Civilinė byla Nr. e3K-3-29-378/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01618-2022-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.2; 2.4.2.9.1; 2.4.2.9.2; 2.6.37
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. U., L. U. ir G. U. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovams V. U., L. U., G. U. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo ir bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė Vaiva Staskonytė-Malcienė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, šios nuosavybės formos pabaigos pagrindus ir momentą, taip pat kartu gyvenančių, bet neįregistravusių santuokos asmenų teises į bendrai sukurtą turtą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė I. V. ieškiniu prašė priteisti jai nuosavybės teise:
2.1. 1/2 realiąją dalį šių nekilnojamojo turto objektų: pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); žemės sklypų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);
2.2. 50 proc. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų (atitinkamai įgyjant valdymo teisę į 1/2 dalį UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio turto ir lėšų).
3. Ieškovė nurodė, kad su A. U. susipažino ir pradėjo bendrauti 1992 m. lapkričio mėn., o nuo 1996 m. kartu nuolat gyveno, dirbo ir vedė bendrą ūkį. Vesdami bendrą ūkį, investavo į A. U. priklausantį (t. y. jo vardu įregistruotą) nekilnojamąjį turtą bei į UAB (duomenys neskelbtini), bendrai įkurtą 2001 m. vasario 22 d. Visą bendro gyvenimo laikotarpį laikė vienas kitą sutuoktiniais, nors santuokos nebuvo įregistravę. 2022 m. lapkričio 10 d. A. U. mirė. Nors beveik 30 metų gyveno kartu su ieškove, A. U. nebuvo nutraukęs su atsakove V. U. santuokos, kurioje gimė du vaikai – atsakovai L. U. ir G. U. Nesant testamento, atsakovai pretenduoja paveldėti visą A. U. vardu įregistruotą turtą, tačiau dalis šio turto turi būti pripažinta ieškovės nuosavybe jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ? priteisė ieškovei 30 proc. pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotų A. U. vardu; 50 proc. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų; kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė ir A. U. nuo 1996 m. gruodžio mėn. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Teismo vertinimu, atsakovų nurodytos aplinkybės – vaikų išlaikymas ir rėmimas jiems tapus pilnamečiams, prisidėjimas prie mokesčių, susijusių su šeimos buto išlaikymu, dalyvavimas šeimos šventėse, aplinkybė, kad A. U. nebuvo išviešinęs savo santykių su I. V. vaikams ir sutuoktinei, neįrodo, kad sutuoktinių turtiniai santykiai buvo tęsiami ir po 1996 m. gruodžio mėn., kai bendras sutuoktinių gyvenimas pasibaigė.
6. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad pastatai (duomenys neskelbtini), buvo A. U. įgyti kaip jų bendras turtas lygiomis dalimis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įsigaliojimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai, todėl ieškovės ir A. U. jungtinės veiklos sutartis, galimai sudaryta iki 1996 m., turėjo būti paprastos rašytinės formos (1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalis). Ieškovė tokios sutarties nepateikė, tokio susitarimo sudarymas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad toks susitarimas buvo arba kad ji investavo į pastatų (duomenys neskelbtini) įsigijimą. Pastatai įregistruoti A. U. vardu. Teismo vertinimu, ieškovė taip pat neįrodė, kad nurodytus pastatus A. U. įsigijo už asmenines lėšas. Teismas konstatavo, kad pastatai (duomenys neskelbtini) įsigyti ir įregistruoti A. U. vardu santuokos su V. U. metu, santuokinio turto teisinio režimo prezumpcija dėl šių dviejų objektų nepaneigta.
7. Teismas nustatė, kad A. U. ir ieškovės bendro gyvenimo metu pastatai buvo iš esmės rekonstruoti, žymiai padidėjo jų plotas, vertė, pastatai buvo pritaikyti verslui (nuomai). Pastatų rekonstrukcija yra susijusi su UAB (duomenys neskelbtini) veikla. Ieškovė, kaip bendrovės buhalterė, pateikė teismui buhalterinės apskaitos dokumentus, patvirtinančius, kad UAB (duomenys neskelbtini) už statybines medžiagas ir statybos (remonto) darbus vykdant dviejų pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją ir patalpų įrengimą nuo 2001 m. iki 2019 m. iš viso sumokėjo 261 292 Eur. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad tarp A. U. ir ieškovės buvo susitarimas dėl bendrų investicijų ir bendro verslo – pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos ir nuomos. Bylos duomenimis, UAB (duomenys neskelbtini) veikla yra glaudžiai susijusi su šiuo verslu, taigi buvo susitarimas ir dėl ieškovės partnerystės bendrovėje. Teismas nusprendė, kad sugyventiniams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios lėšos lygiomis dalimis buvo investuotos į pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją. Teismo vertinimu, ieškovė įrodė, kad ji turėjo asmeninių pajamų iš jai priklausančio asmeninės nuosavybės teise turto (buto) nuomos. Pateikti įrodymai (nuomos sutartys, deklaracijos) patvirtina, kad ieškovė nuo 1997 m. iš jai priklausančio turto nuomos gavo 27 600 JAV dolerių, 8960 Lt ir 11 586 Eur; dalį šių pajamų ieškovė galėjo investuoti į pastatų rekonstrukciją ir UAB (duomenys neskelbtini) įkūrimą ir veiklą. Nors atsakovai neigia, kad ieškovė prisidėjo prie pastatų rekonstrukcijos ir bendrovės įkūrimo bei verslo plėtros, tačiau byloje nėra įrodymų, kad ginčo pastatai buvo rekonstruoti ir bendrovė buvo įkurta tik A. U. darbu ir jo asmeninėmis lėšomis, prisidėjus šeimos nariams.
8. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo pastatai buvo įsigyti A. U. iki sugyventinių bendro gyvenimo pradžios, A. U. šeimos nariai (atsakovas G. U. ir A. U.) prisidėjo prie pastatų rekonstrukcijos darbu, teismas nusprendė, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso 30 proc. kiekvieno nekilnojamojo turto objekto. Bendrovės (duomenys neskelbtini) akcijos įgytos I. V. ir A. U. bendrosios dalinės nuosavybės teise ir jų dalys yra lygios (po 50 proc.).
9. Ieškovės reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo į 1/2 dalį kiekvieno iš trijų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), teismas atmetė, nes visi šie sklypai įregistruoti V. U. ir A. U. bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir, teismo vertinimu, sklypų įsigijimo aplinkybės neįrodo, kad buvo sugyventinių susitarimas pirkti šiuos sklypus bendrosios dalinės nuosavybės teise.
10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus, 2024 m. balandžio 18 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažino ieškovei bendrąją dalinę nuosavybės teisę į 47,50 proc. pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 48,50 proc. pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotų A. U. vardu, 50 proc. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, įregistruotų A. U. vardu; kitą ieškinio dalį atmetė.
11. Kolegija nurodė, kad 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalyje nustatytas apribojimas, jog įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas, Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Be to, kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį iš dalies, padarė išvadas, vertindamas ne tik liudytojų parodymus, bet byloje esančių įrodymų visumą.
12. Kolegija konstatavo, kad ieškovės ir A. U. ginčo teisiniai santykiai kvalifikuojami kaip sutartinė jungtinė veikla, reguliuojama 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų normų, šių normų pagrindu siekta sukurti bendrą turtą, esantį nesusituokusių asmenų bendrąja daline nuosavybe, ? pastatus (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) akcijas.
13. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų visumą ir teisingai nusprendė, jog ieškovė įrodė buvus susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į pastatus (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, bet neįrodė buvus tokį susitarimą dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) įsigijimo. Tačiau kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. U. sūnaus G. U. ir A. U. prisidėjimas prie pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos lėmė, jog ieškovei nuosavybės teise priklausanti kiekvieno šio nekilnojamojo turto objekto dalis yra lygi 30 proc., nes sūnaus (atsakovo) G. U. pagalba dirbant (grunto kasimas, garažuose gilinant rūsį) nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti esminį prisidėjimą prie pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos.
14. Kolegija pažymėjo, kad atsakovų argumentai ir byloje surinktų įrodymų visuma nepaneigia, jog ieškovė ir A. U. nuo 1996 m. gruodžio mėn. iki jo mirties 2022 m. gyveno kartu kaip partneriai, vedė bendrą ūkį, sudarydami jungtinės veiklos sutartį, buvo verslo partneriai (įsteigė UAB (duomenys neskelbtini), kartu plėtojo verslą (rekonstravo pastatus (duomenys neskelbtini), nuomojo juose esančias patalpas).
15. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 272,94 kv. m ploto pastatas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas 1994 m. už 13 901 Eur, kaip monolitinio betono pastatas – dėžutė. Pastatas buvo įrengtas, sudėti langai, 2001 m. buvo atlikta šio pastato rekonstrukcija, buvo įrengta 3 aukšto antresolė, plotas 44,66 kv. m, pastatytas priestatas, bendras pastato plotas padidėjo iki 405,14 kv. m. VĮ Registrų centro 2021 m. sausio 1 d. duomenimis, pastato vertė buvo 290 000 Eur, t. y. 95 proc. dabartinės pastato vertės buvo sukurta ieškovei pradėjus bendrą gyvenimą su A. U.
16. Iš esmės analogiška situacija yra ir su kitu pastatu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 1994 m. buvo įsigytas už 9847 Eur, kaip antžeminis 149,52 kv. m ploto monolitinis dviejų boksų garažas. 2001 m. atlikta pastato rekonstrukcija, 2006 m. pastatas buvo perstatytas į 2 aukštų pastatą su rūsiu, o 2012 m. buvo perstatytas į 3 aukštų pastatą, kurio plotas padidėjo iki 397,30 kv. m. VĮ Registrų centro duomenimis, 2021 m. sausio 1 d. pastato vertė buvo 287 000 Eur, t. y. 97 proc. dabartinės pastato vertės buvo sukurta ieškovei pradėjus bendrą gyvenimą su A. U.
17. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė ir A. U. jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo pastatus (duomenys neskelbtini), nes ieškovės ir A. U. bendro gyvenimo metu pastatai buvo iš esmės rekonstruoti, pagerinti, pasikeitė jų paskirtis (komercinės patalpos), žymiai padidėjo jų vertė, palyginti su įsigijimo kaina. Aplinkybė, kad pastatai (duomenys neskelbtini) VĮ Registrų centre buvo įregistruoti tik A. U. vardu, savaime neįrodo, jog ieškovė neprisidėjo prie įsigytų pastatų esminio pagerinimo, siekiant vykdyti pastatų nuomos verslą, nes turto registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo, o ne teises nustatančią funkciją. Ieškovės realią galimybę finansiškai prisidėti prie pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstravimo patvirtina byloje esantys įrodymai, pagrindžiantys ieškovės gautas pajamas iš vykdomos individualios veiklos, buto nuomos.
18. Kolegijos vertinimu, byloje įrodyta, kad atsakovė V. U. su A. U. kartu negyveno nuo 1996 m., nevedė bendro ūkio, turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai, todėl šios aplinkybės yra pakankamos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į nurodytą turtą (pastatus (duomenys neskelbtini) prezumpcijai paneigti.
19. Kolegija nusprendė, kad pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė buvo padidinta 95 proc., todėl ieškovei tenkanti ir priteistina dalis sudaro 47,50 proc. Pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė buvo padidinta 97 proc., todėl ieškovei tenkanti ir priteistina dalis sudaro 48,50 proc.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
20. Kasaciniu skundu atsakovai V. U., L. U. ir G. U. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 18 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės ? ieškovės I. V. ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (CK 3.87, 3.88, 3.89, 3.100, 3.117 straipsniai), nes pripažino bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigą įstatyme nenustatytu pagrindu. Teismai nepagrįstai laikė, kad bendroji jungtinė nuosavybė yra prezumpcija, kuri gali būti nuginčyta ieškovės remiantis vien aplinkybe, jog sutuoktiniai faktiškai nebegyveno kartu. Taip buvo pažeista atsakovės V. U. konstitucinė teisė į nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis) bei kita konstitucinė teisė ? teisė į galiojančios santuokos suteikiamas teises ir garantijas (Konstitucijos 38 straipsnis).
20.2. Pirmiau, t. y. dar prieš sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo, turėjo būti nustatyta, ar egzistuoja pagrindas pripažinti bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigą ir, jeigu taip, – nuo kada. Ieškovė apskritai neįrodinėjo, kokiu CK 3.100 straipsnio pagrindu ir kada A. U. ir V. U. bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė, nesuformulavo atitinkamo ieškinio reikalavimo. Teismai, nors ir laikėsi pozicijos, jog A. U. ir V. U. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė byloje paneigta, nenustatė, nuo kada bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė, ir neatidalijo atsakovės V. U. dalies, jai tenkančios tuo konkrečiu momentu. Nenustatę A. U. ir V. U. bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos momento ir pagrindo, teismai turėjo taikyti CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją ir spręsti dėl ieškovės teisės į 1/4 dalį, bet ne į 1/2 dalį viso A. U. turto. Kitaip tariant, pirma teismai turėjo nustatyti, kokia bendro turto dalis priklausė A. U. (atidalyti ją iš bendrosios jungtinės nuosavybės su V. U.) ir taip nustatyti ginčo objektą, o tik tuomet turėjo vertinti, ar ieškovė įrodė savo indėlį į ginčo turtą.
20.3. Teismai nepagrįstai pripažino ieškovei teisę paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Šią prezumpciją paneigti turi teisę tik sutuoktinis ir tik įrodinėdamas vieną iš CK 3.89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų atvejų. Tai patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2013; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-781/2022; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-421/2023).
20.4. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes nesivadovavo civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 suformuluota teisės taikymo taisykle, taikytina tuomet, kai kyla ginčas dėl kartu gyvenančių asmenų teisių į kito asmens turtą jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotais kriterijais, kada turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Tai lėmė nepagrįstas teismų išvadas dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir dalių nustatymo. Kartu tai lėmė ir proceso teisės normų pažeidimą – teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ? ir CPK) 176, 185 straipsniai), kadangi įrodinėjimo procesas nebuvo tinkamai užbaigtas. Ieškovei buvo taikomas ypač žemas įrodinėjimo standartas, o įrodinėjimo našta iš dalies perkelta atsakovams, kurie šioje byloje yra silpnesnioji šalis.
21. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
21.1. Pagrįstos ir teisingos teismų išvados ir byloje įrodyta, kad atsakovė V. U. su A. U. kartu negyveno nuo 1996 m., nevedė bendro ūkio, turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai, šias aplinkybes paaiškino ir pati atsakovė, apklausiama teisme, todėl šios aplinkybės yra pakankamos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į nurodytą turtą prezumpcijai paneigti. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010).
21.2. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės pareikštų reikalavimų, t. y. bendrosios dalinės nuosavybės teisių į dalį ginčo turto, kuris A. U. buvo įgytas formalios santuokos su atsakove V. U. metu, pripažinimo, turėjo pareigą spręsti dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinio režimo prezumpcijos, nes tai tiesiogiai susiję su ieškinio reikalavimais. Byloje nustatyta, jog UAB (duomenys neskelbtini) buvo įsteigta ieškovės ir A. U. iniciatyva, siekiant bendro kartu gyvenančių asmenų tikslo, t. y. vykdyti komercinę veiklą. Ieškovė dirbo UAB (duomenys neskelbtini) nuo jos įsteigimo ir rūpinosi jos ūkine komercine veikla. Taigi, sprendimas panaudoti UAB (duomenys neskelbtini) lėšas pastatų rekonstrukcijai, įskaitant paskolos grąžinimą, buvo priimtas ieškovės ir A. U. bendru sutarimu, todėl atsakovų argumentai, jog ieškovei nepriklauso dalis pastatų (duomenys neskelbtini) ir (ar) UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, yra nepagrįsti. Atsakovai iš esmės paneigia ieškovės teisę atgauti savo įdėtą indėlį, taigi, ir jos nuosavybės teisę į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusį ginčo turtą, tai reikštų atsakovų nepagrįstą praturtėjimą, nes byloje nėra ginčo dėl pastatų ir UAB (duomenys neskelbtini) vertės padidėjimo per laikotarpį, kol ieškovė kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį su A. U.
21.3. Atsakovų argumentai, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją gali paneigti tik sutuoktinis, šiuo atveju neatitinka realios situacijos ir galimybių, nes A. U. yra miręs.
21.4. Bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 suformuotos praktikos. Teismų procesiniuose sprendimuose išsamiai pasisakyta dėl ieškovės indėlio į kiekvieną objektą, dėl turto pagerinimo iš esmės taip sukuriant didesnę turto vertę. Teismai išsamiai išanalizavo ieškovės indėlį ne tik remdamiesi rašytiniais įrodymais byloje, bet ir apklaustų liudytojų paaiškinimais, duotais ne tik dėl investuotų lėšų, bet ir dėl bendro darbo, veiklos organizavimo. Byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų ieškovės įnašą sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, todėl bylą nagrinėjusiems teismams pakako ieškovės pateiktų įrodymų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
22. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
23. Bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais ieškinys patenkintas iš dalies, t. y. ieškovei pripažinta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į du pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), ir UAB (duomenys neskelbtini) akcijas; kita ieškinio reikalavimų dalis dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), priteisimo bendrosios dalinės nuosavybės teise ? atmesta. Nors atsakovų kasaciniu skundu prašoma panaikinti visą apeliacinės instancijos teismo nutartį, argumentų, kuriais būtų kvestionuojama nutarties dalis dėl atmestų ieškinio reikalavimų, nenurodoma. Kadangi teisėjų kolegija šiuo atveju ex officio (pagal pareigas) nenustatė būtinybės peržengti kasacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl atmestų ieškinio reikalavimų kasacine tvarka neperžiūrima.
Dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos nuginčijimo, kai nenutraukę santuokos įstatyme nustatyta tvarka sutuoktiniai kartu nebegyvena
24. Byloje keliamas teisės aiškinimo ir taikymo klausimas dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos nuginčijimo tuo atveju, kai nenutraukę santuokos įstatyme nustatyta tvarka sutuoktiniai nustoja kartu gyventi ir tvarkyti bendrą ūkį. Atsakovų kasaciniame skunde teigiama, kad vien tos aplinkybės, jog sutuoktiniai kartu nebegyvena, nepakanka bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijai paneigti.
25. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas šios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, ginčas sprendžiamas dėl šio turto: dviejų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), 1994 m. įgytų ir įregistruotų A. U. vardu, ir UAB (duomenys neskelbtini), įsteigtos 2001 m. vasario 22 d. vienintelio akcininko A. U., akcijų.
26. Kadangi nurodytas turtas įgytas dar galiojant 1964 m. CK ir Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui (toliau ? SŠK), pirmiausia pasisakytina dėl šiam klausimui spręsti taikytinų materialiosios teisės normų jų galiojimo aspektu. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (Įsigaliojimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).
27. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo tiek abiejų sutuoktinių, tiek vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis).
28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Pirma, ši prezumpcija reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, nes ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija yra nuginčijama, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019, 17 punktas).
29. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 20 punktas).
30. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, gali būti paneigta įrodžius, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe.
31. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 15 punktas).
32. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nuo 1996 m. gruodžio mėn. ieškovė su A. U. kartu gyveno ir dirbo, vedė bendrą ūkį. A. U. nebuvo nutraukęs santuokos su atsakove V. U. 2022 m. lapkričio 10 d. A. U. mirė.
33. Kadangi šios nutarties 25 punkte nurodytas turtas, dėl kurio sprendžiamas ginčas, įgytas po A. U. ir atsakovės V. U. santuokos sudarymo ir ši santuoka nebuvo nutraukta įstatyme nustatyta tvarka, taikytina prezumpcija, jog šis turtas buvo sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad šis turtas buvo vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis).
34. Ieškovė, reikalaudama priteisti jai 1/2 dalį minėto turto, byloje įrodinėjo, kad ji investavo savo lėšas į A. U. vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą ir UAB (duomenys neskelbtini), taip pat savo darbu prisidėjo prie šio turto esminio pagerinimo, verslo plėtros, tarp jų buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovė taip pat laikėsi pozicijos, kad minėtas turtas buvo ne sutuoktinių A. U. ir atsakovės V. U. bendroji jungtinė nuosavybė, o buvo A. U. asmeninė nuosavybė.
35. Nors atsakovų kasaciniame skunde akcentuojama, kad ieškovė nepareiškė ieškinyje atskiro reikalavimo dėl ginčo turto pripažinimo A. U. asmenine nuosavybe, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentui, jog ši aplinkybė yra tiesiogiai susijusi su ieškinio reikalavimais, todėl, spręsdamas dėl jų pagrįstumo, teismas turėjo išspręsti ir ginčo turtui taikytinos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimo klausimą.
36. Atsakovų kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai nepagrįstai pripažino ieškovei teisę paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, nes tokią teisę turi tik sutuoktinis. Atsakovų teigimu, tai patvirtina kasaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 20.3 papunktį).
37. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą, nes, pirma, atsakovų nurodytose kasacinio teismo nutartyse pateikti išaiškinimai dėl minėtos prezumpcijos taikymo kilus sutuoktinių ginčui ir įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp sutuoktinių ginčijant šią prezumpciją suformuluoti bylose, kuriose ginčai dėl turto priskyrimo asmeninei ar bendrajai jungtinei nuosavybei kilo būtent tarp sutuoktinių. Antra, atsakovų nurodytose kasacinio teismo nutartyse nėra konstatuota, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją turi teisę nuginčyti tik sutuoktinis. Trečia, kasacinio teismo praktikoje nagrinėti panašaus pobūdžio ginčai suponuoja išvadą, kad CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija gali būti nuginčyta ne tik vieno iš sutuoktinių, bet ir kitų suinteresuotų asmenų (pvz., mirusio sutuoktinio paveldėtojų, sugyventinio) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2012).
38. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos byloje dėl asmenų, kurie, nenutraukę de jure (teisiškai) santuokos su savo sutuoktiniais, gyveno kartu ir vykdė bendrą veiklą, santykių teisinio kvalifikavimo, bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo, šios nuosavybės dalių nustatymo, pažymėjo, jog prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnis; 2000 m. CK 3.88 straipsnio 2 dalis), kaip ir bet kuri kita prezumpcija, gali būti nuginčyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Kitoje pagal faktines aplinkybes panašioje civilinėje byloje, aiškindamas anksčiau galiojusio SŠK 21 straipsnio nuostatas, pagal kurias turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė (iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio CK 3.87 straipsnio 1 dalyje), kasacinis teismas, atsižvelgdamas į suformuotą to meto teismų praktiką ir doktriną, konstatavo, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisės į turtą įgyjamos sutuoktiniams ilgą laiką gyvenant nutraukus bendrą šeiminį gyvenimą ir bendrą namų ūkio tvarkymą, bet nenutraukus santuokos įstatymų nustatyta tvarka, tokio turto nėra pagrindo laikyti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2012).
39. Teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe gali būti pripažintas turtas, nors ir įgytas formaliai egzistuojant santuokai, tačiau sutuoktinių santykiams faktiškai nutrūkus. Pavyzdžiui, sutuoktiniai bendrai negyvena metus. Tokiu atveju galima įrodinėti, kad turtas, įgytas bendrai nebegyvenant, yra kiekvieno asmeninė nuosavybė. Tokią išvadą leidžia daryti CK 3.67 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad santuokos nutraukimo turtiniai teisiniai padariniai gali būti taikomi nuo tos dienos, kai sutuoktiniai pradėjo faktiškai gyventi skyrium (žr. Mikelėnas, V. Šeimos teisė. Vilnius: Justitia, 2009, p. 275). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, yra nurodyta, kad sutuoktiniams kartu nebegyvenant tampa sudėtingiau priimti bendrus sprendimus dėl bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto disponavimo ir bendrų prievolių prisiėmimo, daryti įtaką kito sutuoktinio priimamiems sprendimams, todėl teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, gali paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą. Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013).
40. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais kasacinio teismo praktikoje ir teisės doktrinoje suformuluotais išaiškinimais, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovė paneigė prezumpciją, jog ginčo turtas, įgytas A. U. vardu po to, kai jis su ieškove pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, yra bendroji jungtinė sutuoktinių A. U. ir V. U. nuosavybė. Minėta, kad UAB (duomenys neskelbtini) įsteigta 2001 m. vasario 22 d., t. y. tuo metu ieškovė su A. U. jau ilgą laiką kartu gyveno ir vykdė bendrą veiklą. Teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, nustatė, kad sutuoktiniai A. U. ir V. U. nuo 1996 m. gruodžio mėn. turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai, todėl pagrįstai nusprendė, jog A. U. piniginis ar kitoks turtinis įnašas, panaudotas įsteigiant UAB (duomenys neskelbtini), buvo jo asmeninė nuosavybė.
41. Tačiau sprendžiant dėl kitų ginčo objektų, t. y. dviejų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo A. U. asmenine nuosavybe ar jo ir sutuoktinės V. U. bendrąja jungtine nuosavybe, bylą nagrinėjusių teismų padarytos išvados yra prieštaringos. Minėta, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog šis nekilnojamasis turtas įgytas ir įregistruotas A. U. vardu 1994 m., t. y. dar iki jo ir ieškovės bendro gyvenimo pradžios. Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, sprendime konstatavo, kad ieškovės teiginys, jog minėti pastatai buvo įsigyti už A. U. asmenines lėšas, neįrodytas, todėl atmetamas. Teismas taip pat konstatavo, kad santuokinio turto teisinio režimo prezumpcija šių dviejų objektų atžvilgiu jų įsigijimo momentu nebuvo paneigta. Kita vertus, nustatęs, kad tarp A. U. ir ieškovės buvo susitarimas dėl bendrų investicijų – pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos, ieškovė savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie šių pastatų rekonstrukcijos, teismas nusprendė priteisti jai dalį šio turto bendrosios dalinės nuosavybės teise. Į aplinkybę, jog minėti pastatai buvo įsigyti A. U. iki jų bendro gyvenimo pradžios, teismas atsižvelgė nustatydamas mažesnę ieškovei tenkančią šio turto dalį, nei ta dalis, kuri atitenka atsakovams kaip A. U. turto paveldėtojams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje įrodyta, kad atsakovė V. U. su A. U. kartu negyveno nuo 1996 m., nevedė bendro ūkio, turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai, todėl šios aplinkybės yra pakankamos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į nurodytą turtą (pastatus (duomenys neskelbtini) prezumpcijai paneigti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad didžioji šio turto vertės dalis buvo sukurta ieškovei pradėjus bendrą gyvenimą su A. U., nes tuomet pastatai buvo rekonstruoti ir iš esmės pagerinti.
42. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad vien aplinkybių, jog atsakovė V. U. su A. U. kartu negyveno nuo 1996 m., nevedė bendro ūkio, turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai, pakanka paneigti prezumpcijai, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kaip minėta, šis nekilnojamasis turtas įgytas 1994 m., t. y. dar iki A. U. ir ieškovės bendro gyvenimo pradžios. Bylą nagrinėjusių teismų nėra nustatyta, kad tuo metu A. U. su atsakove V. U. jau kartu nebegyveno, nevedė bendro ūkio, turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai. Tokiu atveju, sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras).
43. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai remdamasis vien pirmiau aptartu argumentu, skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ieškovė neįrodė, jog minėti pastatai buvo įsigyti už A. U. asmenines lėšas, pagrįstumo. Ieškovės apeliaciniame skunde teigiama, kad įsigydamas pastatus (duomenys neskelbtini), A. U. pasinaudojo ir 1991 m. valstybės išduotais investiciniais čekiais. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino.
44. Investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Valstybinio turto privatizavimo tvarka buvo reglamentuota specialiu Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (žr. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
45. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojos J. A. P. (atsakovės sesers) parodymais, kad verslo pradžiai jos ir atsakovės V. U. tėvas davė A. U. 20 000 JAV dolerių, jos šeima perdavė jam investicinius čekius. Pagal ginčo pastatų įsigijimo laikotarpiu galiojusios redakcijos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, asmuo, kuriam paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita tikslinė kompensacija, galėjo jas perleisti Lietuvos Respublikos piliečiams.
46. Taigi, sprendžiant, už kokias lėšas (asmenines ar bendras) A. U. vardu buvo įsigyti pastatai (duomenys neskelbtini), būtina ištirti ir įvertinti nurodytas reikšmingas aplinkybes, susijusias su investiciniais čekiais (ar įsigyjant šį turtą buvo panaudoti investiciniai čekiai, ar tai buvo A. U. asmeniškai išduoti investiciniai čekiai, ar atsakovės šeimos narių jam perduoti investiciniai čekiai). Bylą nagrinėję teismai šių aplinkybių išsamiai neištyrė ir nesiaiškino, apeliacinės instancijos teismo nutartyje šiuo aspektu apskritai nepasisakyta.
47. Kaip minėta, tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, neužtenka vien nustatyti, kad turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių lėšas (žr. šios nutarties 31 punktą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012).
48. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginti su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011).
49. Bylą nagrinėję teismai nevertino, ar ieškovė įrodė, jog A. U., sudarydamas pastatų (duomenys neskelbtini), įsigijimo sandorius, aiškiai išreiškė savo valią įsigyti šį turtą asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tačiau, atsižvelgiant į šios nutarties 48 punkte nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą ir į tai, kad minėti pastatai A. U. vardu buvo įsigyti 1994 m., darytina išvada, jog šiuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog nurodytas turtas buvo įsigytas iš A. U. asmeninių lėšų (jam asmeniškai išduotų investicinių čekių), tai būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šis turtas buvo įsigytas kaip jo asmeninė nuosavybė.
50. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nenuginčijus CK 3.87 straipsnio 1 dalyje ir 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, sutuoktinių turtas laikomas jų bendrąja jungtine nuosavybe, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). CK 3.100 straipsnyje pateikiamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindų sąrašas. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes, pagal CK 3.100 straipsnio 8 punktą, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė gali baigtis ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tačiau nei šioje teisės normoje, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad turto pagerinimas (ar esminis pagerinimas) vieno iš sutuoktinių ir (ar) kitų asmenų asmeninėmis lėšomis yra bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindas. Pagal CK 4.87 straipsnį, jeigu bendraturtis, laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai į padidintą daiktą ar jo vertę bendrosios jungtinės nuosavybės teises įgyja lygiai visi bendraturčiai.
51. Pažymėtina ir tai, kad šios nutarties 40 punkte nurodyta išvada, jog po 1996 m. gruodžio mėn., kai A. U. su ieškove pradėjo kartu gyventi ir tvarkyti bendrą ūkį, su atsakove V. U. pradėjo turtinius ir finansinius reikalus tvarkyti atskirai, piniginis ar kitoks turtinis įnašas, panaudotas įsteigiant UAB (duomenys neskelbtini), buvo A. U. asmeninė nuosavybė, nereiškia iki aptariamo momento įgytos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-969/2023 64 punktą).
52. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
53. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ypatumą, pažymėtina, kad tarpusavyje nesusituokę asmenys, kartu gyvendami ir tvarkydami bendrą ūkį, pagal susitarimą bendrą turtą, priklausantį jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise, gali sukurti tik savo asmeninėmis lėšomis ar jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančiu kitu turtu, bet ne lėšomis ar kitu turtu, priklausančiais jiems ir jų sutuoktiniams, su kuriais santuokiniai ryšiai faktiškai nutraukti, bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bendroji jungtinė nuosavybės teisė reiškia, kad nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Nenuginčijus bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos ir nenustačius šios nuosavybės rūšies pabaigos teisinio pagrindo bei sutuoktiniui, su kuriuo santuoka nebuvo nutraukta įstatyme nustatyta tvarka, priklausančios turto dalies, toks turtas negali būti pripažįstamas nesusituokusių asmenų (sugyventinių) bendrąja daline nuosavybe. Kitaip tariant, tas pats daiktas ar kitas turtas vienu metu negali būti ir bendrosios jungtinės, ir bendrosios dalinės nuosavybės objektas.
54. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, jog UAB (duomenys neskelbtini) akcijos nebuvo bendroji jungtinė sutuoktinių A. U. ir V. U. nuosavybė, tačiau, spręsdami dėl kitų ginčo objektų, t. y. dviejų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo A. U. asmenine nuosavybe ar jo ir sutuoktinės V. U. bendrąja jungtine nuosavybe (bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimo), teismai netinkamai aiškino ir taikė šį klausimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismui padarius prieštaringas išvadas dėl minėtų pastatų nuosavybės rūšies, apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino, nenustatė ir neįvertino reikšmingų aplinkybių, todėl ginčas dėl ieškovei priteistinos šio turto dalies galėjo būti išspręstas neteisingai.
Dėl kriterijų, pagal kuriuos spręstina, ar bendro gyvenimo nesusituokus metu įgytas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, ir įrodinėjimo naštos paskirstymo bei įrodymų vertinimo
55. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 suformuluotais kriterijais, kada bendro gyvenimo nesusituokus metu įgytas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe.
56. Nurodytoje nutartyje konstatuota, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (žr. nurodytos nutarties 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį (žr. nurodytos nutarties 24 punktą).
57. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą, tačiau, kaip pažymėta kasacinio teismo, svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį. Butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas (žr. nurodytos nutarties 25 punktą).
58. Kasacinis teismas minėtoje byloje taip pat pažymėjo, kad tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją (CPK 3 straipsnio 7 dalis) mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti CK 3.90 straipsnio 1 dalies norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuluoti kriterijai. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (žr. nurodytos nutarties 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
59. Bylą nagrinėję teismai įvertino pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus) ir iš jų visumos nusprendė, kad ieškovė įrodė, jog ji ir A. U. buvo sudarę žodinį susitarimą dėl to, kad konkretūs turto objektai, t. y. pastatai (duomenys neskelbtini), ir UAB (duomenys neskelbtini) akcijos, yra jų bendroji dalinė nuosavybė. Teismai nustatė, kad ieškovė, gyvendama ir tvarkydama bendrą ūkį kartu su A. U., savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos, UAB (duomenys neskelbtini) įsteigimo ir veiklos, susijusios su minėtų pastatų rekonstrukcija ir juose esančių patalpų nuoma, jie kartu dirbo šioje bendrovėje, kaip partneriai plėtojo šį verslą. Teismai taip pat nustatė, kad po ieškovės ir A. U. bendro gyvenimo metu atliktos rekonstrukcijos šis turtas buvo iš esmės pagerintas, pakeitus pastatų patalpų paskirtį ir pritaikius jas komercinei veiklai, žymiai padidėjo šio turto vertė, palyginti su įsigijimo kaina (pastatų (duomenys neskelbtini) vertė atitinkamai padidėjo 95 proc. ir 97 proc.). Teismai, įvertinę byloje pateiktus duomenis apie ieškovės tuo metu gautas pajamas iš individualios veiklos, turėtas lėšas ir kitą turtą, konstatavo, kad ieškovė turėjo realią galimybę finansiškai prisidėti prie bendro su A. U. nekilnojamojo turto ir verslo plėtojimo.
60. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar buvo ieškovės ir A. U. susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo turto objektus, netinkamai taikė nurodytus kriterijus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, kokį konkretų indėlį (lėšomis ar darbu) ieškovė įnešė į konkretų turto objektą, kiek ieškovės indėlis pagerino konkretaus turto objekto vertę. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 33 punktą). Nesusituokusių asmenų, gyvenančių kartu ir tvarkančių bendrą ūkį, tarpusavio santykiai, kaip ir santuokos atveju, grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, todėl asmeninių lėšų, skirtų bendram turtui įgyti (sukurti), perdavimo faktas tarp šių asmenų ne visada būna užfiksuojamas rašytiniais ar kitais tiesioginiais įrodymais. Tačiau tokios aplinkybės gali būti nustatomos remiantis ir netiesioginiais įrodymais.
61. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).
62. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 106 punktą).
63. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė tikslaus ieškovės asmeninių lėšų įnašo į kiekvieną ginčo turto objektą dydžio, tačiau, įvertinę byloje pateiktų netiesioginių įrodymų visumą, iš esmės pagrįstai nusprendė, kad ieškovė tiek asmeninėmis lėšomis, tiek savo darbu reikšmingai prisidėjo prie UAB (duomenys neskelbtini) įsteigimo ir šios bendrovės veiklos vykdymo bei pastatų (duomenys neskelbtini) esminio pagerinimo. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ieškovės galimybės įrodyti tokio pobūdžio aplinkybes, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad nuo UAB (duomenys neskelbtini) įsteigimo ir pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos pradžios jau yra praėję daug laiko. Kaip minėta, teismai ištyrė ir įvertino šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, be kita ko, patvirtinančius ieškovės atitinkamais laikotarpiais turėtų asmeninių lėšų, kuriomis ji galėjo disponuoti ir panaudoti (visas ar dalį jų) bendrai veiklai su A. U. vykdyti, jiems siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, konkrečius dydžius. Teismai taip pat nustatė, kad ieškovė dirbo UAB (duomenys neskelbtini) nuo šios bendrovės įsteigimo ir rūpinosi šios bendrovės ūkine komercine veikla. Pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos ir juose esančių patalpų įrengimo, remonto darbai ir statybinės medžiagos buvo apmokami UAB (duomenys neskelbtini) lėšomis. Be to, teismai konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie A. U. pajamas ir įrodymų, patvirtinančių, jog jis be ieškovės finansinės ir kitokios pagalbos galėjo įsteigti UAB (duomenys neskelbtini) ir vykdyti dviejų pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją.
64. Pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutarties nenustatyta ko kita (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors ieškovė ir A. U. nebuvo sudarę rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienam priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog jie kartu gyveno kaip šeima, tvarkė bendrą ūkį ir siekė bendro tikslo, t. y. rekonstruoti pastatus ir per kartu įsteigtą UAB (duomenys neskelbtini) vykdyti verslą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, esant tokiai byloje nustatytų aplinkybių visumai, pagrįstai ir tinkamai taikydamas įstatymą nusprendė, kad ieškovės ir A. U. prisidėjimas ir įnašai įsteigiant UAB (duomenys neskelbtini) ir atliekant nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), esminius pagerinimus buvo lygūs.
65. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 29 punktu, kuriame konstatuota, kad nurodytą bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė lygių partnerių įnašų prezumpciją. Nurodytoje byloje, skirtingai nei šioje, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė bendro ginčo turto vertės padidėjimo, nepagrindė, jog atliktas pagerinimas buvo esminis, nors šalys teikė įrodymus, leidžiančius teismui atskirti kiekvienos iš jų įnašą į turto pagerinimą. Kadangi šiuo ginčo aspektu nurodytosios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), iš esmės skiriasi, aptariama apimtimi minėta kasacinio teismo nutartis nelaikytina precedentu sprendžiant dėl partnerių lygių įnašų prezumpcijos taikymo šioje byloje.
66. Atsakovų kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovei buvo taikomas ypač žemas įrodinėjimo standartas, o įrodinėjimo našta iš dalies perkelta atsakovams, kurie šioje byloje yra silpnesnioji šalis. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu, nes procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą reikalauti pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į bendro gyvenimo nesusituokus metu įgytą (iš esmės pagerintą) turtą, tenka būtent tam asmeniui, kuris pareiškia tokį reikalavimą (šiuo atveju ? ieškovei). Kitas sugyventinis ar, jam mirus, jo turto paveldėtojai (t. y. atsakovai), gindamiesi nuo pareikšto reikalavimo, pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą turi procesinę teisę ir pareigą byloje teikti įrodymus, paneigiančius minėtas aplinkybes ar patvirtinančius priešingus duomenis (CPK 12, 178 straipsniai). Tai, kad šiuo atveju mirusio ieškovės sugyventinio A. U. turto paveldėtojai (t. y. atsakovai), byloje laikydamiesi pozicijos, jog UAB (duomenys neskelbtini) įsteigta ir pastatai (duomenys neskelbtini) buvo iš esmės pagerinti tik A. U. lėšomis ir darbu, nepateikė tai patvirtinančių duomenų, o bylą nagrinėję teismai į tai atsižvelgė vertindami ieškovės pateiktus įrodymus ir spręsdami dėl jų pakankamumo ieškovės nurodytoms aplinkybėms nustatyti, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog įrodinėjimo našta šalims buvo paskirstyta neteisingai.
Dėl bylos procesinės baigties
67. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, jog ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis kartu su A. U. jo vardu įgytas turtas ? UAB (duomenys neskelbtini) akcijos, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškovei priteista 50 proc. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, paliekama nepakeista.
68. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai taip pat pagrįstai nusprendė, kad ieškovė įrodė, jog ji ir A. U., kartu gyvendami ir tvarkydami bendrą ūkį, buvo sudarę žodinį susitarimą dėl A. U. vardu įgytų dviejų nekilnojamojo turto objektų ? pastatų (duomenys neskelbtini) esminio pagerinimo jų abiejų vienodo dydžio įnašais asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu. Nustatydamas ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priteistiną šio turto dalį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog ieškovės ir A. U. bendro gyvenimo laikotarpiu pastatų (duomenys neskelbtini) vertė atitinkamai padidėjo 95 proc. ir 97 proc. Tokius nurodyto turto vertės pokyčius teismas nustatė remdamasis po pastatų rekonstrukcijos pagal VĮ Registrų centro duomenis nustatytų šių nekilnojamųjų daiktų vidutinių rinkos verčių ir jų įsigijimo kainų skirtumu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, kad šio turto įsigijimo kaina buvo tik A. U. įnašas, o esminiai pagerinimai atlikti abiejų sugyventinių vienodo dydžio įnašais, nusprendė, jog ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise tenkanti šių turto objektų dalis atitinkamai sudaro 47,50 proc. ir 48,50 proc.
69. Tačiau, kaip konstatuota šios nutarties 54 punkte, bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl dviejų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo A. U. asmenine nuosavybe ar jo ir sutuoktinės V. U. bendrąja jungtine nuosavybe (bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimo), netinkamai aiškino ir taikė šį klausimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kadangi, pirmosios instancijos teismui padarius prieštaringas išvadas dėl minėtų pastatų nuosavybės rūšies, apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino, nenustatė ir neįvertino reikšmingų aplinkybių, ginčas dėl ieškovei priteistinos šio turto dalies bendrosios dalinės nuosavybės teise galėjo būti išspręstas neteisingai. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, o sprendžia tik su teisės taikymu susijusius klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties nurodyti pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškovei pripažinta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į 47,50 proc. pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 48,50 proc. pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotų A. U. vardu, ir bylą dėl šių reikalavimų perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
70. Nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia turėtų tinkamai nustatyti ir įvertinti šios nutarties 42–46 punktuose nurodytas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl prezumpcijos, kad pastatai (duomenys neskelbtini) buvo bendroji jungtinė sutuoktinių A. U. ir V. U. nuosavybė, paneigimo. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad ieškovė minėtos prezumpcijos nurodyto turto atžvilgiu nepaneigė, tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės į šį turtą pabaigos teisinio pagrindo. Nenustačius, jog bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė į minėtą turtą pasibaigė anksčiau kitu pagrindu, turėtų būti laikoma, kad bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė nuo sutuoktinio A. U. mirties momento (CK 3.100 straipsnio 1 punktas). Tokiu atveju, taikant CK 3.117 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygių dalių principą, atsakovei V. U. nuosavybės teise priklausytų 1/2 dalis pastatų (duomenys neskelbtini), į tai turėtų būti atsižvelgta, sprendžiant dėl ieškovei, reikalavusiai jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimo pagrindu priteisti pusę A. U. priklausiusio turto, tenkančios šio turto dalies.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
71. Kadangi byla dėl dalies reikalavimų perduodama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, naikinama ir skundžiamos nutarties dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
72. Atsakovai už kasacinį skundą sumokėjo 3063 Eur žyminį mokestį, už kasaciniame teisme pateiktus prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti nutarties vykdymą ? 110 Eur žyminį mokestį. Atsakovai pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 4840 Eur už advokatės paslaugas rengiant kasacinį skundą ir 6,39 Eur kitos išlaidos (už paiešką Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje), atlyginimą.
73. Ieškovė pateikė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 2850 Eur už advokatės paslaugas rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą ir 450 Eur už advokatės paslaugas mediacijos procese, atlyginimą.
74. Kadangi byla dėl dalies reikalavimų perduodama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo galutinį rezultatą.
75. Pažymėtina, kad išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme nepatirta.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
76. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2024 m. gegužės 22 d. nutartimi Nr. DOK-2025 atsakovų prašymu sustabdytas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 18 d. nutarties dalies, kuria ieškovei iš atsakovų priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, vykdymas tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis nustatytas įpareigojimas padaryti įrašą viešame registre dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių 485/1000 dalių pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), 475/1000 dalių pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), 50 proc. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Atsižvelgdama į šios kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą (tai, kad panaikinama skundžiamos nutarties dalis, kuria ieškovei priteistos nurodytos dalys pastatų (duomenys neskelbtini), ir byla dėl šių reikalavimų perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o skundžiamos nutarties dalis, kuria ieškovei priteista 50 proc. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, paliekama nepakeista), teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 18 d. nutarties dalį, kuria ieškovei I. V. pripažinta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į 47,50 proc. pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 48,50 proc. pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotų A. U. vardu, ir nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir bylą dėl šių reikalavimų perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2024 m. gegužės 22 d. nutartimi Nr. DOK-2025 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ? įrašą viešame registre dėl I. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančių 485/1000 dalių pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), 475/1000 dalių pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), 50 proc. UAB (duomenys neskelbtini) (j. a. k. (duomenys neskelbtini) akcijų nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
Išsiųsti šią nutartį Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui ir Juridinių asmenų registro tvarkytojui (valstybės įmonei Registrų centrui).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė