Civilinė byla Nr. e2A-407-912/2024

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00663-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 3.1.3.7; 3.3.1.19.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gren Trakai“ (buvusiai uždarajai akcinei bendrovei „Trakų energija“) dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, Prienų rajono savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Prienų šilumos tinklai“, atsakovės pusėje uždaroji akcinė bendrovė „Energijos taupymo centras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Kauno apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir Prokuroras), ginantis viešąjį interesą, 2020 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Trakų energija“ (buvusi – UAB „Prienų energija“, dabar – UAB „Gren Trakai“), prašydamas priteisti Prienų rajono savivaldybei 1 093 579,85 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

2.       Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūra, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės (toliau – Valstybės kontrolė) 2017 m. kovo 10 d. pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, 2017 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia atsakovių UAB „Prienų energija“, akcinės bendrovės (toliau – AB) „Prienų šilumos tinklai“ (po reorganizacijos – UAB „Prienų šilumos tinklai“) ir Prienų rajono savivaldybės 2015 m. liepos 31 d. sutartį Nr. (9.28)-Dl-2015/389 „Dėl Prienų rajono šilumos ūkio nuomos, atnaujinimo ir šilumos tiekimo vartotojams sutarties pasibaigimo, turto nuomos sutarties pasibaigimo ir turto perdavimo“ (toliau – 2015 m. liepos 31 d. Pasibaigimo sutartis) ir taikyti restituciją – įpareigoti UAB „Trakų energija“ grąžinti Prienų rajono savivaldybei pagal Pasibaigimo sutartį sumokėtas lėšas.

3.       Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 17 d. sprendimu Prokuroro ieškinį patenkino – pripažino negaliojančia UAB „Prienų energija“, AB „Prienų šilumos tinklai“ ir Prienų rajono savivaldybės 2015 m. liepos 31 d. Pasibaigimo sutarties dalį, kuria Prienų rajono savivaldybė įsipareigojo per 36 mėn. sumokėti UAB „Prienų energija“ 432 586,09 Eur, taikė restituciją – priteisė Prienų rajono savivaldybei iš UAB „Trakų energija“ 360 488,38 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), sumokėtus vykdant 2015 m. liepos 31 d. Pasibaigimo sutartį (civilinė byla Nr. e2-916-555/2018). Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

4.       Pirmiau nurodytame teismo sprendime konstatuota, kad byloje nėra ginčo dėl turto, kuris buvo apskaitomas balansine verte, vertės jo perdavimo atsakovei metu – bendra likutinė šio turto vertė buvo 2 462 207,94 Eur. Byloje pateikus duomenis apie turto įvertinimą tik balansine verte, darytina išvada, kad pasibaigus valdymo laikotarpiui turtas buvo grąžintas mažesnės vertės, negu jis buvo perduotas nuomos sutarties sudarymo laikotarpiui. Teismas sutiko su Prokuroro argumentais, kad 2000 m. rugsėjo 28 d. šilumos ūkio nuomos sutarties vykdymo metu bei ją nutraukus AB „Prienų šilumos tinklai“ perdavė UAB „Prienų energija“ turtą (įskaitant investicijų pagrindu nuomininko sukurtą turtą), kurio likutinė vertė 1 368 628,09 Eur, t. y. AB „Prienų šilumos tinklai“ buvo grąžinta 1 093 579,85 Eur mažesnės likutinės vertės turtas negu buvo perduotas UAB „Prienų energija“ šilumos ūkio nuomos sutarties pradžioje (2 462 207,94 – 1 368 628,09 = 1 093 579,85).

5.       Prienų rajono savivaldybė nepareikalavo iš nuomininkės kompensuoti savivaldybei turtinio pobūdžio praradimus dėl sumažėjusios turto vertės ir neįvertino jų atsiskaitydama su nuomininke už jos atliktas investicijas. Valstybės kontrolė tai įvertino kaip Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 37 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Dėl turto nuomininkės UAB „Prienų energija“ veiksmų Prienų rajono savivaldybės biudžetas patyrė turtinę žalą. Išsinuomoto turto būklė (vertė) pasibaigus nuomos sutarčiai reglamentuota specialiojoje normoje – ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalyje, todėl bendrosios nuomos sutarties pasibaigimo padarinius reglamentuojančios įstatymo nuostatos netaikytinos.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2024 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas ir tretieji asmenys ieškovo pusėje bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis yra imperatyvioji tiesioginio taikymo teisės norma, todėl faktiniais bylos duomenimis ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatavus faktą, kad atsakovė (nuomininkė) grąžino Prienų rajono savivaldybei (nuomotojai) mažesnės balansinės vertės išnuomotą turtą, atsakovė privalo atlyginti Prienų rajono savivaldybei nuostolius, kaip turto balansinių verčių skirtumą, atsiradusį pasikeitus turto perdavimo ir jo grąžinimo metu buvusiai turto vertei. Dėl to Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, netaikomos.

8.       Nutraukus turto nuomos sutartį, atsakovė grąžino Prienų rajono savivaldybei 1 093 579,85 Eur mažesnės vertės išnuomotą turtą negu šio turto perdavimo metu. Turto vertė nustatyta remiantis likutine (buhalterine) verte. Ši aplinkybė patvirtinta įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys (Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-916-555/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-351-790/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020). Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė grąžino AB (šiuo metu UAB) „Prienų šilumos tinklai“ turtą, kurio balansinė vertė buvo mažesnė 1 093 579,85 Eur.

9.       Išsiskyrė šalių nuomonės dėl atsakovės teisinės atsakomybės pagrindų, taip pat dėl ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies taikymo laiko atžvilgiu bei šios normos konkurencijos su šalių sutartinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis.

10.       Turto nuomos sutartys sudarytos 2000 m. rugsėjo 28 ir spalio 9 d., ŠŪĮ įsigaliojo 2003 m. liepos 1 d., 2015 m. liepos 31 d. sudaryta Pasibaigimo sutartis, kuria šalys (atsakovė, Savivaldybė ir AB „Prienų šilumos tinklai“) nutraukė nurodytas sutartis, įsigaliojo 2015 m. rugpjūčio 31 d. Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas iš dalies sutiko su ieškovo ir trečiųjų asmenų ieškovo pusėje argumentais, kad ginčijama ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies norma gali būti taikoma sutarčių nuostatoms į praeitį, bet ne visai, o tik tai sutartinių santykių stadijai, kuri prasidėjo nuo 2003 m. liepos 1 d. (ŠŪĮ įsigaliojimo dienos). Nurodyta teisės norma turėtų būti taikoma ne mechaniškai, bet atsižvelgiant į sutarties sąlygas ir imperatyviosios normos pobūdį bei tikslus.

11.       Nėra ginčo, kad turtas grąžintas mažesnės balansinės vertės, todėl yra formalus pagrindas konstatuoti, kad ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeistos. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad nuostolių atlyginimui taikytinos ne ŠŪĮ, bet CK normos. Tokia išvadą teismas padarė įvertinęs Valstybės kontrolės 2017 m. kovo 10 d. ataskaitos 3.2 papunktį, kuriame nurodyta, kad Prienų rajono savivaldybė nepareikalavo iš nuomininkės (atsakovės) CK nustatyta tvarka kompensuoti Prienų rajono savivaldybei turtinio pobūdžio praradimus dėl sumažėjusios turto vertės ir neįvertino jų atsiskaitydama su nuomininku už jo atliktas investicijas.

12.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovo ir trečiųjų asmenų ieškovo pusėje argumentai, jog atsakovės investicijos į išnuomotą turtą buvo nepakankamoms, todėl turtas nuvertėjo, o Prienų rajono savivaldybė patyrė 1 093 579,85 Eur žalą, yra nepagrįsti.

13.       Atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, į kasacinio teismo išaiškinimus dėl CK 6.258 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto verslininko atsakomybės be kaltės ribojimo, teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad turto nuomininkas gali atsakyti tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę.

14.       Nei sutarčių sudarymo metu, nei įsigaliojus ŠŪĮ 37 straipsnio 3 daliai (ankstesnei 35 straipsnio 3 dalies redakcijai) atsakovės atsakomybė už išnuomoto ir gražintino turto verčių skirtumą nebuvo numatyta, todėl nėra pagrindo taikyti už tai atsakovei civilinę atsakomybę. Nenustatyta pirmoji būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai.

15.       Pati Prienų rajono savivaldybė, kurios interesais Prokuroras pareiškė ieškinį, pripažino, kad žala jai nebuvo padaryta. Dėl to ieškovas neturi pagrindo įrodinėti priešingai. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad žalos dydis turi būti nustatytas vadovaujantis ne turto balansine, bet rinkos verte, nes buhalterinė vertė nustatoma ir tvirtinama apskaitos tikslais, bet ne žalos dydžiui nustatyti. Tokią pat išvadą padarė ir ekspertizę byloje atlikęs ekspertas.

16.       Teismas konstatavo, kad apie tariamą Prienų rajono savivaldybės teisės pažeidimą dėl patirtų 1 093 579,85 Eur nuostolių Prokurorui buvo žinoma daugiau kaip trejus metus. Atsakovė prašė byloje taikyti ieškinio senatį.

17.       Nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes nenustatytos objektyvios termino praleidimą pateisinančios priežastys. Dėl to teismas nusprendė, kad ir ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

18.       Apeliaciniame skunde ieškovas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1.                      Pagrindinę (skėtinę) 2000 m. rugsėjo 28 d. Prienų rajono šilumos ūkio nuomos, atnaujinimo ir šilumos tiekimo vartotojams sutartį konkurso rezultatų pagrindu sudarė Prienų rajono savivaldybė. Prienų rajono savivaldybė sudarė ir 2015 m. liepos 31 d. šią sutartį nutraukiančią sutartį dėl Prienų rajono šilumos ūkio nuomos, atnaujinimo ir šilumos tiekimo vartotojams sutarties pasibaigimo, turto nuomos sutarties pasibaigimo ir turto perdavimo. 2000 m. spalio 9 d. turto nuomos sutartis, kurios pavyzdinė forma patvirtina 2000 m. rugsėjo 28 d. sutartimi, nebuvo savarankiškas sandoris. Ji buvo 2000 m. rugsėjo 28 d. sutarties sudėtinė dalis.

18.2.                      Teismas techninio pobūdžio sandorį laikė sukeliantį teisines pasekmes ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies prasme, bet nevertino pagrindinio sandorio. Prienų rajono savivaldybei esant pagrindinio sandorio šalimi, organizavusiai visą šilumos ūkio perdavimo ir susigrąžinimo procesą, savivaldybė, kaip pagrindinė sutarties šalis, patyrė ir žalą dėl įstatymo sąlygų nesilaikymo.

18.3.                      Šilumos tiekimas, šilumos ūkio nuoma yra teisiniai santykiai, susiję su viešuoju interesu, kurį prokuroras turi teisę ginti. Jis neturi įgaliojimų ginti privačių asmenų (akcinės bendrovės) pažeistų interesų. Aplinkybė, kad savivaldybės šilumos tiekimą faktiškai organizuoja per privačius juridinius asmenis, negali riboti prokuroro teisės ginti šilumos vartotojų viešojo intereso (ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis).

18.4.                      Kai sudarė 2000 m. rugsėjo 28 d. sutartį, AB „Prienų šilumos tinklai“ buvo specialiosios paskirties akcinė bendrovė, kai pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos įstatymą dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių Nr. I-794 akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės specialiosiomis galėjo būti pripažintos tik tuo atveju, jei jos vykdė gyvybiškai būtinas funkcijas, arba kurių veiklai būtinas specialus režimas.

18.5.                      Specialios paskirties bendrovėms vietos savivaldos institucijos, valdančios kontrolinį akcijų paketą, turėjo teisę nustatyti privalomus darbus (užduotis). Dėl to priėmusi sprendimus dėl turto nuomos, Prienų rajono savivaldybė buvo pagrindinė 2000 m. rugsėjo 28 d. sutarties šalis. Ji yra naudos gavėja pagal ieškinį.

18.6.                      Kitoje civilinėje byloje priimtame 2018 m. liepos 17 d. sprendime Kauno apygardos teismas nustatė nagrinėjamai bylai reikšmingą prejudicinį faktą, kad tikrąja naudos gavėja, vykdant 2000 m. rugsėjo 28 d. sutartį, buvo Prienų rajono savivaldybė (civilinė byla Nr. e2-916-555/2018). Jos naudai nurodytu teismo sprendimu priteista nuomotojos AB „Prienų šilumos tinklai“ nuomininkei UAB „Trakų energija“ sumokėta pinigų suma. Kasacinis teismas nurodytą sprendimą paliko galioti.

18.7.                      Apskųstame sprendime tuos pačius šilumos ūkio nuomos santykius pirmosios instancijos teismas vertino kitaip, nesilaikydamas Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendime nustatytų prejudicinių faktų ir pažeisdamas vertinimo taisykles (civilinė byla Nr. e2-916-555/2018). Teismas nesivadovavo anksčiau to paties teismo nustatytu prejudiciniu faktu, kad atsakovė grąžino mažesnės vertės turtą, negu buvo gavusi.

18.8.                      Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą šilumos tiekimo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija (įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas). Ją savivaldybės atlieka pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savivaldybės bendruomenei ir šios interesais. Savivaldybės turo sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose.

18.9.                      Savarankiškos šilumos tiekimo organizavimo savivaldybės funkcijos numatymas įstatyme reiškia, kad AB „Prienų šilumos tinklai“ ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies prasme nebuvo savarankiškas subjektas. Ji tik savivaldybės vykdomos savarankiškosios šilumos tiekimo organizavimo funkcijos instrumentas.

18.10.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino specialisto ir teismo eksperto 2022 m. liepos 14 d. akte Nr. 2112/20-1 išvadas bei nusprendė, kad turtinė žala Prienų rajono savivaldybei nepadaryta. Teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto konsultacine išvada, kuri yra tik vieno asmens nuomonė, prilygino ją turto vertinimo ekspertizei, nes pats specialistas nurodė, kad tai tik subjektyvi nuomonė.

18.11.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalį, netinkamai interpretavo ir taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir kt.

18.12.                      Viešosios teisės normų pagrindu šilumos tiekimo organizavimas sutarčių galiojimo laikotarpio nuo 2008 m. spalio 1 d. ir jų nutraukimo metu buvo priskirtas savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms. Dėl to pasibaigus šilumos ūkio valdymo perdavimo laikotarpiui, savivaldybė perėmė turtą nevertindama, kokia jo vertė palyginus su ta, kuri buvo sudarant sutartį. Grąžinto turto buhalterinė likutinė vertė yra mažesnė, negu sudarant sutartį, todėl Prienų rajono savivaldybė patyrė žalą (nuostolius).

18.13.                      Negali būti taip, kad ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies taikymas gali sukurti tik civilinės atsakomybės teisinius santykius. Civilinei atsakomybei taikyti reikalingas ne tik mažesnės vertės turto grąžinimas, bet ir dar trys sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė).

18.14.                      Nesilaikant ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies reikalavimų ne visais atvejais šilumos ūkį perdavusiai šaliai yra padaroma tiesioginė žala, ne visada būna asmens kaltė, priežastinis ryšis ir pan. Jei šilumos ūkį perėmęs subjektas nuomos pagrindais perima ir grąžina šilumos ūkį (tokį patį kokį perėmė, atsižvelgiant į įprastinį nusidėvėjimą), jokia turtinė žala daiktui pagal klasikinę žalos sampratą nėra padaroma. Esant tokiai situacijai nėra nuomininko kaltės dėl turto nuvertėjimo. Negalint taikyti civilinės atsakomybės, vis tiek turi būti vertinamas ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies nesilaikymas. Dėl to sukuriami savarankiški teisiniai padariniai.

18.15.                      Lietuvos Respublikos ekonominėje erdvėje dominuoja rinkos santykiai ir visas turtas bei produkcija apskaitomi, perkami ir parduodami tik rinkos kainomis. Ir visose gamybos paslaugų bendrovėse ar viešojo sektoriaus įstaigose įsigytas, valdomas turtas yra apskaitomas tik rinkos verte. Tokia apskaita buvo vedama ir AB „Prienų šilumos tinklai“. Vienas tiksliausių apskaitos elementų yra turto likutinė vertė. Pagal ją galima nustatyti ar į turtą buvo papildomai investuojama ar jis buvo nudėvimas (neįskaitant einamojo remonto).

18.16.                      Valstybės kontrolės ataskaitoje (turinčioje aukštesniąją įrodomąją vertę) žala apskaičiuota taip pat remiantis perduoto, grąžinto turto likutine (balansine) verte. Tai – vienintelis teisingas vertės apskaičiavimo būdas, nes tik likutinė (balansinė) vertė gali teisingai perteikti pokytį ilgu laikotarpiu (2000-2015 metais). Nurodyta verte nuomininkė perėmė turtą 2000 metais.

18.17.                      Grąžinti turtą likutine (balansine) verte buvo numatyta ir Prienų rajono šilumos tinklų turto nuomos konkurso sąlygų 19 punkte, kuriame nurodyta, kad „pasibaigus turto nuomos sutartyje nustatytam terminui, Nuomininkas eksploatuojamą Prienų rajono šilumos ūkį ir visą dokumentaciją per 2 mėnesius perduoda Prienų rajono savivaldybei pagal likutinę vertę“.

18.18.                      Patvirtinus faktines aplinkybes, nustatytas civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu (civilinė byla Nr. e2-916-555/2018), nepaisant to, kad Prienų rajono savivaldybė atsisakė ginti savo turtines teises, prokurorui atsirado teisinis ir faktinis pagrindai reikšti reikalavimą dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovas buvo išsakęs nuomonę, kad jeigu teismas sutiktų su atsakovės pozicija, būtų pakankamas pagrindas, praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Vis dėto, teismas į tokį ieškovo prašymą neatsižvelgė ir jo nesprendė.

19.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Energijos taupymo centras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

19.1.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis nėra tiesioginio taikymo teisės norma žalai atlyginti.

19.2.                      Teismas teisingai vadovavosi CK nuostatomis ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. be kita ko neteisėtų atsakovės veiksmų ir Prienų rajono savivaldybei padarytos žalos.

20.       Atsakovė UAB „Gren Trakai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

20.1.                      Prienų rajono savivaldybė nebuvo ir nėra ginčo turto (Prienų rajono šilumos ūkio) savininkė, todėl negalėjo patirti ir nepatyrė nuostolių. Ginčo turtas nuosavybės teise priklauso UAB „Prienų šilumos tinklai“. Prienų rajono savivaldybė yra tik UAB „Prienų šilumos tinklai“ dalies akcijų savininkė. Prienų rajono savivaldybė dalyvauja byloje trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, statusu, o tokiam trečiajam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – ir CPK) negali būti priteisiami nuostoliai. Pats faktas, kad Prienų rajono savivaldybė dalyvauja byloje kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, patvirtina, jog ji neturi savarankiškos reikalavimo teisės.

20.2.                      Iš apeliacinio skundo nėra aišku, kieno patirtą žalą bando įrodyti ieškovas. Jis įrodinėjo, kad žalą patyrė Prienų rajono savivaldybė. Apeliaciniame skunde jau teigiama, kad žalą patyrė ir šilumos vartotojai. Svarbu pažymėti, kad vartotojų patirtos žalos ir Prienų rajono savivaldybės patirtos žalos ieškovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo. Šis klausimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie ieškovo apeliacinio skundo argumentai ir pozicijos keitimas patvirtina, kad ieškinys ir apeliacinis skundas yra nepagrįsti.

20.3.                      ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo Prienų rajono savivaldybei negali būti taikoma. Pati Prienų rajono savivaldybė 2017 m. vasario 15 d. raštu nesutiko su Valstybės kontrolės išvadomis, rekomendacijomis ir nurodė, jog ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis nebuvo priimta ir negaliojo, kai buvo sudaryta 2000 m. rugsėjo 8 d. sutartis bei Turto nuomos sutartys, todėl nurodyta teisės norma negali būti taikoma retrospektyviai.

20.4.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Pasibaigimo sutarties pripažinimo negaliojančia, išaiškinta, kad ginčo santykiams dėl sutarčių pabaigos padarinių ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis netaikytina.

20.5.                      Ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovė į turtą investavo daugiau negu buvo numatyta investicijų projekte (vietoj planuotų 5 200 000 Lt investavo 5 306 684 Lt). Atsakovė grąžino techniškai tvarkingą, tinkamą eksploatacijai turtą. Prienų rajono savivaldybė blokavo atsakovės pasiūlytas papildomas 4 371 000 Eur investicijas. Taigi dėl pačios Prienų rajono savivaldybės kaltės į turtą neinvestuota dar daugiau.

20.6.                      Ieškovas nepagrįstai teigia, kad reikia vadovautis likutine (buhalterine) turto verte. Žalą ieškovas įvardija kaip turto likutinės (balansinės) vertės sumažėjimą. Toks turto kainos pokytis (sumažėjimas) priskirtinas grynai ekonominio pobūdžio nuostolių kategorijai, nes turto vertės pokytis yra turto finansinės vertės pasikeitimas, nesusijęs su fizine žala asmeniui ar turtui. Tai, kad vadovautis turto likutine verte būtų akivaizdžiai neteisinga, patvirtina dar ir tai, jog 2000-2015 metais, kai atsakovė valdė turtą, buvo priskaičiuotas
2 678 700,87 Eur nusidėvėjimas (997 014,07 + 1 681 686,80). Dėl to buhalterine prasme turto vertė labai sumažėjo. Vis dėlto turto balansinės vertės sumažėjimas dėl nusidėvėjimo dar nereiškia, kad tikroji vertė taip pat sumažėjo.

20.7.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Pirma, ieškovas pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kuriam pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Antra, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Ji atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinys dėl 1 093 579,85 Eur žalos atlyginimo pareikštas 2020 m. lapkričio 10 d. Apie tariamą 1 093 579,85 Eur žalą Prienų rajono savivaldybei ieškovas nurodė savo 2017 m. gegužės 29 d. ieškinyje dėl Pasibaigimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

20.8.                      Ieškovo apeliaciniame skunde cituojamas Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimas (civilinė byla Nr. e2-916-555/2018) neturi prejudicinės galios šioje byloje.

21.       Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Prienų rajono savivaldybės administracija ir UAB „Prienų šilumos tinklai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

21.1.                      Trečiųjų asmenų manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavo įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas. Netinkamai kvalifikavęs teisinį santykį, teismas nepagrįstai ieškovo reikalavimą laikė reikalavimu dėl žalos atlyginimo. Teismas ignoravo proceso šalių nurodytas aplinkybes, jog ginčo teisiniams santykiams kvalifikuoti pagal civilinės atsakomybės taisykles buvo kliūčių. Pirmosios instancijos teismas proceso šalių keltų teisinių problemų dėl ginčo santykio negalėjimo būti civilinės atsakomybės teisiniu santykiu neaptarė, padarydamas šiurkštų civilinio proceso teisės pažeidimą.

21.2.                      Ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovės neatliktas investicijas, bet ne atlyginti investicijų neatlikimu padarytą žalą. Šie reikalavimai skiriasi iš esmės. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės neinvestuotą sumą buvo reikalavimas įvykdyti prievolę natūra. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra kitas reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas šių teisinių problemų nediferencijavo. Esant aiškiam pagal ŠŪĮ neinvestuotų lėšų minimumo faktui ir vertei, ieškovui nereikėjo įrodinėti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Išvados dėl ieškovo reikalavimo turinio darytinos tiesiogiai iš ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies turinio: „Pasibaigus valdymo perdavimo laikotarpiui, turto, kurio valdymas buvo perduotas, vertė negali būti mažesnė negu valdymo perdavimo sutarties sudarymo metu“. Paaiškėjus vertės sumažėjimui, ieškovas pagrįstai reikalavo vertės minimumo pasiekimo, bet ne nuostolių atlyginimo.

21.3.                      Sutiktina su apelianto skundo argumentais, kad ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies taikymas nėra suderinamas su turto rinkos verte. Teismas negalėjo vertinti grąžinamo turto rinkos verte, jei šalys dar nuo šilumos ūkio nuomos konkurso sąlygų paskelbimo ir nuomotojo įsipareigojimo konkurso sąlygų laikytis (teikiant pasiūlymą dalyvauti konkurse) jau buvo sutarę, jog turtas bus perduodamas ir grąžinamas tik balansine verte. Nuo 2000 metų (turto nuomos pradžios) iki 2015 metų (turto grąžinimo dienos) nekilnojamojo turto kainos indeksas dėl savaiminių (makroekonominių) priežasčių padidėjo nuo 26 iki 129, t. y. vidutiniškai 5 kartus. ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalyje numatant tik nuomininko pareigą grąžinti ne mažesnės vertės turtą, negu turto nuomos laikotarpio pradžioje, savaiminis šilumos ūkį sudarančio turto rinkos vertės pasikeitimas dėl rinkos tendencijų, pagal ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalį negalėjo būti vertinamas kaip nuomininko nuopelnas ar tinkamas nuomininko prievolės įvykdymas.

21.4.                      Atsiliepime sutinkama su apelianto argumentais, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neišsprendė ieškovo prašymo atnaujinti ieškinio senatį. Nurodytas prašymas buvo pareikštas teismo posėdžio metu ir turėjo būti išspręstas. Dėl to teismas padarė esminę reikšmę turintį proceso teisės pažeidimą.

21.5.                      Ieškovas 2020 m. spalio 20 d. gavo Valstybės kontrolės prašymą dėl viešojo intereso gynimo. Skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 20 d. iki ieškinio dienos, sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas nepraleistas. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo Valstybės kontrolės prašymo ginti viešąjį interesą gavimo dienos, bet ne nuo 2017 m. gegužės 26 d., t. y. Valstybės kontrolės medžiagos pateikimo prokurorui dienos.

22.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Valstybės kontrolė, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

22.1.                      Teismas, pagrįstai pripažindamas, kad nėra byloje dalyvaujančių asmenų ginčo, jog nutraukus turto nuomos sutartį atsakovė grąžino savivaldybei 1 093 579,85 Eur mažesnės vertės išnuomotą turtą negu šio turto perdavimo metu nuomos pradžioje, kurio vertė nustatyta remiantis likutine (buhalterine) verte, nepagrįstai nusprendė, kad imperatyviojoje ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalyje nenustatyta atsakomybė atsakovei už šios teisės normos nesilaikymą.

22.2.                      Būtent savivaldybės, kurių šilumos ūkio valdymas buvo perduotas privatiems šilumos tiekėjams, vykdydamos joms įstatymais priskirtą savarankiškąją funkciją turėjo užtikrinti, kad, pasibaigus turto valdymo perdavimo laikotarpiui, grąžinamo turto vertė būtų ne mažesnė negu sudarant sutartį. Tik tokiu atveju privačių investicijų pritraukimas šilumos ūkio sektoriuje galėjo būti naudingas savivaldybei ir jos gyventojams. Tokiu tikslu dėl šilumos ūkio valdymo ir vartotojų teisių apsaugos (taip teigiama ŠŪĮ aiškinamajame rašte) 2003 metais priimtas ŠŪĮ ir jame nustatyta norma, įtvirtinanti imperatyvą, jog, pasibaigus valdymo perdavimo laikotarpiui, turto, kurio valdymas buvo perduotas, vertė negali būti mažesnė negu valdymo perdavimo sutarties sudarymo metu.

22.3.                      Kadangi reikalavimai šilumos ūkio valdymą iš savivaldybės perėmusiam subjektui nustatyti specialiame teisės akte – ŠŪĮ (viešosios teisės norma), bendrosios civilinės teisės normos netaikomos.

22.4.                      Valstybės kontrolė nesutinka su teismo sprendime išdėstytu vertinimu, kad nei sutarties sudarymo metu, nei įsigaliojus ŠŪĮ 37 straipsnio 3 daliai (ankstesnei 35 straipsnio 3 dalies redakcijai), atsakovės atsakomybė už išnuomoto ir gražintino turto verčių skirtumą nebuvo numatyta (teismo sprendimo 39 punktas). Teismo argumentai pripažįstant ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies taikymą sutartinių santykių stadijai, kuri prasidėjo nuo 2003 m. liepos 1 d. (ŠŪĮ įsigaliojimo dienos), taigi ir santykių pabaigoje 2015 metais, yra prieštaringi (sprendimo 26 punktas). Kaip teisės taikymo subjektas teismas paneigė nurodytos imperatyviosios teisės nuostatos veiksmingumą.

22.5.                      Teigdamas, kad savivaldybės patirti nuostoliai turi būti nustatyti vadovaujantis ne turto balansine, bet rinkos verte, teismas pats sau prieštarauja, nes pirma nurodė, kad 2000 m. rugsėjo 28 d. šilumos ūkio nuomos sutarties 2.1 papunktyje nustatyta, kad šią sutartį šalys sudarė vadovaudamosi savivaldybės 2000 m. liepos 5 d. įvykusio konkurso dokumentų nuostatomis, konkurso laimėtojo paraiškoje išdėstytų įsipareigojimų ir sąlygų pagrindu bei Garantijos sutartimi, o vėliau teigė, jog vertė nustatytina pagal rinkos kainą.

22.6.                      Teismui pripažinus imperatyviosios ŠŪĮ nuostatos taikymą, teisiškai nereikšmingas tampa ekspertinis vertinimas ir specialisto išvada dėl turto rinkos vertės nustatymo byloje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

24.       Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

25.       Byloje nustatyta, kad 2000 m. liepos 5 d. įvykusio Prienų rajono šilumos ūkio nuomininko (operatoriaus) atviro konkurso pagrindu Prienų rajono savivaldybė, kaip turto nuomotoja, ir atsakovė UAB „Gren Trakai“ (buvusi – UAB „Prienų energija“), kaip turto nuomininkė, 2000 m. rugsėjo 28 d. sudarė Prienų rajono šilumos ūkio nuomos, atnaujinimo ir šilumos tiekimo vartotojams sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo 15 metų (šildymo sezonų): 1) išsinuomoti Prienų rajono šilumos ūkio turtą, 2) atlikti investicijas, 3) tiekti vartotojams šilumos energiją, 4) aptarnauti šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemas, 5) perimti savivaldybės įsipareigojimus.

26.       2000 m. rugsėjo 28 d. šilumos ūkio nuomos sutarties 12.6.1 papunktyje nustatyta, kad turto nuomos sutartis, numatoma pasirašyti tarp UAB „Prienų energija“, AB „Prienų šilumos tinklai“ ir Prienų rajono savivaldybės (priedas Nr. 1), yra neatskiriamas Šilumos ūkio nuomos, atnaujinimo ir šilumos tiekimo vartotojams sutarties priedas (t. y. dvišalės 2000 m. rugsėjo 28 d. sutarties priedas). Šiame sutarties priede Nr. 1 išdėstytos turto nuomos sutarties sąlygos (visa priedo Nr. 1 forma), jį pasirašė Prienų rajono meras ir atsakovės UAB „Prienų energija“ direktorius (1 t., b. l. 213–218). Kartu su turto nuomos sutarties sąlygomis patvirtinti ir jos priedai, įskaitant Turto sąrašą (priedas Nr. 1) bei Turto priėmimo–perdavimo aktą (priedas Nr. 2).

27.       2000 m. rugsėjo 28 d. šilumos ūkio nuomos sutarties 2.1 papunktyje nustatyta, kad šią sutartį šalys sudarė vadovaudamosi savivaldybės 2000 m. liepos 5 d. įvykusio konkurso dokumentų nuostatomis, konkurso laimėtojo paraiškoje išdėstytų įsipareigojimų ir sąlygų pagrindu bei Garantijos sutartimi. Sutarties 2.2 papunktyje nustatyta, kad šia sutartimi šalys įsipareigoja deramai realizuoti joms suteiktas teises bei jų prisiimtus įsipareigojimus tam, jog sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis realizuotų konkurso nuostatas. Tuo tikslu Prienų rajono savivaldybė savo kompetencijos ribose įsipareigoja sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis priimti atitinkamus sprendimus bei patvarkymus, pateikti dokumentus, suteikti operatorei atitinkamas garantijas ir užtikrinti bei atsakyti už jų realizaciją, o operatorė (UAB „Prienų energija“) įsipareigoja sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis išsinuomoti atitinkamą turtą, atlikti numatytas investicijas, užtikrindama išnuomoto turto techninę renovaciją bei modernizavimą, tiekti šio ūkio aptarnaujamiems vartotojams šilumos energiją bei aptarnauti gyvenamųjų namų šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas, užtikrinti bei atsakyti už sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą.

28.       Prienų rajono savivaldybė, AB „Prienų šilumos tinklai“ ir atsakovė UAB „Trakų energija“, remdamosi 2000 m. rugsėjo 28 d. šilumos ūkio nuomos sutarties nuostatomis, 2000 m. spalio 9 d. sudarė turto nuomos sutartį, pagal kurią atsakovei buvo išnuomotas turto nuomos sutarties priede Nr. 1 nurodytas ir AB „Prienų šilumos tinklai“ nuosavybės teise priklausantis turtas 15 metų terminui (šildymo sezonų). Šių sutarčių pagrindu atsakovė priėmė iš Prienų rajono savivaldybės ir AB „Prienų šilumos tinklai“ įvairų Prienų rajono šilumos ūkio turtą, kurio likutinė balansinė vertė 2000 m. spalio 9 d. buvo 2 462 207,94 Eur.

29.       Prienų rajono savivaldybė, AB „Prienų šilumos tinklai“ ir atsakovė 2015 m. liepos 31 d. sudarė šilumos ūkio ir turto nuomos sutarties pasibaigimo sutartį (2015 m. liepos 31 d. Pasibaigimo sutartis), kuria susitarė nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutraukti 2000 m. rugsėjo 28 d. šilumos ūkio nuomos sutartį, 2000 m. rugsėjo 28 d. ir 2000 m. spalio 9 d. turto nuomos sutartis bei visus su nurodytomis sutartimis susijusius susitarimus.

30.       2000–2015 metų laikotarpiu atsakovė UAB „Trakų energija“ grąžino AB „Prienų šilumos tinklai“ išnuomoto turto dalį už 746 876,69 Eur likutinę balansinę vertę. Po 2015 m. liepos 31 d. Pasibaigimo sutarties sudarymo atsakovė grąžino AB „Prienų šilumos tinklai“ likusį nuomotą turtą, kurio likutinė balansinė vertė grąžinimo metu buvo 189 165,30 Eur. Iš viso Prienų rajono savivaldybė ir AB „Prienų šilumos tinklai“, šalių sutarimu nutraukus sutartis, perėmė iš atsakovės nuomotą turtą, kurio likutinė balansinė vertė siekė 936 041,99 Eur. Sutarčių galiojimo laikotarpiu atsakovė pagerino išnuomotą turtą, sukūrė naują turtą ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. perdavė AB „Prienų šilumos tinklai“ 432 586,09 Eur (405 507,09 Eur turtą pagal priedą Nr. 1 ir 27 079 Eur turtą pagal priedą Nr. 2) likutinės balansinės vertės sukurtą turtą. Taigi atsakovė perdavė trečiajam asmeniui UAB „Prienų šilumos tinklai“ balansine verte įvertintą turtą už 1 368 628,08 Eur (936 041,99 + 432 586,09) arba 1 093 579,86 Eur mažesnės balansinės vertės turtą, nei buvo priėmusi prieš jį išsinuomojant (2 462 207,94 - 1 368 628,08).

31.       Valstybės kontrolė 2017 metais parengė valstybinio audito ataskaitą ir galutinės ataskaitos išvadą, kurioje nurodė, kad Prienų rajono savivaldybei ir atsakovei nutraukiant šilumos ūkio nuomos sutartį, buvo pažeista ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis, nes atsakovė grąžino Prienų rajono savivaldybei nuomotą ir sukurtą turtą, kurio likutinė balansinė vertė buvo 1 093 579,85 Eur mažesnė nei išnuomoto turto perdavimo metu. Valstybės kontrolė rekomendavo Prienų rajono savivaldybei CK nustatyta tvarka kreiptis į atsakovę, kad pastaroji kompensuotų patirtus turtinio pobūdžio praradimus dėl sumažėjusios turto vertės. Prienų rajono savivaldybė nesutiko su Valstybės kontrolės išvadomis.

32.       Į teismą su ieškiniu, gindamas viešąjį interesą, 2020 m. lapkričio 11 d. kreipėsi Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, prašydamas priteisti trečiajam asmeniui Prienų rajono savivaldybei iš atsakovės 1 093 579,85 Eur turtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas. Ieškovo materialusis reikalavimas buvo grindžiamas ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

33.       Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad aplinkybė, jog savivaldybės šilumos tiekimą faktiškai organizuoja per privačius juridinius asmenis negali riboti prokuroro teisės ginti šilumos vartotojų viešojo intereso apibrėžto ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalyje; kad AB „Prienų šilumos tinklai“ ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies prasme nebuvo savarankiškas subjektas, tačiau buvo savivaldybės vykdomos savarankiškosios šilumos tiekimo organizavimo funkcijos instrumentas, bei nurodo argumentus dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos sprendimų dėl kainų neatitikimo ir remiasi bylomis, nagrinėtomis dėl šilumos vartotojų permokos už šilumos energijos priteisimo. 

34.       Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad apeliacijos paskirtis – neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). Pažymėtina, kad CPK 312 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo apeliacinės kontrolės funkciją, o tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Išsprendus ginčą, apeliacinio skundo papildyti ir grįsti naujomis aplinkybėmis, nenagrinėtomis pirmosios instancijos teisme, kurių nebuvo nurodyta, negalima (CPK 312 straipsnis).

35.       Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas ieškovo pateiktų naujų argumentų neanalizuoja, nes nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste ieškovui nėra suteikta galimybė apeliaciniame skunde reikšti naujus reikalavimus (argumentus), kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. 

Dėl ieškinio senaties

36.       Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl ieškinio senaties termino nurodė, kad tik patvirtinus faktines aplinkybes, nustatytas kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu (civilinė byla Nr. Nr. e2-916-555/2018), nepaisant to, kad Prienų rajono savivaldybė atsisakė ginti savo turtines teises, prokurorui atsirado teisinis ir faktinis pagrindai teikti reikalavimą teismui dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu išsakė nuomonę, kad jeigu teismas ir sutiktų su atsakovės pozicija dėl praleisto termino, būtų pakankamas pagrindas praleistą senaties terminą atnaujinti, tačiau teismas į tokį ieškovo prašymą neatsižvelgė ir jo neišsprendė.

37.       Nurodytai apelianto pozicijai pritarė tretieji asmenys, Prienų rajono savivaldybės administracija ir UAB „Prienų šilumos tinklai“. Jie atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovo prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą pareikštas teismo posėdžio metu, o pirmosios instancijos teismas jo neišsprendė. Prokuratūroje 2020 m. spalio 20 d. gautas Valstybės kontrolės prašymas dėl viešojo intereso gynimo. Skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 20 d. iki ieškinio padavimo dienos, sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Trečiųjų asmenų manymu, ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2020 m. lapkričio 20 d., bet ne nuo 2017 m. gegužės 26 d., t. y. Valstybės kontrolės medžiagos pateikimo prokurorui dienos.

38.       Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad tretieji asmenys nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškovo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apskųstame sprendime pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad apie tariamą Prienų rajono savivaldybės teisės pažeidimą dėl patirtų 1 093 579,85 Eur nuostolių Prokurorui buvo žinoma daugiau kaip trejus metus, atnaujinti praleistą terminą nėra pagrindo, nes nenustatytos objektyvios ir termino praleidimą pateisinančios priežastys. Nors šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas pasisakė lakoniškai, bet nėra pagrindo spręsti, kad jis grubiai pažeidė proceso teisės normas, netinkamai motyvavo sprendimą. 

39.       Antra, apeliantas nurodo, kad jo reikalavimas reiškiamas dėl savarankiškos prievolės pagal įstatymą įgyvendinimo natūra, tokiam teisiniam santykiui taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas. Su tokia ieškovo pozicija nėra pagrindo sutikti. Jis kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas priteisti Prienų rajono savivaldybei 1 093 579,85 Eur žalos atlyginimą. Iš ieškinio argumentų yra akivaizdu, kad ieškovas viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu įrodinėjo, kad Prienų rajono savivaldybė patyrė žalą dėl to, kad jai grąžintas1 093 579,85 Eur mažesnės likutinės vertės turtas negu buvo perduotas UAB „Prienų energija“ šilumos ūkio nuomos sutarties pradžioje. Ieškovas nepaaiškina ir nedetalizuoja, kokią kitą (ne žalos atlyginimo) prievolę jis reikalauja įvykdyti.

40.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 9 dalį, pagal kurią sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

41.       Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

42.       Apeliantas ir tretieji asmenys jo pusėje teigia, kad ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2020 m. spalio 20 d., kai prokuratūroje buvo gautas Valstybės kontrolės prašymas, bet ne nuo 2017 m. gegužės 26 d.

43.       Valstybės kontrolė 2017 m. kovo 10 d. Generalinei prokuratūrai pateikė audito ataskaitą ir raštą, kurio 3.2 skyriuje nurodyta, kad Prienų rajono savivaldybei buvo grąžintas 1 093 579,85 Eur mažesnės likutinės vertės turtas negu perduotas UAB „Prienų energija“ šilumos ūkio nuomos sutarties pradžioje. Teikdamas ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kitoje civilinėje byloje (kurioje teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes ieškovas vertina prejudicinėmis šiai bylai), ieškovas rėmėsi ta pačia audito ataskaita ir joje nustatytomis aplinkybėmis bei sumažėjusia perduoto turto likutine verte (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-916-555/2018).

44.       Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią jis įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Ji detalizuota Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje, nustatančią, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą, gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat – ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Spręsdamas, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prokuroras turi vertinti kelių rūšių aplinkybes: 1) ar ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose egzistuoja viešojo intereso požymiai; 2) ar tuose teisiniuose santykiuose buvo pažeistos teisės normos; 3) ar teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio (pažeidimo svarumas), kad juo kartu pažeistas ir viešasis interesas. Bet kokiu atveju prokuroras turi pareigą vertinti, ar paduoti pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, net jei egzistuoja visos trys nurodytos sąlygos ieškiniui paduoti (pavyzdžiui, ar egzistuoja konkuruojantis viešasis interesas, kuris būtų pažeistas pateikiant ieškinį, ar nėra svarbiau užtikrinti teisinių santykių stabilumą, nei galbūt pažeisto viešojo intereso gynimą, ar gauta nauda bus proporcinga bylinėjimosi kaštams, kurie bus realūs ieškinio patenkinimo padariniai, ir pan.). Galiausiai tai, ar viešasis interesas iš tiesų egzistuoja ir ar jis buvo pažeistas, nustato nagrinėjantis bylą teismas. Taigi Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, negali netirti gautos informacijos, bet turi diskreciją priimdamas sprendimus jam pavestais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012).

45.       Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ieškovas nepagrindė aplinkybės, jog ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo Valstybės kontrolės 2020 m. spalio 20 d. prašymo ginti viešąjį interesą gavimo prokuratūroje, bet ne nuo 2017 m. gegužės 26 d., kai prokuratūroje gauta Valstybės kontrolės audito ataskaita, kurioje pateikta iš esmės identiška informacija. Taip pat ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, galinčių pateisinti, kodėl viešasis interesas negalėjo būti ginamas po Valstybės kontrolės audito ataskaitos gavimo, kai joje jau buvo nurodytos tos pačios aplinkybės, kurias ieškovas nurodė ieškinyje dėl turtinės žalos atlyginimo.

46.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas trejų metų ieškinio senaties terminą bei konstatavęs, jog ieškovas šį terminą praleido, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas reglamentuojančias ieškinio senaties termino praleidimą ir jo atnaujinimą. Dėl to nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Dėl kitoje byloje nustatytų faktų vertinimo prejudicialumo aspektu (Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-916-555/2018) 

47.       Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad kitoje civilinėje byloje teismas nustatė nagrinėjamai bylai reikšmingą prejudicinį faktą, jog tikrąja naudos gavėja, vykdant 2000 m. rugsėjo 28 d. Prienų rajono šilumos ūkio nuomos, atnaujinimo ir šilumos tiekimo vartotojams sutartį, buvo Prienų rajono savivaldybė (civilinė byla Nr. e2-916-555/2018). Nurodytu sprendimu Prienų rajono savivaldybės naudai buvo priteista nuomotojos AB „Prienų šilumos tinklai“ sumokėta nuomininkei UAB „Trakų energija“ sumokėta kompensacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepakeitė šio sprendimo dalies. Apskųstame sprendime tuos pačius šilumos ūkio nuomos santykius pirmosios instancijos teismas įvertino kitaip, nesivadovaudamas Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendime nustatytais faktais. Apeliantas pabrėžė, kad apskųstame sprendime teismas nesivadovavo anksčiau to paties teismo nustatytu prejudiciniu faktu, jog atsakovė grąžino turtą mažesnės vertės, negu buvo gavusi.

48.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmiau išdėstytais apeliacinio skundo argumentais. Apelianto nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiama dėl šilumos ūkio grąžinimo nuomotojui sutartyje nustatyto atsiskaitymo su nuomininku už turto pagerinimus, kai sutartis nutraukiama nepasibaigus jos terminui, teisėtumo. Nurodytoje byloje teismai sprendė, ar atsakovė, šalims nutraukus Šilumos ūkio nuomos sutartį bei Turto nuomos sutartis prieš terminą, turi teisę į kompensaciją už neatsipirkusias investicijas į turtą.

49.       Antra, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 28 d. nutartyje, spręsdamas atsakovės UAB ,,Trakų energija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimo ir atsakovės Prienų rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl 2018 m. liepos 27 d. papildomo sprendimo, nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog nurodytos turto buhalterinės likutinės vertės šilumos ūkio perdavimo ir grąžinimo metu neatitiko turto rinkos verčių (civilinė byla e2A-351-790/2019). Priešingai, sutartinių santykių eigoje šalys vadovavosi būtent turto buhalterinėmis likutinėmis vertėmis. Nors pirmosios instancijos teismas siūlė šalims spręsti dėl specialiųjų žinių poreikio, siekiant nustatyti pagal atitinkamą turto ar verslo vertinimo metodą turto vertę tiek jo perdavimo nuomininkui, tiek pasibaigus valdymo perdavimo laikotarpiui metu, šalys specialiųjų žinių pagalba atsisakė įrodinėti aplinkybes dėl šilumos ūkio turto vertės skirtumo. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis turto perdavimo ir grąžinimo momentais buvusiomis turto buhalterinėmis likutinėmis vertėmis, konstatavo, kad nuomotojui buvo grąžintas mažesnės vertės turtas nei buvo perdavimo metu ir taip buvo nesilaikyta imperatyvaus ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties 34 punktas).

50.       Visgi šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytoje byloje nebuvo įrodinėjamas ir nustatinėjamas galbūt padarytos žalos dydis. Minėta, kad aptariamoje byloje atsakovė įrodinėjo jos atliktų investicijų pagrįstumą ir už jas gautą atlyginimą. Be to, teismai kitoje civilinėje byloje nurodė argumentus tik dėl turto likutinės vertės (civilinė byla Nr. e2-916-555/2018). Turto rinkos vertė analizuojama ir nagrinėjama nebuvo. Kadangi ŠŪĮ 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nenurodo, kokia konkrečiai vertė (balansine ar rinkos) turi būti skaičiuojama ir lyginama, vertintina, jog vien tik nustatytas imperatyvaus ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo nesilaikymas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Prienų rajono savivaldybė dėl to patyrė nuostolius.

51.       Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šios nagrinėjamos ir pirmiau nurodytos civilinių bylų dalykai yra skirtingi, todėl skiriasi ir įrodinėtinos aplinkybės. Atitinkamai nėra pagrindo vertinti, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-916-555/2018 nustatė nagrinėjamai bylai reikšmingą prejudicinį faktą.

Dėl žalos atlyginimo teisinio pagrindo

52.       Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija dėl žalos atlyginimo reglamentavimo, nurodė, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalį. Anot prokuroro negali susiklostyti situacija, kai ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies taikymas gali sukurti tik civilinės atsakomybės teisinius santykius. Apeliantas nurodė, kad civilinei atsakomybei taikyti reikalingas ne tik netinkamos vertės turto grąžinimas, bet visos keturios jos taikymo sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė). Nesilaikant ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies reikalavimų ne visais atvejais šilumos ūkį perdavusiai šaliai yra padaroma tiesioginė žala, ne visada būna asmens kaltė, priežastinis ryšis ir kt. Jei šilumos ūkį perėmęs subjektas nuomos pagrindais perima ir grąžina šilumos ūkį (tokį patį, kokį perėmė, atsižvelgiant į įprastinį nusidėvėjimą), turtinė žala daiktui pagal klasikinę žalos sampratą nėra padaroma. Pasak prokuroro, esant tokiai situacijai (vertinant šalių sudarytą šilumos ūkio nuomos sutartį) nėra ir nuomininko kaltės dėl turto nuvertėjimo. Negalint taikyti civilinės atsakomybės, vis tiek turi būti vertinamas ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies nesilaikymas, turintis sukurti savarankiškas teisines pasekmes teisinio santykio šalims.

53.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo 21-27 punktuose išdėstytiems argumentams, jų nekartoja ir nurodo, kad ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies norma gali būti taikoma sutarčių nuostatoms į praeitį. Vis dėlto tai gali būti daroma ne visai, bet tai sutartinių santykių stadijai, kuri prasidėjo nuo 2003 m. liepos 1 d. Nesant šalių ginčo, kad turtas grąžintas mažesnės balansinės vertės, negu buvo išnuomotas, yra formalus pagrindas konstatuoti, kad ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo pažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, ši įstatymo nuostata, vertinant lingvistiškai bei pagal ją ginamą viešojo pobūdžio interesą, yra imperatyvioji, todėl sutarties šalys negali susitarti kitaip, negu nustatyta įstatyme.

54.       Kasacinis teismas išaiškino, kad ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis sprendžiant klausimus dėl ginčo santykiams dėl sutarčių pabaigos teisinių padarinių ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020 55 punktas).

55.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

56.       Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma mechaniškai, pritaikant atsakovei civilinę atsakomybę nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų.

57.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokia pat pozicija išdėstyta Valstybės kontrolės 2017 m. kovo 10 d. rašte. Nors Valstybės kontrolė akcentuoja, kad buvo padarytas ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies pažeidimas, bet, anot jos, ji savivaldybei rekomendavo „Civilinio kodekso nustatyta tvarka kreiptis į buvusį nuomininką, kad šis kompensuotų turtinio pobūdžio praradimus dėl sumažėjusios turto vertės pažeidus ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies reikalavimus“. Taigi galima teigti, kad Valstybės kontrolė iš esmės pripažįsta, jog nagrinėjamoje byloje turi būti taikomos bendrosios CK normos dėl civilinės atsakomybės taikymo pažeidus ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

58.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ieškovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis yra tiesioginio taikymo teisės norma žalai (nuostoliams) atlyginti. Taigi prokuroras privalėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

59.       Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nurodė, kad ieškovas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Iš esmės apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neskundė, nes jo pozicija buvo tokia, kad ŠŪĮ 37 straipsnio 3 dalis yra tiesioginio taikymo teisės norma žalai atlyginti. Taigi byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovas neįrodė (net ir neįrodinėjo) atsakovės būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

60.       Pažymėtina, kad apeliantas, siekdamas pagrįsti Prienų rajono savivaldybės teisę gauti turtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad turto nuomos sutarties pasirašymo metu (2000 m. rugsėjo 28 d.) AB „Prienų šilumos tinklai“ buvo specialiosios paskirties akcinė bendrovė. Tokioms bendrovėms vietos savivaldos institucijos, valdančios kontrolinį akcijų paketą, turėjo teisę nustatyti privalomus darbus (užduotis). Ši aplinkybė, anot apelianto, paaiškina sprendimus dėl turto nuomos priėmusios Prienų rajono savivaldybės buvimą pagrindine 2000 m. rugsėjo 28 d. sutarties šalimi ir tinkama naudos gavėja pagal ieškinį.

61.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais apelianto argumentais. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Prienų rajono savivaldybė, nesutikdama su Valstybės kontrolės audito ataskaita, pripažino, kad žala jai nebuvo padaryta.

62.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „Prienų šilumos tinklai“, nors ir yra Prienų rajono savivaldybei priklausantis juridinis asmuo, bet ji yra privatus ir savarankiškas (atskiras) teisinių santykių dalyvis. Prienų rajono savivaldybė, nors ir būdama UAB „Prienų šilumos tinklai“ akcininke, negali būti sutapatinama su šiuo juridiniu asmeniu. Pirmosios instancijos teismas pagal byloje pateiktas sutartis nustatė, kad atsakovei perduotas ne Prienų rajono savivaldybei, bet UAB „Prienų šilumos tinklai“ nuosavybės teise priklausantis turtas. Tą patvirtina byloje pateikti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto duomenų registro išrašai. Šios faktinės aplinkybės apeliantas neginčijo, o Prienų rajono savivaldybė 2000 metų sutartį sudarė kartu su UAB „Prienų šilumos tinklai“, nes ji organizavo ir skelbė 2000 m. liepos 5 d. pirkimą. Kadangi akcininkas valdo nuosavybės teise ne bendrovę, kaip atskirą civilinių teisių subjektą, bet jos akcijas, Prienų rajono savivaldybė negali būti laikoma UAB „Prienų šilumos tinklai“ priklausančio turto savininke. Dėl to civilinės atsakomybės už grąžintą mažesnės vertės turtą prievolės šalis (kreditorė pagal civilinės atsakomybės prievolę) gali būti UAB „Prienų šilumos tinklai“ (turto savininkė), bet ne Prienų rajono savivaldybė (UAB „Prienų šilumos tinklai“ akcininkė).

63.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Prienų rajono savivaldybei nesant ginčo turto savininke, ji neturi savarankiško teisinio intereso reikalauti (gauti) turtinės žalos atlyginimo, todėl ieškovas neturėjo teisės reikšti reikalavimo dėl žalos atlyginimo Prienų rajono savivaldybės naudai.

Dėl turto vertės nustatymo

64.       ŠŪĮ 37 straipsnio 2 dalyje yra reglamentuota, kad pasibaigus šilumos ūkio valdymo perdavimo laikotarpiui, turto, kurio valdymas buvo perduotas, vertė negali būti mažesnė negu jo vertė šilumos ūkio valdymo perdavimo sutarties sudarymo metu. Pirmiau nurodyta, kad šiame straipsnyje nėra reglamentuota, ar turto vertė turi būti nustatinėjama pagal balansinę vertę ar pagal rinkos vertę.

65.       Nėra šalių ginčo dėl turto, kuris buvo apskaitomas balansine verte, jo perdavimo atsakovei metu. Šio turto perdavimas bei priėmimas patvirtintas šalių parašais, perduodamo ir priimamo turto bendra likutinė vertė buvo 2 462 207,94 Eur (8 501 511,59 Lt), pradinė turto vertė buvo 3 614 742,82 Eur (12 480 984,00 Lt).

66.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pasibaigus nuomos sutarčiai turto grąžinimas nuomotojui vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir perduodant nuomininkui, jeigu nesusitariama kitaip (CK 6.544 straipsnis); šalys šilumos ūkio ir jo turto perdavimo nuomininkui metu ir pasibaigus šio ūkio valdymo laikotarpiui įvertino turtą balansine (likutine) verte, kuri grąžinant turtą buvo mažesnė nei jį perduodant. Šią aplinkybę iš esmės pripažino ir atsakovė UAB „Trakų energija“ (UAB ,,Prienų energija“ teisių perėmėja). 

67.       Žala yra asmens turto netekimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Prienų rajono savivaldybės patirtų turtinių nuostolių nustatymo.

68.       CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai reiškia, jog tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 28 punktas).

69.       Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012). Kartu ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). 

70.       Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010). Konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka ieškovui. Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008). 

71.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020).

72.       Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, jų išsamumą, detalumą ir tikslumą bei sprendžiant dėl šių duomenų patikimumo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atitinka turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; taip pat į tai, kad tai yra apibendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra nustatyti, remiantis kitais dokumentais (inventorizacijos aktais, ūkinių operacijų dokumentais ir kt.).

73.       Iš balanso duomenų negalima nustatyti vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Pažymėtina, kad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013, 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).

74.       Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad byloje atsakovė pateikė UAB „Alliance valuations“ 2021 m. kovo 13 d. konsultacinio pobūdžio išvadą dėl rinkos kainos (specialisto išvada), kurioje konstatuota, kad turto grąžinimo metu Prienų rajono šilumos ūkio, t. y. turto, perduoto atsakovei pagal 2000 m. rugsėjo 28 d. ir 2000 m. spalio 9 d. turto nuomos sutartis ir turto, perduodamo AB „Prienų šilumos tinklai“ pagal 2015 m. liepos 31 d. sutarties priedą Nr. 1 (šilumos ūkio pagerinimai ir sukurti nauji turto objektai), vertė buvo didesnė nei Prienų rajono šilumos ūkio perdavimo metu 2000 metais.

75.       Pirmosios instancijos teismas 2021 m. spalio 15 d. nutartimi paskyrė byloje teismo ekspertizę, kurią pavedė atlikti ekspertui T. Tupiniui. Iš teismo ekspertizės 2022 m. liepos 14 d. akto išvadų ir ekspertizės akto išvadų patikslinimo matyti, kad išnuomoto turto vertė jo perdavimo metu buvo 7 411 187 Eur, grąžinimo metu – 7 326 506 Eur, o sukurto turto rinkos vertė – 791 387 Eur. Taigi grąžinimo metu turto vertė kartu su sukurto turto verte buvo 706 622 Eur didesnė negu iš pradžių turto perdavimo atsakovei metu (7 326 422 + 791 387 - 7 411 187 = 706 622).

76.       Nesutikdamas su specialisto išvada ir ekspertizės aktu apeliantas skunde nenurodė argumentų dėl šių įrodymų nepagrįstumo ir kodėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jais vadovautis. Pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime turėjo vadovautis tik balansine turto verte ir neturėjo teisės vadovautis atlikus teismo ekspertizę gautais duomenimis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvados ir ekspertizės akto objektyvumu ir pagrįstumu.

77.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovės neteisėtų veiksmų ir padarytos turtinės žalos dydžio, todėl teismas apskųstu sprendimu ieškinį atmetė pagrįstai.

78.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apelianto argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

79.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio

80.       Trečiasis asmuo Prienų rajono savivaldybės administracija pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, prašo priteisti 435,60 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pateikė išlaidas patvirtinančius įrodymus.

81.       Atsakovė UAB „Gren Trakai“ pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, prašo priteisti 13 767,10 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.

82.       Atmetus apelianto skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, Trečiasis asmuo Prienų rajono savivaldybės administracija neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

83.       Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunktį rekomenduojama maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 2 743,39 Eur. Atsakovės prašoma priteisti suma viršija rekomenduojamą maksimalų dydį, todėl mažinama iki 2 743,39 Eur.

84.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad valstybės biudžeto asignavimai yra skiriami Generalinei prokuratūrai, jų valdytojas yra generalinis prokuroras, o Kauno apygardos prokuratūra yra struktūrinė šio juridinio asmens dalis.

85.       Taigi, nors ieškinį pareiškė Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, bet bylinėjimosi išlaidos atsakovams priteisiamos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir atlyginamos iš Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų (CPK 961 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-381/2021, 76 punktas; 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-611/2023, 73 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gren Trakai“ (juridinio asmens kodas 170795677) iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (juridinio asmens kodas 288603320) 2 743,39 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt tris eurus ir 39 centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.