Administracinė byla Nr. eP-46-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00302-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. A. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2148-261/2021 pagal atsakovo Valstybinės miškų tarnybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės miškų tarnybos skundą pareiškėjai D. A. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba (toliau – ir Tarnyba) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 21R-866(AG-795/02-2019) (toliau – ir Sprendimas).

2.       Atsakovas manė, kad Komisija netinkami nustatė ginčo aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad ginčas yra susijęs su žemės sklypo teisinio statuso nustatymu ir galimybe statyti miško ūkio paskirties žemėje. Tvirtino, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 str. 1 d. 7 p.), tačiau, siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype buvo sodyba, turi būti konstatuota ne tik kad yra išlikusių sodybos liekanų, bet ir kad yra duomenų, apibrėžiančių pačią sodybą, kurios pagrindinis dalykas yra gyvenamasis namas. Komisijos įpareigojimas atsakovui koreguoti duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre (toliau – ir Miškų kadastras) pagal Labanoro regiono parko tvarkymo plane (duomenys neskelbtini) neatitinka Miškų įstatyme numatytų išimtinių miško žemės pavertinimo kitomis naudmenomis atvejų. Be to, atsakovas paaiškino, kad Komisijos argumentas, jog jis, priimdamas 2019 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. S-1093-28 (toliau – ir 2019 m. kovo 8 d. sprendimas) ir 2019 m. kovo 20 d. raštą Nr. R2-609-(39.6) ,,Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas), neatsižvelgė į tai, jog Miškų kadastre įregistruotas pareiškėjos sklype esančio 9,72 ha miško plotas, prieštarauja Nekilnojamojo turto registro duomenims. Sklype esantys miškai įregistruoti Miškų kadastre 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 ,,Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“, pagal 1999 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis ir atnaujinti pagal 2009 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Nagrinėjama teritorija inventorizuota miško žeme buvo ir 1985 metais, o leidimas kirsti mišką ((duomenys neskelbtini) sklypuose) pareiškėjai išduotas 2007 m. lapkričio 20 d. Miškotvarkos projekte 2007–2026 metams (duomenys neskelbtini) sklypai nurodyti kaip miško laukymės, (duomenys neskelbtini) sklypas nurodytas kaip miško laukymė. Tai patvirtina, kad pareiškėja aiškiai žinojo, kurios teritorijos priskirtos miškui. Atsakovas pažymėjo, kad, tvarkant Miškų kadastro duomenis, yra naudojami ir atitinkami Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau, atsižvelgiant į šių kadastro ir registrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti, tačiau tai savaime nereiškia, kad Miškų kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi.

3.       Pareiškėja D. A. S. atsiliepime į skundą prašė atmesti atsakovo skundą.

4.       Pareiškėja teigė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-4046-815/2019 jau yra nustatęs faktus, jog Tarnyba turėjo įvertinti, kurioje pareiškėjos sklypo, kuris yra apie 10 ha ploto, vietoje yra namų valda, konstatuoti, kad toje vietoje miškas kadastre registruotas neteisingai ir neteisėtai, taip pat patikslinti tos namų valdos ploto dydį, kuris galbūt yra nuo 0,1 ha iki 0,136 ha. Todėl skundo argumentai, kad juridinio fakto nustatymas yra tik prielaida sodybos atkūrimui ir kad ne Tarnyba turi nustatinėti buvusios namų valdos ploto dydį, atmestini. Pareiškėjos nuomone, atsakovas privalo vykdyti jau įsiteisėjusius teismų sprendimus, o ne imtis nustatinėti pareiškėjos paveldėjimo klausimus, o šiuo konkrečiu atveju taikytina Miškų įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2005 m. sausio 9 d., t. y. po to, kai įsiteisėjo Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimas.

5.       Pareiškėjai neaišku, kodėl Tarnyba, iš naujo nagrinėdama jos 2018 m. rugsėjo 6 d. prašymą, nepranešusi pareiškėjai ir jai nieko nežinant, 2019 m. kovo 6 d. atliko patikrinimą vietoje ir surašytu Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktu
Nr. 1386 (toliau – ir Aktas) nustatė ne 0,1 ha, o 0,1360 ha ploto miško aikštę (Akte žymima
45-1 sklypo dalis), ją priskyrė miško žemei ir 2019 m. kovo 8 d. sprendimu įregistravo į Miškų kadastrą kaip (duomenys neskelbtini) sklypą, nors pareiškėjos prašymas buvo ne įregistruoti, o priešingai, išregistruoti. Neteisingas ir neteisėtas pareiškėjos žemės sklype esančios nuo 0,1 ha iki 0,136 ha namų valdos įrašymas į Miškų kadastrą prieštarauja ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. Dl-219 patvirtintam Labanoro regioninio parko tvarkymo planui (toliau – ir Tvarkymo planas), Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimu nustatytam juridinę reikšmę turinčiam faktui, Utenos apskrities viršininko 2006 m. kovo 30 d. įsakymui Nr. 14-326, Tarnybos 2007 m. rugpjūčio 28 d. patvirtintam Miškotvarkos projektui ir išrašo duomenims. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Tvarkymo plane, kuriam pritarė ir pati Tarnyba, žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, besiribojanti su ežeru, išskirta kaip rekreacinių pastatų ir kompleksų pazonė (NRu3). Tvarkymo plano aiškinamojo rašo 21 punkte numatyta, jog subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) ir urbanizuojamos rekreacinės aplinkos (NRu) kraštovaizdžio tvarkymo zonose išskiriamos šios pozonės:
21.5. rekreaciniu pastatu ir kompleksu pozonėie (NRu3) gali būti statomi poilsio namų ar kitokių stacionarių rekreacinių statinių pastatai ir jų grupės, kuriuose teikiamos apgyvendinimo paslaugos.

6.       Pareiškėja tvirtino, jog teismų nustatytas gyvenamojo namo pamatų sklypo plotas skirtas namo atstatymui ir sodybos atkūrimui nėra ir negali būti priskirtas miško žemei, nes tai prieštarauja Tarnybos suderintam, pasirašytam ir patvirtintam 2007 m. rugpjūčio 28 d. miškotvarkos projektui (registracijos Nr. 30182), kuriame nagrinėjamos teritorijos dalyje išskirtas 0,1 ha ploto
(duomenys neskelbtini) sklypas – Miško laukymė, su pastaba „Buvusi sodyba, yra pamatai“, o Tvarkymo plane išskirta rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonė (NRu3), kurioje gali būti statomi namai, apima ir pareiškėjai priklausančiame žemės sklype nuo 0,1 ha iki 0,136 ha esančią namų valdą, kurioje, kaip jau yra nustatęs Vilniaus apygardos administracinis teismas, miškas registruotas kadastre neteisingai ir neteisėtai. Pabrėžta, jog Tvarkymo planas yra aukščiausias specialusis teritorijų planavimo dokumentas.

7.       Pareiškėja teigė, kad Tarnyba nepranešė Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui apie jokius žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), įskaitant nuo 0,1 ha iki 0,136 ha esančios namų valdos, miško žemės naudmenų pokyčius, todėl Komisija pagrįstai nustatė, kad Tarnyba 2019 m. kovo 8 d. sprendimu, pakeisdama Miškų kadastre (duomenys neskelbtini) sklypo duomenis ir registruodama naują (duomenys neskelbtini) sklypą, pažeidė Miškų kadastro nuostatų 17 ir 23 punktų reikalavimus bei nepagrįstai nesivadovavo jau galiojančiais Nekilnojamojo turto registro ir Tvarkymo plano duomenimis. Kadangi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys apie tai, kad 0,2440 ha plote „Kitos žemės plotas“, apimančiame ir nuo 0,1 ha iki 0,136 ha esančią namų valdą, yra krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, ir kiti Komisijos įvertinti VĮ „Registrų centras“ duomenys nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, Tarnybos skundas atmestinas.

II.

8.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu atmetė atsakovo Valstybinės miškų tarnybos skundą, priteisė pareiškėjai D. A. S. 552,40 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

9.       Teismas nustatė, kad Molėtų rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-525-02/2004 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjos įsigytame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra išlikę gyvenamojo namo pamatai, juridinis faktas nustatytas namo atstatymo ir sodybos atkūrimo tikslu. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad pareiškėjai priklausančiame sklype yra gyvenamojo namo pamatai, o pats namas gali būti atstatytas (atkurtas). Tai reiškia, kad Molėtų rajono apylinkės teismas įvertino, jog pareiškėjos žemėje yra namų valdos paskirties sklypas, nes pagal tuo metu galiojusius teisės aktus gyvenamojo namo miškų ūkio paskirties žemėje atstatyti nebuvo galima. Šiuo atveju taikytina Miškų įstatymo (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. gegužės 3 d.) 11 straipsnio 1 dalis, kuri numatė, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Tačiau atsakovas konkrečiai šio teismo nustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto kitų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nevertino bei iš esmės neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame 9,8789 ha sklype, kurį sudaro 9,1668 ha miško žemės plotas, 0,3345 ha žemės ūkio naudmenų plotas, 0,1336 ha kelių plotas ir 0,2440 ha kitos žemės plotas, turi būti išskirtas plotas su namų valdos paskirtimi. Tarnyba, neatsižvelgdama į teismo nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą bei iš esmės jo nevertindama, tik nurodė, kad (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo dalyje, kuri patenka į žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 1950 metų topografiniame žemėlapyje bei 1985 metų miškotvarkos medynų plane sodyba nepažymėta, o pamatai nėra įregistruoti VĮ ,,Registrų centras“.

10.       Teismas pažymėjo, kad Tarnybos nurodyta Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies
7 punkto norma nagrinėjamo ginčo atveju nėra aktuali, kadangi ši įstatymo nuostata atsirado tik nuo 2013 m. sausio 1 d., t. y. jau po minėto Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimo, todėl Tarnyba privalėjo vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir pagal pareiškėjos prašymą įvertinti, kurioje pareiškėjos sklypo, kuris yra apie 10 ha ploto, vietoje yra namų valda, ir atitinkamai konstatuoti, kad toje vietoje miškas kadastre įregistruotas neteisingai ir neteisėtai, o ne imtis nustatinėti pareiškėjos paveldėjimo klausimus. Atitinkamai, Tarnyba turėjo patikslinti tos namų valdos ploto dydį, kuris, kaip minėta, yra galbūt nuo 0,1 ha iki 0,136 ha.

11.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir akcentavo, kad Tarnyba, nustatydama ir atnaujindama miško žemės taksacinių sklypų ribas, turi vadovautis Miškų įstatymo nuostatomis bei atsižvelgti į Nekilnojamojo turto registro ir kitų registrų duomenis. Be to, aplinkos ministras 2013 m. kovo 28 d. įsakymu patvirtino Tvarkymo planą, kuriame pareiškėjai priklausanti Sklypo dalis, besiribojanti su ežeru, išskirta kaip rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonė (NRu3). Tarnyba, priimdama 2019 m. kovo 8 d. sprendimą bei 2019 m. kovo 20 d. raštą, neatsižvelgė į tai, kad Miškų kadastre įregistruotas pareiškėjos sklype esančio 9,72 ha miško plotas prieštarauja Nekilnojamojo turto registro duomenims. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, 9,8789 ha sklypą sudaro 9,1668 ha miško plotas, 0,3345 ha žemės ūkio naudmenų (pievų) plotas, 0,1336 ha kelių plotas ir 0,2440 ha kitos žemės plotas.

12.       Teismas konstatavo, kad Komisija padarė pagrįstą išvadą, jog Tarnyba nesilaikė Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 (toliau – ir Nuostatai), 17 ir 23 punktų reikalavimų, t. y. 2019 m. kovo 8 d. sprendimu, pakeisdama Miškų kadastre esančio (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo duomenis bei registruodama naują (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą, nesivadovavo jau galiojančiais Nekilnojamojo turto registro ir Tvarkymo plano duomenimis. Komisija išsamiai ištyrė visas administracinio ginčo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III.

13.       Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir tenkinti skundą.

14.       Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja ginčo žemės sklypą įsigijo 2005 metais, o jos įgaliotas asmuo tik 2018 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas patikslinti (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo ribas – kodas 59 (buvusio statinio pamatai apaugę traku ir pavieniais 10 m. beržais identifikuoti mišku). 2018 metais galiojo Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto norma, pagal kurią miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Fiziniam asmeniui, siekiančiam realizuoti savo teises, kyla ir pareiga – aiškiai bei konkrečiai nurodyti, kokioje vietoje pastebėta valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos klaida, bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Bendro pobūdžio teiginiai neturėtų suponuoti prievolės Tarnybai spręsti klausimą dėl duomenų patikrinimo vietoje tikslingumo, atlikti patikrinimus vietoje, o, konstatavus klaidą, patikslinti Miškų kadastro duomenis ir teikti informaciją rengimo organizatoriui apie patikslintus duomenis.

15.       Atsakovas nesutiko su teismo vertinimu, kad Tarnyba, priimdama 2019 m. kovo 8 d. sprendimą ir Raštą, neatsižvelgė į tai, kad Miškų kadastre įregistruotas pareiškėjos sklype esančio 9,72 ha miško plotas prieštarauja Nekilnojamojo turto registro duomenims. Pakartojo, kad ginčo sklype esantys miškai įregistruoti Miškų kadastre dar 2003 m. spalio 16 d. ir atnaujinti pagal
2009 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Ginčo teritorija inventorizuota miško žeme buvo ir 1985 metais. Teismas turėjo vadovautis ne subjektyviu vertinimu, o objektyviais įrodymais, kurie patvirtina, jog Tarnyba 2019 m. kovo 8 d. sprendimu nepakeitė Miškų kadastre esančio (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo duomenų, o tik išskyrė naują (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą. Teismas objektyviai netyrė ir nenustatinėjo šios aplinkybės visų byloje esančių įrodymų kontekste bei pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintus įrodymų tyrimo ir vertinimo principus, pagal kuriuos bylos aplinkybių visetas turi būti išnagrinėtas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai. Atsakovas taip pat apžvelgė teisės normas, reglamentuojančias kadastrinius matavimus.

16.       Pareiškėja D. A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą.

17.       Pareiškėja iš esmės pakartojo anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutiko su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Manė, kad atsakovo argumentai dėl Miškų kadastro duomenų ir Nekilnojamojo turto registro duomenų nesutapimo atmestini, nes tokie pažeidimai būtent ir reiškia, jog Miškų kadastro duomenys yra neteisingi, ką nustatė Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2019 m. spalio 10 d. sprendimu (prejudiciniu faktu). Tarnyba, pakeisdama Miškų kadastre esančio (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo duomenis bei registruodama naują (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą, nesivadovavo jau galiojančiais Nekilnojamojo turto registro ir Tvarkymo plano duomenimis.

IV.

18.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu tenkino atsakovo apeliacinį skundą, t. y. panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 21R-866(AG-795/02-2019) ir atmetė pareiškėjos D. A. S. skundą.

19.       Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau dėl netinkamo įrodymo vertinimo neteisingai buvo išaiškinta bei taikyta materialioji teisė, reglamentuojanti ginčo santykius. Atsakovas įrodė, kad pareiškėjos valdomame sklype miškas fiksuotas nuo 1985 metų ir sklype esantys miškai įregistruoti Miškų kadastre nuo 2003 m. spalio 16 d. Byloje nėra duomenų apie miško žemės paskirties keitimą ir teritorinio planavimo dokumentus, atitinkančius Miškų įstatymo 11 straipsnio 5 dalies reikalavimus žemės paskirties keitimui, todėl atsakovas nustatė miško sąvokai atitinkantį plotą ir, kaip kadastro tvarkytojas, turėjo pagrindą patikslinti Miškų kadastro duomenis, (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype išskirdamas 0,1360 ha ploto teritoriją, kuri atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytos miško žemei keliamus reikalavimus, ir įregistruodamas ją kaip (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą. Pabrėžta, kad būtent Miškų kadastras laikytinas duomenų, apibūdinančių miško masyvo, miško kvartalo plotą ir ribas, pagrindiniu oficialiu šaltiniu.

20.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodyta Tvarkymo plane sklypo dalis, išskirta kaip rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonė (NRu3), yra sąlyga tvarkyti žemės sklypą pagal patvirtintą perspektyvą, parengus tam teritorijų planavimo dokumentą žemės paskirties keitimui, bet tai nėra dokumentas, tiesiogiai keičiantis žemės paskirtį. Tokią pat reikšmę šiam ginčui turi ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-525-02/2004 dėl fakto, turinčio juridinę reikšmę, nustatymo, kad ginčo žemės sklype yra išlikę gyvenamojo namo pamatai. Šio ginčo apimtyje nevertinti pareiškėjos reikalavimai išregistruoti žemės sklypo dalį iš Miškų kadastro, skirti atsakovui ir apskųsti Komisijai, kadangi Komisija netenkino šio reikalavimo ir pareiškėja neteikė dėl to apeliacinio skundo.

21.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija ginčijamu Sprendimu, vadovaudamasi Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio
9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-525-02/2004 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4046-815/2019, įpareigojo atsakovą ginčo žemės sklype nustatyti namų valdos žemės sklypo plotą ir pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 6 d. prašymą dėl (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo ribų patikslinimo. Šis įpareigojimas yra nepagrįstas, kadangi Sprendime nurodytais pagrindais, kad sklype yra nustatyti išlikę sodybos pamatai, negali būti tikslinami kadastro duomenys, nes, kaip minėta, tai yra tik sąlyga nustatyta tvarka keisti miško žemės naudmenas kitomis.

22.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas 2019 m. kovo 8 d. sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir 2019 m. kovo 20 d. rašte pateikė teisingą informaciją, todėl nėra pagrindo panaikinti šiuos aktus. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė šiam ginčui materialiosios teisės normas ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 147 str.).

V.

23.       Pareiškėja D. A. S. pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2148-261/2021, kuriuo prašo atnaujinti procesą minėtoje byloje ir perduoti administracinę bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

24.       Pareiškėja apžvelgia ginčo ir įvykusio teisminio proceso aplinkybes, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus argumentus. Tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2019 m. spalio 10 d. sprendimu (res judicata) jau yra konstatavęs, kad pareiškėjos
(duomenys neskelbtini) sklypo žemėje yra namų valdos paskirties sklypas, o toje vietoje miškas Miškų kadastre registruotas neteisingai ir neteisėtai. Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklype yra nuo 0,1 ha iki 0,136 ha ploto namų valda, tačiau atsakovas šią valdą į Miškų kadastrą įrašė tik 2019 m. kovo 8 d. sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamame sprendime nenurodė jokių motyvų, kodėl šiuo konkrečiu atveju netaikytinas įsiteisėjęs 2019 m. spalio 10 d. teismo sprendimas, akivaizdžiai netinkamai taikė (tiksliau, nepagrįstai netaikė) visiškai aiškias įstatymo (įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinę galią turinčio) ir ABTĮ 16 bei 98 straipsnių nuostatas (materialiosios teisės normas), nukrypo nuo nurodytos suformuotos administracinių teismų praktikos (pareiškėja nurodo į prašymo 13–14 punktus, kuriuose minimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-498-415/2019, aptarti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimai), dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla.

25.       Pareiškėja teigia, kad ji taip pat įrodinėjo, jog, panaikinant 2019 m. kovo 8 d. sprendimą ir Raštą, (duomenys neskelbtini) žemės sklypas nuo 0,1 ha iki 0,136 ha išregistruotinas iš Miškų kadastro ir aplinkos ministro įsakymo (materialiosios teisės normos) pagrindu. Komisija 2019 m. gegužės 23 d. sprendimu šiais pagrindais pareiškėjos skundą buvo tenkinusi. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė vertinti pareiškėjos reikalavimus išregistruoti ginčo žemės sklypo dalį iš Miškų kadastro, nes Komisija netenkino šio reikalavimo ir pareiškėja nepadavė dėl to apeliacinio skundo. Pareiškėja pažymi, kad 2019 m. spalio 10 d. teismo sprendime konstatuota, jog pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 6 d. prašymu buvo prašoma ginčo teritoriją išbraukti iš Miškų kadastro, o Komisija 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu, be kita ko, nusprendė įpareigoti Tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 6 d. prašymą, ką nustatė ir pats apeliacinis teismas. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl šiuo konkrečiu atveju netaikytinas įsiteisėjęs 2019 m. spalio 10 d. teismo sprendimas, nepagrįstai netaikė visiškai aiškių įstatymo (įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinę galią turinčio) nuostatų (pareiškėja nurodo į prašymo
21 punktą, kuriame nurodyta, jog vienas iš proceso atnaujinimo instituto tikslų – užtikrinti, kad neliktų galioti neteisėti ir nepagrįsti teismo sprendimai, bei apžvelgiamos 2019 m. spalio 10 d. sprendime nustatytos aplinkybės), todėl, netaikydamas materialiosios teisės normų, nepagrįstai atsisakė vertinti ir pareiškėjos reikalavimą dėl žemės sklypo dalies išregistravimo iš Miškų kadastro (sprendimas be motyvų) bei nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, dėl ko neteisingai išspręsta byla.

26.       Pareiškėjos įsitikinimu, kadangi Tvarkymo planas buvo patvirtintas aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu, šio ginčo nagrinėjimui turėjo būti taikomas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtintas Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas; galiojanti suvestinė redakcija nuo 2013 m. kovo 1 d.), šio aprašo 17 punktas. Tvarkymo planas yra Miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytas aukščiausias specialusis teritorijų planavimo dokumentas. Taigi, aplinkos ministras pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą priėmė sprendimą dėl ginčo teritorijos – rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonėje (NRu3) išskyrė 1,5118 ha miško teritoriją, kuri paverstina kitomis naudmenomis. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl šiuo konkrečiu atveju neturėjo būti taikomos Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies ir Aprašo (įskaitant jo 17 p.) nuostatos, netinkamai taikė (tiksliau, nepagrįstai netaikė) visiškai aiškių materialiosios teisės normų nuostatų (Miškų įstatymo 11 str. 3 d., Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 8 d., Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 str. 2 d. ir Aprašo 17 p. (pažeidė jų taikymą ir galiojimą laike)) ir nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos (pareiškėja nurodo į prašymo 26, 28 punktus, kuriuose minimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-467-602/2018 ir 2020 m. birželio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1302-602/2020).

27.       Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo netenkinti pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo.

28.       Atsakovas pritaria apeliacinės instancijos teismo sprendimui ir jo motyvams. Mano, kad vienintelis pareiškėjos argumentas dėl proceso atnaujinimo – atsižvelgimas į įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata reikšmę, tačiau šis argumentas niekuo nepagrįstas. Pareiškėja, teikdama skundą Komisijai, pati suformulavo ginčo dalyką. Pareiškėja netinkamai aiškina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą; teismas pareiškėjos minėtus faktus sprendimo konstatuojamosios dalies 3 punkte nurodė obiter dicta (tarp kitko), įvardydamas ginčo esmę ir grąžindamas bylą Komisijai nagrinėti iš naujo. Pareiškėjos skunde buvo peržengtos ginčo ribos, o Komisija negalėjo nagrinėti ginčo dėl 1,5118 ha ploto, kuris nebuvo išvystytas administracinės institucijos (Tarnybos), nes taip būtų paneigta ginčo teisenos esmė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

29.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje
Nr. eA-2148-261/2021 Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir
12 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.

30.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio
sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos,
t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas
(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. P-61-552/2016).

31.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. P143-127/2011, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016,
2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-65-756/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019). Asmens, prašančio atnaujinti procesą, netenkinantys teismo procesinio sprendimo motyvai negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. P-26-602/2017).

32.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, nesutinka su pareiškėjos nuomone, kad šis teismo sprendimas yra be motyvų. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies galima aiškiai suprasti, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė savo išvadas. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo reiškia pretenzijas tik dėl atskirų ginčo momentų, t. y. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, (1) kodėl šiuo konkrečiu atveju netaikytinas įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-4046-815/2019, (2) kodėl šiuo konkrečiu atveju neturėjo būti taikomos Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies ir Aprašo, įskaitant jo 17 punktą, nuostatos. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad buvo atsižvelgta į priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą, kurį vykdant,
t. y. Komisijai iš naujo nagrinėjant pareiškėjos skundą, buvo priimtas ginčijamas Sprendimas. Pastebėtina, kad pirmasis Komisijos sprendimas – 2019 m. gegužės 23 d. sprendimas 
Nr. 21R-344(AG-270/07-2019) – buvo panaikintas dėl procedūrinių pažeidimų, t. y. nebuvo aišku, kiek Komisijos narių ir kurie Komisijos nariai priėmė šį sprendimą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendime kartu pateikė savo įžvalgas ir dėl paties ginčo aplinkybių, aiškiai išskirdamas, jog šios įžvalgos pateikiamos obiter dicta (tarp kitko), nurodant aspektus, į kuriuos turėtų atsižvelgti Komisija, nagrinėdama bylą iš naujo, pavyzdžiui, dėl nagrinėjamo ginčo ribų, atsižvelgiant į Komisijos priimtus ankstesnius sprendimus, bei dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimu nustatytų juridinių faktų. Pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstyti argumentai apie įsiteisėjusiame 2019 m. spalio 10 d. teismo sprendime nustatytus faktus, kuriuos neva paneigė (kurių nepaisė) apeliacinės instancijos teismas sprendime, dėl kurio siekiama atnaujinti procesą, yra nepagrįsti, todėl pareiškėjos pozicija, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo paaiškinti tokį 2019 m. spalio 10 d. teismo sprendime nustatytų faktų paneigimą (nepaisymą), yra atmestina. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatų kontekste taip pat atmestini pareiškėjos argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, nes teismas nepasisakė dėl jos pageidaujamų teisės normų – Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies ir Aprašo, įskaitant jo 17 punktą, – netaikymo. Taigi, pareiškėja neįrodė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinto pagrindo atnaujinti procesą.

33.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai
(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).

34.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos argumentai šiuo aspektu nėra visiškai aiškūs. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo vartoja formuluotes „akivaizdžiai netinkamai taikė, o tiksliau nepagrįstai netaikė, visiškai aiškias įstatymo (įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinę galią turinčio)“ bei pan., manytina, turėdama omenyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimus, tačiau teismų sprendimai nėra norminiai teisės aktai. Pareiškėja klaidingai tvirtina, kad ABTĮ 16 ir 98 straipsnių nuostatos yra materialiosios teisės normos; iš tiesų ABTĮ yra įtvirtintos proceso teisės normos, kadangi šis įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.), ir todėl minėtų teisės normų pažeidimas (jeigu jis būtų konstatuotas) nesudarytų pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu. Pareiškėja paskutinėje prašymo pastraipoje (33 pastraipoje) tvirtina, kad teismas netinkamai taikė (tiksliau, nepagrįstai netaikė) visiškai aiškių materialiosios teisės normų: Miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies, Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 17 punkto (pareiškėja papildomai akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė šių teisės normų taikymą ir galiojimą laike, tačiau konkrečiai neįvardija, kurios redakcijos teisės normos šiuo atveju yra aktualios, todėl teisėjų kolegija atsižvelgs į tas teisės normas, kurios yra pacituotos prašyme). Teisėjų kolegija vertins būtent pastarųjų teisės normų aktualumą kilusiam ginčui.

35.       Miškų įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką, o šio straipsnio 3 dalyje (2014 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. XII-761 redakcija, galiojanti iki šiol) išvardytos reikmės, dėl kurių leidžiama valstybiniuose parkuose, draustiniuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis leidžiama (pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo pabrėžia Miškų įstatymo 11 str. 3 d. 1 p. – šių saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu, pritaikymu visuomenės poreikiams ir naudojimu rekreacijai, jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose ir neprieštarauja šių saugomų teritorijų nuostatams).

36.       Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnyje aptariamas žemės nuosavybės naudojimas saugomose teritorijose, o šio straipsnio 8 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-746 redakcija, galiojanti iki šiol) išdėstyti išimtiniai atvejai, kai leidžiama keisti pagrindinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose, taip pat paversti miško žemę kitomis naudmenomis (pareiškėja prašyme išskyrė Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 8 d. 1 p. – tai daroma reikmėms, susijusioms su šių saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu, pritaikymu visuomenės poreikiams ir naudojimu rekreacijai, jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose ir neprieštarauja šių saugomų teritorijų nuostatams).

37.       Žemės įstatymo 24 straipsnyje įtvirtinta pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarka, o šio straipsnio 2 dalyje (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija, galiojanti iki šiol) nurodyta, kad sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priima detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą tvirtinanti institucija kartu su sprendimu patvirtinti detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas, priima savivaldybės administracijos direktorius. Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.

38.       Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašas nustato miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką, kompensavimo pinigais ar miško įveisimu už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis taikymo tvarką, piniginių kompensacijų apskaičiavimo tvarką. Pareiškėjos teigimu, kadangi Tvarkymo planas buvo patvirtintas aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu, vadovautinasi suvestine Aprašo redakcija, kuri galiojo nuo 2013 m. kovo 1 d. Aprašo 17 punkte (2013 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 40 redakcija) buvo įtvirtinta, kad sprendimą miško žemę paversti kitomis naudmenomis priima detalųjį arba specialųjį teritorijų planavimo dokumentą tvirtinanti institucija kartu su sprendimu patvirtinti detalųjį arba specialųjį teritorijų planavimo dokumentą arba atskirai, jeigu toks dokumentas patvirtintas iki Aprašo įsigaliojimo. Pareiškėjai prašymą leisti miško žemę paversti kitomis naudmenomis, o privačios miško žemės savininkai prašymą leisti miško žemę paversti kitomis naudmenomis ir pasirinkti kompensavimo būdą pateikia sprendimą priimančiai institucijai, kuri, esant patvirtintam arba pateiktam tvirtinti detaliajam ar specialiajam teritorijos planavimo dokumentui, pateiktą prašymą išnagrinėja per 20 darbo dienų. Jeigu miško žemę planuojama paversti kitomis naudmenomis atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijoms formuoti, sprendimą priimanti institucija sprendimą paversti miško žemę kitomis naudmenomis priima vadovaudamasi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio
1 dalies 6 punkto nuostatomis ir atsižvelgdama į planuojamos veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje išnagrinėtas galimas tokių teritorijų formavimo ne miško žemėje alternatyvas. Jeigu miško žemę planuojama paversti kitomis naudmenomis naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti, kartu su prašymu leisti miško žemę paversti kitomis naudmenomis pateikiama ir Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos per 20 darbo dienų nuo kreipimosi išduota pažyma apie išžvalgytus šalies teritorijoje ne miško žemėje esančius atitinkamus naudingųjų iškasenų telkinius, dėl kurių dar neišduoti leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, leidžianti nustatyti galimybę naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritoriją formuoti ne miško žemėje. Šiais atvejais sprendimą priimanti institucija sprendimą paversti miško žemę kitomis naudmenomis priima vadovaudamasi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies
4 punkto nuostatomis ir atsižvelgdama į Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotoje pažymoje nurodytas galimas tokių teritorijų formavimo ne miško žemėje alternatyvas. Jeigu miško žemę planuojama paversti kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti, kartu su prašymu leisti miško žemę paversti kitomis naudmenomis ir pasirinkti kompensavimo būdą pateikiami sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinantys dokumentai (archyviniai dokumentai iš valstybės archyvų, įskaitant kartografinę medžiagą, arba teismo sprendimai dėl sodybos buvimo fakto ir vietos patvirtinimo) ir asmens teisę atstatyti šią sodybą įrodantys dokumentai (archyviniai dokumentai iš valstybės archyvų arba valstybės archyvuose saugomų dokumentų pagrindu išduotos pažymos, teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinti šių dokumentų nuorašai ir / ar šių dokumentų išrašai, o tais atvejais, kai archyviniai dokumentai nėra išlikę, – teismo sprendimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinimo; kai prašymą atstatyti buvusią sodybą pateikia tos sodybos savininko pirmos, antros ar trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą, – savininko nuosavybės teisę į buvusią sodybą patvirtinantys dokumentai ir nurodytų įpėdinių paveldėjimo teisę patvirtinantys dokumentai). Pagal pateiktus dokumentus, vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, detaliuoju arba specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu suformuojamas žemės sklypas buvusiai sodybai atstatyti ir priimamas sprendimas paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Minėtas prašymas išnagrinėjamas ir sprendimas paversti miško žemę kitomis naudmenomis priimamas mutatis mutandis (pakeitus tai, kas keistina) šiame punkte nustatyta tvarka ir terminais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybė 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 924 nusprendė Aprašą išdėstyti nauja redakcija, o pacituotos nuostatos buvo iš esmės perkeltos į Aprašo 12 punktą.

39.       Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja skunde Komisijai prašė (1) panaikinti Tarnybos 2019 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. S-1903-28, kuriuo pakeisti Miškų kadastro duomenys, ir 2019 m. kovo 20 d. raštą Nr. R2-609-(39.6), kuriuo pareiškėjai pateikta informacija apie su ginču susijusias aplinkybes ir konstatuota, kad vidinės miškotvarkos projektų rengėjo teikiamas siūlymas išbraukti 0,20 ha ploto teritoriją iš Miškų kadastro nepagrįstas, (2) bei įpareigoti Tarnybą patikslinti duomenis Miškų kadastre, t. y. išregistruoti (išbraukti) Tvarkymo plane ginčo žemės sklypo visą NRu3 išskirtą teritoriją (apie 1,3 ha). Taigi, Komisijos nagrinėtas ginčas kilo dėl Miškų kadastro duomenų pakeitimo ir dėl pareiškėjos pageidaujamos teritorijos išbraukimo, o ne dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis arba pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo pakeitimo. Pareiškėja nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti pritaikytos jos nurodytos konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, tačiau jos akivaizdžiai nepagrįstai nebuvo pritaikytos.

40.       Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendime, dėl kurio priėmimo siekiama atnaujinti procesą, akcentavo, kad byloje nėra duomenų apie miško žemės paskirties keitimą ir teritorinio planavimo dokumentus, atitinkančius Miškų įstatymo 11 straipsnio 5 dalies reikalavimus žemės paskirties keitimui (pareiškėjos pabrėžiama aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu
Nr. D1-219 patvirtinto Labanoro regiono parko tvarkymo plano dalis, kurioje ginčo sklypo dalis išskirta kaip rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonė (NRu3), yra sąlyga tvarkyti žemės sklypą pagal patvirtintą perspektyvą parengus tam teritorijų planavimo dokumentą žemės paskirties keitimui, bet tai nėra dokumentas, tiesiogiai keičiantis žemės paskirtį), todėl atsakovas nustatė miško sąvoką atitinkantį plotą ir kaip kadastro tvarkytojas turėjo pagrindą patikslinti Miškų kadastro duomenis (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, o išskirta 0,1360 ha ploto teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miško žemei keliamus reikalavimus, todėl buvo pagrįstai įregistruota kaip (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypas. Pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentai nesukėlė teisėjų kolegijai abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo parinktų taikytinų teisės normų redakcijų (galiojimo laike) bei prielaidų šioms teisės normoms taikyti tinkamumo.

41.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-35-556/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-492/2019). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015). Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bei
160 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas reikalavimas prie prašymo atnaujinti procesą pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus, laikytina, kad būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

42.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartas taisykles, sprendžia, kad šiame kontekste pareiškėja negali remtis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimais. Pareiškėja, tvirtindama, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, pateikė ištraukas iš kelių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtų procesinių sprendimų.

43.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje
Nr. eA-498-415/2019 spręsdamas dėl viešųjų pirkimų vertinimo išvados bei įpareigojimo nutraukti viešojo pirkimo procedūras teisėtumo ir pagrįstumo, 2019 m. kovo 6 d. nutartyje pasisakė dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių. Šiuo atveju pareiškėja neabejotinai neįrodė, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime, dėl kurio siekiama atnaujinti procesą, pažeidė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. ir / ar Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimų res judicata ir prejudicinę galią, todėl nėra pagrindo konstatuoti nukrypimą nuo minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo.

44.       Pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo 17 pastraipoje išvardyti teismų sprendimai yra susiję su proceso atnaujinimo pagrindų aiškinimu ir taikymu, todėl nėra aktualūs sprendžiant, ar apeliacinės instancijos teismas sprendime, dėl kurio siekiama atnaujinti procesą (ne kuriuo buvo išspręstas proceso atnaujinimo klausimas), nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

45.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje
Nr. eA-305-502/2021 spręsdamas dėl apskaičiuoto įsiskolinimo valstybės biudžetui, susijusio su vaikų išlaikymu, teisėtumo ir pagrįstumo, 2021 m. vasario 3 d. nutartyje pažymėjo, kad administraciniame teisme nagrinėjamos bylos dėl individualaus administracinio akto teisėtumo ribas apibrėžia ne tik pareiškėjo suformuluotas skundo dalykas, bet pirmiausiai procesas, kuris vyko viešojo administravimo institucijoje, kurios sprendimas, veiksmai ar neveikimas yra skundžiami administraciniam teismui, t. y. administraciniame teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia suinteresuoto asmens kreipimasis dėl tam tikro sprendimo priėmimo ir viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas ar atlikti veiksmai. Manytina, kad pareiškėja remiasi pastaruoju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu grįsdama savo poziciją, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo jos reikalavimų išregistruoti ginčo žemės sklypo dalį iš Miškų kadastro. Primintina, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad šio ginčo apimtyje nevertinami pareiškėjos reikalavimai išregistruoti žemės sklypo dalį iš Miškų kadastro, skirti atsakovui ir apskųsti Komisijai, kadangi Komisija netenkino šio reikalavimo ir pareiškėja dėl to neteikė apeliacinio skundo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Komisija Sprendime iš tiesų netenkino pareiškėjos reikalavimo išregistruoti žemės sklypo dalį iš Miškų kadastro (nors pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo tvirtina, kad Komisija tenkino šį jos reikalavimą 2019 m. gegužės 23 d. sprendimu, tačiau pastarasis Komisijos sprendimas buvo panaikintas pareiškėjos pabrėžiamu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimu), pati pareiškėja neskundė nei Sprendimo, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo, t. y. administraciniame teisme nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl Sprendimo dalies, kuria netenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – išregistruoti jos pageidaujamą ginčo žemės sklypo dalį iš Miškų kadastro, todėl, nepaisant to, kad pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose išdėstė su tokiu reikalavimu susijusius argumentus, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, apibrėždamas administracinės bylos ribas, pažeidė vieningą administracinių teismų praktiką.

46.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje
Nr. A-467-602/2018 spręsdamas dėl Tarnybos sprendimo atsisakyti išbraukti žemės sklypą iš Miškų kadastro teisėtumo ir pagrįstumo, 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje pažymėjo, kad Tarnyba, spręsdama klausimą dėl to, ar privataus žemės sklypo teritorija atitinka miškui keliamus reikalavimus, kaip tai suprantama pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, negali šio klausimo spręsti neatsižvelgdama į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, į asmenų įgytas teises (įskaitant ir teisių įgijimo sąlygas), į tai, ar nebus konkrečiu atveju pažeisti teisės principai, bei į kitas kiekvienu konkrečiu atveju reikšmingas faktines aplinkybes. Šiame kontekste pareiškėja pakartotinai akcentuoja Tvarkymo planą, tvirtindama, kad aplinkos ministras, priimdamas 2013 m. kovo 28 d. įsakymą (t. y. patvirtindamas minėtą planą), priėmė ir sprendimą ginčo rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonėje (NRu3) išskirtą 1,5118 ha miško teritoriją paversti kitomis naudmenomis. Primintina, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime, dėl kurio siekiama atnaujinti procesą, priėjo prie išvados, kad ginčo sklypo dalies išskyrimas Tvarkymo plane kaip rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonės (NRu3) yra sąlyga tvarkyti žemės sklypą pagal patvirtintą perspektyvą parengus tam teritorijų planavimo dokumentą žemės paskirties keitimui, bet tai nėra dokumentas, tiesiogiai keičiantis žemės paskirtį. Pareiškėja prašyme nepaaiškina, kodėl tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra suderinama su anksčiau aptartu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu.

47.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje
Nr. eA-1302-602/2020 spręsdamas dėl senaties termino taikymo įsiskolinimui valstybės biudžetui, susijusiam su vaikų išlaikymu, 2020 m. birželio 3 d. sprendime pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad, pagal bendrąją materialiųjų teisės normų galiojimo laike taisyklę, teisės normos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip. Kaip minėta anksčiau, pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo konkrečiai neįvardija, kokių teisės normų taikymą ir galiojimą laike pažeidė apeliacinės instancijos teismas, todėl tokie deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio teiginiai nepatvirtina nagrinėjamo proceso atnaujinimo pagrindo.

48.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja tinkamai nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimo, todėl jos prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. A. S. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2148-261/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2148-261/2021 pagal atsakovo Valstybinės miškų tarnybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės miškų tarnybos skundą pareiškėjai D. A. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė