Administracinė byla Nr. eA-1959-1188/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03740-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 8.3.3

 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. liepos 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Departamentas, atsakovas) 2023 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 23SD5794, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (toliau ir – Sprendimas 1); 2) panaikinti Departamento 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 23S24370, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau ir – Sprendimas 2); 3) panaikinti Departamento 2023 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 23S26594, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (toliau ir – Sprendimas 3) (Sprendimas 1, Sprendimas 2 ir Sprendimas 3 toliau kartu ir – Sprendimai); 4) įpareigoti Departamentą išnagrinėti iš naujo pareiškėjo 2023 m. sausio 18 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. sausio 19 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą ir priimti sprendimus; 5) priteisti pareiškėjui iš Departamento pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas teigė, kad skundžiamus Sprendimus Departamentas priėmė nenagrinėdamas ir nesiaiškindamas pareiškėjo individualaus atvejo, pareiškėjo ketinimų gauti nacionalinę vizą ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tikslo. Departamentas atsižvelgė vien tik į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau ir – VSD) prielaidomis ir samprotavimais paremtais įtarimais pateiktą vertinimą, esą pareiškėjas ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsakovas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau ir – Įstatymas) normas, kurios numato draudimus užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, joje būti, gyventi ar vykti per Lietuvos Respublikos teritoriją, jei dėl to gali kilti grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, taikė nenustatęs jų taikymui jokio faktinio pagrindo. Iš Sprendimo 1, Sprendimo 2 turinio yra akivaizdu, kad pareiškėjas ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui iš esmės dėl to, kad jo kilmės valstybė yra Rusijos Federacija, kuri nuo 2022 m. vasario 24 d. vykdo atvirą karinę agresiją prieš suverenią Ukrainą, daro karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, o augantis Rusijos valdžios agresyvumas, imperialistinės ambicijos tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu yra vertinamos kaip keliančios grėsmę Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumui. 

3.       Pareiškėjas vertino, kad skundžiami Sprendimai priimti nukrypus nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią kompetentingų valstybės institucijų pateikiama Departamento informacija apie užsieniečio grėsmę valstybės saugumui negali būti pagrįsta vien tik spėjimais ar įtarimais. Departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi, negali vadovautis vien tik Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų išvadomis. Pareiškėjo atveju Departamentas, priimdamas skundžiamus Sprendimus, atsižvelgė vien tik į samprotavimais ir prielaidomis pagrįstus VSD vertinimus.

4.       Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nuo pat karo pradžios smerkė ir smerkia Rusijos Federacijos prezidento inicijuotą karą (tariamai „specialiąją operaciją“) prieš Ukrainą. Pareiškėjas socialiniuose tinkluose savo paskyrose Instagram ir Facebook nuo 2022 m. balandžio mėn. viešai deklaruoja, kad jis palaiko Ukrainą. Pareiškėjas negali ir nenori gyventi savo kilmės valstybėje, nes šios valstybės vadovų sukurta represinė mašina paskutiniais metais visiškai sunaikino žodžio, spaudos ir kitas žmonių teises ir laisves, galiausiai pradėjo karą prieš Ukrainą. Pareiškėjo vieša pozicija, smerkianti Rusijos Federacijos pradėtą karą prieš Ukrainą ir šį karą inicijavusį Rusijos Prezidentą, yra pareikšta ir mitinge Vilniuje. Rusijos Federacijai pradėjus karą prieš Ukrainą, Rusijos Federacijoje buvo itin sugriežtinti įstatymai, kuriais siekiama įdiegti žmonėms baimę ir paklusnumą režimui, kad jie jokia forma negalėtų pareikšti savo nuomonės, kuri būtų nepalanki Rusijos Federacijos valdžiai ar pasisakytų prieš jos inicijuotą karą Ukrainoje. Pareiškėjui už jo viešą poziciją, smerkiančią Rusijos Federacijos valdžios inicijuotą karą prieš Ukrainą ir palaikančią Ukrainą, gresia laisvės atėmimo bausmė.

5.       Pareiškėjas dėl Sprendimo 1 nurodė:

5.1.                      Sprendime 1 aplinkybė, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 18 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra nurodyta, tačiau nenagrinėta.

5.2.                      Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, pateikdamas atsakymą dėl karinės tarnybos, į pateiktą klausimą atsakė sąžiningai; nurodė tikrovę atitinkančius duomenis, kad 1995–2000 metais jis studijavo (buvo kursantas) Maskvos karinės inžinerijos akademijoje, ją baigęs atitinkamą 2000–2002 m. laikotarpį dirbo Maskvos karinės (duomenys neskelbtini), kariniame dalinyje Nr. 55566 darbų vykdytoju, turėjo karinį vyresniojo leitenanto laipsnį.

5.3.                      VSD gali pateikti išvadas tik dėl užsieniečio keliamos grėsmės saugumui, tačiau negali pateikti išvadų dėl grėsmių viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 4 str. 3 d.). Jei, kaip nurodyta Sprendime 1, VSD pasisakė dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, jis viršijo įstatymu suteiktą kompetenciją (Įstatymo 4 str. 3 d.).

5.4.                      Sprendime 1 nurodyta, kad VSD vertinimas, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagrįstas šiais teiginiais: 1) tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje, M. K. privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui; 2) Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; 3) M. K. gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

5.5.                      Sprendime 1 nurodytas VSD vertinimas yra vien tik šį vertinimą pateikusios institucijos spėjimai ir prielaidos. Sprendime 1, cituojant VSD pažymą, nėra nurodyta, kad ši institucija nustatė, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje dėl kokios nors priežasties keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas prieš daugiau nei 20 metų baigė Maskvos karinės inžinerijos akademiją, o ją baigęs iki 2002 m. balandžio 24 d. dirbo kariniame dalinyje statybos darbų vykdytoju, savaime nereiškia, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje galėtų kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Sprendime 1 nėra duomenų, kad Departamentas, gavęs VSD vien tik spėjimais ir prielaidomis pagrįstą vertinimą, priimdamas Sprendimą 1, aiškinosi, kokia veikla pareiškėjas užsiėmė būdamas civiliu asmeniu, kokie jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai prašant išduoti nacionalinę vizą.

5.6.                      Pareiškėjas daugiau kaip 20 metų yra civilis asmuo. Studijų Maskvos karinės inžinerijos akademijoje laikotarpis buvo prilyginamas karo tarnybai. Pareiškėjas jaunystėje norėjo būti inžinieriumi-statybininku. Studijas minėtoje aukštojoje mokykloje rinkosi iš esmės dėl to, kad per studijų metus įgytų inžinieriaus statybininko kvalifikaciją ir per tuos pačius metus užsiskaitytų privalomoji tarnyba armijoje. Baigęs studijas, pareiškėjas pagal paskyrimą dirbo kariniame dalinyje Nr. 55566 darbų vykdytoju, tačiau 2002 m. pradžioje pateikė raportą dėl atleidimo, nes nusivylė tarnyba dėl vadovaujančios grandies požiūrio į žemesnės grandies personalą ir kitų priežasčių. Pareiškėjas 2002 m. balandžio 24 d. buvo atleistas. Nuo šios datos pareiškėjas yra civilis asmuo. Maskvos karinės inžinerijos akademijoje pareiškėjas gavo pramoninės ir civilinės inžinerijos specialisto diplomą, kuris jam suteikė kompetenciją dirbti civilinėse statybose. Pareiškėjas nuo 2004 m. dirbo įvairiose pareigose, susijusiose su kultūros paskirties objektų statyba ar atstatymu. Minėtas prieš daugiau nei 20 metų buvęs pareiškėjo mokymosi ir tarnybos laikotarpis (ypač pabrėžiant, kad tarnybos metu kariniame dalinyje jis dirbo statybos darbų vadovu) Departamentui negalėjo būti pakankamas ir rimtas pagrindas laikyti pareiškėją asmeniu, keliančiu grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui nesuprantama, kokiu pagrindu VSD nurodė, kad laiko pareiškėją lojaliu ir patikimu Rusijos valdžiai asmeniu.

5.7.                      Pareiškėjas sutinka su Sprendime 1 nurodytuose Lietuvos Respublikos Seimo priimtuose dokumentuose suformuluotais vertinimais jo kilmės šalies atžvilgiu ir jiems pritaria, tačiau pabrėžia, kad jis negali būti laikomas keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui vien dėl to, kad jo kilmės šalis – Rusijos Federacija nesilaiko tarptautinės teisės normų ir kelia grėsmė kitų valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Pats pareiškėjas faktiškai yra savo kilmės valstybės dabartinio režimo įkaitas. Jis savo kilmės šalyje negali gyventi pagrindines žmogaus teises ir laisves demokratiniame pasaulyje turinčio žmogaus gyvenimo, jam kyla įvairios grėsmės (būti nuteistam ir įkalintam už Rusijos Federaciją smerkiančią ir Ukrainą palaikančią poziciją; būti mobilizuotam ir pasiųstam kariauti prieš Ukrainą, atsisakius tai daryti – nuteistam ir įkalintam).

5.8.                      Sprendime 1 nurodytas Departamento motyvas, kad pareiškėjas yra potencialus verbavimo taikinys režimo struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją arba pasitelkiant tokius asmenis Rusijos ar Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti, yra jokiais objektyviais sprendimo duomenimis nepagrįstos spėlionės ir samprotavimai.

5.9.                      Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius, Departamentas Sprendime 1

nurodė, kad pareiškėjas Lietuvoje nėra dirbęs ir šiuo metu nedirba. Departamentas šiuo motyvu negalėjo pagrįsti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, nes Įstatymas ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas nenustato sąlygos, kad nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kuris dirbo ar prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo metu dirba Lietuvos Respublikoje. Šiame kontekste svarbi aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas, prieš paduodamas prašymą išduoti nacionalinę vizą, yra padavęs Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas, priimdamas Sprendimą 1, turėjo duomenis apie pareiškėjo buvimą Lietuvoje tikslą, tačiau šių duomenų nevertino. Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius, Departamentas Sprendime 1 taip pat nurodė, esą Departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės.

5.10.                      Pareiškėjui Lietuvos Respublika yra žinoma ir pagal socialinius ryšius artima šalis nuo vaikystės. Pareiškėjas gimė ir užaugo Kaliningrado srityje. Nuo vaikystės daug laiko praleisdavo pas gimines Lietuvoje (Klaipėdoje, Tauragėje). Giminių iš motinos pusės Lietuvoje turi iki šiol ir su jais bendrauja. Lietuvoje gyvena ir yra Lietuvos piliečiai pareiškėjo dėdė (motinos brolis) A. K. ir jo dukra M. S. (pareiškėjo pusseserė). Pareiškėjo sutuoktinė O. K. pagal savo motinos liniją turi giminaičius, kurie buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 metų Lietuvos okupacijos. O. K. Departamento Kauno skyriui yra pateikusi prašymą Nr. 2302-PIL ATK-0338 Lietuvos pilietybei atkurti. Lietuvoje Vilniaus universitete nuo 2019 metų studijuoja pareiškėjo sūnus N. K.. Jis turi Departamento išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2024 m. liepos 26 d., ir pagal savo motinos giminystės liniją Departamentui taip pat yra padavęs prašymą Nr. 2012-PIL ATK-0121 dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjas 2013–2022 m. laikotarpiu turėjo Lietuvos institucijų išduotas vizas ir su šeima dažnai lankydavosi Lietuvoje turizmo tikslais.

5.11.                      Departamentas, kuris administruoja duomenis apie išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, „nenustatė“ pareiškėjo giminystės ryšio su jo sūnumi, kuris turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Vertinant šį faktą visų Sprendimo 1 argumentų kontekste Departamentas, gavęs iš VSD pareiškėjui nepalankų dėl nacionalinės vizos išdavimo vertinimą, socialinių ir ekonominių ryšių aspektu pasisakė visiškai formaliai, neobjektyviai, nenagrinėjo prašymo iš esmės.

5.12.                      Sprendimo 1 apibendrinančioje dalyje yra nurodyta, esą surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Todėl atsisakymas išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą laikytinas proporcinga priemone. Departamentas nepagrįstai kelia klausimą, kuris interesas (pareiškėjo interesas būti Lietuvoje ar Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo) yra prioritetinis. Šie interesai vienas kitam neprieštarauja. Pareiškėjas gauti nacionalinę vizą siekia teisėto buvimo Lietuvoje tikslu – ketindamas dirbti Lietuvoje (būtent šiuo tikslu 2023 m. sausio 18 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje). Departamentas Sprendimą 1 priėmė šio pareiškėjo ketinimo nevertindamas pareiškėjo individualaus atvejo aplinkybių visumos kontekste, nepagrįstai suteikdamas viršenybę VSD vertinimui, pagrįstam vien tik spėjimais ir įtarimais, susijusiais su pareiškėjo kilmės valstybės grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui padidėjimu. Todėl Sprendimo 1 motyvas, esą surinkta „pakankamai duomenų“, nepagrįstas ir neteisingas. Priešingai nė teigiama Sprendime 1, atsisakymas išduoti nacionalinę vizą nėra proporcinga priemonė.

5.13.                      Departamentas Sprendimą 1 priėmė nenustatęs faktinio pagrindo taikyti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

6.       Pareiškėjas dėl Sprendimo 2 nurodė:

6.1.                      Palyginus Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 turinį, yra akivaizdu, jog didelė dalis abiejų sprendimų teksto sutampa. Pareiškėjas papildomus argumentus išdėsto tik dėl tų Sprendimo 2 motyvų, kurie nėra tapatūs Sprendimo 1 motyvams arba yra poreikis dėl Sprendimo 2 akcentuoti atitinkamas aplinkybes prašymo išduoti leidimą kontekste.

6.2.                      Sprendime 2 cituojama VSD 2023 m. vasario 20 d. išvada, pateikta dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, kaip ir 2023 m. vasario 8 d. vertinimas, pateiktas dėl nacionalinės vizos išdavimo, pagrįsta vien tik VSD spėjimais ir prielaidomis. Tokio turinio išvada negalėjo būti objektyvus ir teisėtas pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu.

6.3.                      Departamentas nenagrinėjo pareiškėjo individualios situacijos, visiškai nevertino kokiu pagrindu pareiškėjas prašo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį pagrindžia pridėtais dokumentais. Sprendime 2 yra tik paminėta, kokiu Įstatyme numatytu pagrindu pareiškėjas prašo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet šiuo aspektu neatlikta jokia analizė, nepateiktas joks pareiškėjo prašymo ir pridėtų dokumentų, kurie iš esmės patvirtina pareiškėjo ketinimą gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtu tikslu (t. y. dirbti), vertinimas.

6.4.                      Sprendime 2 dėl pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių nurodyta, kad pareiškėjas neturėjo nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis nėra įdarbintas bendrovėje. Šių savo teiginių Departamentas nesusiejo su jokiomis Įstatymo ar kitų teisės aktų normomis. Pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinės vizos prašė pirmą kartą. Todėl aplinkybė, ar jis anksčiau yra turėjęs nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamentui negalėjo būti motyvas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamento teiginys „jis nėra įdarbintas Bendrovėje“ be jokių motyvų, visiškai neaiškus.

6.5.                      Sprendime 2 Departamentas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika apibūdino formaliai, paviršutiniškai, padarė rimtą klaidą. Sprendime nurodyta, kad Departamento naudojamuose registruose nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus leidimus, suteikiančius teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo sūnus N. K. turi Departamento išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 6 p., 46 str. 1 d. 1 p.). Jei Departamentas dėl kokių nors priežasčių šių duomenų neįtraukė į savo duomenų registrus, tai nereiškia, kad toks faktas neegzistuoja. Anksčiau paminėti pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais giminaičiais, Lietuvos Respublikos piliečiais.

6.6.                      Pareiškėjas per paskutinius 10 metų yra daug kartų buvęs Lietuvoje ir niekada nepažeidė įstatymų. Šiuo aspektu Departamentas informacijos nerinko.

6.7.                      Sprendime 2 cituojami Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai. Nurodytuose dokumentuose pateikti vertinimai pareiškėjo kilmės šalies atžvilgiu negalėjo būti motyvas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

6.8.                      Sprendimą 2 apibendrinantys motyvai ir išvados sutampa su Sprendimą 1 apibendrinančiais motyvais ir išvadomis (išskyrus tai, kad Sprendime 1 atsisakant išduoti pareiškėjui dokumentą naudojama sąvoka „nacionalinė viza“, o Sprendime 2 – „leidimas laikinai gyventi“). Sprendimo 2 motyvas, esą surinkta „pakankamai duomenų“, nepagrįstas ir neteisingas. Sprendimas 2 negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes priimtas nenagrinėjus pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje motyvų ir pateiktų dokumentų bei kitų reikšmingų aplinkybių, padarius esminių klaidų dėl pareiškėjo socialinių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, viršenybę suteikus VSD išvadai, pagrįstai vien tik spėjimais ir įtarimais. Atsisakymas išduoti leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu yra neproporcinga ir neteisinga priemonė.

7.       Pareiškėjas dėl Sprendimo 3 nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo 3 priėmimo teisinis pagrindas yra siejamas su pareiškėjo galima grėsme valstybės saugumui ir šis sprendimas priimtas tuo pačiu laiku kaip ir Sprendimas 1 bei Sprendimas 2, Sprendimas 3 negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu dėl tų pačių skunde išdėstytų priežasčių kaip ir Sprendimas 1 bei Sprendimas 2.

8.       Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2023 m. gegužės 2 d., metu paaiškino, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslas – atvykti nuolat gyventi Lietuvoje, dirbti Lietuvos naudai, plėtoti verslą, realizuoti naujus socialinius ir verslo projektus. Pareiškėjas atidaro kavinę (duomenys neskelbtini), Vilniuje (planuoja tinklą kavinių atidaryti didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje – 3 kavines, Kaune – 2, taip pat atdaryti kavines Klaipėdoje, Panevėžyje), žmonėms, kurie propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Pasirašė susitarimą su tarptautine kompanija dėl tokių veiklų kaip šeštadieniniai bėgiojimai Vilniuje Vingio parke. Pareiškėjas užsiima triatlonu, bėgioja. Vienas iš projektų, kuriuos pareiškėjas nori įgyvendinti – organizuoti sportinę šventę, kurioje galėtų dalyvauti žmonės iš viso pasaulio, finansinės įplaukos prisidėtų prie Lietuvos gerovės. Yra suburta bėgikų bendruomenė, sekmadieniais bėgioja. Tolimesnis pareiškėjo tikslas Lietuvoje – gauti Lietuvos Respublikos pilietybę. Dėl požiūrio į Rusijos Federacijos valdžią pareiškėjas paaiškino, kad Rusiją valdo nusikaltėliai ir žmogžudžiai, 10 metų visuomenės informacijos priemonės žmonėms platina agresiją, smurtą, Rusijos tauta užkrėsta neapykanta kitoms tautoms. Rusijos valdžia organizavo kruviną karą prieš Ukrainą, Ukrainos gyventojų genocidą, Ukrainoje žūsta taikūs žmonės, vaikai, griaunami miestai. Nuo pirmos karo Ukrainoje dienos pareiškėjas palaiko Ukrainos tautą, linki jai laimėti ir kad visi kalti dėl karo būtų nubausti. Pareiškėjas yra dalyvavęs mitinguose, palaikančiuose Ukrainą, socialiniuose tinkluose pareiškėjas nuo pat pirmųjų karo dienų yra pasisakęs prieš karą Ukrainoje, yra pateikęs į bylą susirašinėjimą, kur pareiškėjas atvirai kalba apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Nebijo pasakyti, kad linki Rusijos žlugimo šiame kare. Dėl VSD išvados paaiškino, kad, baigęs mokyklą (17 metų), įstojo į karo inžinerijos akademiją į inžinieriaus statybininko specialybę, kurią baigęs (2000 m.) 1,5 metų dirbo Maskvos (duomenys neskelbtini) statybos aikštelės vadovu, turėjo laipsnį – vyresnysis leitenantas. Po to, būdamas 23 metų amžiaus, nutraukė sutartį, nes nenorėjo daugiau tarnauti korumpuotai ir nusikalstamai Rusijos valdžiai. Nuo 23 metų iki dabar pareiškėjo visas gyvenimas susijęs su darbu statybos srityje – rekonstrukcija ir restauravimu. Paduodamas prašymą išduoti nacionalinę vizą, leidimą gyventi, atvirai pateikė informaciją apie baigtus mokslus, darbinę patirtį, neturėjo minčių kokią nors informaciją nuslėpti. Pareiškėjas yra pasiruošęs bendradarbiauti su VSD, jeigu pareiškėjo žinios, įgūdžiai padės Lietuvos žmonėms, saugumui. Pareiškėjas ir jo šeima myli Lietuvą, pareiškėjo vaikystė prabėgo Kaliningrade, per atostogas dažnai važiuodavo į Klaipėdą, Tauragę, Šiaulius, kur gyveno giminės pagal pareiškėjo mamos liniją. Nuo 2012 m. daug keliaudavo Lietuvoje, 2013 m. Palangoje nusipirko nekilnojamąjį turtą poilsiui. Atvykimas į Lietuvą nuolat gyventi sąmoningas sprendimas, 2019 m. pareiškėjo sūnus įstojo Vilniuje į universitetą, 2019 m. pareiškėjas užregistravo įmonę Lietuvoje ir planavo Vilniuje vystyti verslą; bet dėl 2020 m. prasidėjusios COVID-19 pandemijos atvykti į Lietuvą nespėjo, o pasibaigus pandemijai prasidėjo karas. Pareiškėjas yra vienas pirmųjų pasirengęs stoti ginti Lietuvą; kaip buvęs karininkas žino, kas yra garbė, jis pasirengęs atiduoti savo gyvybę už Lietuvos nepriklausomybę. Pandemijos laikotarpiu, kai negalėjo atvykti į Lietuvą 1,5 metų, su žmona mokėsi lietuvių kalbos, dabar mokinasi lietuvių kalbos, bet dar ne viską supranta. Pareiškėjas turi dėdę pagal mamos liniją K. A. (Lietuvos Respublikos pilietis), pusseserę M. S. (Lietuvos pilietė, gyvenanti Klaipėdoje), giminaitį A. K. (Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Kaune). Pareiškėjo sūnus N. K. nuo 2019 m. mokosi Vilniaus universitete, pareiškėjo žmona O. K. padavė dokumentus dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, nes jos seneliai pagal mamos liniją gimė Lietuvoje ir buvo Lietuvos piliečiai, pareiškėjo sūnus taip pat padavė dokumentus atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Jeigu jis galės likti gyventi Lietuvoje, ateityje bus pavyzdingas Lietuvos pilietis ir tą įrodys savo veiksmais.

9.       Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2023 m. gegužės 23 d., metu paaiškino, kad jis dabar yra vyresnysis leitenantas atsargoje, jeigu būtų vykdoma mobilizacija, pareiškėjas pirmose gretose gali atsidurti fronte, pareiškėjas to kategoriškai nenori. Pareiškėjas paaiškino, kad niekada netarnavo kadrinėse pareigose karinėse pajėgose, o dirbo statybose, statė bendrabučius karininkams, remontavo ligoninės patalpas. Kai baigė karo akademiją, pareiškėjui suteikė leitenanto laipsnį – patį žemiausią laipsnį, po metų pareiškėjui suteikė vyresniojo leitenanto laipsnį, tada pareiškėjas išėjo iš karinės tarnybos; aukštesni už vyresnįjį leitenantą laipsniai buvo kapitonas, majoras, papulkininkis, pulkininkas. Pareiškėjas atsargoje bus iki 55 metų. Jeigu vyktų mobilizacija, pareiškėją šauktų iš atsargos į galimai kuopos vado pareigas. Pareiškėjas paaiškino, kad Rusijos Federacijoje už vyresniojo leitenanto pareigas, buvimą atsargoje jokių išmokų negauna; sukakęs 55 metams, taip pat negaus jokių išmokų, nes pats nutraukė sutartį, „parašė išėjimo raportą“, tai reiškia, kad pažeidė sutartį, buvo atleistas pagal straipsnį. Prašymą atleisti pareiškėjas parašė 2001 m. rugpjūčio mėn.; 2002 m. kovo mėn. pareiškėją atleido; buvo bandoma pareiškėjui iškelti baudžiamąsias bylas, pareiškėjui buvo daromas psichologinis spaudimas, buvo bandoma pareiškėją priversti pasilikti, kad nebūtų precedento, jog jauni karininkai palieka tarnybą. Po to greitai rado darbą statybose Maskvoje. 2009 m įkūrė įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiėmė sporto kompleksų, parduotuvių valymu, paraleliai įkūrė įmonę „(duomenys neskelbtini)“, prekiaujančia elektrotechnika (lemputėmis, šviestuvais). Įmonė „(duomenys neskelbtini)“, įkurta 2013 m., užsiėmė restauravimu, rekonstrukcijomis. Įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veikla buvo pastatų restauravimas, rekonstravimas iki 2022 m. spalio mėn.; valstybinių užsakymu neturėjo, nes šioje srityje didelė korupcija, reikia duoti „kyšius“, stengėsi vengti valstybinių užsakymu. Buvo įmonių vadovu, nes norėjo dirbti savarankiškai, nenorėjo dirbti kokiai nors kompanijai, o žinių, gebėjimų turėjo pakankamai. 2009 m. vyko krizė, daug statybos įmonių užsidarė. Laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2022 m., įmonės, kurių generaliniu direktoriumi buvo pareiškėjas, daugiausia užsakymų gaudavo iš esmės „iš lūpų į lūpas“ kaip gerai atliekančios savo darbą, valstybinių užsakymų neturėjo. Neimdavo užsakymų dėl didelių pastatų, visi objektai būdavo iki 1000 kv. m.; turėjo subūrę gerų specialistų komandą. Rusijoje iš esmės visa pareiškėjo darbinė veikla buvo statybų srityje, o Lietuvoje nori vystyti kavinių verslą; kavinių verslas – svajonė iš jaunystės laikų; atidarė kavinę adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Rusijoje šiuo metu pareiškėjo verslų neliko; 2022 m. rugsėjį, prieš išvykdamas, pardavė verslą. Turi vieną butą Maskvoje, kitą Murmanske.

10.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

11.       Atsakovas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo argumentus, kad ginčijami Sprendimai priimti nenagrinėjant ir nesiaiškinant jo individualaus atvejo, tikrojo tikslo gauti nacionalinę vizą ir leidimą; atsižvelgta vien tik į VSD, prielaidomis ir samprotavimais paremtais įtarimais, pateiktą vertinimą, nenustačius jokių faktinių pagrindų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

12.       Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Įstatymas, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė panaikinti išduotą vizą, leidimą gyventi ar kitą šiame Įstatyme nurodytą užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

13.       Atsakovas paaiškino, kad priimdamas ginčijamus Sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Šiuo atveju Departamentas vertina, ar nacionalinės vizos, leidimo laikinai gyventi nesuteikimas laikomas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) pasiekti. Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, taip pat ir ginčijamus sprendimus, Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Pasisakant dėl skundo argumentų apie pareiškėjo ne tik studijavimą karinės inžinerijos akademijoje, bet ir likimo dirbti Maskvos karinės apygardos kariniame dalinyje, Departamentas neturi teisinio pagrindo kvestionuoti VSD pateiktų išvadų.

14.       Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į gautus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas 1995–2000 m. studijavo karinės inžinerijos akademijoje, po studijų gavo paskyrimą ir 2000–2002 m. dirbo Maskvos (duomenys neskelbtini) karinio dalinio Nr. 55566 darbų vykdytoju (karinis laipsnis – vyr. leitenantas). VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

15.       Atsakovas, įvertinęs turimą informaciją apie pareiškėją, laikė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, nacionalinę vizą laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl trečiųjų šalių piliečių teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjas savo skunde pateikė duomenis apie jo turimus šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo vykimą į Lietuvos Respubliką turint turizmo vizą, niekaip nekeičia pirmiau nustatytų aplinkybių ir motyvų, kuriais vadovaujantis buvo priimti ginčijami Sprendimai ir nustatyta jo grėsmė nacionaliniam saugumui.

16.       Atsakovas dėl pareiškėjo skunde nurodytų ir pateiktų papildomų duomenų, kuriais grindžiamas pareiškėjo nepritarimas Rusijos Federacijos vykdomai politikai, jo atvykimo į Lietuvą tikslo – dirbti, paaiškino, kad pareiškėjo pasisakymai socialiniuose tinkluose ir jo nurodomas atvykimo tikslas bei kita informacija nepaneigia jo grėsmės Lietuvos saugumui. VSD išvadoje buvo įvertinti ne tik jo tarnyba ir darbas Rusijos Federacijos karinėse struktūrose, kuriose gali būti tik lojalūs valdžiai asmenys, bet ir tai, kad, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Tiesiogiai Įstatymas ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu NR. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizų išdavimo tvarka) nenustato tokios sąlygos, kad asmuo gali būti potencialiai verbuojamas, bet Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra imperatyviai nurodyti pagrindai, kuriais vadovaujantis atsisakoma išduoti ar panaikinama, atšaukiama tiek nacionalinė viza, tiek ir leidimas gyventi, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Sprendimuose buvo nustatytas būtent šis Įstatyme numatytas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui.

17.       Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, kad ginčijamuose Sprendimuose nepagrįstai nurodyta, jog nenustatyti jo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas pažymi, kad Lietuvoje gyvena jo giminės iš motinos pusės, sūnus; nurodo, kad sutuoktinė ir sūnus yra pateikę prašymus Lietuvos pilietybei atkurti), pažymėjo, kad pareiškėjas, paduodamas prašymą dėl leidimo gyventi, nenurodė šiame skunde minimų giminaičių ir jo ryšio su jais, todėl Departamentas, priimdamas sprendimus, vertino tik paties pareiškėjo tuo metu pateiktą informaciją. Iš tiesų priimant ginčijamus Sprendimus nurodyta, kad nenustatyti pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuva, tačiau, net ir nustačius pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuva, šios aplinkybės neturėtų įtakos pagrindams, numatytiems Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

18.       Atsakovas teigė, kad ginčijami Sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, priimant ginčijamus Sprendimus buvo atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo prie prašymo pateiktus dokumentus, bet ir į kitas Departamento žinomas aplinkybes, kad pareiškėjas neturėjo nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis nėra įdarbintas bendrovėje ir anksčiau nėra dirbęs Lietuvoje.

19.       Atsakovas pažymėjo, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.

20.       Atsakovas vadovavosi Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punktu, 38.3 papunkčiu.

21.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

22.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad skundžiami Sprendimai priimti pagal Departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, kurios reglamentuoja, kad VSD atlieka užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. vasario 15 d. raštu Nr. 18-1786 Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas Departamentui pateiktame klausimyne nurodė, kad 1995–2000 m. studijavo karinės inžinerijos akademijoje, po studijų gavo paskyrimą ir 2000–2002 m. dirbo Maskvos (duomenys neskelbtini) karinio dalinio Nr. 55566 darbų vykdytoju (karinis laipsnis – vyr. leitenantas). Pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje, išreiškė lojalumą Rusijos Federacijai ir palaikė Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei prižiūri Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

 

II.

 

23.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino: panaikino Departamento 2023 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 23SD5794, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą; įpareigojo Departamentą pareiškėjo 2023 m. sausio 19 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą išnagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo sprendimą; panaikino Departamento 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 23S24370, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; įpareigojo Departamentą pareiškėjo 2023 m. sausio 18 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo sprendimą; panaikino Departamento 2023 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 23S26594, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius; pareiškėjo prašymą priteisti iš Departamento bylinėjimosi išlaidas patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Departamento 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, likusią pareiškėjo prašymo dalį atmesdamas.

24.       Teismas nustatė, kad:

24.1.                      Pareiškėjas, gim. (duomenys neskelbtini), yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjo sūnus N. K., gim. (duomenys neskelbtini), mokosi Vilniaus universitete, turi 2023 m. kovo 7 d. išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje LTU 760229601. Pareiškėjo sūnus N. K. nuo 2022 m. vasario 21 d. yra įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas; laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 8 d. iki 2022 m. vasario 21 d. šios įmonės akcininku buvo pareiškėjas.

24.2.                      Į bylą pateiktas pareiškėjo karinis bilietas GD Nr. 1962098, 2009 m. kovo 5 d. išduotas Maskvos srities (duomenys neskelbtini) komisariato; minėtame kariniame biliete nurodyta, kad pareiškėjui Maskvos (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. 0164 2001 m. gegužės 30 d. suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, karinės specialybės Nr. 500500, profilio pavadinimas – inžinierinis-techninis; atsarga 1 kategorijos, pareiškėjas karinę tarnybą atliko nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2002 m. balandžio 24 d.

24.3.                      Iš byloje esančios pareiškėjo Darbo knygelės TK Nr. 3542599 matyti, kad jis dirbo: 1) nuo 2004 m. birželio 10 d. iki 2005 m. liepos 8 d. ribotos atsakomybės bendrovės (toliau ir – RAB) „(duomenys neskelbtini)“ techninės priežiūros inžinieriaus pareigose; 2) nuo 2005 m. liepos 11 d. iki 2006 m. kovo 31 d.  AB „(duomenys neskelbtini)“ Maskva Verslo plėtros direkcijos PPC projekto vadovo pareigose; 3) nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki 2006 m. rugsėjo 8 d. RAB „(duomenys neskelbtini)“ Verslo plėtros direkcijos PPC projekto vadovo pareigose.; 4) nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. iki 2009 m. sausio 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Statybų bloko Regioninių programų valdybos projektų vadovo pareigose; 5) nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d. RAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi; 6) nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. spalio 5 d. RAB „(duomenys neskelbtini)“ Kotedžų gyvenviečių projektų departamento projektų vadovo pareigose; 7) nuo 2009 m. spalio 6 d. iki 2011 m. kovo 1 d. RAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi; 8) nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d. RAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi; 9) nuo 2018 m. sausio 18 d. RAB “ (duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi.

25.       Teismas apžvelgė VSD 2023 m. vasario 15 d. rašto Nr. 18-1786, Sprendimo 1, Sprendimo 2, Sprendimo 3, pareiškėjo 2023 m. sausio 19 d. užpildyto klausimyno turinį, akcentavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Įstatymo 4 straipsnio 1–6 dalyse, 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 133 straipsnio 1, 5, 7 ir 8 dalyse, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus sprendžiant dėl leidimo gyventi, pabrėžiant: būtinybę įvertinti galimos grėsmės valstybės saugumui realumą ir akivaizdumą (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu), atsižvelgiant į konkrečią užsieniečio situaciją; procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu; nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas; negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus; grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos, visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma, ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui; užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo; užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas; tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui; Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai.

26.       Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą, iš Sprendimų turinio nustatė, kad Sprendimas 1, Sprendimas 2 ir Sprendimas 3 priimti dėl to, kad pareiškėjo buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimai priimti iš esmės remiantis pareiškėjo pateiktu atsakymu į Departamento pateikto ir pareiškėjo užpildyto klausimyno klausimus, į kuriuos atsakydamas pareiškėjas nurodė, kad 1995–2000 m. studijavo Maskvos (duomenys neskelbtini) karo inžinerijos akademijoje (kursantas), po studijų gavo paskyrimą ir 2000–2002 m. dirbo Maskvos (duomenys neskelbtini) karinio dalinio Nr. 55566, darbų vykdytoju (karinis laipsnis – vyr. leitenantas). VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

27.       Teismas pažymėjo, kad Sprendimuose ir VSD 2023 m. vasario 15 d. rašte Nr. 18-1786 yra nurodoma ta pati informacija (apie pareiškėjo 1995–2000 m. studijas Maskvos (duomenys neskelbtini) karo inžinerijos akademijoje (kursantas), po studijų gautą paskyrimą ir 2000–2002 m. darbą Maskvos (duomenys neskelbtini)  statybos dalinyje), kurią pats pareiškėjas nurodė pildydamas Departamento pateiktą klausimyną.

28.       Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo pareiškėjo tarnavimo Rusijos Federacijos kariniame dalinyje praėjo daugiau kaip 20 metų. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad: 1) pats savanoriškai nutraukė tarnybą Rusijos Federacijos kariniame dalinyje; 2) kad niekada netarnavo kadrinėse pareigose karinėse pajėgose, o dirbo statybose (statė bendrabučius karininkams, remontavo ligoninės patalpas); 3) nutraukęs tarnybą Rusijos Federacijos kariniame dalinyje, apie dvidešimt metų Rusijos Federacijoje dirbo civilinėse pareigose statybos srityje (rekonstrukcijos ir rekonstravimo); (pareiškėjo užpildytame klausimyne yra pateikiama darbinė patirtis nuo 2002 iki 2022 metų); 4) pareiškėjas šiuo metu yra atsargoje ir bus iki jam sukaks 55 metai; jokių finansinių išmokų šiuo metu ir sukakus 55 metams negaus; 5) neigiamai vertino Rusijos Federacijos valdžią, paaiškino, kad palaiko Ukrainą kare su Rusija, kad Ukrainą palaikančią poziciją yra išdėstęs socialiniuose tinkluose, yra dalyvavęs mitinguose, palaikančiuose Ukrainą (pareiškėjas, pildydamas Departamento klausimyną, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, paaiškino, kad Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje nepritaria, kad, jo nuomone, Krymas priklauso Ukrainai).

29.       Teismas pažymėjo, kad VSD 2023 m. vasario 15 d. rašte Nr. 18-1786 nurodyta, jog „Rusijos Federacijos pil. M. K. Migracijos departamente pateiktame klausimyne nurodė, kad 1995–2000 metais studijavo karinės inžinerijos akademijoje, po studijų gavo paskyrimą ir 2000–2002 metais dirbo Maskvos (duomenys neskelbtini) karinio dalinio Nr. 55566 darbų vykdytoju (karinis laipsnis – vyr. leitenantas)“; „VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pil. M. K., tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui“.

30.       Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš VSD 2023 m. vasario 15 d. rašto Nr. 18-1786, jame teigiama, kad pareiškėjas prieš daugiau nei 20 metų tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje „privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai“, taigi, išvada formuluojama būtuoju laiku, t. y. koks pareiškėjas turėjo būti prieš 20 metų, todėl kyla klausimas, ar tai, kad pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje 1995–2002 m., privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią, atsižvelgiant į jo darbinę patirtį nuo 2002 iki 2022 metų, teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, klausimyne išdėstytą poziciją dėl požiūrio į Rusijos Federacijos valdžią, karą Ukrainoje, reiškia, kad jis ir dabar yra, turi būti arba turėtų būti lojalus Rusijos Federacijai. Atsižvelgiant į VSD 2023 m. vasario 15 d. rašto Nr. 18-1786 turinį, lieka neaišku ir tai, ar rengiant VSD išvadą, kuria Departamentas rėmėsi Sprendimuose dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas, buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, buvo vertinama ir kita informacija, ne tik pareiškėjo klausimyne nurodyta apie jo studijas ir darbą kariniame dalinyje 1995–2002 m. Vertindamas šią aplinkybę nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgdamas į ilgą po darbo kariniame dalinyje praėjusį laikotarpį, taip pat ir į skirtingą geopolitinę situaciją skirtingais laikotarpiais, teismas darė išvadą, kad ji pati savaime nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo pavojingumą. Nėra aišku, ar kitos aplinkybės (jei taip, tai kokios) turėjo įtakos VSD padarytai išvadai, todėl teismas neturi galimybės jas įvertinti. Atsižvelgiant į tai, Sprendimuose nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui.

31.       Teismas vertino, kad egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamus Sprendimus ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2023 m. sausio 19 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą ir 2023 m. sausio 18 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

32.       Teismas akcentavo, kad nevertino, ar pareiškėjas kelia grėsmę ar nekelia grėsmės valstybės saugumui; teismo sprendimas nereiškia, kad iš naujo nagrinėjant pareiškėjo prašymus negali būti priimtas tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis sprendimas.

33.       Teismas, atsižvelgdamas į bylos išnagrinėjimo rezultatą, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, pagrindžiančių pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, sprendė, kad pareiškėjas turi teisę į 22,50 Eur žyminio mokesčio jam iš atsakovo priteisimą. Teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinęs pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjo prašomą priteisti sumą už advokato suteiktas teisines paslaugas sumažino iki 500 Eur, pabrėždamas ir tai, kad byla nėra labai sudėtinga tiek faktinėmis, tiek teisinėmis aplinkybėmis.

 

III.

 

34.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

35.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT išaiškinimų kontekste pabrėžia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka turėti duomenų (šiuo atveju apie pareiškėjo tarnybą kariniame dalinyje, t. y. apie jo ryšį su Rusijos Federacijos karine struktūra), kurių pagrindu VSD atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą prognozuoja grėsmes valstybės saugumui (šiuo atveju daro išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui). Vertinimo laisvė apibrėžti, kas yra reikalinga nacionaliniam saugumui, paliekama atitinkamoms institucijoms, o kontržvalgybos uždavinys yra prognozuoti, nustatyti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes. Taigi, VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje dėl jo buvusio ryšio su karine struktūra vertina kaip pakankamai realią grėsmę valstybės saugumui.

36.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi VSD 2023 m. vasario 15 d. išvadoje Nr. 18-1786 pateikta informacija apie pareiškėjo studijas Maskvos (duomenys neskelbtini) karo inžinerijos akademijoje 1995–2000 m. ir tarnybą Maskvos (duomenys neskelbtini) statybos dalinyje 2000–2002 m., jo galimą lojalumą Rusijos Federacijai bei tikimybę būti išnaudotam Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

37.       Trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad Departamentas, gavęs VSD išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo priimti skundžiamus Sprendimus, nes būtent VSD yra įgaliotas atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

38.       Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šios šalies ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.

39.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti, grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

40.       Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

41.       Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas turėjo pagrindą priimti skundžiamus Sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, nuo 2002 m. paliko tarnybą Rusijos Federacijos karinėse pajėgose, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi.

42.       Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad nors teismas atkreipė dėmesį, kad nuo pareiškėjo tarnavimo Rusijos Federacijos kariniame dalinyje praėjo daugiau kaip 20 metų, tačiau asmens ryšių, keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui, vertinimas laiko perspektyvoje nėra reikšmingas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikoma nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi, t. y. grėsmė nacionaliniam saugumui visada bus laikoma išliekanti, jeigu asmuo turi ar praeityje turėjo riziką ar grėsmę nacionalinio saugumo interesams kylančių ryšių. Pareiškėjo ryšiai su tam tikrais asmenimis visada bus laikomi keliančiais grėsmę nacionalinio saugumo interesams.

43.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus visuotinai žinomos informacijos apimtimi, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijos Federacijai lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

44.       Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą ir vertindamas, kad VSD išvada, kuria remiantis buvo priimti skundžiami Sprendimai, nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo pavojingumo atsižvelgiant į ilgą po darbo kariniame dalinyje praėjusį laikotarpį, taip pat ir į skirtingą geopolitinę situaciją skirtingais laikotarpiais, klaidingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Ginčijami Sprendimai laikytini adekvačia, proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y. užkirsti kelią gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

45.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

46.       Pareiškėjo teigimu, apeliacinio skundo turinys yra formalus, jame yra išdėstytos bendro, deklaratyvaus pobūdžio tezės. VSD apeliaciniame skunde pakartojo dalį savo atsiliepimo į skundą teksto ir 2022 m. vasario 15 d. rašte Nr.18-1786 Departamentui pateikto vertinimo. Teismo sprendimo teisėtumo klausimo VSD apeliaciniame skunde nekelia. VSD nepateikė argumentų tais esminiais klausimais ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies kontekste, apeliacinio skundo nepagrindė jokiomis ABTĮ normomis, kurios numato pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindus.

47.       Pareiškėjas akcentuoja, kad nekvestionuoja VSD kompetencijos pateikti vertinimą Departamentui, nei Departamento kompetencijos priimti ginčo Sprendimus, todėl Įstatymo nuostatų, kurios apibrėžia VSD ir Departamento kompetenciją, apeliaciniame skunde citavimas laikytinas nesusijusiu su ginčo ir apeliacijos dalyku.

48.       Pareiškėjas nurodo, kad VSD apeliaciniame skunde neneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad VSD 2022 m. vasario 15 d. rašte Nr.18-1786 Departamentui pateiktas vertinimas, esą pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pagrįstas paties pareiškėjo informacija, kurią pareiškėjas nurodė Departamentui, atsakydamas į klausimyno klausimą apie karinę tarnybą. VSD nepateikia jokių konkrečių argumentų ir įrodymų, kuriais paneigtų teismo sprendimo motyvus apie tai, kad byloje nėra pakankamo pagrindo konstatuoti pareiškėjo pavojingumą, t. y. grėsmę valstybės saugumui.

49.       Pareiškėjas pabrėžia, kad apeliaciniame skunde nurodyta, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertintos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, tačiau VSD nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, kad būtent tokį, t. y. dėmesingą, vertinimą atliko prieš pateikdamas Departamentui išvadas, esą pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

50.       Pareiškėjas pažymi, kad jokioje žvalgybos tarnyboje jis nedirbo. Teismo posėdyje detaliai paaiškino, kad kariniame dalinyje jis niekada netarnavo, dirbdamas darbų vykdytoju dirbo statybose (statė bendrabučius karininkams, remontavo ligoninės patalpas). Teismas išsamiai išanalizavo į bylą pateiktus įrodymus ir nustatė, koks buvo pareiškėjo darbo pobūdis kariniame dalinyje ir po 2022 m., t. y. pasitraukus iš karinio dalinio. VSD priešingų konkrečių argumentų ir įrodymų nepateikė.

51.       Pareiškėjas nurodo, kad jis ne tik nevengė ir nevengia bendradarbiauti su užsieniečius kontroliuojančiomis Lietuvos Respublikos valstybės institucijomis, bet ir pats siekia tokio bendradarbiavimo. Prašė patikrinimo VSD poligrafu, tokiu būdu siūlydamas, kad VSD įsitikintų pareiškėjo paaiškinimų, kad jis nėra lojalus kilmės šalies valdžiai ir jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, patikimumu ir atitiktimi tikrovei. Pareiškėjo pasiūlymas nebuvo priimtas ir patikrinimas nebuvo atliktas. Pareiškėjas savo pasiūlymo pasitiktini VSD poligrafu neatsisako ir ginčui persikėlus į apeliacinės instancijos teismą.

52.       Pareiškėjo teigimu, apeliaciniame skunde nenurodyta, kad teismas nukrypo nuo šiai bylai aktualios teismų praktikos, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Dalis apeliaciniame skunde nurodytos teismų praktikos yra būtent ta, į kurią atsižvelgė teismas. Taip pat teismas išsamiai ir aiškiai motyvavo, kodėl VSD išvados nelaiko patikimu įrodymu.

53.       Pareiškėjas paaiškina, kad VSD nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, kad pateikdamas išvadą dėl pareiškėjo gyvenimo, buvimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui, be paties pareiškėjo nurodyto Departamento klausimyne fakto, buvusio prieš daugiau ne 20 metų (mokymosi įstaigos ir darbo kariniame dalinyje statybos darbų vykdytoju), surinko ir vertino kokią nors kitą informaciją, kuri lėmė tokios išvados pateikimą. Būtent tai, įvertinus įrodymų visumą, teismui pagrįstai sukėlė abejonių dėl VSD išvados patikimumo ir jos pagrindu Departamento priimtų Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas pabrėžia, kad gauti nacionalinę vizą ir leidimą laikinai gyventi siekia Lietuvos Respublikos valstybės saugumui neprieštaraujančiais tikslais.

54.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dėl tos pačios VSD išvados, pateiktos pareiškėjo atžvilgiu, atitinkamas teismo vertinimas yra pateiktas ir administracinio nusižengimo byloje Nr. A20-212-617/2023, kurioje teismas netenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prašymo sulaikyti pareiškėją ir taikė jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Įvertinęs VSD 2022 m. vasario 20 d. rašto Nr. 18-1786 turinį, teismas konstatavo, kad VSD išvada apie užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmę valstybės saugumui pagrįsta vien tik 20 metų senumo faktu, kurį pats užsienietis nurodė atsakydamas į vieną iš Departamento klausimyno klausimų. Teismas pabrėžė, kad minėtas VSD raštas surašytas neapklausus užsieniečio, nesurinkus jokių kitų galimą grėsmę patvirtinančių įrodymų, todėl laikytinas jį surašiusio VSD pareigūno subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Teismas nustatė, kad į bylą nepateikta jokių kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti apie užsieniečio grėsmę valstybės saugumui ir tuo pagrindu jį sulaikyti, nes priešingu atveju būtų paneigti demokratinės valstybės principai. Teismas vertino, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Minėtoje byloje teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir gali būti laikomas turinčiu prejudicinę reikšmę.

55.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą, apeliacinį skundą tenkinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

56.       Atsakovas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Departamentas, gavęs VSD išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo priimti ginčijamus Sprendimus. VSD išvada nėra nemotyvuota – išvadoje nurodyti jos motyvai ir aiškiai konstatuojama pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, ši grėsmė grindžiama individualiomis pareiškėjo situacijos aplinkybėmis (studijos karinės inžinerijos akademijoje ir darbas Rusijos Federacijos kariniame padalinyje). Departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

57.       Atsakovas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021 pateiktų išaiškinimų kontekste nurodo, kad vertino, ar nacionalinės vizos, leidimo laikinai gyventi neišdavimas, draudimo atvykti nustatymas laikomas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui (užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą) pasiekti. Pareiškėjas nėra turėjęs nei vieno leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pirmą kartą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi 2023 m. sausio mėn. Nebuvo nustatyta pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Nors skunde ir nurodoma, kad pareiškėjo sūnus turi leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau pareiškėjas nepateikė apie tai informacijos prašyme, be to, pareiškėjo sūnus yra pilnametis ir leidimą gyventi turi studijų pagrindu (ne šeimos susijungimo). Pareiškėjo sūnui pirmą kartą leidimas gyventi išduotas 2020 m. liepos 14 d., t. y. jis turėjo 3 leidimus gyventi nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas neturėjo leidimo gyventi. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad tarp pareiškėjo ir jo pilnamečio sūnaus nėra tokio priklausomumo ryšio, kuris turėtų tokią reikšmę, kad leistų Departamento ginčijamus Sprendimus vertinti kaip neproporcingus.

58.       Atsakovas pažymi, kad kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimant sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties dėl grėsmės valstybės saugumui, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė.

59.       Atsakovas vertina, kad nagrinėjamu atveju (pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje (2023 m.), pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo gyventi darbo pagrindu), pareiškėjas yra įgijęs karinį išsilavinimą Rusijos Federacijoje, dirbęs Rusijos Federacijos kariniame dalinyje, įvertinus tarptautinį kontekstą (2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacijos pajėgos pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą), buvo tinkamai atliktas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui perspektyvinis vertinimas ir priimti proporcingi sprendimai.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

60.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimų, kuriais pareiškėjui, Rusijos Federacijos piliečiui M. K., atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių, įtrauktas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius, tuo pagrindu, kad jo buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įpareigojimo išnagrinėti iš naujo pareiškėjo 2023 m. sausio 18 d. ir 19 d. prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinę vizą bei priimti sprendimus pagrįstumo.

61.       Pirmosios instancijos teismas panaikino skundžiamus Departamento Sprendimus, kurie, teismo vertinimu, pagrįsti vien Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri nėra pakankama šiai aplinkybei pagrįsti.

62.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Departamentas, gavęs VSD išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo priimti skundžiamus Sprendimus. Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, kuriuose pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

63.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Dėl to ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant VSD apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

64.       Nustatyta, kad skundžiami Sprendimai priimti šiais teisiniais pagrindais: nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktas); išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas); užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis).

65.       Ginčijamus Sprendimus Departamentas priėmė suabejojęs pareiškėjo patikimumu, pastarajam į jam pateikto klausimyno 3 klausimą – Ar esate atlikęs karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis) – atsakant, kad 1995–2000 m. studijavo (buvo kursantas) Maskvos karinės inžinerijos akademijoje, po studijų 2000–2002 m. tarnavo Maskvos karinės (duomenys neskelbtini), karinio dalinio Nr. 55566 darbu vykdytoju, turėjo vyresniojo leitenanto karinį laipsnį, bei atsižvelgdamas į kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvadą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kurioje pripažinta, kad M. K. kelia grėsmę valstybės saugumui. Išvadoje nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Rusijos Federacijos pil. M. K. Departamentui pateiktame klausimyne nurodė, kad 1995–2000 m. studijavo karinės inžinerijos akademijoje, po studijų gavo paskyrimą ir 2000–2002 m. dirbo Maskvos (duomenys neskelbtini) karinio dalinio Nr. 55566 darbų vykdytoju (karinis laipsnis – vyr. leitenantas). VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pil. M. K., tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pil. M. K. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

66.       Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad užsienietis VSD yra pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui bei įvertinęs šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog M. K. socialiniai ir ekonominiai ryšiai, siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Departamento vertinimu, atsisakymas išduoti nacionalinę vizą ir leidimą laikinai gyventi M. K. laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti M. K. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

67.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kuris paremtas aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir išvadomis, kad VSD išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui nėra pakankama konstatuoti, kad pareiškėjo buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

68.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

69.        Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

70.       Nagrinėjamu atveju Departamentas, atsižvelgdamas į VSD pateiktą išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė ginčijamus Sprendimus.

71.       Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

72.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Departamentas vertindamas ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr. 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

73.       Nagrinėjamu atveju įvertinus skundžiamuose Sprendimuose išdėstytas aplinkybes matyti, kad visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo Departamentas neatliko, į Sprendimus buvo perkelta VSD išvada, pateikta bendro pobūdžio informacija apie pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, t. y., kad M. K. neturėjo nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis nėra įdarbintas Bendrovėje, nėra dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvoje. Departamentas nenustatė, kad M. K. turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad užsienietis prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad yra vedęs, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose duomenų nėra.

74.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo į klausimyno 3 klausimą pateikta minėta informacija gali būti vertinama kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų, t. y. neatsižvelgiant į pareiškėjo užpildytame prašyme dėl leidimo išdavimo ir klausimyne Departamentui pateiktą informaciją ir atsakymus į visus klausimus, be kita ko, į pareiškėjo klausimyno atsakymą į 10 klausimą – Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą yra du: „Taip“ arba „Ne“ –, nurodant „Ne“, į pareiškėjo klausimyno atsakymą į 11 klausimą – Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą yra du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“ –, nurodant „Ukrainai“. Aktualu ir tai, kad nuoseklios pozicijos dėl nepritarimo Rusijos federacijos veiksmams Ukrainos atžvilgiu pareiškėjas laikosi ir bylą nagrinėjant teismine tvarka, siekia, kad jo paaiškinimų teisingumas Departamente būtų patikrintas poligrafu.

75.       Minėta, kad grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas turi būti vertinamas laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuo pareiškėjo tarnavimo Rusijos Federacijos kariniame dalinyje praėjo daugiau kaip 20 metų. Teismas apžvelgė pareiškėjo paaiškinimus šiuo aspektu, kad, be kita ko,: pareiškėjas pats savanoriškai nutraukė tarnybą Rusijos Federacijos kariniame dalinyje; niekada netarnavo kadrinėse pareigose karinėse pajėgose, o dirbo statybose (statė bendrabučius karininkams, remontavo ligoninės patalpas); nutraukęs tarnybą Rusijos Federacijos kariniame dalinyje, apie 20 metų Rusijos Federacijoje dirbo civilinėse pareigose statybos srityje (rekonstrukcijos ir rekonstravimo); pareiškėjas šiuo metu yra atsargoje ir bus iki jam sukaks 55 metai; neigiamai vertino Rusijos Federacijos valdžią, paaiškino, kad palaiko Ukrainą kare su Rusija, kad Ukrainą palaikančią poziciją yra išdėstęs socialiniuose tinkluose, yra dalyvavęs mitinguose, palaikančiuose Ukrainą.

76.       Nors VSD išvadoje akcentuojama aplinkybė, kad pareiškėjas prieš daugiau nei 20 metų tarnaudamas Rusijos Federacijos kariniame dalinyje privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai, iš esmės, atsižvelgiant į įrodymų visumą, į klausimyne išdėstytą poziciją dėl požiūrio į Rusijos Federacijos valdžią, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos vykdomai politikai ir galimos grėsmės Lietuvos valstybei, įvertinus ir tai, kad pareiškėjo studijų ir darbo kariniame dalinyje 1995–2002 m. buvo visai kitokia geopolitinė situacija.

77.       Byloje nenustatyta akivaizdžių požymių, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Šios išvados nepaneigia ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo kitose valstybėse metodus. Pažymėtina, kad VSD akcentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo konstitucinės justicijos bylą Nr. 19-A/2021, kurioje pateikti išaiškinimai nagrinėjant kitokį teisinį santykį. Kita vertus, Konstitucinis Teismas VSD minimoje byloje, kas reikšminga ir šiuo atveju, priminė, kad Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai). 

78.       Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ginčijamuose Sprendimuose nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, todėl Departamentas pagrįstai įpareigotas pareiškėjo prašymus išnagrinėti iš naujo. Ginčijami Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

79.       Teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o įpareigoja tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjant pareiškėjo prašymus iš naujo išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Galima grėsmė valstybės saugumui turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų pakankamai reali ir akivaizdi.

80.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendžiant dėl leidimo pareiškėjui išdavimo liko neįvertinti pareiškėjo pašyme dėl leidimo išdavimo nurodyti ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje). Pareiškėjas prašyme nurodė: N. K. (Rusiian) ir S. K. (Ukraini). Atsižvelgiant į tai, nenustatyti šeiminiai ir socialiniai pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Atitinkamai tinkamai nenustatytas pareiškėjo ketinimo gauti nacionalinę vizą ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tikslas.

81.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Dėl nurodytų argumentų trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

82.       Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl turi būti sprendžiama dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, susijusių su šių išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas (ABTĮ 41 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Gintaras Kryževičius

 

                                        

Dainius Raižys

 

 

                                        Egidijus Šileikis