Civilinė byla Nr. 2A-734/2012
Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1; 35.6.2; 42.11.3; 44; 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Algirdo Gailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Office M3“ akcininkų D. V. ir uždarosios akcinės bendrovės „Trinapolis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-186-577/2011 pagal ieškovų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Office M3“ akcininkų D. V. ir uždarosios akcinės bendrovės „Trinapolis“ ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Lietuvos skyrių, trečiajam asmeniui J. T. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi UAB „Office M3“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Valeksa“. Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taip pat patvirtintas patikslintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, įskaitant Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyriaus – 9 115 398,31 Lt, UAB „Trinapolis“ – 2 045 419,46 Lt, D. V. – 1 996,57 Lt finansinius reikalavimus (Nr. B2-824-431/2012).
Ieškovai BUAB „Office M3“ akcininkai D. V. ir UAB „Trinapolis“, turintys po 50 proc. bendrovės akcijų, 2010-04-12 kreipėsi į teismą su netiesioginiu ir actio Pauliana ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančia tarp UAB „Office M3“ (toliau ir bendrovė) ir atsakovo Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Lietuvos skyrių (toliau ir Bankas), 2008-05-23 sudarytą Kredito sutartį Nr. KS 08/05/07 su visais pakeitimais ir papildymais (toliau Kredito sutartis, ginčo Sutartis, ginčo sandoris, Sutartis) ir priteisti BUAB „Office M3“ iš atsakovo Banko 19 165 880,79 Lt nuostolių atlyginimą.
Nurodė, kad reiškia ieškinį Akcinių bendrovių įstatymo (toliau ABĮ) 16 straipsnio ir CK 1.82, 6.66 straipsnių pagrindais, o kartu ieškinys laikytinas netiesioginiu pagal CK 6.68 straipsnį.
Nurodė, kad minėta Kredito sutartimi atsakovas Bankas įsipareigojo UAB „Office M3“ iki 2018-05-23 suteikti 5 650 000 eurų kreditą, išmokant jį per 3 kartus: 1 600 000 eurų (1 dalis), 3 230 000 eurų (2 dalis) ir 800 000 eurų (3 dalis). Kredito 1 dalis buvo skirta pirkti nuomos teisę žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), su kartu ant jo esančiais nekilnojamojo turto objektais; 2 dalis – nekilnojamojo turto projektui įgyvendinti – statyti biurų paskirties pastatą; 3 dalis – projekto mokesčiams finansuoti (Kredito sutarties specialiųjų sąlygų 1.1-1.2, 1.4 p.). Šioje Sutartyje Bankas nustatė išankstines kredito suteikimo sąlygas, pagal kurias bendrovė privalėjo įvairiais būdais užtikrinti prievoles: įkeisti nurodytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pateikti akcininko D. V. laidavimą, dokumentus, patvirtinančius, kad bendrovė į projektą investuos 970 000 eurų nuosavų lėšų, paskolos sutartį, sudarytą su paskolos davėju UAB „Verslo investicijų projektų centras“, dėl 1 280 000 eurų, rangos sutartį su projekto generaliniu rangovu UAB „Foresta invest“, numatant, jog vykdytino projekto kaina negali keistis viso projekto metu ir negali būti didesnė nei 4 200 000 eurų ir kt. Bankas taip pat nurodė, kad kredito 2 dalis bus suteikta tik tuomet, kai bendrovė pateiks projekto metu sukurtų patalpų nuomos sutartis, pagal kurias bus išnuomota ne mažiau kaip 90 proc. nekilnojamojo turto naudingo ploto, 1 kv. m nuomos kaina turi būti ne mažesnė nei 19,40 eurų, o nuomos terminas – ne trumpesnis kaip 5 metai, be teisės prieš laiką ją nutraukti.
Tvirtino, kad UAB „Office M3“ įvykdė visus Banko reikalavimus finansavimui gauti, pateikė prievolių užtikrinimą, įskaitant akcininko laidavimą, įkeitė UAB „Verslo investicijų projektai“, UAB „Trinapolis“, UAB „Penki kontintentai“ priklausantį 47 977 311,04 Lt vertės turtą, surado nuomininkus, sudarė sutartis su rangovais, pateikė generalinio rangovo darbų įvykdymo užtikrinimo garantiją, investavo 9 198 635,79 Lt savo ir akcininkų lėšų ir kt., tačiau Bankas be teisėto pagrindo atsisakė teikti finansavimą pagal Sutartį. Teigė, jog Banko veiksmai, kuriais bendrovė buvo priversta vienašaliai prisiimti neadekvačius įsipareigojimus, yra nesąžiningi, todėl Kredito sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad nesąžiningos ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančios paminėtos Kredito sutarties sąlygos, buvo esminės, nes be jų ginčijama Kredito sutartis iš viso nebūtų sudaryta.
Tvirtino, kad minėta Kredito sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, kaip prieštaraujanti bendrovės Įstatų 3 dalyje įtvirtintiems tikslams: vykdyti tokią ūkinę-komercinę veiklą, kad būtų efektyviai įgyvendinami bendrovės akcininkų bei klientų interesai, racionaliai naudojami materialiniai ir finansiniai resursai bei gaunamas maksimalus pelnas. Tai yra ieškovui ir jo akcininkams į projektą investavus daugiau nei 9 198 635,79 Lt ir įkeitus atsakovui ypač didelės vertės turtą, atsakovas nesąžiningai nesuteikė jokio adekvataus pobūdžio finansavimo, o tai reiškia, jog Kredito sutartis akivaizdžiai prieštarauja aukščiau nurodytiems ieškovo veiklos tikslams ir buvo nenaudinga bei nesuderinama su pelno siekimu.
Teigė, jog būtent dėl atsakovo Banko nesąžiningų veiksmų, kuriais jis siekė perimti kelis kartus kredito sumą viršijantį įkeistą turtą, bendrovė tapo nemoki ir jai buvo padaryta didelė žala. Tai yra atsakovui be pakankamo pagrindo atsisakius vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir atitinkamai pažeidus ieškovo teisėtų lūkesčių principą bendrovė patyrė 19 165 880,79 Lt nuostolių, kuriuos sudaro 9 608 730 Lt iš nuomos negautos pajamos, 358 497 Lt baudos už neįvykdytas nuomos sutartis, 9 198 653,79 Lt akcininkų investuotos lėšos. Tvirtino, kad šie nuostoliai iš Banko priteistini bendrovei BUAB „Office M3“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš D. V. ir UAB „Trinapolis“ atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Lietuvos skyrių, po 2 332 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Spręsdamas dėl ieškovų reikalavimo teisės, teismas konstatavo, kad BUAB „Office M3“ akcininkai turėjo teisę pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vardu dėl juridinio asmens tikslams prieštaraujančio sandorio pripažinimo negaliojančiu, nepaisant to, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog bankroto administratorius dėl to nesikreipė į teismą (ABĮ 16 str. 1 d. 5 p., CK 2.45 str., 1.82 str. 3 d., ĮBĮ 31 str. 6 p.). Kartu nurodė, kad nėra netiesioginio ieškinio sąlygų – Bankas yra bendrovės kreditorius, o bendrovė neturi neabejotinos ir vykdytinos turtinės teisės Bankui (CK 6.68 str.). Konstatavo, kad pareiškę ieškinį BUAB „Office M3“ vardu, kaip akcininkai, o ne kaip kreditoriai, ieškovai tuo pačiu negali reikšti actio Pauliana ieškinio, todėl atmetė jų reikalavimus pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu (CK 6.66 str.).
Spręsdamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, teismas nustatė, kad bendrovės pagrindė ūkinė komercinė veikla buvo nekilnojamojo turto projektų vystymas, o pagrindinis bendrovės tikslas – užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei efektyvų ūkinės veiklos vykdymą, racionalų turto ir kitų išteklių panaudojimą bei gauti pelną. Atsižvelgdamas į tai, bei į tai, kad Kredito sutartimi gautos lėšos buvo skirtos finansuoti nekilnojamojo turto projektą, teismas konstatavo, kad kredito paskirtis visiškai atitiko ieškovo veiklos tikslus. Įvertinęs tai, kad ieškovo akcininkai vienbalsiai nusprendė sudaryti ginčijamą Kredito sutartį, įkeisti turtą, į projektą investavo daugiau kaip 9 000 000 Lt, prisiėmė atsakomybę už tinkamą ginčo Sutarties vykdymą, teikė Bankui prašymus dėl išmokų, kad buvęs ieškovo direktorius J. T. pripažino Sutarties naudą, teismas padarė išvadą, jog bendrovė iš atsakovo finansuojamo projekto tikėjosi gauti pelną. Dėl to ieškovo pagal Sutartį atliktus veiksmus, kuriuos ieškovai nurodė kaip neadekvačius, teismas susiejo ne su sandorio nenaudingumu, bet su bendrovės ir jos akcininkų prisiimta verslo rizika dėl projekto įgyvendinimo. Teismas konstatavo, kad ginčo Sutartis atitiko bendrovės tikslus, o atsakovo Banko veiksmai buvo sąžiningi (CK 1.82 str. 1 d.).
Teismas, spręsdamas dėl finansavimo nutraukimo ir nuostolių atlyginimo priteisimo, nustatė, jog prašomus priteisti 19 165 880,79 Lt nuostolius sudaro: 9 608 730 Lt iš nuomos negautos pajamos, 358 497 Lt baudos už neįvykdytas nuomos sutartis, 9 198 653,79 Lt akcininkų investuotos lėšos. Įvertinęs šalių pateiktas pozicijas dėl Kredito sutarties 9.1.3 ir 9.1.9 punktų, susijusių su dokumentų pateikimu vykdymo, teismas pripažino pagrįstais atsakovo Banko argumentus, kad bendrovė laiku nepateikė visų būtinų Sutartyje numatytų dokumentų kreditui išmokėti ir konstatavo, jog ieškovai neįrodė priešingų aplinkybių (kad pateikė PVM deklaracijas, tarpines finansines ataskaitas ir kt.). Teismas įvertino šalių tarpusavio susirašinėjimą bei sprendė, kad jo metu Bankui taip pat nebuvo pateikti duomenys, iš kurių jis būtų turėjęs galimybę nuspręsti apie bendrovės finansinės būklės pokyčius, kad priešingai nei buvo sutarta dėl kredito 3 dalies išmokėjimo ir grąžinimo tvarkos, bendrovė susigrąžintą PVM naudojo ne kredito linijai grąžinti, bet einamiesiems mokėjimams. Dėl to padarė išvadą, jog Bankas, būdamas rūpestingas ir atidus, pagrįstai sustabdė finansavimą, kilus abejonėms dėl bendrovės ketinimų vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.58 str.). Atsižvelgdamas į tai, atmetė ieškinio reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo priteisimo (CK 6.245-6.249 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai D. V. ir UAB „Trinapolis“ prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Teismas be pagrindo paneigė jų (akcininkų ir kreditorių) teisę pareikšti netiesioginį ieškinį už BUAB „Office M3“ dėl civilinės atsakomybės Bankui taikymo (CPK 5 str., CK 6.68 str., ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.). Tokia jų teisė kildinama iš to, kad bendrovė tokius reikalavimus Bankui turi, tačiau pati jų nereiškia, todėl jie, kaip bendrovės kreditoriai, kurių reikalavimai patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2010-04-13 nutartimi, turi teisę bendrovės vardu pareikšti netiesioginį ieškinį. Taip pat turi būti atsižvelgta ir į tai, kad Bankas yra didžiausias bendrovės kreditorius, jo reikalavimai yra užtikrinti įkeitimu, todėl jis nesuinteresuotas, kad bankroto administratorius kreiptųsi į teismą su ieškiniu prieš jį patį.
- Teismas netinkamai aiškino pagrindinį civilinės teisės sutarčių privalomumo principą (CK 6.38, 6.59, 6.189 str.), netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad jie neįrodė, jog Bankas be teisėto pagrindo vienašaliai nutraukė lėšų išmokėjimą pagal Kredito sutartį ir padarė žalą bendrovei, sukėlė jos nemokumą. BUAB „Office M3“ nepažeidė Kredito sutarties 9.1.3, 9.1.9 punktų reikalavimų, nenurodė jokios „melagingos informacijos“ ir nepažeidė reikalavimo kredito linijos lėšas naudoti grąžintino PVM finansavimui. Šias aplinkybes patvirtina: 1. iš byloje esančio 2009-05-08, 2009-06-08 šalių elektroninio susirašinėjimo, J. T. paaiškinimų matyti, kad bendrovė įvykdė 9.1.9 punkte numatytą pareigą pateikti Bankui informaciją apie iš VMI gautiną PVM. Dėl to yra nepagrįsta teismo išvada, kad dėl to, jog bendrovė nepateikė PVM deklaracijų Bankui, šis negalėjo spręsti apie bendrovės gebėjimą laiku ir tinkamai vykdyti finansinius įsipareigojimus. Tuo labiau, kad VMI neturėjo jokių pretenzijų bendrovei dėl deklaracijų pateikimo ir PVM apskaitos; 2. bendrovės tarpinės finansinės ataskaitos už praėjusį ketvirtį buvo pateiktos laiku, ką patvirtina jau minėtas šalių elektroninis susirašinėjimas, todėl Sutarties 9.1.3 punktas nebuvo pažeistas; Tuo tarpu teismas neįvertino, kad Bankas reikalavo pateikti Sutartyje nenumatytus dokumentus: atnaujintas finansines prognozes 2009-2018 metais, akcininkų finansines ataskaitas už 2008 m., 2009 m. I ketvirtį, detalias projektų sąmatas, atnaujintas pagal šiandieninės rinkos kainas, atliktų ir apmokėtų darbų sąrašą pagal sąmatą, informaciją, kaip iš kokių šaltinių įmonė ketina grąžinti Kredito linijos išmokas. Didelė dalis šios informacijos Bankui buvo pateikta; 3. bendrovė nepažeidė reikalavimo kredito linijos lėšas naudoti grąžintinam PVM finansuoti, nes sąskaitą buvo atidariusi tik šiame Banke, todėl šis turėjo galimybę stebėti ir kontroliuoti sugrąžinamo PVM dydį ir panaudojimą. Be to, pareiga pervesti Bankui sugrąžintą PVM atsirado tik 2009-06-25. Būtent dėl to, kad Bankas nesąžiningai nutraukė kredito išmokėjimą, bendrovė sugrąžinamą PVM naudojo einamiems mokėjimams, o Bankas apie tai žinojo ir konkliudentiniais veiksmais su tuo sutiko. Dėl to ši aplinkybė negali būti laikoma teisėtu pagrindu nutraukti lėšų pagal Kredito sutartį išmokėjimą.
- Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti Kredito sutartį negaliojančia CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovo BUAB „Office M3“ Sutartimi prisiimti neadekvatūs finansiniai įsipareigojimai buvo ekonomiškai nenaudingi ir akivaizdžiai prieštaravo bendrovės tikslui – siekti maksimalaus pelno (Įstatų 3 p., CK 6.881 str.). Bankas, būdamas labiau patyrusi tokio sandorio šalis, elgėsi nesąžiningai, pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą ir primetė bendrovei sąlygas, pagal kurias ji tapo priklausoma nuo Banko. Tai reiškia, kad Bankas, nustatydamas nesąžiningas ginčo Sutarties sąlygas, buvo nesąžiningas tiek sudarydamas Sutartį, tiek vykdydamas, tiek nutraukdamas ir dėl to bendrovė tapo nemoki.
- Teismas be pagrindo ir neteisėtai nusprendė, kad bendrovės akcininkai neturėjo teisės reikšti ieškinio CK 6.66 straipsnio pagrindu. Jie, bendrovės akcininkai ir tuo pačiu jos kreditoriai, ieškinį reiškia bankroto byloje, todėl turi įrodyti tris actio Pauliana sąlygas, t. y. kad sandoris pažeidė kreditorių teises, kad sandorio įmonė sudaryti neprivalėjo, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Banko nesąžiningumą patvirtina šios aplinkybės: bendrovė įsipareigojo įkeisti 2,5 karto didesnės vertės turtą, investuoti ne mažiau kaip 970 000 eurų asmeninių lėšų, buvo uždrausta keisti projekto kainą, nustatyta, koks konkretus procentas statomų biurų turi būti išnuomotas, už kokią kainą, kokiam laikotarpiui ir kt. Be to, sandoris buvo itin rizikingas ir bendrovei ekonomiškai absoliučiai nenaudingas, o Bankas suvokė, kad nutraukus projekto finansavimą bendrovė objektyviai nebegalės vykdyti komercinės veiklos ir bankrutuos.
Atsiliepimu atsakovas Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Lietuvos skyrių, prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad:
- Teismas teisingai konstatavo, kad BUAB „Office M3“ akcininkai ir kreditoriai D. V. ir UAB „Trinapolis“ neturėjo teisės pareikšti netiesioginio ieškinio dėl žalos atlyginimo priteisimo bendrovės naudai, nes pati bendrovė neturi vykdytinos turtinės teisės Banko atžvilgiu, o Banko kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas bendrovės bankroto byloje (CK 6.68 str.). Apeliantai klaidingai turimą teisę grindžia CK 6.245 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės samprata, nes kol vyksta teisminis ginčas dėl tariamo Banko padaryto Kredito sutarties pažeidimo, jam nekyla sutartinė civilinė atsakomybė. Taip pat apeliantai neįrodė, jog pati bendrovė atsisako reikšti tokį ieškinį, siekdama išvengti įsipareigojimų akcininkams vykdymo, jog Bankas tam trukdo. Priešingai, Banko reikalavimai sudaro 48,48 proc. visų teismo patvirtintų reikalavimų sumos, jis kreditorių komitete turi 1 balsą iš 5, o minėti akcininkai nėra skundę bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimų. Kita vertus, teismas pripažino akcininkų, kaip bendrovės kreditorių, teisę reikšti ieškinį dėl sandorio nuginčijimo ir žalos bendrovei atlyginimo ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu ir jį išnagrinėjo, todėl yra teisiškai nereikšmingi skundo argumentai dėl to, kad ieškinys turi būti laikomas netiesioginiu. Be to, CK 1.82 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnis leidžia akcininkams tiesiogiai kreiptis į teismą,
- Teismas teisingai nustatė, kad ginčo Sutarties vykdymas buvo sustabdytas dėl to, kad BUAB „Office M3“ pažeidė sutartines sąlygas. Tai yra Bankas, patikrinęs bendrovės 2009-04-14 ir 2009-04-20 mokėjimo prašymus, nustatė, jog tinkamai neįvykdyti Sutarties 9.1.9, 9.1.3 punktų reikalavimai, t. y. PVM deklaracijų elektroninė ar popierinė kopija nebuvo pateikta, bendrovės tarpinės finansinės ataskaitos buvo teikiamos ne nustatytu laiku ir netinkamos formos, o elektroniniuose susirašinėjimuose buvo tik nurodyti bendrovės ir jos akcininkų finansinės ataskaitos bei detalizuojami jų duomenys, planuojamas gauti PVM. Tuo tarpu 800 000 eurų kredito dalis mokesčiams finansuoti bendrovei buvo suteikta atsižvelgiant į prognozuojamą susigrąžinti PVM. Be to, paaiškėjo, kad bendrovė susigrąžintą PVM savo nuožiūra panaudojo einamiems mokėjimams vykdyti. Atsižvelgiant į tai, kad be minėtų dokumentų nebuvo galimybės įvertinti bendrovės gebėjimo vykdyti sutartinius įsipareigojimus, į bankui keliamus rūpestingumo ir apdairumo kriterijus, išmokant pinigus kredito gavėjams, jis teisėtai laikinai sustabdė finansavimą bei pareikalavo iš bendrovės vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Bankas dėjo visas pastangas bendradarbiauti su ieškovu ir niekuomet nenutraukė ginčo Sutarties.
3. Teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, kad ieškovas buvo įsteigtas konkrečiam projektui vystyti ir tai buvo pagrindinis jo veiklos tikslas, kad jo akcininkai buvo verslininkai, kurie pritarė Kredito sutarties sudarymui ir jos sąlygoms, kad tiek bendrovė, tiek akcininkai pripažino ginčo sandorį ir jį vykdė. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo Sutartis buvo naudinga ieškovui ir netenkino reikalavimo pripažinti ginčo Sutartį negaliojančia CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tai, jog akcininkai ginčija minėtą Sutartį po to, kai bendrovei buvo iškelta bankroto byla, rodo jų piktnaudžiavimą teisėmis ir siekį pasipelnyti, todėl jų teisės neturi būti ginamos.
4. Teismas teisingai sprendė, kad actio Pauliana ieškinys turėtų būti reiškiamas ne bendrovės, bet pačių akcininkų vardu ir jie privalėtų įrodyti visas šio instituto taikymui būtinas sąlygas. Tuo tarpu apeliantai neįrodė, kad Bankas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo, kad sudaromas sandoris pažeidžia kitų kreditorių (akcininkų) teises, kad Kredito sutarties sąlygos neatitiko įprastos verslo praktikos ar buvo vienašaliai primestos bendrovei, kad Sutartimi Bankas siekė ne suteikti lėšas, bet perimti didelės vertės turtą, kad pats skolininkas (UAB „Office M3“) buvo nesąžiningas, kad toks ieškinys yra pareikštas nepraleidus vienerių metų senaties termino. Tvirtina, kad UAB „Trinapolis“ apie ginčo sandorį buvo žinoma nuo 2008-05-12, o D. V. – nuo 2008-05-14, todėl reikalauja taikyti šį senaties terminą (CK 1.126 str. 2 d.).
6. Akcininkų pareikšti reikalavimai pripažinti Kredito sutartį negaliojančia ir priteisti nuostolius prieštarauja vienas kitam, yra nepagrįsti ir nelogiški, nes jei Sutartis būtų pripažinta negaliojančia apeliantai turėtų teisę reikalauti taikyti restituciją, bet ne atlyginti nuostolius dėl netinkamo jos vykdymo. Dėl to apeliantai be pagrindo reikalauja, kad Bankui būtų taikoma sutartinė civilinė atsakomybė tuo pačiu apskritai neigdami patį Sutarties galiojimo faktą. Kita vertus, akcininkų į projektą investuotos lėšos nėra nuostoliai, kuriuos privalo atlyginti Bankas, o šių pinigų jie turi reikalauti iš bendrovės.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų BUAB „Office M3“ akcininkų D. V. ir UAB „Trinapolis“ apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsakovo Banko atsiliepimo į jį argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai jas ištyrė, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius bei pritaikė proceso ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei sandorių, prieštaraujančių privataus juridinio asmens tikslams, negaliojimą, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 263, 320 str.).
Apeliantai byloje kelia materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorių, prieštaraujančių juridinio asmens teisnumui, negaliojimo (CK 1.82 str.), o taip pat CK 6.66 straipsnio bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo klausimus. Dėl to teisėjų kolegija pasisako.
Faktinės ginčo aplinkybės
UAB „Office M3“ (toliau ir bendrovė) buvo įregistruota Juridinių asmenų registre 2008-02-29, jos steigėju ir vieninteliu akcininku iki 2008-03-19 buvo UAB „Verslo investicijų projektų centras“, nuo 2008-03-19 – UAB „Verslo investicijų projektų centras“ (50 proc. akcijų), UAB „Penki kontinentai“ (25 proc. akcijų), UAB „Trinapolis“ (25 proc. akcijų), o nuo 2008-10-03 – D. V. (50 proc. akcijų) ir UAB „Trinapolis“ (50 proc. akcijų). Šios bendrovės įstatuose nurodyta, jog jos ūkinė komercinė veikla – nekilnojamojo turto projektų vystymas (1 t., 91, 93 b. l.).
Byloje nustatyta, kad bendrovės akcininkai UAB „Verslo investicijų projektų centras“, UAB „Penki kontinentai“ ir UAB „Trinapolis“ 2008-04-09 sudarė sutartį, kurios tikslas – efektyvus tarpusavio bendradarbiavimas statant, įgyjant nuosavybėn ir (ar) eksploatuojant daugiaaukštį administracinį pastatą (jo dalį), statomą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos plėtros departamento nuolatinės statybos komisijos 2007-12-05 patvirtintą projektą ir 2008-01-04 išduotą statybos leidimą Nr. NS/6/07-1472 (investicinis projektas), bendrovės veiklos koordinavimas ir valdymo sprendimų priėmimas ir kt. (2.1 p.). Šia sutartimi akcininkai taip pat susitarė dėl bendrovės veiklos finansavimo, paskolų jai suteikimo, laidavimo, finansinių sandorių sudarymo, reikalingo minėtam tikslui pasiekti, būsimo pelno paskirstymo ir kitų su bendrovės veikla bei nekilnojamojo turto projektu susijusių klausimų (2 t., 9-14 b. l.). Šios akcininkų sutarties pagrindu 2008-04-09 UAB „Office M3“ (pirkėjas) ir UAB „Verslo investicijų projektų centras“ (pardavėjas) sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pirkėjas už 11 800 000 Lt įsigijo nuosavybės teises į negyvenamąsias patalpas: dirbtuvės, garažą ir nuomos teisę į valstybinį 0,1342 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) (1 t., 172-185 b. l.). Atitinkamai tarp akcininkų ir bendrovės buvo sudarytos paskolos, reikalavimo perleidimo sutartys (2 t., 15-26 b. l.).
UAB „Office M3“, atstovaujama vadovo J. T., kreipėsi į Banką, prašydama suteikti ilgalaikę 5 000 000 eurų paskolą nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti ir komerciniam biurų pastatui statyti (1 t., 167-171 b. l.).
UAB „Office M3“ visuotinis akcininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo 100 proc. bendrovės akcijų turintys akcininkai, buvo sušauktas 2008-05-12 ir jame buvo vienbalsiai nutarta paimti 5 650 000 eurų kreditą iš Banko su ne didesnėmis kaip EUROLIBOR + 1,85 proc. palūkanomis bei įkeisti žemės sklypą, dirbtuves, garažą, esančius (duomenys neskelbtini), tiek šiuo adresu būsimą turtą, įmonės sąskaitas ir ieškovo akcijas (1 t., 195-196, 197 b. l.).
UAB „Office M3“ su atsakovu Banku 2008-05-23 sudarė Kredito sutartį Nr. KS 08/05/07 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (2008-08-01 Papildomas susitarimas Nr. KSP 08/08/03). Šia sutartimi atsakovas įsipareigojo suteikti UAB „Office M3“ 5 650 000 eurų kreditą, susidedantį iš 3 dalių: 1 620 000 eurų (pirkti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisei ir ant sklypo esančius nekilnojamojo turto objektus); 3 230 000 eurų (biurų paskirties pastatui statyti) ir 800 000 eurų (kredito linija projekto mokesčiams finansuoti). Kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas 2018-05-23, kredito grąžinimo pradžios data 2009-11-23. Bankas 2008-08-05 išmokėjo bendrovei 1 620 000 eurų, 2008-12-24, 2009-01-28, 2009-03-02, 2009-03-23 – 812 819 eurų, o pagal 2009-04-14 ir 2009-04-20 bendrovės pateiktus prašymus išmokėti 50 000 eurų ir 45 000 eurų, sustabdė projekto finansavimą, nustatęs, jog bendrovė netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus dėl informacijos apie finansinę būklę teikimo (1 t., 19-54, 55-56 186, 189 b. l.).
Vykstant sandorio šalių tarpusavio susirašinėjimui dėl sutartinių pozicijų derinimo, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi UAB „Office M3“ buvo iškelta bankroto byla.
Bendrovės akcininkai ir kreditoriai D. V. ir UAB „Trinapolis“ pareiškė ieškinį dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.82, 6.66 straipsnių pagrindais ir nuostolių atlyginimo priteisimo.
Dėl Kredito sutarties prieštaravimo UAB „Office M3“ tikslams (CK 1.82 str.)
Kaip yra žinoma, juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. Jeigu toks sandoris kartu pažeidžia imperatyviąsias įstatymo normas, jam taikomos niekinių sandorių negaliojimo taisyklės, įtvirtintos CK 1.80 straipsnyje. Minėto CK 1.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų pažeidžiant tokio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens veiklos tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo, ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams. Taigi ši teisės norma nurodo du sandorio negaliojimo pagrindus (sudarytas viršijusio kompetenciją asmens ar/ir prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams) ir tuo pačiu paskirsto įrodinėjimo pareigą – nustato, kad sandorį šiuo pagrindu ginčijantis asmuo turi įrodyti, kad kita šalis tikrai veikė nesąžiningai.
Kasacinis teismas, aiškindamas minėtą teisės normą, laikosi nuoseklios pozicijos, kad sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo yra būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sandorį sudarė privatusis ar viešasis juridinis asmuo; antra, ar sandoris prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens steigimo dokumentų nuostatoms dėl šio asmens paskirties ir tikslų, ar ne; trečia, ar kita sandorio šalis veikė sąžiningai, ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar yra pagrindas ginti šias pažeistas teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar palikti teisę jas apginti kitais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2006; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2011; kt.).
Nagrinėjamu atveju bendrovės akcininkai, įrodinėjo, kad ginčo Kredito sutartis yra negaliojanti, nes ji prieštaravo UAB „Office M3“ (privataus juridinio asmens) tikslams, o Bankas ją sudarydamas veikė nesąžiningai, nustatydamas neproporcingas išankstines šios Sutarties sudarymo (užtikrinimo) sąlygas, t. y. itin didelės vertės turto įkeitimą, vieno iš bendrovės akcininkų laidavimą, dideles akcininkų investicijas, generalinės rangos sutarties maksimalią kainą, išankstines nuomos sutarčių sąlygas ir kt., kurias, beje, bendrovė įvykdė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra nei vienos iš šių sąlygų, nes Kredito sutartis buvo sudaryta tam, kad UAB „Office M3“ pasiektų savo veiklos tikslą – vystytų nekilnojamojo turto projektą ir iš to gautų pelną, atitinkamai iš to pelną turėjo gauti ir Bankas, todėl atmetė tokį ieškovų reikalavimą. Apeliantų argumentai, kuriais jie ginčija šią teismo išvadą, neduoda pagrindo spręsti priešingai (CPK 185 str.).
Iš tiesų, kaip teisingai nurodo apeliantai, privataus juridinio asmens tikslas yra tenkinti privačius interesus ir įprastai tokie asmenys veikia siekdami pelno ir naudos (CK 2.34 str. 3 d.). Būtent vadovaudamiesi šiomis paskatomis ir siekdami patenkinti tokius interesus privatūs juridiniai asmenys dalyvauja civilinėje apyvartoje, o savo tikslus įtvirtina bendrovės įstatuose. UAB „Office M3“ Įstatų 3.2 punkte nurodyta, jog bendrovė užsiima nekilnojamojo turto projektų vystymu, pagrindiniai veiklos tikslai – užtikrinti ilgalaikį, patikimą, efektyvų ūkinės komercinės veiklos vykdymą, plėtrą, racionalų turto, kitų išteklių panaudojimą, gauti pelną (1 t., 93, 163-166 b. l.).
Kaip nustatė teismas ir ko neneigia patys apeliantai, UAB „Office M3“ buvo įkurta paminėtam nekilnojamojo turto projektui (administracinio pastato statyba) įgyvendinti, po jo įgyvendinimo gauti iš to pelną ir ši bendrovė nevykdė jokios kitos veiklos iki pat bankroto bylos iškėlimo. Aukščiau minėtoje 2008-04-09 UAB „Office M3“ akcininkų sutartyje dar iki ginčo sandorio sudarymo bendrovės akcininkai susitarė dėl tarpusavio teisių ir pareigų vystant ir įgyvendinant minėtą nekilnojamojo turto projektą (investavimo, paskolos suteikimo, laidavimo, bendrovės valdymo, akcijų perleidimo, būsimo pelno, sukurto nekilnojamojo turto objekto dalių paskirstymo sąlygų ir kt.). Šioje akcininkų sutartyje taip pat buvo numatyta ir tai, kad minimam projektui įgyvendinti bus reikalingos ne tik jų pačių paskolos pavidalu suteikiamos lėšos, tačiau ir kiti finansavimo šaltiniai (bankai ar investicinio projekto kreditoriai), o siekdami, kad sudaromi sandoriai neprieštarautų juridinio asmens tikslams, akcininkai, be kita ko, susitarė, jog visi su projektu susiję sandoriai, viršijantys 200 000 Lt, gali būti sudaromi tik remiantis visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimais, priimtais kvalifikuota balsų dauguma, kuri negali būti mažesnė kaip ¾ visų UAB „Office M3“ akcininkų akcijų suteikiamų balsų (Sutarties 7.2 p.). Taip pat nustatydami, jog bendrovės direktorius turės teisę vienasmeniškai jai atstovauti, kartu įtvirtino jo pareigą reguliariai, kas mėnesį iki 5 kalendorinės dienos pateikti akcininkams medžiagą apie bendrovės strategijos įgyvendinimą, veiklos organizavimą, finansinę būklę, ūkinės veiklos rezultatus ir kt. (Sutarties 6.5, 7.4 p.). Taigi iš to, kas paminėta, seka, kad UAB „Office M3“ akcininkai (juridinio asmens dalyviai) bendrai sutarė, kaip turi būti siekiama šios bendrovės įstatuose numatytų tikslų, patvirtino, jog taip yra nuspręsta geranoriškai susiderėjus dėl sąlygų, padedant kvalifikuotiems teisininkams ir kitiems profesionaliems patarėjams (Sutarties 15 p.).
Esant tokiai akcininkų sutarčiai, UAB „Office M3“ vadovas kreipėsi į Banką su pareiškimu dėl ilgalaikės paskolos bendrovei suteikimo minėtam projektui įgyvendinti, o 2008-05-12 sušaukė visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame dalyvavo 100 proc. bendrovės akcijų turintys akcininkai, ir jame buvo vienbalsiai pritarta paimti 5 650 000 eurų kreditą iš Banko bei įkeisti tiek esamą, tiek būsimą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), įmonės sąskaitas ir bendrovės akcijas. Būtent tokių UAB „Office M3“ dalyvių ir valdymo organų veiksmų rezultatas buvo 2008-05-23 sudaryta ginčijama Kredito sutartis. Tokia veiksmų seka patvirtina teismo padarytą išvadą, kad būtent bendrovės dalyvių susirinkimas suformavo tokią juridinio asmens valią bei nustatė, kaip ji turi būti įgyvendinta per bendrovės vadovą, byloje nėra ginčo dėl to, kad jam pavestas pareigas vadovas įgyvendino išimtinai bendrovės interesais.
Šiame kontekste pažymėtina, kad sutartinių teisinių santykių kūrimas su trečiaisiais asmenimis kyla iš privataus juridinio asmens teisnumo – galėjimo turėti konkrečias įstatymų numatytas ar jų nedraudžiamas teises ir pareigas – kurį juridinis asmuo įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.). Kaip yra žinoma, privataus juridinio asmens teisnumas yra bendrojo pobūdžio, t. y. asmuo gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir prisiimti pareigas (CK 2.74 str. 1 d.). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl UAB „Office M3“ sudaryto ginčo sandorio atitikimo bendrovės veiklos tikslams, pagrįstai tyrė ir analizavo, tiek šios bendrovės įkūrimo, tiek jos dalyvių tarpusavio susitarimuose, tiek įstatuose nurodytas bendrovės veiklos gaires ir tikslus bei tinkamai atsižvelgė į visas šį tikslą ir jo pasiekimo būdus suformavusias aplinkybes būtent šio juridinio asmens organų (dalyvių) priimtų sprendimų ir atliktų veiksmų kontekste. Tuo tarpu apeliantų nurodomi argumentai apie neadekvačius bendrovės finansinius įsipareigojimus Bankui nepaneigia teismo išvados dėl aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštos juridinio asmens valios prisiimti tokius įsipareigojimus Bankui ir tokiu būdu įgyvendinti savo tikslą – nekilnojamojo turto projektą bei gauti iš to naudą.
Apeliantai Kredito sutarties prieštaravimą juridinio asmens tikslams taip pat sieja su sandorio ekonominiu nenaudingumu bendrovei, tačiau pažymėtina, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai patys savaime nėra siejami su sandorių komercine nauda. Kaip teisingai nurodė teismas, bet kuri ūkinės komercinės veiklos sėkmė yra siejama su verslo rizika ir jos valdymu. Ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Dėl to pripažintina, kad apeliantai nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių, jog sudarant ginčo Kredito sutartį abi sandorio šalys (verslininkai) vadovavosi sutarčių laisvės principu ir įvertino, pasiskirstė galimą verslo riziką bei ją prisiėmė. Dėl to vien tai, kad UAB „Office M3“ dar neįgyvendinus projekto buvo iškelta bankroto byla ir jis nepasiekė savo įstatuose numatytų tikslų, nereiškia, kad ginčijama Kredito sutartis pati savaime prieštaravo šio juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 str.). Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra nurodęs, jog net ir tie sandoriai, kurie yra nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi, nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pati Kredito sutartis savo esme ir paskirtimi buvo naudinga UAB „Office M3“ ir, kaip teisingai nurodoma atsakovo Banko atsiliepime į skundą, ji buvo abipusiai vykdoma: bendrovė įvykdė Sutarties 2 punkte nustatytas išankstinės kredito suteikimo sąlygas (kuriomis, beje, remiasi tvirtindami, kad Bankas buvo nesąžiningas), o Bankas išmokėjo 2 432 819 eurų kredito dalį.
Esant aukščiau nustatytom aplinkybėm, teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovai neįrodė, jog sudarydamas ginčo Sutartį Bankas buvo nesąžiningas ir tas nesąžiningumas pasireiškė Sutarties 2 punkte nustatytomis išankstinėmis kredito suteikimo sąlygomis, kad šios sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Kaip minėta, civiliniai teisiniai santykiai grindžiami sutarties laisvės principu, kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 1.2, 6.156 str.). Sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 str.). Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį, o šiuo atveju, kaip minėta, UAB „Office M3“, kurio akcininkai taip pat buvo verslininkai, itin kruopščiai, atsakingai ir detaliai rengėsi minėto nekilnojamojo projekto įgyvendinimui, įskaitant finansavimą, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti dėl sandorio šalių esminės nelygybės (CK 6.228 str.). Be to, pažymėtina ir tai, jog, kaip nurodoma atsakovo atsiliepime į skundą, UAB „Office M3“ buvo naujai įsteigtas ir tik apie 2,5 mėnesio iki ginčo Sutarties sudarymo gyvavęs juridinis asmuo, komercinio pastato – biurų statybos projektas buvo pirmasis jo projektas, o kreipdamasi į Banką dėl itin didelės ilgalaikės paskolos bendrovė neturėjo nei debitorių, nei kreditorių, neužėmė jokios rinkos dalies ir nevykdė jokių pardavimų, turėjo tik du darbuotojus (1 t., 167-171 b. l.).
Atsižvelgdama aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovų reikalavimus pripažinti Kredito sutartį negaliojančia CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Dėl actio Pauliana taikymo
Kaip minėta, BUAB „Office M3“ akcininkai ieškinį pareiškė taip pat ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, tačiau teismas konstatavo, jog jie neturi teisės reikšti reikalavimų šiuo pagrindu, nes ši teisė priklauso tik bankroto administratoriui arba kreditoriams. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia teismo išvada, šiuo konkrečiu atveju sprendžia, jog apeliantai teisingai nurodo, kad jie, kaip BUAB „Office M3“ kreditoriai, kurių reikalavimai yra patvirtinti teismo nutartimi, turi teisę reikšti actio Pauliana ieškinį, ginčydami bankrutavusios bendrovės sudarytus sandorius, todėl teismas turėjo patikrinti, ar yra sąlygos šiam ieškiniui tenkinti. Teisėjų kolegijos nuomone, priešinga situacija, kai asmenys, būdami ir bankrutuojančios įmonės akcininkai, ir kreditoriai, turėtų reikšti atskirus ieškinius dėl to paties sandorio nuginčijimo skirtingais teisiniais pagrindais, neatitiktų nei civilinio proceso ekonomiškumo, koncentracijos, nei bankroto proceso operatyvumo principų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, pats ištaiso ir pašalina šiuos pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus.
Kaip yra žinoma, acto Pauliana tai kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 str. 1 d.). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jei dėl jo skolininkas tapo nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Atsižvelgiant į tai, kad šio instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, šiuo pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu bei taikyti jo teisinius padarinius, priešingai nei nurodo apeliantai, galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; kt.). Dėl to atsakovas Bankas, atsiliepdamas į apeliacinį skundą, teisingai tvirtina, kad ieškovai privalėjo įrodyti šio instituto taikymo sąlygų visetą.
Teisėjų kolegija, konstatavusi, jog apeliantai nepaneigė to, kad pati Kredito sutartis savo esme buvo naudinga UAB „Office M3“, jos akcininkams, Bankui, jog sutartinės sąlygos buvo suderintos ir priimtinos abiem sandorio šalims, atitiko verslo praktiką, jog jos buvo aktyviai ir laisva valia vykdomos, įskaitant ir pačius apeliantus, jog sandorio šalys nuolat tarpusavyje bendravo, derino veiksmus, sutinka su atsakovo atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, kad ieškovai neįrodė CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumos, t. y. kad UAB „Office M3“, sudarydamas Kredito sutartį, buvo nesąžiningas ir ja siekė išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, kad dėl Kredito sutarties sudarymo UAB „Office M3“ turto masė pakito taip, kad dėl to ji tapo nemoki, kad sandoris pažeidė kreditorių interesus, kad Bankas elgėsi nesąžiningai sudarydamas ir vykdydamas Kredito sutartį, kad ši finansinė institucija siekė ne užtikrinti projekto finansavimą, bet perimti 2,5 karto didesnės vertės bendrovei ar jos akcininkams priklausantį turtą. Pažymėtina, jog, kaip teisingai nurodo atsakovas, Bankas gali nukreipti savo reikalavimus į įkeistą turtą tik ta apimtimi, kiek reikia juos patenkinti ir neturi teisės perimti ar priverstine tvarka parduoti daugiau turto (CK 4.192, 4.194, 4.222 str.). Pagaliau, atsakovas reikalauja taikyti CK 6.66 straipsnio 3 dalies sąlygą, susijusią su vienerių metų ieškinio senaties terminu, tačiau ieškovai šiuo klausimu iš viso neteikė argumentų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog šis terminas nėra praleistas, arba kad tam yra svarbios priežastys.
Atsižvelgdama į aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai dėl padarytų pirmosios instancijos teismo teisės taikymo klaidų, aiškinant ir taikant CK 6.66 straipsnio nuostatas, taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą, nes ieškovai neįrodė šio instituto taikymui būtinų sąlygų.
Dėl Banko civilinės sutartinės atsakomybės
Kaip žinoma, reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą dėl netinkamo sutarties vykdymo yra prašymas taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, todėl ieškovai turi įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir nuostolių atsiradimo bei žalą (CK 6.245-6.249 str.).
Žalos atsiradimą ieškovai kildina iš Banko neteisėtų veiksmų vykdant Kredito sutartį, pastarajam atsisakius išmokėti 95 000 eurų kredito dalį pagal UAB „Office M3“ 2009-04-14 ir 2009-04-20 prašymus, dėl ko, anot apeliantų, bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, jai buvo iškelta bankroto byla ir dėl to patyrė nuostolius.
Teismas netenkino ieškovų reikalavimo priteisti bendrovei 19 165 880,79 Lt nuostolių, kuriuos sudaro: 9 608 730 Lt iš nuomos negautos pajamos, 358 497 Lt baudos už neįvykdytas nuomos sutartis, 9 198 653,79 Lt akcininkų investuotos lėšos, nustatęs, jog bendrovė pažeidė Kredito sutarties 9.1.3 ir 9.1.9 punktais prisiimtus įsipareigojimus, todėl Bankas turėjo teisę sustabdyti kredito dalies išmokėjimą iki šie sutartiniai įsipareigojimai bus tinkamai įvykdyti (CK 6.58 str.). Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada, nes apeliacinio skundo argumentai ir byloje surinkti įrodymai, neleidžia spręsti priešingai, t. y. kad UAB „Office M3“ buvo įvykdžiusi Kredito sutarties 9.1.3 ir 9.1.9 punktų sąlygas, taip pat tai, jog bendrovė nepažeidė sutartinio įsipareigojimo iš grąžintino PVM dengti kredito dalį, skirtą projekto mokesčiams (CPK 185 str.).
Minėta, kad sutartis ir atitinkamai jos sąlygos šalims turi įstatymo galią ir šalys privalo kruopščiai bei sąžiningai jų laikytis. Kaip teisingai nurodė teismas, Kredito sutarties 9 punktas numatė, kokius dokumentus ir kokiais terminais bendrovė privalo pateikti Bankui, siekdama gauti kredito išmokos dalį, o 10 punkte buvo apibrėžti įsipareigojimų nevykdymo atvejai ir pasekmės. Pagal bendrųjų sąlygų 9.1.9 punktą bendrovė privalėjo pateikti Bankui per kiekvienų kalendorinių metų atitinkamą ketvirtį užpildytų ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų PVM deklaracijų patvirtintas kopijas arba pranešimą, kad tokių deklaracijų neteiks per 5 Banko darbo dienas nuo atitinkamo ketvirčio pabaigos, o pagal 9.1.3 punktą – įmonės vadovo ir vyr. finansininko pasirašytas bei įmonės antspaudu, jei taikoma, patvirtintas kredito gavėjo ir/tarpines finansines ataskaitas – kas ketvirtį, bet ne vėliau kaip per 1 mėn. po ataskaitinio ketvirčio pabaigos. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas – tokios dokumentų kopijos nebuvo pateiktos nei Bankui, nei teismui. Beje, tokie dokumentai nėra pateikti ir apeliacinės instancijos teismui, kaip fakto instancijai (CPK 306 str.). Dėl to teisėjų kolegijos nuomone, teismas teisingai sprendė, jog kredito gavėjui nepateikus pagal Sutartį reikalingų dokumentų, iš kurių galima objektyviai spręsti apie bendrovės finansinės būklės pokyčius, Bankas turėjo teisę laikinai sustabdyti lėšų teikimą (Sutarties 10.3.4 p.).
Kaip matyti, teismas išsamiai išanalizavo tiek apeliantų nurodomo elektroninio susirašinėjimo reikšmę, kitas su tuo susijusias faktines aplinkybes (PVM panaudojimas ne kredito linijai grąžinti, įsiskolinimo susidarymas ir jo nepadengimas, suėjus terminams, papildomos informacijos teikimas ir kt.), aiškino minėtų sąlygų turinį ir jų svarbą šiuose teisiniuose santykiuose atsižvelgdamas į visų sąlygų tarpusavio ryšį, Sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, atsakovo, kaip finansinės institucijos, atitinkamas pareigas būti itin atidžiam ir rūpestingam laikantis sutartinių sąlygų. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog įrodymų vertinimo taisyklės pritaikytos netinkamai. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantų argumentus, jog Bankas netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, nes, priešingai nei teigia apeliantai, tai, jog Bankas, kaip minėta, bendrovei nepateikus Sutartyje numatytų dokumentų, paprašė pateikti kitus duomenis, kurių pagrindu jis galėtų spręsti dėl Sutarties abipusio vykdymo, jog elektroniniais laiškais aktyviai bendravo, kvietė susitikti bei spręsti susidariusią situaciją, šios Sutarties nenutraukė, rodo tai, kad Bankas siekė išsaugoti sutartinius santykius iki pat bankroto bylos UAB „Office M3“ iškėlimo. Iš tiesų, kaip nurodo apeliantai, bendrovė, jos akcininkai taip pat investavo lėšas į projektą, sudarė sutartis su rangovais, patalpų nuomininkais ir kt., tačiau tai, jog UAB „Office M3“ tinkamai įvykdė dalį Sutarties, neatleido jos nuo pareigos vykdyti kitus sutartinius įsipareigojimus Bankui, tuo labiau, kad, kaip minėta, Bankas taip pat jau buvo išmokėjęs nemažą dalį kredito sumos.
Atsižvelgdama į tai tas paminėta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Bankas, laikinai atsisakydamas išmokėti dalį kredito iki bus tinkamai įvykdytos minėtos sutartinės sąlygos, nepažeidė ginčijamos Sutarties sąlygų, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų. Dėl to teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju Bankui nekilo civilinė atsakomybė (CK 6.256, 6.258 str.).
Dėl ieškovų teisės pareikšti netiesioginį ieškinį (CK 6.68 str.)
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai neturėjo teisės pareikšti netiesioginio ieškinio dėl žalos atlyginimo priteisimo bendrovei, nesant CK 6.68 straipsnyje numatytų visų būtinų sąlygų, tačiau sprendė, jog pareikštas tiesioginis ieškinys ir jį išnagrinėjo. Apeliantai nesutikdami su tokia teismo išvada tvirtina, jog tuo buvo paneigta jų, kaip bankrutavusios bendrovės kreditorių, teisė į teisminę gynybą, o taip pat bendrovės kreditorių lygiateisiškumo principai (CPK 5 str., ĮBĮ 3 str. 14 p.). Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų teiginius kaip nepagrįstus, nes, kaip teisingai nurodoma atsakovo atsiliepime į skundą, teismas pripažino apeliantų (bendrovės akcininkų) teisę pareikšti ieškinį dėl UAB „Office M3“ sudarytų sandorių nuginčijimo ir žalos atlyginimo ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu ir išnagrinėjo visus argumentus, kuriais jie grindė savo ieškininius reikalavimus. Be to, aukščiau šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ieškovų argumentus dėl CK 6.66 straipsnio nuostatų taikymo. Dėl to spręstina, jog ieškovų teisė į teisminę gynybą nebuvo paneigta (CPK 5 str.). Be to, kaip teisingai konstatavo teismas, ieškovai neįrodė, jog egzistuoja netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos (CK 6.68 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytu, konstatuoja, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimą palieka nepakeistą, o skundą atmeta (CPK 263, 329, 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti lygiomis dalimis iš D. V. ir UAB „Trinapolis“ 16 018,25 Lt išlaidų už advokatų pagalbą apeliacinės instancijos teisme, tvirtindamas, jog ši pinigų suma buvo būtina ir atitinka protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijus, nes: byla yra didelės apimties, susijusi su kitomis civilinėmis bylomis, atsakovas yra užsienio juridinis asmuo, teisinės paslaugos buvo teikiamos nuolat, vyko susitikimai su klientu, daug laiko užėmė byloje taikytinų teisės institutų tyrimas, juos reglamentuojančių teisės aktų ir teismų praktikos analizė, buvo būtinas kelių teisininkų dalyvavimas, ieškinio suma yra didelė.
Kaip žinoma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos lėšos advokato pagalbai apmokėti gali būti pripažįstamos pagrįstomis ir atlygintinomis bylinėjimosi išlaidomis, kad teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo.Jeigu realiai sumokėtos lėšos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008).
Šiuo metu galiojančiose Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą yra 1 200 Lt (1,5*800). Šių Rekomendacijų 4 punkte nurodyta, kad priteistino užmokesčio dydis negali viršyti 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio, neatsižvelgiant į tai, kiek advokatų atstovauja šaliai, išskyrus tuos atvejus, kai tai būtina.
Taigi teisėjų kolegija, atmetusi ieškovų apeliacinį skundą ir atsižvelgusi į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, įvertinusi bylos sudėtingumą, apimtį ir pobūdį, spręstinų klausimų specifiškumą, reikalingas žinias, tai, kad atsakovui atstovavo tie patys advokatai, kaip ir pirmosios instancijos teisme, jų darbo laiko sąnaudas, atliktus veiksmus apeliacinės instancijos teisme, tai, jog atsakovo argumentai neduoda pagrindo spręsti, jog dviejų advokatų maksimalios darbo sąnaudos buvo būtinos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, atsakovui iš ieškovų priteisia lygiomis dalimis 1 200 Lt, t. y. po 600 Lt, atstovavimo išlaidų (CPK 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 112025592) iš apeliantų D. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės „Trinapolis“ (juridinio asmens kodas 120759536) po 600 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Audronė Jarackaitė
Algirdas Gailiūnas