilgiu nėra vykdomų vykdomųjų bylų. Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis, atsakovei nėra keliama restruktūrizavimo byla, nėra duomenų ir apie kitas atsakovei iškeltas bylas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis). Įvertinęs nurodytas aplinkybes byloje esančių įrodymų visumos kontekste, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė yra nemoki.
10. Teismas nurodė, kad atsakovė laikytina šalimi, kurios naudai yra priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis), todėl ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir priteisė bendrovei iš pareiškėjos 2 000 Eur už atsiliepimo į pareiškimą parengimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Pareiškėja I. Š. (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartį ir bankroto bylos iškėlimo atsakovei klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
11.1. Teismas apeliantės nelaikė atsakovės kreditore, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1536/2010 išaiškinimais, tačiau teismas suklydo taikydamas šią praktiką.
11.2. Teismas neįvertino turto administratoriaus V. K. apie 2 000 Eur reikalavimo teisės į atsakovę, kurią pripažįsta ir apeliantė, ir atsakovė.
11.3. Teismas neįvertino, kad atsakovė 48 100 Eur skolą VMI padengė skolintomis lėšomis, todėl įvyko tik kreditoriaus pasikeitimas, bet atsakovės įsipareigojimas išliko.
11.4. Juridinių asmenų registre atsakovės įstatų redakcija paskutinį kartą registruota 2021 metais, todėl kapitalas nėra padidintas, o tariamos kapitalo didinimo lėšos vis dar yra atsakovės finansinis įsipareigojimas. R. K. negali turėti 128 061,12 Eur reikalavimo teisės į atsakovę.
11.5. Turto arešto aktų registre 2026 m. vasario 20 d. nurodoma, kad yra įregistruotas atsakovės 50 597 Eur turto areštas VMI naudai. Tikėtina, kad atsakovė padengė ne visą skolą VMI, o tik VMI viešai skelbiamą skolą.
11.6. Atsakovės dokumentuose klaidingai nurodyta, kad nėra kreditorių, nes kreditorių yra ir jų reikalavimų suma sudaro beveik 150 000 Eur. Atsakovės pateiktas debitorių sąrašas yra klaidingas ir neatitinka tikrovės. Atsakovė nurodė, kad apeliantė yra jos skolininkė, bet neįtraukė pareiškėjos į skolininkų sąrašą. Atsakovės balansas yra klaidingas ir neatitinka tikrovės. Balanse nurodytų akcijų priedų atsakovėje tiesiog nėra ir būti negali.
11.7. Atsakovė realiai nepajėgi atsiskaityti su apeliante, nes realaus atsakovės turto nepakanka atsiskaityti su pareiškėja. Atsakovė skolą VMI sumokėjo iš susijusios UAB „Aknera“ paskolintomis lėtomis, o materialaus turto vertė yra 2 662 Eur (valties priekaba). Nors atsakovė balanse nurodė 132 270 Eur finansinį turtą, bet nėra aišku, kas jį sudaro, ar toks turtas egzistuoja ar yra likvidus. Debitorių įsiskolinimai yra pradelsti ir neįskaitytini kaip turtas, vertinant juridinio asmens mokumą.
11.8. Atsakovė pati atsakinga už bylinėjimosi išlaidas, nes nemokumo situaciją tariamai ištaisė jau bylos nagrinėjimo metu, o apeliantės pareiškimo pateikimo metu buvo neginčytinai nemoki.
12. Atsakovė UAB „AKVIDO“ atsiliepime prašo atmesti apeliantės atskirąjį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
12.1. Teismas pagrįstai nevertino apeliantės tariamo reikalavimo kaip bendrovės įsiskolinimo (skolos), nes atsakovė šios skolos nepripažįsta ir jis nėra neginčijamas.
12.2. Visus turto administratoriaus V. K. reikalavimus, jei tokių dar yra, turėtų padengti apeliantė (kaip apeliantės neteisėtų reikalavimų įgyvendinimo pasekmes), o ne atsakovė.
12.3. Bendrovė nebeturi įsiskolinimų, o turėti įsipareigojimai vieninteliam akcininkui buvo kapitalizuoti priimant sprendimą padidinti įstatinį bendrovės kapitalą, kurio įregistravimo procedūra dėl kilusio ginčo su valstybės įmone (toliau – VĮ) Registrų centru, užsitęsė.
12.4. Apeliantės nurodytas areštas buvo panaikintas atskiru VMI 2026 m. vasario 23 d. sprendimu ir atsakovė neturi įsiskolinimų nei VMI, nei VSDFV, nei kitiems kreditoriams.
12.5. Atsakovė neįtraukė į debitorių sąrašą apeliantės nepripažįstamos skolos, kol ji nebus patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
12.6. Apeliantė gina ne tariamai pažeistą savo kaip kreditorės teisę, o tiesiog siekia sužlugdyti bendrovės veiklą, inicijuodama eilinį teismo procesą prieš bendrovę ir jos vadovą.
12.7. Apeliantė teismo procesą naudoja ne pagal paskirtį, o siekdama sužlugdyti atsakovės veiklą, todėl visos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos iš apeliantės.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Šios apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bendrovei atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir (ar) būtinybės peržengti atskirojo skundo nagrinėjimo ribas nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
14. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė 2026 m. vasario 20 d. VĮ Registrų centro Turto arešto aktų registro išrašą (turto arešto aktas 2025030494), o bendrovė su atsiliepimu pateikė VĮ Registrų centro 2026 m. vasario 13 d. raštą dėl termino trūkumams pašalinti nustatymo, VĮ Registrų centro 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. SP-174468 (1.4 E), kuriuo atsisakyta anuliuoti dalyvių sąrašą, VMI 2026 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 492-291 panaikinti turto areštą FR0491. Bendrovė pateikė prašymą priimti naujus įrodymus, nes jų pateikimo būtinybė atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo ir jie yra būtini nagrinėjant atskirąjį skundą.
15. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020 44 punktas). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022 45 punktas; 2024 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-823/2024 72 punktas).
16. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantės ir atsakovės pateikti nauji rašytiniai įrodymai yra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, t. y. sprendžiant klausimą, ar atsakovė moki ir ar apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai yra (ne)pagrįsti. Nauji įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, kadangi jie dalyvaujantiems byloje asmenims yra žinomi – apeliantė naują įrodymą pateikė kartu su atskiruoju skundu jo argumentams pagrįsti, o atsakovė – kartu su atsiliepimu pateiktais naujais įrodymais siekia paneigti atskirojo skundo argumentus, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliantės ir atsakovės pateiktus naujus įrodymus priima ir vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl atsisakymo iškelti bendrovei nemokumo (bankroto) bylą
17. Apeliantė (pareiškėja) prašė iškelti bendrovei bankroto bylą, motyvuodama tuo, kad ši yra nemoki ir negyvybinga.
18. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla.
19. Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-244-910/2023 19 punktas ir jame nurodyta praktika).
20. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pateikdamas tokius nemokumo požymius, kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019 47 punktas).
21. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019 15 punktas). Taip pat pažymima, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020 23 punktas).
22. Atskirajame skunde apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad jos reikalavimas nėra pripažįstamas ir šis įsiskolinimas neįskaičiuojamas į bendrą atsakovės pradelstų įsipareigojimų masę.
23. Pagal JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą nemokumo procesą turi teisę inicijuoti kreditorius, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad kreditorius, inicijuodamas nemokumo procesą, turi pateikti duomenis, pagrindžiančius reikalavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1178-1120/2020 15 punktas) ir duomenis, jog jo reikalavimo teisė yra pradelsta (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-868-798/2020 40 punktas).
24. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bankroto bylos iškėlimo stadijoje teismas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą vertina tik preliminariai. Jei kreditorius pateikia pakankamų jo reikalavimo pagrįstumo įrodymų, iš kurių teismas gali susidaryti nuomonę, kad yra labiau tikėtina, jog kreditorius reikalavimo teisę į skolininką turi, tokio kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo turi būti nagrinėjamas iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1415-450/2020 18 punktas; 2020 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1876-381/2020 26 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bankroto bylą teismas turėtų tik tada, kai atsakovas nėra skolingas pareiškėjui. Taigi, fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš juridinio asmens įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai, gali inicijuoti juridiniam asmeniui restruktūrizavimo arba bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1139-881/2022 31 punktas; 2023 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-935-798/2023 17, 18 punktai; 2025 m. spalio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-884-854/2025 24 punktas).
25. Sprendžiant dėl potencialaus kreditoriaus ginčytino reikalavimo neįskaičiavimo į pradelstų įsipareigojimų masę, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad bendrovė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą ir kuri ginčija pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą skolą, tokia skola nėra įskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie bendrovės (ne) mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1112-241/2020 27 punktas; 2020 m. rugsėjo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1400-450/2020 20 punktas; 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1072-881/2021 28 punktas; 2025 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-218-577/2025 23 punktas).
26. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties motyvų, pirmiau aptartos teismų praktikoje suformuluotos taisyklės pirmosios instancijos teismas laikėsi, nors ir nurodė teismų praktiką, kuri priimta galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui. Dabar galiojančiame JANĮ nėra įpareigojimo prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo būtinai inicijuoti skolos priteisimo procesą, tačiau tol, kol įstatyme nustatyta tvarka nėra išspręstas tarp atsakovės ir apeliantės (potencialios kreditorės) iškilęs ginčas dėl atsakovei reiškiamo finansinio reikalavimo pagrįstumo (nepagrįstumo) ir nėra priimtas įsiteisėjęs teismo (arbitražo) procesinis sprendimas dėl tokio ginčo, negalima pareiškėjos reiškiamo reikalavimo laikyti neabejotinai pagrįstu ir jį įskaityti į atsakovės pradelstų įsipareigojimų sudėtį. Pažymėtina, kad šis vertinimas nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui nelaikyti apeliantės potencialia atsakovės kreditore, turinčia teisę inicijuoti bendrovei nemokumo bylą.
27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad bendrovė kreditorių neturi, mokestiniai įsipareigojimai buvo padengti, atsakovės turtas viršija įsipareigojimus (įsipareigojimų nėra), atsakovės atžvilgiu nėra vykdomų vykdomųjų bylų, nėra duomenų apie bendrovei iškeltas bylas (restruktūrizavimo ar kitas) ir nusprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė yra nemoki.
28. Apeliantė atskirajame skunde nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad bendrovė neturi kreditorių ir atskirajame skunde išdėsto savo poziciją dėl atsakovės kreditorių ir jų turimų reikalavimų bei atsakovės turtinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas su šia pozicija nesutinka, nes pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų šią jos poziciją ir tai, kad bendrovės turto balansas neatitinka tikrovės. Taigi apeliantės pozicija nepaneigia byloje esančių įrodymų visumos ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo.
29. Viešojo intereso buvimas bankroto bylose įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, tai apima ir teisę rinkti įrodymus. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).
30. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo bendrovei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama bendrovei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Todėl būtent atsakovė turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį, t. y. atsakovės mokumo įrodinėjimo pareiga tenka pačiai bendrovei (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020 15 punktas.).
31. Pažymėtina, kad teismas turi teisę atlikti JANĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus. Šių veiksmų tikslas – išsiaiškinti visas su juridinio asmens nemokumo bylos iškėlimu reikšmingas aplinkybes, susijusias su bendrovės nemokumo, gyvybingumo vertinimu. Remiantis teisėjo vadovavimo procesui principu, teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo, turi būti aktyvus ir nustatyti visas pareiškimo nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes (JANĮ 3 straipsnio 4 dalis). Teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo, turi teisę, bet ne pareigą atlikti JANĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus. Tai reiškia, kad pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomus įrodymus. Be to, pažymėtina, kad pats juridinis asmuo, kuriam inicijuojamas nemokumo procesas, turi būti aktyvus ir pateikti teismui visus tokio pareiškimo nagrinėjimui reikalingus duomenis. Netinkamas šių pareigų vykdymas neatleidžia teismo nuo pareigos išsiaiškinti visas nemokumo bylos iškėlimui reikšmingas aplinkybes ir jas išsamiai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020 19, 22 punktai).
32. Siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes atspindintys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne) mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę. Be to, atliekant mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika (kaip kinta finansinė padėtis, ar ji gerėja, ar blogėja) (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-967-934/2024 21 punktas; 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1109-467/2025 26 punktas; 2026 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2026 22 punktas).
33. Vertindamas atsakovės mokumą, iš atsakovės pateiktų įrodymų (2026 m. sausio 30 d. balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos, kreditorių ir debitorių sąrašo, sąskaitos išrašo, 2026 m. vienintelio akcininko sprendimo dėl bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo, akcijų pasirašymo sutarties, kreditorių įsipareigojimų perleidimo sutarties) pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė kreditorių neturi, jos turėti įsiskolinimai VMI ir VSDFV yra padengti; atsakovės nurodoma debitorinė skola yra 24 925 Eur. Tokie duomenys atsispindi pateiktame naujausiame bendrovės balanse, kuriame, be kita ko, bendrovės turimo turto vertė nurodyta 160 794 Eur (132 270 Eur iš šios sumos sudaro finansinis turtas), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nenurodyti. Nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, kritikuodama atsakovės pateiktus duomenis, iškeldama abejones jų teisingumu, kvestionuodama įstatinio kapitalo didinimo procedūros teisėtumą ir kt., nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių finansinių dokumentų klaidingumą, neteisingai sudarytą kreditorių sąrašą ar pan., leido pirmosios instancijos teismui neabejoti atsakovės pateiktų finansinės atskaitomybės, kreditorių sąrašo duomenų teisingumu, už kuriuos atsakomybę prisiima pateiktus dokumentus pasirašęs bendrovės vadovas, ir prieiti išvados, kad atsakovė nėra nemoki. Kitokios išvados padaryti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.
34. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad į bendrovės balansą neįtraukti kreditoriai – turto administratorius V. K., VMI, apeliantė, akcininkė R. K.. Tačiau tai, kad pareiškėja šiuos asmenis laiko bendrovės kreditoriais, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, jog jų reikalavimai netinkamai atspindėti bendrovės balanse ir kad jie yra potencialūs bendrovės kreditoriai. Šie asmenys, kaip ir apeliantė, galėtų būti laikomi potencialiais atsakovės kreditoriais, nors atsakovė dalies jų reikalavimų nepripažįsta (apeliantės), dalį reikalavimų įvykdė (VMI), kitų kreditorių reikalavimų patenkinimas yra susijęs su juos siejančiomis prievolėmis, tačiau byloje nėra konkrečių duomenų apie turto administratoriaus V. K. reikalavimo teisės egzistavimą, t. y. kad bendrovė turi tokio dydžio prievolę, jos mokėjimo terminai ir sąlygos, ar prievolė nėra įvykdyta, nėra kitų duomenų, kurie leistų suabejoti dėl atsakovės pateiktų finansinių duomenų nepagrįstumo.
35. Apeliantės argumentą, kad bendrovė galbūt yra padengusi ne visą įsiskolinimo VMI sumą, paneigia bendrovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai, iš kurių matyti, jog VMI uždėtas bendrovės turto areštas yra panaikintas. Iš viešai prieinamų duomenų nenustatyta, kad bendrovė turėtų mokestinių skolų nepriemokų VMI ar valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.
36. Atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su buvusių bendrovės skolų kreditoriams padengimu ir bendrovės įstatinio kapitalo didinimu, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą yra reikšmingos tik tiek, kiek tai susiję su atsakovės mokumo ir gyvybingumo vertinimu. Pareiškėjai inicijavus bylą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovė, jos akcininkė per susijusius trečiuosius asmenis padengė įsiskolinimus kreditoriams, jie savo reikalavimus perleido bendrovės akcininkei, kuri vėliau šias lėšas kapitalizavo ir išleido naujas atsakovės akcijas. Šios aplinkybės leidžia spręsti apie bendrovės gebėjimą valdyti skolas, įgyti lėšų ir padengti įsipareigojimus, tęsti vykdomą veiklą, akcininko siekį išsaugoti veikiančią bendrovę.
37. Atskirojo skundo argumentai, susiję su akcininkės 2026 m. sausio 30 d. akcijų pasirašymo sutartimi, apeliacinės instancijos teismo nenagrinėjami, nes jie nėra tiesiogiai nėra susiję su bendrovės mokumo ir gyvybingumo vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybę, jog bendrovės įstatinis kapitalas buvo didinamas ir apie akcininkės sprendimą buvo pranešta VĮ Registrų centrui, patvirtina su atsiliepimu bendrovės pateikti įrodymai, tačiau bendrovės įstatinio kapitalo didinimas nebuvo įregistruotas dėl konstatuotų trūkumų.
38. Teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: 1) juridinis asmuo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; 2) juridinis asmuo nėra nemokus; 4) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad juridinio asmens turto nepakanka bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus JANĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodytą atvejį (JANĮ 22 straipsnio 3 dalis).
39. Bankroto byla negali būti keliama bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Bankroto procesas neturi sudaryti sąlygų pašalinti iš rinkos vis dar mokių ir galinčių sėkmingai tęsti veiklą juridinių asmenų.
40. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui, nes poreikis išsaugoti rinkoje veikiančią ir gebančią savarankiškai funkcionuoti bendrovę yra socialiai reikšmingesnis, nei siekis likviduoti bendrovę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir šalių pateiktus argumentus, nusprendžia, kad bankroto bylos iškėlimas atsakovei, atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią situaciją, nebūtų proporcingas, todėl prioritetas turėtų būti teikiamas atsakovės, kaip juridinio asmens, išsaugojimui. Apeliantė nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jos nurodytas aplinkybes, kad bendrovės veikla sustabdyta, nėra perspektyvų ją atkurti, duomenų patvirtinančių, jog atsakovė iš tiesų yra nemoki, byloje nepakanka. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, daro išvadą, kad atsakovė neatitinka abiejų JANĮ 21 straipsnyje įtvirtintų sąlygų. Rašytiniai įrodymai nepagrindžia, kad apeliantė yra nemoki, turi ilgalaikio pobūdžio sunkumų kurių negali išspręsti (JANĮ 2 dalies 7 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
41. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus apie turimą turtą, duomenis apie atsakovės įsipareigojimų nebuvimą, bendrovės vykdomą veiklą ir finansinius rodiklius, šioje byloje susiklosčiusią situaciją, nusprendžia, kad konkrečiu atveju prioritetas turėtų būti teikiamas atsakovės veiklos išsaugojimui. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvados, kad atsakovė būtų patyrusi tokių rimtų finansinių sunkumų, dėl kurių negalėtų tęsti veiklos ir vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Bankroto bylos iškėlimas atsakovei, kuri šiuo metu vykdo veiklą, būtų neproporcinga priemonė, prieštaraujanti nemokumo teisės reabilitaciniam tikslui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo atsakovės mokumu, o atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl atsakovės mokumo ir turimų veiklos perspektyvų, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
42. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
43. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad bylinėjimosi išlaidos, asmens patirtos ginant pažeistą teisę, turi būti visiškai ar iš dalies padengiamos. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendžia teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, o pagrindinis jų paskirstymo principas – ginčą byloje pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai jos patirtas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2010; 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017).
44. Atmetus pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, atsakovei bylinėjimosi išlaidos paprastai atlyginamos iš pareiškėjo, ir tik nustatęs atsakovės netinkamą procesinį elgesį ir įvertinęs priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, teismas gali bylinėjimosi išlaidų nepriteisti. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovei iš pareiškėjos jos patirtas 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad atsakovė laikytina šalimi, kurios naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis), todėl ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
45. Apeliantė atskirajame skunde nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodydama, kad atsakovė yra atsakinga už bylinėjimosi išlaidas, nes nemokumo situaciją tariamai ištaisė jau bylos nagrinėjimo metu, o apeliantės pareiškimo pateikimo metu buvo neginčytinai nemoki. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės pozicija nesutinka.
46. CPK 93 straipsnio 4 dalis numato teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, kai konstatuojamas netinkamas šalių procesinis elgesys. Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė atsakovės netinkamo procesinio elgesio, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatų ir nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo taisyklių. Pažymėtina, kad pareiškėja pati pasirinko pažeistų teisių gynimo būdą – kreiptis į teismą ne dėl skolos priteisimo, o dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, o atsakovė tik gynėsi nuo jai pareikšto reikalavimo ir dėl to patyrė išlaidas. Taigi pačiai pareiškėjai tenka jos nepagrįstai inicijuotų veiksmų pasekmės.
47. Pagal procesinį atskirojo skundo išnagrinėjimo rezultatą teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgijo atsakovė UAB „AKVIDO“. Atsakovė nurodė, kad patyrė 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Patirtas išlaidas pagrindžia 2026 m. kovo 18 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr.26/0301 ir Luminor bank, akcinės bendrovės lėšų pervedimo nurodymas Nr.763. Bendrovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumas įvertintinas, be kita ko, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. sutarimu patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.; toliau – Rekomendacijos) nustatytais dydžiais.
48. Rekomendacijų 8.16 papunktyje nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai sudaro 0,4 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Apskaičiavus pirmiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2025 metų III ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą sudaro 971,04 Eur (2 427,6 Eur x 0,4).
49. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, ir kitas aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas), nusprendžia, kad yra pagrindas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki rekomenduojamo dydžio – 971 Eur ir jas priteisti iš pareiškėjos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AKVIDO“ (juridinio asmens kodas 302338523) iš pareiškėjos I. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 971 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Alma Urbanavičienė