Civilinė byla Nr. e3K-3-78-701/2025
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00323-2023-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1;
3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. K. (M. K.) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovui M. K. dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo ir atsakovo M. K. priešieškinį ieškovui S. K. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, K. V..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymą ir atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensaciją už bendraturčiui tenkančią naudotis didesnę bendro turto dalį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo nustatyti dviejų kambarių 45,90 kv. m bendro ploto, 29,89 kv. m gyvenamojo ploto buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir ginčo butas), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo tvarką: 1) ieškovas, kuriam priklauso 14,945 kv. m buto gyvenamojo ploto, atskirai nuo kito bendraturčio – atsakovo – naudotųsi 17,29 kv. m ploto kambariu, plane pažymėtu indeksu „55-6“, todėl sumokėtų atsakovui už viršijamą plotą 3048,50 Eur kompensaciją; 2) atsakovas, kuriam priklauso 14,945 kv. m buto gyvenamojo ploto, atskirai nuo ieškovo naudotųsi 12,60 kv. m ploto kambariu, plane pažymėtu indeksu „55-5“, ir gautų iš ieškovo 3048,50 Eur kompensaciją; 3) ieškovas ir atsakovas lygiomis dalimis naudotųsi bendro naudojimo patalpomis: 7,65 kv. m bendro ploto virtuve, plane pažymėta indeksu „55-4“, 4,96 kv. m bendro ploto koridoriumi, plane pažymėtu indeksu „55-1“, 0,99 kv. m bendro ploto tualetu, plane pažymėtu indeksu „55-2“, 2,41 kv. m bendro ploto vonia, plane pažymėta indeksu „55-3“, buto rūsiu.
3. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovas yra broliai, pagal 2017 m. vasario 20 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą nuosavybės teise valdantys po 1/2 dalį ginčo buto. Ieškovo sutikimu ginčo bute laikinai neatlygtinai gyveno atsakovo duktė – trečiasis asmuo K. V. ir jos šeima su sąlyga, kad ji prižiūrės butą ir mokės komunalinius mokesčius. Ieškovui siekiant persikelti gyventi į šį butą, atsakovas ėmė nepagrįstai reikalauti apmokėti jam skolą už 1/2 dalį buto komunalinių paslaugų, susidariusią nuo 2016 m. spalio mėnesio, arba parduoti savo 1/2 buto dalį. Ieškovo teigimu, jam reikalingas didesnis kambarys, nes jame nori apsigyventi kartu su žmona, dėl pablogėjusios finansinės padėties, sveikatos būklės yra nepajėgus mokėti kredito bankui už kitą būstą, o atsakovas turi geras gyvenimo sąlygas sugyventinės bute, ginčo bute negyvena, butą laiko kaip investiciją senatvėje, o ne kaip faktinę gyvenamąją vietą. Buto atidalijimas, priteisiant ieškovui kompensaciją, pažeistų jo teisę į gyvenamąjį būstą.
4. Atsakovas priešieškiniu prašė atidalyti ginčo butą iš bendrosios dalinės nuosavybės, ginčo butą su rūsiu natūra priteisiant atsakovui, o ieškovui priteisiant iš atsakovo 18 763,68 Eur kompensaciją, taip pat prašė priteisti jam iš ieškovo 2979,58 Eur skolą, 5 procentų metines procesines palūkanas.
5. Atsakovas nurodė, kad tam tikrais laikotarpiais jis ginčo bute negyvendavo, nes būdavo apsistojęs savo draugės bute, tačiau ginčo butas iki šiol yra vienintelė jo gyvenamoji vieta, į kurią jis prireikus grįžta. Atsakovo duktė į ginčo butą persikėlė gyventi tik 2019 m. balandžio mėnesį. Atsakovas leido dukteriai gyventi ginčo bute, įgyvendindamas savo, kaip savininko, teises, su ieškovu šio klausimo nederino.
6. Atsakovas teigė, kad ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi ginčo butu tvarka yra neracionali, nepatogi, neatitinka atsakovo dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pažeidžia atsakovo teisėtų lūkesčių principą, neužkerta kelio tarp bendraturčių kylantiems konfliktams, priešingai, programuoja nuolatines konfliktines situacijas ateityje. Kol tarp bendraturčių nekilo konfliktas dėl ieškovo dalies išpirkimo kainos, jokio intereso gyventi ar kitaip naudotis butu ieškovas neturėjo. Atsakovas ir jo dukters šeima yra įsikūrę ir jau ne vienerius metus gyvena būtent didesniame ginčo buto kambaryje, todėl, nustatant naudojimosi butu tvarką, didesnio ploto kambarys priskirtinas atsakovui. Ieškovo finansinė padėtis nėra bloga, jis turi galimybes išlaikyti savo dabartinį gyvenamąjį būstą.
7. Atsakovas pažymėjo, kad name, kuriame yra ginčo butas, buvo atlikta renovacija, butui tenkanti atnaujinimo rangos darbų kredito dalis yra 9472,65 Eur. Apskaičiuojant atsakovo ieškovui mokėtinos kompensacijos dydį, buto vertė mažinama minėto kredito suma, vadinasi, kompensacijos dydis būtų 18 763,68 Eur ((47 000 Eur – 9472,65 Eur) / 2). Atsakovas nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2022 m. spalio 31 d. UAB „Trakų energija“ sumokėjo 5366,72 Eur, UAB „Trakų šilumos tinklai“ – 369,79 Eur, Trakų rajono savivaldybės administracijai – 222,65 Eur, iš viso – 5959,16 Eur.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
8. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino: atidalijo ginčo butą iš bendrosios dalinės nuosavybės, butą su rūsiu natūra priteisdamas atsakovui, o ieškovui priteisdamas iš atsakovo 26 763,68 Eur kompensaciją; priteisė iš ieškovo atsakovui 2979,58 Eur skolą, 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos (2023 m. kovo 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
9. Teismas nusprendė, kad ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi ginčo butu tvarka negali būti laikoma teisėta, racionalia, atitinkančia abiejų šalių interesus. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo butas yra dviejų kambarių, 45,90 kv. m. bendrojo ploto ir 29,89 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. butas yra mažas, teismas vertino, jog jame sunkiai galėtų darniai gyventi trys suaugę žmonės (ieškovas su žmona ir atsakovas). Teismas nurodė, kad ieškovo ir atsakovo santykiai yra labai konfliktiški, o mažame bute jie, tikėtina, dar labiau suprastėtų. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės, kad po to, kai ieškovas pareiškė ketinąs kraustytis į ginčo butą, šalių santykiai pašlijo – abu broliai vienas kitam kvietė policiją, nagrinėjama byla trunka nuo 2023 m. vasario 14 d., rodo, jog tarp šalių kilęs konfliktas yra įsisenėjęs, gilus, o tai leidžia spręsti, kad jų bendras gyvenimas (šalims naudojantis bendra virtuve, sanitariniu mazgu) yra iš esmės neįmanomas, tai akivaizdžiai reikštų naują teisminį ginčą. Atsižvelgdamas į faktinį šalių naudojimąsi ginčo butu (iki ginčo naudojosi ir tebesinaudoja tik atsakovas ir jo šeima), šalių turtinę ir finansinę padėtį (ieškovas turi kitą gyvenamąją vietą, o atsakovas jokio sau nuosavybės teise priklausančio būsto neturi), teismas padarė išvadą, kad didesnio kambario ieškovui priskyrimas nepagrįstai suteiktų pirmenybę ieškovui. Teismas nurodė, kad ieškovas yra įgijęs kitą būstą, už jį mokamas kreditas, kredito suma – 17 377,20 Eur, o atsakovas siūlo atsidalyti ginčo butą ir sumokėti ieškovui 18 763,68 Eur dydžio kompensaciją, t. y. didesnę sumą nei jo mokamas kreditas, tai galėtų išspręsti ieškovo finansines problemas. Teismas pažymėjo, kad ieškovo butas yra didesnis ir jame gali gyventi tiek ieškovas su žmona, tiek jų duktė, o atsakovas kitos gyvenamosios vietos neturi – nėra įgijęs nekilnojamojo turto, yra išsiskyręs su drauge, pas kurią periodiškai gyvendavo.
10. Teismo vertinimu, atsakovo reikalavimas atidalyti ginčo butą iš bendrosios dalinės nuosavybės, jį su rūsiu natūra priteisiant atsakovui, o ieškovui priteisiant iš atsakovo kompensaciją, yra pagrįstas. Teismas nurodė, kad nors ginčo bute yra du kambariai, tačiau bute nėra atskirų sanitarinių mazgų, virtuvių, buto gyvenamasis plotas yra gana mažas, tad atsižvelgiant į šias aplinkybes atsakovo siūlomas atidalijimo būdas yra racionalus – užkertantis kelią ateities konfliktams. Teismas padarė išvadą, jog byloje pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad iš esmės atsakovas turi finansines galimybes išmokėti ieškovui priteistiną kompensaciją.
11. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimu panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys ir tenkintas priešieškinio reikalavimas atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: ieškinį tenkino, priešieškinį tenkino iš dalies – nustatė ginčo buto su rūsiu naudojimo tvarką, pagal kurią ieškovas naudosis 17,29 kv. m ploto kambariu, plane pažymėtu indeksu „55-6“, atsakovas naudosis 12,60 kv. m ploto kambariu, plane pažymėtu indeksu „55-5“, ieškovas ir atsakovas lygiomis dalimis bendrai naudosis bendro naudojimo patalpomis – 7,65 kv. m bendro ploto virtuve, plane pažymėta indeksu „55-4“, 4,96 kv. m bendro ploto koridoriumi, plane pažymėtu indeksu „55-1“, 0,99 kv. m bendro ploto tualetu, plane pažymėtu indeksu „55-2“; 2,41 kv. m bendro ploto vonia, plane pažymėta indeksu „55-3“, ir butui priklausančiu rūsiu; priteisė atsakovui iš ieškovo 2906,28 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią naudotis didesnę ginčo buto dalį; priteisė atsakovui iš ieškovo 2979,58 Eur skolą, 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos (2023 m. kovo 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
12. Kolegija, spręsdama, ar atsakovas realiai turi galimybę sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, vertino pirmosios instancijos teisme pateiktus atsakovo finansinės padėties įrodymus (2024 m. vasario 12 d. atsakovo banko sąskaitos išrašą, 2022 m. rugsėjo 1 d. „Bigbank AS“ kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); AB Šiaulių banko 2023 m. spalio 5 d. mokėjimo grafiką) ir nusprendė, kad šie įrodymai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovas būtų pajėgus per protingą terminą sumokėti ieškovui teismo priteistą kompensaciją.
13. Kolegijos vertinimu, byloje taip pat nepateikta pakankamai įrodymų, kad šalių santykiai konfliktiški, vien tik kreipimaisi į policiją su pareiškimais nesudaro pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog, nustačius naudojimosi butu tvarką, šalys negalėtų taikiai naudotis butu ir bendras turto valdymas ateityje sukeltų šalių ginčus.
14. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, ieškovo ir atsakovo paaiškinimus bei argumentus, nusprendė, kad yra nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog faktiškai nėra galimybės nustatyti ieškovo siūlomą naudojimosi tvarką. Kolegija nustatė, kad nei ieškovas, nei atsakovas realiai ginčo bute negyvena, jame gyvena atsakovo duktė K. V., tačiau pastaroji aplinkybė, kolegijos vertinimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir nedaro įtakos ginčo išsprendimui.
15. Byloje nustačius, kad ieškovas nesutinka su atsakovo siūlomu ginčo buto atidalijimo būdu išmokant ieškovui kompensaciją, tačiau taip pat nesant galimybės atidalyti daiktą natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, abiejų bendraturčių bendrosios nuosavybės dalims esant lygioms, kolegijos vertinimu, yra realios galimybės naudotis daiktu nustačius naudojimosi butu tvarką. Nors atsakovui nustatytina naudotis mažesnė turto dalis nei jam priklausanti idealioji turto dalis, tačiau, atsižvelgdama į tai, jog toks nekilnojamojo turto naudojimo būdas šiuo atveju yra racionaliausias, šalys naudosis atskiromis izoliuotomis patalpomis, kolegija sutiko su ieškovo teiginiais, kad, šiuo atveju nustačius nekilnojamojo turto naudojimosi tvarką pagal ieškovo pateiktą projektą, šalių, kaip buto savininkų, interesai bus užtikrinti.
16. Kolegija, spręsdama dėl atsakovui priklausančios kompensacijos už ieškovui tenkančią naudotis didesnę turto dalį, rėmėsi 2024 m. sausio 9 d. Nekilnojamojo turto ekspertizės akto duomenimis ir nustatė, kad ginčo buto rinkos vertė vertinimo laikotarpiu (2024 m. sausio 9 d.) nemodernizuotame name yra 57 000 Eur. Įvertinusi aplinkybes, jog, nustačius naudojimosi turtu tvarką, šalių bendrosios nuosavybės dalys nesikeičia, ieškovas naudosis didesne turto dalimi (2,34 kv. m ploto daugiau), šalys toliau turės mokėti kreditą namui modernizuoti, taip pat išlaikyti turtą proporcingai savo turimo turto daliai, kolegija nusprendė, kad atsakovui iš ieškovo priteistina 2906,28 Eur piniginė kompensacija už ieškovui tenkančią naudotis didesnę buto dalį (57 000 / 45,90 × (17,29 – ((17,29 +12,60) / 2)).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimas ir tenkintas ieškinio reikalavimas dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsnio 2 dalį, 4.81 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo santykį, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai apskaičiavo ieškovo atsakovui mokėtinos kompensacijos dydį.
17.2. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, konkrečiu atveju gali konstatuoti, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra susidėjusiomis aplinkybėmis netikslinga ir neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Vadinasi, byloje esant pareikštiems šalių reikalavimams dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo bei dėl to paties daikto atidalijimo sumokant kompensaciją, teismas negali teikti pirmenybės naudojimosi daiktu tvarkos nustatymui ir turi pareigą įvertinti, ar šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu laikytinas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją.
17.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi butu tvarka negali būti laikoma racionalia, atitinkančia abiejų šalių interesus, ir šią išvadą teismas argumentavo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas sprendime abstrakčiai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad faktiškai nėra galimybės nustatyti ieškovo siūlomą naudojimosi butu tvarką, nepagrįstos, nes bute yra galimybė priskirti šalims atskirus izoliuotus kambarius, kitas patalpas paliekant šalims naudotis bendrai, o atsakovui už tenkančią naudotis mažesnę turto dalį galima kompensuoti pinigais. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje yra galimybė nustatyti naudojimosi butu tvarką, nepagrįsta, priimta netinkamai aiškinant ir taikant CK 4.81 straipsnio 1 dalį, nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėse bylose dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo.
17.4. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nesivadovavo adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijumi: naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje. Nagrinėjamoje byloje atsakovo turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje atitinka 22,95 kv. m (45,9 kv. m / 2), o jam priskirta asmeniniam naudojimui dalis atitinka tik 12,60 kv. m (mažasis kambarys), t. y. iš esmės perpus mažesnė nei priklausanti dalis. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo naudojimosi daiktu racionalumo, patogumo kriterijumi, netinkamai taikė socialinės taikos kriterijų. Nustatyta naudojimosi butu tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju bendraturčių santykiai yra ypač konfliktiški.
17.5. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinio reikalavimą atidalyti butą iš bendrosios nuosavybės išmokant ieškovui kompensaciją, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalį, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėse bylose dėl daikto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės sumokant kitam bendraturčiui kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas esminę reikšmę teikė ieškovo nesutikimui dėl minėto atidalijimo būdo, tačiau nevertino, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kurios gali būti laikomos pagrindu atidalyti turtą nepaisant bendraturčio prieštaravimų. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad buto atidalijimas natūra yra objektyviai negalimas, o nustatyti racionalią naudojimosi butu tvarką, nepaisant bendraturčių turimų lygių bendrosios nuosavybės dalių, iš esmės nėra galimybių. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad atsakovas, be ginčo buto, nuosavybės teise nėra įgijęs jokio kito gyvenamojo būsto, o ieškovas su sutuoktine gyvena nuosavybės teise jiems priklausančiame trijų kambarių bute, ginčo bute niekada negyveno, juo nesinaudojo ir nesirūpino.
17.6. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nėra įrodyta, kad atsakovas būtų pajėgus sumokėti ieškovui kompensaciją už atidalytą turtą, yra padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles – teismas rėmėsi tik prielaidomis, nevertino įrodymų visumos. Teismas taip pat neatsižvelgė ir nevertino, jog atsakovas yra darbingo amžiaus, turi nuolatinį darbą, gauna pastovų darbo užmokestį, turi santaupų banko sąskaitoje, nuosavybės teise yra paveldėjęs žemės sklypų, o tai patvirtina jo galimybes sumokėti ieškovui kompensaciją.
17.7. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi butu tvarką, atsakovo asmeniniam naudojimui priskyrė 2,34 kv. m gyvenamojo ploto mažesnį kambarį nei ieškovui ir, kompensuodamas minėtą neatitiktį, priteisė atsakovui iš ieškovo 2906,28 Eur kompensaciją. Teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, vadovavosi 2024 m. sausio 9 d. Nekilnojamojo turto ekspertizės akte nurodyta buto rinkos verte darant prielaidą, jog butas yra neatnaujintame name. Pažymėtina, jog bylos šalys nuosavybės teise turi butą, kurio rinkos vertė, remiantis 2024 m. sausio 9 d. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu, vertinimo dieną buvo 63 000 Eur, taigi būtent šia verte ir turėjo vadovautis apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas iš ieškovo atsakovui priteistiną kompensaciją.
18. Ieškovas atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
18.1. Atsakovas kasaciniame skunde kaip teismų praktiką nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurių faktinės aplinkybės nėra panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tačiau atsakovas jomis rėmėsi ir nepagrįstai aiškino, jog, byloje esant pareikštiems šalių reikalavimams dėl naudojimosi daiktu nustatymo tvarkos bei dėl to paties daikto atidalijimo sumokant kitam bendraturčiui kompensaciją, teismas negali teikti pirmenybės naudojimosi daiktu tvarkos nustatymui. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas būtent teismų praktikos pagrindu, net vadovaujantis kai kuriomis kasaciniame skunde nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2005; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).
18.2. Byloje teismai pirmiausia turėjo vertinti, ar yra galimybė nustatyti prašomą naudojimosi butu tvarką, jeigu buto atidalijimas natūra nėra galimas. Apeliacinės instancijos teismas pagal į bylą pateiktus rašytinius įrodymus pagrįstai nusprendė, kad ginčo bute yra du izoliuoti kambariai, kurių plotai yra nemaži ir leidžia kiekvienam bendraturčiui be problemų apsigyventi atskirame kambaryje; patikimų įrodymų, kad šalių santykiai konfliktiški, byloje nėra pateikta, o vien tik kreipimaisi į policiją su pareiškimais nesudaro pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog, nustačius naudojimosi ginčo butu tvarką, šalys negalėtų taikiai naudotis butu.
18.3. Atsakovas kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijumi, kad naudojimosi butu tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad, nustačius naudojimosi turtu tvarką, šalių bendrosios nuosavybės dalys nesikeičia, nes ginčo bute yra izoliuoti kambariai, kurių gyvenamasis plotas beveik atitinka ieškovo ir atsakovo idealiąją bendraturčių dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje su ploto paklaida, tačiau tai nėra žymus nukrypimas nuo bendraturčių turimų buto nuosavybės idealiųjų dalių, už kurias bus išmokėta protingo dydžio kompensacija, ir tai, kad kambariai yra vienodai vertingi. Teismų praktikoje pažymėta, kad, paskyrus šalims naudotis nevienodo vertingumo patalpas, taip pat esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį, nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje, bendraturčių iniciatyva spręstinas atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006).
18.4. Teismų praktikoje nurodyta, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, pagrįstai pirmenybę suteikė naudojimosi butu tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu.
18.5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pateikti įrodymai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovas būtų pajėgus per protingą terminą sumokėti ieškovui šiam priteistą kompensaciją, o atsakovo argumentai dėl jo galimybių išmokėti ieškovui kompensaciją yra deklaratyvūs.
18.6. Nors po 2024 m. sausio 9 d. Nekilnojamojo turto teismo ekspertizės akto pateikimo į bylą ginčo buto vertė pasikeitė, tačiau atsakovas, apskaičiuodamas kompensacijos dydį, priešieškinio reikalavimų netikslino ir kompensacijos dydžio nepakeitė, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsakovui iš ieškovo priteisė kompensaciją už ieškovui tenkančią naudotis didesnę buto dalį, atsižvelgdamas būtent į 2024 m. sausio 9 d. Nekilnojamojo turto ekspertizės akto duomenis.
19. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir kasacinio nagrinėjimo dalyko
20. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama atsakovo M. K. kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
21. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Dalis atsakovo kasacinio skundo teiginių, kuriais nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai nepripažino šalių santykių konfliktiškais, išvadą dėl aplinkybės, jog atsakovas būtų finansiškai pajėgus sumokėti ieškovui kompensaciją už atidalytą turtą, neįrodytumo padarė remdamasis prielaidomis ir neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes šie teiginiai neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
23. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalį, 4.81 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo santykį, neteisingai apskaičiavo ieškovo atsakovui mokėtinos kompensacijos dydį. Teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, toliau pasisakys šiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.
Dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
24. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2 dalyje – kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia (be kita ko), reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas yra išplėtoti bei detalizuoti CK normose.
25. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisiniai santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, reguliuojami civilinės teisės normų. Civiliniai santykiai reguliuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių ir kitais principais (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).
26. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį, bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kai nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą kaip daiktą priklauso keliems asmenims, pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise. Jeigu kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys į daiktą yra nustatytos, daiktas bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais į tą patį nuosavybės teisės objektą nukreiptos visų to daikto bendraturčių nuosavybės teisės gali konkuruoti, varžyti viena kitą ir pan. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).
27. CK 4.80 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (1 dalis); jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (2 dalis). CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
28. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK ketvirtojoje knygoje įtvirtinti du skirtingus teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).
29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas. Ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011).
30. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Taigi konkrečiu atveju teismas gali konstatuoti, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra susidėjusiomis aplinkybėmis netikslinga ir neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, tačiau toks teismo sprendimas turi būti teisiškai motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
31. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valios, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitų reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo atsidalijamam bendraturčiui galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, palyginti su kitų bendraturčių, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; kt.). Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą dėl bendraturčių poreikių naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; kt.). Šalies galėjimas sumokėti kompensaciją turi būti pagrįstas byloje pateiktais ir ištirtais jos turtinės padėties įrodymais, o nustačius, kad šalis to negali padaryti, svarstytina galimybė taikyti kitokį bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).
33. Kasacnis teismas, aiškindamas CK 4.81 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Be to, bendraturčiui paskiriamos naudoti dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009). Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, inter alia, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).
34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas yra broliai, dviejų kambarių 45,90 kv. m bendro ploto, 29,89 kv. m gyvenamojo ploto ginčo buto su rūsiu bendraturčiai, kiekvienam iš jų nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį šio buto, bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgytos paveldėjimo būdu po motinos mirties. Ieškovas ieškiniu, be kita ko, prašė nustatyti naudojimosi ginčo butu tvarką, o atsakovas priešieškiniu, be kita ko, prašė atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, ginčo butą priteisiant jam, o ieškovui išmokant kompensaciją pinigais. Ieškovas nesutiko su atsakovo prašomu atidalijimo būdu. Byloje taip pat nustatyta, kad nėra galimybės atidalyti ginčo butą natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai.
35. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys ir tenkintas priešieškinio reikalavimas atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos ginčo butu nustatymo tenkino, o priešieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad: byloje pateikti atsakovo finansinės padėties įrodymai neteikia pakankamo pagrindo pripažinti, jog atsakovas būtų pajėgus per protingą terminą sumokėti ieškovui teismo priteistą kompensaciją; nepateikta pakankamai šalių konfliktiškų santykių įrodymų, vien tik kreipimaisi į policiją su pareiškimais nesudaro pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog, nustačius naudojimosi butu tvarką, šalys negalėtų taikiai naudotis butu ir bendras turto valdymas ateityje keltų šalių ginčus; nei ieškovas, nei atsakovas realiai ginčo bute negyvena; yra realios galimybės naudotis daiktu nustačius naudojimosi ginčo butu tvarką; nustačius nekilnojamojo turto naudojimo tvarką pagal ieškovo pateiktą projektą, šalių, kaip buto savininkų, interesai bus užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad šalių interesus labiau atitinka naudojimosi ginčo butu tvarkos nustatymas.
36. Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalį, 4.81 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo santykį. Atsakovas teigia, kad teismas negali teikti pirmenybės naudojimosi daiktu tvarkos nustatymui ir turi pareigą įvertinti, ar šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu laikytinas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją. Anot atsakovo, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje yra galimybė nustatyti naudojimosi butu tvarką, nepagrįsta, priimta netinkamai aiškinant ir taikant CK 4.81 straipsnio 1 dalį, nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėse bylose dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas esminę reikšmę teikė ieškovo nesutikimui dėl minėto atidalijimo būdo, tačiau nevertino, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kurios gali būti laikomos pagrindu atidalyti turtą nepaisant bendraturčio prieštaravimų, nesivadovavo adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje, naudojimosi daiktu racionalumo, patogumo kriterijais. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
37. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, nuspręsdamas dėl šalių reikalaujamų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų – nustatyti naudojimosi ginčo butu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės – taikymo, vadovavosi CK 4.80 straipsnio 2 dalyje, 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes vertino, kuris iš šalių reikalaujamų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų atitinka įstatymų reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo, šalių interesų gynimo ir derinimo principus. Tai vertindamas apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, analizavo ir vertino ir tai, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą atidalyti turtą nepaisant ieškovo prieštaravimų, ar šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu laikytinas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, atsižvelgė į adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje (nustačius naudojimosi ginčo butu tvarką ieškovas naudosis 2,34 kv. m ploto daugiau nei jo turima dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje), naudojimosi daiktu racionalumo, patogumo kriterijus ir motyvavo, kodėl ieškovo reikalaujama nustatyti naudojimosi ginčo butu tvarka labiau atitinka abiejų šalių teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nurodytas šios nutarties 35 punkte, teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas tenkinti ieškovo reikalavimą dėl naudojimosi ginčo butu tvarkos nustatymo ir atmesti atsakovo reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalį, 4.81 straipsnio 1 dalį ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Dėl kompensacijos už ieškovui tenkančią naudotis didesnę ginčo buto dalį
38. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, ieškiniu prašydamas nustatyti naudojimosi ginčo butu tvarką, nurodė, kad už jam tenkančią naudotis didesnę ginčo buto dalį sumokėtų atsakovui 3048,50 Eur kompensaciją.
39. Apeliacinės instancijos teismas, sprendimu nustatydamas naudojimosi ginčo butu tvarką pagal ieškovo reikalavimą, priteisė iš jo atsakovui 2906,28 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią naudotis didesnę buto dalį. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovui priklausančios kompensacijos už ieškovui tenkančią naudotis didesnę turto dalį, rėmėsi 2024 m. sausio 9 d. Nekilnojamojo turto ekspertizės akto duomenimis ir nustatė, kad ginčo buto rinkos vertė vertinimo laikotarpiu (2024 m. sausio 9 d.) nemodernizuotame name yra 57 000 Eur. Įvertinęs aplinkybes, jog, nustačius naudojimosi turtu tvarką, šalių bendrosios nuosavybės dalys nesikeičia, ieškovas naudosis didesne turto dalimi (2,34 kv. m ploto daugiau), šalys toliau turės mokėti kreditą namui modernizuoti, taip pat išlaikyti turtą proporcingai savo turimo turto daliai, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovui iš ieškovo priteistina 2906,28 Eur piniginė kompensacija už ieškovui tenkančią naudotis didesnę buto dalį (57 000 / 45,90 × (17,29 – ((17,29 +12,60) / 2)).
40. Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi butu tvarką ir atsakovo asmeniniam naudojimui priskyręs 2,34 kv. m gyvenamojo ploto mažesnį kambarį nei ieškovui, nepagrįstai atsakovui iš ieškovo priteisė tik 2906,28 Eur kompensaciją. Atsakovo teigimu, teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, vadovavosi 2024 m. sausio 9 d. Nekilnojamojo turto ekspertizės akte nurodyta buto rinkos verte darant prielaidą, jog butas yra neatnaujintame name, nors bylos šalys nuosavybės teise turi butą, kurio rinkos vertė, remiantis 2024 m. sausio 9 d. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu, vertinimo dieną buvo 63 000 Eur, taigi būtent šia verte ir turėjo vadovautis apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas iš ieškovo atsakovui priteistiną kompensaciją. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta iš esmės pagrįstu.
41. Pažymėtina, kad, nustatant naudojimosi turtu tvarką, kai vienam iš bendraturčių tenka naudotis didesnė turto dalis nei jo dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir tokiu būdu kitas bendraturtis patiria tam tikrus praradimus, tai tokie praradimai kompensuojami pinigais, o teismai turi parinkti teisingą kompensacijos dydį. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Teisinga kompensacija – tai vertinamojo pobūdžio dalykas, dėl kurio pagal bylos duomenis ir vidinį įsitikinimą turi spręsti bylą nagrinėjantis teismas. Teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo ar atsakovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu.
42. Byloje nustatyta, kad, 2024 m. sausio 9 d. Nekilnojamojo turto ekspertizės akto duomenimis, ginčo buto vertė darant prielaidą, jog yra nemodernizuotame name, – 57 000 Eur; rinkos vertė vertinimo laikotarpiu, t. y. 2024 m. sausio 9 d., – 63 000 Eur; vertinimo pokytis dėl atlikto modernizavimo – 6300 Eur.
43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai, nustatant naudojimosi ginčo butu modernizuotame daugiabučiame gyvenamajame name tvarką, vienam bendraturčiui skiriama naudotis didesne buto dalimi (2,34 kv. m ploto daugiau) nei jo dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, tai teismas kitam bendraturčiui dėl to priteistiną kompensaciją apskaičiuoja pagal to buto rinkos vertę, kuri nustatyta kaip buto, esančio modernizuotame name, t. y. nagrinėjamu atveju pagal tai, jog ginčo buto rinkos vertė yra 63 000 Eur. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas ir priteisdamas atsakovui iš ieškovo 2906,28 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią naudotis didesnę buto dalį, šios kompensacijos dydį nustatė neteisingai. Dėl to yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovo priteista atsakovui 2906,28 Eur kompensacija už ieškovui tenkančią naudotis didesnę buto dalį, ir priteisti atsakovui iš ieškovo už šiam tenkančią naudotis didesnę buto dalį 3218,63 Eur kompensaciją (63 000 / 45,90 × (17,29 – ((17,29 +12,60) / 2)).
Dėl bylos procesinės baigties
44. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti jo dalį, kuria iš ieškovo priteista atsakovui 2906,28 Eur kompensacija už ieškovui tenkančią naudotis didesnę buto dalį, ir, ją pakeitus, priteisti 3218,63 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią naudotis didesnę buto dalį. Pagrindo pakeisti ar panaikinti kitas skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis nenustatyta, todėl jos paliktinos nepakeistos (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
45. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Atmetus asmens kasacinį skundą, jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
46. Kasaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir tenkintas ieškinio reikalavimas dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinio teismo konstatuota, kad pagrindo tenkinti tokį kasacinio skundo reikalavimą nenustatyta, vadinasi, atsakovo kasacinis skundas pripažintas nepagrįstu.
47. Atsakovas prašė teismo jam priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėjus atsakovo kasacinį skundą nebuvo patenkinti jo reikalavimai dėl ginčo esmės ir buvo tik pakeista apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas išsprendė klausimą dėl kompensacijos dydžio nustatymo, darytina išvada, kad byloje kasaciniame teisme priimtas atsakovui nepalankus teismo sprendimas, todėl atsakovo kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos, atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą (atsakovo kasacinis skundas iš esmės atmestas).
48. Atsakovo kasacinį skundą iš esmės atmetus, teisę į bylinėjimosi išlaidų, susijusių su išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, atlyginimą kasaciniame teisme įgijo ieškovas.
49. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
50. Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 48 punktas).
51. Remiantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.
52. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir, nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamų išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas)
53. Ieškovas prašo priteisti 2400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, atlyginimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi, jog ieškovui pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atstovavo tas pats advokatas, kuris surašė atsiliepimą į kasacinį skundą, bylos kasaciniame teisme sudėtingumą ir sprendžiamų teisinių klausimų pobūdį, nusprendžia, kad 800 Eur ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pripažintinos pagrįstomis ir atlygintinomis (Rekomendacijų 2.1, 2.2, 2.3, 2.6, 2.7 ir 2.10 punktai).
54. Kasacinis teismas patyrė 13,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas, atsižvelgiant į kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, valstybei priteistinas iš atsakovo (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteista atsakovui M. K. (M. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2906,28 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų šešių Eur 28 ct) kompensacija už ieškovui tenkančią naudotis didesnę buto dalį, pakeisti ir ją išdėstyti taip:
„Priteisti atsakovui M. K. (M. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) už ieškovui S. K. tenkančią naudotis didesnę buto dalį 3218,63 Eur (trijų tūkstančių dviejų šimtų aštuoniolikos Eur 63 ct) kompensaciją.“
Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo M. K. (M. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) 800 (aštuonis šimtus) Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlyginimo.
Priteisti iš atsakovo M. K. (M. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 13,65 Eur (trylika Eur 65 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.
Pranešti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojai valstybės įmonei Registrų centrui apie bylos dėl šio registruotino nekilnojamojo daikto – dviejų kambarių 45,90 kv. m bendro ploto, 29,89 kv. m gyvenamojo ploto buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), išnagrinėjimą kasacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Artūras Driukas
Virgilijus Grabinskas
Antanas Simniškis