Baudžiamoji byla Nr. 2K-12/2014

              Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00612-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2;

2.6.7.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovui advokatui Viktorui Onačko,

išteisintojo gynėjui Virgilijui Kaupui,

civilinio atsakovo Želvos Šv. Ignaco Lojolos parapijos atstovui Valdui Kersnauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. D. atstovo advokato Viktoro Onačko kasacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 3 dalį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Nukentėjusiosios D. D. ir Valstybinės ligonių kasos pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Taip pat skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ginto Vaičiūno, nukentėjusiosios D. D. atstovo advokato Viktoro Onačko apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, civilinio atsakovo atstovo ir prokurorės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

P. A. buvo kaltinimas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį dėl sunkaus kito žmogaus sveikatos sutrikdymo, padaryto dėl neatsargumo, būtent:

2010 m. liepos 31 d., apie 12 val., P. A., kaip juridinio asmens – (duomenys neskelbtini) – vadovas klebonas, jo vadovaujamoje bažnyčioje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), savo iniciatyva organizavęs bažnyčios vidinių langų valymo darbus, pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 102 „Dėl darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. A1-271 redakcija) 4.3.3 punkto (atraminės pastolių dalys turi būti apsaugotos nuo slydimo, pritvirtinant jas prie atraminio paviršiaus specialiu įtaisu ar kitomis slysti neleidžiančiomis priemonėmis. Pastoliai turi būti stabilūs. Perstumiamieji pastoliai turi būti apsaugoti nuo savaiminių poslinkių dirbant aukštyje) ir 4.2.1 punkto (kopėčios turi būti pastatytos taip, kad jomis naudojantis jos stovėtų stabiliai, nešiojamos kopėčios turi būti statomos ant nejudančio, tvirto ir tinkamo dydžio pagrindo, kad jų skersiniai būtų horizontalioje padėtyje) bei Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 346 „Dėl saugos ir sveikatos taisyklių statyboje patvirtinimo“ 43 punkto (pristatomų kopėčių matmenys turi būti tokie, kad darbuotojas galėtų dirbti, stovėdamas ant pakopos, esančios ne mažesniu, kaip vieno metro, atstumu iki kopėčių viršaus. Dirbant ant pristatomų kopėčių aukščiau, kaip 1,3 m, reikia naudoti saugos diržą, pritvirtintą prie pastato konstrukcijos arba kopėčių, jeigu šios patikimai pritvirtintos prie pastato konstrukcijos) reikalavimus, dėl ko vykusių langų valymo darbų metu, nuvirtus pastoliams ir kopėčioms, buvo sunkiai sužalotas žmogus.

P. A., neįvertinęs pavojingų darbų atlikimo aukštyje pavojaus ir galimo nukritimo sunkių padarinių, nenumatė ir nenustatė langų valymo darbų eigos, neužtikrino apsaugos priemonių – apsaugos drabužių, diržų, dėl nusikalstamo nerūpestingumo nenumatė, tačiau, kaip atsakingas už atliekamus talkos darbus asmuo, galėjo ir turėjo numatyti, kad, stovint ant kopėčių, pastatytų ant pastolio, galimas virtimas, neįvertino ir paragindamas leido nepilnametei merginai D. D., neturinčiai specialių žinių ir reikiamų gebėjimų, dirbti aukštyje, lipti ant kopėčių, pastatytų ant pastolio, kur aukščiausia bažnyčios langų valymo vieta yra 5,70 m aukštyje, nepasirūpino, kad pastolis būtų apsaugotas nuo slydimo, t. y. nepritvirtino pastolio dalių prie atraminio paviršiaus specialiu įtaisu ar kitomis slysti neleidžiančiomis priemonėmis, dėl ko nukentėjusioji D. D., pastoliams ir kopėčioms nuvirtus, nukrito iš maždaug 4,50 m aukščio, dėl ko jai buvo padarytas nubrozdinimas ir kraujosruva smakre, kairiojo skruostikaulio lūžimas, kairės akiduobės sienelių lūžimas, galvos smegenų sukrėtimas, kairės mentės lūžimas, kairiojo inksto ir blužnies plyšimai, kas komplikavosi kairiojo plaučio trauminiu uždegimu, skysčio susitelkimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, užpilvaplėvine kraujo išlaja, kraujo susitelkimu pilvaplėvės ertmėje, hemoraginiu šoku, t. y. krentant iš aukštumos ir atsitrenkiant į žemę, dėl patirtų kairiojo inksto ir blužnies plyšimų nukentėjusiajai D. D. dėl neatsargumo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu gavus nepilnametės nukentėjusiosios D. D. atstovo advokato pasirašytą prašymą pakeisti kaltinamajam P. A. inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimą, šio veiksmus pagal tą patį ikiteisminio tyrimo metu formuluojamą kaltinimą kvalifikuojant pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, t. y. nustatant, kad sunkus sveikatas sutrikdymas nukentėjusiajai D. D. dėl neatsargumo buvo padarytas, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartimi kaltinamasis P. A. buvo atiduotas teismui ir pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, t. y. pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. D. atstovas advokatas Viktoras Onačko kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to tinkamai nenustatė kaltinamojo asmens veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 16 straipsnį), nustatydami P. A. kaltės formą, dėl to nepagrįstai bei neteisėtai jį išteisino.

Kasatorius teigia, kad teismai neanalizavo bylos duomenų apie išteisintojo parapijos vadovo – klebono P. A. teisinį statusą, kuris suponuoja jo pareigą atlikti ūkines administracines funkcijas laikantis įstatymų – darbų saugą reglamentuojančių teisės aktų – reikalavimų. Teismai nevertino tos aplinkybės, kad darbų metu naudotos paaukštinimo priemonės – pastolis ir kopėčios, buvo parapijos ūkio inventorius, ką patvirtino P. A. ikiteisminio tyrimo bei teismo posėdžio metu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai ir prieštaringai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su darbų organizavimu bei jų organizatoriumi, neišsiaiškino, kas organizavo bažnyčios pastato priežiūros darbus ir nurodė dirbusiems žmonėms, kokių saugumo priemonių, dirbant su darbo vietos paaukštinimo konstrukcija, reikia imtis, nors, anot kasatoriaus, klebonas pripažino asmeniškai organizavęs bažnyčios langų valymo darbus ir nurodęs tą darbą dirbusiems asmenims, kaip reikia elgtis su pastoliu, užtikrinant jo stabilumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje patvirtinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada, kad kaltinamasis asmuo nekontroliavo ir neturėjo pareigos kontroliuoti ir stebėti darbų eigos, tačiau, aptariant nukentėjusiosios bei jos motinos elgseną darbų metu, nurodoma, kad talkininkai negalėjo dirbti, nesant darbų organizatoriaus bažnyčioje. Kasatoriaus teigimu, teismai, netinkamai vertindami bylos įrodymus, padarė neteisingas išvadas apie darbo vietos paaukštinimo konstrukcijos pastolio – kopėčių patikimumą, nurodant, kad konstrukcija ne vieną kartą buvo naudota be jokių nelaimingų atsitikimų ir nebūtų sugriuvusi, jei būtų fiksuojama ją laikant. Šie argumentai paneigiami tuo, kad ši konstrukcija buvo naudota pirmą kartą ir sukonstruota tik prieš pat darbų pradžią bažnyčioje.

Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad teismai, remdamiesi ekspertizės aktu, visiškai nepagrįstai akcentuoja, kad paaukštinimo priemonė griuvo dėl to, kad buvo netinkamai pastatyta ir nefiksuota laikant, taip eliminuojant P. A. kaltę, nes jis pastolį laikyti nurodymą davė, o atsipalaidavę talkininkai to nepadarė prie paskutiniojo lango, kur ir įvyko nelaimingas atsitikimas. Ekspertizės akte, anot kasatoriaus, nėra teiginių, kad tinkamas pastolio padėties fiksavimas yra jo laikymas ant jo dirbančiųjų ar kitų asmenų fizinėmis pastangomis, o teismo posėdyje ekspertas parodė, kad tai yra apskritai neleistina ir nenaudotina pastolio stabilumo užtikrinimo priemonė. Kasatoriaus nuomone, teismai neteisingai vertino įrodymus – norminius aktus, kurie buvo pažeisti atliekant bažnyčios langų valymą, prieidami prie išvados, kad šie teisės aktai taikytini tik esant teisiniams darbo santykiams tarp darbdavio ir darbuotojo. Kadangi tokių santykių nebuvo, tai darbų saugos užtikrinimo priemonės, nurodytos šiuose teisės aktuose, neprivalomos vykdant darbus kitais teisiniais pagrindais ir dėl to klebonas, organizavęs darbus, negali atsakyti už šių teisės aktų reikalavimų nevykdymą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad parapija yra organizacija, turinti juridinio asmens statusą ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 102 „Dėl darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ be jokių išimčių taikytinas ir religinėms bendruomenėms, organizuotoms į parapijas, nes Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai jiems nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Be to, anot kasatoriaus, teismas labai siaurai traktavo šiame teisės akte vartojamas sąvokas „darbas“, „darbuotojas“ ir „darbdavys“, laikydami, kad šis teisės aktas taikytinas tik teisiniams darbo santykiams, nors pirmiau nurodytos sąvokos yra vartojamos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normose, reguliuojančiose civilinius teisnius santykius (CK 6.61, 6.264 straipsniai). Kasatoriaus nuomone, teisiniams santykiams, atsiradusiems tarp parapijos ir neatlygintinai bažnyčios pastato priežiūros darbus atlikusių asmenų, CK imperatyviai nereikalaujama rašytinės sutarties, pakanka žodinio susitarimo, o sąvokos „darbas“, „darbuotojas“, „darbdavys“ nėra išimtiniai darbo teisės terminai ir pagal šiuos požymius teisės aktas su jame vartojamomis sąvokomis negali būti a priori laikomas reguliuojantis tik darbo teisės normomis pagrįstus santykius. Pasak kasatoriaus, teisės akte, nenurodyta, kad jis taikytinas išimtinai tik darbams, atliekamiems darbo sutarties pagrindu.

Kasatorius teigia, kad teismai, netinkamai įvertinę bylos faktines aplinkybes bei įrodymus, nusprendė, kad išteisintasis P. A. negalėjo ir neturėjo numatyti, jog jo organizuotoje talkoje naudota darbo vietos paaukštinimo priemonė sukels sunkius padarinius, todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamo nerūpestingumo požymių. Teismai nepagrįstai pripažino, kad klebonas nekontroliavo ir neturėjo pareigos kontroliuoti darbų eigos bei darbo vietos paaukštinimo priemonės naudojimo. Anot kasatoriaus, klebonas P. A. yra parapijos, kaip juridinio asmens, turto valdytojas ir turi prievolę valdyti turtą, taip pat ir pastatus, nepadarant savo veiksmais ar neveikimu žalos tretiesiems asmenims, ir jei klebonas pats imasi organizuoti darbus, kurių sauga reglamentuojama specialiųjų teisės aktų, besąlygiškai turi būti laikomasi šių teisės aktų specialiųjų reikalavimų, tarp jų – ir darbų kontrolės. Būtent tokia pareiga laikytina atitinkanti BK 16 straipsnyje nurodytus nusikalstamo nerūpestingumo požymius ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-461/2008). Kasatoriaus nuomone, teismai neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 16 straipsnį), nutardami, kad išteisintojo veiksmuose nėra kaltės, dėl kurios jis galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės užkerta galimybę siekti civilinio ieškinio patenkinimo civilinio proceso tvarka, tačiau šis argumentas nebuvo tinkamai tirtas ir apeliacinės instancijos teismo išvada apie tinkamai pirmosios instancijos teismo išspręstą civilinio ieškinio likimą yra nepagrįsta ir civilinis ieškinys neturi jokios perspektyvos. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nėra konkrečiai konstatuota, kad pagal bylos aplinkybes už žalos sveikatai padarymą atsakovas yra atsakingas be kaltės, o nuoroda, kad žala sveikatai padaryta, esant deliktinei atsakomybei, taip pat nesukonkretinta. Kasatoriaus nuomone, deliktinė atsakomybė pati savaime nereiškia atsakomybės be kaltės. Nors pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį atsakomybė atsiranda be kaltės, tačiau aplinkybės, nurodytos CK 6.270 straipsnio 1 dalyje, t. y. nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas, gali atleisti atsakingą asmenį nuo atsakomybės. Kasatorius teigia, kad teismų motyvai dėl D. D. (motinos) atsakomybės už nepilnametės D. D. (dukters) patirtą žalą sveikatai, motinos pareigos neleisti dukteriai dirbti, kai pastolis nebuvo laikomas ir klebono nebuvo bažnyčioje, vienareikšmiškai civiliniame procese bus traktuojami kaip didelis neatsargumas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2010).

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. D. atstovo advokato Viktoro Onačko kasacinis skundas tenkintinas, byla dėl esminių BPK pažeidimų grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo apeliacinių skundų, neištaisė pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje esančių trūkumų, tinkamai nemotyvavo daromų išvadų ir taip padarė BPK 20, 305, 320, 332 straipsnių pažeidimus.

Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad teismai netinkamai ir prieštaringai įvertino bylos aplinkybes, dėl to teismų padarytos išvados yra neaiškios, nepagrįstos. Iš Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio aprašomosios dalies nėra aišku, kokie įrodymai buvo ištirti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos, taip pat nėra aišku ir tai, kokių įrodymų (atskirų įrodymų ir įrodymų kaip visumos) vertinimas nulėmė pirmosios instancijos teismo išvadas. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendyje abstrakčiai teigiama, kad bylos aplinkybės nustatytos bylos duomenimis. Iš šio teismo nuosprendžio galima spręsti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi proceso metu atliktos ekspertizės išvadomis, vertino asmenų parodymus, nes nuosprendyje minimi atskirų asmenų parodymų fragmentai, kartu nurodant, jog parodymai dėl tam tikrų aplinkybių yra skirtingi. Konstatavęs, kad asmenų parodymai dėl dalies byloje nustatinėtų bylos aplinkybių nesutampa, pirmosios instancijos teismas aiškių motyvų, kaip buvo sprendžiami šie prieštaravimai, kodėl remiantis tokiais parodymais padarytos vienokios ar kitokios išvados, 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendyje neišdėstė. Iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio yra neaišku, ar teismo proceso metu buvo ištirti visi duomenys, kuriais prokuroras grindė kaltinimą, ar teismo posėdyje buvo tirti nauji įrodymai, koks teismo tirtų įrodymų turinys. Nesant aiškumo dėl teismo atlikto įrodymų tyrimo apimties ir rezultatų, tinkamai pagrįstomis negali būti laikomos ir teismo darytos išvados. Taigi pirmosios instancijos nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turiniui.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos nebuvo ištaisytos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas tikrovės neatitinkantis apeliacinių skundų atmetimo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir kiekvieną įrodymą atskirai, ir jų visumą. Apeliacinės instancijos teismas, šiek tiek išsamiau nei pirmosios instancijos teismas aptaręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, bet nepašalino byloje esančių neaiškumų ir prieštaravimų. Iš kasacine tvarka apskųstų teismų sprendimų motyvų lieka neaišku, kodėl yra nuspręsta, kad, viena vertus, kaltinamasis nekontroliavo ir neturėjo pareigos kontroliuoti (visą laiką prižiūrėti) darbų eigos, viskas (talkos darbai) vyko spontaniškai, bet, kita vertus, teismų sprendimuose nurodoma, kad talkininkai nesilaikė kaltinamojo nurodytų darbų proceso eigos ir saugumo reikalavimų, negalėjo dirbti, nesant darbų organizatoriaus bažnyčioje.

Nepadarius aiškių, ištirtais teismo proceso metu įrodymais pagrįstų išvadų dėl 2010 m. liepos 31 d. įvykio metu atliktų kaltinamojo veiksmų (neveikimo), yra negalimas tinkamas įvykio teisinis vertinimas.

Nagrinėjamoje byloje didelis dėmesys skirtas teisės aktų, reglamentuojančių darbų, panašių į atliktus 2010 m. liepos 31 d. (duomenys neskelbtini) bažnyčioje, atlikimo tvarką, saugumo reikalavimus ir pan. Aiški nuoroda į pažeistus teisės aktus yra būtina, kvalifikuojant veikas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, tačiau BK 137 straipsnio 1 dalies dispozicija nėra blanketinė ir baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma, nustačius, jog buvo nesilaikyta visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. Teisinga išvada dėl tokių taisyklių laikymosi ar nesilaikymo, taip pat dėl to, ar kaltinamasis galėjo ir turėjo numatyti pavojingus padarinius, gali būti padaroma tik prieš tai nustačius reikšmingas teisingam bylos išsprendimui bylos faktines aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje padarytos aiškios išvados dėl atsiradusių padarinių, jų kilimo mechanizmo, tačiau priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių nebuvimas konstatuotas prieš tai nepadarius aiškių išvadų dėl kaltinamojo veiksmų (neveikimo) įvykio metu. Nagrinėjant iš naujo bylą apeliacine tvarka turi būti pašalinti byloje esantys prieštaravimai ir neaiškumai dėl kaltinamojo elgesio organizuojant ir kontroliuojant bažnyčios langų valymo darbus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                              Jonas Prapiestis

                                                                                                                                            Vytautas Greičius

                                                                                                                                            Gintaras Goda