Administracinė byla Nr. P-8-146/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02385-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija 80.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. K. ir E. K. prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-620-764/2013 pagal pareiškėjų D. K. ir E. K. skundą atsakovams Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Verslo investicijų projektų centras“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjai D. K. ir E. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 10–19), prašydami priteisti solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), 765 056,07 Lt turtinei žalai ir 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-620-764/2013 (II t., b. l. 152?161) pareiškėjų D. K. ir E. K. skundą tenkino iš dalies, t. y.: priteisė D. K. ir E. K. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 7 305,89 Lt turtinės žalos atlyginimą; priteisė pareiškėjui D. K. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; priteisė pareiškėjai E. K. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; likusią skundo dalį atmetė.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų D. K. ir E. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus, 2013 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013 (III t., b. l. 28–48) apeliacinius skundus atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytais iš atsakovų priteistinos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžiais, iš dalies su nustatytais dydžiais nesutiko ir atsakovas. Be to, atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Inspekcija nesutiko, kad žala buvo padaryta Klaipėdos apskrities viršininko administracijos neteisėtais veiksmais, ir manė, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma dalinė, o ne solidarioji atsakovų atsakomybė.
Teismas pažymėjo, kad valstybės valdžios institucijų atsakomybei atsirasti būtini trys elementai: priešingas teisei veikimas ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veikos ir žalos. Nesant vieno iš minėtų elementų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2960-12).
Dėl neteisėtų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos veiksmų teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal minėtos institucijos sprendimų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 5 straipsnio 1 punktą, vienas iš apskrities viršininko uždavinių buvo įgyvendinti valstybės politiką regioninės plėtros, socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas. To paties įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti apskrities viršininko įgaliojimai teritorijų planavimo, statybos, statinių naudojimo priežiūros ir paminklotvarkos klausimais. Įstatyme nustatyti ir apskrities viršininko įgaliojimai gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos klausimais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 (2004 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 759 redakcija) patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 3 punktą, veiklą nacionaliniame parke reglamentuoja, jo apsaugos ir naudojimo režimą nustato Aplinkos apsaugos įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, Teritorijų planavimo įstatymas, Miškų įstatymas, Vandens įstatymas, Statybos įstatymas, Pajūrio juostos įstatymas, kiti įstatymai, tarptautiniai teisės aktai, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymas Nr. 439 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“, šie nuostatai ir kiti teisės aktai. Nacionalinis parkas tvarkomas pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269. Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius ir detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) (toliau – ir Nacionalinio parko planavimo schema) sprendiniams. Kiti objektai, esantys Nacionaliniame parke, tvarkomi pagal nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, kelių, inžinerinių komunikacijų ir kitus specialiojo planavimo dokumentus arba saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sistemiškai aiškinant aptartus apskrities viršininko uždavinius ir įgaliojimus bei teritorijai, kurioje yra byloje aptariamas nekilnojamasis turtas, taikomą ypatingą režimą, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija turėjo atlikti ne tik pasyvią statomo pastato apžiūrą, bet ir įsitikinti, jog statant statinį, kurio tinkamumo naudoti klausimas buvo sprendžiamas, jautrioje bet kokiam poveikiui ir saugojamoje aplinkoje nėra pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys veiklą šioje teritorijoje.
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 konstatuota, kad Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 125 patvirtinto detaliojo plano sprendiniai, numatantys sklype (duomenys neskelbtini), Neringoje, esančio pastato (valčių namelio) rekonstrukciją bei vakarinėje dalyje vietą statyti naują alaus barą, o prie marių – naujo jachtklubo statybą, akivaizdžiai prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, draudžiantiems marių pusėje esančią teritoriją papildomai apstatyti (paliekant esamą 1 aukšto pastatą) ir numatantiems marių pusėje esančią neapstatytą teritoriją apželdinti tradiciniais želdiniais. Taip pat aptariamoje civilinėje byloje konstatuota, kad patvirtinant detalųjį planą buvo pažeistos Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalies nuostatos. Taigi Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, jog tvirtinant detalųjį planą padaryti teisės aktų pažeidimai yra akivaizdūs, be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, Klaipėdos apskrities viršininko administraciją apie tai, kad projektuojant statinius buvo pažeisti teisės aktai, informavo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija 2005 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 31-354 (II t. b. l. 11) ir kaip nurodoma 2005 m. lapkričio 30 d. Jachtininkų viešbučių (antrojo etapo) (duomenys neskelbtini), Juodkrantė, Neringa, pripažinimo tinkamu naudoti akto priede (II t., b. l. 16) – 2005 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. S-653. Minėtame priede komisija, paskirta Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Klaipėdos AVA) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo 2005 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 385, į kurios sudėtį įėjo ir pats vedėjas, konstatavo, jog Kuršių nerijos parko direkcijos nurodytos aplinkybės viršija komisijos kompetenciją, tačiau byloje nėra duomenų, kad turėdama informacijos apie teisės aktų pažeidimus, Klaipėdos AVA būtų ėmusis veiksmų šiai informacijai ištirti, ar perduoti kitoms kompetentingoms institucijoms, ar kitu būdu užkirsti kelią teisės aktų pažeidimams. Priešingai, patvirtindama aptariamo statinio pripažinimo tinkamu naudoti 2005 m. rugpjūčio 5 d. ir 2005 m. gruodžio 1 d. aktus Klaipėdos AVA dalyvavo neteisėtose statinių statybose, kadangi pagal minėtų aktų priėmimo metu galiojusio Statybos įstatymo 24 straipsnį statinio pripažinimo aktas priimamas paskutiniame statybų etape, juo yra patvirtinama statinio statybos pabaiga. Pagal minėto įstatymo 24 straipsnio 4 dalį, pripažintas tinkamu naudoti statinys turi būti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimus. Tokiu būdu, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas lemia galutinį statinio, kaip nekilnojamojo daikto, suformavimą. Taigi konstatuotina, kad Klaipėdos AVA veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai įgijo dėl neteisėtų Neringos miesto savivaldybės ir Klaipėdos AVA veiksmų suformuotą nekilnojamąjį daiktą, kurį vėliau prarado, dėl ko patyrė žalą.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu UAB „Verslo investicijų projektų centras“ buvo ne tik įpareigota grąžinti akcinei bendrovei poilsio namams „Ąžuolynas“ (duomenys neskelbtini), Neringa, esančius pastatus – prieplaukos namelį ir jo priklausinį: kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, jachtininkų viešbučius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žuvų restoraną, bet ir sumokėti D. K., E. K. 710 000 Lt, taip pat atitinkamas sumas kitiems fiziniams asmenims, o taip pat nugriauti minėtus pastatus. Kolegija pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjų patirtus nuostolius sudaro tai, kad jie po teisminio proceso prarado nekilnojamąjį turtą, kurį buvo įgiję nuosavybės teise, taikant restituciją neteko ir pačios nuosavybės teisės į tą nekilnojamąjį turtą, todėl jokie tolesni Klaipėdos apygardos teismo sprendimo vykdymo metu galimi veiksmai su aptariamais statiniais įtakos dabartinei pareiškėjų padėčiai neturės. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatavo, kad žala pareiškėjams jau yra atsiradusi, jos dydis gali būti nustatytas.
Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ir padarė pagrįstą išvadą, jog žala pareiškėjams kilo ir dėl neteisėtų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos veiksmų. Vadovaudamasi anksčiau pateiktais motyvais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai, kolegija atmetė Inspekcijos argumentą, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma dalinė, o ne solidari atsakomybė.
Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su turtinės žalos – sumos, sumokėtos pardavėjui UAB „Verslo investicinių projektų centras“ įgyjant dalį jachtininkų viešbučio, atlyginimu, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad restitucija, kurią nusprendė taikyti Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į status quo – iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012. Teismų praktika 37, p 81–101). Tai reiškia, kad pareiškėjai grąžina įgytą turtą, o pardavėjas UAB „Verslo investicijų projektų centras“ grąžina pareiškėjams jų sumokėtą sumą. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų teisė iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ gauti sumokėtus 710 000 Lt yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų nuostoliai – neatgauta pinigų suma, sumokėta už aptariamą nekilnojamąjį turtą, atsirado dėl to, kad restitucija neįvykdyta visa apimtimi, ir kad UAB „Verslo investicijų projektų centras“ nevykdo teismo įpareigojimo – negrąžina pareiškėjams iš jų gautos pinigų sumos, taigi, nėra pagrindo teigti, jog tarp šios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Remiantis šiais argumentais taip pat atmestas pareiškėjų reikalavimas dėl vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti išlaidų pripažinimo turtine žala.
Dėl pareiškėjų nurodytos turtinės žalos, susijusios su 2006 m. kovo 4 d. notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2013 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1283/2013). Dėl pareiškėjo pateikiamų įrodymų sprendžia teismas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjų teigimu, pateiktas notaro Edgaro Sutkaus 2006 m. kovo 4 d. kvitas Nr. 5092171 (I t., b. l. 73) įrodo, kad jie sumokėjo atlyginimo dalį nuo bendros visų pirkėjų sumokėtos notaro atlyginimo sumos 14 090 Lt, proporcingos jų įgytoms 8366/37140 dalims turto. Vadovaujantis šiuo teiginiu, matematiškai apskaičiavus proporcingą pareiškėjams tinkančią dalį gaunama 3 173,85 Lt (14 090,00 : 37140×8366=3 173,85) suma, o ne 3 853,00 Lt, kaip nurodyta minėtame kvite. Pareiškėjai nepagrindė, kodėl kvite nurodyta didesnė suma, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, įrodančių už notarinės pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimą patirtų išlaidų.
Dėl sumos, priteistinos už įmokų valstybės įmonei Registrų centrui, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas šią sumą apskaičiavo pagal byloje esančius duomenis, įrodančius įmokų sumokėjimą: kasos čekį 5,06 Lt sumai (I t., b. l. 75) ir kvitus 169,98 Lt ir 170 Lt sumoms (I t., b. l. 78, 81) (5,06+169,98+170=345,04), pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog VĮ Registrų centrui sumokėjo 397,81 Lt.
Anot pareiškėjų, pagal Civilinio kodekso 2.132 straipsnį, jie turėjo teisę sudarant nekilnojamojo turto sandorį naudotis teisininko paslaugomis, už kurių suteikimą sumokėtą atlygį prašo įvertinti kaip patirtą žalą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, visiško nuostolių atlyginimo principas nėra absoliutus ir negali būti aiškinamas kaip visų turėtų išlaidų atlyginimo garantija. Nukentėjusio asmens patirtas išlaidas pripažįstant tiesioginiais nuostoliais turi būti įvertinta, ar jos buvo neišvengiamos, priverstinės, ar jos buvo būtinos, ar konkrečiu atveju laikytinos protingomis (LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3256-11). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad naudotis teisininko paslaugomis sudarant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį buvo pareiškėjų teisė, bet ne prievolė, todėl išlaidos už teisines paslaugas (2 875,00 Lt) pagrįstai nepripažinti atlygintina žala.
Pareiškėjai taip pat prašė priteisti žalą, patirtą įrengiant aptariamą statinį, manė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jų prašymą, atsižvelgdamas tik į atsakovų teiginius bei nemotyvuodamas, kodėl atmeta pareiškėjų nurodytus duomenis. Kaip minėta, įrodymus vertina teismas, jokie įrodymai jam neturi iš anksto nustatytos galios. Be to, pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr.16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr.20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr.30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Teisėjų kolegija pasisakė, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, kokia dalis turto, įrengto statinyje, negali būti atskirta nuo statinio, todėl prarasta. Be to, turi būti įvertinta, ar išlaidos, kurių kaip žalos atlyginimo reikalaujama, buvo neišvengiamos, priverstinės, ar jos buvo būtinos, ar konkrečiu atveju laikytinos protingomis. Pareiškėjai nagrinėjamu atveju neįrodė, kad jų nurodytos išlaidos buvo patirtos įsigyjant įrangą, būtiną naudotis pastatu pagal paskirtį.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų išlaidas turtui išlaikyti – turto draudimo mokestį, mokesčius už komunalines paslaugas nepripažino tiesioginiais nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kadangi tai buvo įmokos už tuometinį naudojimąsi turtu; tai, kad pareiškėjai vėliau aptariamo turto neteko, dar nereiškia, jog pareiškėjai neturėjo naudos iš naudojimosi nekilnojamuoju turtu. Kita vertus, išlaidos, susijusios su nekilnojamojo turto mokesčio (7 777,00 Lt) ir žemės nuomos mokesčio (1 047,04 Lt) mokėjimu, pagrįstai pripažintinos tiesioginėmis išlaidomis, t. y. žala, atsiradusia dėl atsakovų veiksmų. Šiuos mokesčius pareiškėjai privalėjo mokėti kaip nekilnojamojo turto, pastatyto ant valstybinės žemės, savininkai, todėl pritaikius restituciją ir pripažinus sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, t. y. nustačius, kad pareiškėjai nebėra įgiję ir neturėjo būti įgiję nuosavybės teise aptariamojo nekilnojamojo turto, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų sumokėti minėti mokesčiai atlygintini pareiškėjams. Juo labiau, kad pagal mokesčių mokėjimo metu galiojusios Nekilnojamojo turto įstatymo redakcijos 14 straipsnio 1 dalį, nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, nagrinėjamu atveju – į vieno iš atsakovų, biudžetą. Į savivaldybės biudžetą mokamos įmokos ir už valstybinės žemės nuomą.
Pareiškėjų teigimu, jiems turi būti atlyginta visa kaip nekilnojamojo turto mokestis ir žemės nuomos mokestis sumokėta suma. Nors, kaip nurodo pareiškėjai, jie po Klaipėdos apygardos teismo sprendimo įsigaliojimo datos t. y. po 2010 m. gruodžio 6 d., nekilnojamo turto mokestį mokėjo už 2010 m., tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, jog po nurodyto teismo sprendimo įsigaliojimo pareiškėjai neturėjo pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Kaip minėta, įsiteisėjus sprendimui, pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjai nuo 2010 m. gruodžio 6 d. neturėjo pareigos mokėti mokesčius ne tik už einamąjį laikotarpį, bet ir už praėjusį laikotarpį.
Pareiškėjai teigė, kad jie patyrė neturtinę žalą dėl priverstinio jų įtraukimo į bylinėjimąsi, dėl teisminio proceso viešinimo žiniasklaidoje, dėl prarasto nekilnojamojo turto, patyrė dvasinių išgyvenimų, stresą, pablogėjo pareiškėjos sveikata. Pareiškėjų nuomone, pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, apskaičiuojant neturtinę žalą būtina atsižvelgti į žalą padariusio asmens kaltę, turtine padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai žalą patyrė dėl valstybės institucijų, kurios pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį privalo tarnauti žmonėms, veiksmų.
Teisėjų kolegija pripažino, kad teisminis nagrinėjimas, turto praradimas sukėlė pareiškėjams neigiamas emocijas ir išgyvenimus, E. K. patirti išgyvenimai galėjo turėti didesnį neigiamą poveikį dėl pablogėjusios sveikatos būklės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjams neteisėtais atsakovų veiksmais buvo padaryta neturtinė žala. Dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, su kuriuo nesutiko pareiškėjai, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad asmuo įgydamas nekilnojamąjį turtą ir tapdamas dėl to susiklosčiusių civilinių teisinių ir kitų visuomeninių santykių dalyviu prisiima riziką dėl galimo tų santykių intensyvumo ir pobūdžio. Ypač teisėjų kolegija akcentavo tai, kad pareiškėjai įgijo nekilnojamąjį turtą Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje ir būdami pakankamai apdairūs bei rūpestingi, be to, kaip patys nurodė, įgydami turtą naudodamiesi teisininkų paslaugomis, galėjo įvertinti konfliktinių situacijų galimybę dėl disponavimo aptariamu nekilnojamuoju turtu. Taip pat pareiškėjai galėjo įvertinti galimą padidintą visuomenės ir tuo pačiu visuomenės informavimo priemonių dėmesį minėtam regionui ir jame vykstantiems įvykiams. Pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, susijusių su neigiamos nuomonės apie juos formavimu visuomenės informavimo priemonėse, teisėjų kolegija nurodė, kad tokiu atveju turtinei ir neturtinei žalai atlyginti numatytas asmens garbės ir orumo gynimo institutas (CK 2.24 str.)
Apibendrindama išdėstytus motyvus ir nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, pritaikė teisinį reglamentavimą, teisingai ir pagrįstai apskaičiavo priteistino turtinės ir neturinės žalos atlyginimo dydį, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
III.
Pareiškėjai D. K. ir E. K. 2014 m. liepos 4 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (III t., b. l. 121–132) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-620-764/2013 ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų reikalavimas priteisti 710 000,00 Lt sumą (turto pirkimo kaina) bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – papildomai priteisti pareiškėjams D. K. ir E. K. solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 710 000,00 Lt materialinės žalos atlyginimą. Prašymas atnaujinti procesą pateiktas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu).
Pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-620-764/2013 įsiteisėjimo naujai paaiškėjo esminė bylos aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu, t. y. teismo sprendimo priėmimo metu trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ neturėjo galimybės įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 – įvykdyti restituciją dėl savo nemokumo. Dėl šios priežasties Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 pripažinus pareiškėjus sąžiningais turto įgijėjais, jų teisės ir pagrįsti lūkesčiai liko neapginti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimas prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams, nes Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 liko neįvykdytas dalyje dėl pareiškėjams 710 000,00 Lt sumos grąžinimo. Be to, po administracinės bylos užbaigimo paaiškėjo ir kita nauja aplinkybė, kad 2014 m. birželio 12 d. pareiškėjams priklausanti jachtininkų viešbučio dalis buvo perregistruota trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nuosavybėn, nors jis negrąžino pareiškėjams 710 000,00 Lt sumos už įsigytą turtą, t. y. per visą laikotarpį nuo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 įsiteisėjimo, taip pat ir po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo įsiteisėjimo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ neįvykdė teismo nustatytos prievolės grąžinti pareiškėjams priteistą 710 000,00 Lt sumą dėl to, jog BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo priėmimo metu, tiek dabar tapo nemoki. Esant šiai faktinio nemokumo aplinkybei, pareiškėjai mano, kad šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas turėjo būti visai kitoks, t. y. 710 000,00 Lt suma turėjo būti priteista iš atsakovų, nes ši suma buvo neišmokėta, be kita ko, dėl Lietuvos Respublikos veiksmų, o tarp šios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti pareiškėjai paaiškina, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3821-232/2014, kuri įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d. Apie aplinkybę, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ iškelta bankroto byla, pareiškėjai sužinojo iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ administratoriaus UAB „Valeksa“ 2014 m. balandžio 14 d. pranešimo apie iškeltą bankroto bylą VIPC Nr. INF-54, todėl pareiškėjai mano, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti nėra praleistas, taip pat nėra praleistas šio straipsnio 3 dalyje numatytas naikinamasis penkerių metų terminas.
Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Inspekcijos nuomone, pareiškėjų prašymu nėra įrodytos visos LVAT praktikoje nurodomos privalomos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu sąlygos. Inspekcija pažymi, jog apie tai, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bylą nagrinėjant iš esmės turėjo finansinių sunkumų, buvo žinoma tiek pareiškėjams, tiek kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Tačiau restruktūrizavimo bylos iškėlimo faktas reiškia, jog BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ tuo metu nebuvo ir negalėjo būti pripažinta nemokia, nors ir turėjo tam tikrų finansinių sunkumų. Kita vertus, nors BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ ir yra iškelta bankroto byla, tai automatiškai nereiškia, kad su pareiškėjais nebus visiškai ar iš dalies atsiskaityta. Inspekcijos įsitikinimu, BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumas nėra laikytinas naujai paaiškėjusia aplinkybe pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes tai ne naujai paaiškėjusi, o naujai atsiradusi aplinkybė, kuri pagal byloje esančius įrodymus neegzistavo bylos nagrinėjimo metu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo metu. Be to, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės bylos nagrinėjimui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau net ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui, ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas yra baigtinis.
Taigi bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujintas tik griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytos tvarkos. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų, taip pat ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (1 dalis); asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2 dalis); prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį (3 dalis).
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimas administracinėje byloje, kurios procesą prašoma atnaujinti, įsiteisėjo 2013 m. spalio 17 d. paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį (III t., b. l. 28–48). Pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą byloje pateiktas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. liepos 4 d. (III t., b. l. 121–132). Pareiškėjai prašyme kaip aplinkybę, kurios paaiškėjimas šiuo atveju yra proceso atnaujinimo pagrindas, įvardija bei kartu su prašymu pateikė teismui įrodymą – bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“ 2014 m. balandžio 14 d. pranešimą VIPC Nr. INF-54 apie iškeltą bankroto bylą (III t., b. l. 133), iš kurio pareiškėjai sužinojo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3821-232/2014, kuri įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d., trečiajam suinteresuotam asmeniui BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ iškelta bankroto byla.
Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad 2014 m. liepos 4 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų, skaičiuojant šiuos terminus nuo teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo (2013 m. spalio 17 d.) bei nuo pareiškėjų sužinojimo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, momento (2014 m. balandžio 14 d.).
Prašymas grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, tai yra, anot pareiškėjų, paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ yra nemoki, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-620-764/2013 priėmimo metu trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ neturėjo galimybės įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 – įvykdyti restituciją grąžinant pareiškėjams priteistą 710 000,00 Lt sumą.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) egzistavo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P525-222/2009, P858-43/2010, P63-129/2011, P261-107/2011, P858-157/2011, P63-44/2012, P-61-525/2015, kt.). Tam, kad aplinkybės galėtų būti laikomos naujai paaiškėjusiomis, jos turi būti faktinio pobūdžio ir turi patekti į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką (LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-68/2012). Esminis naujai paaiškėjusios aplinkybės pobūdis suprantamas kaip svarbiausių bei turėjusių didžiausią reikšmę priimant atitinkamą teismo procesinį sprendimą duomenų pasikeitimas, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada (LVAT 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-115/2007, 2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-131/2009).
Dėl pareiškėjų nurodytų aplinkybių, susijusių su trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumu ir jo negalėjimu įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, kurios, anot pareiškėjų, yra pagrindas atnaujinti šios bylos procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą (naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu), visų pirma, pažymėtina, kad šią administracinę bylą pareiškėjai iškėlė prašydami priteisti iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjai teigė, jog žala jiems buvo padaryta neteisėtais atsakovų veiksmais, dėl kurių pareiškėjai įgijo nuosavybės teise Neringos miesto savivaldybės ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos neteisėtai suformuotą nekilnojamąjį daiktą (8366/37140 dalį jachtininkų viešbučio, esančio (duomenys neskelbtini), Neringa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio, įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, neteko, dėl ko patyrė žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs administracinę bylą apeliacine tvarka, 2013 m. spalio 17 d. nutartyje (III t., b. l. 28–48) konstatavo, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtais veiksmais padarytos pareiškėjams turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Savo ruožtu pareiškėjai prašyme atnaujinti bylos procesą remiasi aplinkybe dėl trečiojo suinteresuoto asmens, t. y. proceso dalyvio, kuriam šioje byloje skundo reikalavimai nebuvo pareikšti, nemokumo.
Iš pareiškėjų prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjai siekia atgauti už nekilnojamąjį daiktą (8366/37140 dalį jachtininkų viešbučio, esančio (duomenys neskelbtini), Neringa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) sumokėtą pinigų sumą, kuri įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 taikant restituciją buvo priteista pareiškėjams iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“. Taigi faktiškai pareiškėjai pateikdami prašymą atnaujinti šios administracinės bylos procesą siekia minėto Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, įvykdymo. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. nutartyje pažymėjo, jog pareiškėjų teisė iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ gauti jų sumokėtus 710 000 Lt yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu; nagrinėjamu atveju pareiškėjų nuostoliai – neatgauta pinigų suma, sumokėta už aptariamą nekilnojamąjį turtą, atsirado dėl to, kad restitucija neįvykdyta visa apimtimi, ir kad UAB „Verslo investicijų projektų centras“ nevykdo teismo įpareigojimo – negrąžina pareiškėjams iš jų gautos pinigų sumos, taigi, nėra pagrindo teigti, jog tarp šios žalos ir atsakovų (šioje administracinėje byloje) neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.
Remiantis pirmiau nurodytais argumentais konstatuotina, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumo ir jo negalėjimo sumokėti pareiškėjams įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu taikant restituciją priteistą 710 000 Lt sumą nepatenka į šios administracinės bylos, kurioje buvo sprendžiamas valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtais veiksmais padarytos pareiškėjams turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas, įrodinėjimo dalyką, todėl minėtos pareiškėjų prašyme nurodytos aplinkybės vertintinos kaip neturinčios esminės reikšmės išnagrinėtai administracinei bylai. Be kita ko, pastebėtina, kad šioje administracinėje byloje pasikeitus konkretiems faktiniams duomenims apie trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ finansinę padėtį (finansinių sunkumų buvimą / nebuvimą, bendrovės mokumą / nemokumą), tai neturėtų jokios įtakos teismo procesiniam sprendimui dėl atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, deliktinės atsakomybės už pareiškėjams padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl bankroto bylos trečiajam suinteresuotam asmeniui BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ iškėlimo, kuri konkrečiu atveju sąlygoja šios bendrovės nemokumą, paaiškėjo (t. y. pareiškėjai apie šias aplinkybes sužinojo) iš bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“ 2014 m. balandžio 14 d. pranešimo VIPC Nr. INF-54 apie iškeltą bankroto bylą (III t., b. l. 133), su kuriuo kartu buvo pateikta įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutarties dėl bankroto bylos UAB „Verslo investicijų projektų centras“ iškėlimo kopija (III t., b. l. 134–135). Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės neegzistavo bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu, o atsirado vėliau, 2014 m. balandžio 7 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutarčiai dėl bankroto bylos UAB „Verslo investicijų projektų centras“ iškėlimo. Todėl minėtų aplinkybių negalima pripažinti naujai paaiškėjusiomis, bet jos laikytinos naujai atsiradusiomis faktinėmis aplinkybėmis.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrindė administracinės bylos proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte, todėl atnaujinti procesą šiuo pagrindu atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjų D. K. ir E. K. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-620-764/2013 pagal pareiškėjų D. K. ir E. K. skundą atsakovams Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Verslo investicijų projektų centras“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Audrius Bakaveckas
Laimė Baltrūnaitė
Irmantas Jarukaitis