Civilinė byla Nr. 3K-3-313/2009 (S)

            Procesinio sprendimo kategorijos:

            93.2.4; 104.9; 106.3

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. birželio 26 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Zigmo Levickio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B. , S. S. ir V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. , S. S. ir V. B. ieškinį atsakovui 365-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai dėl bendrijos neeilinio visuotinio narių susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami pripažinti negaliojančiu atsakovo 2008 m. sausio 3 d. neeilinio visuotinio narių susirinkimo sprendimą. Ieškinys buvo priimtas, jo nuorašai su priedais išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims. Dalis teismo pranešimų su ieškiniu ir priedais grįžo neįteikti, nes ieškinyje nebuvo nurodyti dalyvaujančių byloje asmenų vardai, asmens kodai, gyvenamosios vietos, o be šių duomenų buvo neįmanoma nustatyti asmenų deklaruotų  gyvenamųjų vietų ir išsiųsti procesinių dokumentų bei informuoti apie posėdį. Daliai dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai dėl išvardytų priežasčių nebuvo išsiųsti.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 18 d. nutartimi įpareigojo ieškovus pašalinti nurodytus ieškinio trūkumus.

Ieškovai pateikė rašytinį paaiškinimą, kad reikalaujami pateikti dalies byloje dalyvaujančių asmenų duomenys jiems nėra žinomi ir neturi galimybės jų sužinoti; dalį duomenų pateikė dokumentų bei šaukimų iš kitos civilinės bylos nuorašuose; likusių trečiųjų asmenų dokumentus prašė pakartotinai siųsti nurodytais adresais, o jei ir vėl nebus įteikta, tretiesiems asmenims įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą ir grąžino jį su priedais ieškovams. Teismas nurodė, kad ieškovai neįvykdė įpareigojimų pašalinti trūkumus. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje dalyvaujančių asmenų adresai negali būti nurodomi remiantis duomenimis šaukimų ir kitų dokumentų iš kitos civilinės bylos nuorašais, nes šie duomenys turi būti gauti iš Gyventojų registro tarnybos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 24 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovai, nurodydami duomenis apie byloje dalyvaujančių asmenų gyvenamąsias vietas, pateikė teismo šaukimų kopijas iš kitos civilinės bylos, kitus dokumentus, tačiau šie ieškovams žinomi duomenys turi būti nurodyti ieškinyje, kad ieškinys atitiktų CPK 111 straipsnio 2 dalyje jam keliamus reikalavimus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl ieškovų rašytiniuose paaiškinimuose nurodyto prašymo procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu, nes jis suformuluotas ne ieškinyje. Reikalavimą ir jį pagrindžiančius argumentus šalis suformuluoja būtent ieškinyje (CPK 111, 135 straipsniai).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl ieškinio priimtinumo pirmosios instancijos teismui spręsti iš esmės. Kasatoriai savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. CPK 111 straipsnyje įtvirtintos pareigos nurodyti byloje dalyvaujančių asmenų duomenis įgyvendinimas negali būti absoliutinamas, nes tam tikrais atvejais į teismą besikreipiantis asmuo tokių duomenų negali nurodyti ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių. Šių duomenų nenurodymas dėl tokių priežasčių, sistemiškai aiškinant CPK 111 straipsnio ir XI skyriaus antrojo skirsnio nuostatas, laikytinas ne procesinio dokumento trūkumu, o sąlyga CPK 129 ar 130 straipsnių nuostatoms taikyti. Kasatoriai pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jie ėmėsi prieinamų priemonių reikiamiems duomenims gauti. Esant prielaidai ir ieškovų prašymui pagal CPK 130 straipsnį spręsti klausimą dėl procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu, teismai nepagrįstai konstatavo, kad neįvykdytas įpareigojimas pašalinti procesinio dokumento trūkumus, nes ieškovai jo objektyviai negalėjo įvykdyti, o teismas negali reikalauti iš asmens to, kas neįmanoma.

            2. Išvadą, kad įrodymai, patvirtinantys byloje dalyvaujančių asmenų gyvenamąsias vietas, gali būti gauti tik iš Gyventojų registro tarnybos, pirmosios instancijos teismas padarė pažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Šios išvados teismas nemotyvavo. Civilinio proceso rungimosi ir dispozityvumo principai lemia, kad šalis aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, gali įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 177 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos  tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Civilinio proceso kodekso normose nenustatyta, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis turėtų būti grindžiamos aplinkybės dėl byloje dalyvaujančių asmenų gyvenamųjų vietų nustatymo. Duomenys viešajame registre yra tik vienas iš kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama. Be šių duomenų, turi būti atsižvelgiama ir į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis).

            3. Nei CPK 115 straipsnyje, nei kitose Civilinio proceso kodekso normose nenustatyta, kokia forma turi būti šalinami procesinio dokumento trūkumai, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad prašymas įteikti dokumentus viešo paskelbimo būdu turėjo būti nurodytas būtent ieškinyje. Be to, įstatymo nenustatyta, kurioje civilinės bylos stadijoje asmuo privalo reikšti procesinį prašymą dėl procesinių dokumentų įteikimo būdo. Toks prašymas yra procesinis reikalavimas, kuris iš esmės skiriasi nuo materialinio teisinio reikalavimo ir gali būti reiškiamas kilus tokio prašymo būtinybei, o ne tik ieškinyje. Kasatoriai pažymi, kad jie tokį prašymą pateikė laiku, nevilkindami bylos nagrinėjimo. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei ieškovai, skųsdami jo priimtą nutartį, nesirėmė aplinkybe dėl prašymo formos, todėl šiuo klausimu pasisakydamas apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas.

            4. Apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą išnagrinėjo apie tai neinformavęs byloje dalyvaujančių asmenų, pažeisdamas CPK 133 straipsnio 1 dalies ir 319 straipsnio 3 dalies reikalavimus bei nepasibaigus CPK 318 straipsnio 1 dalyje nustatytam 20 dienų terminui atsiliepimams į skundą pateikti, apribodamas byloje dalyvaujančių asmenų teisę pateikti atsiliepimus į atskirąjį skundą.

            5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas S. Sinkevičius nešalino ieškinio trūkumų, neatsižvelgdamas į tai, kad šiuos trūkumus šalino jo atstovas, pateikęs atstovavimą patvirtinančius dokumentus.

            Trečiasis asmuo Jonas Saulius Žilinskas pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl procesinių dokumentų įteikimo ir ieškinio trūkumų ištaisymo teisinio reglamentavimo

 

            Procesinių dokumentų įteikimo svarbą lemia tai, kad tik tada, kai dalyvaujantiems byloje asmenims įstatymo nustatyta tvarka įteikti procesiniai dokumentai, šie asmenys turi galimybę ginti pažeistas teises, įgyvendinti teisminės gynybos prieinamumo, lygiateisiškumo, rungimosi, teisės būti išklausytam ir kitus principus. Teismas, būdamas atsakingas už procesinių dokumentų įteikimą, turi diskrecijos teisę, įvertinęs konkrečią situaciją, spręsti, kokiu būdu tikslingiausia įteikti procesinius dokumentus, taip, be kita ko, užtikrindamas proceso operatyvumą (CPK 117 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Penki kontinentai“ v. UAB „Kriptonika“, bylos Nr. 3K-3-183/2007). Pagal CPK 123 straipsnio 1, 3 dalis, fiziniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami jiems asmeniškai gyvenamojoje ar darbo vietoje. Duomenys apie fizinių asmenų gyvenamąją vietą kaupiami viešame Gyventojų registre, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. G. v. V. G. , bylos Nr. 3K-3-1042/2003, yra pažymėjusi, kad pagal CK 2.17 straipsnio 1 dalį registro duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas iš kriterijų gyvenamajai vietai nustatyti. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Taigi ieškovas, pateikdamas ieškinį, turi nurodyti nebūtinai asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, bet tą, kurioje šis faktiškai gyvena ir turi galimybę gauti jam siunčiamus procesinius dokumentus. Jeigu ieškovas pateikia įrodymus, kad duomenų apie byloje dalyvaujančio asmens gyvenamąją ar darbo vietą nepavyksta gauti, teismui yra pagrindas spręsti dėl alternatyvių procesinių dokumentų įteikimo būdų, taikytinų tokiu atveju (CPK 129, 130 straipsniai).

            Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, ieškovams pateikus įrodymus, patvirtinančius nesėkmingus mėginimus sužinoti trečiųjų asmenų gyvenamųjų vietų adresus ir kitus ieškinyje pateiktinus duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovai neįvykdė įpareigojimų pašalinti ieškinio trūkumus, šios išvados išsamiau neargumentuodamas, taip pažeisdamas CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus nutarties turiniui ir 137 straipsnio 3 dalies reikalavimus nurodyti, kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį. Ieškovai, vykdydami teismo nurodymą pašalinti ieškinio trūkumus, prašė procesinius dokumentus asmenims, kurių gyvenamosios vietos nežinomos, įteikti viešo paskelbimo būdu. Teismas dėl šio prašymo apskritai nepasisakė. Teismo motyvas, kad ieškovų nurodomi byloje dalyvaujančių asmenų adresai turi būti gauti būtent iš Gyventojų registro tarnybos, neatitinka CK 2.16 ir 2.17 straipsnių nuostatų bei pirmiau šioje nutartyje nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos šiuo klausimu.

            Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio trūkumai nepašalinti, ją grindė kitu motyvu – taisant šiuos trūkumus, ieškovams žinomi duomenys apie byloje dalyvaujančių asmenų gyvenamąsias vietas ir prašymas dėl procesinių dokumentų įteikimo būdo turi būti nurodyti ieškinyje, o ne rašytiniuose paaiškinimuose. Teismas, pagrįsdamas savo nuostatą, kad prašymas dėl procesinių dokumentų įteikimo būdo turi būti suformuluotas būtent ieškinyje, nepagrįstai rėmėsi CPK 135 straipsnio normomis, nes šio straipsnio 1 dalies 4 punkte kalbama apie pareigą ieškinyje nurodyti materialinį teisinį ieškovo reikalavimą (ieškinio dalyką), bet ne apie procesinius reikalavimus, kuriuos šalis, įgyvendindama savo procesines teises (CPK 42 straipsnio 1 dalis), gali reikšti ne tik ieškinyje, bet ir kituose procesiniuose dokumentuose.

            Teisėjų kolegija pažymi, kad, formaliai taikant trūkumų ištaisymo institutą ir atsisakant priimti procesinį dokumentą dėl neesminių trūkumų, gali būti apribota asmens teisė į teisminę gynybą, vilkinamas procesas. Taikant šį institutą, būtina atsižvelgti į teisminės gynybos prieinamumo principą (CPK 5 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder v. Jungtinė Karalystė). Svarbiausia, kad jie nesuvaržytų asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik tuo atveju, jeigu atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingas ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (1998 m. liepos 29 d. sprendimas byloje Guérin v. Prancūzija). Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad Konvencija garantuoja „praktines ir efektyvias teises, bet ne teorines ir iliuzines“, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes kiekvienam asmeniui užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą (1979 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Airey v. Airija). Kadangi vienas esminių principų Konvencijos 6 straipsnio kontekste yra teisingumas, tai svarbu, kad nacionalinis teismas, taikydamas procesines taisykles, nesielgtų pernelyg formaliai, ribodamas asmens teisę kreiptis į teismą, pateiktų svarius argumentus ir vadovautųsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotais kriterijais. Teismas laiko nepateisinamais tokius teisės kreiptis į teismą ribojimo atvejus, kai nacionaliniai teismai ieškinį laiko nepriimtinu dėl procesinių trūkumų, skirdami pernelyg didelį dėmesį formai, o dėl to teisė kreiptis į teismą tampa realiai neįgyvendinama (2004 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Mesutoglu v. Turkija, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Blumberga v. Latvija).

            Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, įvertinusi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje bylose dėl teisės kreiptis į teismą suformuluotais kriterijais, sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai, kurių pagrindu teismai ieškovų paduotą ieškinį laikė nepriimtinu, buvo grindžiami ne tik formaliais, bet ir  neatitinkančiais įstatymo nuostatų reikalavimais, taip užkirsdami kelią realiai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, todėl skundžiamos šių teismų priimtos nutartys naikintinos, o klausimas dėl ieškinio priėmimo perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

            Sprendžiant dėl ieškinio priėmimo, atsižvelgiant į teismo pareigą siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnio 1 dalis), svarstytinas klausimas, ar visų ieškinyje nurodytų trečiųjų asmenų teisėms arba pareigoms gali turėti įtakos šios bylos išsprendimas ir dėl to – ar pakankamai motyvuotas jų įtraukimas dalyvauti byloje (CPK 47 straipsnio 1 dalis, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

            Kadangi kasacinis teismas skundžiamus sprendimus tikrina tik teisės taikymo aspektu, tai dėl atstovavimą patvirtinančių dokumentų pateikimo ir kitų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami fakto klausimai, teisėjų kolegija nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                  Janina Stripeikienė

 

 

             Birutė Janavičiūtė

 

 

 Zigmas Levickis