Civilinė byla Nr. 2A-994-464/2011
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00612-2009-6
Procesinio sprendimo kategorija: 99.10.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Dalia Kačinskienė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ieškinį atsakovui V. S. dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, ir
n u s t a t ė:
ieškovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 2009-02-17 su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą, kurį patikslinęs (b.l. 1-2, 78-81) prašė priteisti iš atsakovo V. S. 1360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2006-06-27 Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) sprendimu Nr. 957/06 atsakovui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais. Teikti antrinę teisinę pagalbą buvo paskirta adv. G. R.. 2007-01-08 advokatė pateikė Tarnybai pranešimą, kuriuo pasiūlė nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą atsakovui. Tarnyba 2007-02-07 sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 už piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir proceso teisėmis, atsakovui nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-07-08 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-63-1278/2008 konstatavo atsakovo piktnaudžiavimo teikiama valstybės garantuojama teisine pagalba faktą. Ieškovas paskaičiavo, kad faktiškai sugaištas laikas, teikiant atsakovui antrinę teisinę pagalbą, yra 38,5 profesinio darbo valandos, kas sudaro 1054,14 Lt. Taip pat civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais procesiniai dokumentai buvo įteikiami viešo paskelbimo spaudoje būdu. Už jų įteikimą Tarnyba sumokėjo 306,50 Lt. Visos išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, yra 1360,64 Lt. Šią suma ieškovas prašė priteisti į valstybės biudžetą.
Atsakovas V. S. atsiliepimu (b.l. 49-51, 88-91) nesutiko su ieškovo ieškiniu. Nurodė, kad ieškinį dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais parengė adv. G. R.. 2006-08-04 parengto ieškinio teismas nepriėmė, nes jis neatitiko CPK 111 str., 135 str. reikalavimų. Advokatė nuolat netinkamai rengė dokumentus, t.y. blogai nurodydavo dalyvaujančių byloje asmenų vardą, pavardę, asmens kodą. Advokatė atsisakė jam teikti teisinę pagalbą, jį ignoravo, todėl jis kreipėsi su skundais tiek į Tarnybą, tiek į LR Teisingumo ministeriją. Advokatė galėjo teikti teisinę pagalbą tik administracinėse bylose. Dėl jos kompetencijos stokos civilinėse bylose ir atsisakymo vykdyti savo pareigas, atsakovas turėjo pats vesti ikiteisminę korespondenciją su teismu. Advokatė savo darbo neatliko, teismo procese veikė priešingai jo interesams. Be to, Tarnyba, kuomet jis kreipėsi su užklausimu dėl advokatės sugaišto laiko, 2008-08-26 rašte Nr. (1.9.)-SD-1931-08 nurodė, kad G. R. sugaišo 29 valandas, o teisme prašoma priteisti už 38,5 val. Dėl galimo duomenų klastojimo ieškovas kreipėsi į prokuratūra ir į Vilniaus m. 3-ajį policijos komisariatą, tačiau buvo pranešta, jog adv. G. R. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Šioje civilinėje byloje atsakovu turi būti adv. G. R..
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-02-08 sprendimu (b.l. 231-234) ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 1360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (1360,64 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2009-02-17) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, priteisė 25,09 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, bei 59 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovui 2006-06-27 priimtu sprendimu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, atleidžiant atsakovą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, teikti ją paskirta adv. G. R.. Byloje kilo ginčas dėl advokatės sugaišto laiko teikiant antrinę teisinę pagalbą. Įvertinęs bylos medžiagą ir liudytojos parodymus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovui buvo suteikta paslaugų, trukusių 38,5 profesinio darbo valandas. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, kad adv. G. R. buvo nekompetentinga atstovauti civilinėse bylose, taip pat padarė išvadą, kad advokatė negali būti atsakinga už savavališkus atsakovo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad advokatas privalo teikti teisines paslaugas, o ne vertimo, ir atmetė atsakovo argumentus, kad advokatė nepagrįstai atsisakė jam teikti teisinę pagalbą. Teismas konstatavo, jog vien neteisingas dalyvaujančių byloje asmenų duomenų nurodymas nebuvo kliūtis bylos nagrinėjimui, todėl atsakovo argumentus dėl suteiktos antrinės teisinės pagalbos netinkamos kokybės atmetė kaip nepagrįstus bei neįrodytus.
Atsakovas V. S. apeliaciniu skundu (b.l. 248-266) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-02-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, buvo šališkas ir neobjektyvus, neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino įrodymus. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas nesinaudojo ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, o iš karto kreipėsi į teismą su ieškiniu. Sprendimas paremtas liudytojos adv. G. R. parodymas, kuri yra ginče dalyvaujantis asmuo, todėl yra suinteresuota bylos baigtimi ir šališka. Atsakovui buvo suteiktos neprofesionalios teisinės paslaugos ir šios aplinkybės yra nustatytos. Atsakovas dėl nekokybiškų advokatės paslaugų taip pat patyrė teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog advokatė 2005-04-28 yra sudariusi sutartį su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pagal kurią ji yra įgaliota teikti paslaugas tik administracinėse bylose. Atsakovui buvo apribota teisė rinktis kitą atstovą. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba negali kontroliuoti advokatų darbo kokybės, nors ši kokybė yra nepakankama. Be to, nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, kad adv. G. R. nebuvo apsidraudusi privalomu civilinės atsakomybės draudimu, todėl pagal įstatymą negalėjo užsiimti praktika ir grubiai pažeidė Advokatūros įstatymo nuostatas. Advokatė buvo neteisėtai įtraukta į praktikuojančių advokatų sąrašą. Ieškovui yra žinomos aplinkybės, kad ir kiti asmenys yra kreipėsi su skundais dėl adv. G. R. darbo kokybės. Šios advokatės dokumentai, patikti teismui, buvo paruošti su techninėmis, gramatinėmis ir procedūrinėmis klaidomis. Dokumentai, kuriais remiantis ieškovas prašo priteisti teisinės pagalbos išlaidas, yra suklastoti. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Vilniaus administracinio teismo 2009-10-12 sprendime administracinėje byloje Nr. I-775-580/2009 nustatytas aplinkybes. Jo paties teisė gauti žalos kompensavimą dėl nekokybiškai suteiktų teisinių paslaugų buvo ignoruota.
Ieškovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atsiliepimu (b.l. 314-320) prašo Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-02-08 sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad apeliacinio skundo argumentai nesuteikia teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Tirk pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai yra pripažinę, jog atsakovas V. S. piktnaudžiavos procesinėmis ir materialinėmis teisėmis, todėl atsakovui pagrįstai buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Toks teisinės pagalbos nutraukimo pagrindas suponuoja atsakovui pareigą atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Tokia tvarka numatyta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 24 str. 1 d. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad advokatė buvo įsipareigojusi teikti antrinę pagalbą tik administracinėse bylose. Teisingumo ministras, atsižvelgdamas į tai, kad antrinės teisinės pagalbos poreikis civilinėse bylose yra žymiai didesnis, nei administracinėse, ir siekiant suvienodinti advokatų, teikiančių antrinė teisinę pagalbą, darbo krūvį, 2006-03-27 įsakymu Nr. 1R-99 nustatė advokatų, nuolat teikiančių pagalbą civilinėse ir administracinėse bylose, skaičių. Be to, bet kuris advokatas, teikiantis paslaugas privačiai ar pagal suteiktą antrinę teisinę pagalbą, gali atstovauti tiek civilinės, tiek administracinėse ar baudžiamosiose bylose. Atsakovo argumentai dėl nekokybiškai suteiktų paslaugų yra nepagrįsti įrodymais, o pats atsakovas negali objektyviai įvertinti suteiktų paslaugų kokybės. Pažymi, kad valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra sumokamos ne advokatui ar tarnybai, o valstybei, todėl atsakovo argumentai, kad advokatė neva nurodė daugiau sugaišto laiko, nei iš tiesų sugaišo, nepagrįsti. Advokatui yra mokamas fiksuotas darbo užmokesti, todėl jam nėra jokio pagrindo fiktyviai nurodyti daugiau sugaišto laiko. Ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu, suskaičiavo visą advokatės faktiškai sugaištą darbo laiką, teikiant antrinę teisinę pagalbą atsakovui. Atsakovas nurodė, kad ieškovas neva neįrodė 3,5 val. advokatės sugaišto darbo laiko, nes 2006-12-13 teismo posėdis vyko nuo 10.30 val. iki 12 val. t.y. 1,5 val. Tačiau 3,5 val. laiką buvo suskaičiuotas ne tik teismo posėdyje sugaištas laikas, bet ir kelionės laikas, vykstant į teismo posėdžius, laukimas teismo posėdžio. Atsakovo argumentai, kad advokatė nepateikė atitinkamo užpildyto dokumento, pagrindžiančio sugaištą laiką, yra nepagrįsti, kadangi užmokestis advokatams, nuolat teikiantiems antrinę teisinę pagalbą yra mokamas gavus iš jų ataskaitas apie suteiktas teisines paslaugas. Atsakovo argumentai yra objektyviais faktais nepagrįsta subjektyvi jo nuomonė.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu argumentus (CPK 320 str. 1 d.), patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais.
Šioje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2007-02-07 priimto sprendimo (bl.34-36) nutraukti atsakovui V. S. ankstesniu, Tarnybos 2006-06-27 sprendimu (b.l. 29) jam skirtą teisinės pagalbos teikimą, konstatavus atsakovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir suteikta antrine teisine pagalba (b.l. 30-31, 199-201), pasekmių taikymo. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 24 str. 1 d., jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šio įstatymo 23 str. 1 d. 1, 2 ir 6 punktuose nurodytų priežasčių, o 6 p. apibrėžia byloje nagrinėjamą atvejį, šios teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ji buvo teikiama. Pirmosios instancijos teismas tokias tiesiogiai nurodytas pačiame įstatyme pasekmes, kuomet nemokamos teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas dėl asmens piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, ar savo materialiomis arba procesinėmis teisėmis, ir pritaikė, skundžiamame sprendime aptarė kuriais įrodymais remdamasis daro išvadą dėl teiktos teisinės pagalbos apimties ir jos vertės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimais, o apeliacinio skundo argumentai, pagrįsti vien hipotetinėmis prielaidomis ar akivaizdžiai prieštaraujantys jau anksčiau bylose, kuriose dalyvavo ir apeliantas, ir ieškovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Tarnyba, ir advokatė G. R. nustatytomis aplinkybėmis dėl šios advokatės paslaugų tinkamumo (b.l. 199-201, Vilniaus apygardos teismo c.b. Nr. 2A-342-464/2011) kitokio šios situacijos traktavimo nesuponuoja. Pažymėtina, kad skundo teiginiai, susiję su advokatės darbo kokybe ir galėjimu teikti teisines paslaugas, realių teisinių padarinių apeliantui neatsiradimu dėl apelianto vertinamo kaip netinkamas advokatės atstovavimas ar jo interesų nepaisymas, buvo išnagrinėti tiek nurodytose bylose teismuose, tiek apeliantui skundžiant advokatės veiksmus advokatų savivaldos institucijoms, o nustatyti faktai, kad advokatės profesiniai veiksmai buvo tinkami, apelianto ginče su G. R. yra prejudicinės ir iš naujo neįrodinėtinos aplinkybes (CPK 182 str. 2 p.). Kas kartą ginčų dėl tų pačių aplinkybių inicijavimas neatitinka bendrųjų civilinio proceso įstatyme įtvirtintų principų (CPK 7 str. 2 d., 18 str.) bei draudimų (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).
Apeliantas apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teises normas, bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir šališkai, pažeisdamas jo teises, priėmė nepagrįstą sprendimą, tačiau nenurodo, kokiais konkrečiais teismo veiksmas pasireiškė minėtos aplinkybės. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą, nesutinka su šiais apelianto teiginiais bei vertina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, argumentuotai, teisingai interpretuodamas ir taikydamas teisės normas, įvertino kilusį ginčą. Todėl apelianto skundo argumentai dėl teismo šališkumo ar neobjektyvaus įrodymų vertinimo nepasitvirtino. Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir tam tikrais etapais. Pirmasis etapas yra faktų nurodymas, kuris yra labai svarbus, nes čia preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, toliau – įrodymų nurodymas bei jų pateikimas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 12 str., 178 str.). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Taigi yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja jau minėtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Nustačius, kad valstybės lėšomis apmokama teisine pagalba asmuo naudojasi netinkamai, kad tokios pagalbos, taigi ir valstybės tam tikslui skirtų lėšų panaudojimas, prieštarauja pačios pagalbos teikimo tikslams, jos teikimas, kaip kad įvyko nagrinėjamos bylos atveju, yra nutraukiamas. Nemokamos valstybės teisinės pagalbos nutraukimo teisėtumą bei pagrįstumą teismai įvertino ir pažeidimų nekonstatavo (b.l. 199-201). Tokiu atveju asmeniui (šiuo atveju apeliantui) atsiranda pareiga grąžinti į valstybės biudžetą su teisinės pagalbos jam teikimu susijusias lėšas – kompensuoti advokato sugaištą laiką, vykdant Tarnybos pavedimą jį atstovauti, bei kitas su bylos nagrinėjimu susijusiais išlaidas, kaip kad šiuo konkrečiu atveju - išlaidas, susijusiais su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu. Ieškovas pateikė į bylą duomenis apie išlaidų dydį, jų paskaičiavimo principus, su skelbimu spaudoje susijusių išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus, taigi įrodinėjimo pareigą įgyvendino. Pirmosios instancijos teismas, juos vertindamas, įrodinėjimo institutą reglamentuojančių įstatymo nuostatų nepažeidė. Kolegija pabrėžia, kad vienokia ar kitokia teismo išvada, susiformavusi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese (CPK 185 str.), nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, pati savaime teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai nepatvirtina. Pažymėtina ir tai, kad nepalankaus teismo sprendimo priėmimas vienai iš bylos šalių taip pat anaiptol dar nereiškia tokio teismo sprendimo neteisėtumo ar, juolab, teismo nešališkumo principo pažeidimo. Apeliantas savo skunde interpretuoja faktines bylos aplinkybes sau palankia ginčo baigties linkme, tačiau toks interpretavimas gali iš esmės skirtis nuo teismo atliekamo teisminio ginčo teisinio įvertinimo. Jokių kitų duomenų apie teismo šališkumą ar tokias aplinkybės pagrindžiančių įrodymų nepateikta.
Privalomos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kurios nesilaikymas kliudytų kreiptis tiesiogiai į teismą, įstatymų leidėjas nagrinėjamu atveju neįtvirtino (CPK 137 str. 2 d. 3 p., Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 24 str.), todėl ir toks skundo motyvas nėra pagrįstas. Kolegija nepasisako ir dėl skundo argumentų, susijusių su turtinės ir neturinės žalos pačiam apeliantui padarymu, netinkamai jį atstovaujant, dėl to jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas (Vilniaus apygardos teismo c.b. Nr. 2A-342-464/2011).
Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti ar pakeisti šie ir kiti skundo argumentai prielaidų nesudaro. Kolegija neatsižvelgia į 2011-10-20 Vilniaus apygardos teisme užregistruoto apelianto prašymą, kadangi jis neatitinka proceso kalbos reikalavimų (CPK 11 str.), o tokia aplinkybė apeliantui neabejotinai žinoma (b.l. 247, 269, 281)
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
n u t a r ė:
Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Dalia Kačinskienė