Administracinė byla Nr. A-973-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01587-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas E. P. su skundu (b. l. 2–18) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose Nr. 90, Nr. 89, Nr. 88, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, todėl nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, nebuvo pakankamai socialinių reabilitacijos programų, sporto, laisvalaikio renginių, negalėjo dirbti. Kamerose buvo drėgna, tamsu, nepakankamai natūralios ir dirbtinės šviesos, veisiasi parazitai, žiemą temperatūra buvo nuo 14 iki 160 C, o vasarą iki 320 C, pelėsis, kameros neremontuotos, unitazas yra gyvenamojoje patalpoje, atskirtas sienele, be kabinos, todėl nebuvo privatumo, nėra atskiros nuo gyvenamųjų patalpų vėdinimo sistemos, todėl kameroje buvo nemalonūs kvapai. Tokia pati situacija laikino sulaikymo patalpose, nebuvo iškvietimo signalizacijos mygtuko. Dėl to jis patyrė psichologinį sukrėtimą, stresą, išgyvenimus, orumo pažeminimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašė už laikotarpį, praleistą Šiaulių TI, priteisti 2700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3.       Šiaulių TI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 95–103), kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpio metu buvo užtikrintas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d., nebegalioja nuo 2019 m. kovo 6 d.) nustatytas minimalus gyvenamasis plotas (pareiškėjui teko nuo 3,75 kv. m iki 9.98 kv. m gyvenamojo kameros ploto).

5.       Dėl sanitarinio mazgo pažymėjo, jog visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai ir užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą.

6.       Dėl inventoriaus trūkumo akcentavo, jog režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) patvirtinimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės dėl įrengimo ir eksploatavimo) reikalavimais. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundžiasi baldų užimamu plotu, bet kartu teigia, kad kamerose trūksta inventoriaus.

7.       Dėl Šiaulių TI laikomų asmenų užimtumo atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Pažymėjo, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Nenorėjimas dėl kokių priežasčių pasinaudoti šia tvarka yra asmens pasirinkimas ir nepriklauso nuo atsakovo valios.

8.       Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo (toliau – ir HN 134:2015), susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

9.       Nurodė, jog pagal Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktus kameroje Nr. 88 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra atitiko reikalavimus. Galimybė vėdinti patalpas sudaryta. Pelėsio nėra. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI ginčo laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai, atsakovo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė.

10.       Dėl švaros ir tvarkos kamerose pažymėjo, kad dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose, atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

11.       Akcentavo, jog pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu, todėl neturi pagrindo.

12.       Dėl sanitarinių mazgų atitvėrimo laikino sulaikymo patalpose nurodė, jog higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

13.       Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, kuri atitinka teisės normas, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą.

II.

14.       Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

16.       Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų teismas, atsižvelgęs į bylos duomenis, konstatavo, jog gyvenamojo ploto norma 38 dienas nežymiai buvo pažeista. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo laikymo kamerose buvę baldai negalėjo apriboti pareiškėjo judėjimo laisvės.

17.       Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas teismas nurodė, jog pareiškėjo naudai vertina tik tą aplinkybę, kad Sveikatos centro 2017 m. rugpjūčio 11 d. patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 88 nesaugiai su siūlais pritvirtintos dirbtinės apšvietos lempos (pažeidžiamas HN 134:2015 IV skyriaus 12 punktas). Dėl kitų pareiškėjo argumentų teismas pažymėjo, kad jie yra tik išvardinti, nedetalizuoti ir pareiškėjas bent minimaliai apie juos nepasisako, todėl teismas juos vertino kritiškai ir atmetė kaip nepagrįstus.

18.       Dėl iškvietimo signalizacijos mygtuko nebuvimo teismas pažymėjo, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgęs į tai, kad tokios aliarmo sistemos Šiaulių TI nebuvo įrengta, teismas pripažino, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą. Kartu teismas nurodė, jog nors pareiškėjas ir tikino, jog dėl pagalbos mygtukų neįrengimo buvo priverstas į duris daužyti, jis įtikinamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus. Pareiškėjas tik nurodė, kas būtų, jeigu būtų kilusios įvairios jo išgalvotos situacijos.

19.       Dėl sanitarinio mazgo teismas nurodė, jog iš Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės matyti, kad kamerose Nr. 88, 102 sanitarinių mazgų atitvarinė konstrukcija yra mūrinė, o kamerose Nr. 89, 90 – OSB. Teismas pažymėjo, kad nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, visgi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Be to, tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės,  todėl pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, teismas vertino kaip pagrįstą.

20.       Dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos teismas nurodė, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti HN 134:2015 20 punkto pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nėra, todėl pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus, taip pat sprendė, jog nėra įrodymų dėl neatliekamo ar netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo.

21.       Dėl išduodamos patalynės teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, sprendė, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41 punkto vykdymą, todėl pareiškėjo nurodytą argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

22.       Dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo organizavimo teismas nurodė, jog teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta socialinio užimtumo programa ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytos tvarkos pakeitimo, juo labiau, kad suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

23.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų, teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, sprendė, jog negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

24.       Dėl neturtinės žalos priteisimo teismas nurodė, jog sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad įvertinus kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 94 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Tačiau atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui 38 dienas buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažinti pagrįstais. Teismas pareiškėjo naudai vertino tai, kad kameroje Nr. 88 nesaugiai su siūlais pritvirtintos dirbtinės apšvietos lempos (pažeidžiamas HN 134:2015 IV skyriaus 12 punktas). Įvertinęs tai, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 150 Eur.

III.

25.       Pareiškėjas E. P., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 127–130), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui ženkliai didesnę kompensaciją.

26.       Nurodo, jog teismas neteisingai vertino pareiškėjo argumentus dėl baldų užimamo ploto, pažymi, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų, kokį plotą užėmė baldai. Akcentuoja tai, jog atsakovas nepateikė baldų išdėstymo planų. Pareiškėjo nuomone, vertinant baldų užimama plotą, reikėjo atsižvelgti į jų išsidėstymą kameroje, kuris, pareiškėjo teigimu, yra neprotingas ir apriboja jo (pareiškėjo) galimybę judėti kameroje.

27.       Dėl užimtumo organizavimo pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė dalyvauti įvairiuose renginiuose, yra ydinga, neparemta objektyviais bylos duomenimis. Nurodo, jog šiuo atveju teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį. Teigia, jog duomenys apie pareiškėjo užimtumą yra registruojama, pareiškėjui dalyvaujant užimtumo veikloje, jis (pareiškėjas) pasirašo ir patvirtina savo dalyvavimą. Tokia pati tvarka, pareiškėjo teigimu, yra ir atsisakant dalyvauti užimtumo veikloje. Jokių duomenų, susijusių su pareiškėjo dalyvavimu užimtumo programose atsakovas nepateikė, todėl pareiškėjui nesuteiktas minimalus gyvenamasis plotas nebuvo kompensuotas užimtumo renginiais.

28.       Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, susijusias su nesaugiu lempos įrengimu. Lempos pritvirtinimas siūlais privalo būti vertinamas itin griežtai, nes, pareiškėjo teigimu, toks lempos įrengimas sukėlė jam (pareiškėjui) nuolatinę baimę, įtampą, išgyvenimus ir nepatogumus, papildomas kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdinga kentėjimo lygį. Akcentuoja, jog pažeidimas buvo nuolatinis, tęsėsi visą laiką pareiškėjui būnant kameroje Nr. 88.

29.       Pareiškėjo teigimu, kiekvieno rytinio patikrinimo metu kamerų ir jose esančių įrenginių būklę privalo vertinti apsaugos priežiūros specialistas, tačiau tokių duomenų į bylą nėra pateikta.

30.       Dėl dušo naudojimosi pareiškėjas pažymi, jog šis klausimas nėra tinkamai išspręstas pirmosios instancijos teismo. Nurodo, jog dušas nors ir buvo suteikiamas kartą per savaitę, tačiau pažymi, jog būdavo atveju, kai dušas buvo suteikiamas pirmadienį ir kitos savaitės antradienį, t. y. pareiškėjui teko pasinaudoti dušu rečiau nei kartą per savaitę. Akcentuoja, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl suteikiamo dušo periodiškumo, todėl ši aplinkybė turi būti vertinama pareiškėjo naudai.

31.       Teigia, jog rašytinių prašymų dėl pažeidimų nagrinėjimo atsakovas neregistravo. Taip pat nurodo, jog buvo naudojamas psichologinis spaudimas iš atsakovo pusės, buvo grasinama susidoroti, jei bus kreiptasi į kitas institucijas.

32.       Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl signalizacijos mygtuko įrengimo ir nurodo, kad šiuolaikinės technologijos leidžia pagalbos iškvietimo mygtukus įrengti nežiūrint į įstaigos statusą, taip pat toks įrengimas nėra susijęs su kapitaliniu remontu ar rekonstrukcijos darbais.

33.       Pasisakydamas dėl žalos, susijusios su iškvietimo mygtuko nebuvimu, individualizavimo, pareiškėjas teigia, jog iškvietimo mygtukas yra būtinas. Nurodo, jog durų daužymas kojomis ir rankomis, siekiant iškviesti pareigūnus, sukelia fizinį skausmą, o esant iškvietimo mygtukui to nebūtų. Akcentuoja, jog ypač reikalingas iškvietimo mygtukas buvo pareiškėjui dalyvaujant užimtumo programose (treniruoklių salėse, žaidžiant tenisą), nes, norint pasinaudoti tualetu, nebuvo galimybės greitai išsikviesti pareigūną, tekdavo šaukti, tačiau prisišaukti pareigūnų nepavykdavo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui teko kentėti, laukti užimtumo renginių pabaigos, kas sukėlė pareiškėjui nepatogumus.

34.       Dėl sanitarinių mazgų įrengimo pareiškėjas pažymi, jog atsakovas nepateikė į bylą jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių faktą, jog sanitarinis mazgas buvo atitvertas tinkamai. Taip pat nurodo, jog laikino sulaikymo kamerose nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Nurodo, jog pagal EŽTT praktiką, gyvenamosios erdvės ir sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaidėle neužtikrina reikiamo privatumo.

35.       Nurodo, jog atsižvelgiant į minėtus pažeidimus, patirtą žalą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir pažeidimų, egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjo nuomone, tokios kalinimo sąlygos atitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

36.       Pareiškėjas 2019 m. vasario 1 d. pateikė prašymą, kuriuo prašo pridėti prie bylos medžiagos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. 2.6-3872, kuriame nurodoma, kad 2017 m. gruodžio 14 d. atlikus patikrinimą kameroje Nr. 90 yra vizualiai matomų pelėsių.

37.       Atsakovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 133–136) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

38.       Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

39.       Dėl signalizacijos mygtuko nebuvimo atsakovas nurodo, jog pareiškėjo argumentai abstraktūs, niekuo nepagrįsti. Pažymi, jog teismas, vadovaujantis „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (suvestinė redakcija nuo 2016 m. sausio 28 d.) 2 p., konstatavo, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.

40.       Dėl pasinaudojimo dušu galimybės atsakovas nurodo, jog HN 134:2015 44 punktą laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Atsakovas pažymi, kad dėl asmenų pervežimų nėra galimybės organizuoti vedimo į dušą visada tą pačią savaitės dieną, tačiau vienos savaitės periodiškumas yra išlaikomas.

41.       Dėl pareiškėjo užimtumo atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

42.       Dėl nesaugaus lempos įrengimo kameroje Nr. 88 atsakovas nurodo, kad suimtieji (nuteistieji,) ypač dažnai gadina, laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, daužo kaitrines lemputes arba išmontuoja, sugadina liuminescencines lempas, todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tai neturi ilgalaikio efekto.

43.        Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Pažymi, jog vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

44.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, atlyginimo.

45.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kad pareiškėjui 38 dienas buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažinti pagrįstais. Teismas pareiškėjo naudai vertino tai, kad kameroje Nr. 88 nesaugiai su siūlais pritvirtintos dirbtinės apšvietos lempos. Įvertinęs tai, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 150 Eur.

46.       Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo priteisti didesnį atlyginimą už patirtą žalą.

47.       Teisėjų kolegija nurodo, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

48.       Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

49.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai, susiję su lempos įrengimu ir galimybe pasinaudoti dušu dėl pažeisto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu yra nauji, jie nebuvo pareikšti teisme nagrinėjant šią bylą pirmąja instancija, todėl vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi yra laikytini bylos ribų išplėtimu ir nenagrinėtini apeliacinėje instancijoje.

50.        Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, tačiau iš apeliacinio skundo akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas ginčija įrodymų vertinimą, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taikymo. Teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nevisiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

51.       Teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

52.       Kiek tai susiję su pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimu teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m

53.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančio baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjui visą kalinimo laiką teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Nacionaliniai teisės aktai nenumato, kad apskaičiuojant plotą kameroje, tenkantį vienam asmeniui, iš bendro ploto atimamas plotas, užimtas sanitarinio mazgo, baldų ir pan. Neatskaičius šių plotų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kuriuo nors kalinimo metu nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo ploto normos, įtvirtintos Įsakyme, pažeidimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pažeidimo, nepagrįstai kėlė pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vertindamas pareiškėjui realiai tenkantį plotą, atskaičius plotą, skirtą sanitariniam mazgui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1424-415/2019).

54.       Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, dėl to vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018). Iš byloje esančios pažymos (b. l. 51–52) matyti, kad nagrinėjamoje byloje, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 88, Nr. 89, Nr. 90, Nr. 102), sanitarinių mazgų atitvėrimo sienelės aukštis viršijo 1,5 m ribą (Nr. 88 – mūrinės sienelės aukštis 2,1 m; Nr. 89 – mūrinės sienelės aukštis 2,12 m; Nr. 90 – mūrinės sienelės aukštis 2,28 m, Nr. 102 – mūrinės sienelės aukštis 2,3 m.). Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas nenurodo, ar visiškai buvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu t. y. nepateikia jokių duomenų ar buvo įrengtos durys (užuolaida). Atsižvelgiant į į tai vertintina, jog pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje sanitarinis mazgas turi tik mūrinius atitvarus, todėl konstatuotinas privatumo pažeidimas. Dėl to pareiškėjas patyrė emocinių išgyvenimų ir yra pagrindas konstatuoti, kad jam padaryta neturtinė žala.

55.       Dėl pareiškėjo dalyvavimo užimtumo renginiuose teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių TI nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjui siūlyta užimtumą, tačiau tame pačiame apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, jog jam būnant užimtumo renginiuose (treniruoklių salėse, žaidžiant tenisą) pareiškėjas negalėjo prisišaukti pareigūnų. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog tokie pareiškėjo teiginiai yra prieštaringi, todėl vertintini kritiškai ir šiuo atveju Šiaulių TI neteisėtų veiksmų nekonstatuotina.

56.       Dėl iškvietimo mygtuko teisėjų kolegija pažymi, jog kalinių saugumo užtikrinimas susijęs su pareigūnų iškvietimo mygtuko (signalizacijos sistemos) įrengimu kamerose, kuriose laikomi kalintys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikėsi ir 2015 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015 (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai dėl fizinio skausmo beldžiant į duris rankomis ir kojomis yra deklaratyvus, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

57.       Dėl neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija nurodo, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). 

58.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, kad tokia aplinkybė galėjo jam sukelti diskomfortą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). 

59.       Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, reikšmingą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; kt.), teisėjų kolegija vertina, kad nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui turi būti priteisiamas pinigais.

60.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kad pareiškėjui 38 dienas buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažinti pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo naudai vertino tai, kad kameroje Nr. 88 nesaugiai su siūlais pritvirtintos dirbtinės apšvietos lempos, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 150 Eur suma. Teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamoje byloje konstatuotas tik privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas.

61.       Dėl kitų pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo daugiausia yra grindžiami deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

62.       Dėl pareiškėjo pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. gruodžio 20 d. rašto Nr. 2.6-3872 teisėjų kolegija nurodo, jog patikrinimas įvyko po ginčo laikotarpio, todėl nagrinėjamoje byloje nėra aktualus. 

63.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į padaryto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių (žmogaus orumas) turinį, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad 150 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

64.       Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.