Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-381-245/2014;

Teisminio proceso Nr. 4-13-3-01395-2013-5;

       Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.3.; 45.4.5.; 79.1.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Kęstutis Dargužis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. nutarimo R. V. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

n u s t a t ė :

administracinio teisės pažeidimo protokolas R. V. surašytas dėl to, kad jis 2013-12-25, apie 15.50 val., Šlapaberžės k., Kėdainių r., vairavo automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, vengė neblaivumo patikrinimo. Tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 17, 18 punktų reikalavimus.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-02-05 nutarimu R. V. pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau–ATPK) 1241 straipsnio 7 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje numatytus pažeidimus ir nubaustas subendrinta 2000 (dviejų tūkstančių ) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Apeliaciniame skunde R. V. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-02-05 nutarimą panaikinti. Skunde nurodo, kad  šį automobilį iš tikrųjų vairavo E. P., kuris nors ir neturi vairuotojo teisių pažymėjimo, tačiau vairuoti automobilį moka, su juo kartu važiavo apeliantas ir jo brolis G. G.. Jie visi patvirtino šias aplinkybes, tačiau teismas jų parodymais nesivadovavo, teigdamas, kad jis su E. P. nuo pradinės mokyklos laikų yra draugai,  G. G. jo brolis, o jis pats vengia atsakomybės. Nurodo, kad iš karto po to, kai automobilis nuvažiavo nuo kelio, E. P. ir G. G. išsigandę įvykusio atsitikimo, pabėgo, o jis liko automobilyje, todėl R. S. automobilyje matė tik jį vieną. Šis liudytojas parodė, kad nuvažiavus nuo kelio jis automobilį sustabdė, tačiau automobilio sustabdymas ir automobilio saugus kelyje pastatymas užtruko kurį laiką ir atitraukė liudytojo R. S. dėmesį, o tuo momentu ir įvyko E. P. ir G. G. pabėgimas. Todėl teigia, kad teismas, liudytojų E. P. ir G. G. parodymus vertindamas kritiškai ir vadovaudamasis E. S. parodymais, kaltu dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo pripažindamas jį, padarė klaidą, tuo sukėlė jam skaudžius padarinius, svarbiausia kurių atėmė teisę vairuoti transporto priemones 2 metų laikui. Nurodo, kad turi šeimą, žmoną į darbą ir dukrą į darželį reikia nuvežti automobiliu, jis pats šeimai pragyventi prisideda atsitiktinai susirastais darbais,  visiems šiems reikalams būtinas automobilis.

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-02-05 nutarimą palikti nepakeistą ir R. V. apeliacinio skundo netenkinti.

R. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis). Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas pripažįstamas esminis procesinių normų pažeidimu, kuriam esant priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl R. V. kaltės padarius ATPK 1241 straipsnio 7 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje numatytus pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esančius įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas R. V. administracinio teisės pažeidimo bylą, teismo posėdyje betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, liudytojus E. J., R. S., E. P., G. G., motyvuotai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta kaip nepatikimus, savo išvadas pagrindė aptartų įrodymų visumos analize ir vertinimu. Nors R. V. neigė aplinkybę, kad jis vairavo automobilį ir dėl šios priežasties atsisakė pūsti į alkotesterį ir tikrintis blaivumą, ši jo versija yra paneigta kitų byloje esančių įrodymų visuma ir pagrįstai pirmos instancijos teismo vertinta kaip jo gynybinė taktika siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Nuosekliais ir neprieštaringais liudytojo R. S. parodymais nustatyta, kad priešais jo vairuojamą automobilį važiavo vyšninės spalvos automobilis ,,Audi 100“ , kuris keistai manevravo ir artėjant prie Alytaus – Lazdijų rajonų ribos nuvažiavo nuo kelio. Jis sustojo prie šio automobilio ir matė, kad iš to automobilio išlipo R. V., kuris buvo aiškiai neblaivus. Liudytojas kategoriškai tvirtino, jog daugiau asmenų tame automobilyje nebuvo. Liudytojas R. S. taip pat parodė, kad po įvykio jam skambino R. V. ir kvietė susitikti, susitarti dėl liudijimo teisme. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas E. J. parodė, kad pagal budėtojo pranešimą nuvykus į vietą, rado du vyriškius, vienas iš kurių, tai buvo R. S., paaiškino, kad automobilį ,,Audi 100“, įvažiavusį į griovį, vairavo šalia esantis asmuo, tai yra R. V.. Pats R. V. neprisipažino vairavęs automobilį ir teigė, kad jį vairavo kitas asmuo, tačiau nenurodė kas. Tikrintis blaivumą jis atsisakė. Daugiau jokių asmenų prie automobilio nebuvo. Analogiškas aplinkybes pareigūnas nurodė ir tarnybiniame pranešime ( b.l. 3). Liudytojas R. S., nurodydamas įvykio aplinkybes, buvo nuoseklus, jam nekilo jokių abejonių, kad automobilį vairavo R. V., nes jis nuo pat šio automobilio sustojimo momento jį matė ir kategoriškai tvirtina, kad jame buvo tik vienas asmuo - pažeidėjas. Liudytojas R. S. nepažįsta R. V., todėl akivaizdu, kad jis neturi tikslo jį apkalbėti, nurodyti netikras įvykio aplinkybes ir siekti, kad apeliantas būtų nepagrįstai apkaltintas, taigi pirmosios instancijos teismui abejoti jo parodymais nebuvo jokio objektyvaus pagrindo ir jais, kaip R. V. kaltę patvirtinančiais duomenimis,  teismas rėmėsi visiškai pagrįstai.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad liudytojų E. P. ir G. G. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip jų siekį pagelbėti draugui ir broliui R. V.. Be to, kad šie asmenys yra su pažeidėju pažįstami, jų parodymai, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nutarime, yra neinformatyvūs, nes abu šie liudytojai nurodė, jog buvo stipriai neblaivūs, ir todėl teigė detaliau nepamenantys įvykio aplinkybių, kas taip pat duoda pagrindo manyti, jog jie įvykio vietoje nebuvo. Šių aplinkybių visetas davė pirmosios instancijos teismui pagrindo išvadai, jog tiek R. V. neigimas padarius inkriminuotus pažeidimus, tiek liudytojų E. P. ir G. G. parodymai yra siekis R. V. išvengti atsakomybės už padarytus pažeidimus.

Taigi, byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetu neginčijamai įrodyta, jog automobilį administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje vairavo ne kas kitas, o R. V.. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, jog R. V. vairuojamas automobilis buvo nuvažiavęs nuo važiuojamosios kelio dalies į griovį, todėl jo veiksmai pagal ATPK 1241 str. 7 d. kvalifikuoti teisingai. Policijos pareigūnams įtarus, kad vairuotojas R. V. neblaivus ir pasiūlius pasitikrinti blaivumą, jis tai daryti atsisakė. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 punktas numato, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, vairuotojo pareiga policijos pareigūno reikalavimu leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kyla iš įstatymo. Analogišką pareigą vairuotojui numato ir KET 18 punktas. Konstatavimui, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N63 -1992/2010, N662-1045/2012). Kaip matyti iš liudytojo R. S. parodymų bei policijos pareigūno E. J. paaiškinimo tarnybiniame pranešime, V. V. buvo akivaizdžiai neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas, pažeidėjas ir pats neneigė vartojęs alkoholį, tik kategoriškai neigė vairavęs neblaivus, kas paneigta aukščiau aptartais įrodymais. Pasiūlius pasitikrinti neblaivumą pažeidėjas tai daryti atsisakė. Šių duomenų pagrindu R. V. pažeidimas tiek administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek skundžiamame nutarime pagrįstai kvalifikuotas pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį kaip neblaivumo patikrinimo vengimas.

Dėl skundo argumento teismui neteisingai vertinus bylos įrodymus, aukštesnysis teismas pažymi, kad įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo, o ne šalių prerogatyva, o ta aplinkybė, kad bylą išnagrinėjęs teismas įrodymus vertina kitaip, negu apeliantas, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas jo atžvilgiu buvo šališkas.

Apygardos teismo vertinimu faktinės įvykio aplinkybės byloje nustatytos teisingai, įrodymai surinkti ir įvertinti nepažeidžiant procesinių normų reikalavimų, teismo išvados dėl R. V. kaltės motyvuotos ir pagrįstos.

Aukščiau paminėti įrodymai ir rašytinė bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad R. V. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, jo veiksmai pagal ATPK 1241 str. 7 d. ir ATPK 126 str. 4 d. kvalifikuoti teisingai, nuobaudos paskirtos ir subendrintos nepažeidžiant ATPK 30, 302, 33  straipsnių reikalavimų, paskirta  galutinė nuobauda yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams įgyvendinti (ATPK 20 str.), todėl daroma išvada, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir administracinio teisės pažeidimo bylą pažeidėjo atžvilgiu nutraukti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas                                                                                                                           Kęstutis Dargužis