Civilinė byla Nr. 2A-432-221/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04198-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.3.1;

2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.16.11.4; 3.2.4.11; 3.3.1.20

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės ir Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko ieškinį atsakovui R. Z. dėl skolos už nuomą priteisimo, atsakovo R. Z. priešieškinį ieškovei valstybės įmonei Turto bankui dėl valstybės įmonės Turto banko generalinio direktoriaus dalies įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 1 761,32 Eur nuomos mokesčio skolą už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad 2000 m. vasario 14 d. atsakovas ir Lietuvos kariuomenė sudarė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 19, kuria atsakovui buvo išnuomotas 61,02 kv. m bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. XI-2401 buvo pakeistas ir papildytas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, kuriuo buvo atsisakyta ilgalaikio karių aprūpinimo tarnybiniais butais, atsisakant didžiosios krašto apsaugos sistemos tarnybinių butų fondo dalies. Ieškovė VĮ Turto bankas perėmė patikėjimo teise valdyti ginčo butą ir turi jį parduoti viešame aukcione. Šis faktas išviešintas Nekilnojamojo turto registre. VĮ Turto banko generalinis direktorius 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. P1-254 „Dėl valstybės įmonės Turto banko patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų, nuomos mokesčio dydžio patvirtinimo“ patvirtino buto, esančio (duomenys neskelbtini), 3,5 rinkos pataisos koeficientą ir nuomos mokestį – 170,45 Eur/mėn. be PVM. Apie buto perėmimą valdyti patikėjimo teise, numatomą jo pardavimą viešame aukcione ieškovė pranešė atsakovui 2015 m. lapkričio 26 d. pranešimu Nr. (15.8-21)-SK4-9597. Atsakovui taip pat pranešta apie nuomos mokesčio paskaičiavimą, jo skaičiavimą nuo 2015 m. lapkričio 12 d. imtinai, paaiškinta sąskaitų apmokėjimo tvarka. Atsakovas 2016 m. sausio 21 d. pranešimu informavo ieškovę, kad nesutinka su perskaičiuotu nuomos mokesčiu, neapmokės išrašomų sąskaitų, jei nuomos mokestis nebus perskaičiuotas taikant 1,2, o ne 3,5 rinkos pataisos koeficientą. Ieškovė 2016 m. vasario 15 d. raštu Nr. SK4-1540 paaiškino atsakovui, kokiu pagrindu apskaičiavo nuomos mokestį, kad negali taikyti kitokio rinkos pataisos koeficiento dėl teisės aktų reikalavimų, pakartotinai prašė atvykti pasirašyti sutarties pakeitimą ir sumokėti nuo 2015 m. lapkričio 12 d. skaičiuojamą nuomos mokestį. Atsakovas nepasirašė sutarties pakeitimo ir nuomos mokesčio nemoka nuo 2015 m. lapkričio 12 d.

Atsakovas, nesutiko su ieškiniu, priešieškiniu prašė panaikinti VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. P1-254 dalį „tvirtinu šiuos valstybės įmonės Turto banko patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydžius 18 punktą, kuriame nurodyta (duomenys neskelbtini), gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis Eur/mėn. be PVM 170,45“, nustatyti, kad R. Z. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos mokestis už patalpas (duomenys neskelbtini) turi būti skaičiuojamos pagal 2000 m. vasario 14 d. sudarytos tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 19, įregistruotą VĮ Registrų centre, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodė, kad nėra gavęs ir nebuvo supažindintas su VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. P1-254. Ieškovė be jokių derybų su atsakovu, nenutraukusi nuomos sutarties, taiko atsakovui maksimalų 3,5 koeficientą, neatsižvelgdama į galiojančias nuomos sutarties sąlygas. 2000 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės su atsakovu sudaryta sutartis yra galiojanti ir nenutraukta, ji įregistruota VĮ Registrų centre. Vadovaujantis CK 6.494 straipsniu, išnuomoto daikto nuosavybės teisei iš nuomotojo perėjus kitam asmeniui, registruotina nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, jeigu iš nuomos sutarties atsiradusios teisės įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruotos viešame registre.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė: priteisė ieškovei iš atsakovo 1 761,32 Eur nuomos mokesčio skolą už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. kovo 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 9, 20, 36, 50, 55, 59, 60, 63, 64, 65, 68, 71, 72, 77, 772 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 651 straipsniu įstatymu Nr. XI-2401 (toliau – Įstatymas) buvo atsisakyta ilgalaikio karių aprūpinimo tarnybiniais butais, atsisakant krašto apsaugos sistemos tarnybinių butų fondo dalies. Lietuvos kariuomenė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 18 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“, 2014 m. rugsėjo 4 d. susitarimu „Dėl susitarimo dėl valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo Nr. (10.9-52-1 l)-T8-90 pakeitimo“ Nr. (10.9-52-14)-T8-106 ir 2015 m. spalio 30 d. Valstybės nekilnojamojo turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 419697-419716/VN-39, perdavė VĮ Turto bankui valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Į perduodamo turto sąrašą įtrauktas ir atsakovui išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). VĮ Turto banko generalinis direktorius 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. P1-254 „Dėl valstybės įmonės Turto banko patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų, nuomos mokesčio dydžio patvirtinimo“ patvirtino ginčo buto nuomos mokestį pagal galiojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką ir galiojančius patvirtintus nuomos mokesčio apskaičiavimo rodiklius. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, kuriais vadovaudamasis VĮ Turto bankas, patikėjimo teise perėmęs valdyti valstybinį turtą, nustatė Kauno mieste nuomos mokesčio koeficientą 3,5, tuo pačiu nustatydamas atsakovui mokėti 170,45 Eur nuomos mokestį be PVM, t. y.: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1487 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 472 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“; 2) VĮ Registrų centro direktoriaus 2014 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-285 „Dėl nekilnojamojo turto masinio vertinimo 2014 metų duomenų ir vietovės pataisos koeficientų pagal turto paskirtį ir vietovę tvirtinimo nuo 2015 m. sausio 1 d.“ ir 2014 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-286 „Dėl gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų vidutinės statybos vertės nustatymo nuo 2015 m. sausio 1 d.“; 3) Kauno miesto savivaldybės tarnybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. T-25 „Dėl pastatų, kuriuose yra Kauno miesto savivaldybės būsto fondo ir Savivaldybės socialinio būsto fondo gyvenamosios patalpos, amortizacinių atskaitymo nusidėvėjimui atkurti normatyvų (metais) nustatymo“; 4) Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. T-26 „Dėl rinkos pataisos koeficiento, taikomo Kauno miesto savivaldybės būsto fondo gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčiui apskaičiuoti nustatymo“; 5) Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, taikoma ir valstybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčiams apskaičiuoti, yra galiojantys aktai, kompetentingų institucijų nepakeisti ir nepanaikinti, todėl yra privalomi. Teismas sprendė, kad VĮ Turto banko direktorius, kaip valstybės įgaliotas valstybės įmonės atstovas, privalėjo priimti tokį įsakymą, atsakovas nenurodė ir neįrodė, kokiems teisės aktams prieštarauja direktoriaus įsakymas. Teismas pažymėjo, kad įmonės savininko (valstybės) teises ir pareigas įgyvendinantis vienasmenis valdymo organas yra įmonės vadovas (generalinis direktorius) (Turto banko įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Vienasmenio valdymo organo priimami dokumentai yra įsakymai, potvarkiai. Plečiamai aiškinant vienasmeniškai priimtų dokumentų pavadinimus, jie gali būti įvardinti sprendimais. Be to, sprendžiant dėl akto teisėtumo, yra svarbus dokumento turinys, o ne jo pavadinimas. Tuo remdamasis, teismas sprendė, kad 2015 m. lapkričio 12 d. direktoriaus įsakymas Nr. P1-254 ir šio įsakymo dalis – 18 eilutė, yra sudėtinė anksčiau priimtų teisės aktų – Įstatymo ir galiojančių paminėtų nutarimų, sprendimų, įsakymų sudėtinė dalis. Teismas konstatavo, jog atsakovo ginčijamas įsakymas neprieštarauja priimtiems teisės aktams, jis priimtas vykdant tiesiogines VĮ Turto banko funkcijas, iš kurių viena – organizuoti ir koordinuoti valstybės nekilnojamo turto atnaujinimą, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančia įsakymo dalį – 18 eilutę. Teismas nustatė, kad atsakovas 2000 m. vasario 14 d. nuomos sutarties 2.2 punktu įsipareigojo už buto nuomą kas mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Teismas, vadovaudamasis CK 6.583 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad, nuomojant valstybės (perduota VĮ Turto bankui patikėjimo teise) gyvenamąsias patalpas, mokesčiai paskaičiuojami Vyriausybės nustatyta tvarka ir mokestis negali būti šalių – nuomotojo ir nuomininko – susitarimo dalykas. Dėl to nėra būtinas ir sutarties keitimas. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas ir jo šeima atitiktų Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas ir jam būtų galima taikyti rinkos pataisos koeficientą 1,2. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad kariai turėjo teisę naudotis tarnybiniais butais iki 2014 m. sausio 1 d., o, pasinaudoję Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 4 dalies nuostatomis, tarnybiniuose butuose gyventi iki 2014 m. kovo 31 d. Pasibaigus įstatymu nustatytiems terminams, kariai neteko teisės naudotis jiems suteiktais butais kaip tarnybiniais butais, t. y. neteko teisės naudotis tarnybinių butų nuomos mokesčių lengvatomis, o tarnybiniai butai, perduoti VĮ Turto bankui, neteko tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso. Teismas konstatavo, kad dėl nurodytų aplinkybių atsakovo priešieškinis negali būti tenkinamas. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, o ir atsakovas pripažino, jog nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. susidarė 1 761,32 Eur įsiskolinimas už buto nuomą, taikant 3,5 rinkos pataisos koeficientą.             

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas tarnybiniame bute gyveno iki 2015 m. spalio 30 d., tačiau teismas neišaiškino, kokiu pagrindu atsakovas jame gyveno, nes, pasak teismo, kariai turėjo teisę naudotis tarnybiniais butais iki 2014 m. sausio 1 d., o, pasinaudoję Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 4 dalies nuostatomis, tarnybiniuose butuose gyventi iki 2014 m. kovo 31 d.

Nepasisakyta apie atsakovo tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties įregistravimą VĮ Registrų centre. Pati ieškovė 2015 m. lapkričio 26 d. pranešime nurodė sudaryti buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pakeitimą, tuo pakartotinai pripažindama ir patvirtindama, kad 2000 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenės su atsakovu sudaryta tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 19 yra galiojanti ir nenutraukta. Ši nuomos sutartis yra įregistruota VĮ Registrų centre.

Nepagrįstai spręsta, kad nuo to momento, kai tarnybiniai butai buvo perduoti VĮ Turto bankui, jie neteko tarnybinių butų statuso. Teismas nepasisakė apie teismo posėdyje pateiktus argumentus dėl tarnybinio buto statuso galiojimo. 2016 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje advokatas Linas Mažonas pasisakė, kad atsakovo gyvenamasis tarnybinis butas yra išlaikęs tanybinio buto statusą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11  d. nutarimu Nr. 878 patvirtinto Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašo 3 punktu. Sprendimo dėl tarnybinio buto, esančio (duomenys neskelbtini), išbraukimo iš tarnybinio buto statuso nėra. Jeigu jis būtų buvęs, atsakovas turėjo turėti galimybę tokį sprendimą skųsti.

Neteisingai nurodyta, kad atsakovas pripažino, jog jis mokesčių nemoka nuo 2014 m. vasario 14 d. 2016 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje buvo pasakyta, kad atsakovas niekada nemokėjo jokio nuomos mokesčio.

Teismas be teisinio pagrindo pakeitė tarnybinės paskirties butą į netarnybinį butą, vienašališkai pakeitė tarnybinės gyvenamosios paskirties sutarties sąlygas, sužlugdė atsakovo teisėtus lūkesčius, kad, 2000 m. vasario 14 d. sudarius tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 19 atsakovo tarnybos laikotarpiui, jam nereikės mokėti nuomos mokesčio. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už gyvenimą tarnybiniuose butuose kariai nemoka nuomos mokesčio. Šio įstatymo redakcijose nuo 2013 m. gegužės 25 d. iki šios dienos nėra nurodyta, kad kariai, gyvenę tarnybiniuose butuose iki 2013 m. gegužės 25 d. ir likę juose gyventi toliau po 2013 m. gegužės 25 d. priimtos redakcijos, privalo mokėti nuomos mokestį. Atsakovas niekada nemokėjo nuomos mokesčio, jam tokio reiklavimo niekas nebuvo pateikęs, nes atsakovui, kaip kariui, galiojo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 4 dalis.

Nepagrįstai spręsta, kad atsakovas prašė nustatyti 1,2 koeficientą, nes tokio dydžio butpinigius atsakovas gauna nuo 2015 m. lapkričio mėnesio. Nei priešieškinyje, nei teismo posėdžio metu atsakovas nereiškė tokio reikalavimo, priešingai, teismo prašė atmesti ieškinį ir patenkinti priešieškinį. Tai buvo abstraktūs pamąstymai, kokį mokestį ieškovė galėtų skaičiuoti atsakovui, jeigu atsakovas turėtų įstatymo numatytą prievolę mokėti už tarnybinio buto nuomą.

Neatsižvelgta, kad ieškovė nereiškė reikalavimų pripažinti negaliojančia 2000 m. vasario 14 d. sudarytą tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 19, ją pakeisti, panaikinti, taip pat ieškovas nepateikė teismui sprendimo dėl tarnybinio buto, esančio (duomenys neskelbtini), išbraukimo iš tarnybinio buto statuso.

Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

8.1.              Pakeitus Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1453 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ ginčo objektu esantį butą įtraukus į atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą ir teisės norminių aktų nustatyta tvarka butą perdavus VĮ Turto bankui, išnyko ir sąlygos (arba įstatyminis pagrindas), laikyti ginčo objektu esantį butą tarnybiniu. Tai, kad ginčo objektu esantį butą perėmusi VĮ Turto bankas šio buto neturėjo teisinio pagrindo laikyti tarnybiniu, patvirtino Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2016 m. birželio 17 d. raštu Nr. 12-01-1136. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2009 nurodytų būtinų sąlygų tam, kad sutartį būtų galima laikyti tarnybine, t. y. sutarties šalių nesieja darbo (tarnybiniai) santykiai. VĮ Turto bankas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 18 straipsniu, jam perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, kuris yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą, turi pareigą parduoti ir gautas lėšas naudoti su kitoms valstybės turto atnaujinimu susijusioms prievolėms įvykdyti. Nei įstatyme, nei VĮ Turto banko veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatyta galimybė VĮ Turto bankui perduotą turtą tretiesiems asmenims suteikti neatlygintinai kaip tarnybines gyvenamąsias patalpas. Atsakovas nepagrįstai siaurai aiškina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarime Nr. 878 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“ naudojamą sąvoką „sprendimas“.

8.2.              Atsakovas nepagrįstai teigia, kad jis neturi mokėti nuomos mokesčio. Ginčo objektu esantis butas, perdavus jį VĮ Turto bankui, neteko tarnybinio buto statuso, todėl atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 4 dalis nebėra taikoma. Be to, atsakovas nurodyto įstatymo 63 straipsnio 4 dalies sakinį aiškina atskirai nuo viso įstatymo konteksto, taip pažeisdamas sisteminio teisės aiškinimo ir įstatymo leidėjo ketinimo metodus ir iškreipdamas tikrąją teisės normos prasmę. Įsigaliojus 2012 m. lapkričio 8 d. nurodyto įstatymo redakcijai, jo 63 straipsnio 4 dalis buvo išdėstyta naujai ir joje buvo nustatyta, kad „kariams tarnybiniai butai gali būti skirti tik laikinai, ne ilgiau kaip trims mėnesiams. Už gyvenimą tarnybiniuose butuose kariai nuomos mokesčio nemoka“. Taigi įstatymo leidėjas nauju įstatymu nustatė bendrą taisyklę, jog kariams ateityje tarnybiniai butai gali būti skiriami tik laikinai (iki trijų mėnesių) ir būtent už šiuos tris mėnesius kariai nemoka nuomos mokesčio. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad atsakovas už laikotarpį, už kurį VĮ Turto bankas prašo priteisti nuompinigius, gaudavo įstatyme nurodytus butpinigius. Kario aprūpinimas kartu ir neatlygintinu tarnybiniu butu, ir butpinigiais prieštarauja teisės aktams.

8.3.              Šiuo atveju nebuvo būtinas sutarties keitimas tam, kad būtų pradėti skaičiuoti nuompinigiai, kadangi Lietuvos kariuomenės ir atsakovo 2000 m. vasario 14 d. sudarytos sutarties 2.2 punktu atsakovas įsipareigojo kas mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Įsigaliojus 2012 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo redakcijai ir pasibaigus šio įstatymo nustatytiems terminams, kariai neteko teisės naudotis tarnybinių butų nuomos mokesčių lengvatomis. Be to, teisės aktų nustatyta tvarka ginčo objektu esantį butą perdavus VĮ Turto bankui, ginčo butas prarado ir tarnybinio buto statusą. Dėl šių priežasčių VĮ Turto banko generalinis direktorius 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. P1-24 nustatė atsakovui rinkos kainas atitinkantį nuomos mokestį. Kadangi ši nuomos kaina buvo apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką, nuomininkas nuo šios kainos nustatymo dienos įgijo pareigą ją mokėti pagal sutartį, nepriklausomai nuo to, kad nebuvo sudarytas sutarties pakeitimas.

8.4.              Atsakovas neįrodė, kad jam turėtų būti taikomos kokios nors butų nuomos mokesčių lengvatos.

8.5.              Su apeliaciniu skundu pateikiamame Lietuvos kariuomenės teisės departamento rašte minimas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2003 m. lapkričio 10 d. įsakymas Nr. V-1235 „Dėl Krašto apsaugos sistemos tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašo, Krašto apsaugos ministerijos tarnybinių gyvenamųjų patalpų skyrimo komisijos nuostatų ir Įgulų tarnybinių gyvenamųjų patalpų skyrimo komisijų tipinių nuostatų patvirtinimo“, kuriame taip pat buvo numatyta, kad kariai nemoka nuomos mokesčio, neteko galios nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d.

8.6.              Atsakovas nei priešieškinyje, nei apeliaciniame skunde nepagrindė, kokioms teisės aktų ar sutarties normoms prieštarauja skundžiama VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. P1-254 dalis ir dėl ko ji turėtų būti panaikinta. 170,45 Eur/mėn. dydžio nuompinigiai atsakovui yra skaičiuojami pagal su juo sudarytos nuomos sutarties 2.2 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos ir dėl galimo tokio turto nuomininko teisių pažeidimo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas (atsakovas) su apeliaciniu skundu pateikė 2016 m. gegužės 27 d. Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Lietuvos kariuomenės teisės departamento atsakymo atsakovo atstovui kopiją, prašydamas priimti, motyvuodamas tuo, kad rašto priedą pridėjo, o paties rašto per neapsižiūrėjimą nepridėjo.

Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegija nemato sąlygų naujai pateiktam įrodymui priimti, todėl pateiktą raštą priimti atsisako.

                            Dėl faktinių aplinkybių

2000 m. vasario 14 d. Lietuvos kariuomenė ir apeliantas R. Z. sudarė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 19, kuria jam, kaip (duomenys neskelbtini) kuopos intendentui, tarnybos laikotarpiui buvo išnuomotas 61,02 kv. m bendrojo ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini). Lietuvos kariuomenė 2015 m. spalio 30 d. Valstybės nekilnojamojo turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 419697-419716/VN-39, perdavė VĮ Turto bankui valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, į kurį įtrauktas ir apeliantui išnuomotas butas. VĮ Turto bankas, perėmęs turtą, jį valdydamas patikėjimo teise, apie tai informavo apeliantą kartu pareikalaudamas mokėti 170,45 Eur nuomos mokestį nuo 2015 m. lapkričio 12 d. R. Z. nesutiko mokėti nuomos mokestį, todėl VĮ Turto bankas kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Su sprendimu nesutinka atsakovas.

                            Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neišaiškino, kokiu pagrindu atsakovas ginčo bute gyveno iki 2015 m. spalio 30 d.; nepasisakė apie nuomos sutarties įregistravimą VĮ Registrų centre; nepagrįstai sprendė, kad nuo tarnybinių butų perdavimo VĮ Turto bankui, butas neteko tarnybinio buto statuso; neteisingai nurodyta, kad jis pripažino, jog nuomos mokesčio nemoka nuo 2014 m. vasario 14 d., kad jis prašė nustatyti nuomos mokesčiui 1,2 koeficientą; teismas be pagrindo pakeitė tarnybinės gyvenamosios patalpos sutarties, kurios neginčijo ieškovė, sąlygas.

Remiantis CK 6.618 straipsnio 1 dalimi, tarnybines gyvenamąsias patalpas darbdavys skiria apgyvendinti darbuotojams (tarnautojams), atsižvelgdamas į jų darbo (tarnybos) pobūdį ar įstatymų nustatytas sąlygas, tokiam laikotarpiui, kol nepasikeičia jų darbo (tarnybos) pobūdis arba kol nenutrūksta darbo (tarnybos) santykiai su darbdaviu, arba kol neišnyksta įstatymų nustatytos sąlygos. Taigi tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis visais atvejais yra terminuota.

Teisės naudotis tarnybiniu butu pasibaigimas reglamentuotas specialiuoju teisės aktu – Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymu. 2012 m. lapkričio 8 d. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 9, 20, 36, 50, 55, 59, 60, 63, 64, 65, 68, 71, 72, 77, 772 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 651 straipsniu įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, kuriems tarnybiniai butai (atskiros tarnybinės gyvenamosios patalpos) buvo suteikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, turi teisę naudotis šiais tarnybiniais butais (atskiromis tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis) vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, bet ne ilgiau, negu jie tarnauja (dirba) krašto apsaugos sistemoje ar yra perkeliami į kitą tarnybos vietovę.

Teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo, nesant jokio sprendimo dėl ginčo buto statuso pakeitimo, pakeitė tarnybinių patalpų statusą laiko nepagrįstais, pritaria pirmosios instancijos teismui, kuris sprendime nurodo, kokiais norminiais aktais vadovaudamasis padarė tokią išvadą. Pažymėtina, kad jau minėtu 2012 m. lapkričio 8 d. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 9, 20, 36, 50, 55, 59, 60, 63, 64, 65, 68, 71, 72, 77, 772 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 651 straipsniu įstatymu Nr. XI-2401 buvo atsisakyta ilgalaikio karių aprūpinimo tarnybiniais butais, atsisakant krašto apsaugos sistemos tarnybinių butų fondo (9 straipsnis. 63 straipsnio pakeitimas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1453 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 11.1 punktu apelianto butas buvo įtrauktas į atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą. Nutarties 12, 16 punktuose minėta, kad Lietuvos kariuomenė valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, į kurį įtrauktas ir apeliantui išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo perduotas VĮ Turto bankui. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2016 m. birželio 17 d. rašte 12-01-1136 nurodė, jog krašto apsaugos sistemos institucijų nustatyta tvarka perduotos VI Turto bankui patalpos neturi tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso, nepaisant to, ar buvo priimti institucijų įsakymai, naikinantys tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusą, ar nebuvo. Be to, sutiktina su ieškove, kad jos ir atsakovo nesieja darbo santykiai, o tai yra vienas iš požymių tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos santykiams pripažinti. Įvertinus nurodytas aplinkybes, vadovaujantis minėtais norminiais aktais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad perduoti VĮ Turto bankui butai neteko tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokiu pagrindu jis gyveno bute iki 2015 m. spalio 30  d., nereikšminga, nes byloje neginčytinai nustatyta, kad apeliantas patalpas įgijo tarnybinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties su Lietuvos kariuomene pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad Lietuvos kariuomenė apelianto neiškeldino, negali būti vertinama kaip tarnybinių patalpų nuomos santykių galiojimas po to, kai suėjo įstatyme nustatyti šių santykių pasibaigimo terminai, nes tokia išlyga įstatyme nenustatyta. Be to, minėta, kad Lietuvos kariuomenė 2015 m. spalio 30 d. Valstybės nekilnojamojo turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 419697-419716/VN-39, eilę patalpų, tame tarpe ir apelianto nuomojamą butą, perdavė VĮ Turto bankui. Taigi apeliantui teisė naudotis gyvenamosiomis patalpomis, kaip tarnybinėmis, baigėsi jas perdavus ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-706/2017).

Nesutiktina su apeliantu, kad jis neturi mokėti nuomos mokesčio, nes, pasak apelianto, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 4 dalis nustato, kad už gyvenimą tarnybiniuose butuose kariai nuomos mokesčio nemoka. Pažymėtina, kad apelianto nuomojamoms gyvenamosioms patalpoms teisės aktų pagrindu praradus tarnybinių patalpų teisinį režimą, apeliantui toliau naudojantis gyvenamosiomis patalpomis, tokiems nuomos santykiams taikomos gyvenamųjų patalpų nuomos taisyklės, nustatytos CK XXXI skyriuje, o ne apelianto nurodytas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-706/2017).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas vienašališkai pakeitė sudarytos su apeliantu nuomos sutarties sąlygas ir nustatė pareigą mokėti numos mokestį. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovei perėmus patikėjimo tvarka valdyti ginčo butą, apeliantui buvo siūloma sudaryti buto nuomos sutartį, tačiau apeliantas sutarties nepasirašė. Neginčytinai nustatyta, kad jis ginčo bute tebegyvena ir jokio nuomos mokesčio nemoka. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos kariuomenės ir apelianto 2000 m. vasario 14 d. sudarytos sutarties 2.2. punktu apeliantas įsipareigojo kas mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius, kas atitinka CK 6.583 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodoma, kad valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju VĮ Turto banko patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis patvirtintas VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. P1-254. Įsakyme nurodyti teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas įsakymas. Minėtu įsakymu apelianto nuomojama butui nustatytas 170,45 Eur nuomos mokestis į mėnesį (be PVM). Kadangi ši nuomos kaina buvo apskaičiuota pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, nuomininkas gyvenamosiomis patalpomis naudojasi, todėl įgijo pareigą mokėti nustatytą nuomos mokestį nepriklausomai nuo to, kad nebuvo sudarytas sutarties pakeitimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginiai, jog neteisingai nurodyta, kad jis pripažino nuomos mokesčio nemokąs nuo 2014 m. vasario 14 d., nors jo iš viso nemokėjo, kad jis prašė nustatyti nuomos mokesčiui 1,2 koeficientą, nors to posėdžio metu neprašė, nėra reikšmingi priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako, atkreipia dėmesį į apelianto ieškovei rašytus pranešimus, kuriuose jis prašo skaičiuojant nuomos mokestį taikyti 1,2 koeficientą.

Apeliantas apeliaciniu skundu prašo patenkinti jo byloje pateiktą priešieškinį. Priešieškinyje jis prašė panaikinti 2015 m. lapkričio 12 d. VĮ Turto banko generalinio direktoriaus įsakymo Nr. Pl-254 dalies „ tvirtinu šiuos valstybės įmonės Turto banko patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydžius 18 punktą, kuriame nurodytas buto nuomos mokestis 170,45 Eur./mėn. be PVM, ir nustatyti, kad R. Z. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos mokestis už butą turi būti skaičiuojamas pagal 2000 m. vasario 14 d. sudarytos tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 19“.

Pritartina ieškovei, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodančiai, kad apeliantas nei priešieškinyje, nei apeliaciniame skunde nepagrindė, kokioms teisės aktų ar sutarties normoms skundžiama įsakymo dalis prieštarauja ir dėl ko turėtų būti panaikinta (CPK 178 straipsnis). Apeliaciniame skunde apeliantas nepateikia argumentų dėl sprendimo dalies dėl priešieškinio nepagrįstumo, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimų dėl priešieškinio.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, vertino pateiktus įrodymus, nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti priimto sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

25. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, teismo turėtos išlaidos apeliaciniame procese (4 Eur už dokumentų siuntimą) priteistinos iš apelianto (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto R. Z., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei 4 Eur pašto išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai              Evaldas Burzdikas

                            Nijolia Indreikienė

                            Virginija Lozoraitytė