Civilinė byla Nr. 2A-610-587/2021

Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00506-2020-4

Procesinio dokumento kategorijos: 1.3.2.9.13;

3.3.1.14; 3.3.1.18.1 

(S)

Kauno apygardos teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                       2021 m. gegužės 13 d. 

                                                                   Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“ apeliacinį skundą dėl 2020 m. gruodžio 8 d. Marijampolės apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4720-443/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“ patikslintą ieškinį atsakovui V. L. dėl darbo ginčo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „J.“ (toliau – ir UAB „J.“) patikslintu ieškiniu, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus II darbo ginčų komisijos (toliau – ir darbo ginčų komisija) 2020 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. DGKS–3549, prašė 2020 m. gegužės 4 d. UAB „J.“ direktoriaus V. A. įsakymą dėl V. L. atleidimo iš darbo, palikti nepakeistu. Ieškinyje nurodė, kad:

1.1.       2020 m. balandžio 20 d. gautas UAB „J.“ vairuotojo V. L. siūlymas nutraukti darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 54 straipsnio pagrindu. Darbdavys sutiko su darbuotojo siūlymu ir nutraukė darbo sutartį nuo darbuotojo siūlytos datos 2020 m. gegužės 4 d. Darbuotojas reikalavo piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir dviejų mėnesių dydžio išeitinės kompensacijos. Darbdavys raštu informavo darbuotoją, kad jis išnaudojo visas jam priklausančias atostogas ir gavo visą apmokėjimą už jas, nėra pagrindo mokėti išeitinę kompensaciją, nes nėra nei vienos DK 56 straipsnyje numatytos aplinkybės. Išeitinė kompensacija išmokama tik tada, kai darbuotojas yra atleidžiamas darbdavio iniciatyva.

1.2.       Iki 2020 m. balandžio 9 d. darbdavys keletą kartų siūlė V. L. vykti į reisą, pastarasis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad bijo užsikrėsti virusu Covid-19. Atsakovas darbdaviui nurodinėjo įforminti prastovą dėl koronoviruso pandemijos, o vėliau gauti kompensaciją iš valstybės. Darbdavys su tokiu neteisėtu ir nusikalstamu atsakovo reikalavimu nesutiko, vežėjai karantino dėl pandemijos metu tapo ta socialine grupe, kuriai nebuvo draudžiama dirbti ir jokia kompensacija dėl prastovos vežėjams nebuvo žadama.

1.3.       Nuo 2020 m. balandžio 9 d. darbuotojas, jam prašant, buvo išleistas atostogų. Išeidamas atostogų darbuotojas automobilio, raktų ir kuro įpylimo kortelių, naudojamų degalinėse, darbdaviui negrąžino. Darbdavys, neturėdamas kitos išeities ir siekdamas apsaugoti savo turtą, 2020 m. balandžio 18 d. nuvyko pas darbuotoją, paėmė darbdaviui priklausančio automobilio raktus ir kuro įpylimo korteles. Kartu pasiūlė nenorinčiam dirbti vairuotojui savo noru išeiti iš darbo.

1.4.       Darbdavys pareikalavo iš darbuotojo raštu pateikti paaiškinimus dėl keleto įvykių. Darbuotojui pateikus prašymą atleisti jį iš darbo DK 54 straipsnio pagrindu, darbdavys su tuo prašymu sutiko. Darbuotojas pateikė paaiškinimus ir darbdavys nutarė nekelti turtinių reikalavimų darbuotojui. Buvusio UAB „J.“ vairuotojo V. L. reikalavimas išmokėti jam dviejų mėnesių dydžio išeitinę kompensaciją neturi teisinio pagrindo.

2.       Atsakovas V. L. atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašo jį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad: 

2.1.       atsakovui atostogaujant, į jo namus atvyko ieškovės direktorius V. A., pasiėmė garažo, kur stovėjo atsakovo vairuojamas vilkikas, raktus, atsiskaitymo korteles, bei įsakmiai nurodė, kad 2020 m. balandžio 20 d. atsakovas atvyktų parašyti prašymą išeiti iš darbo „savo noru“. Atsakovas 2020 m. balandžio 20 d. ieškovei pateikė raštu siūlymą nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnyje nurodytais pagrindais. V. A. jo nepriėmė, motyvuodamas tuo, kad išeitinės kompensacijos nemokės, dar kartą pareikalavo iš darbo išeiti „savo noru“. Atsakovui nesutikus, darbdavys pagrasino, kad atsakovas bus atleistas iš darbo dėl darbuotojo kaltės. V. A. rašytinio siūlymo nutraukti darbo sutartį nepriėmus tiesiogiai, atsakovas tą pačią dieną siūlymą ieškovei pateikė oficialiu įmonės elektroniniu paštu ir 2020 m. balandžio 21 d. siūlymą išsiuntė registruotu laišku. Vadovas V. A. 2020 m. balandžio 22 d. registruotu laišku įteikė atsakovui reikalavimą pasiaiškinti dėl ankstesnių įvykių, apie kuriuos V. A. buvo išsamiai informuotas anksčiau. Šiuos V. A. veiksmus atsakovas vertina kaip poveikį, bauginimą. 2020 m. balandžio 27 d. atsakovas gavo rašytinį ieškovės sutikimą nutraukti darbo sutartį, kuriuo ieškovė nesutiko mokėti kompensacijos ir suteikti nepanaudotas atostogas ar sumokėti už jas  kompensaciją. Ieškovės sutikimas neatitiko tikrosios šalių valios, išreikštos atsakovo pasiūlyme, šalių valia suderinta nebuvo, todėl darbo sutarties nutraukimas DK 54 straipsnio pagrindu nebuvo galimas. Ieškovė vienašališkai sprendė dėl jai priimtinų sąlygų, nesilaikė DK 54 straipsnio 4 dalyje numatytos darbo sutarties nutraukimo procedūros, nebendradarbiavo su atsakovu, veikė atsakovo atžvilgiu nesąžiningai, taip piktnaudžiaudama savo teisėmis. 2020 m. gegužės 4 d. ieškovės įsakyme dėl atsakovo atleidimo iš darbo yra nurodyti trys savarankiški atleidimo iš darbo pagrindai, reglamentuojami DK 54, 55 ir 56 straipsniuose. Atsakovas neinicijavo darbo sutarties su ieškove nutraukimo be svarbių priežasčių (DK 55 straipsnis) ar dėl svarbių priežasčių (DK 56 straipsnis). Ieškovė vienašališkai sprendė dėl atsakovo atleidimo iš darbo pagrindų, neturėdama jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

2.2.       Atsakovas niekada neišreiškė nenoro dirbti. Ieškovė pareikalavo išeiti iš darbo „savo noru“ atsakovo atostogų metu, kada vykti į jokį reisą nereikėjo. Atsakovui išėjus atostogų, jokios grėsmės ieškovės turtui nebuvo – ieškovei priklausantis vilkikas buvo laikomas ieškovei priklausančiame užrakintame garaže, automobilio raktai buvo laikomi pačioje transporto priemonėje, o degalų įpylimo kortelių pagal nusistovėjusią daugiametę darbo praktiką niekada nebuvo reikalaujama grąžinti darbdaviui.

2.3.       Atsakovo atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, taikytinas DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas. Atsakovo negrąžinus į darbą, jo naudai iš ieškovės išieškotinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo kitos darbo dienos po atleidimo iš darbo iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bet ne ilgiau kaip už 1 metus, bei priteistina kompensacija, apskaičiuojama įstatymo nustatyta tvarka. 2020 m. liepos 17 d. atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį su kitu darbdaviu – individualia įmone „V.“ ir šiuo metu ten dirba.

 II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu  ieškovės UAB „J.“ patikslintą ieškinį atmetė. Pripažino, kad atsakovas V. L. ieškovės UAB „J.“ direktoriaus 2020 m. gegužės 4 d. įsakymu iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 54, 55, 56 straipsnių pagrindu atleistas neteisėtai; nustatė, kad darbo sutartis tarp atsakovo V. L. ir ieškovės UAB „J.“ nutraukta teismo sprendimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 ir 6 dalis, atleidimo data laikant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną; priteisė iš ieškovės atsakovui 2 180,20 Eur kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d., keturių atsakovo vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją – 4 370,40 Eur, 400 Eur bylinėjimosi išlaidas. Iš ieškovės valstybei priteisė 5,37 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad:

3.1.       byloje kilo ginčas dėl atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo. Atsakovo teigimu, jo atleidimas iš darbo pagal DK 54, 55 ir 56 straipsnius yra neteisėtas. 

3.2.       Atsakovas 2020 m. balandžio 20 d. pateikė rašytinį siūlymą darbdaviui nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnyje nurodytais pagrindais, ieškovės atstovas V. A. šio siūlymo nepriėmė, todėl atsakovas darbdaviui siūlymą išsiuntė elektroniniu paštu ir registruota pašto siunta. Atsakovas siūlė šias darbo sutarties nutraukimo sąlygas: nutraukimo data – 2020 m. gegužės 4 d., kompensacijos dydis – 2 mėnesių darbo užmokesčio išeitinė kompensacija, piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas, atsiskaitymo tvarka – 146 straipsnio 2 dalies pagrindu. 2020 m. balandžio 22 d. sutikimu nutraukti darbo sutartį UAB „J.“ direktorius sutiko atleisti atsakovą nuo 2020 m. gegužės 4 d., informavo, kad atsakovas išnaudojo jam priklausančias atostogas ir gavo visą priklausantį apmokėjimą už jas, nėra pagrindo mokėti išeitinę kompensaciją, nes nėra nei vienos DK 56 straipsnyje numatytos aplinkybės.  

3.3.       Atsakovas raštu pasiūlė darbdaviui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, išdėstė sutarties nutraukimo sąlygas. Ieškovė nepriėmė tiesiogiai pateikto atsakovo siūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu bei tą pačią dieną, t. y. 2020 m. balandžio 20 d. raštu pareikalavo atsakovą pasiaiškinti dėl ankstesnių įvykių, dėl kurių atsakovui anksčiau nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos (vienas iš jų įvyko dar 2019 m. spalio 10 d.). Teismas sprendė, kad tokie darbdavio veiksmai pagrįstai gali būti vertinami kaip bandymas daryti poveikį darbuotojui.

3.4.       Darbo sutarties pabaiga DK 54 straipsnio pagrindu galima, kai darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu. Ieškovės direktoriaus 2020 m. balandžio 22 d. sutikimas nutraukti darbo sutartį patvirtina, kad darbdavys iš esmės sutiko tik su atsakovo siūlyme nurodyta sąlyga – nutraukti darbo sutartį nuo 2020 m. gegužės 4 d. Ieškovės vadovas nesutiko darbuotojui sumokėti išeitinę kompensaciją, todėl teismas vertino, kad nebuvo sutarta dėl visų atsakovo pateiktame siūlyme numatytų sąlygų, nebuvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu.

3.5.       Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad V. L. du kartus atsisakė vykti darbdavio nurodytais maršrutais, motyvuodamas tuo, kad tai nesaugu dėl Covid-19 rizikos, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė, manydama, kad darbuotojas netinkamai atlieka darbines funkcijas ar jas atsisako atlikti, būtų tai fiksavusi ir ėmėsi priemonių. Ieškovės vadovas V. A. patvirtino, kad įmonėje nėra nustatyta tvarka, kaip reikia elgtis darbuotojui išeinant atostogų, t. y., kad reikia ir kaip reikia palikti ar perduoti automobilio ir kitus raktus, dokumentus, korteles ir pan.

3.6.       Byloje nėra duomenų, kad atsakovas teikė darbdaviui pareiškimą nutraukti darbo sutartį DK 55 ar 56 straipsniuose numatytais pagrindais, kad ieškovė turėjo pagrindą atleisti atsakovą iš darbo DK 55 ir 56 straipsniuose numatytais pagrindais, nebuvus išreikštos tikrosios suderintos šalių valios dėl darbo sutarties nutraukimo DK 54 straipsnio pagrindu, teismas ieškovės įsakymą dėl atsakovo atleidimo iš darbo pripažino neteisėtu ir naikintinu.

3.7.       Atsakovas, jo skundą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, atsisakė reikalavimo priteisti iš ieškovės neturtinę žalą – 10 MGL dydžio vienkartinę išmoką. Atsiliepime ir teismo posėdžių metu atsakovas neprašė priteisti neturtinės žalos, teismas vertino, kad atsakovas šio reikalavimo yra atsisakęs, dėl jo nepasisakė.

3.8.       Atsakovas nuo 2020 m. liepos 17 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį su kitu darbdaviu. Bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje ir teisme, atsakovas neprašė būti grąžintas į buvusį darbą, todėl teismas sprendė, kad jam priteistina kompensacija. Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi ir remiantis ieškovės pateiktais duomenimis apie atsakovo dienos vidutinį darbo užmokestį (39,64 Eur), teismas nustatė, kad atsakovui iš ieškovės priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2020 m. gegužės 4 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2020 m. gruodžio 8 d.), dydis yra 6 064,92 Eur (39,64 Eur / d. d. x 153 d. d.). Spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė yra maža įmonė, į dėl epidemiologinės padėties susiklosčiusią nepalankią ekonominę padėtį, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat į aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis, į tai, kad atsakovas nuo 2020 m. liepos 20 d. dirba kitoje įmonėje. Teismas vertino, kad paskaičiuotos 6 064,92 Eur kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, kompensaciją už priverstinę pravaikštą sumažino iki 2 180,20 Eur (39,64 Eur / d. d. x 55 d. d.), ją skaičiuojant už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2020 m. gegužės 4 d.) iki atsakovo įsidarbinimo kitoje įmonėje dienos (2020 m. liepos 17 d.).

3.9.       Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalimis, teismas pripažino, kad ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pas ieškovę išdirbo ilgiau nei 8 metus, atsakovui iš ieškovės priteisė keturių jo vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 4 370,40 Eur (1 092,60 Eur x 6 mėn.). Atmetus ieškovės ieškinį, atsakovui iš ieškovės priteisė jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.  

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 

4.       Ieškovė UAB „J.“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2020 m. gruodžio 8 d. Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4720-443/2020. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:  

4.1.       byloje darbuotojas buvo pripažintas silpnąja puse, jam priteista kompensacija, nors pats darbuotojas šantažavo darbdavį ir reikalavo neteisėtos išmokos. Teismo posėdyje apklausus liudytoją nustatyta, kad darbdavys su darbuotojais nebuvo sutaręs nedirbti ir reikalauti iš valstybės kompensacijos už prastovas. Darbuotojas įrodinėjo, kad darbdavys pažeidė susitarimą ir siuntė darbuotoją į „pandeminius“ taškus. Darbuotojas pateikė siūlymą nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnio pagrindu ir išdėstė tam straipsniui nenumatytus (šantažuojančius darbdavį) reikalavimus, kurie numatyti DK 55 ir 56 straipsniuose. Atsakovas kategoriškai atsisakė grįžti į darbą ir tokiu būdu įrodė, kad jo tikslas ne dirbti, o išreikalauti iš darbdavio neteisėtą atlygį.

4.2.       Teismas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis pripažįsta darbuotojo atleidimą neteisėtu. Pritaikė įstatymo straipsnius, kuriuos galima taikyti atleidžiant darbuotoją pagal DK 57–58 straipsnius.

4.3.       Atsakovas niekada neprašė jo grąžinti į darbą, nei teikdamas skundą darbo ginčų komisijai ir jos posėdžio metu, nei teismo posėdžių metu. Ieškovė niekada neprašė darbo ginčų komisijos atsakovo negrąžinti į darbą. Atsakovas nenori dirbti, darbo ginčų komisijos posėdžio metu kategoriškai atsisakė būti grąžinamas į darbą, įrodinėjo, kad iš darbdavio jam nieko daugiau nereikia tik 2 atlyginimų dydžio išeitinės kompensacijos. „Nepalankių darbo sąlygų“ ieškovė atsakovui nesudarė, pats atsakovas tokių faktų niekada neteikė, jų teismas konstatuoti negalėjo, nes neturėjo jokių tai įrodančių faktų. 

4.4.       Darbo sutarties nutraukimo iniciatorius buvo ne darbdavys, o atsakovas. Dėl atsakovo veiksmų (atsisakymo vykti į reisą) darbdavys patyrė žalą. Atsakovas pateikė siūlymą nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnio pagrindu, išdėstė įstatyme tam straipsniui nenumatytus reikalavimus, de facto numatytus DK 55 ir 56 straipsniuose.

4.5.       Teismas pakartojo darbo ginčų komisijos neteisingą ir nekompetentingą išvadą, formaliai pritaikė DK straipsnį, kurio neįmanoma taikyti šiuo atveju.

4.6.       Dar iki 2020 m. balandžio 9 d. darbdaviui keletą kartų pasiūlius V. L. vykti į reisą, pastarasis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad bijo užsikrėsti virusu Covid-19. Tai atsakovas ne vieną kartą patvirtino tiek darbo ginčų komisijos posėdžio metu, tiek teismo posėdžiuose. Atsakovas darbdaviui nurodinėjo įforminti prastovą dėl koronaviruso Covid-19 pandemijos, o vėliau gauti kompensaciją iš valstybės. Darbdavys su tokiu neteisėtu ir nusikalstamu atsakovo reikalavimu nesutiko, vežėjai karantino dėl pandemijos metu tapo socialine grupe, kuriai nebuvo draudžiama dirbti ir jokia kompensacija dėl prastovos vežėjams nebuvo žadama. Pats darbdavys, kaip fizinis asmuo, dirbo visą tą laiką asmeniškai vairuodamas sunkvežimį tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir atsakovas. Darbdavys neturėjo kito pasirinkimo, kaip atleisti darbuotoją. Tik paskutiniame teismo posėdyje, apklausus liudytoją, buvo nustatyta, kad darbdavys su darbuotojais nebuvo sutaręs nedirbti o reikalauti iš valstybės kompensacijos už prastovas. Darbuotojas visą laiką įrodinėjo, kad darbdavys pažeidė susitarimą ir siuntė darbuotoją į „pandeminius“ taškus. Darbuotojas naudojosi išskirtinėmis sąlygomis dėl apriori „stipriosios pusės“ priskyrimo darbdaviui.

4.7.       Atsakovas, dirbdamas apeliantės įmonėje nepatyrė priverstinės pravaikštos. Šiuo atveju būtent atsakovas atsisakė dirbti ir reikalavo apeliantės įmonėje skelbti priverstinę įmonės prastovą. Apeliantei nesutikus, atsakovas išėjo iš darbo, pareikalaudamas išeitinės kompensacijos. Teismas, sprendime nurodydamas, kad atsakovas patyrė priverstinę pravaikštą, elgiasi ir neetiškai, ir neteisėtai. Atsakovas pats prašė būti atleistas ir niekada neprašė būti sugrąžintas dirbti į įmonę. Darbdavys tenkino visus atsakovo siūlyme išdėstytus prašymus, išskyrus vieną – darbuotojo reikalavimu sumokėti jam „ramybės mokestį“,  teisiškai įforminant atleidimą DK 54 straipsnio pagrindu.

5.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. L. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

5.1.       atsakovas inicijavo darbo sutarties su apeliante nutraukimą, įstatymo nustatyta tvarka pateikdamas pasiūlymą, kuriame išdėstė siūlomas darbo sutarties nutraukimo sąlygas. Apeliantė neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis atsakovo išreikšta darbo sutarties nutraukimo iniciatyvos teisė yra šantažas ar neteisėtos išmokos reikalavimas.

5.2.       Apeliantė, nesutikdama su visomis atsakovo siūlyme nurodytomis darbo sutarties nutraukimo sąlygomis, vienašališkai sprendė, kokios sąlygos jai yra tinkamos ir priimtinos, kokios ne. Ieškovė akivaizdžiai parodė, kad šalių darbo santykiuose ji yra stiprioji ir „viską sprendžianti“ pusė. Teismas objektyviai ir pagrįstai sprendė, kad nebuvo sutarta dėl visų pateiktame siūlyme numatytų sutarties nutraukimo sąlygų, todėl darbo sutarties nutraukimas DK 54 straipsnio pagrindu yra neteisėtas.

5.3.       Teismas pagrįstai pasisakė, kad tam tikri apeliantės veiksmai gali būti vertinami kaip bandymas daryti poveikį darbuotojui (atsakovui). Apeliantė atsisakė tiesiogiai priimti atsakovo teikiamą siūlymą nutraukti darbo sutartį, dėl ko atsakovas buvo priverstas pasiūlymą įteikti kitais būdais; reikalavo atsakovą išeiti iš darbo „savo noru“ jo atostogų metu, kada darbo funkcijų vykdyti nereikėjo. Apeliantės įmonėje nebuvo praktikos darbuotojų atostogų metu pavesti jiems vykti į reisą ar vykdyti kitas darbines funkcijas. Atsakovui nesutikus išeiti iš darbo „savu noru“, apeliantė tuoj pat inicijavo tariamo darbo drausmės pažeidimo tyrimą – pareikalavo pasiaiškinti dėl ankstesnių įvykių, dėl kurių atsakovui jokios pretenzijos nebuvo reiškiamos. Atsakovas tokius apeliantės veiksmus suprato ir įvertino kaip bauginimą.

5.4.       Atsakovas niekada nėra atsisakęs dirbti apeliantės įmonėje ir dirbo (vyko į reisus) iki pat atostogų, t. y. 2020 m. balandžio 9 d., dėl netinkamai atliekamo darbo, įskaitant ir tariamo atsisakymo dirbti, niekada nėra sulaukęs jokių pretenzijų ar procedūrų. Apeliantės pozicija, kad atsakovas „atsisakė dirbti“, buvo išsakyta tik po to, kai atsakovas atsisakė išeiti iš darbo „savu noru“. Šias aplinkybes patvirtina 2020 m. balandžio 20 d. apeliantės reikalavimas pasiaiškinti, kuriuo pareikalauta raštu paaiškinti: „2020 metų balandžio mėn. klausiau, ar vežtumėt krovinius kitomis kryptimis: Švedija, Suomija, Vokietija, atsisakėte. Prašau raštu paaiškinti atsisakymo priežastis“.

5.5.       Apeliantė apeliaciniame skunde pernelyg tragizuoja savo veiksmų pasirinkimo laisvę ir sąlygas. Atsakovas nėra reikalavęs „stabdyti įmonės veiklą“, „prašyti LR Vyriausybės kompensacijos remiantis pandemijos dėl Covid-19 sąlygomis“, šie klausimai nėra jo kompetencijoje. Ieškovė klaidina teismą, procesiniame dokumente nurodydama aplinkybes, susijusias su atsakovo ankstesniu darbu kitoje įmonėje ir nesusijusias su darbo ginču.

5.6.       Teismas objektyviai nustatė, kad atsakovas niekada nėra teikęs apeliantei pareiškimo nutraukti darbo sutartį DK 55 ir / ar 56 straipsniuose numatytais pagrindais, todėl pagrįstai sprendė, jog darbo sutarties nutraukimas ir šiais, kartu su DK 54 straipsnyje, nustatytais pagrindais, yra nepagrįstas.

5.7.       Teismas pagrįstai taikė DK 218 straipsnyje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą. Priteistų kompensacijų dydis atitinka tokių kompensacijų tikslą ir paskirtį. Teismas mažino priteistiną paskaičiuotos 6 064,92 Eur kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį iki 2 180,20 Eur. Nėra nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą dar daugiau mažinti įstatyme nustatytos priteistinos kompensacijos dydį. Apeliantė nekėlė klausimo, kad kompensacijos atsakovui lems darbdaviui pernelyg sunkius padarinius.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

8.       Byloje ginčas kilo dėl atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo DK 54, 55, 56 straipsniuose nustatytais pagrindais.

9.       Byloje nustatyta, kad šalys 2011 m. spalio 24 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 15, pagal kurią atsakovas V. L. priimtas dirbti UAB „J.“. Darbo sutarties 3 punkte buvo sutarta, jog V. L. bus mokamas 900 litų per mėnesį darbo užmokestis (b. l. 27). Nuo 2020 m. balandžio 9 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. atsakovas atostogavo, dėl to ginčo byloje nekilo. 2020 m. balandžio 20 d. atsakovas kreipėsi į darbdavį su siūlymu nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnio pagrindu – šalių susitarimu, nurodydamas, kad siūlo šias darbo sutarties nutraukimo sąlygas : 1) darbo sutarties nutraukimo diena būtų 2020 m. gegužės 4 d., 2) kompensacijos dydis 2 mėnesių darbo užmokesčio išeitinė kompensacija, 3) piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas, 4) atsiskaitymas pagal DK 146 straipsnio 2 dalį. Iš UAB „J.“ direktoriaus V. A. įsakymo „Dėl V. L. atleidimo iš darbo“ matyti, kad atsakovas buvo atleistas iš darbo 2020 m. gegužės 4 d. pagal DK 54, 55 ir 56 straipsnius (b. l. 32).

10.       Pagal DK 54 straipsnio 1 dalį bet kuri darbo sutarties šalis gali pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį.

11.       Atsakovas 2020 m. balandžio 20 d. pateikė raštišką siūlymą darbdaviui nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnyje nurodytais pagrindais, aiškiai išdėstė savo darbo sutarties nutraukimo sąlygas. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei kita darbo sutarties šalis sutinka su pasiūlymu, ji sutikimą išreiškia raštu.  Iš UAB „J.“ 2020 m. balandžio 22 d. direktoriaus Sutikimo nutraukti darbo sutartį matyti, kad direktorius sutiko atleisti atsakovą nuo 2020 m. gegužės 4 d. ir informavo, kad V. L. yra išnaudojęs jam priklausančias atostogas ir gavęs visą priklausantį apmokėjimą už jas. Taip pat ieškovės direktorius informavo darbuotoją, kad jam nepriklauso jokia išeitinė kompensacija, nes nėra nei vienos DK 56 straipsnyje numatytos aplinkybės.

12.       Kolegija sprendžia, kad darbdavio pastaba, kad atsakovui nepriklauso jokia išeitinė kompensacija, nes nėra nei vieno DK 56 straipsnyje nustatyto pagrindo, nėra pagrįsta, kadangi DK 54 straipsnis numato individualų šalių susitarimą atleidžiant iš darbo, nenukreipiant į kitus DK straipsnius, kuriuos jis turėtų atitikti. Atleidimas DK 54 straipsnio pagrindu yra savarankiškas pagrindas nutraukti darbo sutartį, jame numatyta teisė susitarti dėl tokio dydžio kompensacijos, kokią šalys laikytų teisinga, ir nereikalaujama kompensacijos dydžio susieti su kituose DK straipsniuose nustatytomis sąlygomis.

13.       Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks darbdavio įvardintas sutikimas nutraukti darbo sutartį savo esme nėra sutikimas su atsakovo nurodytomis darbo sutarties nutraukimo sąlygomis. Darytina išvada, kad šalys dėl atsakovo pasiūlytų sąlygų nutraukiant darbo sutartį nesusitarė, todėl darbo sutartis negalėjo būti nutraukta DK 54 straipsnio pagrindu. Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu.

14.       2020 m. balandžio 20 d. raštu ieškovė pareikalavo atsakovą pasiaiškinti dėl ankstesnių savo veiksmų, susijusių su darbu pas atsakovę. Toks reikalavimas laikytinas teisiškai nereikšmingu šioje byloje, kadangi dėl darbdavio nurodytų aplinkybių atsakovas nebuvo nei įspėtas, nei baustas, nei atleistas iš darbo.

15.       Ieškovės direktoriaus 2020 m. balandžio 22 d. sutikimas nutraukti darbo sutartį patvirtina, kad darbdavys iš esmės sutiko tik su atsakovo siūlyme nurodyta sąlyga – nutraukti darbo sutartį nuo 2020 m. gegužės 4 d. ir jį atleido, papildomai nurodydamas DK 55, 56 straipsnius. (Dėl to, kad atsakovas buvo išnaudojęs visas atostogas ir jam nepriklausė kompensacija už neišnaudotas atostogas, ginčo byloje nėra). 

16.       Ieškovė nesutiko darbuotojui V. L. sumokėti išeitinės kompensacijos, todėl pirmos instancijos teismas teisingai vertino, kad nebuvo sutarta dėl visų atsakovo pateiktame siūlyme numatytų sąlygų nutraukiant darbo sutartį DK 54 straipsnio pagrindu ir šiuo pagrindu atleidimas yra neteisėtas.

17.       Ieškovė įsakyme dėl V. L. atleidimo iš darbo nurodė atleidimo iš darbo pagrindą ne tik DK 54 straipsnį, bet ir DK 55 ir 56 straipsnius. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas teikė darbdaviui pareiškimą nutraukti darbo sutartį DK 55 ar 56 straipsniuose numatytais pagrindais (šie straipsniai numato darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva, o tokių iniciatyvų teismas nenustatė), todėl padarė teisingą išvadą, kad darbdavys su atsakovu darbo sutartį ir  DK 55 ir 56 straipsniuose nustatytais pagrindais taip pat nutraukė nepagrįstai.

18.       Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad V. L. atsisakė du kartus vykti darbdavio nurodytais maršrutais, motyvuodamas tuo, kad tai nesaugu dėl Covid-19 viruso užsikrėtimo grėsmės, kad atsakovas, išeidamas atostogų, nepaliko darbdaviui automobilio raktų, kuro užpylimo ir bankinių kortelių, todėl ieškovas negalėjo prieiti prie automobilio, įmonė dėl to patyrė nuostolius, teko pačiam direktoriui važiuoti pas atsakovą pasiimti tų daiktų. Šios aplinkybės taip pat laikytinos nereikšmingos šioje byloje, kadangi jokio reikalavimo atsakovo atžvilgiu ieškovė nereiškia, jų, kaip atleidimo pagrindo ieškovė nenurodė. 

19.       Pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovė turėjo pagrindą atleisti atsakovą iš darbo DK 55 ir 56 straipsniuose numatytais pagrindais, į tai, kad nebuvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo DK 54 straipsnyje numatytu pagrindu, ieškinį atmetė ir atsakovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, nustatė, kad darbo sutartis tarp atsakovo V. L. ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „J.“, nutraukta teismo sprendimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 ir 6 dalis, atleidimo data laikant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną.

20.       Pagal DK 218 straipsnio 2 dalį, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

21.       Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas neprašė būti grąžintas į buvusį darbą, nurodė, kad jau dirba kitur, be to kolegija sprendžia, kad esant aštriam konfliktui tarp šalių, akivaizdu, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas, nes jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl jam pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė kompensaciją (DK 2018 straipsnis).

22.       Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad darbuotojas šantažavo darbdavį, reikalaudamas neteisėtos išmokos, kadangi kaip minėta, DK 54 straipsnis numato šalių susitarimą ir viena šalis gali siūlyti, kokias nori atleidimo sąlygas, kitos valia – sutikti su jomis ar ne, tai yra normali šalių susitarimo praktika. Tai, kad darbuotojas nepageidavo grįžti į darbą, yra jo valia, kadangi jis, būdamas atleistas iš darbo ir neturėdamas pragyvenimo šaltinio įsidarbino kitur, ir toliau ten ketina dirbti, su ieškove santykiai konfliktiški, taigi, akivaizdu, kad grįžti į darbą nenorėjo ir darbdavys to priversti negali.

23.       Atmestinas atsakovo argumentas, kad teismas nenurodė pagrindo, kuriuo remiantis pripažįsta atleidimą iš darbo neteisėtu, kadangi teismas aiškiai nurodė, kad pagal DK 54 straipsnį atleidžiant nebuvo šalių susitarimo, o atleidžiant pagal DK 55, 56 straipsnius darbuotojas jokios iniciatyvos nerodė, t. y.  nėra įrodymų, kad darbuotojas galėjo būti atleistas darbdavio nurodytais atleidimo iš darbo pagrindais (CPK 177, 178 straipsniai). Argumentas, kad darbuotojas pats paprašė būti atleistas DK 54 straipsnio pagrindu, siūlydamas savo atleidimo iš darbo sąlygas, nereiškia, kad jis galėjo būti atleistas bet kokiais pagrindais ir bet kokiomis, kokios atrodė tinkamos darbdaviui, atleidimo sąlygomis.

24.       Taip pat atmestinas apeliantės argumentas, kad atsakovas nepatyrė priverstinės pravaikštos, kadangi būtent atsakovas prašėsi atleidžiamas iš darbo. Kadangi neteisėtas ir nepagrįstas atleidimas iš darbo suponuoja privertinę pravaikštą pagal DK 218 straipsnio 2, 4 dalis, bei piniginių lėšų priteisimą už priverstinės pravaikštos laiką bei kompensaciją, kurios dydis lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus,  spręstina, kad pirmos instancijos teismas teisingai taikė šią teisės normą ir priteisė atsakovui minėtas kompensacijas (dalį sumažindamas).

25.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, teismas priimdamas sprendimą nepažeidė DK 218 straipsnio, bei CPK 177, 178, 185 straipsnių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

26.       Apeliacinio skundo netenkinant iš apelianto atsakovui priteistinos jo patirtos ir rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (b. l. 131, 132), todėl jos priteistinos iš apeliantės Uždarosios akcinės bendrovės „J.“ atsakovui.

       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

n u t a r i a :

Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „J.“, juridinio asmens kodas, (duomenys neskelbtini), 300,00 eurų (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų V. L., asmens kodas, (duomenys neskelbtini)

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Evaldas Burzdikas

                                                             Diana Labokaitė 

                Lina Žemaitienė