Civilinė byla Nr. e2-6686-675/2021

Teisminio proceso Nr. 2-49-3-00709-2021-9 

Procesinio sprendimo kategorija:

 (S)

1.3.7.5.1;1.3.7.7;1.3.9.2.2;3.2.6.1;

VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 23 d.

Ukmergė

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų teisėja Regina Nenortienė,

             sekretoriaujant Jolantai Maleronkienei,

             dalyvaujant ieškovo UAB „Tuvlita“ atstovui advokatui D. B.,

             atsakovui V. K., jo atstovei advokato padėjėjai D. V.,

              viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Tuvlita“ ieškinį atsakovui V. K., tretysis asmuo  Lietuvos transporto saugos administracija dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme 

n u s t a t ė :

Ieškovas ieškiniu prašo išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir pripažinti atsakovo V. K. 2019-06-13 atleidimą iš darbo pas ieškovę UAB „Tuvlita“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą (darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas) teisėtu ir A. V. K. reikalavimus ieškovei UAB „Tuvlita“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, išieškojimo, darbo užmokesčio dydžio skirtumo išieškojimo, šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacijos išieškojimo ir neturtinės žalos atlyginimo - atmesti kaip nepagrįstus, priteisti bylinėjimosi išlaidas 

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad V. K. 2021-04-22 kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau tekste - Darbo ginčų komisija) su prašymu dėl praleisto termino prašymui išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės pateikti atnaujinimo, darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo ir atleidimo iš darbo UAB „ Tuvlita“ pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, išieškojimo, darbo užmokesčio dydžio skirtumo išieškojimo, šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacijos išieškojimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Savo prašymą Darbo ginčų komisijai V. K. iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021-04-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021 patenkino jo, kaip pareiškėjo skundą ir panaikino Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“, kurio pagrindu 2019-06-13 buvo nutraukta tarp V. K. ir UAB „Tuvlita“ sudaryta darbo sutartis (pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą - kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas). Darbo ginčų komisija 2021-05-19 darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)8078 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė V. K. prašymą tenkinti iš dalies: Pripažinti ieškovo V. K. atleidimą iš darbo pas atsakovę UAB „ Tuvlita“ nuo 2019-06-13 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą (darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas) neteisėtu, negrąžinant ieškovo V. K. į darbą pas atsakovę UAB „ Tuvlita“; Pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę ir konstatuoti, kad darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovo V. K. ir atsakovės UAB „Tuvlita“ nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 6 dalį šiuo Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; Išieškoti ieškovo V. K. naudai iš atsakovės UAB „Tuvlita“ 18928,32 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (nuo 2019-06-13), bet ne ilgiau kaip už vienus metus (DK 218 straipsnio 4 dalis). Suma su privalomais mokesčiais; Išieškoti ieškovo V. K. naudai iš atsakovės UAB „Tuvlita“ 9464,16 Eur kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas. Suma su privalomais mokesčiais; Atmesti ieškovo V. K. prašymą likusioje dalyje. Sprendimą dėl ieškovo V. K. atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą (darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas) pripažinimo neteisėtu Darbo ginčų komisija priėmė remdamasi tuo, kad Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021-04-07 sprendimu buvo pripažintas neteisėtu. Darbo ginčų komisijos 2021-05-19 sprendime taip pat yra nurodyta, kad išnagrinėjus darbo ginčą dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo bei vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis išieškojus pinigines sumas, susijusias su ieškovo darbo santykiais, iš atsakovės UAB „ Tuvlita“, atsakovė UAB „Tuvlita“ turi teisę regreso tvarka kreiptis į Lietuvos transporto saugos

administraciją dėl darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančių organų sprendimu ieškovui priteistų ir išmokėtų sumų kompensavimo. 

               DK 231 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus.  Ieškovė ir Atsakovas 2008-03-03 sudarė darbo sutartį Nr. 267 (toliau tekste - Darbo sutartis), kuria Atsakovas buvo priimtas dirbti į kontrolieriaus pareigas, kelių transporto priemonių apžiūrų atlikimui. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 58 dalyje nustatyta, kad privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros kontrolierius - tai privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros įmonėje dirbantis asmuo, turintis Susisiekimo ministerijos arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka suteiktą teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punkte į tvirtinta, kad Susisiekimo ministerija ar jos įgaliota institucija suteikia įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, darbuotojams teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą, šią teisę sustabdo, atnaujina, panaikina. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras 2008-01-21 priėmė įsakymą Nr. 3-13 „Dėl saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“, kurio 2.13 papunkčiu Lietuvos transporto saugos administracijai buvo priskirti įgaliojimai suteikti įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, darbuotojams teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą, šią teisę sustabdyti, atnaujinti, panaikinti. Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ už labai sunkų kontrolieriaus darbo pažeidimą Atsakovui buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2018-02-08 įsakymu Nr. 3-59 patvirtinto „Reikalavimų įmonėms, atliekančioms motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, ir teisės atlikti motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą suteikimo, sustabdymo, sustabdymo panaikinimo ir šios teisės panaikinimo tvarkos aprašo“ 56 punkte nustatyta, jog draudžiama atlikti apžiūrą įmonėms ir fiziniams asmenims, jeigu teisė atlikti apžiūrą yra panaikinta ar sustabdyta. DK 60 straipsnyje yra reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas nesant darbo sutarties šalių valios. DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo, kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. DK 60 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbdavys, gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą priežastį patvirtinantį dokumentą ar kitaip apie ją sužinojęs, privalo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo dokumento gavimo ar sužinojimo dienos nutraukti darbo sutartį. Ieškovė 2019-06-12 iš Lietuvos transporto saugos administracijos gavo pranešimą apie tai, kad Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ UAB „ Tuvlita“ kontrolieriui V. K. panaikinama teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Kaip šio panešimo priedas, Ieškovei buvo atsiųstas ir Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ nuorašas. Vadovaujantis Lietuvos transporto saugos administracijos 2019-06-12 pateiktais dokumentais ir vykdant įstatyme (DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 60 straipsnio 2 dalis) įtvirtintą darbdavio pareigą nutraukti darbo sutartį, Atsakovė 2019-06-12 priėmė įsakymą, kurio pagrindu nuo 2019-06-13 nutraukė su atsakovu sudarytą Darbo sutartį. Teisiniu požiūriu yra akivaizdu, kad 2019-06-12 priimdama įsakymą ir jo pagrindu nuo 2019-06-13 nutraukdama su Atsakovu Darbo sutartį Ieškovė veikė teisėtai ir pagrįstai. Todėl ir Atsakovo atleidimas iš darbo pagal tuo metu galiojusį Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ buvo teisėtas ir pagrįstas. Šiame kontekste pažymėjo, kad Lietuvos transporto saugos administracija yra viešojo administravimo subjektas. Šiai bylai aktualus Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ įsigaliojo nuo jo priėmimo. T. I., vadovaudamasi tuo metu galiojančiu Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus įsakymu ir vykdydama įstatyme (DK) darbdaviui nustatytą pareigą (o ne savo valia) teisėtai bei pagrįstai nuo 2019-06-13 nutraukė su Atsakovu sudarytą Darbo sutartį. Tik po beveik dviejų metų nuo Darbo sutarties nutraukimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021-04-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021 patenkino Atsakovo skundą ir panaikino Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas įsigaliojo nuo jo priėmimo, t. y. 2021-04-07, tik tada ir neteko galios šiuo teismo sprendimu panaikintas Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 įsakymas Nr. 2BE-185 „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“. Atsižvelgiant į tai konstatavo, kad faktinė ir teisinė situacija, buvusi Darbo sutarties nutraukimo metu, t. y. 2019-06-13. pasikeitė tik 2021-04-07. Be to, ypač pabrėžė, kad Darbo sutarties nutraukimo metu buvusios faktinės ir teisinės situacijos pasikeitimas yra nulemtas ne ieškovės neteisėtų veiksmų bei kaltės, o trečiojo asmens - Lietuvos transporto saugos administracijos -veiksmų, susijusių su 2019-06-06 įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ priėmimo neteisėtumu. DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymu nustatyta tvarka, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Kadangi Darbo sutarties nutraukimo metu (2019-06-13) Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ buvo galiojantis ir nebuvo nuginčytas, todėl atsižvelgiant į DK 218 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra pagrindo konstatuoti, kad Darbo sutarties nutraukimo metu (2019-06-13) nebuvo teisėto pagrindo ją nutraukti. T. D. ginčų komisijos sprendimas tik 2021-04-07 pasikeitusią faktinę ir teisinę situaciją pritaikyti praeityje (2019-06-13) susiklosčiusiems teisiniams santykiams, ir dėl tokio situacijos pasikeitimo nesant jokių Ieškovės neteisėtų veiksmų bei kaltės, pripažinti Atsakovo atleidimą iš darbo (2019-06-13) neteisėtu ir priteisti iš Ieškovės Atsakovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (nuo 2019-06-13), taip pat kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas, akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo teisiniams principams. Nagrinėjamoje byloje taip pat aiškiai matyti, kad Atsakovo inicijuotas darbo ginčas yra išvestinis. Pagrindinis ginčas yra administracinis ginčas, kurį Atsakovas administraciniame teisme inicijavo prieš Lietuvos transporto saugos administraciją dėl jos direktoriaus 2019-06-06 įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“. Šis Atsakovo inicijuotas administracinis ginčas buvo nagrinėjamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad administracinis ginčas - tai asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas. To paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte taip pat nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Šiame kontekste konstatuotina, kad savo teisę į žalos atlyginimą dėl viešojo administravimo subjekto - Lietuvos transporto saugos administracijos - neteisėtų veiksmų (susijusių su Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 priimtu į sakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“) Atsakovas turėjo spręsti ne pagal darbo teisės normas (reikšdamas reikalavimą darbdaviui), o pagal administracinės teisės normas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi atsakomybės už priimtus sprendimus principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, vykdydamas administracinį reglamentavimą ar priimdamas administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už administracinio reglamentavimo ar priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje imperatyviai nurodoma, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, reglamentuojančiame atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, yra nurodyta: 1. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.; 2. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas.; 3. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).; 4. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Aiškindamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsni o ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsni o normas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinti bendrieji civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pagrindai. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu: - valstybei pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl bet kurio viešosios teisės subjekto bet kurių neteisėtų veiksmų, tiesiogiai darančių įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams; -ši valstybės pareiga atsiranda nepaisant darbuotojų kaltės; -pagrindas atsakomybei atsirasti -tai, kad viešosios teisės subjektai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018-03-08 nutarimas). Už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, teisinius pagrindus, ypatumus, apimtį, teisės į tokios žalos atlyginimą įgyvendinimą, yra visiškai aišku, kad Darbo ginčų komisijos sprendime išdėstyta pozicija, jog išnagrinėjus darbo ginčą dėl V. K. atleidimo iš darbo teisėtumo bei vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis išieškojus pinigines sumas, susijusias su V. K. darbo santykiais, iš UAB „Tuvlita“, UAB „Tuvlita“ turi teisę regreso tvarka kreiptis į Lietuvos transporto saugos administraciją dėl darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančių organų sprendimu ieškovui priteistų ir išmokėtų sumų kompensavimo, nėra nei teisinga, nei teisiškai pagrįsta. Nors, kaip minėta, įstatymai numato specialų teisinį reguliavimą (lex specialis), susijusį su atsakomybe už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, ir teisės į tokios žalos atlyginimą įgyvendinimą, Darbo ginčų komisija savo sprendimu iš esmės nusprendė, kad Ieškovė priverstiniu būdu turi tapti trečiojo asmens - Lietuvos transporto saugos administracijos - kreditoriumi, ir savo lėšomis atlyginti žalą, atsiradusią dėl Lietuvos transporto saugos administracijos priimto sprendimo (įsakymo), kuriuo Atsakovui buvo panaikinta specialioji teisė - atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Tokia Darbo ginčų komisijos pozicija, be kita ko, užprogramuoja ir papildomus teisinius procesus (galimai ir teisminius), susijusius su išmokėtų sumų išieškojimu regreso tvarka, taip pat reikalauja papildomų Ieškovės administracinių ir finansinių resursų, ir t.t. Nors, kaip jau buvo minėta, Atsakovui inicijavus administracinį ginčą su Lietuvos transporto saugos administracija administraciniame teisme, jame galėjo ir turėjo būti išspręstas ir žalos atlyginimo klausimas, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (17 straipsnio 1 dalies 3 punktas) būtent administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Tokia Darbo ginčų komisijos pozicija, kuomet žalą turi atlyginti ne tiesiogiai ją padaręs asmuo, o kitas asmuo (ir po to pastarasis turi regreso tvarka išsireikalauti išmokėtas sumas iš žalą padariusio asmens), niekaip nedera ir su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad konstitucinis teisingumo principas suponuoja inter alia tai, kad žalą turi atlyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo (Konstitucinio Teismo 2010-02-03 nutarimas). Šiuo gi atveju Ieškovė nėra ir negali būti laikoma atsakinga už jokius Lietuvos transporto saugos administracijos Atsakovo atžvilgiu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus (įskaitant ir Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 i sakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Atsakovui buvo panaikinta specialioji teisė -atlikti privalomąją techninę apžiūrą). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad DK apie regreso galimybę yra kalbama tik vienu atveju: DK 77 straipsnyje yra numatyta, kad už laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo padarytą žalą laikinas darbuotojas atsako laikinojo įdarbinimo įmonei regreso tvarka, jeigu suteikiant galimybę dalyvauti laikinajam darbuotojui įrodoma jo kaltė ir padarytos žalos dydis. Atsižvelgiant į išdėstytą konstatavo, kad Darbo ginčų komisija neteisingai išsprendė darbo bylą Nr. (duomenys neskelbtini) bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

            Ieškovo UAB „Tuvlita“ atstovas advokatas D. B. teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį patenkinti. Papildomai nurodė, kad atsakovas darbe galėtų vykdyti transporto priemonių techninę priežiūrą, šias funkcijas jam reikalinga turėti specialiąją teisę. Vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl specialiosios teisės esmės 33 ir 36 p. Specialiosios teisės turėjimas yra būtinoji sąlyga. Buvo atliktas patikrinimas ir nustatyta, kad atsakovas nenustatė didelių trūkumų atlikdamas techninę priežiūrą. Atsakovas padarė šiurkščius pažeidimus, buvo surašytas ANK protokolas. Lietuvos transporto saugos administracijai priėmus įsakymą, kurį gavo 2019-06-12, ir panaikinus specialiąją teisę, atsakovas buvo atleistas iš darbo. Pažymėjo, kad įsakymas įsiteisėjo iš karto ir ieškovas turėjo atleisti atsakovą iš darbo pagal DK 60 str. 1 d. 2 p. Asmuo negali vykdyti techninės apžiūros neturėdamas šios teisės. Vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad įsakymas dėl specialiosios teisės atėmimo priimtas neteisėtai. Darbo sutartis nutraukimą lėmė priimtas įsakymas dėl specialiosios teisės atėmimo. Mano, kad atsakovas turėjo kreiptis dėl žalos atlyginimo iš įsakymą priėmusios institucijos, o ne iš ieškovo. Jei neteisėtą veiksmą atliko viešosios teisės subjektas, mano, kad tokiu atveju žalą turi atlyginti šis subjektas.  Teismo prašo pripažinti, kad 2019-06-13 darbo sutarties nutraukimas teisėtas pagal DK 60 str.

                Atsakovas V. K. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškovo ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad pagal 2008 m. kovo 3 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas dirbo Ieškovo UAB „Tuvlita“ privalomosios techninės apžiūros kontrolieriaus pareigose. 2018 m. liepos 12 d. Atsakovo atžvilgiu buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo konstatuota, kad Atsakovas įvykdė administracinį nusižengimą, už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - LR ANK) 440 str. 2 d. Nepraėjus ne mėnesiui po minėto administracinio nusižengimo protokolo surašymo, dar tik nagrinėjant bylą teisme, Lietuvos transporto saugos administracija (toliau - LTSA) 2018 m. rugpjūčio 8 d. raštu Atsakovo darbdaviui Ieškovui UAB „Tuvlita“ konstatavo, kad šis padarė administracinį nusižengimą, ko pasėkoje Ieškovas 2018 m, rugpjūčio 9 d. nubaudė Atsakovą drausmine nuobauda t.y. neišmokėjo 100 proc. darbo užmokesčio priedo už 2018 m. liepos mėn. rezultatus, nuo 2018-08-10 iki 2019-08-09 sustabdė kaupiamojo draudimo sutarties galiojimą, paskyrė laikinai eiti budinčio kontrolieriaus pareigas, atliko neeilinį darbo vertinimą, negana to Atsakovas laikotarpyje nuo 2018-10-15 iki 2018-12-11 buvo net du kartus tikrintas (pridedamas UAB „Tuvlita“ direktoriaus įsakymas su priedais), nepaisant to kad neturėjo svarių pažeidimo padarymo įrodymų - nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini). kuriuo buvo nutarta. jog pastarasis vis gi padarė administracini nusižengimą, numatytą LR (duomenys neskelbtini) str., 2 d. skiriant baudą, administracinio nusižengimo byloje ROIK: (duomenys neskelbtini)buvo priimtas tik 2018 m. rugsėjo 19 d. t.y. daugiau nei po mėnesio. Be to šis nutarimas buvo apskųstas. 2019 m. sausio 25 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai administracinio nusižengimo byloje Nr. 11-37-240/2019 priėmė sprendimą panaikinti minėtą, 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną V. K. atžvilgiu nutraukti (tad ir 2019 m. sausio 25 d. sprendimas parodė, kad UAB „ Tuvlita“ sprendimas nubausti Atsakovą buvo nepagrįstas ir tik Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-134-594/2019 panaikinus Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutarimą ir 2019 m. sausio 25 d. nutarimą palikus galioti t.y. daugiau nei po 7 mėnesių po UAB „Tuvlita“ įsakymo priėmimo atsirado teisinis pagrindas „nubausti“ V. K.. 2019 m. gegužės 13 d. buvo gautas pranešimas apie LTSA vykdomą tyrimą. 2019 m. birželio 12 d. buvo gautas 2019 m. birželio 6 d. pranešimas apie LTSA baigtą tyrimą bei 2019 m. birželio 6 d. LTSA direktoriaus įsakymas dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo, ko pasekoje 2019 m. birželio 13 d. Atsakovas buvo nubaustas ketvirtą kartą. Jis atleistas iš darbo UAB „Tuvlita“  UAB „Tuvlita“ generalinio direktoriaus 2019 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)dėl darbo sutarties nutraukimo), kadangi LTSA direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymas, kuriuo pagrindu Atsakovas buvo atleistas iš darbo, yra nepagristas ir neteisėtas, prieštaraujantis esminiams teisės principams. priimtas pažeidžiant esminius viešojo administravimo principus. Atsakovas 2019 m. liepos 5 d. jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinės bylos Nr. el-4312-541/2019) ir 2019 m. liepos 12 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau — Komisija) su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės - pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti Pareiškėją į buvusį darbą, priteisti Pareiškėjo naudai iš UAB „Tuvlita“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki faktinio darbuotojo grąžinimo į darbą dienos, nepraleidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - LR DK) 220 str. numatyto kreipimosi termino. Komisija 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)13470 atsisakė nagrinėti V. K. prašymą, nurodant, kad: „<...>darbo ginčų komisija turi pagrindą konstatuoti, kad išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai darbo bylos negali tol kol Vilniau apygardos administracinis teismas nepriims sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4312-514/2019. Be to, darbo ginčų komisija siekia išvengti prieštaringų sprendimų, priimamų atskirose institucijose tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko. Darbo ginčų komisija, pažymi kad Vilniaus administracinio teismo sprendimas šioje byloje turėtų esmine reikšmę darbo ginču komisijos priimamam sprendimui“ Dėl aukščiau nurodytų Komisijos motyvų Atsakovas šio sprendimo neskundė, laukė bylos baigties. Lietuvos vyriausias administracinis teismas galutiniu neskundžiamu 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021 tenkino apeliacinį skundą - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: V. K. skundą patenkino, panaikino Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymą „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ Nr. 2BE-185. kaip neteisėtą iš esmės, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, kas suponuoja, kad ir_Ieškovo įsakymas dėl atleidimo iš darbo, priimtas 2019 m. birželio 6 d. neteisėto įsakymo pagrindu, yra taip pat neteisėtas ir nepagrįstas. Remiantis galutiniu 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu, LR DK 220 str. 2 d. nuostatomis, Atsakovas 2021 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Komisiją prašydamas atnaujinti praleista terminą prašymui pateikti ir išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės bei pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti jo naudai iš UAB „Tuvlita“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (LR DK 218 str.), priteisti jo naudai iš UAB „Tuvlita“ atlyginimo, kuris buvo gaunamas UAB „Tuvlita“—ir pastarojo gaunamo naujame darbe UAB „Rokiškio pieno gamyba“ skirtumą, priteisti kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Komisija išnagrinėjusi bylą 2021 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 078 (toliau - Sprendimas), kuriuo tenkino Atsakovo prašymą iš dalies t.y. pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinant pastarojo į darbą; pakeitė atleidimo iš darbo formuluotę ir konstatavo, kad darbo sutartis sudaryta tarp ginčo šalių nutraukta pagal LR DK 218 str. 6 d. šiuo Sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; išieškojo V. K. naudai iš UAB „Tuvlita“ 18 928,32 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, bet ne ilgiau kaip vienerius metus; išieškojo V. K. naudai iš UAB „Tuvlita“ 9 464,16 Eur kompensaciją; likusioje dalyje prašymą atmetė. Nesutinka su Ieškovo argumentu, kad Ieškovas priimdamas 2019 m. birželio 12 d. įsakymą ir jo pagrindu nuo 2019 m. birželio 13 d. nutraukdamas su Atsakovu darbo sutartį veikė teisėtai ir pagrįstai, o neva Komisijos Sprendimas prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, kadangi kaip nurodyta aukščiau įsakymas nutraukti darbo sutartį priimtas LESA 2019 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini)pagrindu, kuris Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo galutiniu, neskundžiamu 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021 buvo pripažintas neteisėtu iš esmės. Aplinkybes dėl darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo patvirtino ir Komisija Sprendime visiškai pagrįstai nurodydama, jog Atsakovas iš darbo atleistas atsižvelgiant į LTSA 2019 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini)bei juo vadovaujantis, o Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus minėtą įsakymą neteisėtu konstatuotina, kad Atsakovui speciali teisė atlikti savo pareigas panaikinta neteisėtai, todėl Ieškovas tuo pačiu nutraukė darbo sutartį su Atsakovu pagal DK 60 str. 1 d. 2 p. neteisėtai. Be to pastebėjo, kad priešingai nei nurodo Ieškovas, neva šis po šiuo metu panaikinto įsakymo priėmimo privalėjo atleisti Atsakovą remdamasis LR DK 60 str. 1 d. 2 p. pagrindu, nei pačiame įsakyme, nei tuo metu galiojusiame teisiniame reguliavime nebuvo numatyta imperatyvi pareiga privačiam subjektui t.y. Ieškovui nutraukti darbo santykius po to, kai techninių apžiūriu kontrolieriui yra panaikinama teisė atlikti techninę apžiūrą, ką akcentavo ir Lietuvos transporto saugos administracija atsiliepime į ieškinį nurodydama, kad: „<...> DK 60 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo, kai darbuotojui įstatymu nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikra darbą ar eiti tam tikras pareigas< „<..>Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau - S&4KJ) 10 str. / d. 6 p. įtvirtinta, kad „Susisiekimo ministerija ar jos įgaliota institucija suteikia įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrų darbuotojams teist atlikti privalomąją techninį apšiūrą, šią teisę sustabdo, atnaujina, panaikina“<...> Vadovaujantis SEAKĮ 10 str. 1 d., Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras 2008-01 -21 priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“, kurio 2.13 pap. Administracijai buvo priskirti įgaliojimai suteikti įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, darbuotojams teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą, šią teisę sustabdyti, atnaujinti, panaikinti.<..> SEAKĮ 2 str. 58 p. įtvirtinta Privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros kontrolieriaus sąvoka, kuri numato, kad tai yra privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros įmonėje dirbantis asmuo, turintis Susisiekimo ministerijos arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka suteiktą teisę atlikti privalomąją techninę apšiūrą.“„<„>Nei SEAKĮ nei aukščiau šiame atsiliepime minėtas Aprašas neįtvirtina Teisės atlikti privalomąją transporto priemonių techninę apšiūrą sąvokos. Visgi, kaip matyti iš aukščiau pateikto teisinio reguliavimo, reglamentuojančio aspektus, susijusius su privalomąja technine apšiūra, nei vienoje nuostatoje (iškaitant, bet neapsiribojant aukščiau paminėtomis) nėra minima, kad tai laikytina specialiąja teise, vartojama tik bendroji sąvoką teisė. „Tik ANK yra reglamentuojamas specialiosios teisės atėmimas. ANK 28 str. 1 d. numatyta, kad <..> Kaip matyti iš pacituotos normos turimo, ANK iš esmės įtvirtina baigtinį sąrašą teisių, kurios yra laikytinos specialiosiomis teisėmis—jų tarpe teisė atlikti privalomąją technine apžiūrą nėra paminėta. Neesant tokio įpareigojimo nedelsiant nutraukti darbo sutartį, kai yra panaikinama teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Ieškovės skubotai atliktas Darbo sutarties nutraukimas Administracijai nėra suprantamas. Administracijos įsakymą Atsakovas turėjo teisę apskųsti per 1 (vieną) mėnesį nuo Administracijos įsakymo įteikimo asmeniui dienos<...> Ieškovė tiesiog pasinaudojo susiklosčiusia situacija kaip galimybe atleisti jai dėl tam tikrų priežasčių netinkantį darbuotoją<..>Administracija pritaria policijai, kad Atsakovo atleidimas buvo neteisėtai..>“ ir kt. Nesutinka ir su Ieškovo nepagrįstais, paremtais šiai bylai neaktualia, neanalogiška teismų praktika, teiginiais, kad V. K. reikalavimai UAB „Tuvlita“ yra nepagrįsti dėl to, kad nėra pastarojo kaltės dėl darbo sutarties nutraukimo, o visas pretenzijas, susijusias su galimai neteisėtu atleidimu iš darbo, reikėjo reikšti LTSA, kad Atsakovas teisę į žalos atlyginimą dėl LTSA neteisėtų veiksmų turėjo spręsti ne pagal darbo teisės normas, o pagal administracinės teisės normas. Taigi, priešingai nei nurodo Ieškovas esminė žala kilo būtent dėl Ieškovo veiksmų t.y. neteisėto atleidimo iš darbo. UAB „Tuvlita“ buvo tinkamas atsakovas darbo ginčo byloje, kadangi kaip minėta aukščiau pagal 2008-03-03 darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) V. K. dirbo būtent UAB „Tuvlita“ privalomosios techninės apžiūros kontrolieriaus pareigose ir buvo atleistas (neteisėtas veiksmas, sukėlęs neigiamus padarinius) būtent pastarojo, o ne LTSA valia ir iniciatyva (kas atitinka LR DK 213 str. nuostatas - „Darbo ginčai — darbo santykių dalyvių nesutarimai, kylantys iš darbo ar su jais susijusių teisinių santykių“ (1 p.); „Individualus darbo ginčas dėl teisės yra nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbo ginčo šalimi laikomas ir buvęs darbdavys, <...>“ (3 p.). Šias aplinkybes patvirtino ir Komisija Sprendime visiškai pagrįstai nurodydama, kad V. K. tinkamai ir pagal kompetenciją kreipėsi į Komisiją individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo tvarka vadovaujantis LR DK 213 str., 216 str. 1 d. 1 p., 218 str. 2 d. nuostatomis, nes pastarąjį ir UAB „Tuvlita“ šioje darbo byloje siejo darbo santykiai, bei paaiškindama, kad darbo ginčus dėl teisės nagrinėjamiems organams išnagrinėjus darbo ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo bei vadovaujantis LR DK nuostatomis išieškojus pinigines sumas, susijusias su darbo santykiais iš UAB „Tuvlita“, pastaroji turi teisę regreso tvarka kreiptis į LTSA dėl darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantiems organų sprendimu ieškovui priteistų ir išmokėtų sumų kompensavimo. Iš aukščiau išdėstyto akivaizdu, kad dėl visų nurodytų neteisėtų Ieškovo veiksmų t.y. neturint tikslių duomenų dėl padaryto nusižengimo, negavus sprendimo Atsakovo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nubaudimo drausmine nuobauda, o galiausiai po drausminės nuobaudos taikymo ir dėl 2019 m. birželio 13 d. atleidimo iš darbo, remiantis neteisėtu, jau panaikintu 2019 m. birželio 6 d. įsakymu, Atsakovas patyrė žalą, kuri visiškai pagrįstai buvo priteista, kas visiškai atitinka įstatymų nuostatas bei LAT išaiškinimus Subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (LR DK 35 str. 1 d). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus (pastaba — konkrečiu atveju UAB „Tuvlita“ 2018-08-09 drausminę atsakomybę taikė neesant teisinio pagrindo (nutarimas dar net nebuvo priimtas negana to laikotarpyje nuo 2018-10-15 iki 2018-12-11 net 5 kartus tikrino Atsakovą, taip sukeldamas Atsakovui iliuziją, kad darbo santykiai nutraukti nebus, galiausiai pastarąjį atleido iš darbo remiantis neteisėtu 2019-06-­06 įsakymu) ir dėl to darbuotojui padaryta neturtinė žala - fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. - tai gali buri darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (LR DK 1 str. 1 d., 248 str. 4 p., 250 str., LR CK 1.1 str. 3 d., 6.250 str.).; kad atleidus iš darbo darbuotoją dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, sumažėja jo reputacija, jis patiria dvasinius išgyvenimus ne tik dėl atleidimo pagrindo, dėl ko gali būti apsunkinta galimybė įsidarbinti, bet ir paranda pragyvenimo šaltinį, o kaip matyti, Atsakovas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, ši žinia bei atleidimo aplinkybės buvo visiems atskleistos, aptarinėjamos dėl ko pastarasis patyrė nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą bei reputacijos pablogėjimą. Negana to, Atsakovas ilgą laiką negalėjo susirasti darbo pagal įgytą kvalifikaciją, turimas žinias, prarado pragyvenimo šaltinį ir kt. Pastebėtina ir tai, kad ieškovas siekia perkelti bylinėjimosi naštą dėl patirtos žalos atlyginimo Atsakovui, nors akivaizdu, kad darbo sutartis buvo sudaryta būtent su Ieškovu o ne su Trečiuoju asmeniu.

             A. V. K. atstovė advokato padėjėja D. V. prašė ieškinį atmesti. 2018 m. liepos 12 d. surašius atsakovui administracinį teisės protokolą, 2018 m. rugpjūčio mėn. jau nubaudė atsakovą, neišmokėjo 100 proc. darbo priedo, sustabdė kaupiamojo draudimo galiojimą vieneriems metams, perkėlė į kontrolieriaus pareigas, be to atliko neeilinį vertinimą, be to per nepilnus du mėnesius atlikti penki jo veiklos patikrinimai, pažeidimų nebuvo nustatyta. Buvo atleistas iš darbo nesulaukus įsakymo apskundimo termino pabaigos. Jis nebuvo perkeltas į kitas pareigas, o iš karto atleistas. Atsakovas pasirinko tinkamą gynybos būdą.   

Tretysis asmuo Lietuvos transporto saugos administracija pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo pripažinti atsakovo  V. K. 2019-06-13 atleidimą iš darbo pas ieškovę UAB „Tuvlita“ pagal DK 60 str. 1 d. 2 p. neteisėtu , neteisėtumo nesiejant su 2019-06-06 administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „dėl teisės  atlikti privalomąją teisinę apžiūra panaikinimo“, o pripažįstant, kad atleidimas buvo neteisėtas išimtinai dėl ieškovės UAB „Tuvlita“ netinkamai parinkto teisinio pagrindo. Atsiliepime nurodė, kad 2018-09-19 Atsakovas Administracijos priimtu nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A- VKTI-ANR N-340-2018 buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą 440 str. 2 d 1 nustatytą pažeidimą , buvo konstatuota, kad atsakovas, atlikdamas pirminę privalomąją transporto priemonės , valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) techninę apžiūrą, nepatikrino techninės būklės trūkumų, galutiniu ir neskundžiamų Kauno apygardos teismo 2019-04-21 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-134-594/2019, kuris paliktas galioti. Taigi, aplinkybė, kad Atsakovas padarė administracinį nusižengimą ir nesilaikė teisės aktų reikalavimų yra įrodyta, būtent šių prejudicinių faktų pagrindu Administracijoje ir buvo priimami tolimesni sprendimai dėl poveikio priemonės taikymo. 2019-06-06 Administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“, kuriuo Atsakovui buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Šis Administracijos įsakymas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 368 str., Aprašo3 ) 39.2 p.4, 55 p.5 ir pateiktas Ieškovei bei Atsakovui 2019-06-12 pranešimu „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“. 2019-06-12 Ieškovės generalinis direktorius priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) , kuriuo buvo nutraukta tarp Ieškovės ir Atsakovo 2008-03-08 sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Šis Ieškovės įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 60 str. 1 d. 2 p. 2019-07-05 Atsakovas pateikė skundą dėl Administracijos įsakymo, prašydamas jį panaikinti. 2019-10­-08 Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019-10-08 sprendimu atmetė Atsakovo skundą. Šį sprendimą Atsakovas apskundė ir 2021-04-07 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021, kuriuo nusprendė patenkinti Atsakovo pateiktą apeliacinį skundą ir panaikinti Administracijos įsakymą. Atsakovas 2021-04-22 pateikė prašymą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijai dėl praleisto termino prašymui išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės pateikti atnaujinimo, darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo ir atleidimo iš darbo Ieškovėje pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, išieškojimo, darbo užmokesčio dydžio skirtumo išieškojimo, šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacijos išieškojimo ir neturtinės žalos atlyginimo. DGK 2021-05-19 darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė Atsakovo prašymą tenkinti iš dalies pripažinti ; Atsakovo atleidimą iš darbo pas Ieškovę nuo 2019-06-13 pagal DK 60 str. 1 d. 2 p. (darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas) neteisėtu, negrąžinant Atsakovo į darbą pas Ieškovę; pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę ir konstatuoti, kad Darbo sutartis, sudaryta tarp Atsakovo ir Ieškovės nutraukta pagal DK 218 str. 6 d. šiuo DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; išieškoti Atsakovo naudai iš Ieškovės 18928,32 Eur (aštuoniolika tūkstančių devyni šimtai dvidešimt aštuoni eurai, 32 ct) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (nuo 2019-06-13), bet ne ilgiau kaip už vienus metus (DK 218 str. 4 d.). Suma su privalomais mokesčiais; išieškoti Atsakovo naudai iš Ieškovės 9464,16 Eur (devyni tūkstančiai keturi šimtai šešiasdešimt keturi eurai, 16 ct) kompensaciją pagal DK 218 str. 4 d. nuostatas. Suma su privalomais mokesčiais; atmesti Atsakovo prašymą likusioje dalyje. 2021-06-16 Ieškovė, nesutikdama su DGK sprendimu, Teismui pateikė šį ieškinį, kuriuo prašo išnagrinėti šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir pripažinti Atsakovo 2019-06-13 atleidimą iš darbo pas Ieškovę pagal DK 60 str. 1 d. 2 p. teisėtu ir Atsakovo reikalavimus Ieškovei atmesti kaip nepagrįstus. 

Savo prašymą DGK Atsakovas grindė tuo, kad LVAT sprendimu patenkino jo, kaip pareiškėjo, skundą ir panaikino Administracijos įsakymą, kurio pagrindu nuo 2019-06-13 buvo nutraukta Darbo sutartis. Taigi, Administracijos įsakymo panaikinimas, Atsakovo manymu lemia, ir Darbo sutarties nutraukimo neteisėtumą (su kuo Administracija nesutinka). Atsakovo teigimu, dėl tokio Darbo sutarties nutraukimo jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, nes žinia apie jo atleidimo iš darbo aplinkybes buvo visiems atskleista, todėl jis patyrė nepatogumus, emocinę depresiją (ilgą laiką vartojo raminamuosius vaistus ir vaistus nuo nemigos), pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą, taip pat ilgą laiką negalėjo susirasti darbo pagal įgytą kvalifikaciją, prarado pragyvenimo šaltinį, dėl ko kamavo dvasiniai išgyvenimai. Administracija šiuo aspektu iš karto pažymi, kad šio atsiliepimo į ieškinį pateikimo metu nėra pateikta jokių įrodymų, galinčių patvirtinti tokius Atsakovo teiginius, nors Administracijos manymu tiek aplinkybės dėl emocinės depresijos, tiek dėl raminamųjų vaistų, vaistų nuo nemigos vartojimo galėtų ir turėtų būti pagrindžiamos išrašais iš gydymo įstaigų. Tuo atveju, jeigu Atsakovas ir toliau šiame teisminiame procese laikysis šių argumentų, tačiau nepateiks juos patvirtinančių įrodymų, šie Atsakovo teiginiai turi būti pripažįstami neįrodytais ir nevertinami. Kaip matyti iš DGK sprendimo turinio, DGK savo sprendimą pripažinti Atsakovo atleidimą neteisėtu grindžia iš esmės vienintele aplinkybe, t. y. tuo, kad LVAT sprendime konstatavo, jog Administracijos įsakymas yra neteisėtas, o būtent jo pagrindu, vadovaujantis DK 60 str. 1 d. 2 p. (darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas), Ieškovės įsakymu buvo nutraukta tarp Ieškovės ir Atsakovo sudaryta sutartis. DGK padarė išvadą, kad LVAT pripažinus Administracijos įsakymą neteisėtu, konstatuotina, kad ir Atsakovui speciali teisė atlikti savo pareigas panaikinta neteisėtai, todėl Ieškovė tuo pačiu nutraukė Darbo sutartį pagal DK 60 str. 1 d. 2 p. neteisėtai (žr. DGK sprendimo 4 psl.). Administracija pažymi, kad su tokia pozicija nesutinka. Taip pat, pasisakant dėl DGK sprendimo teisinių argumentų, Administracija atkreipia dėmesį, į DGK sprendime pateiktą teiginį, kad „<...> vadovaujantis DK nuostatomis, išieškojus pinigines sumas, susijusias su V. K. darbo santykiais iš UAB „Tuvlita“, UAB „Tuvlita “ turi teisę regreso tvarka kreiptis į Administraciją dėl darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantiems organų sprendimu V. K. priteistų ir išmokėtų sumų kompensavimo“. Administracija ir su šia pozicija griežtai nesutinka ir pažymi, kad argumentai, pagrindžiantys tokią Administracijos poziciją yra išdėstyti šio atsiliepimo į ieškinį. Kaip matyti iš ieškinio turinio, Ieškovė formuoja poziciją, kad Atsakovo atleidimas iš darbo buvo teisėtas ir pagrįstas. Tokia pozicija yra grindžiama šiais pagrindiniais argumentais, t. y. tuo, kad: priimant Ieškovės įsakymą, kuriuo buvo nutraukta Darbo sutartis, Administracijos įsakymas, kuriuo buvo panaikinta teisė Atsakovui atlikti privalomąją techninę apžiūrą buvo galiojantis ir nenuginčytas. LVAT sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Administracijos įsakymas įsigaliojo tik 2021-04-07 (jo priėmimo dieną), taigi ir faktinė bei teisinė situacija, buvusi Darbo sutarties nutraukimo metu, t. y. 2019-06-13, pasikeitė tik 2021-04-07. Darbo Sutarties nutraukimą pagrindžia tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas. Ieškovė akcentuoja, kad Darbo sutartis su Atsakovu buvo nutraukta ne tik vadovaujantis Administracijos įsakymu, bet ir DK 60 str. 1 d. 2 p., 60 str. 2 d. nuostatomis, įtvirtinančiomis pareigą darbdaviui nutraukti sudarytą darbo sutartį. Ieškovė nurodo, kad DK 60 str. yra reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas nesant darbo sutarties šalių valios. DK 60 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo, kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. DK 60 str. 2 d. nurodyta, kad darbdavys, gavęs šio straipsnio 1 d. nurodytą priežastį patvirtinantį dokumentą ar kitaip apie ją sužinojęs, privalo ne vėliau kaip per 5 (penkias) d. d. nuo dokumento gavimo ar sužinojimo dienos nutraukti darbo sutartį. Ieškovė nagrinėjamu atveju tokią priežastį patvirtinančiu dokumentu laiko 2019-06-12 Administracijos pranešimą „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“, kuriuo Ieškovė buvo informuota, kad Atsakovui panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą, pateikiant Administracijos įsakymą. Ieškovės teigimu, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu (DK 60 str.), Ieškovė turėjo pareigą nutraukti Darbo sutartį su Atsakovo iki 2019-06-19 (t. y. per 5 (penkias) d. d. nuo aukščiau minėto pranešimo gavimo dienos). Visgi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Ieškovė įsakymą priėmė dar tą pačią dieną, kai buvo gautas aukščiau minėtas Administracijos pranešimas, t. y. 2019-06-12 (jame numatant, kad Darbo sutartis nutraukiama nuo 2019-06-13). Administracijai tokia skuba kelia nuostabą ir pagrįstas abejones, ar Ieškovė tinkamai įvertino tiek Administracijos jai pateiktų dokumentų turinį, tiek faktines bei teisiniame reguliavime numatytas galimybes dėl Atsakovo atleidimo, kas iš esmės gali prisidėti prie to, kad Atsakovo atleidimas buvo neteisėtas. Be to, šiuo aspektu Administracija atkreipia dėmesį, kad atleidimas pagal DK 60 str. 1 d. 2 p. turi būti taikomas tik tada, kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. Taigi, neabejotina, kad sprendžiant atleidimo šiuo DK pagrindu teisėtumą, turi būti keliamas klausimas, ar darbuotojui iš tiesų buvo atimtos būtent specialiosios teisės, leidžiančios dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. Administracijos manymu, nagrinėjamu atveju to nebuvo, t. y. Atsakovui nebuvo atimta specialioji teisė, kas lėmė, kad Ieškovė netinkamai aiškino ir pritaikė DK nuostatas. Atsakovo inicijuotas darbo ginčas yra išvestinis. Pagrindinis ginčas yra administracinis ginčas, kurį Atsakovas administraciniame teisme inicijavo prieš Administraciją dėl Administracijos įsakymo panaikinimo. Ieškovės manymu, įvertinus tai, kad jos įvykdytas Darbo sutarties nutraukimas buvo teisėtas, o Atsakovas žalą galėjo patirti būtent dėl Administracijos įsakymo, turėtų būti keliamas ne neteisėto atleidimo klausimas, o dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir sprendžiamas administraciniame teisme trečiojo asmens pozicijos šiame teisiniame ginče : dėl darbo santykių nutraukimo teisinio pagrindo (DK 60 str. 1 d. 2 p.). Sprendžiant ginčą dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo, visais atvejais yra reikalinga įvertinti darbo sutarties nutraukimo teisinį pagrindą. Tik tinkamai parinktas darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir su juo susijusių teisinių darbo sutarties nutraukimo procedūrų tinkamas atlikimas, gali užtikrinti darbo sutarties nutraukimo teisėtumą. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, tiek Ieškovė, tiek Atsakovas, tiek DGK kaip vieną iš Atsakovo atleidimo pagrindų nurodo Administracijos įsakymą, kuriuo Atsakovui buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Administracija su tokia pozicija griežtai nesutinka ir atkreipia Teismo dėmesį, kad nei pačiame Administracijos įsakyme, nei tuo metu galiojusiame šiam ginčo santykiui aktualiame teisiniame reguliavime nebuvo numatyta imperatyvi pareiga privačiam subjektui nutraukti darbo santykius po to, kai techninių apžiūrių kontrolieriui yra panaikinama teisė atlikti techninę apžiūrą. Kaip matyti iš pateikto ieškinio, Ieškovė šiuo aspektu pateikia kitokią poziciją ir nurodo, kad pareiga nutraukti Darbo sutartį su Atsakovu jai kilo DK 60 str. 1 d. 2 p. pagrindu. Kaip jau buvo minėta, Ieškovės sprendimas nutraukti Darbo sutartį šiuo DK numatytu teisiniu pagrindu buvo priimtas dar tą pačią dieną, kai Ieškovė gavo informaciją apie Administracijos įsakymą. Tikėtina, kad tokia skuba lėmė ne tik netinkamai priimtą sprendimą nutraukti darbo santykius su Atsakovu, bet ir netinkamai parinktą tokio sprendimo teisinį pagrindą (DK 60 str. 1 d. 2 p.). Tokį Administracijos teiginį pagrindžia žemiau nurodomi teisiniai argumentai. DK 60 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo, kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. Taigi, nutraukiant darbo santykius šiuo pagrindu - darbuotojui turi būti atimta specialioji teisė, leidžianti dirbti / sudaranti sąlygas dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju reikalinga nustatyti, ar teisė atlikti techninę apžiūrą yra laikytina specialiąją teise, o jos panaikinimas atitinkamai specialiosios teisės atėmimu. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau - SEAKĮ) 10 str. 1 d. 6 p. įtvirtinta, kad „Susisiekimo ministerija ar jos įgaliota institucija suteikia įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, darbuotojams teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą, šią teisę sustabdo, atnaujina, panaikina “. Vadovaujantis SEAKĮ 10 str. 1 d., Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras 2008-01-21 priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“, kurio 2.13 pap. Administracijai buvo priskirti įgaliojimai suteikti įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, darbuotojams teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą, šią teisę sustabdyti, atnaujinti, panaikinti.  SEAKĮ 2 str. 58 p. įtvirtinta Privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros kontrolieriaus sąvoka, kuri numato, kad tai yra privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros įmonėje dirbantis asmuo, turintis Susisiekimo ministerijos arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka suteiktą teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Nei SEAKĮ, nei aukščiau šiame atsiliepime minėtas Aprašas neįtvirtina Teisės atlikti privalomąją transporto priemonių techninę apžiūrą sąvokos. Visgi, kaip matyti iš aukščiau pateikto teisinio reguliavimo, reglamentuojančio aspektus, susijusius su privalomąja technine apžiūra, nei vienoje nuostatoje (įskaitant, bet neapsiribojant aukščiau paminėtomis) nėra minima, kad tai laikytina specialiąja teise, vartojama tik bendroji sąvoką teisė. Tik ANK yra reglamentuojamas specialiosios teisės atėmimas. ANK 28 str. 1 d. numatyta, kad „Asmeniui suteiktos specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones, teisės medžioti, teisės vairuoti vidaus vandenų transporto priemones, teisės naudoti elektroninių ryšių išteklius, teisės užsiimti radijo mėgėjų ir kitų radijo stočių naudotojų veikla) atėmimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda skiria teismas ar ne teismo tvarka administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas), jeigu naudodamasis šia teise asmuo padarė administracinį nusižengimą. Specialiosios teisės atėmimo terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. Surašant administracinį nurodymą, siūlomas specialiosios teisės atėmimo terminas gali būti skaičiuojamas dienomis“. Kaip matyti iš pacituotos normos turinio, ANK iš esmės įtvirtina baigtinį sąrašą teisių, kurios yra laikytinos specialiosiomis teisėmis - jų tarpe teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą nėra paminėta. Taip pat yra nurodoma, kad tai yra administracinio poveikio priemonė, kurią gali skirti tik teismas arba administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija. Kas iš esmės reiškia, kad tokia specialioji teisė yra atimama tuo pačiu metu, kai asmeniui yra paskiriama administracinė nuobauda už padarytą administracinį nusižengimą. ANK 28 str. 2 d. nurodyta, kad „Asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas gali būti skiriamas, kai tai numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje, nustatančiame administracinę atsakomybę už asmens padarytą veiką “. Atsakovas administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagal (duomenys neskelbtini) str. 2 d. Kaip matyti iš šio ANK straipsnio turinio, jame nėra nurodyta, kad padarius šiame straipsnyje nustatytą administracinį nusižengimą yra atimama teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Tai sietina su tuo, kad teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą nėra laikytina specialiąja teise. ANK 28 str. 3 d. nurodyta, kad „Asmuo, kuriam paskirtas specialiosios teisės atėmimas, šios teisės atėmimo laikotarpiu negali ja naudotis ir (ar) jos įgyti. <...> “. Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, vienas iš specialiąją teisę apibrėžiančių požymių yra laikotarpis, kurio apimtyje asmuo negali naudotis ir (ar) įgyti jo atžvilgiu atimtos specialiosios teisės. Tuo tarpu panaikinant teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą nėra nurodytas laikotarpis, kurio apimtyje toks panaikinimas yra galiojantis, taip pat nėra jokių teisinių apribojimų po panaikinimo pakartotinai kreiptis į Administraciją, siekiant iš naujo įgyti teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą11. Taigi, nėra išpildomas vienas iš specialiąją teisę kvalifikuojančių požymių. Iš esmės, panaikinus asmeniui teisę atlikti techninę apžiūrą, asmuo tik trumpą laikotarpį negali faktiškai atlikti privalomosios techninės apžiūros, tačiau būdamas aktyvus neturi jokių teisinių kliūčių (būtent dėl įvykusio teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo) iš naujo įgyti teisę atlikti techninę apžiūrą ir toliau dirbti. Šį Administracijos teiginį pagrindžia ne tik teisinis reguliavimas, bet ir faktiniai pavyzdžiai. Administracijai yra žinomi du atvejai, kuomet asmenims - techninių apžiūrų kontrolieriams - buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą, tačiau asmenys nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų tam, kad iš naujo įgytų teisę atlikti techninę apžiūrą ir praėjus ne daugiau kaip 2 (dviems) mėnesiams po jiems pritaikytos poveikio priemonės turėjo įgiję teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą iš naujo ir toliau faktiškai dirbo savo darbą. Labai svarbu paminėti, tai, kad Atsakovas, jam panaikinus teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą (t. y. 2019-06-06 priėmus Administracijos įsakymą), nesiėmė jokių veiksmų, kad šią teisę įgytų iš naujo (pvz., iš naujo nelaikė kvalifikacijos egzamino). Ši aplinkybė yra svarbi ne tik šiame teisiniame ginče, bet ir tuo atveju, jeigu būtų sprendžiamas klausimas dėl Atsakovo galimai patirtos žalos dydžio. Atsakovo buvimas pasyviu, nebandymas iš naujo įgyti teisės atlikti techninę apžiūrą ir įsidarbinimas kitoje darbovietėje iš esmės patvirtina tai, kad Atsakovas ir pats neturėjo noro toliau atlikti privalomąsias technines apžiūras. Net ir laikant, kad būtent dėl Administracijos įsakymo Atsakovas negalėjo atlikti privalomųjų techninių apžiūrų (negalėjo dirbti), iš esmės būtų neįmanoma nustatyti, kokio laikotarpio apimtyje Atsakovas objektyviai to negalėjo daryti, kadangi, kaip jau minėta aukščiau, teisinių kliūčių Atsakovui įgyti teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą ir toliau dirbti šį darbą, nebūtinai toje pačioje, tačiau ir kitoje technines apžiūras atliekančioje įmonėje, nėra ir nebuvo. Nenustačius fakto, kad Atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų iš naujo įgyti teisę atlikti privalomąją techninę priežiūrą, kiek laiko tokios procedūros užtruko ir pan., Atsakovas, kilus poreikiui, negalėtų įrodyti patirtos žalos dydžio. Be to, Administracija papildomai nori atkreipti dėmesį į tai, kad Atsakovas nėra linkęs prisiimti savo veiksmų pasekmių, o visais įmanomais būdais naudojasi teisinėmis galimybėmis tam, kad išvengtų būtent dėl jo veiksmų jam ir kilusių tiesioginių neigiamų pasekmių. Tai įrodo ir prašymo DGK pateikimas. Taip pat labai svarbu ir tai, kad Atsakovas galutiniu ir neskundžiamu Kauno apygardos teismo 2019-­04-21 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-134-594/2019 buvo pripažintas kaltu padaręs (duomenys neskelbtini) str. 2 d. numatytą nusižengimą, ko pasekmė yra poveikio priemonės - teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimas - taikymas. Esminis LVAT argumentas, kurio pagrindu Administracijos įsakymas, kuriuo Atsakovui buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą, buvo panaikintas - buvo procedūriniai pažeidimai (t. y. teisės akto, reglamentuojančio tokios poveikio priemonės taikymą nebuvimas, bei pagal analogiją taikytinų terminų pažeidimas). Jeigu šių procedūrinių pažeidimų nebūtų buvę - Administracijos įsakymas nebūtų panaikintas ir Atsakovas tokiu atveju nekvestionuotų darbo santykių nutrūkimo teisėtumo. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Atsakovas nesupranta / nepripažįsta, kad iš esmės teisė atlikti privalomąją techninę priežiūrą buvo panaikinta dėl jo veiksmų, o toks panaikinimas neteisėtu buvo pripažintas tik dėl procedūrinių pažeidimų, tačiau tai nekeičia fakto, kad Atsakovas savo teise atlikti privalomąją techninę priežiūrą naudojosi netinkamai. Taigi, Administracijos manymu tiek šis, tiek administraciniame teisme vykęs ginčas dėl Administracijos įsakymo panaikinimo iš esmės yra grindžiamas formalumais, nors teisė neturėtų būti taikoma formaliai. Grįžtant prie teisės aktų analizės, siekiant nustatyti tai, ar teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą yra laikytina specialiąja teise, reikalinga paminėti ir VAĮ nuostatas. VAĮ 2 str. 11 p. nustatyta, kad „Poveikio priemonė - viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu sprendimu asmeniui sukuriama konkreti pareiga, panaikinama arba ribojama suteikta subjektinė teisė“. Administracijos įsakyme buvo nurodyta, kad pastarasis priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiu VAĮ 368 str., reglamentavusiu poveikio priemonių taikymą ūkio subjektams. Taigi, pačiame Administracijos įsakyme buvo pateikta aiški nuoroda, kokiu teisiniu reglamentavimu vadovaujantis Administracijos įsakymas yra priimtas ir, kaip reikėtų teisiškai kvalifikuoti teisės atlikti privalomąją techninę priežiūrą panaikinimą, t. y. kaip poveikio priemonės taikymą, kylantį iš VAĮ bei ūkio subjektų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, o ne kaip specialiosios teisės atėmimą, kylantį iš ANK. Taigi, kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, teisės aktuose nėra nurodyta, kad teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą yra specialioji teisė. Priešingai - iš išdėstyto teisinio reguliavimo, galima daryti išvadą, kad tai yra tiesiog teisė, kuria asmeniui yra suteikiama galimybė (ne)atlikti tam tikrus konkrečius veiksmus, nagrinėjamu atveju teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą suteikimas ir atėmimas kyla iš specialiųjų teisės aktų - SEAKĮ. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Ieškovė, nutraukdama Darbo sutartį su Atsakovu, neturėjo teisinio pagrindo taikyti DK 60 str. 1 d. 2 p., o turėjo taikyti kitus DK numatytus Darbo sutarties nutraukimo pagrindus arba kitas DK numatytas priemones, tinkančias nagrinėjamam atvejui. Šiuo aspektu Administracija papildomai pažymi ir tai, kad nesant tokio įpareigojimo nedelsiant nutraukti darbo sutartį, kai yra panaikinama teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą, Ieškovės skubotai atliktas Darbo sutarties nutraukimas Administracijai nėra suprantamas. Administracijos įsakymą Atsakovas turėjo teisę apskųsti per 1 (vieną) mėnesį nuo Administracijos įsakymo įteikimo asmeniui dienos. Manytina, kad Ieškovė, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, turėjo pasikreipti į Atsakovą, išklausyti jo poziciją dėl Administracijos įsakymo apskundimo (juo labiau įvertinus tai, kad Ieškovė, Administracijos žiniomis, nesiėmė jokių veiksmų po to, kad buvo priimtas galutinis ir neskundžiamas Kauno apygardos teismo 2019-04-21 nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-134- 594/2019, kuriuo Atsakovas buvo pripažintas kaltu padaręs (duomenys neskelbtini) str. 2 d. numatytą nusižengimą, o tai parodo, kad Ieškovei iš esmės nebuvo aktualu, kad pas ją dirba asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažintas netinkamai atliekantis privalomąją techninę apžiūrą) ir, sulaukusi Atsakovo atsakymo, ieškoti būdų, kaip geriausiai išspręsti susiklosčiusią situaciją. Administracija pažymi, kad Ieškovė turėjo teisę šią situaciją spręsti pasirinkdama jai palankiausią variantą net iš kelių galimybių, t. y. tiek keisti darbo sąlygas (DK 45 str.), tiek skelbti prastovą (DK 47 str.), tiek siūlyti nemokamas atostogas (DK 137 str.) arba net ir nutraukti Darbo sutartį su Atsakovu, tačiau parenkant kitą teisėtą ir tinkamą teisinį pagrindą. Visgi, tai nebuvo padaryta ir Ieškovė netgi nepateikė duomenų, kad aukščiau minėti būdai bent jau buvo svarstyti. Administracijai tai kelia pagrįstą abejonę, kad Ieškovė tiesiog pasinaudojo susiklosčiusia situacija kaip galimybe atleisti jai dėl tam tikrų priežasčių netinkantį darbuotoją. Atsižvelgiant į tai, Administracijos nuomone, Teismui yra reikalinga išsiaiškinti, ar Atsakovas būdavo skatinamas Ieškovės ar priešingai - turėjo jam paskirtų drausminių nuobaudų, ar dėl jo darbo klientai bei kolegos pateikdavo nusiskundimus Ieškovei. Sužinojus šias aplinkybes bei, įvertinus tai, kad Ieškovė neturėjo pareigos nutraukti darbo santykių su Atsakovo, bus patvirtina, kad darbo santykių nutraukimas buvo savarankiškas Ieškovės sprendimas, kurio priėmimo motyvai galimai yra visai kiti nei kad savo ieškinyje pateikia Ieškovė. Taigi, nagrinėjamu atveju Administracija pritaria pozicijai, kad Atsakovo atleidimas buvo neteisėtas, tačiau griežtai prieštarauja, kad tokį neteisėtumą lėmė būtent Administracijos priimtas įsakymas. Sprendimas nutraukti Darbo sutartį ir konkretaus teisinio pagrindo parinkimas buvo išimtinai Ieškovės priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, net jei ir būtų pripažįstama, kad Darbo sutarties nutraukimas buvo neteisėtas, Teismas turėtų aiškiai pasisakyti, dėl kokių priežasčių toks darbo santykių nutraukimas yra laikytinas neteisėtu ir ateityje nurodyti, kad priėmus tokį sprendimą Ieškovė tikrai neturės teisės regreso tvarka kreiptis į Administraciją dėl darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančių organų sprendimu ieškovui priteistų ir išmokėtų sumų kompensavimo, nes ne dėl Administracijos įsakymo priėmimo Darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir sprendžiamas administraciniame teisme. Kaip jau buvo minėta aukščiau, Ieškovė savo ieškinyje nurodo, kad Darbo sutarties nutraukimas buvo teisėtas, o Atsakovas žalą galėjo patirti būtent dėl Administracijos įsakymo, todėl turėtų būti keliamas ne neteisėto atleidimo klausimas, o dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir sprendžiamas administraciniame teisme. Administracija aukščiau nurodytai Ieškovės pozicijai pritaria tik vienu aspektu, t. y. dėl to, kad, vadovaujantis ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p., žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas administraciniame teisme. Kaip matyti iš Atsakovo pozicijos, išdėstytos prašyme DGK, Atsakovas savo patirtą žalą iš esmės kildina iš Administracijos įsakymo, taigi, ir žalos atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas administraciniame teisme. Administracija sutinka su Ieškovės pozicija, kad „<...> Atsakovui inicijavus administracinį ginčą su Administracija administraciniame teisme, jame galėjo ir turėjo būti išspręstas ir žalos atlyginimo klausimas <...>“. Visgi, Atsakovas administraciniame teisme tokio klausimo nekėlė, vietoj to buvo inicijuotas išvestinis ginčas. Administracija mano, kad tokį savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdą Atsakovas pasirinko sąmoningai. Tuo atveju, jeigu administraciniame teisme būtų sprendžiamas ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimas (tokiu būdu iš esmės keliant viešosios civilinės atsakomybės taikymo klausimą), Atsakovui reikėtų, vadovaujantis CK 6.271 str., įrodyti tris privalomas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį. Administracija neabejoja, kad Atsakovui įrodyti aukščiau minėtų sąlygų buvimo nepavyktų. Manytina, kad būtent dėl to Atsakovas ir nekėlė šio klausimo vykusiame administraciniame ginče, taip pat dėl tos pačios priežasties pasirinko pirmiausia inicijuoti darbo ginčą, o ne atskirą administracinį ginčą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Tokiu būdu Atsakovas ne tik didina galimas išlaidas dėl teisminių procesų bei, kaip teisingai nurodo Ieškovė „užprogramuoja ir papildomus teisinius procesus“, bet kartu ir stengiasi išnaudoti kiekvieną teisinę galimybę gauti savo tariamai patirtos žalos atlyginimą. Taigi, tuo atveju, jeigu Teismas manytų, kad Atsakovas patyrė žalą būtent dėl Administracijos priimto įsakymo, to niekaip negalima sieti su įvykusiu darbo santykių nutraukimu tarp Ieškovės ir Atsakovo. Kaip jau buvo minėta aukščiau, Atsakovo atleidimo pripažinimas neteisėtu galimas nebent dėl aukščiau nurodytų aplinkybių (dėl netinkamai parinkto teisinio pagrindo), niekaip to nesiejant su Administracijos įsakymu. Pripažinus, kad darbo sutartis su asmeniu buvo nutraukta neteisėtai, yra taikomos DK 218 str. numatytos teisinės pasekmės. Nagrinėjamu atveju buvo pasirinkta taikyti DK 218 str. 4 d., juo vadovaujantis ir buvo priteistos konkrečios piniginės sumos (vidutinis darbo užmokestis, kompensacija). Taigi, Atsakovui nereikėjo įrodinėti patirtos žalos dydžio, pripažinus atleidimo neteisėtumą buvo vadovaujamasi DK nuostatomis. Visgi, jei neteisėtumas yra kildinamas iš Administracijos įsakymo, tokiu atveju jokiu būdu negalima patirtos žalos sieti su DK nuostatomis, o kaip minėta aukščiau, turi būti inicijuojamas atskiras teisminis procesas administraciniame teisme ir ten sprendžiamas klausimas dėl žalos Atsakovui atlyginimo. Priešingu atveju, pripažinus Atsakovo atleidimą neteisėtu ir neteisėtumą kildinant būtent iš Administracijos įsakymo, Ieškovė turės galimybę regreso tvarka išieškoti iš Administracijos Atsakovui išmokėtas pinigines sumas, tačiau Administracija neturės galimybės kvestionuoti priteistų ir išmokėtų sumų dydžio, tokiu būdu sumažindama jos tariamai padarytą žalą.

Ieškinys atmestinas. 

            Jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas; o DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos A. T. 2019 m. vasario 27 d. nutarties Nr. 3K-3-27-701/2019 38, 43 punktai). Taigi, teismas šioje byloje nerevizuoja DGK 2020 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), priimto darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), bet sprendžia tarp šalių kilusį ginčą dėl darbuotojos atleidimo iš darbo teisėtumo iš esmės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Tuvlita“ 2008 m. kovo 3 d. sudarė su atsakovu V. K. darbo sutartį Nr. 267, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti kontrolieriaus pareigoms, kelių transporto priemonių apžiūrų atlikimui. Atsakovo darbo pradžia buvo nustatyta 2008 m. kovo 3 d.  Darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2019 m. birželio 13 d. pagal LR DK 60 str. 1 d. 2 p. (įstatymu nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą .UAB „Tuvlita“ Generalinis direktorius Įsakymu dėl darbo sutarties nutraukimo 2019 m. birželio 12 d. Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukė 2008 m. kovo 3 d. darbo sutartį Nr. 267 su visais jos priedais ir papildymais. Nuo 2019 m. birželio 13 d. pagal LR DK 60 str. 1 d. 2 p. , bei išmokėjo su darbo santykiais susijusias išmokas, vadovaujantis 2019-06-12 gautu Lietuvos transporto saugos administracijos Sausumos transporto veiklos ir pramoginės laivybos priežiūros departamento Vilniaus skyriaus pranešimu dėl teisės atlikti privalomąją  techninę apžiūrą  panaikinimo ir specialiosios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas  , 2019 m. birželio 6 d. Lietuvos transporto saugos administracijos  direktoriaus įsakymu Nr. 2BE-185. Iš Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. 2BE-185 matyti, kad panaikinta V. K. 2008 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)  „dėl techninės veiklos kontrolierių pažymėjimų išdavimo“ suteikta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. 2021 m. balandžio 7 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinėje byloje Nr. eA-416-492/2021) sprendimu panaikino Lietuvos Transporto saugos administracijos direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymą „ dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavus, kad įsakymo priėmimas dėl poveikio priemonės taikymo, praėjus daugiau negu šešiems mėnesiams po pažeidimo padarymo dienos yra neteisėtas, jį priimant pažeistos procedūros  (ABTĮ 91 str. 1 d. 1,3 p.).

2018 m. liepos 12 d. Atsakovo atžvilgiu buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo konstatuota, kad Atsakovas įvykdė administracinį nusižengimą, už kurį numatyta atsakomybė (duomenys neskelbtini) str. 2 d. Lietuvos transporto saugos administracijos Kauno skyriaus specialistės E. J. 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarimu V. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 440 straipsnio 2 dalį, Nutarimas buvo apskųstas. Kauno apygardos teismui, kuris  2019 m. kovo 21 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-134-594/2019 panaikinus 2019 m. sausio 25 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutarimą, 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarimą paliko galioti. UAB „Tuvlita“ generalinis direktorius  įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m, rugpjūčio 9 d. nubaudė atsakovą drausmine nuobauda t.y. neišmokėjo 100 proc. darbo užmokesčio priedo už 2018 m. liepos mėn. rezultatus, nuo 2018-08-10 iki 2019-08-09 sustabdė kaupiamojo draudimo sutarties galiojimą, paskyrė laikinai eiti budinčio kontrolieriaus pareigas, atliko neeilinį darbo vertinimą. UAB „Tuvlita“ generalinis direktorius įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)2018 m. rugpjūčio 8 d. atsakovas laikinai perkeltas į kontrolieriaus pareigas. 2018 m. rugsėjo 7 d. .   UAB „Tuvlita“ generalinio direktoriaus įsakymu V. K. skirtas neeilinis vertinimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo ir pasekmių. Iš kontrolinių tikrinimų ataskaitų matyti, kad pažeidimų nenustatyta.  

          A. V. K. kreipėsi į darbo ginčių komisiją ir nurodė, kad jis buvo neteisėtai atleistas iš darbo, bei patyrė turtinę ir neturinę žalą, nes žinia apie jo atleidimo iš darbo aplinkybes buvo visiems atskleistos, aptarinėjamos, todėl jis patyrė nepatogumus, emocinę depresiją (ilgą laiką vartojo raminamuosius vaistus ir vaistus nuo nemigos), pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą. Ilgą laiką negalėjo susirasti darbo pagal įgytą kvalifikaciją, prarado pragyvenimo šaltinį, dėl ko kamavo dvasiniai išgyvenimai. Ieškovas prašo darbo ginčų komisijos: pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu; atnaujinti praleistą terminą prašymui pateikti; išieškoti iš atsakovės 11523,03 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (DK 218 str.); išieškoti iš atsakovės 6489,56 Eur - šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją pagal DK 218 str.; išieškoti iš atsakovės 540 Eur – darbo užmokesčio dydžio skirtumą tarp gauto pas atsakovę ir gaunamo naujame darbe UAB „Rokiškio pieno gamyba“; išieškoti iš atsakovės 2000 Eur neturtinės žalos .

         2021 m gegužės 19 d. darbo ginčių komisija priėmė sprendimą, kuriuo ieškovo prašymą tenkino iš dalies: Pripažino ieškovo V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) atleidimą iš darbo pas atsakovę UAB „Tuvlita“ (į. k. 110584095) nuo 2019-06-13 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 60 str. 1 dalies 2 punktą (darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas) neteisėtu, negrąžinant ieškovo V. K. į darbą pas atsakovę UAB „Tuvlita“. Pakeitė atleidimo iš darbo formuluotę ir konstatavo, kad darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovo V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir atsakovės UAB „Tuvlita“ (į. k. 110584095) nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 str. 6 d. šiuo Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Išieškoti ieškovo V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) naudai iš atsakovės UAB „Tuvlita“ (į. k. 110584095) 18928,32 Eur (aštuoniolika tūkstančių devyni šimtai dvidešimt aštuoni eurai, 32 ct) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (nuo 2019-06-13), bet ne ilgiau kaip už vienus metus (DK 218 str. 4 d.). Suma su privalomais mokesčiais. Išieškoti ieškovo V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) naudai iš atsakovės UAB „Tuvlita“ (į. k. 110584095) 9464,16 Eur (devyni tūkstančiai keturi šimtai šešiasdešimt keturi eurai, 16 ct).

Paminėtina ir tai, kad teismai turi įgaliojimus taikyti bendruosius teisės principus. LVAT praktikoje pripažįstama, kad: šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas; jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui; formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas; turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas; tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai; juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (žr., pvz., 2007-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, 2011-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A143–46/2011, 2012-05-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1542/12, 2015-10-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A1718-756/2015). Konstitucinis Teismas 2006-08-08 sprendime, yra konstatavęs, kad: teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia (lot. be kita ko) bendruosius teisės principus; jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kas nesiderina su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi; tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja. Konstitucinis Teismas 2003-03-04 nutarime yra pažymėjęs, kad: teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad būtent teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai.

Vadovaudamasis nurodyta LVAT praktika, teisingumo ir proporcingumo principais, įvertinus tai, kad LVAT 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu panaikintas 2019 m. birželio 6 d. įsakymas „ dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ Nr. 2 BE-185, kurio pagrindu atsakovas buvo atleistas iš pareigų. Kartu pažymėtina, kad esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, ieškovo ir trečiojo asmens argumentai,  kad faktinė ir teisinė situacija, buvusi Darbo sutarties nutraukimo metu, t. y. 2019-06-13 pasikeitė tik 2021-04-07. Be to, ypač pabrėžus, kad Darbo sutarties nutraukimo metu buvusios faktinės ir teisinės situacijos pasikeitimas yra nulemtas ne ieškovės neteisėtų veiksmų bei kaltės, yra teisiškai nereikšmingi.

Remiantis aukščiau išdėstytu, trečiojo asmens argumentai atmestini kaip teisiškai nereikšmingi, t.y. kad Administracijos įsakymas, kuriuo Atsakovui buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą, buvo panaikintas - buvo procedūriniai pažeidimai (t. y. teisės akto, reglamentuojančio tokios poveikio priemonės taikymą nebuvimas, bei pagal analogiją taikytinų terminų pažeidimas). Jeigu šių procedūrinių pažeidimų nebūtų buvę - Administracijos įsakymas nebūtų panaikintas ir Atsakovas tokiu atveju nekvestionuotų darbo santykių nutrūkimo teisėtumo. Akivaizdu, kad Atsakovas nesupranta / nepripažįsta, kad iš esmės teisė atlikti privalomąją techninę priežiūrą buvo panaikinta dėl jo veiksmų, o toks panaikinimas neteisėtu buvo pripažintas tik dėl procedūrinių pažeidimų, tačiau tai nekeičia fakto, kad Atsakovas savo teise atlikti privalomąją techninę priežiūrą naudojosi netinkamai. Taigi, Administracijos manymu tiek šis, tiek administraciniame teisme vykęs ginčas dėl Administracijos įsakymo panaikinimo iš esmės yra grindžiamas formalumais, nors teisė neturėtų būti taikoma formaliai.

                ANK numato administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą. Specialioji teisė ANK prasme suprantama kaip teisė, kurią gali įgyti asmuo, įvykdęs tam tikrus
būtinus reikalavimus (pvz., teisę vairuoti transporto priemones, teisę medžioti ir pan.) ir kurią
patvirtina valstybinio valdymo institucijų ar kitų subjektų išduotas dokumentas (leidimas,
pažymėjimas ir pan.). Specialiosios teisės pagrindu gali būti vykdoma tam tikra profesinė veikla,
tačiau specialioji teisė pagal savo pobūdį yra platesnė, nes gali būti įgyjama taip pat ir asmeniniams
poreikiams tenkinti. Specialioji teisė savaime nėra susijusi su asmens darbine, profesine, ūkine ar
komercine veikla, kuriai keliami specialūs išsilavinimo, kvalifikacijos reikalavimai, nustatomos
specifinės sąlygos, kurias asmuo privalo įvykdyti (pvz., siekdamas įgyti licenciją vertis tam tikra
ūkine komercine veikla ir pan.). Tačiau kai kurios ANK 28 straipsnyje nurodytos teisės, t. y. teisė dirbti skrydžių vadovu, teisė valdyti geležinkelių riedmenis, teisė naudoti arba įvežti aparatūrą, įrenginius, radijo siuntimo,  radijo ryšio slopinimo arba radijo stebėsenos įrenginius, teisė eiti tam tikras pareigas jūrų laive  laikytinos ne specialiąja teise ANK 28 straipsnio prasme, o teise užsiimti darbine, profesine, ūkine ar komercine veikla.

               Atsakovas V. K. buvo priimtas dirbti į kontrolieriaus pareigas, kelių transporto priemonių apžiūrų atlikimui. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 58 dalyje nustatyta, kad privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros kontrolierius - tai privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros įmonėje dirbantis asmuo, turintis Susisiekimo ministerijos arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka suteiktą teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad Susisiekimo ministerija ar jos įgaliota institucija suteikia įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, darbuotojams teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą, šią teisę sustabdo, atnaujina, panaikina. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras 2008-01-21 priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“, kurio 2.13 papunkčiu Lietuvos transporto saugos administracijai buvo priskirti įgaliojimai suteikti įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, darbuotojams teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą, šią teisę sustabdyti, atnaujinti, panaikinti. Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2019-06-06 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teisės atlikti privalomąją techninę apžiūrą panaikinimo“ už labai sunkų kontrolieriaus darbo pažeidimą Atsakovui buvo panaikinta teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2018-02-08 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)patvirtinto „Reikalavimų įmonėms, atliekančioms motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, ir teisės atlikti motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą suteikimo, sustabdymo, sustabdymo panaikinimo ir šios teisės panaikinimo tvarkos aprašo“ 56 punkte nustatyta, jog draudžiama atlikti apžiūrą įmonėms ir fiziniams asmenims, jeigu teisė atlikti apžiūrą yra panaikinta ar sustabdyta. Pripažintina, jog tai yra specialioji teisė dirbti kontrolierius darbą.

            Vadovaujantis DK 213 str., 3 d. nuostatomis individualus darbo ginčas dėl teisės yra  nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbo ginčo šalimi laikomas ir buvęs darbdavys, taip pat asmuo, išreiškęs norą sudaryti darbo sutartį, kai su juo buvo atsisakyta ją sudaryti, rangovas šio kodekso 139 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytais atvejais, taip pat asmenys, turintys teisę į darbuotojo darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas., ieškovę ir atsakovą šioje darbo byloje siejo darbo santykiai, o darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančiam organui, t.y. teismui  darbo ginčą dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo bei vadovaujantis DK nuostatomis piniginės sumos išieškomos iš darbdavio.  Pažymėtina, kad ieškovė UAB „Tuvlita“, pažeistų teisių gynimui bei kaltės dėl žalos nustatymui dėl LTSA 2019 m. birželio 6 d. įsakymo turi teisę kreiptis į teismą.

             DK 60 straipsnyje yra reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas nesant darbo sutarties šalių valios. DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo, kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. DK 60 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbdavys, gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą priežastį patvirtinantį dokumentą ar kitaip apie ją sužinojęs, privalo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo dokumento gavimo ar sužinojimo dienos nutraukti darbo sutartį.

              Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui 2021-04-07 sprendimu konstatavus, kad LTSA 2019 m. birželio 6 d. įsakymas yra neteisėtas. Ieškovas 2019-06-12 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)darbo sutartį su atsakovu nutraukė nuo 2019-06-13 DK 60 str. 1 d. 2 p. pagrindu (darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas) atsižvelgiant į LTSA 2019-06-06 įsakymą Nr.2BE-185 bei juo vadovaujantis. Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus LTSA 2019 m. birželio 6 d. įsakymą neteisėtu konstatuotina, kad atsakovui teisė atlikti savo pareigas panaikinta neteisėtai, todėl ieškovas nutraukė darbo sutartį su atsakovu pagal DK 60 str. 1 d. 2 p. neteisėtai.

DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Šio straipsnio 4 dalis nurodo, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrįžti prašo darbdavys, teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

Ieškovas dėl grąžinimo į darbą nepasisakė. Atsakovas neprašo grąžinti jo į darbą, šiuo metu dirba. Įvertinus šias aplinkybes, nustatytina, jog atsakovas į buvusį darbą negrąžintinas.  Tokiu atveju, pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir negrąžinus atsakovo į buvusį darbą, taikytina DK 218 straipsnio 4 dalis – iš ieškovės priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. DK 218 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Byloje esančiais duomenimis ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo 1577,36 Eur x12 iš viso 18928,32 Eur. Tokiu būdu už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2019 m. birželio 13 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2021 m. lapkričio 23 d.), bet ne daugiau nei už vienerius metus. Atsakovo darbo stažas pas ieškovę skaičiuojamas nuo 2008 m. kovo 3 d., todėl iki teismo sprendimo priėmimo dienos daugiau kaip trylika metų, jam priteistina DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija- šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija  1577,36 Eur x 6 mėn., iš viso 9464,16 Eur.  Atsakovo prašymas likusioje dalyje dėl darbo užmokesčio dydžio skirtumo tarp gauto pas ieškovę ir gaunamo naujame darbe UAB „Rokiškio pieno gamyba“ išieškojimo netenkintinas, manytina, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos pagal DK 218 str. 4 d. nuostatas išieškojimas yra pakankama kompensacija ieškovui už  neteisėtą atleidimą iš darbo.

  Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos A. T. 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015). Darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtinančiomis aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos A. T. 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 59 punktas; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 63 punktas). Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 60 punktas).

Atsakovas nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo patyrė stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus. Žinia apie darbo sutarties nutraukimą buvo siurprizinė, sukėlė neigiamą šoką. Atsakovas prašo priteisti 2000 Eur neturtinės žalos. Atsižvelgiant į visą susidariusią situaciją dėl atleidimo, į jo administracinį teisės pažeidimą, neturtinė žala nepriteistina.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškinį neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios pagal jo pateiktus rašytinius įrodymus sudarė 360 Eur. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgia į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į tai, kad nagrinėjamas ginčas kilęs iš darbo santykių, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus dėl ieškinyje nurodytų bei iškeltų argumentų ir klausimų, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra priteistinos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Vadovaudamasis CPK 259, 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ė:

ieškinį atmesti.

Ieškovės

P. V. K. atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikinti UAB „Tuvlita“ generalinio  direktoriaus įsakymą 2019 m. birželio 12 d. Nr. (duomenys neskelbtini)dėl darbo sutarties nutraukimo.

A. V. K. į darbą UAB „Tuvlita“ negrąžinti.

Pripažinti, kad V. K. ir UAB „Tuvlita“  2008 m. kovo 3 d. sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

            Priteisti atsakovo V. K., gim. (duomenys neskelbtini),  naudai iš ieškovės UAB „Tuvlita“ j.a.k. 110584095, 18928,32 Eur (aštuoniolika tūkstančių devynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus 32 ct) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (nuo 2019-06-13), bet ne ilgiau kaip už vienus metus, sumą su privalomais mokesčiais.

            Priteisti atsakovo V. K., gim. (duomenys neskelbtini), naudai iš ieškovės UAB „Tuvlita“ j.a.k. 110584095, 9464,16 Eur (devynis tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 16 ct)

kompensacijos sumą su privalomais mokesčiais.

            Įpareigoti UAB „Tuvlita“ per vieną darbo dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai naują pranešimą (2-SD forma), patikslinant duomenis apie ieškovo V. K. atleidimo pagrindą (nurodant 2008 m. kovo 3 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo pagrindą – DK 218 straipsnio 4, 6 dalis), datą ir draudžiamąsias pajamas, bei pateikti V. K. šio įpareigojimo įvykdymą patvirtinančius dokumentus.

            Atsakovo prašymą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo ir darbo užmokesčio skirtumo priteisimo atmesti.

Priteisti iš UAB „Tuvlita“ bylinėjimosi išlaidas 360,00 Eur  (tris šimtus šešiasdešimt eurų) atsakovo V. K. naudai. 

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, paduodant skundą per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.

Teisėja                                                 Regina Nenortienė