Baudžiamoji byla  Nr. 1A-45-165/2015

Proceso Nr. 1-56-2-00005-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.1.2; 2.1.6.2; 2.4.6.4.2.                 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Viktoro Kažio,  

sekretoriaujant Agatai  Minkel, Daliai Lukoševičienei,

dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,

gynėjui advokatui Vladislavui Latušinskiui,

nukentėjusiajai E. L.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. (A. K. (J.)) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 102 straipsnį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiųjų J. J., N. I. Š., A. P., V. B., E. G. ir A. G. civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

A. K. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už nusikalstamų veikų, numatytų BK 102 straipsnyje, padarymą, o būtent:

už tai, kad jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t.y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, remdamasis išrašu iš Ypatingojo pasitarimo prie SSSR MGB 1948 m. lapkričio 24 d. protokolo Nr. 45, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 6728, 1949 m. vasario mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl V. J., E. J., J. J., I. J., gyvenusių (duomenys neskelbtini), ištrėmimo už Lietuvos SSR ribų į nutolusius Sovietų Sąjungos rajonus spec. apgyvendinimui, po to pateikė išvadą tvirtinti ir sankcionuoti, išsiuntė įskaitos bylą Ypatingajam Pasitarimui prie SSSR MGB susipažinti, kurios pagrindu šie asmenys 1949-03-25 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t.y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 10527, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl O. N., K. N., J. N., gyvenusių (duomenys neskelbtini), nukreipimo į nutolusias Tarybų Sąjungos vietas spec. apgyvendinimui, po to pateikė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu šie 1949-03-27 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t. y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 9073, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl A. K., O. K., A. K., E. K., J. K., gyvenusių (duomenys neskelbtini), nukreipimo į nutolusias Tarybų Sąjungos vietas spec. apgyvendinimui, po to pateikė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu A., O., A., J. K. 1949-03-25 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t.y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, remdamasis išrašu iš Ypatingojo pasitarimo prie SSSR MGB 1948 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 12, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 9325, 1949 m. vasario mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl E. N., A. N., gyvenusių (duomenys neskelbtini), ištrėmimo už Lietuvos SSR ribos į nutolusius Sovietų Sąjungos rajonus spec .apgyvendinimui, po to išvadą pateikė tvirtinimui ir sankcionavimui, įskaitos bylą išsiuntė Ypatingajam Pasitarimui prie SSSR MGB susipažinimui, kurios pagrindu šios 1949-03-25 buvo perduotos į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremtos iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t.y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, remdamasis išrašu iš 1947 m. spalio 11 d. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB Karinio protokolo Nr. 41, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 6733, 1949 m. vasario mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl J. Š., M. Š., J. Š., J. Š., gyvenusių (duomenys neskelbtini), išsiuntimo už Lietuvos SSR ribų į tolimas Sovietų Sąjungos vietas, po to išvadą pateikė tvirtinimui ir sankcionavimui, įskaitos bylą pasiuntė nagrinėjimui Ypatingajam pasitarimui prie SSRS MGB, kurios pagrindu J., M., J. Š. 1949-03-25 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t. y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 10521, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl A. P., O. T. P., A. P., M. P., J. P., gyvenusių (duomenys neskelbtini), pasiuntimo į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus į spec. trėmimą, po to perdavė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu A., O. T., A., M. 1949-03-25 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t. y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 10452, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl U. P., A. P. gyvenusių (duomenys neskelbtini), pasiuntimo į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus į spec. trėmimą, po to perdavė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu šie 1949-03-25 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros- Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t.y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 10502, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl  S. Ž., J. Ž., gyvenusių (duomenys neskelbtini), pasiuntimo į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus į spec. trėmimą, po to perdavė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu S. Ž. 1949-03-25 buvo perduotas į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremtas iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros- Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t.y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 10503, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl S. G., M. G., V. G., gyvenusių (duomenys neskelbtini), pasiuntimo į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus į spec. trėmimą, po to perdavė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu šie 1949-03-25 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t.y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 6870, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl  V. S., O. S., gyvenusių (duomenys neskelbtini), pasiuntimo į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus į spec. trėmimą, po to perdavė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu V. S., U. S. 1949-03-25 buvo perduotos į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremtos iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros- Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t.y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 10505, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl A. Č., M. Č., J. Č., O. Č. gyvenusių (duomenys neskelbtini), pasiuntimo į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus į spec. trėmimą, po to perdavė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu A., M., J., Z. Č. kartu su E. M., A. M., kaip kartu gyvenantys su Č. 1949-03-25 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t.y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 10508, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl T. B., M. B. gyvenusių (duomenys neskelbtini), pasiuntimo į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus į spec. trėmimą, po to perdavė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu šie 1949-03-25 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t.y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 10504, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl A. K., O. K., A. K., M. K., A. B., M. B. gyvenusių (duomenys neskelbtini), pasiuntimo į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus į spec. trėmimą, po to perdavė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu A. K., O. K., A. K., G. B. 1949-03-25 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros- Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t.y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 9069, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl V. S., A. S., M. S., K. S. gyvenusių (duomenys neskelbtini), pasiuntimo į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus į spec .trėmimą, po to perdavė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu šie 1949-03-25 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį;

be to, jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus, 1 poskyrio vyr. tardytoju - vyr. leitenantu, įsakė tremti civilius gyventojus, t. y. priėmė sprendimą dėl civilių asmenų trėmimo iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės, SSSR, teritoriją: vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, Vilniaus m., tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytu metu ir laiku, gavęs įskaitos bylą Nr. 10519, 1949 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu metu ir laiku, surašė ir pasirašė išvadą dėl J. M., J. M., J. M., J. M., J. M., Z. M. gyvenusių (duomenys neskelbtini), pasiuntimo į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus į spec. trėmimą, po to perdavė išvadą tvirtinimui ir sankcionavimui, kurios pagrindu J. M., J. M., J. M., J. M., Z. (Z.) M. 1949-03-25 buvo perduoti į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 ir prievarta ištremti iš Lietuvos išvežant į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pateikė teismui prašymą pakeisti kaltinimą A. K. ir jį išdėstyti taip:

A. K. kaltinamas tuo, jog būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (VSM) Tardymo dalies 2-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyr. tardytoju, bendrininkaudamas su kitais sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų darbuotojais, vykdė civilių gyventojų trėmimą iš okupuotos Lietuvos teritorijos, tuometinės Vilkaviškio apskrities, į okupavusios valstybės, SSRS, teritoriją, o būtent:

vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebetęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176vs „Dėl buožių iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, remdamasis laikotarpyje nuo 1949-02-16 iki 1949-03-03 LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus viršininko pavaduotojo A. P. ir LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus 2-N poskyrio viršininko pavaduotojo A. Š. surinkta ir pateikta Vilkaviškio apskrities civilius gyventojus kompromituojančia dokumentine medžiaga, 1949-02-24 paruošė ir savo parašu patvirtino išvadas dėl V. J. ir jo šeimos narių E. J., J. J., N. I. J. (po santuokos – Š.); E. N. ir jos šeimos narės A. N.; J. Š. ir jo šeimos narių M. Š., J. Š., J. J. Š. ištrėmimo į nutolusius SSRS rajonus specialiajam apgyvendinimui, tęsdamas veiką, 1949-03-05 paruošė ir savo parašu patvirtino išvadas dėl O. N. ir jos šeimos narių K. A. N., J. N.; A. K. ir jo šeimos narių O. K., A. K., E. K. (po santuokos L.), J. K.; S. Ž. ir jo šeimos narės J. Ž.; S. G. ir jo šeimos narių M. G., V. G.; V. S. ir jos šeimos narės U. S.; A. Č. ir jo šeimos narių M. Č., J. Č., Z. Č.; T. B. ir jo šeimos narės M. B.; A. K. ir jo šeimos narių O. K., A. K., M. K., A. B., M. B.; V. S. ir jo šeimos narių A. S., M. S., K. S. ištrėmimo į nutolusius SSRS rajonus specialiajam apgyvendinimui, tęsdamas veiką, 1949-03-07 paruošė ir savo parašu patvirtino išvadas dėl A. P. ir jo šeimos narių T. P., A. P., M. P., J. P.; U. P. ir jos šeimos nario A. P.; J. M. ir jo šeimos narių J. M., J. M., J. M., J. M., Z. M. ištrėmimo į nutolusius SSRS rajonus specialiajam apgyvendinimui, po ko, minėtas išvadas patvirtinus LSSR VSM 2-N valdybos 2-ojo skyriaus viršininkui S. F. ir LSSR VSM ministrui N. G., jų pagrindu 1949-03-25 LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus operatyvinis įgaliotinis V. K., LSSR VRM Vilkaviškio apskrities skyriaus Pajevonių valsčiaus poskyrio viršininkas V. K., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus Vilkaviškio valsčiaus poskyrio operatyvinis įgaliotinis N. M., LSSR VRM Vilkaviškio apskrities skyriaus Gižų valsčiaus poskyrio viršininkas S. D., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities Pajevonių valsčiaus poskyrio e. viršininko p. I. P., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus Žaliosios valsčiaus poskyrio operatyvinis įgaliotinis A. R., LSSR VRM Vilkaviškio apskrities skyriaus Pilviškių valsčiaus poskyrio viršininkas R. V., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis B. K., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis K. V. B., LSSR VSM Vidaus kariuomenės 1/53 partinio biuro sekretorius S., kurio tikslūs asmens duomenys tyrimo metu nenustatyti, ir kiti tyrimo metu nenustatyti sovietinių represinių struktūrų atstovai sulaikė ir į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 perdavė civilius Lietuvos gyventojus, atitinkamai, V. J., E. J., J. J., N. I. J. (po santuokos – Š.); E. N., A. N.; J. Š., M. Š., J. J. Š.; O. N., K. A. N., J. N.; A. K., O. K., A. K., J. K.; S. Ž.; S. G., M. G., V. G.; V. S., U. S.; A. Č., M. Č., J. Č. (po santuokos – A.), Z. Č. (po santuokos – B.), E. M., A. M.; T. B., M. B.; A. K., O. K., A. K., G. B.; V. S., A. S., M. S., K. S.; A. P., T. P., A. P., M. L. P. (po santuokos – K.); U. P., A. P.; J. M., J. M., J. M., J. M., Z. M., dėl ko šie asmenys prievarta buvo išvežti į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį ir, kad tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą  BK 102 straipsnyje.

Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu A. K. pagal BK 102 straipsnį išteisino, nes neįrodyta, kad jis dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Teismas konstatavo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu pareikštas, nei teisme prokuroro prašymu pakeistas kaltinimas A. K. pagal BK 102 straipsnį nepasitvirtino.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį: A. K. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 102 straipsnį laisvės atėmimu 7 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Tenkinti civilinius ieškinius.

Apelianto manymu, teismas, išteisindamas A. K. dėl civilių Lietuvos gyventojų trėmimo, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad A. K. parengė ir savo parašu patvirtino penkiolika išvadų dėl civilių Lietuvos gyventojų ištrėmimo, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad A. K. parašas tokioje išvadoje nesąlygojo žmonių ištrėmimo, kad jis neatliko aktyvių veiksmų, kuriuos baudžiamasis įstatymas prilygina civilių gyventojų trėmimui. Tokią išvadą teismas padarė išsamiai neištyręs ir neįvertinęs visos bylos medžiagos. Teismas neanalizavo kaltinime nurodytų civilių gyventojų trėmimo bylų dokumentų ir juose užfiksuotų duomenų; neaptarė trėmimo bylų dokumentinės medžiagos parengimo, jos pateikimo sprendimų priėmimui, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo aplinkybių; nevertino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau - LGGRTC) istorinėje - archyvinėje pažymoje išdėstytų bei specialisto A. T. teisme nurodytų duomenų apie 1949 m. trėmimo operacijos organizavimo ir vykdymo veiksmus, atskirų grandžių pareigūnų užduotis ir kompetencijos ribas, procedūrinę jų veiksmų seką, atskirų trėmimo bylų dokumentų parengimo ypatumus, jų esmę ir reikšmę.

LGGRTC parengtoje istorinėje - archyvinėje pažymoje nurodyta, kad civilių gyventojų trėmimus organizuodavo ir vykdydavo valstybės saugumo žinybos apskričių (rajonų) skyriai. Rengiantis trėmimų akcijai, juose būdavo sudaromi ir su vykdomosios bei komunistų partijos institucijomis suderinami numatytų iškeldinti asmenų sąrašai. Kiekvienai į tokį sąrašą patekusiai šeimai būdavo užvedama įskaitos byla, komplektuojami dokumentai apie jos sudėtį, socialinę ir materialinę padėtį, ginkluotam pasipriešinimui priklausančius šeimos narius, kitokia „kompromituojanti“ medžiaga. Įskaitos byloje sukauptos „kompromituojančios“ medžiagos pagrindą sudarydavo saugumo padalinių operatyvinės veiklos eigoje surinkta ir oficialiai gauta informacija apie sovietinei santvarkai nelojalius asmenis, su jais susijusius asmenis. Prie įskaitos bylų būdavo prijungiami įvairūs anksčiau, iki sprendimo dėl trėmimo parengtų dokumentų (pažymų, aktų, apklausų protokolų, kt.), nuorašai. Suformuotoje byloje būdavo parengiama išvada dėl šeimos ištrėmimo, kurią tvirtindavo ir sankcionuodavo aukštesni LSSR VSM ir LSSR prokuratūros pareigūnai. Galutinį sprendimą dėl kiekvienos šeimos priimdavo Ypatingasis pasitarimas prie SSRS valstybės saugumo ministro. Fizinių trėmimo veiksmų atlikimui valstybės saugumo žinybos apskričių (rajonų) skyriuose būdavo suformuojamos operatyvinės grupės. Kiekviena iš tokių grupių iš gyvenamosios vietos paimdavo ir etapavimui perduodavo vieną - tris šeimas. Šeimos narių paėmimą iš gyvenamosios vietos operatyvinės grupės vyresnysis įformindavo vietoje surašydamas trėmimo bylos dokumentą - apklausos lapą. Šeimos narių perdavimą etapavimui (perdavimą į geležinkelio ešeloną) operatyvinės grupės vyresnysis įformindavo atitinkama pažyma.

Teismo posėdyje apklaustas specialistas A. T. sutiko su istorinėje - archyvinėje pažymoje nurodytais duomenimis ir parodė, kad išvada dėl ištrėmimo yra būtinas bet kurios trėmimo bylos dokumentas. Tokia išvada būdavo parengiama pagal LSSR VSM apskričių vadovų pateiktą dokumentinę medžiagą (įskaitos bylą). Jos rengėjas, šiam darbui paskirtas LSSR VSM pareigūnas, susipažindavo su įskaitos bylos duomenimis, įsitikindavo, kad nėra aplinkybių, dėl kurių konkrečios šeimos narių ištrėmimas būtų negalimas, ir parengdavo išvadą kad „šeima gali būti išvežta“. Parengtos išvados dėl ištrėmimo būdavo pasirašomos ir „užtvirtinamos“ aukštesnių pareigūnų. Po išvadų dėl trėmimo sankcionavimo jos kartu su įskaitos bylų medžiaga būdavo perduodamos į apskritis - fizinių trėmimo veiksmų vykdytojams.

Prie baudžiamosios bylos yra prijungtos visų trėmimo bylose rastų dokumentų kopijos, todėl teismas turėjo visas galimybes nustatyti pirminės dokumentinės medžiagos turinį ir rengėjus, jos perdavimo LSSR VSM centriniam aparatui aplinkybes, sprendimų dėl ištrėmimo (išvadose) pagrindus, tokius sprendimus priėmusius, sankcionavusius ir vykdžiusius pareigūnus, kitas su tuo susijusias aplinkybes, tačiau teismas šių aplinkybių nenustatinėjo.

Teismas neteisingai interpretavo trėmimo bylos dokumento - išvados dėl ištrėmimo - esmę ir reikšmę, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad parengdamas ir pasirašydamas kaltinime nurodytas išvadas dėl penkiolikos civilių gyventojų šeimų ištrėmimo, jų rengėjas A. K. šių šeimų narių ištrėmimo nesąlygojo, tik formaliai sutikslino jų asmens duomenis. Tokios išvados prieštarauja rašytinei bylos medžiagai. A. K. teismui parodė, kad dokumentuose nurodytų asmenų jis asmeniškai nepažinojo, tokių asmenų „nenustatinėjo, nebendravo su jais, neapklausinėjo“, tačiau byloje esančių išvadų dėl civilių gyventojų ištrėmimo turinys rodo, kad savo esme dokumentas buvo skirtas ne „duomenų sutikrinimui“, bet sprendimo dėl ištrėmimo priėmimui. Bylos medžiaga patvirtina, kad tuometinio LSSR VSM žemesnės grandies pareigūno A. K. parengtos išvados dėl ištrėmimo buvo patvirtintos aukštesnių LSSR VSM pareigūnų (aptariamus dokumentus tvirtino LSSR VSM 2-N valdybos viršininkas S. F. ir LSSR VS ministras N. G.), o dėl asmenų, siejamų su partizanais (J., N., Š. atvejais), dar buvo sankcionuotos LSSR prokuroro. Tokia dokumento parengimo, tvirtinimo, sankcionavimo tvarka rodo išskirtinę jo reikšmę trėmimo bylų dokumentų kontekste, tuo pačiu paneigia teismo išvadas apie formalų, „duomenis patikslinantį“, šio dokumento pobūdį.

Iš specialisto A. T. parodymų ir trėmimo bylų dokumentų turinio matyti, kad visais kaltinime nurodytais atvejais išvados dėl ištrėmimo buvo vieninteliai sprendimai, sudarę teisinį pagrindą fiziniams trėmimo veiksmų vykdytojams prievarta paimti civilius gyventojus iš jų gyvenamųjų vietų, perduoti juos į geležinkelio ešeloną, etapuoti į tolimus SSRS regionus ir ten apgyvendinti. LGGRTC istorinėje - archyvinėje pažymoje nurodyti Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministro sprendimai, kaip galutiniai sprendimai dėl šeimų ištrėmimo, buvo rasti tik trijų kaltinime nurodytų civilių gyventojų šeimų, siejamų su partizanais, trėmimo bylose (J., N. ir Š. atveju) ir tokie sprendimai buvo priimti jau po minėtų šeimų narių ištrėmimo (asmenys į geležinkelio ešeloną perduoti 1949-03-25, o sprendimai dėl jų ištrėmimo priimti tik 1949-08-31). Kitais kaltinime nurodytais atvejais, dėl civilių gyventojų N., K., Ž., G., S., Č., B., K., S., P., P., M. šeimų narių trėmimo, Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministro sprendimai priimti nebuvo, šiais atvejais buvo tik A. K. parengtos išvados. A. K. duomenis išvadose nurodė ne savo nuožiūra, bet pagal tuo metu galiojusių norminių aktų reikalavimus, suvokdamas dokumento reikšmę ir teisines pasekmes. 1949-03-25 Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus ir LSSR valstybės saugumo ministro potvarkyje Lietuvos komunistų partijos apskričių komitetams ir valstybės saugumo ministerijos apskričių skyriams dėl pasirengimo trėmimui nurodyta, kad neturi būti iškeldintos buožių, nacionalistų arba „banditų“ šeimos, kuriose yra sovietinės armijos kariškių, apdovanotų SSRS ordinais arba turinčių ypatingų nuopelnų tėvynei; ištremiamųjų turtas pagal aktus perduotinas kolchozams ar sovchozams; aktų blankai gaunami per valstybės saugumo ministeriją. Aptariamose išvadose faktinius įskaitos bylų duomenis A. K. aptarė aukščiau nurodyta apimtimi ir forma. Ši aplinkybė ir aplinkybė, kad A. K. parengtose išvadose daroma aiški nuoroda į trėmimui pagrindą sudarantį slaptą LSSR ministrų tarybos nutarimą Nr. 176/ss, paneigia A. K. teisme duotus parodymus, jog civilių gyventojų trėmimą reglamentuojantys norminiai aktai, jų reikalavimai 1949 m. jam nebuvo žinomi. Specialistas A. T. parodė, kad A. K., kaip pareigūnas priėmęs sprendimus dėl ištrėmimo, buvo „trėmimo mechanizmo“ dalyvis. Kaltinime A. K. veiksmai ir yra nurodyti kitų trėmimo procese dalyvavusių asmenų veiksmų kontekste, tačiau teismas A. K. veiksmus vertino izoliuotai, atsiedamas nuo kvalifikacine prasme reikšmingų bylos aplinkybių.

Apelianto teigimu, istorinių ir faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad civilių gyventojų trėmimo organizavimo ir vykdymo procesas buvo realizuojamas daugelio skirtingos kompetencijos pareigūnų veiksmais, laikantis iš anksto numatytos procedūrinės tvarkos, todėl šioje veiksmų grandinėje dokumentinės medžiagos parengimo, jos vertinimo, sprendimo dėl ištrėmimo priėmimo veiksmai, kaip ir sprendimo vykdymo veiksmai (fizinis asmenų išvežimas), vertintini kaip trėmimo vykdytojo veiksmai ir A. K. veika kvalifikuotina pagal BK 102 straipsnį.

A. K. skiriant bausmę pagal BK 102 straipsnį, atsižvelgtina, į tai, kad jis padarė baigtą, labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį sunkius padarinius nukentėjusiesiems. Nustatyta A. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. A. K. anksčiau neteistas, nebaustas, charakterizuojamas patenkinamai, yra senyvo amžiaus. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, apeliantas prašo A. K. skirti realią laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimesnę bausmės minimumui.

Apeliantas prašo tenkinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, nes jie yra pagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, A. K. pripažinti kaltu pagal BK 102 straipsnį, paskirti jam 7 metų laisvės atėmimo bausmę ir, pritaikius BK 76 straipsnio 1 dalį, nuo paskirtos bausmės atleisti. Nukentėjusioji E. L. prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteisti A. K. atsižvelgiant jo amžių ir sveikatos būklę. Išteisintojo A. K. gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme ištirtus, patikrintus įrodymus, bei iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, nepagrįstai didesnę įrodomąją galią skyrė kaltinamojo parodymams bei kaltinamajam palankiems bylos įrodymams, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, ir pripažino neįrodyta, jog A. K. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. K. išteisintas pagal BK 102 straipsnį, yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme,

n u s t a t ė:

A. K., būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (VSM) Tardymo dalies 2-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyr. tardytoju, bendrininkaudamas su kitais sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų darbuotojais, vykdė civilių gyventojų trėmimą iš okupuotos Lietuvos teritorijos, tuometinės Vilkaviškio apskrities, į okupavusios valstybės, SSRS, teritoriją, o būtent:

vykdydamas 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebetęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176vs „Dėl buožių iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, remdamasis laikotarpyje nuo 1949-02-16 iki 1949-03-03 LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus viršininko pavaduotojo A. P. ir LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus 2-N poskyrio viršininko pavaduotojo A. Š. surinkta ir pateikta Vilkaviškio apskrities civilius gyventojus kompromituojančia dokumentine medžiaga, 1949-02-24 paruošė ir savo parašu patvirtino išvadas dėl V. J. ir jo šeimos narių E. J., J. J., N. I. J. (po santuokos – Š.); E. N. ir jos šeimos narės A. N.; J. Š. ir jo šeimos narių M. Š., J. Š., J. J. Š. ištrėmimo į nutolusius SSRS rajonus specialiajam apgyvendinimui, tęsdamas veiką, 1949-03-05 paruošė ir savo parašu patvirtino išvadas dėl O. N. ir jos šeimos narių K. A. N., J. N.; A. K. ir jo šeimos narių O. K., A. K., E. K. (po santuokos L.), J. K.; S. Ž. ir jo šeimos narės J. Ž.; S. G. ir jo šeimos narių M. G., V. G.; V. S. ir jos šeimos narės U. S.; A. Č. ir jo šeimos narių M. Č., J. Č., Z. Č.; T. B. ir jo šeimos narės M. B.; A. K. ir jo šeimos narių O. K., A. K., M. K., A. B., M. B.; V. S. ir jo šeimos narių A. S., M. S., K. S. ištrėmimo į nutolusius SSRS rajonus specialiajam apgyvendinimui, tęsdamas veiką, 1949-03-07 paruošė ir savo parašu patvirtino išvadas dėl A. P. ir jo šeimos narių T. P., A. P., M. P., J. P.; U. P. ir jos šeimos nario A. P.; J. M. ir jo šeimos narių J. M., J. M., J. M., J. M., Z. M. ištrėmimo į nutolusius SSRS rajonus specialiajam apgyvendinimui, po ko, minėtas išvadas patvirtinus LSSR VSM 2-N valdybos 2-ojo skyriaus viršininkui S. F. ir LSSR VSM ministrui N. G., jų pagrindu 1949-03-25 LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus operatyvinis įgaliotinis V. K., LSSR VRM Vilkaviškio apskrities skyriaus Pajevonių valsčiaus poskyrio viršininkas V. K., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus Vilkaviškio valsčiaus poskyrio operatyvinis įgaliotinis N. M., LSSR VRM Vilkaviškio apskrities skyriaus Gižų valsčiaus poskyrio viršininkas S. D., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities Pajevonių valsčiaus poskyrio e. viršininko p. I. P., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus Žaliosios valsčiaus poskyrio operatyvinis įgaliotinis A. R., LSSR VRM Vilkaviškio apskrities skyriaus Pilviškių valsčiaus poskyrio viršininkas R. V., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis B. K., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis K. V. B., LSSR VSM Vidaus kariuomenės 1/53 partinio biuro sekretorius S., kurio tikslūs asmens duomenys tyrimo metu nenustatyti, ir kiti tyrimo metu nenustatyti sovietinių represinių struktūrų atstovai sulaikė ir į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 perdavė civilius Lietuvos gyventojus, atitinkamai, V. J., E. J., J. J., N. I. J. (po santuokos – Š.); E. N., A. N.; J. Š., M. Š., J. J. Š.; O. N., K. A. N., J. N.; A. K., O. K., A. K., J. K.; S. Ž.; S. G., M. G., V. G.; V. S., U. S.; A. Č., M. Č., J. Č. (po santuokos – A.), Z. Č. (po santuokos – B.), E. M., A. M.; T. B., M. B.; A. K., O. K., A. K., G. B.; V. S., A. S., M. S., K. S.; A. P., T. P., A. P., M. L. P. (po santuokos – K.); U. P., A. P.; J. M., J. M., J. M., J. M., Z. M., dėl ko šie asmenys prievarta buvo išvežti į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį.

Išteisintasis A. K. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu kaltės nepripažino ir parodė, kad su asmenimis, nurodytais kaltinime, kaip veikusiais kartu grupėje, jis asmeniškai nebuvo ir nėra pažįstamas, su jais nebendravo ir jokių klausimų dėl trėmimo, nei kitų tarnybinių klausimų neaptarinėjo. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis ir nurodyti asmenys veikė kartu susitarę, byloje nėra. Rezistencijos ir genocido instituto atstovas duodamas parodymus teisme patvirtino aplinkybę, kad civilių žmonių trėmimo operacija buvo rengiama slapta. Jo manymu, duomenų apie tai, kad jis dalyvavo šiame procese, nėra. Su priimtais TSRS ir LTSR Ministrų tarybos nutarimai dėl trėmimo jis supažindintas nebuvo, su jais susipažino tik ikiteisminio tyrimo metu. Išanalizavęs įskaitos bylas, esančias byloje, istorinius dokumentus, rezistencijos ir genocido instituto atstovo parodymus apie dokumentų, kuriuose yra jo parašas, reikšmę, jis nurodo, kad dėl jo veiksmų, t.y. dokumento - išvados techninio įforminimo momentu, teisinių pasekmių konkretaus asmens trėmimui nekildavo. Net po išvados prokuroro ir valstybės saugumo pirmininko sankcionavimo, išvada būdavo rekomenduojamojo pobūdžio. Aktu, kuris tapo trėmimo sprendimu buvo 1949 m. kovo 19 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 176 ss., o taip pat potvarkiai Nr. 245 ir 345, kurie reglamentavo trėmimo operacijos vykdymo tvarką. Jis pats jokių vykdymo veiksmų neatliko, pavyzdžiui - nenustatinėjo tų asmenų, nebendravo su jais, neapklausinėjo, nesulaikinėjo, nekonvojavo, ką patvirtino visi apklausti teisme liudytojai. Nėra pagrindo techninį dokumento įforminimą pripažinti kaip trėmimo vykdymą. Jo nuomone, įrodymų, liudijančių apie tai, kad jis įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 102 str., nėra, todėl prašė nutraukti baudžiamąją bylą nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties.

Nors A. K. kaltės nepripažino, tačiau jo kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais.

Teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusysis J. J. parodė, kad kaltinamojo nepažįsta, jo nėra matęs. Nurodė, kad 1949 m. kovo 25 d. išvežė jį, jo tėvus ir sesę į Sibirą. Pakrovė į vagonus Vilkaviškio geležinkelio stotyje, į tą mažą vagonėlį sugrūdo apie 24 žmones. Kodėl veža, niekas nepasakė, jokių raštų niekas nerodė. Iš tremties grįžo 1957 m., tėvai grįžo anksčiau. A. K. jie nepažinojo ir jo nežinojo, nebuvo jo nei matę, nei susitikę. Jiems bylą parodė tik Sibire gyvenamojoje vietoje, kai prašė perkelti į kitą vietą, nes nebuvo ką valgyti, tai komendantas perskaitė, kas pasirašė dėl trėmimo, pasirašyta buvo kaimynų, kurie į tą kaimą tik buvo parėję, kaimynai įskundė, tai tie, kurie apsigyveno ištremtųjų namuose. A. K. pavardės niekur nebuvo, apie jį sužinojo tik šioje byloje. Kas kaltas dėl trėmimo, nežino, turbūt kalta Tarybų valdžia, trėmimo metu buvo nepilnametis, reiškia 100 000 litų civilinį ieškinį ir prašo jį tenkinti, nes skriauda padaryta visam gyvenimui.

Nukentėjusioji I. N. Š. parodė, kad kaltinamojo nepažįsta, pirmą kartą apie jį išgirdo, tik kai gavo dokumentus dėl šios bylos pradėjimo. Ji buvo ištremta kartu su tėvais ir broliu, kai jai buvo 7 metai, iš tremties grįžo 1956 m., tačiau į tėviškę nebuvo leista sugrįžti. Su bylos medžiaga susipažino. Mano, kad jeigu yra dokumentai, kuriuos kaltinamasis pasirašė, tai tada jo iniciatyva viskas buvo, dokumentai nemeluoja. Reiškia 500 000 litų civilinį ieškinį už sugadintą gyvenimą ir 100 000 litų turtinė žala, nes tėvų ūkis buvo suniokotas.

Teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusioji E. L. parodė, kad kaltinamąjį mato pirmą kartą. Nurodė, kad jos pavardė buvo K., buvo ištremti K. A., O. mama, A. ir J. brolis. Ji buvo įtraukta į sąrašus, tačiau jos neištrėmė, nes buvo paslėpta, tuo metu jai buvo 15 metų. Iš tremties grįžo visa šeima. Jų šeima gyveno (duomenys neskelbtini) kaime. Atgimimo metais vyresnis brolis jos prašė kreiptis į archyvus ir surasti dokumentus, dokumentą su A. K. pavarde matė gal 2005 m., jis dokumente asmeniškai parašė, kad peržiūrėjo viską dėl to trėmimo. Išvada dėl trėmimo padaryta A. K. vardu, kuris žiūrėjo bylą, vykdė įsakymą ir nusprendė, kad reikia ištremti. Ji turi tremtinės statusą ir reiškia 300 000 litų civilinį ieškinį, atstovaudama visai šeimai, jei bus priteista, tai pasidalins su mirusių brolių palikuonimis, nes visi buvo diskriminuojami.

Nukentėjusysis A. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamojo nepažįsta, apie trėmimus nieko nežino, yra gimęs Lietuvoje 1960 m., po tėvo grįžimo iš tremties. Tėvukas ir močiutė buvo ištremti, tėvukas tenai vedė, sesuo gimė tenai. Visi grįžo į Lietuvą 1958 m. Kaltinamojo pavardė jam nieko nesako, apie trėmimus ir išgyvenimus jam žinoma tik iš artimųjų pasakojimo, reiškia 400 000 litų ieškinį turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusioji V. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamojo nepažįsta. Žino iš pasakojimų, kaip išvežė tėtį su močiute U.. Tėtis P. A. A., su mama susipažino Sibire ir ten susituokė. Išvežė, kad atseit buvo buožės, žemės turėjo dvidešimt kelis hektarus. Tėvukas turėjo brolį, kurį lyg tai sušaudė. Su byla susipažino, o apie A. K. sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Mano, kad jis kaltas, jei nebūtų vykdytojų, trėmimo nebūtų buvę, prašė priteisti 400 000 Lt civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusioji J. S. (K.) parodė, kad A. K. nepažįsta. Ji žino, jog tėvai buvo ištremti, nes tėvas A. K. parašė atsiminimų knygą. Ištremti buvo, nes buvo buožės, turėjo žemės, o senelis buvo kaimo šviesuolis, turėjo daug knygų. Kas tėvus įrašė į sąrašus, negali pasakyti. A. K. pavardę sužinojo tik prieš 4 metus, kai išėmė iš archyvo duomenis, nes iki tol viskas buvo slepiama. Mano, kad be A. K. parašo nieko nebūtų išvežę.

Nukentėjusioji A. G. (N.) teisiamajame posėdyje parodė, kad kaltinamojo nepažįsta. Nurodė, kad kai su šeima buvo ištremta, kai jai buvo 17 metų, į gyvulių vagoną stūmė ir vežė. Jokių pavardžių neatsimena, vežė, nes juos kažkas įskundė, vežant jokių dokumentų jai nerodė ir pasirašyti nieko nedavė. Žemės šeima neturėjo, kažkas dėl partizanų įskundė. Į Lietuvą grįžo 1958 m.

Nukentėjusysis S. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamojo nepažįsta. Jo mama A. N. buvo išremta 1949 m. už tai, kad N. - mamos brolis, buvo partizanas. Jį pagavo ir išvežė, o tuo pačiu ištrėmė E. ir A.. Į Lietuvą šeima grįžo 1958 m. Kai čia grįžo, neregistravo niekur, darbo nedavė, badas buvo, grįžę gyveno Klaipėdos rajone. Iš gyvenimo Sibire mažai ką beprisimena.

Teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusysis A. G. parodė, kad kaltinamojo nepažįsta ir nėra tekę matyti, ar jo mamai tekę jį matyti, jis nežino. Mama teisme neliudys, nes ji jau nekalba visai, o kai davė parodymus, dar kalbėjo. Jo motina N. E. su seserimi buvo ištremtos 1949 m. kovo mėnesį. Nesidomėjo, už ką trėmė, bet suprato, kad už bendravimą su Lietuvos partizanais, kurie negalėjo apsiginti. Dokumentuose N. ir N. E., A. kaip jo mamos sesuo buvo išsiųsti kaip tautos priešai, nors buvo mažažemiai valstiečiai. Lietuvoje mama jo tėvo nepažinojo, jie susipažino Sibire, jis buvo ištremtas iš Anykščių. Jis (A. G.) gimė tremtyje. Į Lietuvą grįžo 1956 m., o 1958 grįžo G.A. su šeima. Dokumentuose daug painiavos. Pirmiausia grįžo jo šeima - G. E. su šeima, po to grįžo A. G.. Mamos sesuo grįžo po dviejų metų, jis grįžo, kai jam buvo 3 metai. Jam žinoma, kad trėmė, nes šeima buvo apkaltinta. Trėmė trys ginkluoti vyrai, jie pasakė, kad jie turi važiuoti ir viskas. Grįžus iš Sibiro viskas atsiliepė stipriai jaunystėje ir vaikystėje, tėvai važinėjo iš vienos vietos į kitą, kol įsikūrė. Po to buvo problema gauti tėvams darbo, artimųjų nebuvo, tai tėvai vertėsi patys. Kai Raudondvaryje apsistojo, tai prisistatė agentas, žiūrėjo, kad jie būtų lojalūs valstybei, kontroliavo aplinkinius, visi vengė su jais bendrauti. Mokykloje irgi daug priklausė nuo pačių pedagogų, kurie stengėsi juos žeminti, diskriminavo. Stojant į aukštąją buvo problema įstoti, jei gimei Sibire, tai jau buvo aišku, kas per žmogus esi, dėl to tekdavo rinktis paprastą specialybę. Diskriminacija po tremties teko jausti iki 1970 m., nes po to keitėsi atmosfera, atsirado liberalesnių žmonių. V. N. apie 1952 m. mirė lageryje, ten jį nužudė. Reiškia 200 000 litų civilinį ieškinį, nes nuo gimimo patyrė moralinę traumą, kūdikystė prasidėjo liūdnai, mama po gimdymo išėjo į darbą šachtose, o jis 10 val. vienas buvo namuose. Sibire buvo šalta, maitinamas buvo tik po 10 val., o kad neįvyktų kas, tai jį pririšdavo už kojos prie stalo kojos, tokia buvo gyvenimo pradžia.

Nukentėjusioji A. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad kaltinamojo A. K. nepažįsta. Ji matė tik aktą, kur išvardintos jos tėčio dėdės ir tėčio pavardė, pasirašyta dėl ištrėmimo ir pasirašyta kaltinamojo. Tėtį ištrėmė su K. šeima, ištrėmė už nieką, nes buvo svečiuose pas tą šeimą, kurią trėmė. Dėl ko trėmė dėdę A. K., nežino, bet atrodo, kad su Lietuvos kariuomene buvo susijęs, karininkas buvęs. Ji 1953 m. gimė Rusijoje, o šeima iš tremties grįžo 1957 m. Civilinio ieškinio nereiškia.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2011-12-06 pateiktoje istorinėje – archyvinėje pažymoje „LSSR  MGB tardymo dalis 1947-04-01  -  1950-08-01“ yra pateikiami duomenys apie LSSR NKGB-MGB Tardymo skyriaus Vilniuje struktūrą, veiklą (t.1, b.l.114-117) bei 2011-12-06 istorinėje –archyvinėje pažymoje „Lietuvos gyventojų trėmimo organizavimas ir vykdymas“, kurioje pateikiami duomenys apie masinius prievartinius gyventojų trėmimus, tarp jų ir trėmimus 1949 m. Lietuvos gyventojų trėmimai buvo vykdomi Sovietų sąjungos aukščiausios politinės bei su ja koloboravusios Lietuvos valdžios iniciatyvomis. Tiesiogiai jų vykdymą planavo ir organizavo valstybės saugumo institucija (NKVD/NKGB/MGB), konkrečių šeimų trėmimą planavo ir vykdė jo apskričių (rajonų) skyriai, jiems talkinti buvo mobilizuojami kitų institucijų atstovai. Trėmimų planą kontroliavo SSSR MGB ir LSSR MGB vadovybės, prokuratūra bei sovietiniai partiniai organai. Įskaitos (trėmimo) bylų medžiaga fiksuoja kiekvienos konkrečios šeimos iškeldinimo iš gyvenamosios vietos faktą, atskleidžia esmines deportavimo į paskirtą tremties vietą aplinkybes. Iš MGB apskrities (rajono) skyriaus įskaitos bylos patekdavo į LSSR MGB centrinį aparatą (t.1, b.l.118-120).

Pirmos instancijos teismo posėdyje apklaustas Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyr. specialistas A. T. nurodė, kad Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centre dirba nuo 2005 m. ir parodė, kad šioje byloje tyrimų ir išvadų rengti neteko, tačiau su išvada susipažino, su ja sutinka, nes išvada paruošta, remiantis archyviniais dokumentais. Jis nurodė, kad išvadoje esantis žodis ,,įsakė“ nėra tikslus. A. K. parašai yra tik ant išvadų, o išvados - tai standartiniai dokumentai, kiekvienoje tremties byloje toks dokumentas turi būti, jo pasirašymas išvadoje (vien tik jo parašas) nesąlygoja ištrėmimo, jis buvo tik vienas iš dalyvavusių pareigūnų, ar jo balsas lemiamas, ar ne – pasakyti keblu, nes kiekvienas pareigūnas atlieka savo žingsnį, jie vadovaujasi įsakymais. ,,Įsakė tremti“ kaip parašyta byloje, tai to nėra, jis negalėjo įsakyti, jis atliko tik tai, kas jam pavesta buvo. Priėmė sprendimą dėl trėmimo - tai jau parašyta išvadoje, ji pasirašyta A. K.. Bet kuris pareigūnas turėjo atlikti būtent jam pavestą užduotį, peržiūrėti dokumentus ir padaryti išvadą. Pagal dokumentus pasakyti, ar žmogus galėjo atsisakyti tvirtinti išvadą ar ne, negalima. Per darbo praktiką kitokių dokumentų, kad išvada būtų netinkama tremti dėl ko nors, neteko susipažinti, kad byloje būtų parašyta, kad negalima vežti. Tai buvo standartinė procedūra. Kai būna netiksliai užrašytos pavardes, tai viskas buvo tikslinama ir vėl daroma išvada trėmimui. Pirminę medžiagą pagal instrukciją pateikdavo apskričių MGB vadovai: jie surinkdavo partines, finansines žinias ir parengdavo bylas, jei nekyla problemų dėl vardų ar pavardžių. Kaltinamasis A. K. tik tvirtindavo, kad surinkti dokumentai visi, kad tarp tremiamų asmenų nėra armijos karių, pasižymėjusių valdžiai, ir pasirašydavo išvadą. Jis atlikdavo kaip ir patikrinimą, duomenų teisingumą. Jo parašas tvirtina, kad duomenys teisingi, užpildyta viskas teisingai, ir šeima gali būti išvežta. Buvo planas, kad reikia peržiūrėti įskaitos bylas, tam reikalui sudaryta grupė ir 30 pareigūnų, tai tie žmonės tikrina ir užtvirtina, kas jiems pateikta su bylos medžiaga. Kad A. K. būtų tame sąraše, tokių duomenų nerasta. Jo darbas buvo nurodymų vykdymas: peržiūrėti, kas neaišku tikslinti, surašyti išvadą ir pateikti tvirtinti, nes tą išvadą dar pasirašydavo kiti, tiksliau užtvirtindavo išvadą. Dokumentus siųsdavo patikrinimui Vilniuje į centrinį aparatą. Buvo planas dėl tyrimo grupės sudarymo, grupę sudarė patyrę darbuotojai, būtent grupė iš 30 žmonių. Operatyviniai darbuotojai - sąvoka plati, nes tokį pat dokumentą pasirašydavo ir kito skyriaus darbuotojas, kuriam buvo pavesta tai daryti dėl darbuotojų stygiaus, dėl didelio krūvio. Operatyvinių padalinių buvo didelė įvairovė, pagal kokius kriterijus sudaryta grupė - duomenų nėra, bet žmonės atrinkti pagal jiems reikalingus kriterijus ir jie dirbdavo. Dokumentai būdavo jau pateikiami kaip byla, kuri turėjo savo sudedamąsias dalis, dokumentuose atsispindėti turėjo konkretūs duomenys, operatyviniai pranešimai, socialinė kilmė - tai buožė, kad yra samdoma jėga, pažyma ar nėra tarnaujančių kariuomenėje, nėra ar nusipelniusių žmonių. Iš turimų dokumentų nesimato, ar išvados rengėjas dalyvavo tolimesniame procese. Matosi tik pasirašymo data, toliau pasirašo S. F., ir ministras saugumo pasirašo. Kitokių dokumentų jo (A.K.) pasirašytų byloje nėra. Tolimesniuose procedūriniuose veiksmuose nesimato, kad jis dalyvautų, tik matosi, kad jis išvadą pasirašė. Išvada - būtinas dokumentas, tai viena iš sudedamųjų tremties bylos dokumentų, jos niekas negali pakeisti. Ypatingieji pasitarimai priimdavo sprendimus, būdavo išrašai protokolų standartinės formos, galėjo būti, kad jie buvo priimami po faktinio išvežimo, nes būdavo teikiami į Maskvą tvirtinimui, nes kada būdavo posėdis tada ir tvirtindavo. Į Maskvą keliaudavo dokumentacija, kuri būdavo pridedama prie bylos, apskritis nelaukdavo patvirtinimo iš aukščiau, vietiniai čekistai viską vykdė. Pas ministrą patekti dokumentai privalėjo, nes tai buvo sudedamoji bylos rengimo dalis. Faktinius vykdytojus pasiekdavo dokumentai pagal planus grąžinami į apskritis su išvada, o operatyvinės grupės vadovas gaudavo tik konkrečias šeimas, nurodytas voke, ir konvojuodavo, o pati byla būdavo apskrityje, į ją įsegama pažymos apie šeimos pakėlimą ir  konvojavimą,  pažyma apie pristatymą į ešeloną. Vykdytojai turėjo tik sąrašą tų, kuriuos turėjo ištremti, vadovas turėjo duomenų tik tiek, kiek reikia tremti, buvo pažymos į ešeloną, kitą į apskritis perduoti. Konkretaus trėmimo veiksmų vykdytojai nesusipažindavo su visa bylos medžiaga. Iš pateiktos pažymos matyti, kad kaltinamojo (A. K.) vaidmuo - dalyvavimas trėmimo mechanizme. Būdamas pareigūnu jis dalyvavo 1949 m. trėmime, pasirašant tuos dokumentus. Tai nėra įsakymas tremti, o tik kaip dalyvavimas įsakymo vykdyme, pasirašęs dokumentą (išvadą) asmuo taip pat dalyvavo vykdant įsakymą tremti. Ar buvo kitų dokumentų, be šių pažymų, pasirašytų A. K., negali pasakyti. Apie trėmimus informacija buvo slapta, ją žinojo tam tikras ratas asmenų: apskričių vadovai, ministrai, įgaliotiniai - tai aukšto rango, kiti sužinodavo tik prieš pat operaciją, kaip ir operatyvinės grupės vadovas tik prieš pat operacijos vykdymą, o ar žinojo sekretoriatas, pažymų rinkėjai –  pasakyti sunku, gal daugiau numanė. Ar tas, kuris pasirašė išvadą, buvo informuotas apie sprendimo įvykdymą nežino, nes dokumentai archyviniai to neparodo, apie tai nėra duomenų.

SSR MT 1949 sausio 29 nutarimu Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebesitęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“ nutarta iš viso iškeldinti 29000 šeimų, kurias sudaro 87000 žmonių, iš jų iš Lietuvos SSR 8500 šeimų, 25500 žmonių. Asmenis iškeldinti į Irkutsko sritį. Iškeldinimą įvykdyti 1949 m. kovo 20-25 dienomis. Šeimas iškeldinti pagal patvirtintus sąrašus, Ypatingojo pasitarimo prie SSR MGB nutarimą (t. 1, b.l. 40-42).

1949-03-10 Lietuvos SSR MGB „A“ skyriaus viršininkui papulkininkui drg. G. buvo siunčiamos nacionalistų, nacionalistinių gaujų dalyvių šeimų įskaitos bylos: V. J., J. Š. (t. 1, b.l. 54).

              1949-03-11 Lietuvos SSR MGB „A“ skyriaus viršininkui papulkininkui drg. G. buvo siunčiamos nacionalistų, nacionalistinių gaujų dalyvių šeimų įskaitos bylos: E. N. (t. 1, b.l. 55).

              Atskirų buožių šeimų, ištremtinų pagal bylą „P.“ Lietuvos SSR Vilkaviškio apskrityje, neištremtų dėl įvairių priežasčių sąraše nurodyta, jog iš viso 26 įskaitos bylose neištremta 42 asmenys. Tame tarpe: K. M., B. A., B. M. (įskaitos bylos Nr. 10504); Ž. J. (įskaitos bylos Nr. 10502); M. J. (įskaitos bylos Nr. 10519) (t. 1, b.l. 58-60).

              Vilkaviškio apskrities buožių šeimų, iškeltų 1949 m. kovo 25 d. už Lietuvos SSR ribų sąraše įtraukti: Č. A., Č. M., Č. J., Č. Z., M. E. (įskaitos bylos Nr. 10505); S. V., S. A., S. M., S. K. (įskaitos bylos Nr. 9069); S. V., S. U. (įskaitos bylos,  Nr. 6870); P. A., P. T., P. A., P. M. (įskaitos bylos Nr. 10521); N. O., N. J., N. K. (įskaitos bylos Nr. 10527); P. U., P. A. (įskaitos bylos Nr. 10452); K. A., K. O., K. A.-A., K. J. (įskaitos bylos Nr. 9073); B. T., B. M. (įskaitos bylos Nr. 10508); G. S., G. M., G. V. (įskaitos bylos Nr. 10503); K. A., K. O., K. A., B. G. (įskaitos bylos Nr. 10504); M. J., M. J., M. J., M. J., M. Z. (įskaitos bylos Nr. 10519) (t. 1, b.l. 66-76).

              LSSR MGB Vilkaviškio apskrities einančiam viršininko pareigas majorui drg. P. nusiųstos Ministerijos vadovybės patvirtintos įskaitos bylos, įrašytos į šių asmenų šeimų rezervą: B.M., N. E. (t. 1, b.l. 78).

              Ešelonas Nr. 97354. Ištremiamų buožių ir banditų šeimų, vykstančių VRM Irkutsko srities valdybos žiniom ešelono sąraše nurodyta, kad šeimų pakrovimo vieta yra Lietuvos geležinkelio Pilviškių stotis, paskirties vieta – Rytų Sibiro geležinkelio Irkutsko stotis. Į sąrašą įtraukti: K. A., K. O., K. A., B. G. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); G. S., G. M., G. V. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); B. T., B. M. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); Ž. S. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); K. A., K. O., K. A.-A., K. J. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); P. U., P. A. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); P. A., P. T., P. A., P. M. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); S. V., S. A., S. K. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); S. V., S. U. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); N. O., N. J., N. K. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); M. J., M.J., M. J., M. J. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); J. V., J. E., J. I., J. J. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)); N. E., N. A. (gyvenamoji vieta iki ištrėmimo (duomenys neskelbtini)) (t. 1, b.l. 86-100).

              Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2012-02-20 pranešime Nr. 37R-24 nurodyta, kad SSRS MGB ministro pavaduotojo S., LSSR MGB ministro G. ir SSRS MGB įgaliotinio J. pasirašyto potvarkio Nr. 245, kuriame nurodyta operaciją „P.“ pradėti 1949-03-25 6 h, originalas saugomas ypatingajame archyve. SSRS MGB įgaliotinio J. ir LSSR MGB ministro G. pasirašyto potvarkio Nr. 324, kuriame nurodyta operaciją „P.‘ pabaigti 1949-03-28 18 h, dokumentas saugomas Lietuvos ypatingajame archyve. Iš Vilkaviškio apskrities Pajevonio valsčiaus numatyta ištremti 46 šeimas, iš Kybartų valsčiaus – 13 šeimų, iš Vilkaviškio valsčiaus – 20 šeimų, iš Alvito valsčiaus – 10 šeimų. Vilkaviškio apskrityje 1949 m. kovo mėn. gyvenusių „b“, kurie numatyti išremti 1949 m. kovo mėn. sąrašuose rastos P. A., P. T., P. A., P. M., P. J., P. U., P. A., K. A., K. O., K. A., K. J., K. E., N. O., N. K., N. J., pavardės. Asmenų, ištremtų 1949-03-25, sąraše  rastos P., N., P., K. šeimų pavardės (t. 1, b.l. 107-108).

              Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011-12-06 pateikė istorinę-archyvinę pažymą „LSSR MGB Tardymo dalis 1947-04-01 - 1950-08-01“, kurioje yra duomenų apie LSSR NKGB-MGB Tardymo skyriaus Vilniuje struktūrą, veiklą (t. 1, b.l. 114-117).

              Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011-12-06 pateikė istorinę-archyvinę pažymą „Lietuvos gyventojų trėmimų organizavimas ir vykdymas“, kurioje yra pateikti duomenys apie masinius prievartinius gyventojų trėmimus, tarp jų ir apie trėmimus 1949 m. Lietuvos gyventojų trėmimai buvo vykdomi Sovietų sąjungos aukščiausiosios politinės bei su ja kolaboravusios Lietuvos valdžios iniciatyvomis. Tiesiogiai jų vykdymą planavo ir organizavo valstybės saugumo institucija (NKVD/NKGB/MGB), konkrečių šeimų trėmimą planavo ir vykdė jo apskričių (rajonų) skyriai, jiems talkinimui buvo mobilizuojami kitų institucijų atstovai. Trėmimų procesą kontroliavo tiek SSSR MGB ir LSSR MGB vadovybės, tiek prokuratūra bei sovietiniai-partiniai organai. Įskaitos (trėmimo) bylų medžiaga fiksuoja kiekvienos konkrečios šeimos iškeldinimo iš gyvenamosios vietos faktą, atskleidžia esmines deportavimo į paskirtą tremties vietą aplinkybes. Iš MGB apskrities (rajono) skyriaus įskaitos bylos patekdavo į LSSR MGB centrinį aparatą (t. 1, b.l. 118-120).

              Lietuvos ypatingojo archyvo 2011-11-22 pateiktame LSSR valstybės saugumo ministrui generolui-leitenantui draugui G. raporte apie operatyvinių priemonių pravedimo byloje „PRIBOJ“ Vilkaviškio apskrityje rezultatus nurodyta, kad Vilkaviškio apskrityje buvo patvirtinta operatyvinei įskaitai ištrėmimui 194 šeimos. Buvo duota ištrėmimui 106 šeimos. Iš patvirtinto 175 šeimų kontingento ištremta 149 šeimos iš 480 asmenų. Iš viso apskrityje ištremta 163 šeimos iš 530 asmenų. Taip pat išsamiai aprašytas pasiruošimas trėmimams, visa trėmimų eiga (t. 1, b.l. 133-134).

              Lietuvos ypatingojo archyvo 2011-11-22 pateiktame Lietuvos SSR valstybės saugumo ministro pavaduotojui generolui-majorui Drg. K. raporte nurodyta, kad operacijos vykdymo laikotarpiu nuo 1949 metų kovo 25 iki 29 dienos Vilkaviškio ir Pilviškių stotyse buvo pakrauta 500 šeimų iš 1619 asmenų, iš jų MGB Vilkaviškio apskrities skyrius pateikė ir pakrovė 167 šeimas iš 525 asmenų (t. 1, b.l. 137).

              1949 m. kovo 19 d. priimtas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 176-ss dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos. Nutarime nurodyta (1 p.) ištremti iš Lietuvos SSR teritorijos į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus į spec. tremtį šešis tūkstančius buožių su šeimomis. Nutarimo 1 p. vykdymą pavesti Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijai (t. 1, b.l. 151).

              2011-08-31 specialisto išvadoje Nr. 11-1280(11) konstatuota, kad J., N., K., N., Š., P.,P. šeimų tremties bylose pasirašė A. K. (t. 1, b.l. 182-185).

              2012-03-08 specialisto išvadoje Nr. 11-3265(11) konstatuota, kad S., K., Č., Ž., G., S., B., M. šeimų tremties bylose pasirašė A. K.. Nustatyti, ar skaitmenį datoje įrašė A. K., negalima, kadangi pavieniai skaitmenys netinka parašiusio asmens identifikacijai  (t. 1, b.l. 189-192).

              Pirmos instancijos teismas išteisiamajame  nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog šie įrodymai neįrodo A. K. kaltės dalyvavus kaltinime nurodytų asmenų trėmime. Nors nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys savo parodymuose nurodė, jog A. K. nepažįsta, kai kurie jo pavardę sužinojo tik pamatę archyvo medžiagą, tačiau jie visi patvirtino jų šeimų trėmimo faktą ir aplinkybes, paaiškino patirtą moralinę žalą, išgyvenimus. Rašytiniais bylos įrodymais neginčijamai įrodyta, kad ant penkiolikos išvadų dėl šeimų pasiuntimo į spec. trėmimą yra A. K. parašai patvirtinantys, kad šios šeimos ištremtinos. Iš Lietuvos genocido ir rezidencijos tyrimo centro pateiktų archyvinių dokumentų bei vyr. specialisto A. T. parodymų matyti, kad išvados, ant kurių pasirašė A. K., buvo būtinas, vienas iš sudedamųjų tremties bylos dokumentų. Nors tokios išvados buvo standartiniai dokumentai ir parašas ant jų dar nesąlygojo ištrėmimo, nes jos su kitais dokumentais buvo tvirtinamos aukštesnių pareigūnų (konkrečiu atveju LSSR VSM 2-N valdybos 2-ojo skyriaus viršininko S. F. ir LSSR VSM ministro N. G.), tačiau A. K. parašas ant išvados liudija, kad jis buvo vienas iš pareigūnų dalyvavusių asmenų trėmimo procese. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai A. K. veiksmus vertino atsietai nuo kitų trėmimo procese dalyvavusių pareigūnų ir pripažino, jog A. K. „neatliko aktyvių veiksmų, kuriuos baudžiamasis įstatymas prilygina civilių gyventojų trėmimui“. Iš anksčiau nurodytų istorinių ir faktinių aplinkybių matyti, kad gyventojų trėmimo organizavimo ir vykdymo procesas buvo realizuojamas daugelio skirtingos kompetencijos  pareigūnų veiksmais, laikantis iš anksto numatytos procedūrinės tvarkos. Šiame procese A. K. dalyvavo bendrininkaudamas su kitais sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų pareigūnais, atlikusiais jiems pavestas užduotis: A. P., A. Š., surinkusiais asmenis kompromituojančias medžiagas, S. F., N. G., tvirtinusiais tremties bylas, V. K., V. K., N. M., S. D., I. P., A. R., R. V., B. K., K.V. B., S., kurie betarpiškai sulaikė Lietuvos gyventojus, perdavė į geležinkelio ešeloną Nr.97354 išvežimui. A. K. neigia bendrininkavęs, taręsis su kaltinime nurodytais asmenimis vykdyti asmenų trėmimus. Nors bendrininkavimo požymis – susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis) yra būtinas, tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros veikos, todėl šis požymis nustatomas įvertinus konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Minėta, kad asmenų trėmimo procedūra buvo griežtai reglamentuota, įtraukiant įvairius pareigūnus, pavedant jiems atlikti tam tikras funkcijas, konkrečius veiksmus. Šioje veiksmų grandinėje A. K. veiksmai – pateiktos medžiagos patikrinimas, įvertinimas ir išvados dėl ištrėmimo padarymas, taip kaip ir dokumentinės medžiagos parengimo, jos vertinimo, sprendimo dėl ištrėmimo priėmimo veiksmai, lygiai taip pat kaip ir sprendimo vykdymo (fizinio asmenų išvežimo) veiksmai, galiojančio baudžiamojo įstatymo prasme yra vertinami kaip trėmimo vykdytojo veiksmai.

              A. K. parodymai, kad jis, vykdydamas nurodymą tikrinti tremties bylas ir pasirašydamas išvadas, atliko tik formalų, techninį dokumentų patikrinimą, kuris tremtiniems asmenims pasekmių nesukėlė, su priimtais TSRS ir LTSR Ministrų Tarybos nutarimais dėl trėmimo jis supažindintas nebuvo ir nesuprato 1949 m. įvykių nusikalstamos prasmės, todėl jis nelaikytinas dalyvavusiu asmenų trėmime, paneigtini.

Tarnybinėje kortelėje nurodyta, kad K. A. J., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) 1947-03-01 – 1947-04-01 tarnavo Lietuvos SSR MGB tardymo skyriaus 1 poskyrio vyr. tardytoju, 1947-04-01 – 1950-08-08 tarnavo Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2 skyriaus 1 poskyrio vyr. tardytoju (t. 12, b.l. 170-171). Nors A. K. tvirtina, kad atliko vyr. tardytojo pareigas ir tyrė tik baudžiamąsias bylas, tačiau jo parašai ant tremties bylose esančių išvadų, liudija tai, kad jis atliko ir kitus pavedimus, įsakymus ir nurodymus. Būdamas sveikas, normalios psichikos žmogus, o tokių žmonių poelgiai yra motyvuoti, kontroliuojami, valdomi jo psichikos, jis suvokė vykdomų veiksmų prasmę ir žinojo, jog okupuotos Lietuvos teritorijoje vykdomi žmonių trėmimai. Ilgalaikis A. K. darbas okupacinės valdžios struktūroje rodo jo pasirinkimą susieti savo veiklą su nusikalstama organizacija, dalyvavimą nusikalstamoje organizacijoje, kuri vykdo nusikaltimus žmogiškumui, taip pat , kolegijos nuomone, rodo A. K. ketinimų kryptingumą, kad jis pasirinko tarnauti okupacinei valdžiai, vykdyti jos nurodymus, taip pat ir dalyvauti asmenų trėmime laisva valia, suvokdamas šios nusikalstamos veikos pavojingumą, kartu paneigia ir jo aiškinimus, kad jis nesuvokė tuometinės politinės situacijos. Iš A. K. pasirašytų išvadų turinio tremties bylose matyti, kad jos surašytos laikantis tuo metu galiojusių norminių aktų reikalavimų, suvokiant dokumento reikšmę ir prasmę, darant nuorodą į trėmimui pagrindą sudarantį slaptą LTSR  Ministrų tarybos nutarimą Nr.176/ss ir tai paneigia A. K. parodymus, jog civilių gyventojų trėmimą reglamentuojantys norminiai aktai, jų reikalavimai 1949 m. jam nebuvo žinomi.

Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnis nustato, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų vykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais, taip pat kad negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu. Tačiau minėtame straipsnyje nustatyta, kad šis straipsnis neturi kliudyti teisti ar nubausti kiekvieną asmenį už kokį nors veiksmą ar neveikimą, kurie jų vykdymo momentu buvo laikomi nusikaltimais pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus. Okupuotos valstybės civilių asmenų trėmimas tai yra ta veika, dėl kurios padarymo A. K. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme buvo pareikšti kaltinimai, tiek pagal tarptautinę, tiek pagal nacionalinę teisę yra pripažįstamas vienu iš nusikaltimų žmogiškumui ir už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė BK 102 straipsnyje.

Teisėjų kolegija, iš naujo ištyrusi bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, priešingai, nei pirmos instancijos teismas, priėjo prie išvados, kad A. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 102 straipsnyje, yra įrodyta, todėl už šio nusikaltimo padarymą jam skirtina bausmė.

Skiriant A. K. bausmę, atsižvelgtina į tai, kad jo padarytas nusikaltimas ne tik yra labai sunkus (BK 11 straipsnio 6 dalis), ypatingai pavojingas, bet ir sunkus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas. A. K. padaryto nusikaltimo padariniai yra labai sunkūs, nulėmę penkiolikos šeimų ilgalaikę tremtį, prievartinį darbą, izoliaciją nuo kitų artimųjų, kai kurių ir netektį. A. K. atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Lietuvos baudžiamasis įstatymas už šį nusikaltimą numato net baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo išimtį (BK 95 straipsnio 5 dalis). Už karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmogiškumui, net jei jie buvo padaryti prieš daugelį metų (pvz., Antrojo pasaulinio karo metais, pokariu – kitos valstybės įvykdytos okupacijos metu), nustatyti gyvi ir pagal sveikatos būklę pripažinti pajėgūs dalyvauti baudžiamajame procese kaltininkai neturi teisinių galimybių išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, A. K. nusikaltimą padarė vykdydamas kitų pareigūnų įsakymus, nenustatytas jo išskirtinai aktyvus dalyvavimas šio nusikaltimo padaryme. Be to, po šio nusikaltimo, jis daugiau nenusikalto, teistas ar baustas administracine tvarka nebuvo, byloje esantys kiti duomenys jį charakterizuoja patenkinamai. Reikšmingos aplinkybės, individualizuojant A. K. skirtiną bausmę, yra jo amžius ir sveikatos būklė. Pagal byloje esančius duomenis, 1917-03-13 gimęs A. K. yra garbingo 98 metų amžiaus, serga lėtinėmis, progresuojančiomis ir nepagydomomis ligomis, iš kurių – kraujo apytakos sistemos ligos atitinka „Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo 1 priedą“ patvirtintą 3013 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ir sveikatos apsaugos ministrų įsakymu Nr.1R-308/V-1247, kriterijus (20, 21 punktai). Iš teismo medicinos ekspertizės Nr. EKG 140/14 (01) išvadų matyti, kad dėl nustatytų ligų atlikti bausmę laisvės atėmimo vietose A. K. būtų per sunku (t.15, b.l.56-61).

Visos šios aplinkybės, įvertinus tiek nusikaltimo pavojingumo laipsnį, tiek dėl nusikaltimo prarastas vertybes, jų svarbą, vietą vertybių hierarchijoje, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kartu neignoruojant nei nuteistojo, nei nukentėjusiųjų interesų, nuteistojo gyvenimo pokyčių, patvirtina teismo vidinį įsitikinimą, kad prokuroro apeliaciniame skunde prašoma bausmė – laisvės atėmimas 7 metams, savo dydžiu yra teisinga. Tačiau šios bausmės paskyrimas atlikti pataisos namuose, šiuo atveju, tikrai neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirties ir dėl nuteistojo amžiaus, sveikatos būklės sukeltų jam fizines kančias ir reikštų nepateisinami žiaurų elgesį su šiuo nuteistuoju, ir būtų neteisinga. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Įstatymas nė vienam iš šių tikslų nesuteikia prioriteto (kasacinės nutartys Nr.2K-449/2007; Nr.2K-748/2007).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, vadovaudamasi BK 54 straipsnio 2 dalimi, BK 41 straipsniu, ir siekdama, kad būtų užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas šioje byloje, laiko, jog A. K. skirtina prokuroro apeliaciniame skunde siūloma laisvės atėmimo bausmė, tačiau, atsižvelgus į teismo medicinos ekspertizės išvadas, pripažįstama, jog yra pagrindas nuteistajam taikyti BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas ir jį nuo bausmės atleisti dėl ligos.

Dėl nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinių skundų nepaduota. Prokuroras apeliaciniame skunde, prašydamas A. K. pripažinti kaltu pagal BK 102 straipsnį ir paskirti jam bausmę, teikia prašymą tenkinti ir byloje esančius nukentėjusiųjų civilinius ieškinius. Tačiau apeliantas šio prašymo nekonkretizuoja, nemotyvuoja, todėl toks prašymas suprantamas kaip prašymas byloje pareikštus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius patenkinti visiškai.

Toks apelianto prašymas tenkintinas iš dalies.

Kiekvienas asmuo turi teisę į teisingą nusikaltimu patirtos žalos atlyginimą. Tai išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 ir 109 straipsnio, juos detalizuojančių BPK 109-118 straipsnių, CK 6.250, 6.263, 6.283 – 285 ir kt. straipsnių.

Nagrinėjamoje byloje civilinius ieškinius yra pareiškę nukentėjusieji: J. J. 100 000 Lt (atitikmuo 28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti, N. I. Š. 500 000 Lt (atitikmuo 114810 eur) neturtinei ir 100 000 Lt (atitikmuo 28962 eur) turtinei žalai atlyginti; A. P. 200 000 Lt (atitikmuo 57924 eur) neturtinei ir 200 000 Lt (atitikmuo 57924 eur) turtinei žalai atlyginti; V. B. 300 000 Lt (atitikmuo 86886 eur) neturtinei ir 100 000 Lt (atitikmuo 28962 eur) turtinei žalai atlyginti; E. G. 300 000Lt (atitikmuo 86886 eur) neturtinei žalai atlyginti; A. G. 200 000 Lt (atitikmuo 57924 eur) neturtinei žalai atlyginti; E. L. 300 000 Lt (atitikmuo 86886 eur) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusysis J. J., prašydamas priteisti 100 000 Lt (atitikmuo 28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti, nurodė, kad jis su tėvais ir kitais šeimos nariais buvo ištremtas, trėmimo metu ir tremtyje patyrė didelius dvasinius ir fizinius išgyvenimus (t.3, b.l. 1-2 ).

Nukentėjusioji N.I. Š., prašydama priteisti 500 000 Lt (atitikmuo 114 810 Eur) nurodė, kad ji buvo ištremta su tėvais ir kitais šeimos nariais, trėmimas apsunkino jos vaikystę, atėmė galimybę religinio auklėjimo, ji tremtyje patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus kęsdama šaltį, badą, susirgo įvairiomis ligomis, nuolat jautė pažeminimą ir patyčias, po 7 metų sugrįžus į Lietuvą ji su tėvais neturėjo savų namų, tėvai ilgai ieškojo darbo, negalėjo įsidarbinti, jai baigus mokyklą, kadangi buvo tremtinė, negalėjo savalaikiai įstoti mokytis, dėl to reikėjo keisti pavardę (t.3, b.l.13).

Nukentėjusysis A. P., prašydamas priteisti 200 000Lt (atitikmuo 57 924 Eur) neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad jis gimęs Lietuvoje 1960 m. ir apie savo tėvų, močiutės trėmimą ir jų išgyventus dvasinius sukrėtimus jam žinoma iš jų pasakojimų (t.6, b.l. 143).

Nukentėjusioji V. B., prašydama priteisti 300 000Lt (atitikmuo 86 886 Eur) neturtinės žalos atlyginimo nurodė, jog gimė 1956m. Rusijoje ištremtų tėvų, močiutės šeimoje, tremtyje gyvenimo sąlygų, dėl mažametystės, nepamena, apie šeimos dvasinius išgyvenimus žino iš tėvų pasakojimo, grįžo į Lietuvą 1958 m. (t.6, b.l.145-146,149).

Nukentėjusieji E. G., prašė priteisti 300 000Lt (atitikmuo 86 886 Eur) neturtinės žalos atlyginimui, jos sutuoktinis nukentėjusysis A. G. - 200 000 Lt (atitikmuo 57 924 Eur) neturtinės žalos atlyginimui. E. G. nurodė, jog su seserimi buvo ištremta ir tremtyje gyvendama 7 metus, patyrė didelius dvasinius ir fizinius išgyvenimus, išgyveno badą, smurtą, nuolatinę baimę, pažeminimą, sudėtingos gyvenimo sąlygos neigiamai paveikė sveikatą, nėščia būdama privalėjo sunkiai dirbti, gimus sūnui, negalėdama užtikrinti jo tinkamos priežiūros, maitinimo, išgyveno dideles kančias. Grižus į Lietuvą taip pat patyrė sunkumus, neturėjo nei gyvenamojo ploto, nei darbo, nei pinigų, susilaukė pažeminimo ir kančių dėl tremtinės statuso. Nukentėjusysis A. G. nurodė, jog gimė tremtyje, dėl sunkių gyvenimo sąlygų, išgyveno sunkią vaikystę, patyrė skaudžius tėvų ir paties išgyvenimus, visapusišką nepriteklių, nuolatinį žeminimą, niekinimą. Grįžus į Lietuvą jautė panieką kitų žmonių, motinai buvo sunku įsidarbinti, ir čia jautė nepriteklių, motina dirbdama sunkius darbus patyrė sveikatos problemų, o jis mokykloje dėl tremtinio statuso taip pat jautė pažeminimą, diskriminaciją tiek iš mokytojų, tiek iš kitų mokinių,  tai jį vertė kentėti ir nuolat nepasitikėti savimi (t.13, b.l.113).

Nukentėjusioji E. L., prašydama priteisti 300 000 Lt (atitikmuo 86 886 Eur) neturtinei žalai atlyginti nurodė, kad jos šeima (A. ir O. K. šeima) 1944-1945 m. patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, buvo išvaryta iš manų ir evakuota į Vokietiją, grįžusi rado sunaikintus namus, todėl šeima privalėjo įsikurti iš naujo, šeimai buvo uždėti padidinti mokesčiai, šeima įvardinta buožėmis ir 1949-03-25 tėvai ir broliai buvo ištremti, ji likusi Lietuvoje. Apie tremtyje tėvų ir brolių patirtus dvasinius ir fizinius išgyvenimus sužinojo iš jų pasakojimų, tačiau ji taip pat patyrė dvasinius išgyvenimus dėl atskirties nuo artimųjų, negalėjimo su jais bendrauti. Be to, dėl tėvų tremties ji buvo laikoma nepatikima politiškai, buvo apsunkintas įsidarbinimas, dėl to paties kentėjo ir jos grįžęs iš tremties brolis. Kadangi tėvai ir broliai šiuo metu yra mirę, ji byloje atstovauja visai šeimai ir mano, jog už jos šeimos patirtas kančias kaltininkas privalo atlyginti moralinę žalą (t. 13, b.l.75-76).

Neturtinė žala yra laikoma asmens didžiuliai dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, įtampa, stresas, nuoskaudos, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusieji, civiliniai ieškovai J. J., N.I. Š., V. B., E. G., A. G., E. L. šioje byloje pateikė pakankamai įrodymų dėl jų patirtos neturtinės žalos, tarp konstatuotų A. K. neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo) ir šių ieškovų patirtos neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Neturtinė žala, kaip sunkių žmogaus teisių pažeidimų padarinys, iš esmės preziumuojama, įskaitant, kai ją patiria tiesioginės aukos artimiausi giminaičiai ir šeimos nariai. Todėl nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįsti.

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tai konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas atsižvelgia į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007). Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Taigi neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, atsižvelgia ne tik į anksčiau nurodytus kriterijus, bet ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ne dėl visų civilinių ieškovų nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiama neturtinė žala, egzistuoja priežastinis ryšys su A. K. neteisėtais veiksmais, dėl kurių jis pripažįstamas kaltu. Tam tikri nukentėjusiųjų nurodomi patirti neigiami padariniai ( nukentėjusiųjų N.I. Š., E. G., A. G. nepatogumai ir neigiami išgyvenimai grįžus iš tremties – sunkumai susirandant, keičiant gyvenamąjį būstą, darbą, kitų asmenų reiškiamas pažeminimą, nepriteklius; E. L. nurodytos aplinkybės apie šeimos 1944-1945 m. patirtus išgyvenimus, jos pačios nepatogumai ir įvairūs išgyvenimai patirti dėl tremtinės statuso)  buvo (galėjo būti) nulemti ne tiek  A. K. neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo), kiek Lietuvos okupacijos, tuometinės politinės – visuomeninės santvarkos nulemtų veiksnių, t.y. manytina, jog pirmiau nurodytus konkrečius neigiamus padarinius šie nukentėjusieji, kaip asmenys buvę ištremti ar jų šeimos nariai, atsižvelgiant į tuometinės okupacinės valdžios bei politinės – visuomeninės santvarkos nulemtus veiksnius, galėjo patirti ir nesant A. K. nusikalstamų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo). Taigi, A. K. atsakomybė taikytina ne dėl visų minėtų nukentėjusiųjų nurodytų patirtų neigiamų padarinių, o tik dėl tų, kurie yra susiję priežastiniu ryšiu su nustatytais A. K. nusikalstamais veiksmais. Ši aplinkybė vertintina kaip mažinanti prašomus priteisti atlygintinos neturtinės žalos dydžius.

Be to, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydžius, reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad nustatyta, jog A. K. nusikaltimą, kuriuo padarytos neturtinės žalos atlyginimo reikalauja ieškovai, įvykdė bendrininkaudamas su kitais sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų darbuotojais. Proporcingumo principas reikalauja, kad vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį būtų nustatyta teisinga interesų pusiausvyra. Bendriausia prasme šiuo aspektu svarbu užtikrinti, kad atsakingiems asmenims nebūtų uždėta pernelyg didelė našta priteisiant akivaizdžiai nepakeliamą žalos atlyginimą. Aktualu ir tai, kad nusikaltimams žmogiškumui paprastai yra būdingas žmogaus teisių pažeidimų masiškumas, t. y asmuo, dalyvaujantis darant tokius nusikaltimus, paprastai padaro žalos daugeliui nukentėjusiųjų, tai daro įtakos nustatant kiekvienam nukentėjusiajam priteistinos žalos dydį (kai visi nukentėjusieji dalyvauja vienoje byloje arba kai priimant sprendimą kiti nukentėjusieji nežinomi arba nedalyvauja byloje, nėra pareiškę civilinių ieškinių), gali komplikuoti sprendimo vykdymą, turėti neigiamos įtakos vėliau dėl žalos atlyginimo reikalavimus pareiškiančių nukentėjusiųjų interesams. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei bylos duomenis (A. K. atliktų neteisėtų veiksmų kolektyvinį pobūdį, dėl šių neteisėtų veiksmų patirtus ieškovų išgyvenimus, jų (patirtų išgyvenimų) pobūdį ir mastą), taip pat į A. K. amžių, sveikatos būklę bei turtinę padėtį, sprendžia, kad, šios konkrečios bylos atveju, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiktų ieškovams (J. J., N. I. Š., V. B., E. G., A. G., E. L.) iš A. K. priteisiant, atsižvelgus ir į susiklosčiusią teismų praktiką šios kategorijos bylose už analogiškas veikas (kasacine byla Nr.3K-7-70/2011) , mažesnes nei prašoma sumas.

Nukentėjusiojo civilinio ieškovo A. P. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmestinas. Nukentėjusysis nurodė, jog yra tremtinių vaikas ir gimęs Lietuvoje 1960 m., todėl jo galimai patirti nepatogumai ir išgyvenimai nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su A.K. nusikalstamais veiksmais. Turtinės žalos atsiradimo nukentėjusysis visiškai nemotyvavo ir jokiais įrodymais nepagrindė. Kaip jau aptarta anksčiau, jo dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai buvo/galėjo būti sąlygoti Lietuvos okupacijos, tuometinės politinės – visuomeninės santvarkos nulemtų veiksnių, t.y. manytina, jog neigiamus padarinius  jis, kaip tremtinių vaikas, atsižvelgiant į tuometinės okupacinės valdžios bei politinės – visuomeninės santvarkos nulemtus veiksnius, galėjo patirti ir nesant A. K. nusikalstamų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo).

Apart prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusieji N.I. Š. prašo priteisti ir 100 000 Lt (atitikmuo 28 962 Eur), A. P. – 200 000 Lt (atitikmuo 57 924 Eur) ir V. B. 100 000 Lt (atitikmuo 28 962 Eur) turtinę žalą. Nukentėjusioji N. I. Š. nurodo, kad turtinę žalą sudaro jos tėvų dėl tremties prarasti namai su ūkiniais pastatais, namų apyvokos reikmenys, ūkio padargai ir kitas tuo metu turėtas turtas. Nukentėjusioji V. B. pareikšdama civilinius ieškinius ir dėl turtinės žalos atlyginimo, iš viso nenurodė kuo grindžiamas toks prašymas. Minėti nukentėjusieji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių prašymus priteisti turtinę žalą, nepagrindė dokumentais ar kitais įrodymais ir prašomų priteisti turtinės žalos dydžių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi A. K. nusikalstamos veikos pobūdį, nustatytas faktines bylos aplinkybes apie nukentėjusiųjų ar jų artimųjų ištrėmimą, daro išvadą, kad nukentėjusieji patyrė turtinę žalą, tačiau jiems nepateikus konkretaus prarastų materialinių vertybių įvertinimo, nėra galimybės nustatyti ieškinio dydžių. Esant tokiai situacijai,  yra pagrindas taikyti įstatyme numatytą išimtį (BPK 115 straipsnio 2 dalis) ir pripažinus nukentėjusiųjų teisę į ieškinio patenkinimą,  ieškinio dėl turtinės žalos dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

              Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendį, kuriuo A. K. (A. K. (J.)) pagal BK 102 straipsnį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

              A. K. pripažinti kaltu pagal BK 102 straipsnį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams.

              Pritaikyti BK 76 straipsnio 1 dalį ir A. K. nuo bausmės atleisti dėl ligos.

              A. K. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

              Priteisti iš A. K. neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiesiems:

• J. J. 15 000 (penkiolika tūkstančių) Eur ;
• N. I. Š. 15 000 (penkiolika tūkstančių) Eur ;
• V. B. 8 000 (penkis tūkstančius) Eur ;
• E. G. 15 000 (penkiolika tūkstančių) Eur ;
• A. G. 10 000 (dešimt tūkstančių) Eur ;
• E. L. 6 000 (šešis tūkstančius) Eur .

Nukentėjusiojo A. P. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmesti.

Nukentėjusiesiems civiliniams ieškovams N. I. Š. ir V. B. pripažinti teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kolegijos pirmininkė                                                                     Elena Vainienė

Teisėjai                                                                                          Regina Gaudutienė

                                                                                                       Viktoras Kažys