Administracinė byla Nr. I-769-463/2016
(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04640-2013-3)
Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant atsakovės atstovei Linai Matulienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VSAT) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo neišmokėtą neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. bei delspinigius teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. ėjo VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos Pasienio kontrolės punktų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 11 kategorija), tačiau už šių pareigų atlikimą jam nebuvo teisingai atlyginta. Pažymėjo, kad 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, todėl, pareiškėjo nuomone, jam turėtų būti priteista nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėjas 2016-03-09 teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 32). Byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant.
Atsakovė VSAT atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–11).
VSAT atsiliepime nurodė, kad, mokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Sprendimai mokėti pareiškėjui darbo užmokestį buvo priimti iki minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo ir atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepimą į skundą. Pabrėžė, kad pagal kompensavimo nustatytą mechanizmą valstybės tarnautojams kompensuojami darbo užmokesčio praradimai. Pareiškėjui, remiantis 2016-03-21 pažyma, nėra teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką.
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos Pasienio kontrolės punktų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 11 kategorija; b. l. 12).
Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas. Statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apmokėjimą (4 straipsnio 2 dalis).
2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir atsakovės pažyma, pagal kurią pareiškėjui buvo neišmokėta 177 Eur (611,15 Lt; b. l. 14–15).
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).
Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad VSAT, vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis turi pareigą kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pažymėtina, kad atsakovė teismo posėdyje pateikė pažymą (b. l. 35–36), iš kurios matyti, kad pareiškėjui nustatyta nepriemoka yra lygi „0“. Šioje pažymoje ir 2013-10-23 pateiktoje pažymoje (b. l. 14–15) pateikti skaičiai apie faktiškai pareiškėjui priskaičiuotą darbo užmokestį ir neišmokėtas jo dalis skiriasi, tačiau tokie neatitikimai šiam ginčui nėra teisiškai reikšmingi, kadangi teismas byloje nevertina kompensavimo mechanizmo teisėtumo ir konkrečių kompensacijos dydžių nustatymo. Pareiškėjas skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo ir Grąžinimo įstatyme nustatyto mechanizmo pagrindu apskaičiuoto nepriemokos dydžio. Tokį reikalavimą pareiškėjas galėtų reikšti naujoje byloje, remdamasis atsakovės pateikta pažyma dėl nepriemokos dydžio nustatymo.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus šio reikalavimo, negali būti priteisiami delspinigiai.
Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo atlyginti jam ir bylinėjimosi išlaidas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Malijauskienė