Administracinė byla Nr. AS-330-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00366-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų              Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Izovoltas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Izovoltas“ skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Izovoltas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Izovoltas“) 2017 m. vasario 3 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti: 1) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. balandžio 15 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-160415-00025; 2) Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2016 m. gegužės 4 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-160504-00026; 3) Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. (23.51)-RE-270 ,,Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamus sprendimus gavo 2017 m. sausio 17 d., todėl terminas skundui paduoti nėra praleistas. 

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartimi neatnaujino UAB ,,Izovoltas“ praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 9 p.).

Teismas konstatavo, jog ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog terminai gali būti atnaujinti tik tuo atveju, jeigu pripažįstama, kad jie praleisti dėl objektyvių, svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). Iš pareiškėjo pateikto skundo matyti, kad jis nesutinka su Inspekcijos ir Inspekcijos Vilniaus skyriaus sprendimais, kurie atitinkamai priimti 2016 m. balandžio 15 d., 2016 m. gegužės 4 d. ir 2016 m. lapkričio 17 d. Administraciniuose aktuose nurodytas vieno mėnesio apskundimo terminas, kuris skaičiuojamas nuo administracinio akto įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos. Pareiškėjas skundą dėl minėtų aktų panaikinimo teismui pateikė 2017 m. vasario 3 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Teismas dėl informacijos apie ginčijamų sprendimų įteikimą pareiškėjui kreipėsi į atsakovus. Atsakovai informavo teismą, kad Inspekcija surašė 2016 m. balandžio 15 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-160415-0025 ir 2016 m. gegužės 4 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-160504-00026. UAB „Izovoltas“ apie surašytus dokumentus buvo informuotas žodžiu ir el. paštu. Nurodė, kad 2016 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (23.30)-KL2-266 statytojas buvo kviečiamas atvykti į skyrių dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo dėl savavališkos statybos Krivių g. 16, Vilniuje. Statytojas atsakė į minėtą kvietimą 2016 m. gegužės 17 d. raštu Nr. LT-253/16. Inspekcijos Vilniaus skyrius 2016 m. lapkričio 11 d. gavo statytojo 2016 m. lapkričio 4 d. prašymą Nr. LT-461/16 pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Skyrius 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo Nr. (23.5)-RE-270 šį terminą pratęsė iki 2017 m. vasario 4 d. Statytojas 2016 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. (23.2)-2D-17814 buvo kviečiamas atvykti į skyrių dokumentų pasirašymui. Statytojo atstovas Marjanas Bocevičius 2017 m. sausio 17 d. atvyko į Departamentą ir pasirašė visus dokumentus, susijusius su savavališka statyba. Inspekcijos Vilniaus skyrius pridėjo dokumentus, patvirtinančius teismui pateiktą informaciją. Teismas, įvertinęs pateiktą informaciją ir pateiktus įrodymus, priėjo išvadą, kad pareiškėjui apie ginčijamus aktus tapo žinoma žymiai anksčiau, nei skunde teigia pats pareiškėjas (2017 m. sausio 17 d.). Tai, kad pareiškėjas ginčijamus aktus Inspekcijoje gavo 2017 m. sausio 17 d., nesudaro pagrindo teigti, jog iki šios datos apie administracinių aktų egzistavimą ji nežinojo. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (23.30)-KL2-266 buvo kviečiamas atvykti į Inspekciją dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo dėl savavališkos statybos. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 17 d. raštu kreipėsi į Inspekciją ir prašė nukelti priėmimą į 2016 m. pradžią. Inspekcijos Vilniaus skyriuje 2016 m. lapkričio 11 d. gautas pareiškėjo prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. (23.2)-2D-17814 buvo kviečiamas atvykti į Inspekciją dėl dokumentų pasirašymo, susijusių su savavališka statyba. Išvardyti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas žinojo apie priimtus administracinius aktus, susijusius su savavališka statyba, tačiau aplaidžiai rūpinosi savo teisių gynimu, administracinių aktų įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Teismas priėjo išvadą, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Neatnaujinus praleistą terminą skundui paduoti, pareiškėjo skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį ir klausimą spręsti iš esmės – pareiškėjo skundą priimti.

Atskirasis skundas grindžiamas argumentais, kad teismo procesinis sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, kadangi prieštarauja materialinėms ir procesinėms teisės normoms, pažeidžia bendruosius teisės principus ir reiškia tik nepagrįstą teismo sprendimą atsisakyti ginti pažeistą pareiškėjo teisę. Pirmiausia, teismas nepagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti. Pareiškėjas net neprašė teismo atnaujinti terminą skundui paduoti, kadangi nemanė, kad tokį terminą būtų praleidęs. ABTĮ 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (pareiškimo, prašymo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“. Visiškai akivaizdu, kad šioje administracinėje byloje nei vienos iš įstatyme nustatytos sąlygos, kuriai esant teismas gali peržengti pareikšto skundo reikalavimo ribas, nėra. Todėl teismas, nuspręsdamas atsisakyti atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti, akivaizdžiai peržengė pareiškėjo skundo reikalavimo ribas ir pažeidė procesines teisės normas, dėl ko skundžiama nutartis yra neteisėta ir todėl naikintina. Antra, teismas nepagrįstai kreipėsi informacijos į atsakovus. Kadangi, kaip minėta, pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto termino, kadangi nemanė, kad būtų praleidęs tokį terminą, tai teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo kreiptis į atsakovus dėl informacijos. ABTĮ 30 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas gali kreiptis dėl informacijos ir gauti suinteresuotų asmenų nuomonę tik tuo atveju, kai „dėl prašymo atnaujinti terminą skundui (prašymui, pareiškimui) paduoti yra būtina gauti suinteresuotų asmenų nuomonę“. Tačiau nebuvo jokio pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo realizuoti šios teisės normos ir kreiptis į atsakovus dėl informacijos, o kreipdamasis pažeidė procesines teisės normas. Trečia, teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl to, kad, teismo nuomone, buvo praleistas terminas skundui paduoti. Šioje byloje pareiškėjas skundė būtent tris individualius teisės aktus, joks specialus įstatymas nenustato kitokios jų apskundimo tvarkos ir terminų, todėl pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai padavė skundą dėl visų trijų skundžiamų individualių teisės aktų per vieną mėnesį nuo jų įteikimo pareiškėjui dienos 2017 m. sausio 17 d., tai yra nepraleidęs įstatymo nustatyto vieno mėnesio termino. Tuo metu teismo atlikta teisės normos dėl senaties termino skaičiavimo pradžios laiko interpretacija akivaizdžiai neatitinka procesinės teisės normos, kurioje imperatyviai ir aiškiai nurodyta, kad terminas skundui paduoti pradedamas skaičiuoti ne nuo kokių nors prašymų ar raštų pateikimo, kaip neteisingai teigiama skundžiamoje teismo nutartyje, bet nuo skundžiamo individualaus teisės akto įteikimo dienos. Todėl pareiškėjas nepraleido įstatymo nustatyto vieno mėnesio termino nuo ginčijamų teisės aktų įteikimo dienos skundui paduoti. Ketvirta, teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir dėl to, kad net neįsigilino į skundo esmę. Dėl trečiojo teisės akto – 2016 m. lapkričio 17 d. „Sprendimo dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ Nr. (23.51 )-RE-270 terminas skundui paduoti tikrai nebuvo praleistas. Jeigu dėl pirmųjų dviejų teisės aktų buvo rašomi kažkokie raštai, tai dėl trečiojo nebuvo jokių pareiškėjo raštų. Pareiškėjas nežinojo ir objektyviai netgi negalėjo numatyti, kad atsakovas priims kokį nors sprendimą pratęsti terminą, o apie šį sprendimą sužinojo tik 2017 m. sausio 17 d. Todėl akivaizdu, kad šio teisės akto pareiškėjas negalėjo apskųsti anksčiau, nes nežinojo ne tik jo turinio, bet ir apskritai jo priėmimo fakto. Penkta, teismas išnagrinėjo klausimą akivaizdžiai neobjektyviai ir šališkai. Teismas skundžiamoje nutartyje kažkodėl akcentuoja tik pareiškėjo pareigas rūpintis savo teisių gynimu, tačiau „pamiršdamas“ ir apie atsakovų, kaip valstybinių institucijų, pareigas, įtvirtintas įstatymų. Visiškai akivaizdu, kad šioje situacijoje atsakovai priiminėjo pareiškėjo atžvilgiu baudžiamojo pobūdžio teisės aktus. Todėl akivaizdu, kad kaip valstybės įgaliotos institucijos, turėjo pareigą pasirūpinti, jog pareiškėjui šie teisės aktai būtų įteikti laiku ir tinkamai, kad jis turėtų galimybę pasinaudoti įstatyme nustatyta jų apskundimo teise, tačiau tuo visiškai nesirūpino, kas reiškia, jog neįvykdė savo įstatyminės pareigos ir toks jų elgesys akivaizdžiai neatitiko rūpestingumo kriterijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

Iš ginčijamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą priimti atsisakė, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, t. y. dėl to, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujintas.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundą iš esmės grindžia tuo, jog jis nevykdė jokios savavališkos statybos, todėl savavališkos statybos padarinių šalinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo siekiamos iškelti teisme bylos ginčo pobūdį, ginčo dalyką ir pagrindą, atsižvelgusi į ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nesutinka su motyvais, kuriais pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą bei su teismo nurodytu ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje numatytu minėto atsisakymo pagrindu.

Šiuo metu Specialios teisėjų kolegijos formuojama praktika dėl analogiško pobūdžio bylų rūšinio teismingumo yra pasikeitusi. Pastaruoju metu savo nutartyse Specialioji teisėjų kolegija nuosekliai laikosi nuostatos, jog savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susiję su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, savavališkos statybos civilinės teisinės pasekmės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, taip pat specialiajame Lietuvos Respublikos statybos įstatyme. Specialioji teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijant savavališkos statybos aktą ir/ar reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kai statyba yra pradėta, pagal analogiją taikytinas Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktas, dėl ko kilęs ginčas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-64-2013, 2014 m. birželio 9 d. nutartį teismingumo byloje T-81-2014, 2016 m. sausio 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-2/2016 ir kt.). Tokios praktikos turi būti laikomasi ir šioje byloje. Papildomas reikalavimas dėl Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. (23.51)-RE-270 ,,Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ panaikinimo yra administracinio teisinio pobūdžio, tačiau jis nėra dominuojantis ir šio ginčo teismingumo pakeisti negali. Be to, kadangi visi byloje pareikšti reikalavimai yra tarpusavyje susiję, juos išskirti į atskiras bylas netikslinga, dėl ko visų pareikštų reikalavimų pagrįstumas turi būti sprendžiamas ginčą nagrinėjant bendrosios kompetencijos teisme.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties motyvai, kuriais teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą, negali būti pripažinti pagrįstais ir turi būti pakeisti, nurodant, jog pareiškėjo skundą atsisakoma priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui išaiškintina, kad su skundu dėl skundžiamų aktų panaikinimo jis turi teisę kreiptis su ieškiniu į apylinkės teismą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Izovoltas“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį pakeisti iš dalies, nurodant, kad pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Izovoltas“ skundą atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                           Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius