Civilinė byla Nr. 2S-1906-450/2016

                    Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-30957-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4.;

3.5.1.1.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

                                                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

N U T A R T I S

2016 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo G. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymas neišieškoti skolos iš paskutinio buto atmestas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. pareiškimą neišieškoti skolos iš paskutinio būsto, suinteresuoti asmenys J. M., išieškotoja N. S., antstolis V. Č., išvadą byloje teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas G. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė neišieškoti iš vienintelio skolininko būsto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vykdomojoje byloje Nr. 0116/13/00214.

Prašyme nurodė, kad remiantis CPK 663 str. 4 d. negali būti išieškoma iš ½ buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Be to, jis yra vedęs ir santuokoje susilaukęs trijų vaikų, kurie gyvena kartu, tokiu būdu realizavus jam asmeninės nuosavybės teisėje ½ paskutinio buto, būtų atimta galimybė vaikams turėti tinkamą gyvenamąjį būstą, sveikai augti, mokytis, vystytis ir tobulėti, būtų sutrikdyta jų normali socialinė raida, nes paskutinis butas, kaip ūkinis objektas, negali būti fiziškai padalintas tokiomis proporcijomis, kurios užtikrintų tinkamas vaikų gyvenimo sąlygas. Finansinės galimybės įsigyti kitą gyvenamąjį plotą pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo J. M. neturi, kaip ir jokio kito nekilnojamojo turto, todėl nukreipus skolos išieškojimą į paskutinio buto dalį būtų akivaizdžiai pažeisti vaikų interesai. Be to, pats skolininkas nėra piktybiškai skolos išieškotojai nemokantis asmuo. Atvirkščiai, pagal turimas finansines galimybes reguliariai iš savo gaunamų darbinės veiklos pajamų įstatymo nustatyta tvarka skolos dalį išieškotojai dengia, yra galimybė keistis skolininko gaunamam darbo užmokesčiui didėjimo linkme, kurios iš esmės gali apsaugoti išieškotojos turtinius interesus ir nenukreipiant skolos išieškojimo iš paskutinio buto.

Suinteresuotas asmuo antstolis V. Č. nurodė, kad skolininkas neturi jokio kito turto, iš kurio gali būti vykdomas išieškojimas, todėl išieškojimas iš skolininkui priklausančio turto dalies yra teisėtas. Be to, vykdomajame rašte nurodytos skolos atsiradimo pagrindas nėra sumos, kurios buvo nesumokėtos už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, todėl skolininkas negali vadovautis CPK 663 str. 4 d., prašydamas neišieškoti skolos iš areštuoto buto.

Suinteresuotas asmuo J. M. nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi jų gyvenamas būstas buvo padalintas į dvi idealiąsias dalis, nesuformuojant dviejų atskirų gyvenamųjų erdvių ir nenustatant naudojimosi bendromis patalpomis tvarkos, nes pasiūlytą išieškotojos variantą teismas atmetė, t. y., nebuvo aptartos ir nustatytos aiškios sąlygos kaip vienoje iš šių erdvių galėtų gyventi jų 5 asmenų šeima, ne tik užtikrinant galimybę jai naudotis būtiniausiais patogumais (virtuve, vonia, WC) bei atskiriant vandens ir elektros energijos apskaitos kontrolę, bet ir užtikrinant skirtingos lyties vaikų gyvenimui, mokymuisi ir raidai būtinas sąlygas. Bandymas parduoti ½  dalį buto, neapibrėžus šių sąlygų, yra neteisėtas ir nesąžiningas ne tik jų šeimos, bet ir galimo pirkėjo atžvilgiu, kuris prieš sudarant pirkimo sandorį negali būti supažindintas su tuo, kokį tiksliai turtą jis įgyja. Tokioje situacijoje sudaromos sąlygos galimiems piktnaudžiavimams, kai dalį nekilnojamojo turto siekiama parduoti už nepagrįstai žemą kainą ribotam suinteresuotų asmenų ratui, užsiimančių prekyba nekilnojamuoju turtu. Vėliau, naujasis dalies buto šeimininkas, veikdamas jau kaip teisėtas patalpų savininkas, galėtų bandyti sudaryti neįmanomas gyvenimo sąlygas jų šeimai, versdamas tokiu būdu parduoti ir likusią patalpų dalį. Taip pat rasti pirkėją ½  idealiajai buto daliai, kuris sutiktų sumokėti realią kainą, atitinkamai proporcingą viso būsto vertei, praktiškai neįmanoma.

Suinteresuotas asmuo N. S. nurodė, kad per daugiau nei 10 m. vykstantį skolos išieškojimo procesą yra išieškota tik 1 265,13 Eur ir šiuo metu iš skolininko darbo užmokesčio kas mėnesį yra atskaitoma po 55 Eur. Skolininko banko sąskaitos yra tuščios. Geranoriškai skolos skolininkas niekada nemokėjo ir nemoka, todėl antstolis pagrįstai ir teisėtai nukreipė išieškojimą į skolininko ½ dalį buto. Tik šis turtas gali užtikrinti realų skolos išieškojimą, o vaikų teisė turėti būstą negali panaikinti skolininko pareigos mokėti skolą, o išieškotojai negali būti perkeliama atsakomybė dėl gyvenamosios vietos skolininko vaikams užtikrinimo. Išieškojimas yra nukreiptas ir varžytinės yra paskelbtos tik dėl ½ dalies buto, todėl net ir realizavus skolininkui priklausantį turtą, jo šeimai liktų apie 43,24 kv. m. ploto gyvenamasis plotas, kuris yra pakankamas būtiniausiems vaikų poreikiams užtikrinti. Be to, vaikų seneliai turi 4 kambarių butą Vilniuje, kuriame galėtų apsigyventi pvz. pilnametystės sulaukę skolininko vaikai. Kadangi šioje vykdymo proceso stadijoje sprendžiama ne dėl skolininko šeimos iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, ir netgi ne viso buto pardavimo iš varžytinių, tačiau tik dėl išieškojimo iš skolininko buto dalies, todėl net ir pardavus dalį buto iš varžytinių, skolininkas su visa šeima nebus iškeldintas iš buto, o liks gyventi tame pačiame bute. Taigi vaikų teisė į būstą niekaip nebus pažeista ar suvaržyta.

Institucija teikianti išvadą byloje Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad tėvams dėl objektyvių priežasčių neturint galimybės aprūpinti nepilnamečius vaikus gyvenamuoju būstu, ši pareiga kiltų Skyriui - suteikiant vaikams laikiną apgyvendinimą laikinuose globos namuose iki kol tėvai galės užtikrinti savo vaikams gyvenamąjį būstą.

     II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 6 d. nutartimi pareiškėjo G. M. prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2004 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-5567-36/2004 ir priėmė sprendimą, kuriuo tenkino ieškovo S. R. S. ieškinį atsakovui G. M. dėl skolos priteisimo ir priteisė ieškovo naudai 85 000 Lt dydžio skolą, 1195 Lt palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2004 m. gegužės 3 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 3 986 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas. Šio sprendimo pagrindu išieškotojui 2005 m. gegužės 3 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl priverstinio skolos išieškojimo. Minėtą vykdomąjį raštą išieškotojas 2013 m. sausio 24 d. perdavė vykdyti antstoliui V. Č.. Antstolis užvedė vykdomąją byla Nr. 0116/13/00214 ir 2013 m. sausio 24 d. priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti; 2013 m. sausio 24 d. taip pat buvo areštuotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris arešto metu nebuvo įkainotas. Minėtas butas yra įkeistas sutartine hipoteka. 2013 m. gegužės 27 d. mirė išieškotojas, todėl 2013 m. lapkričio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi naujuoju išieškotoju vykdomojoje byloje buvo pripažinta N. S.. Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-19553-101/2014 dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Išnagrinėjęs šią civilinę bylą, teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi iš dalies tenkino išieškotojos pareiškimą ir konstatavo, kad skolininkui asmeninės nuosavybės teise priklauso: ½ dalis buto ir ½ dalis visų suinteresuoto asmens sutuoktinės J. M. gaunamų darbinės ir (ar) intelektinės veiklos pajamų, dividendų, taip pat pensijos, pašalpos bei kitų išmokų. Antstolis, siekiant turtą parduoti maksimaliai skolininkui ir išieškotojui palankiausiomis kainomis, 2015 m. vasario 19 d. priėmė patvarkymą paskirti ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), ekspertizę. Iš byloje esančių mokėjimo nurodymų nustatyta, kad skolininkas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. vasario 26 d. į antstolio sąskaitą pagal vykdomąją byla Nr. 0116/13/00214 pervedė iš viso 677,86 Eur.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skolos susidarymo pagrindas nėra sumos dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas. CPK 663 str. 4 d. yra aiškiai įvardinta, kad išieškojimas iš paskutinio būsto gali būti nutrauktas tik tuo atveju, jeigu išieškoma skola susidarė nesumokėjus už su šiuo būstu susijusias paslaugas. Prievolės atsiradimo specifinis pagrindas - nemokėjimas už su būstu susijusias paslaugas - yra esminis skirtumas nuo kitais pagrindais atsiradusių prievolių, dėl kurių neįvykdymo išieškojimas iš paskutinio būsto yra galimas. Būtent su nemokėjimu už komunalines ir kitas su paskutiniu būstu susijusias paslaugas įstatymų leidėjas sieja draudimą išieškoti iš šio būsto. Teismas šios normos sąvoką ,,kitokias paslaugas“ neturi teisės aiškinti išplėstai, šiai kategorijai priskiriant ir įsipareigojimus, kildinamus iš mokestinių teisinių santykių ar laisva valia prisiimtų sutartinių (laidavimo) įsipareigojimų. Kaip išaiškino LAT 2014-03-03 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-71/2014, ,,ši sąvoka siejama tik su kitomis galimomis namo (buto) aptarnavimo (komunalinėmis) paslaugomis – proceso teisės normose nustatytos bendrosios taisyklės išimtys negali būti aiškinamos plečiamai.“ Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjo skola, atsiradusi iš laisva valia prisiimtų sutartinių (paskolinių) įsipareigojimų, nesusijusių su suvartotais energijos ištekliais, komunalinių ar kitokių paslaugų apmokėjimu, neatitinka CPK 663 str. 4 d. nustatytos skolos prigimties, ir konstatavo, jog pareiškėjo (skolininko) prašymas neatitinka CPK 663 str. 4 d. numatytų reikalavimų ir vien dėl to negali būti tenkinamas.

Teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, išklausęs šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu, darė išvadą, kad pareiškėjas neieškojo būdų kaip išvengti skolos didėjimo, o pasyviai leido jai didėti. Net turėdamas darbą, gaudamas darbo užmokestį, pareiškėjas nemažino skolos. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui ar jos sutuoktinei būtų nustatytas nedarbingumas, kad jie būtų socialiai remtini ar, kad jų vaikai būtų neįgalūs, todėl teismas konstatavo, kad ilgą laiką pareiškėjas savo pasyviu elgesiu nesistengia dengti skolos. Atsižvelgiant į tai, uždraudimas išieškoti iš pareiškėjo paskutiniojo būsto iš esmės pažeistų pareiškėjo kreditorės interesus, prieštarautų teisėtų lūkesčių ir interesų apsaugos bei teisingumo ir sąžiningumo principams. Kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, pareiškėjas neturi, išieškoti iš pareiškėjo darbo užmokesčio galimybių nėra. Net ir pardavus pareiškėjui priklausančią ½ dalį buto, pareiškėjo šeima neliktų be gyvenamojo būsto ir galėtų likti gyventi kitoje ½ dalyje buto ar išsinuomoti kitą būstą.

Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir nenustatęs CPK 663 str. 4 d. nurodytų sąlygų, kurios leistų taikyti šio straipsnio normas, kad priverstinis išieškojimas nebūtų vykdomas iš G. M. priklausančio ½ buto dalies, pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

                                   III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas G. M. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti ir nutraukti skolos išieškojimą iš vienintelio skolininko būsto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vykdomojoje byloje Nr. 0116/13/00214; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, siekiant išsiaiškinti ar CPK 663 str. 4 d. pirmasis sakinys dalyje „išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas“, neprieštarauja LR Konstituciniam teisinės valstybės principui ir civilinės bylos nagrinėjimą sustabdyti CPK 163 str. 7 p. tvarka.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Skolos išieškojimas aktyviai vykdomas nuo 2005 m. kelių skirtingų antstolių, todėl teismo išvada apie skolininko pasyvumą, leidžiant skolai didėti, yra visiškai nepagrįsta. Visos išskaitos, kurios buvo daromos iš apelianto atlyginimo, buvo maksimalaus dydžio, kurį leidžia įstatymai, todėl argumentas, kad apeliantas darbo užmokesčio sąskaita skolos nemažino taip pat yra neįrodytas. Apeliantas savo iniciatyva siūlė išieškotojai skolos grąžinimo klausimus spręsti taikiai bei realų mechanizmą, leidusį sumažinti skolos dydį, tačiau nurodytos sąlygos išieškotojos netekino. Be to, teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys faktą, kad apelianto blogai materialinei padėčiai atsirasti yra ir objektyvios sąlygos, kurioms jis jokios įtakos daryti negali, t. y. dokumentai apie bankroto bylos iškėlimą buvusiai darbovietei.

2) Pratęsus skolos išieškojimą iš paskutinio apelianto buto, jam yra akivaizdžiai suvaržomos galimybės įgyvendinti savo, kaip nepilnamečio vaiko tėvo, įstatymines pareigas, o būtent: užtikrinti nepilnamečiam vaikui tinkamas gyvenimo ir socialinės raidos sąlygas, rūpintis vaiko sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu.

3) 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė tik idealiąją apeliantui priklausančią ½ buto dalį, kas reiškia, kad konkrečiomis buto patalpų ribomis minėta dalis nebuvo apibrėžta, t. y. atskiras turto vienetas nėra suformuotas, kas daro negalimą tokio turto realizavimą varžytynių būdu. Nagrinėjamu atveju nėra žinoma, kokia apelianto paskutinio buto dalis liktų tolimesniam gyvenimui po ½ idealiosios dalies buto realizavimo, todėl teismo teiginys, kad apeliantui liktų ½ buto dalis, kuri užtikrintų ir nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygų tinkamą įgyvendinimą, yra paremtas tik paties teismo prielaida.

4) Teismas rėmėsi tokiomis LAT nutartimis, kurios buvo priimtos civilinėse bylose, kur ratio decidendi buvo visiškai nepanašios į nagrinėjamą ginčą, todėl skundžiamoje nutartyje įvardintos LAT nutartys negalėjo būti tinkamu antriniu teisės šaltiniu ginčui spręsti. Be to, vertindamas LAT poziciją dėl CPK 663 str. 4 d. taikymo, pirmos instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kokį pagrindinį šios procesinės teisės normos taikymo aspektą yra pabrėžęs LAT - CPK 663 str. 4 d. nuostatos yra skirtos apsaugoti nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų teisę į paskutinę gyvenamąjį būstą. Visos vėlesnės LAT nutartys (2009-05-19 LAT nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-218/2009; 2014-03-03 LAT nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-71/2014) tik įtvirtino būtinybę vertinti socialinį aspektą tokio pobūdžio ginčuose.

5) Nagrinėjamu atveju nustatytos iš esmės visos būtinosios sąlygos CPK 663 str. 4 d. taikymui apelianto atžvilgiu, o būtent: 1) skolininkui yra pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė - paskutinio buto, būtino jam ir jo šeimos nariams gyventi, areštas; 2) apeliantas turi nepilnamečių vaikų; 3) apeliantas yra padavęs teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą, būtiną jam ir jo šeimos nariams gyventi; 4) skola išieškotojai yra nepadengta dėl apelianto sunkios materialinės padėties. Todėl šių faktinių aplinkybių, darančių jo prašymą teismui socialiai reikšmingą, teismas, priimdamas nutartį, apeiti negalėjo. Tačiau teismas, atmesdamas prašymą, dominuojančiam socialiniam aspektui, t. y. poreikiui ginti nepilnamečio vaiko interesus, dėmesio iš esmės neskyrė, prioritetu pasirinkdamas išieškotojos, kaip kreditorės, turtinių interesų gynybą, taip nukrypdamas tiek nuo LAT formuojamos praktikos, tiek ir nuo įstatymo leidėjo valios.

6) Draudimas apelianto atžvilgiu taikyti CPK 663 str. 4 d. buvo nustatytas pagal atskirą prievolės rūšį ir jos atsiradimo teisinius pagrindus. Įtvirtinus tik tokias CPK 663 str. 4 d. taikymo sąlygas, tektų pripažinti, kad apelianto, kaip skolininko, turinčio finansinius įsipareigojimus iš laisva valia atsiradusių prievolių prisiėmimo, nepilnamečio vaiko interesai turėti tinkamas gyvenimo sąlygas yra visiškai neginami arba ginami nevienodai nei to skolininko, kuris turi skolinių įsipareigojimų dėl laisva valia nemokamų komunalinių mokesčių, nepilnamečio vaiko interesai. Tačiau toks konstatavimas akivaizdžiai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės bei visų asmenų lygybės prieš įstatymą principams. Dėl šios priežasties apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį teismą, o pačią bylą stabdyti.

Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo išieškotoja N. S. su juo nesutiko, prašė skundą ir prašymus kreiptis į Konstitucinė Teismą bei stabdyti bylą atmesti, pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:

1) Per 11 m. laikotarpį iš skolininko buvo išieškota tik apie 1500 Eur, t. y. niekinga suma, palyginus su visa vykdomojoje byloje išieškoma suma. Tokiu būdu ir toliau vykdant išieškojimą tik iš skolininko pajamų, skolą išieškotoja atgautų po maždaug 25 m. Geranoriškai skolininkas skolos niekada nemokėjo ir šiuo metu nemoka, todėl išieškojimas visiškai pagrįstai ir teisėtai buvo nukreiptas į skolininko nekilnojamąjį turtą.

2) Vykdomojoje byloje išieškotojai iš tikrųjų buvo pateiktas pasiūlymas dėl skolos sumokėjimo, tačiau pagal pasiūlyme skolininko išdėstytas sąlygas, tam tikra skolos dalis (pažymėtina, kad net ne visa skolos suma) turėjo būti sumokėta tik tada, kai būtų panaikinti visi skolininko turtui taikomi areštai, tačiau jokios skolos sumokėjimo užtikrinimo priemonės ar įrodymai nebuvo pateikti.

3) Bankroto byla skolininko darbovietei iškelta tik 2015 m. gruodžio 17 d. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad darbovietės bankrotas lėmė blogą skolininko turtinę padėtį jau nuo 2005 metų, t. y. skolos išieškojimo pradžios.

4) Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, varžytynių dalykas gali būti ne tik suformuota ir individualiai apibrėžta daikto dalis, bet ir teisė į jį (idealioji dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2006 bei 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007). Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad idealioji buto dalis negali būti varžytinių objektu. Be to, skolininkas pats nesiėmė jokių veiksmų nustatyti naudojimosi padalintu butu tvarką, nors tokią pareigą turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-3-542/2007). Išieškojimas yra nukreiptas ir varžytinės yra paskelbtos tik dėl ½ dalies buto, todėl net ir realizavus skolininkui priklausantį turtą, jo šeimai liktų apie 43,24 kv. m. gyvenamasis būstas. Skolininkas turi ir po turto pardavimo iš varžytinių turės visas galimybes kreiptis į teismą ir reikalauti nustatyti naudojimosi butu tvarką.

5) Išieškotojai negali būti perkeliama atsakomybė dėl gyvenamosios vietos skolininko vaikams užtikrinimo, pačiam skolininkui neapgalvotai skolinantis tokias pinigų sumas, kurių jis vėliau neįstengia (arba tiesiog nenori) grąžinti. Išieškojimas iš skolininko nekilnojamojo turto negali būti stabdomas vadovaujantis išimtinai jo nepilnamečio vaiko interesais.

6) LAT yra suformavęs CPK 663 str. 4 d. taikymo praktiką, kuria pirmosios instancijos teismas vadovavosi, o skolininko pamąstymai ir teisės normų bei teismų praktikos interpretavimas palankiu sau būdu nepaneigia teismo išvadų teisėtumo. Aiškinant CPK 663 str. 4 d. plečiamai, nei viena skola negalėtų būti išieškoma iš paskutinio skolininko būsto. Toks aiškinimas yra niekuo nepagrįstas ir sunkiai suvokiamas. Būtent toks CPK 663 str. 4 d. aiškinimas pažeistų konstitucinius teisinės valstybės ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principus, todėl kreipimasis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CPK 663 str. 4 d. prieštaravimo LR Konstitucijos 29 str. yra visiškai netikslingas. Tokiu būdu skolininkas tiesiog siekia vilkinti procesą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo antstolis V. Č. su juo nesutiko, prašė skundą atmesti ir pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:

1) Nagrinėjamu atveju skolininko skolos susidarymo pagrindas nėra sumos dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas. G. M. skola atsiradusi iš laisva valia prisiimtų sutartinių (paskolinių) įsipareigojimų, nesusijusių su suvartotais energijos ištekliais, komunalinių ar kitokių paslaugų apmokėjimu, neatitinka CPK 663 str. 4 d. nustatytos skolos prigimties, todėl jo prašymas neatitinka CPK 663 str. 4 d. numatytų reikalavimų ir negali būti tenkinamas.

2) Skolos išieškojimas trunka jau daugiau negu 10 m., per šį laikotarpį iš G. M. buvo išieškota 1265,13 Eur; šiuo metu iš skolininko darbo užmokesčio kas mėnesį vidutiniškai atskaitoma po 55 Eur. Areštuotose skolininko banko sąskaitose lėšų nėra, geranoriškai skolos skolininkas nedengia. Skolininkas neturi jokio kito turto iš kurio gali būti vykdomas išieškojimas, todėl išieškojimas buvo nukreiptas į jam priklausančią ½ dalį buto, nes tik šis turtas gali užtikrinti realų skolos išieškojimą.

3) Vaikų teisė turėti būstą negali panaikinti skolininko pareigos mokėti skolą. Išieškojimas yra nukreiptas tik į  ½ dalį buto, todėl realizavus buto dalį, šeimai liktų apie 43,24 kv. m. gyvenamasis plotas, kuris manytina, yra pakankamas būtiniausiems nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti. Pablogėjusios šeimos gyvenimo sąlygos bus sąlygotos išimtinai paties skolininko neatsakingumo prisiimant finansinius įsipareigojimus, kurių vėliau neįstengia (arba vengia) vykdyti.

Suinteresuotas asmuo J. M. bei išvadą byloje teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepimų į pareiškėjo G. M. atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, remdamasis CPK 663 str. 4 d., kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas nenukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė CPK 663 str. 4 d. nurodytų sąlygų, kurios leistų taikyti šio straipsnio normas, kad priverstinis išieškojimas nebūtų vykdomas iš G. M. priklausančio ½ buto dalies. Atskiruoju skundu pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju iš esmės yra visos būtinos sąlygos CPK 663 str. 4 d. taikymui: jam yra pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio būsto areštas; jis turi nepilnamečių vaikų; yra padavęs teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą; skola išieškotojai yra nepadengta dėl jo sunkios materialinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, o taip pat atskirąjį skundą bei atsiliepimus į jį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju išties nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo prašymas nenukreipti išieškojimo į paskutinį gyvenamąjį jo būstą yra pagrįstas ir turi būti tenkinamas.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2004 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-5567-36/2004 ir priėmė sprendimą, kuriuo tenkino ieškovo S. R. S. ieškinį atsakovui G. M. dėl skolos priteisimo ir priteisė ieškovo naudai 85 000 Lt skolą, 1195 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir 3 986 Lt bylinėjimosi išlaidų; 2005 m. gegužės 3 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl priverstinio skolos išieškojimo. Minėtą vykdomąjį raštą išieškotojas 2013 m. sausio 24 d. pateikė vykdyti antstoliui V. Č., kuris užvedė vykdomąją byla Nr. 0116/13/00214 ir 2013 m. sausio 24 d. priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti; 2013 m. sausio 24 d. areštavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris arešto metu nebuvo įkainotas. 2013 m. gegužės 27 d. mirė išieškotojas, todėl 2013 m. lapkričio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi naujuoju išieškotoju vykdomojoje byloje buvo pripažinta N. S.. Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-19553-101/2014 dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Išnagrinėjęs šią civilinę bylą, teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi iš dalies tenkino išieškotojos pareiškimą ir konstatavo, kad skolininkui asmeninės nuosavybės teise priklauso: ½ dalis buto ir ½ dalis visų suinteresuoto asmens sutuoktinės J. M. gaunamų darbinės ir (ar) intelektinės veiklos pajamų, dividendų, taip pat pensijos, pašalpos bei kitų išmokų. Antstolis, siekiant turtą parduoti maksimaliai skolininkui ir išieškotojui palankiausiomis kainomis, 2015 m. vasario 19 d. priėmė patvarkymą paskirti ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), ekspertizę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vykdant teismo sprendimus privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 str. 1 d.), t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia ir tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą.

LR CPK 634 str. 2 d. nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 2030 Eur (CPK 663 str. 3 d.). CPK 663 str. 4 d. reglamentuoja apribojimą išieškoti iš paskutinio fizinio asmens būsto ir šio apribojimo taikymo sąlygas. Teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtinų šiems asmenims gyventi.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-218/2009, 2014 m. kovo 3 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-71/2014 pateiktų išaiškinimų, kad CPK 663 str. 4 d. nuostatos yra skirtos apsaugoti nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų teisę į paskutinę gyvenamąjį būstą, t. y. įtvirtino būtinybę vertinti socialinį aspektą tokio pobūdžio ginčuose.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog remtis teismų praktika reikia itin apdairiai; nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes teismo pateiktas teisės normų aiškinimas yra ne jų aiškinimas a priori, o siejamas su konkrečios bylos ratio decidendi. Teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo nagrinėtose bylose, taikymas bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluota ta taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I.  M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB „ If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr. 3K-3-252/2009; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje K. J. M., T. M. v. M. O., bylos Nr. 3K-3-312/2009; kt.).

Viena vertus, apeliantas pats remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, suformuluotais bylose, kurių ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Kita vertus, sutiktina su apeliantu, kad minėtose bylose Lietuvos Aukščiausiasis teismas, aiškindamas CPK 663 str. 4 d. normą, yra konstatavęs, kad šios normos nuostatos skirtos nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų teisei į paskutinį gyvenamąjį būstą apsaugoti, tačiau Kasacinis teismas tiek pirmosios instancijos teismo minimose, tiek ir apelianto minimose bylose pažymėjo, kad minėta norma taikytina tik esant tokioms sąlygoms: 1) skolininko skola atsirado dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas; 2) dėl to skolininkui pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jo dalies, būtino skolininkui ir jo šeimos nariams gyventi, areštas; 3) skolininkas ar jo šeimos nariai yra invalidai (neįgalieji), socialiai remtini asmenys arba turi nepilnamečių vaikų; 4) skolininkas ar jo šeimos nariai yra padavę apylinkės teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą, gyvenamąjį namą ar jo dalį, būtinus šiems asmenims gyventi; 5) skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties. Jeigu vykdomojoje byloje yra pirmos trys CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, antstolis, vykdydamas CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, privalo išaiškinti skolininkui teisę prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2014, 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007). Atsižvelgiant į aukščiau išvardintą, pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika suformuota dėl CPK 663 str. 4 d. taikymo skundžiamoje nutartyje, o atskirojo skundo argumentai dėl nukrypimo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pačią bylą stabdyti, nurodydamas, kad draudimas apelianto atžvilgiu taikyti CPK 663 str. 4 d. buvo nustatytas pagal atskirą prievolės rūšį ir jos atsiradimo teisinius pagrindus, kas prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės bei visų asmenų lygybės prieš įstatymą principams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad atsižvelgiant į esantį teisinį reglamentavimą, bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne, o tokia teismui suteikta diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė teismui prašymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. Klaipėdos m. 1-asis notarų biuras, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-373/2010).

Kaip teisingai sprendė pirmos instancijos teismas, apelianto skolos susidarymo pagrindas nėra sumos dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, o jo skola yra atsiradusi iš laisva valia prisiimtų sutartinių (paskolinių) įsipareigojimų, nesusijusių su suvartotais energijos ištekliais, komunalinių ar kitokių paslaugų apmokėjimu, t. y. neatitinka CPK 663 str. 4 d. nustatytos skolos prigimties. Apelianto minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartyje Nr. 3K-3-71/2014 kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad CPK 663 str. 4 d. numatytas išieškojimo iš paskutinio būsto ribojimas taikytinas tik tuo atveju, jei skola atsiranda dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas. Teismai sąvokos ,,kitokias paslaugas“ neturi teisės aiškinti išplėstai, nes ši sąvoka siejama tik su kitomis galimomis namo (buto) aptarnavimo (komunalinėmis) paslaugomis – proceso teisės normose nustatytos bendrosios taisyklės išimtys negali būti aiškinamos plečiamai. Prievolės atsiradimo specifinis pagrindas - nemokėjimas už su būstu susijusias paslaugas - yra esminis skirtumas nuo kitais pagrindais atsiradusių prievolių, dėl kurių neįvykdymo išieškojimas iš paskutinio būsto yra galimas.

Atsižvelgiant į aukščiau išvardintą bei remiantis kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nekyla būtinybė kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes apeliacinėje byloje nebuvo pateikta argumentų, kodėl CPK 663 str. 4 d. norma prieštarauja Konstitucijai, o buvo keliamas tik šios teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimas konkrečioje byloje. Apelianto argumentai, kad pagal CPK 663 str. 4 d. yra galimas ir jo skolos, priteistos už paskolos sutarties nevykdymą, išieškojimo nutraukimas iš paskutinio būsto, nes šioje normoje nėra fiksuojamas draudimas šią normą aiškinti plečiamai ir kitų skolininko prievolių atžvilgiu, yra niekuo nepagrįsti, nes, kaip jau minėta, prievolės pagal paskolos sutartį vykdymas nėra ir negali būti niekaip susietas su paslaugomis už būsto išlaikymą ir jų apmokėjimu. Lietuvos Aukščiausiasis teismas aukščiau minėtose nutartyse ne kartą aiškino ir taikė CPK 663 str. 4 d. nuostatas, todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl jos atitikties Lietuvos Respublikos konstituciniams teisinės valstybės bei visų asmenų lygybės prieš įstatymą principams.

Dėl būtinųjų sąlygų CPK 663 str. 4 d. taikymui. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju iš esmės yra visos būtinos sąlygos CPK 663 str. 4 d. taikymui: jam yra pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio būsto areštas; jis turi nepilnamečių vaikų; yra padavęs teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą; skola išieškotojai yra nepadengta dėl jo sunkios materialinės padėties, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais argumentais. Bylos duomenimis nustatyta, kad skolininkas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. į antstolio sąskaitą pagal vykdomąją byla Nr. 0116/13/00214 pervedė iš viso 1265,13 Eur, o iš jo darbo užmokesčio kas mėnesį išskaitoma ir pervedama apie 55 Eur. Šie duomenys leidžia atmesti kaip nepagrįstus pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad jis ieškojo būdų kaip išvengti skolos didėjimo, mažino skolos sumą darbo užmokesčio sąskaita ar, kad jo blogai materialinei padėčiai atsirasti buvo objektyvios sąlygos. Pažymėtina, kad skolos išieškojimas trunka 11 metų, per kuriuos buvo išieškota tik nežymi skolos dalis, ir nors pareiškėjas teigia, kad siūlė išieškotojai skolos grąžinimo klausimus spręsti taikiai, tačiau, pasak išieškotojos, prašydamas panaikinti visus jo turtui taikomus areštus, nenurodė jokios skolos sumokėjimo užtikrinimo priemonės ir nepateikė jokių skolos užtikrinimo įrodymų. Apelianto argumentai apie tai, kad jis ėmėsi visų įmanomų priemonių ir išnaudojo visas galimybes pagerinti savo materialinę padėtį, o skola išieškotojai yra nepadengta dėl jo sunkios materialinės padėties, nepriklausančio nuo jo valios, kelia pagrįstų abejonių dar ir todėl, kad skolininko darbovietei bankroto byla buvo iškelta tik 2015 m. gruodžio 17 d., kai tuo tarpu skolos išieškojimas vyksta nuo 2005 m., duomenų, kad apeliantui ar jo sutuoktinei būtų nustatytas nedarbingumas, kad jie būtų socialiai remtini ar, kad jų vaikai būtų neįgalūs, nenustatė nei pirmos instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas, jų nepateikė ir pats apeliantas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmiau aptartos aplinkybės paneigia pareiškėjo tvirtinimą, kad jis išnaudojo visus įmanomus būdus, siekdamas pagerinti materialinę padėtį, o jo blogai materialiniai padėčiai atsirasti yra objektyvios priežastys. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių realių duomenų, išskyrus deklaratyvius teiginius dėl galimo jo darbo užmokesčio didėjimo, kaip, nenukreipus išieškojimo į jo paskutinį gyvenamąjį būstą šiuo metu, jis ateityje ketina atlyginti susidariusį įsiskolinimą ir kaip garantuoja, kad jis toliau nedidės.

Kritiškai vertintini ir apelianto argumentai, kad pratęsus skolos išieškojimą iš paskutinio būsto, jam yra akivaizdžiai suvaržomos galimybės įgyvendinti savo, kaip nepilnamečio vaiko tėvo, įstatymines pareigas. Pažymėtina, kad pareiškėjas (skolininkas), deklaruodamas vaikų interesų svarbą negali ignoruoti išieškotojos teisėtų interesų. Remiantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 7 p., vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai. Įstatymo garantuojama vaiko teisė į gyvenamąjį būstą nebūtinai yra siejama su nuosavybės teisės į gyvenamąją patalpą turėjimu, todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą, pažymėdamas, kad net ir pardavus pareiškėjui priklausančią ½ dalį buto, jo šeima neliktų be gyvenamojo būsto ir galėtų likti gyventi kitoje ½ dalyje buto ar išsinuomoti kitą būstą, taip sudarant galimybę pareiškėjui sumažinti turimus įsipareigojimus kreditorei, tačiau tuo pačiu, atsižvelgus į proporcingumo principą, nepažeisdamas ir išieškotojos teisėtų lūkesčių, nedaro pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtos prioritetinių vaiko interesų principų atžvilgiu.

Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė tik idealiąją apeliantui priklausančią ½ buto dalį, kas reiškia, kad konkrečiomis buto patalpų ribomis minėta dalis nebuvo apibrėžta, t. y. atskiras turto vienetas nėra suformuotas, kas daro negalimą tokio turto realizavimą varžytynių būdu. Nagrinėjamu atveju sutiktina su suinteresuotu asmeniu S. S., kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, varžytynių dalykas gali būti ne tik suformuota ir individualiai apibrėžta daikto dalis, bet ir teisė į jį (idealioji dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2006; 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007), o net ir realizavus skolininkui priklausančią turto dalį, jis turi teisę kreiptis į teismą, reikalaudamas nustatyti naudojimosi butu tvarką.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, bei vadovavosi kasacinio teismo praktika, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialiosios bei proceso teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                          Asta Radzevičienė