Administracinė byla Nr. A-1640-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01599-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. J. (J. J.) su skundu (I t., b. l. 2–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau ? ir Šiaulių TI), 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jam kalint Šiaulių TI nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2016 m. birželio 27 d., nebuvo sudaryta galimybė palaikyti socialinius ryšius su kalinčiomis moterimis I. B., A. K., I. P., V. Ž., O. P., I. Š., D. L., su kuriomis jis norėjo susituokti. Jam, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nebuvo leidžiama siųsti laiškus šioms moterims. Be to, nuo 2015 m. gruodžio 25 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. jis Šiaulių TI laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, o po to buvo patalpintas į karantino kamerą PK-6, kurioje nebuvo tinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, nebuvo vandens čiaupo, buvo drėgna, tualetas buvo neatitvertas, iš jo sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjui buvo skirtas dietinis maitinimas, bet jis vietoj šviežių salotų gaudavo raugintus kopūstus arba raugintus agurkus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. buvo netinkamas apšvietimas, didelė drėgmė, nebuvo pakankamai spintelių ir kėdžių. Be to, dėl etapavimo pareiškėjas nebuvo pristatytas į ligoninę ištirti jo sveikatą, nors į ją buvo užregistruotas iš anksto. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata, reputacija, jis patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, nutrūko jo socialiniai ryšiai.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (I t., b. l. 134–140) į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo susirašinėjimas jam kalint Šiaulių TI buvo vykdomas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais. Tik panaikinus draudimą kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems asmenims, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėti, J. J. buvo sudaryta galimybė bendrauti su moterimis, kurios buvo laikomos kitose laisvės atėmimo vietose.
5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčijo fakto, jog Šiaulių TI administracija jam nebuvo suteikusi galimybės susirašinėti su asmenimis, su kuriais tokią teisę jis turėjo (artimaisiais ir giminaičiais). Atsakovas pažymėjo, kad savo darbe vadovavosi galiojančiais teisės aktais, kuriuose buvo įtvirtintas draudimas bendrauti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems asmenims, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai.
6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,97 kv. m iki 22,7 kv. m, tačiau kamerose laikomų asmenų skaičius per parą nebuvo pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu bei prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, todėl buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2016 m. balandžio 28 d. atlikto kameros Nr. 13 patikrinimo metu buvo užfiksuotas nežymus dirbtinės apšvietimo pažeidimas (I t., b. l. 124–126). Atsakovo teigimu, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos (toliau – ir Higienos norma) reikalavimus. Kitas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikė nepagrįstomis.

II.

7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu (II t., b. l. 50–56) pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą dėl draudimo susirašinėti kreipėsi už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2016 m. birželio 27 d. ir nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. dėl kitų pažeidimų Šiaulių TI.
9. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimo, teismas, remdamasis bylos duomenimis (I t., b. l. 8–20) nurodė, kad jis nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. buvo laikomas kamerose Nr. 37 (plotas 7,68 kv. m), Nr. 49 (plotas 20,23 kv. m), Nr. 65 (plotas 22,6 kv. m), Nr. 13 (plotas 15,88 kv. m), Nr. 34 (plotas 7,9 kv. m), Nr. 43 (plotas 18,33 kv. m), kuriose jis buvo vienas arba dar su 1–4 asmenimis, t. y. pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui.
10. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Higienos normos pažeidimų, teismas nurodė, jog iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-70 (19.4.1.6.12) (I t., b. l. 124–126) matyti, kad kameroje Nr. 13 nustatyti Higienos normos 14 punkto reikalavimų pažeidimai (per mažas dirbtinis apšvietimas). Ginčo laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo atlikti sąlygų atitikimo Higienos normos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą Higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų ginčo aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė (I t., b. l. 29–121). Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (I t., b. l. 122–123) nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka Higienos normos reikalavimus, byloje nėra. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 13 (I t., b. l. 124–125), kuri neatitiko Higienos normos 14 punkto (dirbtinio apšvietimo) reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko Higienos normos reikalavimų.
11. Dėl pareiškėjo skundo argumentų apie netinkamai atitvertą sanitarinį mazgą, teismas pažymėjo, jog Šiaulių TI pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (I t., b. l. 122–123) nurodyta, kad vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra, kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Priėmimo – paskirstymo kamerose sanitariniai mazgai neatitverti. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, jog pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI trumpalaikio sulaikymo ir paskirstymo kamerose, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Taip pat atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.
12. Dėl pareiškėjo teiginių apie netinkamą maitinimą teismas pažymėjo, jog iš byloje esančio pareiškėjo skundo, rašyto Šiaulių TI direktoriui (I t., b. l. 50) matyti, kad pareiškėjas salotų negavo 2016 m. kovo 17, 18 ir 20 dienomis. Pareiškėjui į šį skundą buvo atsakyta, aplinkybės buvo išanalizuotos ir pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas šio atsakymo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, todėl teismas sprendė, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisių dėl netinkamo maitinimo.
13. Dėl pareiškėjo nepristatymo į ligoninę ištirti jo sveikatą, teismas nurodė, kad iš pažymos (II t., b. l. 20) matyti, jog pareiškėjas 2016 m. balandžio 18 d. buvo užregistruotas gydytojo endoskopuotojo konsultacijai, kuri turėjo įvykti 2016 m. gegužės 16 d. Jis iš Šiaulių TI išvyko 2016 m. balandžio 21 d., todėl konsultacija buvo atšaukta. Įvertinęs šias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, bei tai, kad 2016 m. gegužės 16 d. pareiškėjo Šiaulių TI nebuvo, teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo galimybės jo pristatyti į gydymo įstaigą.
14. Dėl susirašinėjimo draudimo teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios susirašinėjimo adresų kortelės, suimtojo (nuteistojo) išsiunčiamų ir gaunamų laiškų apskaitos kortelės (I t., b. l. 21–28), matyti, kad pareiškėjas turėjo galimybę susirašinėti su kitais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nebuvo objektyvių duomenų, jog pareiškėjui nebuvo leista susirašinėti su jo išvardintomis moterimis, o pareiškėjas neteikė prašymų ar skundų Šiaulių TI administracijai dėl draudimo susirašinėti, todėl šiuos pareiškėjo argumentus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų draudžiant jam palaikyti socialinius ryšius laikė neįrodytais.
15. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III.

16. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 60) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ? skundą tenkinti.
17. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. kamerose nebuvo spintelių daiktams susidėti, buvo per mažai vietos, nes minimalus plotas vienam asmeniui buvo skaičiuojamas su baldų užimamu plotu, taip pat kameros neatitiko Higienos normos reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, kad laikino sulaikymo kameros neatitiko Higienos normos reikalavimų, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, buvo drėgna ir tamsu. Taip pat buvo ribojama galimybė pareiškėjui palaikyti socialinius ryšius, nes nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su mama, o su kitose kalinimo įstaigose kalinčiomis merginomis susirašinėjo siųsdamas laiškus per laisvėje esančius asmenis.
18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 63–65) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.
19. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.
20. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo išskaičiuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.
21. Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galbūt siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl, pareiškėjo nuomone, patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis nuo 2015 m. gruodžio 25 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., be to, negalėjo susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiomis moterimis nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2016 m. birželio 27 d.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais, su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su nacionalinės teisės aktuose nustatytu minimalaus ploto reikalavimu, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisių dėl netinkamo maitinimo, pareiškėjo nepristatymo į ligoninę bei pareiškėjo galimybės palaikyti socialinius ryšius (susirašinėti su jo išvardintomis moterimis), taip pat su nustatytu Higienos normos 14 punkto pažeidimu sutinka, todėl teismo sprendimo argumentų šiais aspektais nekartoja.
24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
25. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.
26. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Lietuvos teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – atitinkamai 3,0 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
28. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
30. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti (I t., b. l. 122–123), kad sanitarinis mazgas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 24 d., nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 21 d. ir nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.,  t. y. 24 dienas) buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas pripažinti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
31. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
32. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012 ir kt.).
33. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimo trukmę (24 dienas), taip pat Higienos normos 14 punkto pažeidimo pobūdį bei intensyvumą, konstatuotina, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas nėra visiškai tinkama satisfakcija.
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui kalinimo sąlygos nesukėlė kančių ar pažeminimo, kurios galėtų būti vertinamas kaip nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją galima būtų įvertinti jo nurodyta 2 500 Eur suma. Tačiau įvertinusi anksčiau paminėtas aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimai dėl jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, teisėjų kolegija sprendžia, jog dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti proporcinga ir adekvati yra 70 Eur suma.
35. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl nepakankamų baldų kamerose, t. y. kad ne visiems kameroje buvusiems asmenims pakako kėdžių ir spintelių. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą, kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), šių baldų kiekis ir / ar matmenys nenurodyti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nenurodė, ar visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, trūko kėdžių ir spintelių, ar būtent jo teisė turėti taburetę ar spintelę buvo pažeista (atkreiptinas dėmesys į tai, kad kartais pareiškėjas būdavo laikomas vienas). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo teiginius dėl baldų trūkumo kamerose laiko abstrakčiais, nepagrįstais ir neįrodytais.
36. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas su mama. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.).
38. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su mama bei su tuo susijusius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš atsakovo Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė minimalaus vienam asmeniui tekusio ploto, Higienos normos ir kitais pažeidimais. Tačiau pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų nebuvo nurodytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.
39. Atsižvelgus į nustatytų pažeidimų mastą, trukmę, sunkumą, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 70 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisiant 70 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui J. J. (J. J.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti“.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Artūras Drigotas

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė