Civilinė byla Nr. 3K-3-382/2013

              Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03336-2011-4

              Procesinio sprendimo kategorija 121.19.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 28 d.

   Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės banko SNORAS kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. M. ieškinį atsakovams Lietuvos bankui ir bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, restitucijos taikymą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisyklių, absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindų, bylinėjimosi išlaidų priteisimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 29 d. su AB banku SNORAS sudarytą Indėlio sertifikato sutartį kaip sudarytą iš esmės suklydus, priteisti iš atsakovų solidariai 2000 Lt neturtinės žalos, 7250 Lt nuostolių. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. birželio 29 d. su AB banku SNORAS sudarė Indėlio sertifikato sutartį (toliau – Sutartį) 7239 Lt sumai. Sutarties 3 ir 3.6 punktuose buvo įtvirtinta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o neprofesionaliųjų klientų kategorijai priskirtiems klientams taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis. AB bankui SNORAS iškėlus bankroto bylą paaiškėjo, kad lėšos pagal indėlio sertifikatą nėra apdraustos. Taip buvo pažeistos ieškovės teisės ir teisėti interesai, ji buvo suklaidinta, o AB bankas SNORAS nesilaikė teisės aktų reikalavimų, pažeidė CK nuostatas, veikė nesąžiningai, nesilaikė pareigos suteikti klientui visą reikiamą ir teisingą informaciją apie indėlių sertifikatus. Ieškovės teigimu, banko darbuotojas privalėjo klientui akcentuoti investicinio produkto esmę ir riziką bei kitas sąlygas, jeigu AB bankas SNORAS būtų atskleidęs visą teisingą informaciją, ji nebūtų sudariusi Indėlio sertifikato sutarties. Anot ieškovės, ji neteko savo santaupų, negali naudotis savo nuosavybe, todėl patyrė didelius nuostolius ir moralinę žalą. Ieškovė taip pat nurodė, kad Lietuvos bankas nevykdė savo funkcijų ir nekontroliavo AB banko SNORAS, delsė imtis efektyvių poveikio priemonių, neužkirto kelio neatsakingai AB banko SNORAS veiklai, slėpė informaciją nuo visuomenės, netinkamai atliko įstatymuose nustatytas pareigas. Anot ieškovės, jeigu nuo 2009 m. Lietuvos bankas būtų tinkamai vykdęs AB banko SNORAS finansinės veiklos priežiūrą, kontroliavęs finansinės būklės likvidumo bei kapitalo pakankamumą, nebūtų išdavęs leidimo AB bankui SNORAS sertifikatų platinimui arba 2011 m. liepos mėnesį būtų visuomenei pateikęs teisingą informaciją, ieškovė būtų nutraukusi Indėlio sertifikato sutartį, nebūtų praradusi santaupų ir patyrusi nuostolių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia ieškovės ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011 m. birželio 29 d. sudarytą Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S 008858 dėl 7239 Lt vertės indėlio sertifikato įsigijimo; taikė tarp šalių restituciją ir pripažino ieškovės sumokėtą 7239 Lt sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje BAB banke SNORAS; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas, kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti ypač rūpestingai geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimus ypač nepalankius padarinius. Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalis atsakovą, veikiantį kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintoją ir finansų maklerį, įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytas pareigas, nes nesurinko įrodymų apie ieškovės finansinę padėtį, jos tikslus, sudarant Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, jos patirtį investavimo srityje. Tai paneigiančių įrodymų byloje nepateikta. Ieškovė yra senyvo amžiaus asmuo, pagal bylos įrodymus neturinti patirties ir būtinų žinių investavimo srityje. Nors Indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje yra nuoroda apie tai, kad ieškovė buvo supažindinta su Indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu Nr. 96 (toliau – Aprašas), tačiau toks įrašas nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, nėra pakankamas įrodymas, kad ieškovė iš tikrųjų buvo supažindinta su visomis indėlio sertifikato įsigijimu susijusiomis rizikomis bei kad indėlio sertifikatas nėra apdraustas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) nustatyta tvarka, nes tai yra standartinė sutarties sąlyga, nepašalinanti atsakovo darbuotojų netinkamo pareigų atlikimo galimybės ir visų rizikų neatskleidimo. Nustatyta, kad Aprašo kopija ieškovei nebuvo įteikta, ieškovė neturėjo galimybės apsvarstyti atsakovo pasiūlymo dėl indėlio sertifikato įgijimo, o atsakovas vykdė agresyvią rinkodarą jos atžvilgiu. Taip atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Teismas nurodė, kad ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, tikėjosi, jog indėlio sertifikatas yra apdraustas, ir būtent tai lėmė jos valią sudaryti tokią sutartį. Šį ieškovės suklydimą teismas pripažino esminiu ir 2011 m. birželio    29 d. Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį pripažino negaliojančia (CK 1.90 straipsnis). Pripažinus sutartį negaliojančia taikytina restitucija (CK 1.90 straipsnio 3 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnis). Kadangi atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta bankroto byla, tai restitucijos būdą teismas pakeitė (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), nes atsakovas negali būti įpareigojamas grąžinti ieškovei lėšas, išvengiant Įmonių bankroto įstatymo nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos. Teismas, taikydamas restituciją, sprendė, kad ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtos lėšos (7239 Lt) grąžinamos į jos sąskaitą BAB banke SNORAS ir jos yra lėšos banko sąskaitoje pagal banko sąskaitos sutartį. Teismas nustatė, kad pagal byloje esančius duomenis atsakovas Lietuvos bankas tiek, kiek jį įgalino teisės aktai, tinkamai kontroliavo atsakovo BAB banko SNORAS veiklą, o tai paneigiančių įrodymų ieškovė nepateikė. Vien faktas, kad BAB bankas SNORAS tapo nemokus, nereiškė, jog Lietuvos bankas netinkamai atliko teisės aktų pavestas funkcijas. Priešingai, atsakovas Lietuvos bankas pateikė į bylą įrodymus, kad reguliariai tikrino BAB banką SNORAS, o nustačius veiklos pažeidimų, taikė jam poveikio priemones. Pripažinus, kad ieškovė neįrodė atsakovo Lietuvos banko neteisėtų veiksmų bei kaltės dėl ieškovės patirtos žalos ir kad šis atsakovas negali būti atsakingas ir dėl ieškovės patirtos neturtinės žalos, šį reikalavimą Lietuvos bankui teismas atmetė. Teismas atmetė reikalavimą priteisti neturtinę žalą konstatavęs, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog dėl sudarytos ginčijamos sutarties prarado galimybę vykdyti prievoles prieš trečiuosius asmenis ir tai galėjo lemti dvasinius išgyvenimus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo BAB banko SNORAS atskirąjį skundą, 2013 m. sausio 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį. Kolegija nurodė, kad, atsiradus AB banke SNORAS mokumo problemų, siekiant pagerinti banko finansinės veiklos stabilumą, nedidinant akcinio kapitalo, AB bankas SNORAS platino indėlius – sertifikatus, kuriuos klientams (šiuo atveju – ieškovei) pristatinėjo kaip priemones, lygiavertes terminuotiems indėliams. Būtent indėlių sertifikatų pristatymas kaip lygiaverčių AB banko SNORAS indėliams priemonių, sutartyje numatant įsipareigojimą, kad indėlis yra draudžiamas ir neprofesionaliems klientams taikoma aukščiausia lygio apsauga, suklaidino ieškovę ir paskatino pasirašyti sutartį, susijusia su didele rizika. Kolegija pažymėjo, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis (toliau – Aptarnavimo sutartis) pagal savo turinį yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kuriai taikytinos šių paslaugų teikimą reglamentuojančios CK XXXV skyriaus pirmojo skirsnio bendrosios nuostatos. Ginčijama Indėlio sertifikato įsigijimo sutartis buvo sudaryta Aptarnavimo sutarties pagrindu. Vadovaujantis CK 6.719 straipsnio 1 dalimi, prieš sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimais padariniais, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Be to, Aptarnavimo sutarties pagrindu bankas, kaip finansų maklerio įmonė, teikianti klientui investicines paslaugas, suteikė ieškovei neprofesionalaus kliento kategoriją kartu prisiimdamas prievolę jos atžvilgiu laikytis FPRĮ 22 ir 24 straipsniuose bei 25 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų investuotojų apsaugos priemonių (Aptarnavimo sutarties 3.6, 3.9 punktai), taip pat aiškiai ir suprantamai  suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių  priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis), būtent – pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Kolegija laikė nepagrįstu BAB banko SNORAS teiginį, kad ieškovė informaciją apie galimas rizikas, susijusias su indėlių sertifikatu, gavo Aptarnavimo sutarties pasirašymo metu kartu su jai pateiktais dokumentais – „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu“ (toliau – aprašymas) bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka“. Remdamasi aprašymo 1, 2, 9, 10 punktų nuostatomis kolegija padarė išvadą, kad bankas Aprašyme neatskleidė indėlio sertifikatų, kaip savarankiškos finansinės priemonės, rizikos, toks rizikos aprašymas pažeidžia teisės aktų reikalavimus, nes jame pateikta informacija neatitinka jai keliamų aiškumo, suprantamumo ir išsamumo reikalavimų (FPRĮ 22 straipsnio 2 dalis). Kolegijos vertinimu, ją gavęs klientas nėra tiesiogiai, aiškiai informuojamas, jog indėlių sertifikatai, kaip pinigų rinkos priemonė, nėra apdrausta indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu ir kad banko bankroto atveju jis neįgytų teisės į pinigų sumą, numatytą IĮIDĮ. Kolegija nurodė, kad pagal CK 1.5 ir 6.158 straipsnių nuostatas šalys privalo elgtis sąžiningai ir prieš sudarant sutartį, todėl patvirtindamas indėlius sertifikatus AB bankas SNORAS privalėjo klientui ne tik pateikti visą turimą informaciją, bet ir surinkti bei įvertinti informaciją apie kliento investavimo patirtį ir gebėjimus suprasti riziką ir priimti sprendimą, t. y. įvertinti, ar ši investavimo priemonė yra tinkama klientui. Kolegija pažymėjo, kad ieškovei neigiant pirmiau nurodyto aprašo jai pateikimą, atsakovas turėjo pareigą pateikti įrodymus apie tinkamą pareigų, susijusių su informacijos ieškovei apie indėlio sertifikatui būdingą riziką suteikimu, atlikimą, tačiau atsakovas nepateikė jokių kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, išskyrus 2011 m. birželio 29 d. indėlio sertifikato įsigijimo sutarties standartinę sąlygą, kuria išreikštas indėlio sertifikato savininko patvirtinimas, jog jis yra susipažinęs su aprašu ir visiškai sutinka su jo sąlygomis. Kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje esanti standartinė sąlyga, išreiškianti indėlio sertifikato savininko patvirtinimą dėl jo susipažinimo su aprašu, yra vienintelis atsakovo pateiktas ieškovės susipažinimą su aprašu patvirtinantis įrodymas, ieškovei ginčijant minėtos sutarties sąlygos atitiktį tikrovei, jis negali būti laikomas pakankamu, siekiant įrodyti ieškovės supažindinimo su aprašu aplinkybę. Kolegija konstatavo, kad, nesant ieškovės supažindinimo su aprašu patvirtinančių įrodymų ar kitų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovei buvo išaiškinta su indėlio sertifikato įsigijimu susijusi rizika, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė 2011 m. birželio 29 d. Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį sudarė neturėdama atsakovo jai suteiktos informacijos, jog indėlio sertifikatas nėra indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas. Kolegija padarė išvadas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovės suklydimą, neteisingai suvokiant su Indėlio sertifikato įsigijimo sutarties sudarymu susijusią riziką ir šis suklydimas pagrįstai laikytinas esminiu, nes buvo suklysta dėl su sandorio dalyku susijusių aplinkybių, buvusių sandorio sudarymo metu. Pažymėjusi, kad ginčo teisiniai santykiai susiklostė išskirtinai tik tarp ieškovės bei apelianto, todėl atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas sukelia teises ir pareigas tik jiems, kolegija nepagrįstu pripažino apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ – teisių ir pareigų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas BAB bankas SNORAS prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu. Tačiau nagrinėjamu atveju ši įrodinėjimo pareiga buvo perkelta kasatoriui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovei neigiant BAB banko SNORAS aprašo jai pateikimą kasatorius turėjo pareigą pateikti įrodymus apie tinkamą pareigų, susijusių su informacijos ieškovei suteikimu, atlikimą. Toks įrodinėjimo pareigos aiškinimas yra nepagrįstas, nes pažeidžia rungimosi principą. Nurodyta, kad teismai įrodymus vertino ne objektyviai ir visapusiškai, neatsižvelgta į tai, kad tą pačią dieną tarp ieškovės ir kasatoriaus buvo pasirašytos dvi sutartys, t. y. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir Indėlio sertifikato įsigijimo sutartis. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra tipinė sutartis, reguliuojanti įvairius tarp banko ir kliento susiklosčiusius teisinius santykius, todėl turėjo būti vertinama sistemiškai pagal šalis siejusius skirtingus teisinius santykius. Ieškovė įrodinėdama savo suklydimą ir savo tikrąją valią sudaryti terminuoto indėlio sutartį nurodė sutarties specialiosios dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, jog „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tačiau toje pačioje sutarties dalyje buvo nustatyta, kad klientui yra atidaromos net dvi sąskaitos, viena iš jų skirta operacijoms su vertybiniais popieriais, kita – kliento banko sąskaita. Pažymėta, kad klientų einamojoje sąskaitoje esančios lėšos yra draudžiamos indėlių draudimu, todėl sutarties specialiosios dalies 3 punkto nuostata dėl kliento lėšų grąžinimo užtikrinimo turi būti aiškinama ir taikoma būtent banko sąskaitoje laikomų lėšų, bet ne vertybinių popierių, banko indėlių sertifikatų atžvilgiu. Sutartyje nėra teigiama, kad banko skolos vertybiniai popieriai, indėlių sertifikatai, yra draudžiami indėlių draudimu, todėl konstatuotina, jog bankas nepateikė ieškovei informacijos, dėl kurios ji galėjo suklysti. Teismai, konstatuodami FPRĮ 22 straipsnio 5 punkto pažeidimą dėl neva nesurinktų įrodymų apie ieškovės finansinę padėtį, jos tikslus sudarant Indėlio sertifikato sutartį, patirtį investavimo srityje bei FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą dėl pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti klientui visą reikalingą informaciją, vertino įrodymus, neturinčius tiesioginio ryšio su bylos įrodinėjimo dalyku. Bylos įrodinėjimo dalykas ir teismo sprendimo pagrindas – sandorio negaliojimas dėl suklydimo, o teismai sprendė dėl kasatoriaus neteisėtų veiksmų, galinčių būti pagrindu civilinei atsakomybei pripažinti, o ne pagrindu pripažinti ieškovę suklydus. Teismai analizavo ne tiek pačios ieškovės suvokimą apie sudaromą sandorį, kiek banko veiksmų teisėtumą bei atitiktį FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatoms. Dėl informavimo pareigos pažeidimo kasatoriui galėjo būti taikomos tik FPRĮ 92 straipsnyje nustatytos sankcijos, tačiau teismai nepagrįstai tokį pažeidimą siejo su vidiniu ieškovės suvokimu apie sudaromą sandorį, todėl buvo pažeista įrodymų sąsajumo taisyklė.
2. Dėl CK 6.189 straipsnio taikymo. CK 6.189 straipsnyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, šalies patvirtinimas parašu dėl tam tikrų sutarties sąlygų žinomumo negali būti ignoruojamas, atleidžiant nerūpestingai pasirašančią sutarties šalį nuo prisiimtų pareigų vykdymo. Dėl to kasatorius mano, kad teismai pažeidė šią įstatymo nuostatą, konstatuodami, jog vien iš parašo negalima spręsti, ar ieškovė tikrai susipažino su Aprašu. Pažymėta, kad Aprašo, su kuriuo ieškovė susipažino tai patvirtindama savo parašu, pirmame lape spausdintomis raidėmis buvo aiškiai nurodyta, kad „indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas“. Dėl to ieškovė negalėjo nematyti šio paaiškinimo ir jos tariamas suklydimas nėra pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu.
3. Dėl CK 1.90 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Senyvas amžius nebūtinai turi būti pripažįstamas aplinkybe, lemiančia klaidingą sudaromo sandorio turinio ir esminių sąlygų suvokimą. Teismai neargumentavo, kodėl suklydimas dėl indėlio sertifikato draudžiamumo buvo esminis. Byloje nėra įrodymų, kad sudarant Indėlio sertifikato sutartį esmine aplinkybe ieškovė laikė indėlio sertifikato draudžiamumą, jeigu taip būtų buvę iš tiesų, tai pati ieškovė būtų perskaičiusi visą sutarties tekstą, pasidomėjusi, ką reiškia sutikimas su aprašu, koks yra aprašo turinys. Vien tas faktas, kad ieškovė iki galo neperskaitė vieno puslapio sutarties, parodo, jog ji nesiekė išsiaiškinti sandoriui būdingos rizikos. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovė buvo įsigijusi ne tik indėlio sertifikatą, bet taip pat laikė 7000 Lt terminuotąjį indėlį, taigi turėdama patirties turėjo suvokti, jog kitą sandorį sudaro dėl vertybinių popierių įsigijimo, bet ne dėl terminuoto indėlio padėjimo už palūkanas.
4. Dėl tinkamo kliento informavimo apie indėlio sertifikato rizikas. Vertindami aprašo įrodomąją reikšmę FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalies prasme teismai padarė nepagrįstą išvadą, susiedami tinkamos informavimo pareigos vykdymą tik su aprašo įteikimo ieškovei faktu, esą kasatorius neįrodė, kad aprašas buvo pateiktas ieškovei. Nurodoma, kad teismas taip nepagrįstai susiaurino FPRĮ 22 straipsnio nuostatų aiškinimą. Teismai nesiaiškino aprašo parengimo teisinio pagrindo bei Aprašo tikslo. Bankas SNORAS laikydamasis įstatyme nustatytų reikalavimų parengė aprašą, kuris iš esmės savo turiniu atitiko Vertybinių popierių įstatymo (toliu – VPĮ) reikalavimus rengiamam vertybinių popierių prospektui. Nors aprašas nebuvo patvirtintas Vertybinių popierių komisijos, tačiau jis buvo padarytas viešai prieinamu, tai iš esmės atitinka VPĮ 9 straipsnio reikalavimus prospekto paskelbimui. Pagrindinės prospekto paskelbimo forma yra elektroninė, o elektronine forma paskelbto prospekto popieriuje išspausdinta kopija įteikiama klientui, jeigu jis to prašo (VPĮ 9 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė prašė pateikti jai aprašą, todėl teismai nepagrįstai sprendė dėl banko prievolės bet kuriuo atveju pateikti aprašą ieškovei. Ieškovė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties „kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalies 5 punkte patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, tai reiškia, kad ji turėjo visas galimybes detaliau susipažinti su aprašu. Nepaisant to, kad VPĮ nuostatos dėl pareigos paskelbti prospektą nėra taikomos indėlio sertifikatams, tai jokiu būdu negali reikšti, jog kasatorius platindamas pastaruosius neturėjo teisės analogiškai vadovautis kitiems vertybiniams popieriams taikomais VPĮ reikalavimais, įskaitant prospekto paskelbimą reglamentuojančiomis nuostatomis. Spręsdami dėl ieškovės informavimo apie indėlio sertifikato sąlygas tinkamumo, teismai vadovavosi išskirtinai ta aplinkybe, kad aprašas ir sertifikato sutartis yra standartines sąlygas įtvirtinantys dokumentai. Byloje nėra ginčo, kad sertifikato sutartyje esantis indėlio sertifikato savininko patvirtinimas apie jo susipažinimą su aprašu ir sutikimas su jo sąlygomis yra standartinė sąlyga, tačiau spręsdami, ar kasatorius tinkamai atliko ieškovės informavimo pareigą, teismai vertino šią sąlygą kaip nepakankamą įrodymą ir priėjo prie išvados, kad ieškovė nebuvo tinkamai informuota. Ta aplinkybė, kad ginčijama sutartis ar atskira jos sąlyga yra standartinė, negali reikšti automatinio įrodinėjimo naštos perkėlimo vienai iš ginčo šalių. Be to, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis leidžia investuotojui reikalingą informaciją atskleisti standartizuota forma.
5. Dėl restitucijos taikymo. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai neturėjo pagrindo taikyti restituciją, nes jos taikymas sukelia padarinius į bylą neįtrauktam trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Be to, teismai netinkamai taikė restitucijos būdą. Kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant tariamai nuginčijamo sandorio teisinius padarinius, svarbu įvertinti, kad, skirtingai nuo niekinio sandorio, nuginčijamas sandoris kurį laiką galiojo, todėl kiekvienu atveju būtina nagrinėti, ar nuginčijamas sandoris negalioja ab initio ar ex nunc. Kasatoriaus vertinimu, CK 1.95 straipsnio 2 dalies nuostata “ pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima“ turi būti siejama ne tik su faktiniu, bet ir teisiniu negalimumu, kai taikant restituciją būtų pažeistos imperatyviosios teisės normos ir kitų kreditorių teisės. Įmonių bankroto įstatymo ir Bankų įstatymo normos įtvirtina draudimą bankui, kuriam iškelta bankroto byla, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo bankui. Prilyginus ieškovės pagal sutartį kasatoriui sumokėtas lėšas banko sąskaitoje laikomoms lėšoms, su ja, kaip kasatoriaus kreditore, būtų atsiskaitoma laikantis Bankų įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės. Sutartį pripažinus negaliojančia ir prilyginus ieškovės pagal sutartį kasatoriui sumokėtas lėšas banko sąskaitoje laikomoms lėšoms, šios lėšos neturėtų tapti indėlių draudimo objektu, nes IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka, remdamasis draudėjo draudžiamojo įvykio dienos , t. y. 2011 m. lapkričio  24 d., duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Atsižvelgiant į tai, kad banko SNORAS draudimas nutrauktas, draudžiamasis įvykis įvykęs, o ieškovės pagal ginčo sutartį sumokėtų lėšų prilyginimas banko sąskaitoje laikomoms lėšoms būtų numatytas teismo sprendime, akivaizdu, kad, net ir pripažinus sutartį negaliojančia, ieškovė neturėtų teisės reikalauti draudimo išmokos, nes draudžiamojo įvykio dieną ieškovė neturėjo indėlio, kuriam būtų taikoma draudimo apsauga. Įvertinus restitucijos instituto paskirtį, siekiamus tikslus bei konkrečias aktualios situacijos aplinkybes, akivaizdu, jog šiuo atveju restitucijos taikymas tokiu būdu, kokį pasirinko teismai, yra negalimas, nes negrąžina ginčo sutarčių šalis į status quo, sukuria prievoles ginčo sandoryje nedalyvavusiam trečiajam asmeniui, pažeidžia viešąjį interesą.
6. Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nutarčiai įsiteisėjus, kasatoriaus bankroto administratorius turi įvertinti, ar ieškovės banko sąskaitoje turėtos lėšos buvo apdraustos IĮIDĮ nustatyta tvarka, jeigu taip – pranešti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atitinkamai po draudimo išmokos išmokėjimo pakeičiant kreditorių bankroto byloje. Taigi buvo nustatytos atitinkamos teisės ir pareigos į bylą neįtrauktam trečiajam asmeniui, t. y. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas šį galimą pažeidimą tik trumpai nurodė, kad ginčo teisiniai santykiai susiklostė išskirtinai tik tarp ieškovės ir kasatoriaus, o teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius tik jiems, taip pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalį.
7. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš administravimui skirtų lėšų pagrįstumo. Teismai priteisdami iš kasatoriaus 300 lt bylinėjimosi išlaidų netinkamai išaiškino ir taikė  Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio nuostatas. Nurodyta, kad prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis). Sutarties sudarymas buvo banko vykdytas komercinės veiklos rezultatas, todėl ieškovės bylinėjimosi išlaidos laikytinos susijusiomis su ūkine komercine veikla, nes, ieškovei nesudarius sutarties, nebūtų dėl jos kilusio ginčo. Bankroto administravimo išlaidų paskirtis yra padėti įgyvendinti pagrindines administratoriaus funkcijas, kurios nukreiptos į bankroto procedūros tikslų įgyvendinimą. Administravimui skirtų lėšų paskirtį atitiktų, pvz., paties administratoriaus patirtos bylinėjimosi išlaidos arba nors ir patirtos priešingos šalies, tačiau byloje, kurią inicijavo administratorius. Manytina, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos neatitinka bankroto administravimui skiriamų išlaidų esmės ir paskirties.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime sutinkama su teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, kad ieškovę prieš pasirašant Indėlio sertifikato sutartį tiesiogiai konsultavo kasatoriaus Klaipėdos filialo darbuotoja, kuri įtikino, kad indėlio sertifikatas yra apdraustas ir atkreipė ieškovės dėmesį į sutarties 3.6 punktą, kuriame nurodyta, jog neprofesionaliųjų klientų kategorijai priskirtiems klientams taikomas aukščiausias investuotojų interesų lygis. Šios aplinkybės lėmė ieškovės valią pasirašyti ginčo sutartį. Ieškovė, būdama pensininkė, neužsiimanti komerciniais reikalais, sudarydama Indėlių sertifikato sutartį turėjo vienintelį tikslą – saugiai laikyti savo santaupas valstybės griežtai prižiūrimose finansų įstaigose, bet nesiekė rizikuoti savo gyvenimo santaupomis dėl keliais procentais didesnių palūkanų. Akivaizdu, kad pats banko pasiūlytas produktas – indėlis sertifikatas savo pavadinimu ir struktūra suklaidino klientę. Ieškovė žinodama tikrąją padėtį, kad sudaro rizikingą investavimo sandorį ir kad jos indėlis banko nemokumo atveju nedraustas, tikrai nebūtų sudariusi tokios rūšies sandorio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio nagrinėjimo šioje byloje objekto

CPK 341 straipsnyje nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka.

Iš šios bylos medžiagos matyti, kad ieškovė pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 29 d. su AB banku SNORAS sudarytą indėlio sertifikato sutartį, priteisti jos naudai iš atsakovų Lietuvos banko ir BAB banko SNORAS solidariai 2000 Lt neturtinę žalą bei 7250 Lt nuostolių. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia ieškovės ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011 m. birželio 29 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S 008858 dėl 7239 Lt vertės indėlio sertifikato įsigijimo; taikė tarp šalių restituciją ir pripažino ieškovės sumokėtą 7239 Lt sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje BAB banke SNORAS; kitą ieškinio dalį atmetė. Šią pirmosios instancijos teismo nutartį atskiruoju skundu apskundė tik vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų – atsakovas BAB bankas SNORAS, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys jos neskundė. Skųsdamas pirmosios instancijos tesmo nutartį atsakovas BAB bankas SNORAS atskiruoju skundu prašė: panaikinti jos dalį, kuria pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia ieškovės ir atsakovo 2011 m. birželio 29 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S 008858, nutarė taikyti tarp šalių restituciją ir pripažinti ieškovės sumokėtą 7239 Lt sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje BAB banke SNORAS, priteisė ieškovei iš atsakovo 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, išmokant jas iš atsakovo administravimui skirtų lėšų; perduoti klausimą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis buvo apskųsta ne visa, tik atitinkamos jos dalys. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas pirmosios instancijos teismo nutartį peržiūrėjo nepežengdamas atskirojo skundo ribų, t. y. tikrino tik atskiruoju skundu apskųstų pirmosios instancijos nutarties dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Tai teikia pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties dalis, kuria dalis ieškinio atmesta (apskritai atmesti atsakovui Lietuvos bankui pareikšti reikalavimai, o iš atskovui BAB bankas SNORAS pareikštų reikalavimų atmesti reikalavimai priteisti neturtinę žalą bei nuostolius), nebuvo apskųstos atskiruoju skundu ir peržiūrėtos apeliacine tvarka. Dėl to konstatuotina, kad kasacija dėl pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties dalies, kuria dalis ieškinio atmesta, yra negalima (CPK 341 straipsnis) ir nurodyta nutarties dalis nėra peržiūrėjimo kasacine tvarka objektas.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismai nusprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų yra atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), tai susiję su asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principo įgyvendinimu. Teismų praktikoje nurodyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bendrija „Spaudos rūmai” v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. L. v. E. L., bylos Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje individuali įmonė „Du broliai“ v. UAB „Baltic express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009; kt.). Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. L. v. E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-391/2009; kt.). Taigi kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, būtina nustatyti, ar neįtrauktiems į bylą asmenims teismo sprendimu nustatytos arba panaikintos teisės ar pareigos, arba kitaip keičiama jų teisinė padėtis. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius remiasi tuo, kad teismai turėjo įtraukti dalyvauti byloje VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuris turi priimti sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas negaliojančia indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, taikė tarp šalių restituciją ir pripažino ieškovės V. M. M. sumokėtą 7239 Lt sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje BAB banke SNORAS. Teismas motyvuojamojoje nutarties dalyje nurodė, kad „nutarčiai įsiteisėjus, atsakovo bankroto administratorius turi įvertinti ar ieškovės banko sąskaitoje turėtos lėšos buvo apdraustos IĮIDĮ nustatyta tvarka, jeigu taip – pranešti apie VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atitinkamai po draudimo išmokos išmokėjimo pakeičiant kreditorių bankroto byloje“. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ – teisių ir pareigų, tokį argumentą pripažino nepagrįstu, padarė išvadą, jog ginčo teisiniai santykiai susiklostė išskirtinai tik tarp ieškovės ir bankrutuojančio AB banko SNORAS, todėl atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas sukelia teises ir pareigas tik jiems.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, taikydami restituciją, ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtas lėšas laikydami sugrąžintomis į jos sąskaitą kasatoriaus banke, t. y. lėšomis banko sąskaitoje pagal banko sąskaitos sutartį, ir įpareigodami bankroto administratorių įvertinti, ar jos yra IĮIDĮ draudimo objektas, jei taip – pranešti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimui“, kad šis išmokėtų draudimo išmoką, ir pakeisti kreditorių bankroto byloje, kartu nusprendė ir dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų, t. y. iš esmės pasisakė dėl VĮ „Indėlio ir investicijų draudimas“ pareigos bankroto administratoriui kreipiantis išmokėti draudimo išmoką ieškovei. Pažymėtina ir tai, kad teismai, taikydami pasirinktą restitucijos būdą ir įpareigodami bankroto administratorių įvertinti ar ieškovės banko sąskaitoje turėtos lėšos buvo apdraustos IĮIDĮ nustatyta tvarka ir jeigu taip, tai pranešti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuriam išmokėjus draudimo išmoką, pakeisti kreditorių bankroto byloje, ginčo iki galo neišsprendė, nes nustačius tokias sąlygas yra neužkertama galimybė kilti naujiems ginčams tarp ieškovės ir bankroto administratoriaus, pvz., jeigu bankroto administratorius nelaikytų ieškovės lėšų banke draudimo objektu IĮIDĮ prasme, arba nesikreiptų į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimą“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Taip pat galimi ginčai tarp ieškovės ir draudimo įmonės dėl jos lėšų kaip draudimo objekto pripažinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo. Šioje byloje atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę proceso šalių situaciją, ieškinio dalyką, ieškovės siekiamą tikslą galutinai išspręsti ginčą ir atgauti pinigus ne per ĮBĮ reglamentuojamas bankroro procedūras, poreikį įvertinti IĮIDĮ nuostatų taikymą ginčo teisiniams santykiams, darytina išvada, kad tokių santykių dalyvis yra ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, t. y. jo dalyvavimas byloje yra būtinas. Ginčą iš esmės išnagrinėjus byloje dalyvaujančiu asmeniu nesant VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, buvo neatskleista bylos esmė. Konstatuotina, kad šioje byloje nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, jog ginčo teisiniai santykiai susiklostė išskirtinai tik tarp ieškovės ir BAB banko SNORAS, todėl atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas sukelia teises ir pareigas tik jiems, nepagrįstai netaikė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir taip pažeidė šią proceso teisės normą. Šis proceso teisės normos pažeidimas vertintinas kaip esminis, galėjęs turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, todėl yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jas panaikinus, bylos dalis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Naikinant apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, taip pat naikintina ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai priteisimo iš atsakovo BAB banko SNORAS.

Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškovei grąžinta 60 Lt žyminio mokesčio, įmokėto pagal 2011 m. gruodžio 17 d. mokėjimo kvitą, bei išaiškinta šio žyminio mokesčio grąžinimo tvarka, paliktina nepakeista.

Nagrinėjant iš naujo, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įtrauktina dalyvaujančiu byloje asmeniu.

Kadangi nurodyta bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tai kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties dalis, kuriomis ieškovės V. M. M. ieškinys patenkintas iš dalies, pripažinta negaliojančia ieškovės ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011 m. birželio 29 d. sudaryta indėlio sertifikato įsigijimo sutartis Nr. S 008858 dėl 7239 Lt vertės indėlio sertifikato įsigijimo, taikyta tarp šalių restitucija ir ieškovės sumokėta 7239 Lt suma pripažinta ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje BAB banke SNORAS, ieškovės naudai iš atsakovo BAB banko SNORAS priteista 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, jas išmokant iš atsakovo administravimui skirtų lėšų, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Dangutė Ambrasienė

                                                                                    Česlovas Jokūbauskas

                                                                                    Antanas Simniškis