Civilinė byla Nr. 2S-559-605/2010

Pirmosios instancijos teismo teisėja Virginija Baškienė

                                                                                Procesinio sprendimo kategorija 106.8.2.;                                                                                           121.14.; 122.2.; 122.3.; 122.4.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. rugpjūčio 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,

kolegijos teisėjų Galinos Blaževič, Arūno Rudzinsko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų atstovo advokato E. B. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovų G. E. E., A. K. L., J. L. J. L. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiajam asmeniui VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikoms dėl nuosavybės teisės į priklausinius perėjimo asmenims, kuriems atkurta nuosavybės teisė į pagrindinį daiktą, pripažinimo, panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-31215-528/2009.

Teisėjų kolegija nustatė:

I. G. E. E., A. K. L., J. L. J. L. ieškiniu (b.l.3-9) prašo pripažinti, kad nuosavybės teisė į Kaune, Tvirtovės al.7 esančius 26 kv.m ploto pagalbinio ūkio paskirties pastatą unikaliu Nr.1993-2044-5038, pažymėtą plane 3I1m, ir 5kv.m ploto pagalbinio ūkio paskirties pastatą Nr.1993-2044-5049, pažymėtą plane 4I1m, perėjo G. E. E., A. K. L. bei A. J. L. lygiomis dalimis Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos 2004-01-14 sprendimo Nr.1 ir įstatymo pagrindu; priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 15 d. nutartimi (b.l. 10) atsisakė priimti ieškovų Gražinos E. E., A. K. L., J. L. J. L. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiajam asmeniui Kauno medicinos universiteto klinikoms dėl nuosavybės teisės į priklausinius perėjimo asmenis, kuriems atkurta nuosavybės teisė į pagrindinį daiktą, pripažinimo.

Nutartyje nurodyta, kad ieškovai reiškia reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu. Piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija ar kita Vyriausybės įgaliota institucija (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatymo 17 str. 2 d., 1997 09 29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr.1057 101 p.). Šių institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos, o ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje sprendžia administraciniai teismai (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.). Kadangi reikalavimas yra susijęs su viešojo administravimo subjekto sprendimu, tai ieškovų ieškinys yra neteismingas Kauno miesto apylinkės teismui, todėl jį atsisakytina priimti ir jis su priedais grąžintinas ieškinį padavusiems asmenims (CPK 137 str. 2 d. 2 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str.).

Ieškovų atstovas atskiruoju skundu (b.l. 13-16) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį priimti.

Skunde nurodyta, kad ieškovų reikalavimai yra susiję su daiktinės teisės santykiais, kurie yra reglamentuojami civilinės teisės normų  ir yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (LR CPK 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis). Teismas klaidingai nurodo, kad ieškovai savo reikalavimą grindžia vadovaudamiesi LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu. Nors ieškinyje ir yra minimas šis įstatymas ir aptariamos jo nuostatos, tačiau ieškiniu keliamas reikalavimas susijęs su statinių (pagalbinio ūkio paskirties pastato unikaliu Nr. 1993-2044-5038 ir pagalbinio ūkio paskirties pastato unikaliu Nr. 1993-2044-5049) kaip antraeilių daiktų teisinio statuso ir jų likimo klausimu. Ieškiniu įrodinėjama, kad aukščiau minėti statiniai yra priklausiniai, skirti tarnauti pagrindiniam daiktui - gyvenamajam namui unikaliu Nr. 1993-2044-5027. Minėti pastatai yra funkciškai susiję su gyvenamuoju namu, buvo naudojami kartu ir nuolat siejami būtent su minėtu namu (LR CK 4.13 str., 4.19 str.). Ieškovas teismui pateiktais įrodymais įrodinėja, jog pagrindinio daikto priklausiniai buvo pastatyti ir eksploatuojami savininko vienu metu dar iki neteisėto atėmimo Lietuvos Respublikos okupacijos pasėkoje. Be to, ieškovai kelia reikalavimą pripažinti, kad priklausinius kaip antraeilius daiktus ištiko pagrindinio daikto likimas, t.y. nuosavybės teisės į juos perėjo asmenims, kuriems atkurta nuosavybės teisė į pagrindinį daiktą (LR CK 4.14 str. 1 d.). LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nagrinėjamu atveju yra reikšmingas tik tuo, kad vadovaujantis jame reglamentuojamu vienu iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės atkūrimas grąžinant natūra, ieškovai įgijo nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą (LR CK 4.47 str. 12 p.). Vien ši aplinkybė nereiškia, kad ieškinio reikalavimas patenka į administraciniuose teismuose nagrinėtinų reikalavimų kategoriją, numatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Be to, ieškovai ieškinyje neprašo įpareigoti atkurti nuosavybės teises ir savo reikalavimu neginčija administracinio akto dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi šis ginčas, nors ir susijęs su tam tikrais administracinės teisės aspektais (ieškovai yra subjektai pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turintys teisę atkurti nuosavybę į savo tėvo turėtą nuosavybę, kurią jie ir realizavo ir ta teisė nėra kvestionuojama), apima civilinius teisinius santykius, todėl vertintinas kaip platesnio pobūdžio. Dėl šių aplinkybių byla turi būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme, kurio kompetencija pagal savo pobūdį yra platesnė ir apima tuos atvejus, kai ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio priėmimo ir bylos iškėlimo teisme terminus ir tvarką, 2 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant, teismas atsisako priimti ieškinį. Tai reiškia, kad, esant įstatyme numatytoms aplinkybėms, kurios nurodytos LR CPK 137 str. 2 d., asmuo neturi teisės kreiptis į teismą su ieškiniu, nes yra nustatomos neigiamos prielaidos realizuoti procesinę teisę pareikšti ieškinį teisme. Minėti pagrindai atsisakyti priimti ieškinį yra imperatyvūs, t.y. nustačius tokius pagrindus, teismas neturi teisės pasirinkti ir privalo atsisakyti priimti ieškinį, nes tokiu atveju, esant neigiamoms prielaidoms teisės kreiptis į teismą realizavimui, civilinės bylos iškėlimas ir jos nagrinėjimas teisme negalimas. Pagal LR CPK 137 str. 2 d. 2 p. nuostatą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Jeigu civilinė byla tam tikram teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinį.

Nagrinėjamu atveju Kauno miesto apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovų ieškinį, nurodydamas, jog ieškovas turi teisę su skundu kreiptis į Kauno apygardos administracinį teismą, kadangi reikalavimas yra susijęs su viešojo administravimo subjekto sprendimu.

Iš pareikšto ieškinio dalyko ir pagrindo matyti, kad ieškiniu keliamas reikalavimas susijęs su statinių (pagalbinio ūkio paskirties pastato unikaliu Nr. 1993-2044-5038 ir pagalbinio ūkio paskirties pastato unikaliu Nr. 1993-2044-5049) kaip antraeilių daiktų teisinio statuso ir jų likimo klausimu. Ieškiniu įrodinėjama, kad aukščiau minėti statiniai yra priklausiniai, skirti tarnauti pagrindiniam daiktui - gyvenamajam namui unikaliu Nr. 1993-2044-5027. Ieškovai pareikštu ieškiniu prašo pripažinti, kad nuosavybės teisės į priklausinius kaip antraeilius daiktus perėjo asmenims, kuriems atkurta nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą (LR CK 4.14 str. 1 d.). Kolegija laiko pagrįstu skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodė, jog ieškovai savo reikalavimą grindžia vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu. Minėtas įstatymas šiuo atveju reikšmingas tik tuo, kad jo pagrindu ieškovai įgijo nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą (LR CK 4.47 str. 12 p.). Vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškinio reikalavimas patenka į administraciniuose teismuose nagrinėtinų reikalavimų kategoriją pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kadangi ieškovai ieškiniu neprašo įpareigoti atkurti nuosavybės teises ir neginčija administracinio akto dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teismas nepagrįstai daro nuorodą į kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatymo 17 str. 2 d., 1997 09 29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr.1057 101 p.), reglamentuojančius, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija ar kita Vyriausybės įgaliota institucija, kurių sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos, o ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje sprendžia administraciniai teismai.

Ginčas dėl nuosavybės teisės pripažinimo vertintinas kaip platesnio pobūdžio, dėl ko ieškinys turi būti reiškiamas bendrosios kompetencijos teisme, kurio kompetencija pagal savo pobūdį yra platesnė ir apima tuos atvejus, kai ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta byloje H. A. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt.; 2009 m. sausio 26 d. nutartis, priimta byloje Kauno rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt.; 2005 m. birželio 28 d. nutartis, priimta byloje S. L. ir G. C. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylų teismingumą, todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas pagal teismingumą perduodamas Kauno miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo, kadangi priėmimo stadijoje teismas nevertino ieškinio atitikimo jam keliamiems turinio ir formos reikalavimams ir tai gali padaryti tik pirmosios instancijos teismas (LR CPK 337 str. 3 p., 338 str., 329 str. 1 d.).

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a :

P. K. miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį ir G. E. E., A. K. L., J. L. J. L. ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė                                                                                           Neringa Venckienė

Kolegijos teisėjai                                                                                                 Galina Blaževič

                 Arūnas Rudzinskas