Civilinė byla Nr. e2A-472-934/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00879-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14., 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugpjūčio 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Fixon“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Fixon“, atstovaujamos nemokumo administratorės V. V., patikslintą ieškinį bendraatsakoviams R. S. ir S. B. dėl žalos atlyginimo ir apribojimo eiti vadovo pareigas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Fixon“ (toliau – ieškovė), atstovaujama nemokumo administratorės V. V., kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama: priteisti iš atsakovės R. S. 20 745,34 Eur sumą ieškovės naudai; priteisti iš atsakovo S. B. 1 211,43 Eur sumą ieškovės naudai; priteisti iš atsakovų 5 procentų metines palūkanas nuo ieškinio pateikimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo; apriboti atsakovų teises eiti vadovų pareigas 3 metus.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 21 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Fixon“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė V. V.. Atsakovė R. S. laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 14 d iki 2020 m. gegužės 11 d. ėjo UAB „Fixon“ vadovės pareigas, atsakovas S. B. ėjo įmonės vadovo pareigas nuo 2020 m. gegužės 12 d. iki kol įsiteisėjo nutartis, kuria įmonei buvo iškelta bankroto byla. Ieškovės vertinimu, atsakovai, eidami įmonės vadovų pareigas, nevykdė jiems imperatyviai įstatymo nustatytos prievolės laiku inicijuoti įmonės bankroto procesą, todėl savo neveikimu padarė įmonei žalą.
3. Ieškovė paaiškino, kad atsižvelgus į 2017 ir 2018 metų bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, įmonė buvo nemoki jau paskiriant atsakovę R. S. eiti vadovės pareigas. 2017 metų finansinius įmonės veiklos rezultatus sudarė: 40 580,00 Eur nuostoliai, nuosavas kapitalas buvo neigiamas, t. y. minus 115 074,00 Eur, įmonė turėjo 70 183,00 Eur dydžio trumpalaikių įsipareigojimų kreditoriams, o įmonės turtas sudarė tik 28 530,00 Eur, ilgalaikiai įsipareigojimai siekė 73 421,00 Eur sumą. Taigi 2017 m. gruodžio 31 d. UAB „Fixon“ buvo nemoki, ir jau paskiriant atsakovę įmonės vadove, jai apie įmonės sudėtingą finansinę situaciją turėjo būti žinoma. Per 2018 metus įmonės finansinė situacija dar pablogėjo, įmonė patyrė dar 20 397,00 Eur nuostolių, nuosavo kapitalo dydis tapo dar mažesnis ir siekė net minus 135 471,00 Eur, bendros įmonės skolos padidėjo iki 144 979,00 Eur, o įmonės turtas sumažėjo kelis kartus iki 9 508,00 Eur. Per 2019 metus įmonės finansinė situacija blogėjo toliau, įmonės skolos padidėjo iki 159 837,00 Eur, įmonės turtas sumažėjo iki 7 132,00 Eur sumos, o metinis įmonės veiklos rezultatas buvo 17 234,00 Eur nuostoliai. Per atsakovės R. S. valdymo laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. įmonės įsipareigojimai padidėjo net 16 233,00 Eur (nuo 143 604,00 Eur iki 159 837,00 Eur), nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gegužės 11 d. (atleidimo dienos) kreditoriniai reikalavimai dar padidėjo iki 164 349,34 Eur. Taigi, per R. S. visą įmonės valdymo laikotarpį, įmonės įsipareigojimai padidėjo net 20 745,34 Eur, tai yra per R. S. valdymo laikotarpį padaryta žala įmonei sudarė 20 745,34 Eur. 2020 metų įmonės veiklos rezultatas buvo taip pat nuostoliai 2020 m. gruodžio 31 d. duomenimis įmonės mokėtinų sumų dydis sudarė 165 560,77 Eur. Taigi, per S. B. bendrą veiklos laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. įmonės skolos padidėjo dar 1 211,43 Eur (nuo 164 349,34 Eur iki 165 560,77 Eur ir tokie liko bankroto bylos iškėlimo). Taigi, per S. B. valdymo laikotarpį padaryta žala įmonei sudarė 1 211,43 Eur.
4. Ieškovės vertinimu, bankrutuojanti įmonė patyrė žalą dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, tai yra dėl netinkamų pareigų vykdymo, laiku neiniciavus ieškovei bankroto bylos. Neteisėti veiksmai ir dėl to atsiradusi žala siejasi priežastiniu ryšiu – jei atsakovai būtų įvykdę įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nedelsiant po sužinojimo apie jos nemokumą, kreditorių finansiniai reikalavimai būtų ne didesni nei 144 979,00 Eur, t. y. jie nebūtų padidėję ir pasiekę 165 560,77 Eur sumos. Jei atsakovų elgesys būtų atitikęs protingo ir apdairaus asmens elgesio standartus, t. y. atsakovai būtų vykdę jiems įstatymuose nustatytas bendrovės vadovų pareigas, jie aiškiai galėjo ir turėjo numatyti, jog vykdoma veikla yra nepelninga ir negeneruoja pakankamų pinigų srautų, reikalingų susidariusiems įsipareigojimams kreditoriams padengti. Nepaisant to, veikla buvo tęsiama į tai visiškai neatsižvelgiant, kas leidžia teigti žinojimą ir apie būsimą žalos atsiradimą. Atsakovai buvo itin nerūpestingi ir neapdairūs, dėl ko šiurkščiai pažeidė įstatymuose numatytas pareigas ir padarė ieškovei žalą savo kaltais neteisėtais veiksmais (neveikimu).
5. Kadangi atsakovai neiniciavo juridinio asmens nemokumo proceso, nors pagal įstatymą privalėjo tai padaryti, todėl, ieškovės vertinimu, yra pagrindas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsniu, apriboti atsakovams teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės vertinimu, kad atsakovei R. S. 2018 m. liepos 14 d. pradėjus eiti įmonės vadovės pareigas, UAB „Fixon“ finansinė situacija buvo sunki. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nepagrįstai nurodė, kad R. S. valdymo laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai padidėjo net 16 233,00 Eur (nuo 143 604,00 Eur iki 159 837,00 Eur). 143 604,00 Eur suma – tai „Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai“ 2017 m. gruodžio 31 d., kai tuo tarpu R. S. vadovės pareigas, ėjo nuo 2018 m. liepos 14 d. Kadangi bendrovės finansinių įsipareigojimų dydis 2018 m. liepos 14 d. į bylą nepateiktas, todėl daryti išvadą, kad būtent R. S. veiksmai nulėmė visą skolos padidėjimą nėra pagrindo. Pasisakydamas apie atsakovės R. S. galbūt padarytą žalą už 2019 m. laikotarpį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors mokėtinos sumos padidėjo nuo 93 526 Eur iki 117 633 Eur, tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad bendraatsakovai bei akcininkai, siekdami išvengti galimo bankroto bei siekdami atsiskaityti su kreditoriais, investavo savo nuosavas lėšas į įmonę, kurios į balansą ir buvo įtrauktos kaip ilgalaikės įmonės skolos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė žalą grindžia išimtinai balanse įrašytomis atsakovų vadovavimo įmonei pradžioje bei pabaigoje, bendrovės mokėtinomis sumomis, tačiau teisingam bylos išnagrinėjimui reikšminga aplinkybe yra faktiniai, o ne balanse įrašyti finansiniai bendrovės duomenys.
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors patikslintame ieškinyje teigiama, kad bendrovės skolos S. B. vadovavimo pabaigoje sudarė 165 560,77 Eur, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2244-779/2021 patvirtintų bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąraše nurodyta kreditorinių reikalavimų bendra suma yra ženkliai mažesnė ir sudaro tik 148 231,74 Eur, o atsakovams atsisakius savo finansinių reikalavimų – iš viso tik 85 115,62 Eur. Taigi, net vertinant kreditorių finansinių reikalavimų dydį iki atsakovams atsisakius savo finansinių reikalavimų, atsakovų padarytos žalos dydis – 21 956,77 Eur skiriasi nuo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2244-779/2021 patvirtintų kreditorinių reikalavimų 17 329,03 Eur.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog nemokumo administratorė būtų atlikusi kokius nors mokėjimus kreditoriams, todėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2244-779/2021 patvirtinti kreditoriniai reikalavimai laikytini faktiniais bendrovės įsipareigojimais kreditoriams paskutinę atsakovų vadovavimo dieną. Kadangi iš bendrovės nėra reikalaujama atlyginti 165 560,77 Eur sumos, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra jokio faktinio ir / ar teisinio pagrindo laikyti, kad atsakovai, nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, ieškovės įsipareigojimus tariamai nuo 143 604,00 Eur padidino iki 165 560,77 Eur sumos, patvirtintiems kreditoriniams reikalavimams sudarant 85 115,62 Eur.
10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad didžiąją bendrovės įsiskolinimų dalį sudarė skola ieškovės akcininkui – atsakovui S. B., buvusiai direktorei – atsakovei R. S. ir buvusiam ieškovės akcininkui E. B. (iš 148 231,74 Eur patvirtintų kreditorinių reikalavimų atsakovų ir susijusių asmenų patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudaro 125 439,09 Eur). Tik ši skola per bendraatsakovų vadovavimo bendrovei laikotarpį padidėjo nuo 85 633,95 Eur iki 125 439,09 Eur; tuo tarpu įsipareigojimai tretiesiems asmenims (tame tarpe, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) ir darbuotojams sumažėjo nuo 60 622,33 Eur iki 30 587,19 Eur. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su atsakovais, kad jie, nors ir žinodami apie nuostolingą įmonės veiklą, ėmėsi pateisinamos ir protingos rizikos toliau tęsti veiklą ir iki minimumo sumažinti nuostolius, papildomai investuojant savo lėšas.
11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog dėl bendraatsakovių veiksmų įmonė patyrė žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliaciniame skunde ieškovė prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai ir nepagrįstai nurodė, kad UAB „Fixon“ nemokumo momentas formaliai nustatytas nutarties iškelti šiai įmonei nemokumo (bankroto) bylą priėmimo metu, tai yra 2021 m. birželio 21 d. Be to, nesutinka su sprendimo dalimi, kurioje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovei kyla pareiga įrodyti, kiek skolos kreditoriams padidėjo nuo 2018 m. liepos 14 d., kai atsakovė R. S. pradėjo eiti įmonės vadovės pareigas. Apeliantė paaiškino, kad ieškovė ieškinyje bei bylos nagrinėjimo metu nurodė žalos laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 31 d., tai yra už tą laikotarpį, kurių duomenis turėjo, o už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 14 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ieškovė reikalavimų atsakovams nereiškė, todėl ir pagrįsti įmonės įsipareigojimų padidėjimo ar sumažėjimo tuo metu prievolės neturėjo.
12.2. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovų bendrovei padaryta žala yra grindžiama išimtinai balanse įrašytomis, atsakovų vadovavimo įmonei pradžioje bei pabaigoje, bendrovės mokėtinomis sumomis, kad teisingam bylos išnagrinėjimui reikšminga aplinkybe yra faktiniai, o ne balanse įrašyti finansiniai bendrovės įsipareigojimai. Apeliantės vertinimu, būtent faktiniai įmonės įsipareigojimai ir atsispindėjo įmonės balanse, finansinės atskaitomybės dokumentuose, o atsakovams pateikus kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir teismui tokius reikalavimus patvirtinus, akivaizdu, kas skolos atspindėjo faktinę situaciją, skolų apmokėjimo iki pat šios bylos iškėlimo atsakovai nebuvo atsisakę ir tikėjosi skolas susigrąžinti. Balanse įrašyti duomenys, turėtų būti pripažįstami objektyviais įrodymais patvirtinančiais faktines bylos aplinkybes, šiuo atveju mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, įrašytos bendraatsakovių vadovavimo įmonei pradžioje bei pabaigoje, nes reikia atsižvelgti į aplinkybes, kad būtent pačių atsakovų veiksmais (neveikimu) buvo apribotos nemokumo administratoriaus galimybės nustatyti tikslias mokėtinas sumas atsiradusias nuo 2018 m. liepos 14 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (R. S. vadovavimo įmonei laikotarpiu). Pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neįpareigojo bendraatsakovės R. S. pateikti įrodymus neginčijamai paneigiančius administratorės skaičiavimus.
12.3. Apeliantė nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bendraatsakoviai suteikė įmonei nuosavas lėšas, tačiau tai niekaip nesumažino bendro įmonės skolų dydžio, o tuo pačiu ir bendraatsakovių padarytos žalos dydžio. Apeliantė pabrėžė, kad įmonei ir kreditoriams padaryta žala, nepriklausomai nuo to, kad bendraatsakoviai atsisakė savo reikalavimų įmonei vis tiek išlieka tokia pati.
12.4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo atsakovui S. B., todėl neaišku, kodėl buvo netenkintas reikalavimas, pareikštas S. B. atžvilgiu.
12.5. Apeliantė pažymėjo, kad žala bendrovei atsakovų veiksmais buvo padaryta 2019–2021 metų laikotarpiu iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl šios žalos negalima susieti su faktu, kad bankroto proceso metu, t. y. po to kai žala jau buvo padaryta, atsakovai iš dalies atsisakė savo reikalavimų bankroto byloje. Tuo labiau, tokių veiksmų negalima vertinti kaip žalos bendrovei atlyginimą, nes tada tai reikštų, kad tarpusavio skolos buvo užskaitytos, o skolų užskaitymas bankroto proceso metu yra draudžiamas, remiantis JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Bendraatsakoviams atsisakius savo turtinių reikalavimų įmonei, jų veiksmais įmonei padaryta žala neišnyko, nes įmonė tapo nemokia ir nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais.
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinio skundo netenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
13.1. Apeliantė, siekdama įrodyti įmonės vadovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus atsakovų veiksmus, jų tarpusavio priežastinį ryšį, o atsakovai privalo paneigti savo kaltės prezumpciją. Tai yra, nagrinėjamu atveju BUAB „Fixon“ vardu reikalaujant civilinės atsakomybės taikymo atsakovų R. S. ir S. B. atžvilgiu, visų pirma ieškovė turėjo įrodymais pagrįsti tiek žalos (nuostolių) faktą, tiek dydį.
13.2. Apeliaciniame skunde yra nurodomi klaidingi faktai, susiję su įsipareigojimų padidėjimu – nors įsipareigojimų padidėjimas skaičiuojamas nuo 2018 m. gruodžio 31 d. ir nurodoma, kad tai datai bendrovės įsipareigojimai buvo 143 604,00 Eur, tačiau remiantis byloje pateiktais BUAB „Fizon“ 2017 ir 2018 m. balansais, apeliantės nurodyta 143 604,00 Eur suma buvo balanse už 2017 m. įrašyta kaip bendrovės mokėtina suma 2017 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu atsakovė R. S. BUAB „Fizon“ vadovės pareigas ėjo tik nuo 2018 m. liepos 14 d. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokiu būdu ieškovei tenka pareiga įrodyti, kiek skolos kreditoriams padidėjo nuo 2018 m. liepos 14 d.
13.3. Apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neįpareigojo bendraatsakovės R. S. pateikti įrodymus neginčijamai paneigiančius administratorės skaičiavimus, yra nepagrįstas. Nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, šiame procese taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Teismo aktyvumo bankroto procese pareiga negali būti suprantama kaip atleidimas byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos pagrįsti jų nurodytus argumentus ir (ar) rungimosi principo paneigimas. Taigi šiuo atveju ieškovė BUAB „Fixon“ negali jai teisės aktuose nustatytos pareigos įrodyti žalos faktą ir dydį, kaip būtiną civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, perkelti bylą nagrinėjančiam teismui. Juolab, kad bankroto administratorei buvo perduoti visi atsakovų turimi duomenys, įskaitant ir bendrovės buhalterinius duomenis 2018 m. liepos 14 d., taip pat papildomai buvo atsakyta į visas administratorės užklausas.
13.4. Atsakovai nurodė, kad realus žalos faktas ir dydis negali būti įrodinėjamas vien bendrovės balansu. Tai yra subendrinti, išvestiniai iš kitų dokumentų duomenys. Jame nėra duomenų apie bendrovės mokėtinų sumų sudėtį, t. y. kam, kokios sumos ir kokiu pagrindu mokėtinos ir pan. Todėl vertinant bendrovės balanse esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį ar nepatvirtina. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovų pateiktais duomenimis apie BUAB „Fixon“ skolas konkretiems kreditoriams 2018 m. liepos 14 d. Juolab, kad nagrinėjant ieškovės bankroto bylą Nr. B2-2244-779/2021 2021 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdžio metu ieškovės BUAB „Fixon“ atstovė pripažino šiuos duomenis. Be kita ko, minėtoje BUAB „Fixon“ bankroto byloje teismas konstatavo, kad atsakovų valdymo laikotarpiu BUAB „Fixon“ bendras faktinis skolų dydis ne padidėjo, bet sumažėjo.
13.5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos dydžio klausimą, pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2244-779/2021, kuria buvo patvirtintas patikslintas BUAB „Fixon“ kreditorių sąrašas, kreditorių R. S. ir S. B. prašymu išbraukus iš šio sąrašo jų reikalavimus atitinkamai 13 118,83 Eur ir 46 782,28 Eur sumoms. Kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Vertinant žalos dydį, visuomet būtina atsižvelgti į bankroto byloje patvirtintus kreditorinius reikalavimus. Žala turi būti reali, o ne menama, nes tikruosius nuostolius viršinančios žalos priteisimas reikštų nukentėjusio asmens nepagrįstą praturtėjimą. Todėl negalima sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir remtis BUAB „Fixon“ 2020 m. gruodžio 31 d. balanso eilutės „Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai“ informacija esant duomenims apie bankroto byloje 2021 m. rugsėjo 28 d. faktiškai pareikštus bei patvirtintus kreditorinius reikalavimus, kurių suma ženkliai mažesnė nei nurodyta balanse.
13.6. Apeliaciniame skunde atsakovų R. S. ir S. B. BUAB „Fixon“ bankroto byloje atliktas kreditorinių reikalavimų atsisakymas nepagrįstai ir be pagrindo prilyginamas kaip skolų užskaitymas.
13.7. Atsakovai nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pareiga inicijuoti nemokumo procesą atsakovei R. S. kilo nuo pat jos vadovavimo įmonei pradžios. Šiuo atveju atsakovai, tapę BUAB „Fixon“ vadovais, šiai bendrovei jau esant sunkioje finansinėje padėtyje, turėjo pareigą visų pirma įvertinti atsiskaitymo su kreditoriais galimybes ir spręsti bendrovės mokumo atkūrimo klausimą, ir tik išnaudojus visas šias galimybes inicijuoti BUAB „Fixon“ bankroto procesą. Atsakovai paaiškino, kad jie bei bendrovės akcininkai, siekdami išvengti galimo bankroto bei siekdami atsiskaityti su kreditoriais, didelėmis sumomis investavo savo nuosavas lėšas į įmonę, kurios į balansą ir buvo įtrauktos kaip ilgalaikės įmonės skolos. Tokiu būdu jie prisiėmė su tuo susijusią riziką, dengė bendrovės veiklos nuostolius, vykdė tolimesnę veiklą, finansuojamą savo į bendrovę įnešamomis piniginėmis lėšomis.
13.8. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo atsakovui S. B., tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė dėl ieškovės prašomos taikyti civilinės atsakomybės sąlygų abiejų atsakovų atžvilgiu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
15. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės patikslintas ieškinys atsakovams – buvusiems bendrovės vadovams – dėl žalos, kilusios jiems laiku neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti faktiškai nemokios bendrovės nemokumo (bankroto) bylą, atlyginimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojama bendrovės vadovo civilinė atsakomybė už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
16. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2244-779/2021 UAB „Fixon“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė V. V. (b. l. 9–11). Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2021 m. birželio 30 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
17. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartimi UAB „Fixon“ bankroto byloje Nr. B2-2244-779/2021 patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus, kurių suma pirmosios eilės kreditoriams – 11 858,01 Eur, antrosios eilės kreditoriams – 145 016,73 Eur (b. l. 134–136).
18. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 28 d. nutartimi UAB „Fizon“ bankroto byloje Nr. B2-2244-779/2021 R. S. ir S. B. atsisakius savo, kaip antros eilės kreditorių finansinių reikalavimų, buvo patvirtinti patikslinti kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių suma pirmos eilės kreditoriams sudarė 11 858,01 Eur, antros eilės kreditoriams – 85 115,62 Eur (b. l. 131–133).
19. Atsakovė R. S. laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 14 d. iki 2020 m. gegužės 11 d. ėjo UAB „Fixon“ vadovės pareigas, atsakovas S. B. ėjo įmonės vadovo pareigas laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 12 d. iki kol įsiteisėjo nutartis, kuria įmonei buvo iškelta bankroto byla (b. l. 14–24).
Dėl bendrovės nemokumo momento, atsakovų pareigos kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiradimo momento ir žalos, susijusios su įmonės vadovo pareigos laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą pažeidimu, atlyginimo
20. Nagrinėjamoje byloje iš esmės įrodinėjama, jog UAB „Fixon“ 2017 m. gruodžio 31 d. jau buvo faktiškai nemoki, tačiau įmonės vadovai – R. S., ėjusi vadovės pareigas nuo 2018 m liepos 14 d. iki 2020 m. gegužės 11 d. ir S. B., ėjęs vadovo pareigas nuo 2020 m. gegužės 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo, nevykdė pareigos inicijuoti nemokumo procesą, todėl padarė įmonei žalą. Taigi, atsakovų pareigų nevykdymas, žalos padarymas siejamas su laikotarpiu, kurio metu galiojo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) ir nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ), kuriam įsigaliojus neteko galios ĮBĮ, nuostatos (JANĮ 153 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamo ginčo kontekste aktualios tiek ĮBĮ, tiek JANĮ nuostatos, susijusios su juridinio asmens vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą įmonei tapus nemokiai.
21. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje (aktuali redakcija, galiojusi 2017 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalį, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; 2) nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.
22. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą, išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu pareiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovas šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tam, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 ir šios nutarties 53, 54 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 25 punktas). Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau, vertinant pareigos atsiradimo momentą, taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 21 punktas).
23. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžtas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas tai yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1022-450/2020).
24. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėtina, kad, sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016, 46 punktas; 2020 m. birželio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 33 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 27 punktas).
25. Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą bei nagrinėjamai bylai aktualią kasacinio teismo praktiką, akcentuotina tai, kad, sprendžiant dėl įmonės vadovo ir (ar) dalyvio civilinės atsakomybės už bankroto bylos neinicijavimą laiku, reikšminga tai, kada įmonė tapo nemoki ir kada įmonės vadovas ir (ar) dalyvis sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą.
26. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės nemokumo mokumo, nurodė, jog formaliai UAB „Fixon“ nemokumo momentas nustatytas nutarties iškelti įmonei nemokumo (bankroto) bylą priėmimo metu (2021 m. birželio 21 d.). Tuo pačiu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias finansines atskaitomybes, nustatė, kad ir iki nutarties iškelti nemokumo bylą priėmimo momento, įmonės veikla buvo nuostolinga, per vienerius metus mokėtinos sumos viršydavo įmonės turtą, todėl R. S. 2018 m liepos 14 d. pradėjus eiti įmonės vadovės pareigas UAB „Fixon“ finansinė situacija buvo sunki. Taigi, viena vertus, pirmosios instancijos teismas nemokumo momentą formaliai siejo su nurodytos teismo nutarties priėmimu, kita vertus, teismas nustatė, jog iki nutarties priėmimo įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais.
27. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl bendrovės nemokumo momento nurodė, kad 2017 m. pabaigoje ieškovė turėjo 70 183,00 Eur dydžio trumpalaikius įsipareigojimus kreditoriams, o jos turtas sudarė 28 530,00 Eur. Be to, bendrovė turėjo 73 421,00 Eur ilgalaikių įsipareigojimų, o bendras visų įsipareigojimų dydis siekė 143 604,00 Eur. Taigi, 2017 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir šis momentas turėtų būti laikomas įmonės nemokumo momentu. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria apeliantės nurodytiems argumentams dėl nemokumo nustatymo momento.
28. Pirma, teisėjų kolegija, įvertinusi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 21 d. nutarties turinį, nenustatė, jog joje būtų aptartas ar nustatytas nemokumo momentas (b. l. 9–11). Todėl pirmosios instancijos teismo formalus nemokumo momento siejimas su nutarties priėmimo data, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindimo.
29. Antra, byloje pateikti 2017 m. finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, kad ataskaitiniu laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) įmonės turtas sudarė 28 530,00 Eur (ilgalaikis turtas – 6 432,00 Eur, trumpalaikis turtas – 22 098,00 Eur), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė 143 604,00 Eur (po vienų metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 73 421,00 Eur, per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 70 183,00 Eur), nuotoliai siekė 35 631,00 Eur (b. l. 25–29, 37–42). Taigi, nurodytos aplinkybės įrodo, jog 2017 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl teisėjų kolegija, pritaria apeliantei, kad įmonė 2017 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Be to, atsakovai iš esmės neginčijo aplinkybės, jog jiems buvo žinoma sunki įmonės finansinė padėtis.
30. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
31. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog atsakovė R. S. ėjo ieškovės vadovės pareigas laikotarpiu nuo 2018 m liepos 14 d. iki 2020 m. gegužės 11 d., o atsakovas S. B. ėjo vadovo pareigas laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina tai, kad nors R. S. vadovavimo terminas prasidėjo 2018 m. liepos 14 d., tačiau ieškovė pasirinko žalą apskaičiuoti nuo 2018 m. gruodžio 31 d., o už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 14 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. reikalavimų dėl žalos atlyginimo atsakovams nereiškė (CPK 13 straipsnis). Bankroto byla ieškovei iškelta Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 21 d. nutartimi pagal atsakovo S. B. pareiškimą.
32. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančių duomenų visumą, sprendė, kad nors atsakovės valdymo pradžios momentu įmonės finansinė padėtis buvo sunki ir atsakovai žinojo apie nuostolingą įmonės veiklą, tačiau ėmėsi pateisinamos ir protingos rizikos toliau tęsti veiklą ir iki minimumo sumažino nuostolius, papildomai investuojant savo asmenines lėšas. Teismas nustatė ir ginčo byloje dėl to nebuvo, kad atsakovas S. B. su (buvusiu) akcininku E. B., siekdami išvengti ieškovės bankroto bylos bei užtikrinti bendrovės įsipareigojimų tretiesiems asmenims vykdymą, prisiėmė su tuo susijusią riziką, dengė bendrovės veiklos nuostolius, vykdė tolimesnę veiklą, finansuojamą savo į bendrovę įnešamomis lėšomis, ko pasėkoje įmonė iki pat 2019 m. gruodžio mėn. vykdė veiklą, ginčų dėl skolų kreditoriams teismuose nebuvo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
33. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gruodžio 1 d., t. y. atsakovės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo metu) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. JANĮ 6 straipsnio 2 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d., t. y. atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo metu), numatė, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.
34. Viena vertus, iš dalies sutiktina su apeliantė, jog paaiškėjus aplinkybei, jog įmonė yra nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, jos vadovas turi nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą. Kita vertus, būtų nepagrįsta įmonės vadovo (savininko) pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo sieti išimtinai tik su formaliu įmonės nemokumo statuso konstatavimu. Sprendžiant įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nemažiau reikšminga įvertinti įmonės vadovo protingas ir pagrįstas pastangas atgaivinti įmonės veiklą prieš inicijuojant įmonės bankroto procedūras, kurios negali būti vertinamos kaip neteisėtos. Verslas dažnu atveju yra susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu, o bankroto procedūros pagal jų tikslą ir prigimtį yra kraštutinė įmonės kreditorių teisių apsaugos priemonė. Nustačius, kad įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėdamas pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog įmonė galės atsiskaityti su kreditoriais, tokie įmonės vadovo (savininko) veiksmai neturėtų būti vertinami kaip pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas. Todėl sutiktina su atsakovų argumentais, jog nagrinėjamu atveju jiems tapus įmonės vadovais, kuomet įmonė turėjo finansinių sunkumų, visų pirma turėjo įvertinti atsiskaitymo su kreditoriais perspektyvas ir spręsti bendrovės mokumo atkūrimo klausimą, ir tik išnaudojus visas protingas galimybes inicijuoti UAB „Fixon“ nemokumo procesą.
35. Nagrinėjamu atveju objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti patikimą išvadą, jog tiek R. S., tiek S. B. tapę įmonės vadovais, kuomet įmonė turėjo finansinių sunkumų, elgėsi neprotingai, neapdariai ir nerūpestingai siekdami atgaivinti įmonės veiklą prieš inicijuojant įmonės bankroto procedūras. Priešingai, byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog atsakovai bei bendrovės akcininkai, siekdami išvengti galimo bankroto bei siekdami atsiskaityti su kreditoriais, investavo savo nuosavas lėšas į įmonę, kurios į balansą ir buvo įtrauktos kaip ilgalaikės įmonės skolos ir kuriomis buvo dengiami įmonės veiklos nuostoliai. Tai patvirtina ir byloje esantys įmonės finansiniai dokumentai: lyginant byloje pateiktus įmonės finansinius duomenis (b. l. 25–60) už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 4 d., buvo nustatyta, kad nors įmonės turtas mažėjo (2017 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. – 28 530,00 Eur, 2018 m. sausio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d. – 9 508,00 Eur, 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. – 7 132,00 Eur, 2020 m. sausio 1 d.–2020 m. gruodžio 31 d. – 1 968,00 Eur), bendra mokėtinų sumų ir įsipareigojimų suma augo (2017 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. 143 604,00 Eur, 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. 144 979,00 Eur, 2019 m. sausio 1 d.–2019 m. gruodžio 31 d. – 159 837,00 Eur, 2020 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. – 16 5561,00 Eur), tačiau per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai iš esmės visą laiką mažėjo (2017 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. 70 183,00 Eur, 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. – 51 453,00 Eur, 2019 m. sausio 1 d.–2019 m. gruodžio 31 d. – 42 204,00 Eur, 2020 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. – 47 916,00 Eur), taip pat mažėjo ir įmonės nuostoliai (2017 m. sausio 1 d.–2017 m. gruodžio 31 d. – 35 631,00 Eur, 2018 m. sausio 1 d.– 2018 m. gruodžio 31 d. – 20 397,00 Eur, 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. – 17 234,00 Eur, 2020 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. 10 888,00 Eur). Šios aplinkybės įrodo, jog tiek R. S., tiek S. B. tapę įmonės vadovais ėmėsi protingų pastangų atgaivinti įmonės veiklą prieš inicijuojant įmonės bankroto procedūras ir toks elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti vertinamas kaip neteisėtas.
36. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bylos teisingam išnagrinėjimui yra reikšmingi faktiniai įmonės įsipareigojimai, o ne vien įmonės balanse įrašyti duomenys, bei įrodinėdama žalos dydį bei priežastinį ryšį, iš esmės rėmėsi įmonės balanso duomenimis (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
37. Teismų praktikoje pažymima, jog įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau, vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013; 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).
38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto byloje patvirtintų kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąraše nurodytais duomenimis, taip pat bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovų pateiktais duomenimis apie finansinius įsipareigojimus kreditoriams atsakovų vadovavimo laikotarpiu, nustatė, kad atsakovų vadovavimo laikotarpiu įsipareigojimai pirmos eilės kreditoriams sumažėjo nuo 17 447,82 Eur iki 11 858,10 Eur, o antros eilės kreditoriams, be bendraatsakovių ir buvusio akcininko E. B., finansiniai įsipareigojimai nuo 2018 m. liepos 14 d. sumažėjo nuo 43 144,51 Eur iki 18 729,18 Eur.
39. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad UAB „Fixon“ įmonės finansinė situacija per R. S. ir S. B. valdymo laikotarpį pablogėjo, įmonė patyrė bendrą 48 519,00 Eur nuostolį, t. y. 20 397,00 Eur 2018 metais, 17 234,00 Eur 2019 metais ir 10 888,00 Eur 2020 metais. Įmonės skolos per nurodytą laikotarpį padidėjo net 21 956,77 Eur (16 233,00 Eur + 5 723,77 Eur). Įmonės nuosavas kapitalas mažėjo ir išliko neigiamas. Apeliantės vertinimu, būtent atsakovų veiksmai lėmė žalos atsiradimą, tai yra ieškovei esant nemokiai ir tęsiant nuostolingą veiklos vykdymą, jos įsiskolinimas tik didėjo ir viso šito buvo galima išvengti, jei atsakovai būtų įvykdę ĮBĮ ir JANĮ numatytas pareigas.
40. Teisėjų kolegija vertina, jog byloje surinkti įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad atsakovų veiksmais įmonei buvo padaryta žala. Pirma, byloje buvo nustatyta, kad atsakovai bei bendrovės akcininkai, siekdami išvengti galimo bankroto bei siekdami atsiskaityti su kreditoriais, investavo savo nuosavas lėšas į įmonę, kurios į balansą ir buvo įtrauktos kaip ilgalaikės įmonės skolos ir kuriomis buvo dengiami įmonės veiklos nuostoliai (žr. šios nutarties 35 punktą). Investavus į įmonę, buvo sumažinta didžioji dalis finansinių įsipareigojimų kreditoriams, o atsakovams atsisakius savo finansinių reikalavimų, bendras skolų dydis sumažėjo.
41. Antra, atsakovų byloje pateikti duomenys, kurių ieškovė iš esmės nepaneigė, įrodo, kad pirmos eilės kreditoriams (su darbo santykiais susiję įsipareigojimai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriui) įsipareigojimai per atsakovų vadovavimo UAB „Fixon“ laikotarpį nuo 2018 m. liepos 14 d. iki kreditorinių reikalavimų tvirtinimo dienos (2021 m. rugsėjo 7 d.) ne padidėjo, bet sumažėjo nuo 17 477,82 Eur iki 11 858,01 Eur, tai yra sumažėjo 5 619,81 Eur suma. Be to, antros eilės kreditoriams, neskaitant atsakovų bei buvusio akcininko E. B., kreditoriniai įsipareigojimai nuo 2018 m. liepos 14 d. taip pat ne padidėjo, bet sumažėjo nuo 43 144,51 Eur iki 18 729,18 Eur, tai yra sumažėjo 24 415,33 Eur suma. Įsipareigojimai tretiesiems asmenims (tame tarpe, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir darbuotojams sumažėjo nuo 60 622,33 Eur iki 30 587,19 Eur (b. l. 93–96). Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2244-779/2021 iš kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo buvo išbraukti atsakovų R. S. ir S. B. finansiniai reikalavimai atitinkamai 13 118,83 Eur ir 46 782,28 Eur sumoms (b. l. 131–133).
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma (žr. šios nutarties 40-41 punktus) įrodo, kad atsakovų įmonės valdymo laikotarpiu (nuo atsakovės valdymo pradžios 2018 m. liepos 14 d. iki kreditorinių reikalavimų tvirtinimo dienos (2021 m. rugsėjo 7 d.)) bendras ieškovės skolų dydis, neskaitant atsakovų finansinių reikalavimų, kurių jie vėliau atsisakė, sumažėjo 27 619,37 Eur suma, tai yra nuo 115 950,00 Eur (17 477,82 Eur + 125 390,46 Eur – 26 918,28 Eur) iki 88 330,63 Eur (11 858,01 Eur + 136 373,73 Eur – 46 782,28 Eur – 13 118,83 Eur). Todėl remiantis ieškovės nurodytais duomenimis nėra pakankamo pagrindo daryti išvadai, jog atsakovai įmonės valdymo laikotarpiu padarė jai žalą, o bankroto procese likusi nepadengta finansinių reikalavimų suma nėra priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovų veiksmais, atliktais jų įmonės valdymo laikotarpiu. Nesant žalos fakto ir priežastinio ryšio, nėra pagrindo taikyti atsakovams civilinės atsakomybės.
43. Apeliantė taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo atsakovui S. B.. Teisėjų kolegija su šiais argumentais taip pat nesutinka. Iš ginčijamo teismo sprendimo turinio, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, iš esmės vertino tiek R. S., tiek S. B. veiksmus jų vadovavimo laikotarpiu, juos įvardindamas bendraatsakoviais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadas, jog nors bendraatsakoviams ir buvo žinoma nuostolinga įmonės veikla, tačiau jie ėmėsi pateisinamos ir protingos rizikos toliau tęsti veiklą ir iki minimumo sumažinti nuostolius, papildomai investuojant savo lėšas bei ieškovė neįrodė, jog dėl bendraatsakovių veiksmų įmonė patyrė žalą (žr. ginčijamo teismo sprendimo 29-40 punktus).
44. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšį, sprendžia, jog pirmosios instancijos nepažeidė įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių, o vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
Dėl bylos procesinės baigties
45. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliantės nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Irmantas Šulcas
Žilvinas Terebeiza
Vigintas Višinskis