Civilinė byla Nr. 2A-257-262/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17880-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.13; 14.1; 14.3.11; 14.3.17; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Ž. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. J. patikslintą ieškinį atsakovui H. Abbe Pharma GmbH atstovybei dėl neteisėto atleidimo iš darbo, darbo užmokesčio ir kitų išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi  civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė: pripažinti, kad ieškovė buvo atleista iš darbo neteisėtai, negrąžinat ieškovės į darbą, nes jai bus sudarytos nepalankios sąlygos toliau dirbti, pripažinti kad ieškovei neteisėtai buvo nustatyta prastova, pripažinti 2011-10-18 įsakymą Nr. 1110-1 „Dėl drausminės nuobaudos Ž. J. skyrimo“ ir 2011-10-18 įsakymą Nr. 1110-2 „Dėl atsiskaitymo su Ž. J. nutraukus darbo sutartį“ negaliojančiais, priteisti 7434,70 Lt už 2011 m. rugsėjo 1-19 d. dirbtas darbo dienas, priteisti iš atsakovo 45720,36 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011-09-19 iki 2012-02-01, priteisti iš atsakovo 571,90 Lt už kiekvieną dieną už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojant nuo 2012-01-01 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos,  priteisti iš atsakovo 48268,36 Lt išeitinę išmoką (keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio), priteisti 38960,11 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, bei visas bylinėjimosi išlaidas, sprendimą nukreipti vykdyti skubiai.

Nurodė, kad ieškovė 2003-07-01 su atsakovo atstovybe sudarė darbo sutartį Nr. 1, kuria ieškovė įsidarbino medicinos atstovės pareigose. 2011-09-19 atsakovas žodžiu ir elektroniniais laiškais kitus atsakovo darbuotojus informavo, kad ieškovė yra atleista iš užimamų pareigų. Ieškovė iš darbo buvo atleista neteisėtai, nesant tam jokio teisinio pagrindo, taip pat nesilaikant DK nuostatų. T.y. pati griežčiausia drausminė nuobauda- atleidimas iš darbo ieškovei buvo paskirtas, nenustačius DK 235 str. 2 d. 7 p. apibrėžtų veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba išvaistymo požymių; ieškovės jos kelionės už atsakovo lėšas negali būti kvalifikuojamos kaip savavališki veiksmai DK 235 str. 2 d. 4 p. prasme.

Atsakovas ieškinio nepripažino.

Nurodė, kad ieškovė piktnaudžiavo savo teisėmis, veikė priešingai darbdavio interesams ir be teisėto pagrindo naudojosi atsakovo lėšomis, kas leidžia konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Atsakovas, nustatęs tęstinio pobūdžio pažeidimus, prarado pasitikėjimą ieškove kaip darbuotoja ir pagrįstai skyrė jai drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies: ieškovei iš atsakovo priteista 38 539,57 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 7475,35 Lt skolos; kita ieškinio dalis atmesta; atsakovui iš ieškovės priteista 979 Lt bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo valstybei priteista 1380 Lt žyminio mokesčio.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nustatė, kad ieškovė iš darbo buvo atleista teisėtai- ieškovė nebuvo lojali darbdaviui, netausojo jo turto ir savavališkai atliko veiksmus, kurių pagal darbines funkcijas atlikti neturėjo, o tai pagal DK 235 str. 2 d. 4 p. kvalifikuotina kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo: Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimą iš dalies panaikinti (dalyje, kurioje atsisakyta pripažinti ieškovės atleidimą neteisėtu, pripažinti, kad ieškovei prastova nustatyta neteisėtai, panaikinti įsakymą dėl drausminės nuobaudos paskyrimo, priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir priteisti išeitinę išmoką (patikslinto ieškinio reikalavimų 1-7 punktai)) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo: pripažinti, kad ieškovė buvo atleista iš darbo neteisėtai, negrąžinant ieškovės į darbą, nes ieškovei bus sudarytos nepalankios sąlygos toliau dirbti; pripažinti, kad ieškovei neteisėtai buvo nustatyta prastova; pripažinti 2011 m. spalio 18 d. Įsakymą Nr. 1110-1 „Dėl drausminės nuobaudos Ž. J. skyrimo“ ir 2011 m. spalio 18 d. Įsakymą Nr. 1110-2 „Dėl atsiskaitymo su p. Ž. J. nutraukus darbo sutartį“ negaliojančiais; priteisti 7434,70 Lt už 2011 m. rugsėjo 1 - 19 d. dirbtas darbo dienas; priteisti iš atsakovo 45 720,36 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. vasario 1 d.; priteisti iš atsakovo 571,90 Lt už kiekvieną dieną už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojant nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš atsakovo 48 268,36 Lt išeitinę išmoką (keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio); priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas; sprendimą nukreipti vykdyti skubiai.

Nurodė, kad teismas priėmė sprendimą nevisapusiškai ir neobjektyviai išsiaiškinęs ir įvertinęs bylos faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarčių nutraukimą, prastovos paskelbimą bei drausminių nuobaudų skyrimą, ir įrodinėjimą procese reglamentuojančias teisės normas. Manome, kad teismas padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl sprendimas dalyje, kurioje atsisakyta tenkinti ieškinį, naikintinas ir toje dalyje priimtinas naujas sprendimas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes bei įrodymus ir dėl to padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog atsakovas turėjo pagrindą atleisti ieškovę iš užimamų pareigų dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

DK 124 str. 1 d. 1 p. nurodyta, jog darbo sutartis baigiasi ją nutraukus LR Darbo kodekso ir kitų įstatymų pagrindais. Ieškovė teigia, kad faktiškai darbo sutartis su ja buvo nutraukta DK 129 str. pagrindu darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojos kaltės, nuo 2011-09-19 nes apie jos atleidimą žodžiu ar elektroniniais laiškais buvo informuota ji pati, kiti darbuotojai ir klientai, o pagrindų atleisti ją už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie ieškovės argumentai yra nepagrįsti. Tokie atsakovo veiksmai neatitinka DK 129 str. numatytų darbo sutarties nutraukimo sąlygų, nes vien tik ta aplinkybė, jog darbdavys išreiškė savo išankstinę poziciją dėl tolesnio ieškovės darbo pas atsakovą, savaime negali sąlygoti darbo santykių pasibaigimo teisine prasme. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, nuo 2011-09-19 buvo vertinama atsakovo veikla, atliekamas finansinis patikrinimas. Kadangi ieškovė yra buvusio atsakovo vadovo R. J. sutuoktinė, atsakovui kilo įtarimų, kad ji gali būti susijusi su darbovietėje nustatytais pažeidimais. Taigi, įstatymų nustatyta tvarka konstatavus pažeidimus, ieškovė buvo pagrįstai atleista iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. nepažeidžiant DK nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos.

Tai, kad darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo nesibaigė 2011-09-19, o tęsėsi iki 2011-10-18, patvirtina aplinkybė, jog ieškovei buvo mokamas dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio atlygis dėl prastovos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius ieškovės ir atsakovo darbo santykių tęstinumą prastovos laikotarpiu (nes buvo vertinami darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, susirašinėjimas), taip pat faktines aplinkybes dėl prastovos būtinumo (informacijos atkūrimas ieškovės darbiniame kompiuteryje ir atsakovo duomenų bazėje, atsakovo veiklos patikrinimas siekiant išsiaiškinti ieškovės vaidmenį bei dalyvavimą paaiškėjusiuose pažeidimuose, nebuvimas galimybės suteikti kito darbo ieškovei, kietojo disko vagystė). Nors ieškovė teigia, kad prastova  fiktyvi, kad ji buvo įforminta „atbuline data“, tačiau ieškovė nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.).

Ieškovė nurodo, jog drausminė atsakomybė jai pritaikyta neesant drausminės atsakomybės pagrindo- darbo drausmės pažeidimo, taip pat pažeidžiant drausminės nuobaudos skyrimo tvarką.

Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas (DK 234 str.). Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 str. 1 d.). Teismo nuomone šiurkščiais darbo pareigų pažeidimas laikytini tiek DK 235 straipsnio 2 dalies 1-10 punktuose nurodyti pažeidimai, tiek kiti nusižengimai, kurie pagal savo pobūdį, pasekmes, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotini kaip nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka (DK 235 str. 2 d. 11 p.). Tam, kad nusižengimą, kuriuo pažeidžiamos darbo pareigos ar tvarka, būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų, nėra būtina nustatyti, patyrė dėl to darbdavys realios žalos, ar ne. Šiurkštus darbo drausmės pažeidimas gali sukelti ir kitokių neigiamų padarinių - darbdavys gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar darbo tvarką pažeidusiu darbuotoju, be to, reali žala darbdaviui dėl darbuotojo šiurkštaus nusižengimo gali atsirasti ir vėliau.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog drausminė nuobauda jai buvo paskirta neteisėtai, nes nėra nustatyti DK 235 str. 2 d. 7 p. apibrėžti veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba išvaistymo požymiai, taip pat jos kelionės už atsakovo lėšas negali būti kvalifikuojamos kaip savavališki veiksmai DK 235 str. 2 d. 4 p. prasme.

Teismo nuomone tokie ieškovės teiginiai yra nepagrįsti. Iš 2011-11-18 įsakymo Nr. 1110-1 Dėl drausminės nuobaudos Ž. J. skyrimo matyti, kad ieškovei griežčiausia drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo buvo skirta tuo pagrindu, jog ji prarado darbdavio pasitikėjimą, pasinaudojo darbdavio lėšomis vykdama į asmeninio pobūdžio keliones įforminant tai komandiruotėmis, taip pat neperdavė darbdaviui 9 500 Lt vertės MAXIMA LT dovanų čekių. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu aiškinantis dovanų čekių gavimo bei panaudojimo aplinkybes, ieškovės paaiškinimai šiuo klausimu buvo nenuoseklūs. Iš bylos aplinkybių matyti, kad atsakovui priklausantys 9 500 Lt vertės dovanų čekiai be teisėto pagrindo liko ieškovės dispozicijoje net ir po jos atleidimo iš darbo ir atsakovui šių čekių ji negrąžino. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog minėtus čekius būtų panaudojusi atsakovo pavedimu ir interesais.

Ieškovė nepateikė jokių jos teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str.), jog kelionės, kurias atsakovas laikė išimtinai asmeninio pobūdžio, buvo tarnybinės. T.y. ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tarnybinėmis komandiruotėmis vadinamų kelionių tikslus, konkrečių renginių programų, ataskaitų ir pan. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog visos kelionės vyko išimtinai atsakovo sąskaita. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog 2011 m. kelionės į Italiją, Angliją, Prancūziją, Tailandą negali būti laikomos darbinėmis komandiruotėmis, o darbdavys turėjo pakankamai duomenų, kurie buvo pagrindas prarasti pasitikinėjimą darbuotoja.

Ieškovė taip pat teigia, kad atsakovas pažeidė DK 241 str. numatytą drausminės nuobaudos skyrimo terminą, nes apie darbines keliones atsakovui buvo žinoma. Toks Ieškovės teiginys neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, o būtent: 2011-09-19 atšaukus atsakovo vadovą iš pareigų, buvo pradėtas atstovybės veiklos patikrinimas, kurį atliekant buvo konstatuoti ieškovės darbo pažeidimai. Ieškovei reikalavimai pasiaiškinti buvo pateikti du kartus, po to, kai tik paaiškėjo jos darbo drausmės pažeidimai, t. y. 2011-09-30 ir 2011-10-14. Kaip matyti iš bylos dokumentų, įsakymas skirti drausminę nuobaudą išleistas 2011-10-18, nepraėjus mėnesiui po to, kai pradėtas Atstovybės veiklos patikrinimas ir pažeidimai paaiškėjo. Todėl ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad atsakovas nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo procedūros.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes bei įrodymus ir dėl to padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog atsakovas turėjo pagrindą atleisti ieškovę iš užimamų pareigų dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų. Todėl naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra jokio pagrindo.

Apeliacinį skundą atmetus spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui klausimas. Atsakovas pateikė prašymą bei patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus (t. 2, b.l. 171-179). Tačiau, atsakovo patirtos išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą ženkliai viršija  2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme Nr. 1R-85 nurodytą maksimalų apmokėjimo už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydį. Todėl teismas atsakovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas mažina iki šiuo įsakymu rekomenduojamos maksimalios sumos- 1500 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui H. Abbe Pharma GmbH atstovybei iš ieškovės Ž. J. 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                         Natalja Cikoto

                                                                      Ona Gasiulytė

                                                                      Vidas Stankevičius