Civilinė byla Nr. e3K-3-311-219/2020
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10064-2018-2
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių R. O. J. ir R. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių R. O. J. ir R. B. ieškinį atsakovui R. J. dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo R. J., bei atsakovo R. J. patikslintą priešieškinį ieškovėms R. O. J. ir R. B. dėl termino ūkiniam pastatui nugriauti nustatymo, įpareigojimo nugriauti ūkinį pastatą, išregistruoti jį iš valstybės įmonės Registrų centro ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo R. J.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės objekto savininko teisę spręsti dėl nuosavybės teisės objekto likimo, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovės ieškiniu prašė teismo nustatyti atsakovo žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kelio servitutą SI (18 kv. m), suteikiant teisę ieškovėms važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku iki nuosavybės teise valdomo ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto indeksu 2I1ž, bei servitutą S2 (46 kv. m), suteikiant teisę ieškovėms eksploatuoti nuosavybės teise valdomą ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą indeksu 2Ilž, pagal 2018 m. birželio 5 d. IĮ „Geobaitas“ parengtą servituto nustatymo schemą, įpareigojant ieškoves sumokėti atsakovui 78,72 Eur kaip vienkartinę kompensaciją už teismo nustatytus servitutus atsakovo žemės sklype, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovės nurodė, kad joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ūkinis pastatas, kuris stovi atsakovui nuosavybės teise priklausančiame sklype (duomenys neskelbtini). Pagal žemės sklypų planą, prilyginamą detaliajam planui, ieškovėms priklausantį ginčo ūkinį pastatą bei atsakovo gyvenamąjį namą buvo numatyta nugriauti arba įteisinti. Ginčo ūkinio pastato savavališkos statybos padariniai buvo pašalinti, teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre atlikta, todėl nebeliko teisinio pagrindo griauti šį statinį. Atsakovas piktybiškai neleidžia ieškovėms naudotis ginčo ūkiniu pastatu, jos negali patekti į šio pastato dalį per rytų pusėje esantį įėjimą. Ieškovėms norint patekti į ginčo ūkinį pastatą bei tinkamai jį eksploatuoti reikia nustatyti servitutus pagal pateiktą schemą. Ieškovių prašomi servitutai minimalūs, racionalūs, už juos ieškovės sutinka sumokėti atsakovui 78,72 Eur vienkartinę kompensaciją.
4. Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašė teismo nustatyti ieškovėms terminą ginčo ūkiniam pastatui nugriauti; įpareigoti ieškoves nugriauti ginčo ūkinį pastatą; įpareigoti ieškoves išregistruoti ginčo ūkinį pastatą iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro; priteisti iš ieškovių 1456,96 Eur turtinės žalos, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Atsakovas nurodė, kad, formuojant žemės sklypą suderintame, patvirtintame bei Teritorijų planavimo dokumentų registre įregistruotame žemės sklypų prie pastatų (duomenys neskelbtini), plane, prilyginamame teritorijų planavimo dokumentui, nurodytas ginčo ūkinio pastato nugriovimas. Su ginčo ūkinio pastato nugriovimu sutiko tuometiniai statinio savininkai, o vėliau – ir ieškovės. Minėtame plane nebuvo nustatytas terminas ginčo ūkiniam pastatui nugriauti. Ieškovės ginčo ūkinio pastato negriovė, juo naudojosi, o atsakovas ir trečiasis asmuo joms to nedraudė, tikėdamiesi, kad ieškovės tai padarys pačios. Atsakovas su trečiuoju asmeniu nebūtų pirkę žemės sklypo, jei būtų žinoję, jog ginčo ūkinis pastatas nebus nugriautas. Be to, ginčo ūkinio pastato dalis stovi ant inžinerinių tinklų apsaugos zonos, kurioje negali stovėti statiniai, o žemės sklypų nebūtų buvę leista suformuoti arba formuojant žemės sklypus šiam pastatui būtų buvęs nustatytas servitutas. Servituto nustatymas turi būti objektyviai būtinas, tačiau ieškovių prašomi nustatyti servitutai suvaržytų atsakovo ir trečiojo asmens nuosavybės teises į daugiau kaip 12 proc. jiems priklausančio žemės sklypo, be to, į prašomą nustatyti kelio servitutą patektų ir daug metų stovintis šuns voljeras, o ieškovės pažeistų atsakovo ir trečiojo asmens privatumą – vaikščiotų pro jų gyvenamojo namo langus, įėjimo į namą duris, po sodą ir kiemą. Dėl prašomų nustatyti servitutų atsakovo šeima neturėtų kur laikyti savo automobilio, kuris būtinas dėl atsakovo negalios, jie negalėtų atsivežti malkų, kitų medžiagų ir jų laikyti ant kelio servituto. Ieškovių siūlomos kompensacijos už servitutą dydis itin mažas, nes patiriami nepatogumai labai dideli. Nugriautinam statiniui jokių servitutų nustatyti nereikia, todėl ir kompensacija tokiu atveju atsakovui tampa neaktuali.
6. Ieškovių teigimu, atsakovo prašomam priteisti iš ieškovių žalos atlyginimui nėra civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas pats nepasinaudojo galimybe prisijungti prie miesto centrinių nuotekų sistemų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, nustatė atsakovo žemės sklype (duomenys neskelbtini), kelio servitutą SI (18 kv. m), suteikiant teisę ieškovėms R. O. J. ir R. B. važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku iki nuosavybės teise valdomo ginčo ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei servitutą S2 (46 kv. m), suteikiant teisę ieškovėms eksploatuoti nuosavybės teise valdomą ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 2018 m. birželio 5 d. IĮ „Geobaitas“ parengtą servituto nustatymo schemą; įpareigojo ieškovę R. O. J. sumokėti atsakovui 951,64 Eur vienkartinę kompensaciją už teismo nustatytus servitutus atsakovo žemės sklype; įpareigojo ieškovę R. B. sumokėti atsakovui 570,99 Eur vienkartinę kompensaciją už teismo nustatytus servitutus atsakovo žemės sklype; priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
8. Pirmosios instancijos teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, 2012 m. sausio mėnesio toponuotraukos nustatė, kad ginčo situacija susiklostė dėl to, jog šalims priklausantys žemės sklypai buvo formuojami iš anksčiau vienai šeimai (ieškovės ir atsakovas yra seserys ir brolis) priklausiusios namų valdos. Byloje buvo pateiktos 2005 m. kovo 17 d. projektavimo sąlygos statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti, jose nurodyta atsakovui priklausančio gyvenamojo namo rekonstravimas, gyvenamojo priestato ir ūkinio pastato su garažu nauja statyba, ūkinio pastato griovimas, jo vietoj statant mūrinį ūkinį pastatą ir garažą. Tuo metu ginčo ūkinio pastato bendraturte buvo ieškovių ir atsakovo motina, o visas žemės sklypas, kuriame stovi ginčo šalių statiniai, priklausė valstybei. Vėliau situacija pasikeitė ir anksčiau buvęs vienas sklypas buvo padalytas į du, šie priklauso skirtingiems savininkams, pasikeitė ginčo ūkinio pastato viena iš bendraturčių, ginčo ūkinis pastatas stovi nebe valstybei, o atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Dėl to ieškovės be atsakovo sutikimo negalėtų statyti naujo statinio, taip pat pakito asmenų tarpusavio santykiai ir interesai.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovėms ir atsakovui priklausančių žemės sklypų formavimo metu (tikėtina, iki šalių motinos mirties) tarp šalių nebuvo nesutarimų. 2011 m. rugpjūčio 2 d. atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriui pateikė prašymą rekonstruoti pastatus, nesilaikant normatyvinio atstumo iki valstybinės žemės, ir 2011 m. rugpjūčio 30 d. NŽT Kauno skyrius nurodė neprieštaraujantis abiejų bylos šalių – ieškovių pagalbinio ūkio paskirties (ginčo pastato) ir atsakovo gyvenamojo namo rekonstravimui pagal įstatymuose įtvirtintus reikalavimus. 2012 m. spalio 12 d. atsakovas teikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriui ne tik dėl sau priklausančio gyvenamojo namo, bet ir dėl ieškovėms priklausančio ginčo ūkinio pastato savavališkos rekonstrukcijos įteisinimo. 2012 m. spalio 30 d. atsakovas teikė prašymą NŽT Kauno skyriui dėl rašytinio sutikimo rekonstruoti statinį valstybinėje žemėje ir 2012 m. lapkričio 28 d. gavo atsakymą, kuriame NŽT Kauno skyrius nurodė, ką reikia padaryti, siekiant įteisinti savavališkai valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), pastatytus statinius. 2012 m. spalio 30 d. sutikimuose A. J., taip pat ieškovė R. O. J. nurodė sutinkančios su atsakovo gyvenamojo namo rekonstrukcija. 2014 m. liepos 1 d. raštu atsakovas teikė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui informaciją dėl statinių patikrinimo sklype, nurodė, kad jis, būdamas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkas, neprieštarauja ieškovių ginčo ūkiniam pastatui, kuris rekonstruotas gavus 2011 m. rugpjūčio 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos (valstybinio žemės patikėtinio) neprieštaravimą dėl pastatų rekonstrukcijos. Taip pat šalys vieningai veikė 2016 metais Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. 1-1434-406/2016, kurioje buvo atmestas šalių kaimyno A. Z. skundas dėl ieškovių ir atsakovo statinių – savavališkos ieškovių ginčo ūkinio pastato rekonstrukcijos bei atsakovo šuns voljero.
10. Iš byloje pateiktų 2011 m. gruodžio 23 d. žemės sklypo plano rengimo reikalavimų Nr. SPR-7897, žemės sklypų prie pastatų (duomenys neskelbtini), žemės sklypų prie pastatų (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui (toliau – Planas), taip pat aiškinamojo rašto pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Plano rengimo tikslas buvo suformuoti žemės sklypą pastatams, taip pat ginčo ūkiniam pastatui, pažymėtam 211 m (dabartinis žymėjimas 21 lž). Teismas taip pat nustatė, kad Plano, kuris pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nelaikomas teritorijų planavimo dokumentu, sprendiniuose ieškovėms priklausantis ginčo ūkinis pastatas sutartiniu žymėjimu yra pažymėtas kaip planuojamas griauti pastatas. Jokių kitų nurodymų dėl jo nugriovimo nei pačiame Plane, nei jo aiškinamajame rašte nėra. Plano pastabose (4 punktas) nurodyta, kad savavališkos statybos pastatus privaloma įteisinti arba nugriauti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau savavališkos statybos statiniai nenurodyti ir neįvardyti. Ieškovėms priklausantis ginčo ūkinis pastatas nenurodytas kaip savavališkos statybos pastatas, tačiau jis buvo rekonstruotas savavališkai ir dėl tokios jo rekonstrukcijos įteisinimo, kaip ir dėl atsakovo gyvenamojo namo priestato savavališkos rekonstrukcijos (pasibaigus statybos leidimo galiojimo terminui) įteisinimo, prašymus NŽT Kauno skyriui teikė pats atsakovas. Iš VĮ Registrų centro duomenų teismas nustatė, kad ieškovių ginčo ūkinis pastatas įregistruotas jų vardu 2018 m. gegužės 2 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 pagrindu. Duomenų apie šios deklaracijos nuginčijimą ar negaliojimą byloje nėra, jokie reikalavimai dėl jos nebuvo pareikšti ir šioje byloje. Teismas konstatavo, kad ieškovės su atsakovo sutikimu pasinaudojo pirmiau minėtame Plane nurodytų pastabų 4 punktu ir įteisino savavališkos statybos būdu rekonstruotą ginčo ūkinį pastatą, o spręsti dėl teisėtai pastatyto ir įregistruoto ginčo ūkinio pastato nugriovimo turi teisę to pastato savininkai.
11. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ginčo ūkinis pastatas patenka į elektros linijos apsaugos zoną, nurodydamas, kad ginčo ūkinis pastatas pastatytas 1947 m., t. y. iki minėtų zonų nustatymo, ir tai nėra savarankiškas pagrindas griauti teisiškai įregistruotą pastatą. Dėl to teismas nusprendė, kad nebuvo teisinio pagrindo įpareigoti ieškoves nugriauti joms nuosavybės teise priklausantį ginčo ūkinį pastatą, esantį atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, taip pat nustatyti ieškovėms terminą ginčo ūkiniam pastatui nugriauti ir pan.
12. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus planus, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos medžiagą, antstolio R. Stanislausko 2018 m. rugpjūčio 23 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 70/18/49, nuotraukas, šalių, jų atstovų paaiškinimus, konstatavo, kad ieškovėms servitutas yra būtinas, nes visas ginčo ūkinis pastatas stovi atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti atsakovo nuosavybės teises. Teismas pripažino, kad šiuo atveju prašomais nustatyti servitutais atsakovo teisės yra labai apribojamos, tačiau taip yra dėl statinio dislokacijos atsakovui priklausančiame žemės sklype.
13. Teismas nusprendė, kad ieškovių nurodyta vienkartinė 78,72 Eur kompensacija yra akivaizdžiai neadekvati atsakovo ir jo šeimos patiriamiems nepatogumams, nes, nustačius ieškovių prašomą servitutą, atsakovas realiai negalės naudotis tokiu sau priklausančios žemės plotu, praras sau priklausančio žemės sklypo dalį, taip pat praras didelę privataus gyvenimo dalį, nes ieškovės galės patekti į atsakovo gyvenamojo namo, kuris naudojamas atsakovo nuolatiniam gyvenimui, vidinį kiemą, vaikščioti prie pagrindinio įėjimo į atsakovo gyvenamąjį namą durų bei langų, atsakovas patirs didelius automobilių statymo prie savo gyvenamojo namo nepatogumus dėl servitutų dislokacijos vietos, negalės savo nuožiūra naudotis visu sau priklausančiu žemės sklypu, sumažės atsakovo sklypo vertė. Be to, dėl prašomų nustatyti servitutų atsakovas turės iškelti šuns voljerą, kuris pagal byloje esančius duomenis prie ginčo ūkinio pastato stovi daugiau kaip 20 metų ir buvo pastatytas dar ginčo šalių tėvo.
14. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, o teismas iš bylos medžiagos nenustatė ieškovių neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo dėl atsakovo neprisijungimo prie centrinių nuotekų tinklų, todėl atsakovo patikslinto priešieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą, neanalizuodamas kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Byloje yra pateikti UAB „Kauno vandenys“ raštai, kuriais atsakovas buvo informuotas: 1) 2012 m. spalio 22 d. – kokius dokumentus jis turi pateikti dėl nuotekų tinklų įvedimo; 2) 2014 m. birželio 12 d. – kad atsakovo valdai (duomenys neskelbtini) bus įrengtas atskiras nuotekų išvadas prie (duomenys neskelbtini) namo sklypo ribos ties servitutiniu įvažiavimu į valdą (duomenys neskelbtini). Taip pat atsakovas pateikė 3 metus galiojusias 2016 m. sausio 20 d. jam išduotas prisijungimo sąlygas dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo, rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, kad apie 2016 m. vasario–balandžio mėnesiais buvo pirktas bei paleistas veikti biologinio valymo įrenginys, ir 2018 m. spalio 9 d. antstolės N. Bacevičienės surašytą Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 176/18/11 su nuotraukomis. Pateikti UAB „Kauno vandenys“ raštai patvirtino, kad atsakovui buvo nurodyta, ką jis turi padaryti, norėdamas prisijungti prie centralizuotų nuotekų tinklų, tačiau jokių duomenų, kad jis atliko, kas jam buvo nurodyta, nėra.
15. Atsakovo argumentus dėl ginčo ūkinio pastato nugriovimo teismas atmetė, nes bylos medžiaga patvirtino, jog iki 2016 m. gegužės mėnesio (Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo) ginčų dėl to pastato tarp šalių nebuvo. Įrodymų, pagrindžiančių kreipimąsi į ieškoves dėl sutikimo, reikalingo prisijungti prie centralizuotų nuotekų tinklų, byloje taip pat nepateikta, ieškovės tai paneigė, o ir pats atsakovas vienareikšmiškai neteigė tokio sutikimo prašęs. Teismas padarė išvadą, kad jokie byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtino, jog ieškovės neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymų draudžiamus veiksmus ir dėl to atsakovas turėjo išlaidų – jam teko pirkti asmeninį buitinių nuotekų valymo įrenginį.
16. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2020 m. vasario 25 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo ieškoves per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir išregistruoti jį iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro, priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
17. Apeliacinės instancijos teismas dėl priešieškinio reikalavimo nugriauti ir išregistruoti ginčo statinį nurodė, kad sutikimas, išreikštas detaliojo plano brėžinyje, yra vienašalis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2008). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 1 dalis). Žemės sklypo plane, kurį parengė UAB „Geosfera“ ir 2012 m. birželio 5 d. suderino su Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriumi ir su kuriuo pasirašytinai sutiko ieškovės R. O. J., R. B., atsakovas R. J., A. J. bei A. B., ginčo ūkinis pastatas, pažymėtas 2Ilm, nurodytas kaip planuojamas griauti pastatas. 2012 m. UAB „Geosfera“ parengtas žemės sklypų prie pastatų (duomenys neskelbtini) planas yra ne teritorijų planavimo dokumentas, o žemėtvarkos planavimo dokumentas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad 2012 m. UAB „Geosfera“ parengtas žemės sklypų prie pastatų (duomenys neskelbtini) planas yra žemės valdos projektas, o jame nustatytų reikalavimų privalo laikytis žemės savininkas ir naudotojai. Kadangi šiame plane ginčo ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pažymėtas kaip planuojamas nugriauti, toks plano sprendinys yra privalomas, nes plane esantys ieškovių parašai patvirtino vienašalio sandorio sudarymo faktą.
18. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovių argumentus, kad ginčo ūkinis pastatas yra savavališka statyba, todėl plano pastabose nurodyta sąlyga, jog savavališkos statybos pastatus privaloma įteisinti arba nugriauti įstatymų nustatyta tvarka, taikytina ir šiam pastatui. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad pastatas nėra savavališka statyba, patvirtino tai, jog pastatas buvo pastatytas 1947 m. ir jis buvo įregistruotas. Registracijos faktą patvirtina VĮ Registrų centro išrašas, iš kurio matyti statinio registracijos pagrindai, vienas iš kurių yra 1/4 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, nuosavybės teise priklausančios R. O. J., įregistravimo pagrindas – (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini). Tai rodo, kad 2012 m. plano sudarymo metu pastatas jau buvo įregistruotas. Tą aplinkybę, kad pastatas nėra savavališka statyba, patvirtino ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1434-406/2016, kuriame konstatuota, kad ūkinis pastatas 2I1m pastatytas teisėtai. Pastatui niekada nebuvo surašytas savavališkos statybos aktas. 1991 m. buvo išduotas leidimas rekonstruoti ginčo ūkinį pastatą, tačiau per leidime nustatytą terminą jo rekonstrukcija nebuvo atlikta. Nepaisant to, pastatas netapo savavališka statyba. Teismas nusprendė, kad abiejų žemės sklypų savininkai susitarė, jog ginčo ūkinis pastatas yra griautinas, o sutikdami su planu ir pateikdami jį tvirtinti, dėl tokio susitarimo įgyvendinimo ir įsipareigojo.
19. Teismas taip pat nurodė, kad valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (2011 m. gegužės 5 d. redakcija) 3 punkte buvo nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21 ir 22 straipsniuose nurodytuose ir įstatymų nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino tai, jog formuojant ieškovių ir atsakovo žemės sklypus buvo nustatyti servitutai, kad būtų užtikrintos žemės ir statinių savininkų teisės šiais daiktais naudotis, tačiau ginčo ūkiniam pastatui naudoti servitutas nustatytas nebuvo. Vadinasi, ginčo pastatui eksploatuoti servitutas plane nebuvo nustatytas, nes šis pastatas buvo planuojamas nugriauti. Tokias aplinkybes patvirtino ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus raštas Nr. 8SD-(14.8.125E).
21. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad atsakovui nebuvo jokio tikslo iš valstybės išsipirkti žemės sklypą, kuriame yra kitiems asmenims priklausantis statinys, nors šalia atsakovo žemės sklypo tuo pačiu planu formuojamas žemės sklypas asmenų, kuriems tas statinys priklauso. Dėl to nusprendė, kad abiejų žemės sklypų savininkai susitarė, jog ginčo ūkinis pastatas yra griautinas, o sutikdami su planu ir pateikdami jį tvirtinti, dėl tokio susitarimo įgyvendinimo ir įsipareigojo. Be to, atsakovui, iš valstybės įgyjančiam žemės sklypą, tokį žemės sklypą, kuriame yra ne jam priklausantis statinys, buvo leista įsigyti tik todėl, kad statinys buvo pažymėtas kaip planuojamas griauti.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad ginčo ūkinis pastatas 2018 m. gegužės 2 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 pagrindu įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nedaro jokios įtakos žemės valdos projekte nurodytam reikalavimo įgyvendinimui, o pati deklaracija nepakeitė žemėtvarkos planavimo dokumento sprendinio ir yra tik ginčo ūkinio pastato rekonstrukcijos įregistravimas. Dėl to atsakovas, siekdamas nustatyti terminą ginčo ūkiniam pastatui nugriauti, įpareigojimui nugriauti ir statiniui išregistruoti, neturėjo pareigos reikšti savarankišką reikalavimą ir dėl deklaracijos nuginčijimo. Įvykdžius teismo sprendimo dalį dėl ginčo ūkinio pastato nugriovimo, nuosavybės teisės objektas išnyks, todėl ieškovių nuosavybės teisė į jį pasibaigs, taigi yra pagrindas įpareigoti ieškoves ginčo statinį išregistruoti iš viešo registro.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
23. Ieškovės kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais:
23.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.63 straipsnį, savavališkos statybos ir savavališkos rekonstrukcijos padarinių sąvokas, esant įregistruotam nekilnojamajam turtui, netinkamai aiškino nekilnojamojo turto išregistravimo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovių parašai detaliajame plane laikytini sutikimu nugriauti statinį ir kvalifikuotini kaip vienašalis sandoris, kuriuo jos įsipareigojo griauti ginčo pastatą. Ieškovės teigia, kad jos buvo įsipareigojusios savavališką statybą įteisinti arba nugriauti, bet, pasirašydamos žemės valdos plane, niekada neįsipareigojo ginčo pastato nugriauti, jų parašas plane negali būti laikomas vienašaliu sandoriu. Apeliacinės instancijos teismas formaliai aiškino savavališkos statybos sąvoką ir padarė neteisingą išvadą, kad ginčo pastatas nebuvo savavališkai pastatytas. Teismas neįvertino rašytinių įrodymų, neatsižvelgė į tai, kad ginčo pastatas buvo savavališkai rekonstruotas ir statybos padariniai nebuvo įregistruoti iki 2012 metais rengiamo Detaliojo plano projekto, o buvo įregistruoti tik 2018 metais. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ginčo pastato statybos (rekonstrukcijos) ir neatitikties parengto Detaliojo plano sprendiniams yra nepagrįsta.
23.2. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, kad atsakovas sutiko su ginčo pastatu jo žemės sklype, pats prašė įteisinti ginčo ūkio pastatą. Ieškovių teigimu, iki 2014 m. sausio 1 d. parengti žemės sklypų planai, prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, yra prilyginami žemės valdos projektams ir jie nėra teritorijų planavimo dokumentai. Detalusis planas, pasikeitus Teritorijų planavimo įstatymui, tapo prilyginamas nebe teritorijų planavimo dokumentui, o žemės valdos projektui, todėl pasikeitė ir jo teisinė galia. Tai, kas galioja dokumentams, prilyginamiems teritorijų planavimo dokumentams, negalioja dokumentams, prilyginamiems žemėtvarkos planavimo dokumentams. Dėl to teismas nepagrįstai rėmėsi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2008). Ieškovių parašai detaliajame plane patvirtina, kad joms priklausantis ginčo pastatas išlieka atsakovui priklausančiame žemės sklype, o savavališki pastato rekonstrukcijos padariniai privalo būti pašalinti (įteisinti) arba pastatas planuojamas griauti. Ginčo šalys nesiekė ginčo pastato nugriauti, jų siekis buvo įteisinti pastato rekonstrukciją ir pastatą eksploatuoti pagal paskirtį. Šalių konkliudentiniai veiksmai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovių valia ir atsakovo veiksmai po detaliojo plano parengimo buvo vieningi, nukreipti pastatui įteisinti ir eksploatuoti.
23.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus proporcingumo, teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo principus, neužtikrino šalių interesų pusiausvyros. Pastatų griovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikomas tik nesant teisinės galimybės kitaip spręsti statybos padarinių šalinimo klausimą. Nustačius, kad nekilnojamasis daiktas yra teisėtai sukurtas, nuosavybės teisė į tokį daiktą ar jo dalį negali pasibaigti vien dėl tos priežasties, kad daiktas ar jo dalis patenka į kitam asmeniui priklausantį žemės sklypą, įpareigojimas nugriauti teisėtai pastatytą ir įregistruotą statinį gali būti prilyginamas faktiniam nuosavybės paėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019). Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad faktas, jog ieškovėms priklausantis ginčo pastatas yra atsakovo žemės sklypo dalyje, savaime yra pakankamas pagrindas įpareigoti ieškoves nugriauti statinį.
23.4. Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, todėl asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas sprendime padarė neteisingą išvadą, kad, reiškiant reikalavimą panaikinti teisinę pastato registraciją, nereikalaujama reikšti savarankiško reikalavimo ginčyti statinio įregistravimo pagrindą. Tik panaikinus deklaraciją apie statybos užbaigimą – ieškovių nuosavybės teisės į ginčo pastatą pagrindą galėtų būti panaikintos ir nuosavybės teisės į teisinę registraciją. Statinių paprastasis remontas, nesudėtingų statinių kapitalinis remontas, statinių ar patalpų paskirties keitimas, kai atliekami tik statinio paprastojo remonto darbai arba statybos darbai iš viso neatliekami, nesudėtingų statinių statyba (naujo statinio statyba, statinio rekonstravimas, statinio kapitalinis remontas, statinio paprastasis remontas), nekeičiant statinio kategorijos, užbaigiama statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalis). Deklaracijos apie statybos užbaigimą, kurios neprivaloma patvirtinti ir įregistruoti Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos, galiojimą panaikina statytojas arba teismas (Statybos įstatymo 24 straipsnio 6 dalis).
24. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas R. J. prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas argumentais:
24.1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, tačiau ieškovės kasaciniame skunde kelia fakto klausimą, įrodinėja priežastis, dėl kurių buvo parengtas ir patvirtintas būtent toks Detalusis planas, ir dėsto priežastis dėl Detaliojo plano pastabų 4 punkte nurodyto teiginio, kad savavališkos statybos pastatus privaloma įteisinti arba nugriauti įstatymų nustatyta tvarka. Detalusis planas, kuriuo atsakovui buvo suformuotas 518 kv. m ploto žemės sklypas Nr. 1, yra įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre. Sklype Nr. 1 Detaliojo plano sprendiniais pagrindiniame brėžinyje pažymėtas planuojamas griauti ginčo ūkinis pastatas. Detaliajame plane priimti ir patvirtinti sprendiniai nugriauti ginčo pastatą buvo ne dėl savavališkos jo statybos, o dėl neatitikties 2011–2012 metais galiojusiems valstybinės žemės pardavimą reglamentuojantiems teisės aktų reikalavimams, t. y. formuojamo žemės sklypo ribose negalėjo būti kitiems asmenims priklausančių pastatų, žemės sklypai buvo formuojami nuosavybės teise valdomiems pastatams eksploatuoti. Atsakovui, iš valstybės įgyjančiam žemės sklypą, tokį žemės sklypą, kuriame yra ne jam priklausantis statinys, buvo leista įsigyti tik todėl, kad pastatas buvo pažymėtas kaip planuojamas griauti. 2013 m. kovo 18 d. atsakovas įsigijo nuosavybės teise žemės sklypą su laikinai (iki nugriovimo) ant jo stovinčiu ir ieškovėms nuosavybės teise priklausančiu pastatu.
24.2. Po Detaliojo plano patvirtinimo jokie ginčo ūkinio pastato ar atlikto jo rekonstravimo įteisinimo veiksmai nebuvo atliekami. Ieškovės kreipėsi į VĮ Registrų centrą su 2018 m. gegužės 2 d. deklaracija apie statybų užbaigimą ne dėl to, kad norėjo įteisinti buvusį savavališką pastato rekonstravimą, o norėdamos įregistruoti kadastrinius matavimus, kurie buvo atlikti dar 2011 metais. Vien kadastrinių matavimų įregistravimas VĮ Registrų centre 2018 m. gegužės 2 d. deklaracijos apie statybų užbaigimą pagrindu nelemia tokio daikto teisinio likimo, o tik identifikuoja konkretaus nekilnojamojo daikto parametrus.
24.3. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nusprendė, kad atsakovo pateiktas Detalusis planas yra ne teritorijų planavimo dokumentas, o žemėtvarkos planavimo dokumentas. Pagal Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 punktą žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo laikytis žemės sklypui Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų. Dėl to 2012 m. parengtame Detaliajame plane, kaip žemės valdos projekte, nustatytų reikalavimų privalo laikytis žemės savininkas ir naudotojai. Vien ta aplinkybė, kad buvo pakeista Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, nustačiusi, jog iki 2014 m. sausio 1 d. parengti žemės sklypų planai, prilyginami detaliojo plano teritorijų planavimo dokumentams, yra prilyginami žemės valdos projektams ir nėra laikomi teritorijų planavimo dokumentais, nepanaikino parengto ir patvirtinto Detaliojo plano galiojimo, nes rengimo metu Detalusis planas buvo prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui. Šio dokumento pagrindu buvo suformuoti žemės sklypai ieškovėms ir atsakovui. Detalusis planas nebuvo pakeistas kitu teritorijų planavimo dokumentu ar panaikintas, todėl jame esantys įpareigojimai ieškovėms dėl pastato nugriovimo liko galioti.
24.4. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir padarė tinkamą išvadą, kad abiejų žemės sklypų savininkai susitarė, jog ginčo ūkinis pastatas, kuris yra pastatytas ir rekonstruotas teisėtai, yra griautinas, o sutikdami su Detaliuoju planu ir pateikdami jį tvirtinti, dėl tokio susitarimo įgyvendinimo ir įsipareigojo.
24.5. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, kad pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarimas).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės objekto savininko teisę spręsti dėl nuosavybės teisės objekto likimo, aiškinimo ir taikymo
25. Nagrinėjamoje byloje ieškovėms pareiškus ieškinį dėl servituto nustatymo atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuriame stovi ieškovėms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis ūkinis pastatas, atsakovas pareiškė priešieškinį ieškovėms dėl įpareigojimo nugriauti jo žemės sklype stovintį, ieškovėms priklausantį ūkinį pastatą ir jį išregistruoti iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisės objekto savininko teisių į šį objektą ir jų suvaržymus.
26. Nuosavybės teisės institutas išplėtotas ir detalizuotas CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Pagal nacionalinę teisę statinio savininkas, įpareigotas nugriauti ar nugriaudamas statinį ar jo dalį, įgyvendina savo nuosavybės teisę, įskaitant jos sudėtinę dalį – teisę disponuoti daiktu (CK 4.37 straipsnis). Išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia tam tikrų jos įgyvendinimo ribojimų. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi savininko teisė valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ar juo disponuoti gali būti apribota arba jis gali būti paimamas iš savininko prieš jo valią tik įstatymais nustatytu atveju ir tvarka.
27. Pirmiau išdėstytos materialiosios teisės normos, bendriausia prasme apibrėžiančios nuosavybės teisės turinį ir šios teisės apsaugos ribas, patvirtina, kad, viena vertus, savininkas turi plačią diskreciją nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste ir kartu jam yra garantuojama aukšto lygio šios teisės apsauga, kita vertus, nuosavybės teisė, kad ir kokio aukšto lygio apsauga jai suteikiama, nėra absoliuti. Nuosavybės teisė gali būti apribota įvairiais teisiniais pagrindais ir būdais, kraštutinė ir didžiausius neigiamus padarinius savininkui sukelianti ribojimo (tiksliau – netgi paneigimo, panaikinimo) priemonė yra įpareigojimas nugriauti (išardyti) statinį (jo dalį), t. y. sunaikinti nuosavybės teisės objektą. Šios priemonės taikymas paprastai yra siejamas su statinio neteisėta statyba (taip, kaip neteisėta statyba suprantama pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį), taip pat kitais teisiniais pagrindais (pvz., CK 4.104, 4.105 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019, 21–22 punktai).
28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ūkinis pastatas, nuosavybės teise priklausantis ieškovėms, pastatytas 1947 metais, pastato rekonstravimo pradžios metai – 1991, rekonstravimo pabaigos metai – 2011. Ginčo ūkinio pastato statybos pabaiga įtvirtinta 2018 m. gegužės 2 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą. Ieškovėms priklausantis ūkinis pastatas yra atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Tiek atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, tiek ieškovėms priklausantis ūkinis pastatas registruoti Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad ūkinis pastatas nėra savavališka statyba.
29. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas atsakovo priešieškinį, t. y. įpareigodamas ieškoves nugriauti ginčo ūkinį pastatą ir jį išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro, nurodė, kad žemės sklypo plane, kurį parengė UAB „Geosfera“ ir su kuriuo pasirašytinai sutiko R. O. J., R. B., R. J. ir A. J. bei A. B., suderintame Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriuje 2012 m. birželio 5 d., nustatytos valstybinės žemės, parduodamos ieškovėms ir atsakovui, sklypų ribos. Žemės sklype, priskirtame atsakovui, buvo įtrauktas ieškovėms priklausantis ginčo ūkinis pastatas ir jis buvo pažymėtas kaip planuojamas griauti pastatas.
30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovui, iš valstybės įgyjančiam žemės sklypą, tokį žemės sklypą, kuriame yra ne jam priklausantis statinys, buvo leista įsigyti tik todėl, kad statinys buvo pažymėtas kaip planuojamas griauti; įvertinęs aplinkybes formuojant ir parduodant ieškovėms bei atsakovui valstybinės žemės sklypus, teismas padarė išvadą, kad gretimų žemės sklypų savininkai (ieškovės ir atsakovas), pasirašydami žemės sklypų ribų planą ir teikdami jį tvirtinti, susitarė, jog atsakovo žemės sklype esantis ieškovių ūkinis pastatas yra griautinas, ir įsipareigojo vykdyti tokį susitarimą.
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta faktiniu ir teisiniu pagrindu.
32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė gali būti taikoma tik įsitikinus, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos taikyti šią priemonę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019, 71 punktas; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-362-916/2019, 23 punktas).
33. Teisėjų kolegija nurodo, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties šalių valia turi būti išreikšta įstatymo nustatyta forma; aiški ir laisvai pareikšta. Sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, gali būti pakeičiamos arba nutraukiamos. Sutarties laisvės principas taikomas ir nuosavybės teisės objektų savininkams sudarant sutartis dėl šių objektų naudojimo, valdymo ir disponavimo.
34. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, suformuotoje dėl sutarčių sudarymo ir jų sąlygų pakeitimo, be kita ko yra pasisakyta, kad asmenys ne tik gali sutartis sudaryti, bet ir savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) sutarčių šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 27 punktas). Tam, kad būtų įrodytas sutarties keitimas konkliudentiniais veiksmais, yra būtina įrodyti, kad: 1) sutartis nebuvo įvykdyta sutartyje nustatytu būdu; 2) abi sutarties šalys susitarė dėl kitokio sutarties įvykdymo būdo; 3) šis susitarimas yra aiškus ir nedviprasmiškas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019, 33–35 punktai).
35. Byloje nustatyta žemės sklypo plane, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, ieškovėms priklausantis ūkinis pastatas atvaizduotas kaip stovintis atsakovui formuojamame žemės sklype ir pažymėtas kaip planuojamas griauti pastatas, tačiau nurodymų plane ar jo aiškinamajame rašte dėl pastato griovimo terminų, sąlygų nėra. Tai rodo bylos šalių tarpusavyje suderintus ketinimus po valstybinės žemės sklypų įsigijimo spręsti dėl ginčo ūkinio pastato nugriovimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad šalių ketinimai buvo įtvirtinti rašytinės sutarties (susitarimo) ar kitokia forma, nurodant susitariančių asmenų teises ir pareigas, įsipareigojimus ir jų vykdymo tvarką bei terminus. Taigi žemės sklypų plane, prilygstančiame teritorijų planavimo dokumentui, ieškovėms priklausantis ūkinis pastatas pažymėtas griautinu, tačiau žyma plane teisėtai pastatyto statinio savininkui, nesant sutartimi ar aktyviais veiksmais išreikšto jo įsipareigojimo griauti statinį, negali sukurti jam pareigos tokį statinį griauti.
36. Kita vertus, byloje nustatyti šalių veiksmai po valstybinės žemės sklypų pirkimo įrodo, kad jei šalių susitarimas dėl ūkinio pastato griovimo ir buvo žodžiu sudarytas, tai tokį susitarimą šalys savo valia pakeitė. Byloje teismų nustatyta, kad atsakovas R. J. 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu kreipėsi į NŽT prie ŽŪM Kauno miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu leisti rekonstruoti pastatus, 2012 m. spalio 12 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriui pateikė prašymą leisti įteisinti ieškovėms nuosavybės teise priklausančio ginčo ūkinio pastato ir gyvenamojo namo, nuosavybės teise priklausančio šiam atsakovui, rekonstrukcijos projekto pakeitimus, 2014 m. liepos 7 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui raštu nurodė, kad neprieštarauja ginčo ūkinio pastato, pastatyto 1947 metais, buvimui jo žemės sklype. Minėta, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1434-406/2016 konstatavo, kad ginčo ūkinis pastatas buvo pastatytas teisėtai. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad atsakovas, 2013 metais įsigydamas valstybinės žemės sklypą, žinojo apie tame sklype nuo 1947 metų stovintį ir 2011 m. baigtą rekonstruoti ieškovėms nuosavybės teise priklausantį ginčo ūkinį pastatą. Nustatytos aplinkybės įrodo, kad pats atsakovas aktyviais veiksmais siekė ginčo ūkinį pastatą išsaugoti ir įteisinti, o reikalavimą griauti ūkinį pastatą pareiškė tik pasikeitus bylos šalių tarpusavio santykiams, kai ieškovės pareiškė reikalavimą dėl servitutų nustatymo.
37. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi teismų praktika, kad sutikimas, išreikštas detaliojo plano brėžinyje, yra vienašalis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2008). Toje byloje teisminio nagrinėjimo objektas buvo detaliojo planavimo procedūros, kuriomis buvo siekiama nustatyti įsigyjamos valstybinės žemės sklypo ribas, patikrinant administracinių aktų teisėtumą, kai ieškovė atsisakė teisės įsigyti prie kito žemės sklypo besiribojančių valstybinės žemės plotų dalį.
38. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos; nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 60 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
39. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas nekilnojamojo turto savininkų nuosavybės teisių klausimas, pirmosios instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad byloje ginčo dėl žemės sklypo formavimo nebuvo, šalys veikė vieningai, spręstina, kad šios nutarties 37 punkte aptartos civilinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė išaiškinimus, pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2008, todėl nepagrįstai kaip teismo precedentu rėmėsi nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi.
40. Teisėjų kolegija nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, o asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti. Byloje konstatavus, kad ginčo ūkinis pastatas stovi teisėtai, atsakovas, prašydamas nugriauti įstatymų nustatyta tvarka įteisintą ginčo ūkinį pastatą ir jį išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro, turėjo nurodyti faktinį pagrindą, kuris sudarytų teisinį pagrindą tenkinti tokį reikalavimą, tačiau šios pareigos neįvykdė.
Dėl bylos procesinės baigties
41. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir netinkamai aiškino bei taikė savininko teises bei teisėtus interesus reglamentuojančias materialiosios teisė normas, todėl, nesant teisinio pagrindo, nepagrįstai tenkino priešieškinio reikalavimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies tenkinti priešieškinio reikalavimai, naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priešieškinio reikalavimai atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
42. Kasacinis teismas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas priešieškinį, nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl servituto nustatymo teisėtumo, t. y. šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliacine tvarka neperžiūrėjo, todėl dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies kasacija negalima (CPK 341 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
43. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 10 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 16,62 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas atsakovo priešieškinis ir ieškovės įpareigotos per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir išregistruoti jį iš valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro bei paskirstytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį, kuria patikslintas priešieškinis atmestas.
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovių R. O. J. ir R. B. ieškinio reikalavimai nustatyti servitutą atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Dalia Vasarienė
Vincas Verseckas