Civilinė byla Nr. 2S-885-796/2018
Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00159-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
3.4.5.2.; 3.3.2.5

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 28 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. (apeliantas) atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. kovo 29 d. nutarties, kuria spręstas pareiškėjo A. P. pareiškimo suinteresuotam asmeniui Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimas.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
- Pareiškėjas pateikė teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, juo prašo: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisių įteisinimo ir paveldėjimo reikalu, kad pareiškėjo seneliui A. A., mirusiam 1941-07-26, yra išlikusi nuosavybės teisė į 0,6200 ha žemės sklypą, kurio koordinatės LKS94 sistemoje yra: 6214326.09/319939.51, 3214240.93/319939.25, 6214346.91/320002.49, 6214233.39/320001.23, įsiterpusį žemės sklype su kadastro Nr. 2501/0012:0008.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
- Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. kovo 29 d. nutartimi nustatytas pareiškėjui 7 dienų terminas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos pareiškimo trūkumams, nurodytiems nutartyje pašalinti.
- Teismo nuomone, jeigu pareiškėjo tikslas nuginčyti valstybės nuosavybę, tai tokio pobūdžio ginčas turi būti nagrinėjamas ne ypatingosios teisenos tvarka, o ginčo teisenos tvarka, pateikiant ieškinį.
- Konstatavo ir tai, kad pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo neatitinka įstatymo nustatytų šios rūšies procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimų (CPK 576 str.), todėl pareiškėjui nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti - tinkamai suformuluoti teismui reikalavimą (galbūt kreiptis dėl termino atnaujinimo).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
- Atskiruoju skundu apeliantas prašo Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
- Apeliantas nurodo, jog pareiškimu siekia, kad teisme būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas tam, kad būtų galima vykdyti su paveldėjimo institutu susijusias procedūras.
- Teigia, kad terminas nuosavybės teisių atkūrimui atnaujintas nebuvo.
- Apeliantas įsitikinęs, kad termino nuosavybės teisių atkūrimui neatnaujintas negali užkirsti kelio įpėdinių teisei pavedėjimą priimti.
- Tikina, kad jo senelio nuosavybės teisė yra išlikusi, dėl to teismo prašo „atkurti nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą“.
- Atsiliepimų į atskirąjį skundą teismui nepateikta.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas netenkintinas.
- CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
- Byloje kilo ginčas dėl teismo procesinio sprendimo, kuria pareiškėjui nustatytas terminas trūkumams pašalinti – arba teikti ieškinį ginčo teisenos tvarka, arba pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar toks teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
- Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-195/2014). Be kitų, teismas nagrinėja bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
- Bylos duomenimis nustatyta, tą patvirtina 2016 m. birželio 14 d. Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus raštas, kad buvęs savininkas, t. y. pareiškėjo A. P. senelis A. A. įrašytas 1940-05-25 patvirtintoje Kretingos apskrities, Palangos valsčiaus Šventosios kaimo, Kutninkų pelkių dalių ir Šventosios miestelio, Darbėnų valsčiaus, Šventosios, Būtingės ir Pašvenčio kaimo dalių faktinio valdymo apmatavimo plano Eksplikacijoje II (F.1250, A.4, B.5/334, L.529), kaip valdęs 0,6200 ha žemės sklypą Nr.238 Šventosios kaime. Kretingos apskrities, Palangos valsčiaus Šventosios kaimo, Kutninkų pelkių dalių ir Šventosios miestelio, Darbėnų valsčiaus, Šventosios, Būtingės ir Pašvenčio kaimo dalių faktinio valdymo apmatavimo plane, sudarytame 1939 metais Žemės tvarkymo Departamento matininkų L. D., K. M. ir P. K. (F.1250, A.4, B.5/334), taip pat pažymėtas sklypas Nr.238. Taigi, nėra ginčo dėl to, kad dar 1940-05-25 pareiškėjo senelis buvo pareiškėjo nurodomo žemės sklypo savininkas.
- Byloje nustatyta ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2453-525/2017 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimas, kuriuo teismas netenkino pareiškėjo A. P. prašymo atnaujinti praleistą terminą ir suteikti pareiškėjui teisę kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Palangos skyrių su pareiškimu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, paliktas nepakeistas. Teismas nustatė, kad pareiškėjo mama per Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus nesikreipė (prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminas baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., o giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises į žemę įrodančių dokumentų padavimo terminas – 2003 m. gruodžio 31 d.), be to, turėdama teisę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo dokumentams pateikti, to nepadarė. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo mamai mirus po nustatyto termino, iki kada pastaroji galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (2001 m. gruodžio 31 d.), šio įpėdinio vaikui (šiuo atveju pareiškėjui) nenumatyta galimybė atnaujinti terminą, kuris būtų susijęs su jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino. Taigi, pareiškėjo mama „neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į A. A. (savo tėvui) iki nacionalizacijos valdytą žemę, kurią pareiškėjas būtų galėjęs paveldėti jai mirus“.
- Akcentuotina, jog Liaudies Seimas 1940 m. liepos 22 d. deklaracija nacionalizavo visą žemę nepaisant turimo žemės sklypo dydžio, t. y. įvyko visuotinė nacionalizacija, kurios metu buvo likviduota privatinė nuosavybė. Tai, kad 1940 m. liepos 22 d. įvyko tikroji žemės nacionalizacija, pabrėžė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 3 punkto dalių, kuriomis pakeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys, bei 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktų, kuriais šio įstatymo 12 straipsnis papildytas 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktais, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad Liaudies Seimui 1940 m. liepos 22 d. priėmus deklaraciją, įvyko žemės nacionalizacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K., K. B., F. S., Č. U. v. T. J. J., bylos Nr. 3K-3-596/2004; 2002 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. O. D., Z. S., Tauragės apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-7-783/2002).
- Kaip minėta anksčiau, nustatyta, kad ginčo žemės iki 1940 m. liepos 22 d. savininkas buvo pareiškėjo senelis; jis mirė 1941-07-26, t. y. jau nacionalizavus žemę. Teismas pažymi, kad pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” preambulę, 1 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės atkuriamos savininkui į iki žemės nacionalizacijos, įvykusios 1940 m. liepos 22 d., turėtą žemę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K., K. B., F. S., Č. U. v. T. J. J., bylos Nr. 3K-3-596/2004). Nors žemės nacionalizacija buvo neteisėtas okupacinės valdžios aktas, kurio pagrindu negalėjo atsirasti teisėta valstybinė nuosavybė ir yra pripažįstamas iki nacionalizacijos turėtos nuosavybės tęstinumas, tačiau asmenys, pradėję naudotis ir kurį laiką naudojęsi žeme po jos nacionalizacijos datos, negalėjo būti pripažinti žemės savininkais pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. J. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-375/2008). Taigi, atsižvelgiant į teismų praktiką ir šios bylos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, į tai, kad pareiškėjo senelis mirė po žemės nacionalizacijos, darytina išvada, jog savo mirties dieną jis nebeturėjo nuosavybės teisės į pareiškėjo nurodomą 0,6200 ha žemės sklypą, todėl pareiškėjas (ar jo mama) negali būti to žemės sklypo paveldėti, nes sklypas jau buvo nacionalizuotas ir paveldėjimo teisiniai santykiai nesusiklostė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. O. D., Z. S., Tauragės apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-7-783/2002).
- Teismas, atsižvelgęs į 17 punkte pateiktas išvadas, į tai, kad sprendžiant žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo klausimą, taikomos ir specialiosios normos – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai, į tai, kad įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2453-525/2017 pareiškėjui nenumatyta galimybė atnaujinti terminą nuosavybės atkūrimo santykiams atsirasti (CPK 182 straipsnio 2 punktas), konstatuotina, kad pareiškėjo nurodomo žemės sklypo nuosavybės teisių klausimas jo atžvilgiu yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o jo prašymas šioje byloje nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo seneliui A. A. yra išlikusi nuosavybės teisė į 0,6200 ha žemės sklypą, neturi teisinės prasmės, tokio prašymo nagrinėjimas neturi jokių perspektyvų bei negali lemti jo subjektiškumo atsiradimo, nes, kaip minėta, po žemės nacionalizacijos datos, asmenys negalėjo būti pripažinti žemės savininkais. Dėl to pareiškėjo prašymas neatitinka ir CPK 445 – 445 straipsnių reikalavimų. Pagal CPK 444 ir 445 straipsnius teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tik tada, kai nuo prašomo nustatyti fakto priklauso asmens asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2008).
- Dėl nurodytų priežasčių viseto pirmosios instancijos teismas neprivalėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą, o privalėjo pareiškimą atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 dalis, CPK 445 straipsnis).
- Dėl apelianto argumento, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos pripažįsta nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumą, atsakytina, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams, elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (žr., pvz., 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2013 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-200-2013, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-1304/2014, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-858/2016). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki šios konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., 2009 m. liepos 21 d. sprendimą byloje Aleksa prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 27576/05)).
- Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas pasakyta, mano, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė trūkumų šalinimo institutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, o šioje nutartyje išdėstyti motyvai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą, vadovaujantis proceso koncentracijos principu, atsisakyti priimti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 339 straipsnis).
- Nustačius, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėjui grąžintinas jos atstovės 2018 m. kovo 16 d. sumokėtas 50 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu,
n u t a r i a :
panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. kovo 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo A. P. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakyti priimti.
Grąžinti pareiškėjui A. P. (mokėtoja V. P.) 2018 m. kovo 16 d. UAB Medicinos banko mokėjimo patvirtinimu sumokėtą 50 Eur žyminį mokestį.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Kristina Domarkienė