Civilinė byla Nr. e3K-3-173-469//2020

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00087-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.6.5 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Donato Šerno ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Serbijos Respublikos privatizavimo ginčų sprendimo agentūros kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Serbijos Respublikos privatizavimo ginčų sprendimo agentūros prašymą dėl Belgrado komercinio teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Arvi“ ir Ko“, uždaroji akcinė bendrovė „Sanitex“ ir Serbijos Respublikos bankrutavusi akcinė bendrovė „Univerzal Holding“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių prašymo pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybėje priimtą teismo sprendimą, kuriuo atmestas prašymas panaikinti  arbitražo teismo sprendimą, priimtinumą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Pareiškėja Serbijos Respublikos privatizavimo ginčų sprendimo agentūra (toliau – Agentūra) prašė pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Belgrado komercinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. 7P. 4061/2012 tarp Agentūros ir Serbijos Respublikos AB „Univerzal Holding“, UAB „Arvi“ ir Ko“ bei UAB „Sanitex“, taip pat atlyginti pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas, patirtas šioje byloje.

3.       Pareiškėja nurodė, kad Belgrado komercinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis;         šiame teisme nagrinėta byla nebuvo priskirtina išimtinei Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai; nebuvo pažeistos suinteresuotų asmenų galimybės pristatyti reikalavimus ir argumentus, naudotis kitomis procesinėmis teisėmis.

4.       Pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-969/2019 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2T-4-370/2019 ir atmetė pareiškėjos prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Belgrado užsienio prekybos arbitražo teismo prie Serbijos prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą (toliau – Arbitražo sprendimas), tačiau šiuo atveju prašomas pripažinti ne Arbitražo, bet kito teismo priimtas sprendimas, t. y. skiriasi ne tik šių bylų nagrinėjimo dalykas, bet ir šalių prašymai, teismų motyvai bei juos grindžiančios teisės normos. Nors abiejose bylose dalyvavo tos pačios šalys, tačiau skyrėsi jų procesinė padėtis: Belgrado komercinio teismo byloje ieškovės buvo UAB „Arvi“ ir Ko“, UAB „Sanitex“ ir AB „Univerzal Holding“, o atsakovė – Agentūra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje Agentūra yra pareiškėja. Be to, pareiškėjai nėra žinoma jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą svarstyti Belgrado komercinio teismo sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai.

II. Lietuvos apeliacinio teismo procesinio sprendimo esmė

5.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. 19 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos prašymą ir grąžino šį prašymą jį padavusiam asmeniui.

6.       Teismas nurodė, kad Belgrado užsienio prekybos arbitražo teismas prie Serbijos prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu tenkino Agentūros ieškinį ir jos naudai solidariai iš UAB „Arvi“ ir Ko“, UAB „Sanitex“ ir AB „Univerzal Holding“ priteisė 3 275 000 Eur, 2,25 proc. palūkanų, apskaičiuotų nuo 2009 m. sausio 10 d. iki sumokėjimo dienos, 8 251 286 Serbijos dinarų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, šias sumas sumokant per 15 d. nuo sprendimo gavimo dienos. Suinteresuoti asmenys UAB „Arvi“ ir Ko“, UAB „Sanitex“ ir AB „Univerzal Holding“ kreipėsi į Belgrado komercinį teismą su prašymu panaikinti minėtą Arbitražo teismo sprendimą, tačiau šis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu prašymą  atmetė. Serbijos komercinis apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. procesiniu sprendimu atmetė UAB „Arvi“ ir Ko“ ir UAB „Sanitex“ apeliacinį skundą, Serbijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 31 d. galutiniu sprendimu atmetė UAB „Arvi“ ir Ko“ bei UAB „Sanitex“ prašymą peržiūrėti 2012 m. gruodžio 17 d. Belgrado komercinio teismo sprendimą.

7.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-4-370/2019 pripažino ir leido Lietuvos Respublikoje vykdyti minėtą Arbitražo teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-969/2019 panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir atmetė pareiškėjos prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo teismo sprendimą.

8.       Teismas pažymėjo, kad prašomu pripažinti nagrinėjamoje byloje Belgrado komercinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu buvo vertinamas Arbitražo sprendimo, kurį atsisakyta pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje dėl jo nesuderinamumo su viešąja tvarka Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimą ir leidimą vykdyti Lietuvos Respublikoje reglamentuojančios 1958 m. Niujorko konvencijos (toliau – ir Konvencija)  V straipsnio 2 dalies b punkto prasme, teisėtumo klausimas, t. y. prašomu pripažinti sprendimu buvo atlikta nacionalinio arbitražo proceso ir arbitražo sprendimo teisėtumo patikros (peržiūros) procedūra, bet ne šalių ginčo nagrinėjimas iš naujo. Dėl to pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje objektas po to, kai užsienio valstybės teismas atliko tos valstybės arbitražo sprendimo teisėtumo patikrą, yra tik užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jeigu jis paliktas galioti. Užsienio valstybės teismo, kuris atliko nacionalinio arbitražo proceso kontrolės funkciją, sprendimas neturi vykdytinumo savybės. Dėl šios priežasties Belgrado komercinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas negali būti savarankiškas pripažinimo Lietuvos Respublikoje objektas esant nepripažintam Arbitražo sprendimui, nes jis nesukeltų materialiųjų teisinių padarinių.

9.       Aplinkybė, kad prašomą pripažinti sprendimą priėmė teismas, o ne Arbitražas, nepaneigia tiesioginės šių sprendimų sąsajos, nes būtent Belgrado komercinis teismas pagal kompetenciją ir vykdė Arbitražo sprendimo teisėtumo teisminę kontrolę. Prašymo dėl Belgrado komercinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje dalykas bei pagrindas sutampa su nurodytais Agentūros prašyme dėl Arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-969/2019 buvo išnagrinėtas bei atmestas. Priėmus pareiškėjos prašymą nagrinėti iš esmės, susidarytų situacija, kai Lietuvos Respublikos teismuose būtų sprendžiama dėl to paties objekto – Arbitražo teismo sprendimo pripažinimo, nors toks prašymas jau yra išnagrinėtas ir atmestas įsiteisėjusia kasacinio teismo nutartimi.

10.       Pažymėta ir tai, kad skirtingose bylose (arbitražo ir teismo) dalyvavusių ginčo šalių procesinės padėtys skyrėsi, tačiau svarbu atsižvelgti ne į šalių procesinės padėties pasikeitimą skirtinguose procesuose, o į tai, kad abiejuose procesuose dalyvavo tos pačios šalys.

11.       Atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas aplinkybes bei nurodytus argumentus, Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad pareiškėjos prašymas dėl Belgrado komercinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje yra tapatus prašymui dėl Arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, kuris atmestas įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-969/2019, nes byloje dalyvauja tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį pareiškimo faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Dėl to teismas atsisakė priimti prašymą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį ir perduoti prašymą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Pareiškėja prašymais siekė dviejų skirtingų sprendimų, kilusių iš dviejų skirtingų teisinių santykių, pripažinimo: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje pareiškėja prašė pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo sprendimą, siekdama išieškoti iš suinteresuotų asmenų Arbitražo sprendimu priteistas sumas, o nagrinėjamoje byloje prašo pripažinti Belgrado teismo sprendimą, siekdama išieškoti šiuo sprendimu priteistas sumas.  Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. e3K-3-182-969/2019 atliko tik pagrindų, nustatytų Niujorko konvencijos V straipsnyje, buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Belgrado komercinis teismas vertino Arbitražo sprendimo atitiktį arbitražo teismo vietos (Serbijos) įstatymams (lot. lex arbitri), taigi nebuvo spręsta klausimų, susijusių su Niujorko konvencija. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai sutapatino arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo procesą pagal tarptautinę Niujorko konvenciją su arbitražo sprendimo panaikinimo (anuliavimo) procesu pagal lex arbitri.

12.2.                      Teismas nepagrįstai suvaržė asmens teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą bei formą, spręsdamas pareiškėjos prašymo priėmimo klausimą, nederino teisminės gynybos prieinamumo ir teisinio tikrumo principų. Asmens teisė reikšti ieškinį (prašymą) priėmimo stadijoje ribojama tik proceso įstatyme įtvirtintu pagrindu – netinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu. Tačiau nagrinėjamu atveju įstatyme nenustatytas pagrindas atsisakyti priimti prašymą. Šiuo atveju teismas, net nenagrinėdamas pareiškėjos prašymo, t. y. nenustatęs visų bylos aplinkybių, neištyręs ir neįvertinęs įrodymų, taikytinų teisės normų, sutapatino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą su Belgrado komercinio teismo sprendimu ir jau priėmimo stadijoje apribojo pareiškėjos teisę reikšti prašymą.

12.3.                      Belgrado komercinio teismo sprendimas gali ir turi būti vertinamas atskirai nuo Arbitražo sprendimo, nes jis yra savarankiškas pripažinimo Lietuvos Respublikoje objektas (CPK 810 straipsnis). CPK 813 straipsnio 1 dalyje nustatytos dvi sąlygos, kurias atitinkantis užsienio teismo sprendimas gali būti vykdomas: sprendimas gali būti vykdomas valstybėje, kurios teismas jį priėmė; jis yra pripažintas CPK VII dalies LIX skyriaus ketvirtajame skirsnyje nustatyta tvarka. Belgrado komercinio teismo sprendimo pripažinimas sukurs pasekmes Lietuvos Respublikoje ir šios pasekmės skirsis nuo pasekmių, kurias lemia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas nepripažinti Arbitražo sprendimo Lietuvoje. Pripažinus Belgrado teismo sprendimą, pareiškėja įgytų teisę iš suinteresuotų asmenų reikalauti Belgrado teismo sprendimu priteistų sumų išieškojimo.

12.4.                      Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino CPK 810 straipsnio 1 dalies normą. CPK 810 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis atsisakymo pripažinti užsienio teismų sprendimą kriterijų sąrašas, t. y. užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami arba tarptautinių sutarčių pagrindu arba, nesant tarptautinės sutarties, vadovaujantis CPK 810 straipsnio 1 dalyje nustatytais kriterijais. Tačiau skundžiamoje nutartyje teismas rėmėsi materialiųjų teisinių padarinių nesukėlimo pagrindu, nors tokio atsisakymo pripažinti užsienio teismų sprendimą pagrindo nei CPK 810 straipsnio 1 dalies, nei 137 straipsnio 2 dalies normoje nenustatyta. Iš esmės teismas atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą jo neįvertinęs.

13.       Suinteresuotas asmuo UAB „Sanitex“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

13.1.                      Užsienio teismo sprendimai (išskyrus CPK 809 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus) sukelia teisinius padarinius Lietuvoje ir gali būti vykdomi tik tada, kai jie yra pripažinti CPK nustatyta tvarka (CPK 809 straipsnio 1 dalis). Kol užsienio teismo sprendimas nėra pripažintas, jis neturi nei res judicata (išspręsta byla), nei prejudicinės galios Lietuvos Respublikoje. Vienintelis instrumentas, skirtas padėti išvengti dviejų teismų (Lietuvos Respublikos teismo ir užsienio valstybės teismo) sprendimų nesuderinamumo, yra užsienio teismų sprendimų pripažinimo procedūra. Vienas iš atvejų, kai turi būti atsisakyta pripažinti užsienyje priimtą teismo sprendimą, yra tas, kad užsienio teismo sprendimas, kurio pripažinimo yra prašoma, nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių (CPK 810 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šis atsisakymo pripažinti užsienio teismo sprendimą pagrindas nesiejamas su laiko prioriteto taisykle. Net ir vėliau priimtas Lietuvos Respublikos teismo sprendimas gali padaryti negalimą užsienio teismo sprendimo pripažinimą, jeigu egzistuoja šių teismo sprendimų nesuderinamumas. Ir priešingai, jei užsienio teismo sprendimas Lietuvos Respublikoje jau būtų pripažintas, siekiant išvengti nesuderinamų teismo sprendimų, tapati byla Lietuvos Respublikos teismuose nebegalėtų būti pradedama (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), o jei ji būtų pradėta, turėtų būti sprendžiamas tokios civilinės bylos nutraukimo klausimas (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

13.2.                      Belgrado teismas atliko nacionalinio arbitražo proceso ir arbitražo sprendimo ribotą teisėtumo patikros (peržiūros) procedūrą ir atmetė suinteresuotų asmenų ieškinį panaikinti Arbitražo teismo sprendimą, inter alia (be kita ko), nenustatęs ir Arbitražo teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė pripažinti Arbitražo teismo sprendimą ir neleido jo vykdyti Lietuvoje, tai Belgrado komercinio teismo sprendimas negali būti savarankiškas pripažinimo Lietuvos Respublikoje objektas. Priešingas vertinimas prieštarautų bendriesiems teisės ir civilinio proceso principams – teisinio tikrumo, koncentruotumo, ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, taip pat sudarytų pagrindą nepagrįstam bylinėjimuisi ir teisiniam neapibrėžtumui. Aplinkybę, kad Belgrado komercinio teismo sprendimas negali būti laikomas savarankišku pripažinimo Lietuvos Respublikoje objektu, patvirtina ir Niujorko konvencijos VI straipsnio nuostata.

13.3.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje dėl Arbitražo teismo sprendimo pripažinimo vertino Arbitražo sprendimą viešosios tvarkos pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą aspektu bei konstatavo, kad toks Arbitražo teismo sprendimo pripažinimas nederinamas su viešąja tvarka. Ši teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama bei įsiteisėjusi. Lietuvos teismams pripažinus ir leidus vykdyti Belgrado teismo sprendimą, šis Lietuvos Respublikoje įgytų res judicata galią, Belgrado teismo sprendime nustatytos aplinkybės pareiškėjai ir suinteresuotiems asmenims įgytų prejudicinę galią, taip būtų konstatuota, jog nagrinėjant bylą užsienio valstybėje buvo laikytasi sąžiningo proceso principų bei Belgrado teismo sprendimas taptų vykdytinas, nors tai iš esmės prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje dėl Arbitražo teismo sprendimo išsakytai pozicijai.

13.4.                      Pareiškėja, pateikdama prašymą dėl Belgrado teismo sprendimo pripažinimo, po jo priėmimo praėjus net 6 metams, bei Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nutartimi dėl Arbitražo teismo sprendimo netenkinus jos prašymo pripažinti Arbitražo teismo sprendimą, siekia sukurti dviejų priešingų bei vienas su kitu nesuderinamų Lietuvos Respublikos teismuose priimtų sprendimų situaciją. Nors pareiškėja kasaciniame skunde nurodo, kad siekia tik bylinėjimosi išlaidų pagal Belgrado komercinio teismo sprendimą atlyginimo išieškojimo, tačiau pateiktame jos prašyme prašoma pripažinti ne jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, bet visą šio teismo sprendimą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo atveju negalimas net ir bylinėjimosi išlaidų pagal Belgrado komercinio teismo sprendimą pripažinimas, jis pažeistų pirmiau nurodytus principus. Belgrado komercinio teismo sprendime buvo pasisakyta dėl Arbitražo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo – Belgrado teismas neįžvelgė prieštaravimų viešajai tvarkai, šio Arbitražo teismo sprendimo nepanaikino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai konstatavo, kad Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai, todėl pareiškėja negali gauti naudos suinteresuotų asmenų sąskaita reikalaudama atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurios patirtos procese dėl Arbitražo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prašymo pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybėje priimtą teismo sprendimą, kuriuo atmestas prašymas panaikinti arbitražo teismo sprendimą, priimtinumą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

14.       Užsienio valstybėse, kurios nėra Europos Sąjungos valstybės narės ir kurių su Lietuvos Respublika nesieja dvišalis ar daugiašalis tarptautinis susitarimas (tarptautinė sutartis, konvencija) dėl teismo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti, priimti teismo sprendimai Lietuvoje pripažįstami ir leidžiami vykdyti pagal CPK VII dalies LX skyriaus ketvirtąjį skirsnį. Nurodytos CPK nuostatos taikytinos nagrinėjamoje byloje, kadangi Serbija nėra Europos Sąjungos valstybė narė; Lietuvos Respublikos ir Serbijos Respublikos nesieja tarptautinė sutartis.

15.       CPK 809 straipsnyje apibrėžta užsienio teismų (arbitražų) sprendimų pripažinimo teisinė reikšmė – vadovaujantis CPK 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio teismų (arbitražų) sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą. Taigi, prašymo dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo tikslas – galimybė jo materialiuosius padarinius (suinteresuotiems asmenims nustatytas materialiąsias teises ir pareigas) įgyvendinti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

16.       CPK 810 straipsnio, reglamentuojančio užsienio teismų (arbitražų) sprendimų pripažinimo sąlygas, 1 dalyje įtvirtinta, kad užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu. Nesant tarptautinės sutarties, užsienio teismų sprendimus atsisakoma pripažinti, jeigu: 1) sprendimas nėra įsiteisėjęs pagal tos valstybės, kurioje jis yra priimtas, įstatymus; 2) pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina išimtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai; 3) šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, nebuvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos iškėlimą bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės, o tais atvejais, kai ji buvo neveiksni tam tikroje srityje ar jos veiksnumas tam tikroje srityje buvo apribotas, – tinkamo atstovavimo galimybės; 4) užsienio teismo sprendimas, kurio pripažinimo yra prašoma, nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių; 5) sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai; 6) užsienio valstybės teismas priimdamas sprendimą išsprendė klausimus dėl Lietuvos Respublikos piliečio veiksnumo ar teisnumo, atstovavimo pagal įstatymą, šeiminių turtinių ar paveldėjimo teisinių santykių ir tai prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinei privatinei teisei, išskyrus atvejus, kai Lietuvos teismai byloje būtų priėmę tokį patį sprendimą.

17.       Nagrinėjamoje byloje prašomas pripažinti užsienio teismo sprendimas yra toks, kuriuo spręstas Serbijoje priimto arbitražo teismo sprendimo panaikinimo klausimas, patikrinant Serbijos vidaus teisės aktuose įtvirtintų arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindų buvimą ar nebuvimą, t. y. prašomas pripažinti užsienio teismo sprendimas yra arbitražo teismo vietos valstybės teismo sprendimas, priimtas šios valstybės teisės aktų tvarka peržiūrint jo jurisdikcijos teritorijoje priimtą arbitražo sprendimą. Šis teismo sprendimas yra tik su arbitražo sprendimu susijęs procesinis teismo sprendimas, kuriuo atlikta ribota Serbijos teisės aktuose reglamentuota arbitražo sprendimo kontrolė ir kuriuo nėra išspręsta ir pasisakyta dėl kitokių šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos apeliaciniam teismui pateikto pareiškėjos prašymo dalyką, darytina išvada, kad, prašydama pripažinti užsienio teismo sprendimą, pareiškėja iš esmės siekia tokiu būdu išplėsti arbitražo sprendimu sukurtus teisinius padarinius iš Serbijos į Lietuvos Respubliką.

18.       Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimą ir leidimą vykdyti Lietuvos Respublikoje reglamentuojančios 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekviena susitariančioji valstybė pripažįsta arbitražų sprendimus privalomais ir vykdo pagal tos teritorijos, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti šiuos sprendimus, procesines normas tolesniuose straipsniuose išdėstytomis sąlygomis. Konvencijos V straipsnio 1 dalies e punkte nurodoma, kad arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, kai jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. Pagal Konvencijos VI straipsnį, jeigu V straipsnio 1 punkto e papunktyje nurodytai kompetentingai valdžios institucijai pateiktas prašymas panaikinti ar sustabdyti arbitražo sprendimo vykdymą, tai ta valdžios institucija, į kurią kreiptasi prašant pripažinti ir vykdyti šį sprendimą, gali, jeigu pripažins esant tikslinga, atidėti klausimo dėl šio sprendimo vykdymo išsprendimą, taip pat gali, tai pusei, kuri prašo pripažinti ir vykdyti šį sprendimą, prašant, įpareigoti antrąją pusę pateikti reikiamą garantiją.

19.       Aptartos Niujorko konvencijos nuostatos atspindi vieną esminių jos reglamentavimo principų – autonomišką arbitražo sprendimų galiojimą Konvencijos valstybėse, pagal kurį kiekvienos pripažįstančiosios valstybės teismas dėl arbitražo sprendimo pripažinimo sprendžia savarankiškai; pripažįstančiosios valstybės teismas nėra saistomas kilmės valstybės teismo dėl arbitražo sprendimo padarytų išvadų; pripažįstančiosios valstybės teismas gali tiek leisti, tiek atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą tuo atveju, jeigu jis buvo panaikintas kilmės valstybės teismo.

20.       Iš išdėstytų nuostatų išplaukia išvada, kad jeigu prašomas pripažinti Belgrado komercinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas, kuriuo atmestas suinteresuotų asmenų prašymas panaikinti Belgrado užsienio prekybos arbitražo teismo prie Serbijos prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą, ir būtų pripažintas Lietuvos Respublikoje, tai nereikštų, kad Lietuvos Respublikos teismas, pripažindamas Serbijos Respublikos teismo sprendimą, kartu pripažįsta ir tai, kad neegzistuoja arbitražo teismo panaikinimo teisiniai pagrindai. Priešingai – teismo sprendimo pripažinimas reikštų tik tai, kad Lietuvos Respublikos teismas pripažįsta, jog Serbijos teismas konstatavo, kad nėra arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindų pagal Serbijos nacionalinę arbitražo klausimus reglamentuojančią teisę. Kaip pagrįstai konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo, toks teismo sprendimas nėra vykdytinas ir jo pripažinimas Lietuvos Respublikoje iš esmės nesukurtų jokių teisinių padarinių.

21.       Civilinio proceso tikslas – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (CPK 2 straipsnis); pagal įstatymą teisė kreiptis į teismą suteikiama kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas turi atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Priešingu atveju, teismui priėmus ir išnagrinėjus tokį reikalavimą, asmens teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasis teismų praktikoje (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-488/2013 ir joje nurodytą praktiką). Taigi, negalimas kreipimasis į teismą dėl procesinio veiksmo, kuris nesukelia jokių teisinių padarinių, o tokį kreipimąsi atsisakytina priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 dalyje įtvirtintu pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme.

22.       Apibendrindama aptartus argumentus, teisėjų kolegija išaiškina, kad užsienyje priimti arbitražo sprendimai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiami vykdyti 1958 m. Niujorko konvencijoje nustatyta tvarka. Arbitražo vietos teismo sprendimas, priimtas atitinkamos valstybės teisės aktuose nustatyta tvarka peržiūrint arbitražo sprendimą, nėra pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje objektas, todėl prašymą dėl tokio užsienio teismo sprendimo pripažinimo atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme.

23.       Prašomo pripažinti Serbijos teismo sprendimo dalis, kuria priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, sukuria šalims naujas teisines pasekmes, dėl kurių nėra sprendęs arbitražas. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma nebuvo priteista atsisakytu Lietuvoje pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimu, kasacinis teismas dėl jos nėra sprendęs, taigi prašymas dėl šios Serbijos teismo sprendimo dalies pripažinimo ir leidimo vykdyti galėtų būti nagrinėjamas CPK nustatyta tvarka.

24.       Šiame kontekste pažymėtina, kad užsienio teismo sprendimų leidimo vykdyti tvarka reglamentuota CPK VII dalies LIX skyriaus penktajame skirsnyje (813–815 straipsniuose). Vadovaujantis CPK 813 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užsienio teismų (arbitražų) sprendimai gali būti vykdomi, jeigu jie yra pripažinti šio kodekso VII dalies LIX skyriaus ketvirtajame skirsnyje nustatyta tvarka. CPK 814 straipsnyje nurodyta, kad prašymai dėl leidimo vykdyti užsienio teismų sprendimus nagrinėjami šio kodekso 812 straipsnyje nustatyta tvarka.

25.       Minėta, kad prašymo dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo tikslas – galimybė jo materialiuosius padarinius (suinteresuotiems asmenims nustatytas materialiąsias teises ir pareigas) įgyvendinti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo sprendimo pripažinimas ir jo leidimas vykdyti yra skirtingi teisiniai veiksmai, vien pripažintas teismo sprendimas negali būti vykdomas – tam reikalingas ir leidimas jį vykdyti. Pareiškėja nepateikė teismui prašymo leisti vykdyti Serbijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, todėl prašymas šią sprendimo dalį pripažinti, taip pat kaip ir prašymas pripažinti sprendimą iš esmės, vertintinas kaip nesukuriantis teisinių pasekmių, todėl nenagrinėtinas teismo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

26.       Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje prašomu pripažinti Serbijos teismo sprendimu nepanaikinto Belgrado užsienio prekybos arbitražo teismo prie Serbijos prekybos ir pramonės rūmų 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo pripažinimo klausimas yra išspręstas res judicata galią turinčia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-182-969/2019, kuria atsisakyta pripažinti ir leisti vykdyti šį arbitražo teismo sprendimą kaip prieštaraujantį Lietuvos valstybės viešajai tvarkai (Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies 2 punktas).

27.       Minėta, Serbijos Respublikos teismo sprendimas nėra savarankiškas teismo sprendimas, o yra procesinio pobūdžio teismo sprendimas dėl arbitražo sprendimo (ne)panaikinimo, teisinius padarinius šalims sukuriantis sprendimas yra ne Serbijos Respublikos teismo, o arbitražo sprendimas. Kadangi tiek Serbijos Respublikos teismo sprendimas, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra susiję su tais pačiais arbitražo sprendimu sukurtais teisiniais padariniais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu atsisakius pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimą, Serbijos Respublikos teismo sprendimas nebūtų suderinamas su Lietuvos teismo sprendimu (CPK 810 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl tokio užsienio teismo sprendimo pripažinimas nebūtų galimas pagal CPK 810 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

28.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu teismo sprendimu pagrįstai atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą; atsisakymo motyvai keičiami išdėstytais šioje nutartyje, skundžiamą procesinį sprendimą paliekant iš esmės nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies.

30.       Suinteresuotas asmuo UAB „Sanitex“ pateikė duomenis, kad kasaciniame teisme patyrė 4555,24 Eur išlaidų dėl teisinės pagalbos teikimo rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą („Glimsted Bernotas ir partneriai“ 2020 m. balandžio 28 d. raštas, 2020 m. balandžio 28 d. PVM sąskaita faktūra, serija JAS, Nr. 0006828, 2020 m. balandžio 28 d. SEB banko patvirtinimas dėl lėšų įskaitymo).

31.       Atsižvelgiant į tai, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytą dydį (2308,60 Eur), ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už šio procesinio dokumento parengimą tenkinamas iš dalies ir jai priteistinas kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažintinas iki 2308,60 Eur.

32.       Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme taip pat patirta 17,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus pareiškėjos kasacinio skundo, iš jos priteistinas valstybei šių išlaidų atlyginimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos Serbijos Respublikos privatizavimo ginčų sprendimo agentūros (j. a. k. 17885405) suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Sanitex“ (j. a. k. 110443493) naudai 2308,60 Eur (du tūkstančius tris šimtus aštuonis Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš pareiškėjos Serbijos Respublikos privatizavimo ginčų sprendimo agentūros (j. a. k. 17885405) 17,02 Eur (septyniolika Eur 2 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Ši priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Birutė Janavičiūtė 

        Sigita Rudėnaitė

        Donatas Šernas