Civilinė byla Nr. 3K-3-15-701/2015 (S)

                            Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00318-2010-2

                              Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 28.1;

42.8; 45.11; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Gintaro Kryževičiaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovams A. P.,    R. P., R. J. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei atsakovo A. P. priešieškinį ieškovei O. V. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įgaliojimo sampratą ir apsimestinius sandorius, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė: pripažinti negaliojančiu 2001 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo atsakovas A. P. už 4000 Lt (1159,42 Eur) atsakovei R. P. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į 9,65 ha iš išlikusio nekilnojamojo turto – ieškovei nuosavybės teise priklausiusio 22,55 ha žemės sklypo; panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 1495 ir Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 13.6-6816, kuriais atsakovei R. P. atkurtos nuosavybės teisės į 2,3107 ha žemės sklypą, esantį duomenys neskelbtini, Palangoje, panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 2668 ir Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. 4-7210-(1.3), kuriais atsakovei R. P. atkurtos nuosavybės teisės į 1,3298 ha žemės sklypą, esantį duomenys neskelbtini, Palangoje, panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 2746 ir Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. 4-2807-(1.3), kuriais atsakovei R. P. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1804 ha žemės sklypą, esantį duomenys neskelbtini, Palangoje, įpareigojant Nacionalinę žemės tarnybą nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus atkurti ieškovei; nesant galimybės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, esančius duomenys neskelbtini, Palangoje, ir duomenys neskelbtini, Palangoje, priteisti iš atsakovų R. P., A. P. ir R. J. S. solidariai šių sklypų vertės piniginį ekvivalentą 1 100 000 Lt (318 840,57 Eur); priteisti iš atsakovų R. P.,    A. P. ir R. J. S. solidariai 2 820 863 Lt (817 641,45 Eur), 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad ji 2001 m. spalio 11 d. suteikė įgaliojimus atsakovui A. P. jai atstovauti įvairiose institucijose, perleisti teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Šio įgaliojimo pagrindu tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė sutartiniai pavedimo santykiai. Gavęs įgaliojimą A. P., kaip įgaliotas asmuo, atkūrė nuosavybės teises ieškovei į 20 arų žemės sklypą. Atsakovas A. P. 2001 m. gruodžio 27 d., veikdamas pagal įgaliojimą (atstovaudamas ieškovei), pirkimo–pardavimo sutartimi savo sutuoktinei perleido teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Toks atsakovo su savo sutuoktine sudarytas sandoris pažeidžia imperatyvius reikalavimus, reglamentuojančius atstovo teisių sudaryti sandorius apribojimus, t. y. CK 2.134 straipsnyje įtvirtintą draudimą sudaryti sandorius su artimaisiais ar sutuoktiniu. Šiuo atveju už ieškovei atsiradusią žalą atsakingi ne tik atsakovai A. ir R. P., bet ir notaras R. J. S., patvirtinęs įstatymo draudžiamą sudaryti sandorį. Pripažinus 2001 m. gruodžio     27 d. pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu, ginčijami apskrities viršininko įsakymai ir sprendimai praranda teisinį pagrindą ir taip pat turi būti pripažinti negaliojančiais (panaikinti).

Atsakovas A. P. priešieškiniu prašė pripažinti ieškovės 2001 m. spalio 11 d. išduotą įgaliojimą apsimestiniu sandoriu. Atsakovas nurodė, kad išduotu įgaliojimu buvo siekiama pridengti pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo ieškovė pardavė atsakovui teises atkurti nekilnojamojo turto nuosavybės teisę į 22,55 ha žemės Šventosios seniūnijoje, Palangos savivaldybėje. Atsakovas su ieškove susitarė, kad atsakovas, kaip jos įgaliotinis, padės ieškovei atkurti nuosavybės teises į vieną 20 arų ploto žemės sklypą Šventojoje, o teises į likusio 22,55 ha ploto žemės nuosavybės teisių atkūrimą ieškovė perleis atsakovui už 20 000 Lt (5797,10 Eur). Atsakovui turtinės teisės atkurti nuosavybę buvo reikalingos siekiant suformuoti papildomą sklypą prie atsakovui priklausančių poilsio namų Šventojoje, todėl nusipirkti teises į nuosavybės teisių atkūrimą jam buvo pigiau nei atskirai įsigyti sklypą. Aplinkybę, kad tikroji šalių valia buvo teisių pirkimo–pardavimo sandoris, patvirtina platus įgaliojimo turinys, kuriame nurodyta, jog atsakovas turi teisę sudaryti ir pasirašyti perleidimo sutartį dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą su bet kuriuo asmeniu. Be to, nuo ginčijamų sandorių iki ieškovės kreipimosi į teismą praėjo 6 metai. Per visą šį laikotarpį ieškovė nėra reiškusi jokių pretenzijų dėl jo, kaip įgaliotinio, veiksmų, duoto įgaliojimo neatšaukė ir neginčijo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovės 2001 m. spalio 11 d. išduotą įgaliojimą, patvirtintą notarės     A. B., dalyje dėl atkūrimo nuosavybės teisių į 22,55 ha žemės apsimestiniu sandoriu. Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, sprendė, kad pirmiausia reikia išnagrinėti atsakovo nurodomas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, kurie susiję su atsakovo priešiniu reikalavimu sandorį pripažinti apsimestiniu, nes nuo to priklauso ieškinyje pareikštų reikalavimų pagrįstumas. Teismas sutiko su atsakovu, kad tikroji šalių valia buvo susitarimas dėl pirkimo–pardavimo teisės atkurti nekilnojamojo turto nuosavybės teises į 22,55 ha žemės, o ne įgaliojime išreikšta ieškovės valia. Teismas pažymėjo, kad atsakovas sumokėjo ieškovei 20 000 Lt       (5797,10 Eur) ir iš jos nupirko teisę atkurti nuosavybės teises į 22,55 ha žemės bei sutiko atlikti visus veiksmus, kurie būtini tam, kad ieškovei būtų atkurta nuosavybės teisė į 0,20 ha žemės sklypą. Tokias aplinkybes, teismo nuomone, patvirtina byloje esantys įrodymai ir pačios ieškovės paaiškinimai, duoti bylą nagrinėjant 2008 m. gegužės 6 d. parengiamajame teismo posėdyje, kurio metu ieškovė patvirtino, kad žemės sklypą ir 20 000 Lt (5797,10 Eur) iš atsakovo gavo už tai, jog šis norėjo gauti šiek tiek žemės. Kadangi ieškovė nenurodė kitų aplinkybių, kad tarp šalių būtų susiklostę kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė būtų gavusi iš atsakovo A. P. 20 000 Lt (5797,10 Eur), teismas konstatavo, jog ieškovė šiuos pinigus iš atsakovo gavo už teisės atkurti nuosavybės teises pardavimą, o įgaliojimas atsakovui išduotas atstovauti ją ir atlikti visus būtinus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu tik į 0,20 ha žemę. Teismo nuomone, tai, kad tikroji šalių valia buvo būtent teisės pirkimo-pardavimo sandoris, patvirtina ir ieškovės įgaliojimo turinys, kuriuo ieškovė įgaliojo atsakovą ne tik atstovauti jai ir atlikti visus būtinus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į visą žemę (22,75 ha), bet ir atstovauti ją sudarant bei pasirašant perleidimo sutartį dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto (žemės) nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo su bet kuriuo asmeniu savo nuožiūra. Priešingos išvados teismui neleido daryti ir aplinkybė, kad ieškovei nuosavybės teisė į 0,20 ha žemę buvo atkurta    2001 m. gruodžio 7 d., o ieškovė ieškinį teismui pareiškė tik 2007 m. balandžio 19 d. Teismo nuomone, tuo atveju, jeigu tikroji ieškovės valia būtų buvusi tik įgaliojimo suteikimas, ieškovė po nuosavybės teisių atkūrimo kaip protingas civilinių teisinių santykių dalyvis būtų pasidomėjusi, kodėl atsakovas, būdamas jos įgaliotiniu, rūpinosi tik nuosavybės į 0,20 ha žemės atkūrimu, o ne visu jai priklausiusios nuosavybės teisės į žemę atkūrimu. Teismas pažymėjo, kad aplinkybes dėl sandorio (įgaliojimo) apsimestinumo patvirtina ir nenuoseklus ieškovės procesinis elgesys: ieškovė, gavusi iš atsakovo 300 000 Lt (86 956,52 Eur) už civilinės bylos nutraukimą (teismas tai vertino kaip atsakovo atsiskaitymą už teisės atkurti nuosavybės teises į žemę pirkimą), pateikė prašymus, kuriais atsisakė nuo ieškinio ir atskirojo skundo, atšaukė įgaliojimą I. P. (I. P.) veikti jos vardu, tačiau vėliau šiuos atsisakymus atsiėmė, dar vėliau ieškovė savo procesinę teisę bylinėtis perleido J. Š., tačiau šis sandoris Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartimi buvo pripažintas negaliojančiu. Teismas pažymėjo, kad atsakovas galėjo perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į 9,65 ha žemės, nes taikant teisines pasekmes sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, konstatuotina, jog atsakovas buvo šios teisės savininkas, įsigijęs nuosavybės atkūrimo teises į žemę iš ieškovės už 20 000 Lt (5 797,10 Eur). Pripažinus ieškovės 2001 m. spalio 11 d. išduotą įgaliojimą apsimestiniu sandoriu dalyje dėl atkūrimo nuosavybės teisių į 22,55 ha žemės, teismo nuomone, nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimų, įskaitant ir reikalavimų panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko sprendimus bei įsakymus, juo labiau kad šių aktų ginčijimui yra suėjęs ieškinio senaties terminas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Be to, trejų metų ieškinio senaties terminas yra suėjęs taip pat ieškiniui dėl atsakovo (buvusio notaro) R. J. S. atsakomybės pareikšti (CK. 1.125 straipsnio 8 dalis). Teismas priešieškinį tenkino iš dalies, pripažindamas ieškovės išduotą 2001 m. spalio 11 d. įgaliojimą apsimestiniu sandoriu dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 22,55 ha žemės. Teismo nuomone, ieškovės valia buvo išduoti įgaliojimą atsakovui atkurti ieškovei nuosavybės teises į 0,20 ha žemę, o į kitą dalį ? parduoti teisę.

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovės atsakovei R. P. 8435,35 Lt (2445,03 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Papildomame teismo sprendime nurodyta, kad atsakovė R. P. buvo pateikusi prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir pateikusi įrodymus dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, tačiau teismas, priimdamas byloje sprendimą, šio klausimo nebuvo išsprendęs.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 4 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą ir 2013 m. gruodžio 2 d. papildomą sprendimą iš esmės paliko nepakeistus, patikslino 2012 m. birželio 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kuria iš dalies tenkintas priešieškinys: vietoj teksto „Pripažinti ieškovės O. V. 2001 m. spalio 11 d. išduotą įgaliojimą, patvirtintą notarės A. B., dalyje dėl atkūrimo nuosavybės teisių į 22,55 ha žemės apsimestiniu sandoriu“ įrašyti tekstą „Pripažinti apsimestiniu sandoriu, kuriuo buvo dengiamas teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą pirkimo–pardavimo sandoris, ieškovės O. V. 2001 m. spalio 11 d. išduoto įgaliojimo (registro Nr. 2-4708) dalį dėl ieškovės O. V. atstovavimo sudarant ir pasirašant sutartį dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą į žemę perleidimo su bet kuriuo asmeniu savo nuožiūra, pasirašymo ir atlikimo visų kitų veiksmų, susijusių su šio pavedimo įvykdymu“. Teisėjų kolegija, įvertinusi duomenis, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas darė išvadą apie dalies įgaliojimo, kaip sandorio, apsimestinumą, siekiant pridengti dalies (dėl 22,55 ha žemės) ieškovės turėtos teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sandorį, nurodė neturinti pagrindo iš esmės nesutikti su tokia teismo išvada, išskyrus tą dalį, kad apsimestiniu sandoriu pripažinta įgaliojimo dalis dėl teismo nuorodos į 22,55 ha žemės nuosavybės atkūrimą (konkretaus žemės dydžio nuorodos teismo sprendime aspektu). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys leidžia spręsti, kad ieškovė ir atsakovas A. P. susitarė dėl teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo atsakovui, už jį (teisės perleidimą) atsakovas įsipareigojo atlikti veiksmus atkuriant ieškovei nuosavybės teises į 0,20 ha žemės sklypą Šventojoje, taip pat įsipareigojo sumokėti sutartą pinigų sumą. Pažymėjusi, kad byloje yra duomenų, jog atsakovas sumokėjo ieškovei 20 000 Lt (5797,10 Eur), teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas šiuos pinigus sumokėjo kitu tikslu ar už kitą nei ginčo žemę. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ir atsakovo A. P. faktinį susitarimą dėl teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo–pardavimo papildomai patvirtina tai, kad atsakovas įvykdė pavedimą atkurti ieškovei nuosavybės teises į     0,20 ha žemės sklypą, byloje nėra duomenų apie ieškovės atliktus mokėjimus (pvz., atlyginant išlaidas bei sumokant atlyginimą). Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė, suteikdama galimybę disponuoti teisėmis (nuspręsti dėl jų) išimtinai paties atsakovo nuožiūra, neabejotinai išreiškė savo valią atsakovui suteikti visišką laisvę disponuoti turtinėmis teisėmis, nenumatant jokių ribojimų. Nustačius, kad sandorį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, neatitinka jų vidinės valios, sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Taigi šiuo atveju nors ir buvo išduotas įgaliojimas, kuris yra vienašalis sandoris, tačiau ieškovės išduoto įgaliojimo turinys, šalių vidinė valia buvo nukreipta teisių pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė ir atsakovas suderintą valią dėl teisės pirkimo–pardavimo sandorio išreiškė skirtinga išraiškos forma, tačiau tiek ieškovė, tiek atsakovas iš esmės prisiėmė atitinkamas teises bei pareigas pagal įgaliojimų dengiamą tikrąjį sandorį. Atsakovas, sumokėdamas pinigus ieškovei, nupirko iš jos teisę atkurti nuosavybės teises į 22,55 ha žemės bei sutiko atlikti visus reikalingus veiksmus, kurie buvo būtini tam, kad ieškovei būtų atkurta nuosavybės teisė į 0,20 ha žemės sklypą, t. y. dalį kainos už perleidžiamą teisę atsakovas sumokėjo pinigais – 20 000 Lt (5797,10 Eur), ir dalį kainos padengė suteiktomis paslaugomis atkuriant ieškovei nuosavybę į 0,20 ha žemės sklypą. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė, kai pripažįstama apsimestiniu sandoriu įgaliojimo dalis dėl nuosavybės teisių į konkretų žemės plotą, yra neaiški, nes susidaro įspūdis, kad to paties įgaliojimo pagrindu atsakovas veikė ir kaip įgaliotinis, ir kaip apsimestinio sandorio šalis. Atkreipusi dėmesį į tai, kad įgaliojime nėra įvardyti jokie konkretūs žemės sklypo plotai (dydžiai) ar kiti detalizuojantys duomenys, ginčijamas įgaliojimas susideda iš dviejų santykinai savarankiškų dalių, kuriose apibrėžtos skirtingos veikimo teisės, teisėjų kolegija nurodė, jog pats ginčijamo įgaliojimo turinys leidžia daryti išvadą, kad viena įgaliojimo dalimi atsakovas veikė kaip įgaliotinis, o kita  dalimi – kaip šalis apsimestinio sandorio, kuriuo siekta pridengti nuosavybės atkūrimo teisės pirkimo–pardavimo sandorį. Teisėjų kolegijos vertinimu, atkuriant ieškovei nuosavybės teises į 0,20 ha žemės sklypą, atsakovas A. P. veikė įgaliojimo pirmosios dalies pagrindu ir veikė būtent kaip įgaliotinis, o apsimestiniu sandoriu, dengiančiu nuosavybės atkūrimo teisės pirkimo–pardavimo santykius, pripažintina įgaliojimo dalis dėl ieškovės atstovavimo atstovui savo nuožiūra sudarant ir pasirašant sutartį dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą į žemę perleidimo su bet kuriuo asmeniu (įgaliojimo antroji pastraipa); būtent ši įgaliojimo dalis suteikė atsakovui teisę laisva valia spręsti dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo tretiesiems asmenims. Teisėjų kolegija sprendė, kad sudarant sandorius dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo su trečiaisiais asmenimis metu atsakovas faktiškai veikė kaip savininkas, o ieškovė, atsakovui A. Petkevičiui atkūrus jai nuosavybės teises į 0,20 ha žemės, taip pat gavusi iš atsakovo 20 000 Lt (5797,10 Eur), ilgą laikotarpį (pradinis ieškinys teismui pareikštas 2007 m. balandžio    20 d., t. y. praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo ginčijamo įgaliojimo išdavimo, be to, daugiau kaip dvejiems metams po įgaliojimo galiojimo termino pabaigos) pretenzijų atsakovui nereiškė, nesidomėjo nuosavybės teisės į 22,55 ha žemės atkūrimu. Teisėjų kolegija nurodė, kad notarės A. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai nepaneigia išvadų dėl apsimestinio sandorio. Išduodant įgaliojimą nebuvo kalbama, kokiu tikslu jis išduodamas, o šiuo atveju būtent tikslo atkleidimas būtų leidęs išsiaiškinti tikrąją ieškovės ir atsakovo valią, į įgaliojimą įrašant atsakovo teisę sudaryti ir pasirašyti su bet kuriuo asmeniu savo nuožiūra teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartis. Kadangi notarei nebuvo žinomas tikslas, dėl kurio yra išduodamas įgaliojimas, notarės paaiškinimai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Tai, kad ieškovei nebuvo kliūčių sudaryti teisių pirkimo–pardavimo sutartį, savaime taip pat nereiškia, jog įgaliojimu nebuvo dengiamas tų teisių pirkimo–pardavimo sandoris. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylos duomenys įrodo, jog ieškovė ir atsakovas tarėsi dėl pinigų už teisės į žemės nuosavybės atkūrimą perleidimą, o kaina yra esminė pirkimo–pardavimo sąlyga. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės argumentus dėl proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų pažeidimo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo atlikti procesiniai veiksmai, paskirtų teismo posėdžių atidėjimo priežastys, ieškovės daug kartų tikslintas ieškinys leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ieškovės nurodomo proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo, o tai, kad teismas nepagrįstai, vilkindamas teismo procesą, priėmė atsakovų priešieškinį, kai pati ieškovė tuo metu teikė pareiškimus dėl ieškinio dalyko tikslinimo, taip pat nelaikytina pagrįstu argumentu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorių nuginčijimą, apsimestinį sandorį ir asmens atstovavimą, pažeidimo. Kasatorės teigimu, nei atsakovas, nei teismas nepasisakė, kaip ir kuo pasireiškė atsakovo valia išduodant vienašalį sandorį–įgaliojimą, tačiau pagal priimtus sprendimus išeitų, kad išduodama įgaliojimą ieškovė neišreiškė tikrosios valios ir sudarė apsimestinį vienašalį sandorį. Teismas nenustatė reikšmingų bylai aplinkybių: kas ir dėl ko apsimetė išduodant įgaliojimą, kodėl ieškovei, realiai turint nuosavybės atkūrimo teises, reikėjo dalyvauti apsimestiniame sandoryje, kokios buvo neįveikiamos priežastys, lėmusias būtinumą sudaryti apsimestinį sandorį. Be to, kyla pagrįstų abejonių dėl galimybės išvis įgaliojimą kaip vienašalį sandorį pripažinti apsimestinu, nes dalyvauja tik vieno asmens valia, todėl vienašaliu sandoriu pridengti dvišalį sandorį teisiškai yra neįmanoma. Kasatorės teigimu, atsakovas A. P., sudarydamas sandorius su R. P., M. B. ir R. P. bei atstovaudamas kasatorei institucijose jai atkuriant nuosavybės teises, patvirtino pavedimo sandorį, todėl pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį negali šio sandorio ginčyti. Kasatorė nurodo, kad, pagal teismo logiką, atsakovas ginčijamo vienašalio sandorio (įgaliojimo) pagrindu tuo pačiu metu iš dalies veikė kaip įgaliotas asmuo, o iš dalies kaip apsimestinio sandorio šalis pridengiant nuosavybės teisių prikimo–pardavimo sandorį. Kasatorės teigimu, atsakovas A. P., sudarydamas sandorius su R. P., M. B. ir R. P. bei atstovaudamas kasatorei institucijose, jai atkuriant nuosavybės teises į 0,20 ha žemės sklypą, patvirtino pavedimo sandorį, todėl pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį, patvirtinus sandorį, negali šio sandorio ginčyti, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasatorė teigia, kad teismai pažeidė proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principą, nes Lietuvos apeliaciniam teismui 2010 m. vasario    18 d. nutartimi panaikinus Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimo dalį, kuria atmesti J. Š. (buvusio kasatorės procesinių teisių perėmėjo) reikalavimai, ir šioje dalyje bylą perdavus nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas bylą pradėjo nagrinėti parengiamuosiuose teismo posėdžiuose, suteikė galimybę atsakovams pareikšti priešieškinį, pakartotinis bylos procesas pirmosios instancijos teisme tęsėsi beveik dvejus su puse metų. Kasatorė nurodo, kad teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnį, netinkamai vertino notarės A. B., patvirtinusios ginčijamą sandorį, parodymus, nevertino pačios kasatorės paaiškinimų, duotų 2011 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje. Pasak kasatorės, teismai, vertindami atsakovo atliktus mokėjimus, savo išvadų nepagrindė jokiais įrodymais. Kasatorė pažymi, kad bylos eigoje atsakovas jai sumokėjo 300 000 Lt (86 956,52 Eur) ir prižadėjo sumokėti dar 100 000 Lt (28 985,50 Eur), tačiau šių pinigų nesumokėjo, todėl ieškovė atsiėmė prašymą dėl civilinės bylos nutraukimo, o atsakovui šių pinigų negrąžino, laikydama juos patirtų nuostolių atlyginimu. Tada atsakovas byloje pareiškė priešieškinį dėl ieškovės įpareigojimo grąžinti šiuos sumokėtus pinigus, tačiau priešieškinys buvo atmestas. Praėjus ketveriems metams nuo bylos iškėlimo, atsakovas pareiškė kitą priešieškinį pripažinti ginčijamą įgaliojimą apsimestiniu sandoriu, sudarytu siekiant pridengti nuosavybės teisių pirkimo–pardavimo sandorį. Kasatorė nurodo, kad atsakovo nesąžiningumą įrodo jo paties paaiškinimai, kad jis, turėdamas netrukdomą galimybę nusipirkti iš ieškovės teises tinkamai įforminant tai notariniu pirkimo–pardavimo sandoriu, inicijavo apsimestinį sandorį, kad galėtų tinkamai veikti ieškovės vardu, išvengti mokesčių. Už perleistus žemės sklypus atsakovas ir jo sutuoktinė gavo milijonines sumas. Teismai, nustatydami, kad ginčijamu sandoriu buvo pridengtas nuosavybės teisių prikimo–pardavimo sandoris, nenustatė, kada ir kokią sumą atsakovas turėjo sumokėti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai A. ir R. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Atsakovai nurodo, kad kasaciniame skunde gausiai keliami fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nenagrinėja, be to, nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Taip pat pažymėtina, kad tie patys kasaciniame skunde keliami klausimai buvo atmesti kaip nepagrįsti išsamiai motyvuojant apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Atsakovai nurodo, kad kasatorės keliama teisinė problema dėl galimybės vienašalį sandorį pripažinti apsimestiniu dvišaliam sandoriui pridengti neegzistuoja, nes nustačius, kad sandorį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, neatitinka jų vidinės valios, sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Atsakovų teigimu, kasaciniame skunde neįvardytos pažeistos materialiosios teisės normos.

2. Atsakovai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, juos vertino ir išsamiai analizavo, teismų procesiniai sprendimai yra tinkamai motyvuoti.

3. Atsakovai nurodo, kad kasatorė elgiasi nesąžiningai, nes reikalauja priteisti ne teisių atkurti nuosavybės teises vertę jų įsigijimo pagal įgaliojimą momentu, o įgyvendinus teises įgytų konkrečių žemės sklypų vertę. Taip pat atsakovai pažymi, kad pirkimo–pardavimo sutarties esminės sąlygos nėra kaina ir mokėjimo terminai, kaip teigia kasatorė.    

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartį. Atsakovas nurodo nesutinkantis su ieškovės kasaciniu skundu, nes bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad pagrindas, kuris sudaro ieškinio reikalavimo atmetimą, yra aplinkybė, jog ieškovės išduotas įgaliojimas pripažintinas apsimestiniu sandoriu dėl ieškovės atstovavimo sudarant nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo sutartis su trečiaisiais asmenimis.

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl galimybės vienašaliu sandoriu, įgaliojimu, paslėpti dvišalį sandorį

CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Taigi sandoris – veiksmai, kuriais fiziniai ar juridiniai asmenys siekia ir sukuria tam tikrus teisinius padarinius (sukuria, pakeičia arba panaikina civilines teises ir pareigas). Įgaliojimas yra vienašalis rašytinės formos sandoris, išreiškiantis atstovaujamojo asmens valią dėl numatomo per atstovą sudaryti sandorio turinio ir suteikiantis teisę atstovui veikti atstovaujamojo vardu santykyje su trečiaisiais asmenimis (CK 2.173 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai – tarp atstovo ir atstovaujamojo, ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje       J. J. v. J. N., bylos Nr. 3K-3-473/2014). Taigi įgaliojimas yra vienašalis sandoris santykyje su trečiaisiais asmenimis, nes išreiškia įgaliotojo valią būti atstovaujamam įgaliotinio, tačiau vidiniams atstovavimo santykiams reikalinga abiejų – atstovaujamojo (įgaliotojo) ir atstovo (įgaliotinio) – valia. Tai atspindi atstovavimo santykių padariniai. Santykyje su trečiaisiais asmenimis, išoriniuose atstovavimo santykiuose, iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda jį sudariusiam asmeniui (CK 1.63 straipsnio 4 dalis), t. y. atstovaujamajam, tačiau vidiniuose atstovavimo santykiuose atstovas taip pat įgyja tam tikras pareigas (CK 6.760 straipsnis), todėl tam būtinas atstovo sutikimas (CK 1.63 straipsnio 4 dalis), kurį atstovas gali išreikšti aiškiai arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, – tylėjimu (CK 6.757 straipsnio 2 dalis). Taigi vidiniuose atstovavimo santykiuose dalyvauja abiejų sandorio šalių valia, todėl, esant šių valių neatitikčiai, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu bendraisiais pagrindais. Atitinkamai ir šio sandorio šalys, tiek atstovas, tiek atstovaujamasis, gali ginčyti atstovavimo sandorį, teigdami, kad, jį sudarant, t. y. atstovaujamajam išreiškiant valią, o atstovui sutinkant prisiimti atstovaujamojo pavedimą, tikrasis šalių ketinimas buvo sukurti ne atstovavimo santykius, o kitus, pvz., pirkimo ir pardavimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, pripažindami galimybę vienašaliu sandoriu, įgaliojimu, paslėpti dvišalį sandorį.

Dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir tikrojo sandorio vertinimo

Asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, yra jų vidinės valios išorinė išraiška, o sandoris yra šios asmens valios ir jo išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią.

Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas, atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-260/2013). Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193 straipsnyje, t. y. 1) sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, 2) turi būti išaiškinami tikrieji sutarties šalių ketinimai, 3) turi būti išaiškintas sudarytos sutarties tikslas. Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009).

Bylą nagrinėję teismai, ištyrę byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad išduodant ginčo įgaliojimą nebuvo kalbama, kokiu tikslu išduodamas šis įgaliojimas (notarės A. B. parodymai), tačiau vertinant šalių elgesį šio sandorio sudarymo metu ir paskui galima daryti išvadą, kad kasatorė nesiekė atkurti nuosavybės teisių į žemę visa apimtimi, tokių siekių ji neišreiškė ir nagrinėjant bylą teismuose. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad dėl ginčo įgaliojimo išdavimo atsakovas A. P. sumokėjo 20 000 Lt (5797,10 Eur), padedant šiam atsakovui kasatorei buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,20 ha žemės sklypą ir vėliau kasatorė kelerius metus nesikreipė (nei į atsakovą, nei į institucijas) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kitą žemės sklypo dalį, taip pat kelerius metus neginčijo atsakovo priimtų sprendimų perleisti nuosavybės teises jo parinktiems tretiesiems asmenims. Iš byloje nustatytų aplinkybių spręstina, kad pagrindinis kasatorės interesas buvo atkurti nuosavybės teises tik į dalį žemės ir už atlygį perleisti kitą teisės atkurti nuosavybės teises į žemę dalį, o atsakovas A. P. laikėsi nuoseklios pozicijos teigdamas, kad žemės sklypas, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą turėjo teisę kasatorė, jam buvo reikalingas siekiant plėtoti verslą Šventojoje, taigi jo interesas buvo ne padėti kasatorei atkurti nuosavybės teises į žemę visa apimtimi, o įgyti žemės. Taigi vertinant kasatorės ir atsakovo ryšį su ginčijamo sandorio objektu – teisės atkurti nuosavybės teises į žemę dalimi, akivaizdu, kad šį objektą individualizavo, siekė padaryti savą tik atsakovas, kuriam sandorio objektas buvo reikalingas saviems poreikiams tenkinti.

Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių: kas ir dėl ko apsimetė išduodant įgaliojimą, kokios buvo neįveikiamos priežastys, lėmusias būtinumą sudaryti apsimestinį sandorį, kodėl ieškovė negalėjo normaliu pirkimo–pardavimo sandoriu įforminti teisių perleidimo. Pažymėtina, kad dažniausiai simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų, konkrečiai kreditorių, teises. Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio šalies apgaulingi veiksmai kitos šalies atžvilgiu. Melas simuliacijos atveju gali būti skirtingo intensyvumo. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad atsakovas A. P. būtų naudojęs prievartą ar kitokius neteisėtus veiksmus, siekdamas paveikti kasatorę, tačiau nustatyta, kad kasatorė laisva valia suteikė šiam atsakovui teisę savo nuožiūra sudaryti ir pasirašyti sutartis dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą į žemę perleidimo su bet kuriuo asmeniu (įgaliojimo antroji pastraipa). Kaip pažymėta pirmiau, nagrinėjamu atveju abi šalys turėjo kitą tikslą nei sudarytasis sandoris, tiksliau, sandorio dalis dėl atsakovo A. P. teisės savo nuožiūra perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į kasatorės žemės sklypą. Kasatorė, išduodama įgaliojimą, užuot, kaip pati teigia,  sudariusi normalų pirkimo–pardavimo sandorį, lygiai kaip ir atsakovas A. P. tikėtina išvengė privalomų mokesčių, be to, ji paprastesniu būdu (byloje yra duomenų, kad atsakovas turėjo ryšių atitinkamose institucijose) ir operatyviai, veikdama ne pati asmeniškai, o per atstovą, įgyvendino teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 0,20 ha žemės sklypą. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti kasatorės argumentai, kad įgaliojimas yra vienalytis (vientisas) sandoris, todėl negali būti skaidomas dalimis, suteikiant joms skirtingą reikšmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės teisės normos nedraudžia šalims sudaryti mišrią sutartį, t. y. turinčią kelių rūšių sutarčių požymių, svarbu, kad ji atitiktų sutartims keliamus reikalavimus ir neprieštarautų imperatyviosioms teisės normoms, todėl apsimestiniu gali būti pripažintas nebūtinai visas sandoris, o tik jo tam tikros dalys, jei analizuojant sandorio, jo dalių reikšmę, tikslus ir tikruosius šalių ketinimus galima nustatyti, kad tam tikra apsimestine sandorio dalimi buvo siekiama paslėpti kitą sandorį (jo dalį), pvz., tikrąją sandorio šalį ar dar vieną sandorį. Kaip pažymėta pirmiau, įgaliojimas yra vienašalis sandoris tik išoriniuose atstovavimo santykiuose, todėl teismai, ištyrę byloje surinktus įrodymus, gali nustatyti, kad vidiniuose atstovavimuose santykiuose įgaliotojas ir įgaliotinis turėjo ir išreiškė kitus ketinimus nei atstovauti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad viena įgaliojimo dalimi atsakovas veikė kaip įgaliotinis, o kita įgaliojimo dalimi – kaip šalis apsimestinio sandorio, kuriuo siekta pridengti nuosavybės atkūrimo teisės pirkimo–pardavimo sandorį.

Kasatorės teigimu, atsakovas A. P., sudarydamas sandorius su R. P., M. B. ir R. P. bei atstovaudamas kasatorei institucijose, jai atkuriant nuosavybės teises į 0,20 ha žemės sklypą, patvirtino pavedimo sandorį, todėl pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį negali šio sandorio ginčyti, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas vertino ir sprendė dėl pavedimo sandorio patvirtinimo fakto (ne)egzistavimo bei šiuo aspektu CK 1.79 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės dėl dalies įgaliojimo pripažinimo apsimestiniu sandoriu, ieškovės ir atsakovo faktinis elgesys leidžia pagrįstai manyti, jog atsakovas A. P. patvirtino ne įgaliojimą (kaip pavedimo sandorį), o būtent teisės į nuosavybės atkūrimą pirkimo–pardavimo sandorį, tai pagrindžia aplinkybė, kad sudarant sandorius dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo su trečiaisiais asmenimis atsakovas faktiškai veikė kaip savininkas, o ieškovė, atsakovui A. P. atkūrus jai nuosavybės teises į 0,20 ha žemės sklypą, taip pat gavusi iš atsakovo 20 000 Lt (5797,10 Eur), ilgą laikotarpį (ieškinys teisme pareikštas 2007 m. balandžio 20 d., t. y. praėjus daugiau kaip penkeriems metams po ginčijamo įgaliojimo išdavimo, be to, daugiau kaip dvejiems metams po įgaliojimo galiojimo termino pabaigos) pretenzijų atsakovui nereiškė, nesidomėjo nuosavybės teisės į 22,55 ha žemės atkūrimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti nepagrįstomis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.79 straipsnį.

Kasatorė nurodo, kad teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnį, netinkamai vertino notarės   A. B., patvirtinusios ginčijamą sandorį, parodymus, nevertino pačios kasatorės paaiškinimų, duotų 2011 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio1 dalis); teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. gruodžio 7  d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais nurodoma į tai, jog teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, yra atmestini kaip nepagrįsti. Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas vertino tiek notarės A. B. parodymus, tiek pačios kasatorės paaiškinimus, duotus 2011 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje.

Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. U. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-558/2012). Tokiu atveju turi būti taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės, jis turi atitikti bendruosius to sandorio sudarymo reikalavimus bei nepažeisti kitų įstatymų reikalavimų, kaip antai neprieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) ir pan.

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą ar turtinę teisę į tam tikrą daiktą ateityje kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės arba patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnis). Pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį šalys patenkina savo poreikius; egzistuoja objektas – turtinė ar kitokio pobūdžio vertybė, dėl kurios sudaroma sutartis; šalys arba viena iš jų visada turi subjektinę teisę į objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011). Tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutartis yra paslėptasis sandoris, teismas turi nustatyti šios sutarties šalis, dalyką ir turinį, t. y. sąlygas, dėl kurių šalys susitarė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teisės atkurti nuosavybės teises pirkimo–pardavimo sutarties šalys yra kasatorė ir atsakovas A. P., jie atitinka imperatyvius pardavėjui ir pirkėjui įstatymo keliamus reikalavimus. Sutarties dalykas yra teisė atkurti nuosavybės teises į žemę.

Pirkimo–pardavimo sutarties kaina nustatoma šalių susitarimu. Kaina turi būti nurodyta pinigais. Šalys gali nustatyti tiek konkrečią pirkimo–pardavimo sutarties kainą, tiek  jos nustatymo tvarką. Nors kaina ir nėra esminė sutarties sąlyga, pirkimo–pardavimo sutartis galioja ir nesant susitarimo dėl kainos, pirkimo–pardavimo sutartis yra atlygintinė sutartis, todėl kai joje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ar nenurodyta jos nustatymo tvarka ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kuri, sudarant sutartį, buvo įprastai toje prekybos srityje mokama už tokius pat daiktus, parduodamus atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – protingumo kriterijus atitinkanti kaina (CK 6.313 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir esant paslėptajai pirkimo–pardavimo sutarčiai, todėl su ja susijusį ginčą nagrinėjantis teismas privalo, be kita ko, nustatyti sutarties kainą. Ji nustatytina teismui vertinant byloje pateiktus įrodymus, o jeigu nustatoma, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ar nenurodyta jos nustatymo tvarka ir šalys nėra susitarusios kitaip, tai sutarties kaina nustatytina vadovaujantis CK 6.313 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Šioje byloje kilo ginčas dėl kainos, kurią atsakovas A. P. įsipareigojo sumokėti kasatorei už jam perleistą teisę atkurti nuosavybės teises į žemę. Kasatorės argumentas, kad teismas 300 000 Lt (86 956,52 Eur), kuriuos atsakovas A. P. jai sumokėjo už šios civilinės bylos nutraukimą, įvertino kaip atsiskaitymą už teisės atkurti nuosavybės teises į žemę pirkimą ir pardavimą yra nepagrįstas, nes nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas dėl šių pinigų kaip dalies kainos nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas kainos iš esmės nenustatinėjo, tik nurodė, kad atsakovas A. Petkevičius teisę atkurti nuosavybės teises įsigijo už 20 000 Lt (5797,10 Eur), taip pat nurodė, jog ieškovė pripažino, kad ji šiuos pinigus gavo už tai, kad atsakovas norėjo gauti šiek tiek žemės. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dalį kainos už perleidžiamą teisę atsakovas      A. P. sumokėjo pinigais (20 000 Lt (5797,10 Eur) ir dalį – suteiktomis paslaugomis atkuriant ieškovei nuosavybės teises į 0,20 ha žemės sklypą. Kasaciniame skunde kasatorė nurodo, kad teismų išvados nepagrįstos, mat nors iš bylos medžiagos matyti, kad 20 000 Lt (5797,10 Eur) buvo sumokėti už žemę, tačiau teismai nesiaiškino, kas ir už kokią žemę mokėjo, kiek žemės pirko, yra neaišku, kokią sumą už perleidžiamą teisę atsakovas turėjo mokėti ir kada teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstus teismų procesinius sprendimus ir kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad teismai nevertino ir nenustatinėjo kainos, dėl kurios šalys susitarė sudarydamos paslėptąją teisės atkurti nuosavybės teises į žemę pirkimo–pardavimo sutartį. Teismų nėra ištirta ir įvertinta, ar 20 000 Lt (5797,10 Eur), kuriuos šalys neneigia esant kaina ar jos dalimi už pirkimo–pardavimo sutarties dalyką, iš tikrųjų buvo galutinė šalių sutarta kaina pinigais, kodėl atsakovas A. P. sumokėjo kasatorei 300 000 Lt (86 956,52 Eur) už civilinės bylos nutraukimą. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad dalį kainos atsakovas sumokėjo paslaugomis, neįvertino, kiek tos paslaugos sudarant sutartį galėjo būti vertos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad ją nagrinėję teismai tinkamai nustatė apsimestiniu sandoriu paslėptosios teisės atkurti nuosavybės teises į žemę pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas dėl jos kainos. Kadangi, kaip jau minėta šioje nutartyje, apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys, tai teismams tinkamai nenustačius šios bylos kontekste galiojančiu laikytino pirkimo–pardavimo sandorio sąlygų dėl jo kainos, apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Birutė Janavičiūtė                                                       

                                                                      Gintaras Kryževičius

                                                                      Antanas Simniškis