Administracinė byla Nr. eAS-246-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01970-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 57.2.2; 59.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fudo“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą (pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Fudo“, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. S-85 (7-56/2018) (toliau – ir Sprendimas) ir palikti galioti atsakovo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1A-102 (toliau – ir atsakovo sprendimas). 

Atsakovas nurodė, kad nesutinka su Komisijos Sprendimu ir jame išdėstytais argumentais bei motyvais dėl importo mokestinės prievolės bei pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM) apmokestinamojo asmens nustatymo. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija nevertino, jog ginčas vyksta dėl pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Fudo“ (toliau – ir pareiškėjas) įvežtoms prekėms įformintos importo procedūros ir teisės aktais importo mokestinės prievolės nustatymo importuotojui, todėl, neteisingai taikydama importo mokestinės prievolės atsiradimą ir asmens pripažinimą importo PVM skolininku reglamentuojančius teisės aktus (jais nesivadovaudama), Komisija nusprendė, kad mokesčių administratorius galimai neteisingai nustatė importo PVM apmokestinamąjį asmenį, nepagrįstai grąžino skundą nagrinėti iš naujo, įpareigodama mokesčių administratorių įvertinti pareiškėjo vaidmenį įvežant ginčo prekes į muitų teritoriją ir sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo mokestinės prievolės muitinei nustatymo pagrįstumo.

Atsakovas paaiškino, kad Komisija, nustačiusi, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau –  ir PVMĮ) nuostatų buvo nesilaikoma ir pripažinusi, jog importuotos prekės išleistos netaikant PVMĮ 35 straipsnyje nustatytos importo PVM lengvatos, teisės aktų nuostatomis nepagrindė, kodėl importuotos prekės toliau turi būti kontroliuojamos muitinės, kokiu pagrindu muitinė įpareigojama tirti (apsvarstyti galimybę kreiptis į užsienio mokesčių administratorių (Vokietijos ir Austrijos) tikslu nustatyti, ar buvo deklaruoti įsigijimai iš pareiškėjo), buvo ar nebuvo ginčo prekės išgabentos pareiškėjo nurodytoms Vokietijos ar Austrijos įmonėms, deklaravo ar nedeklaravo šios įmonės įsigijimus iš Europos Sąjungos valstybių narių, sumokėjo ar nesumokėjo savo šalyje PVM ir t.t. Nepagrindė, kokiais teisės aktais vadovaujantis importo skola muitinei galėtų būti perkeliama iš importuotojo kitos valstybės narės įmonei, kokiu pagrindu, prekes importavus Lietuvos įmonei, importo mokesčių, tarp jų ir PVM, skolininku galėtų būti pripažintas ne importuotojas, o kitos valstybės narės (Austrijos bei Vokietijos) įmonės. Atsakovas nepagrįstais ir neteisingais laikė Komisijos priekaištus atsakovui, kad jis nevertino pareiškėjo teiginių, jog „Olga rode Import von Waldfruchten & Pilzen e.K“ (Vokietija) ir „Klar Kaiser Warengrosshandel“ (Austrija) yra sumokėję muito mokestį, tokiu atveju šios bendrovės taip pat turėtų mokėti importo PVM. Atsakovas šiuos teiginius laikė nepagrįstais nei teisės aktų nuostatomis, nei jokiais pridedamais dokumentais.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Fudo“ atsiliepime į atsakovo prašymą su juo nesutiko ir prašė teismo atsakovo prašymo netenkinti.

Pareiškėjas nurodė, kad Komisija pagrįstai įpareigojo atsakovą skundą nagrinėti iš naujo, nes pareiškėjas, teikdamas skundą atsakovui dėl Kauno teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 21 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 7KM320063M (toliau – ir Ataskaita) panaikinimo, nurodė argumentus dėl neteisingai nustatyto importo PVM apmokestinamojo asmens, tačiau atsakovas šio klausimo net nenagrinėjo, todėl Komisija pagrįstai ir teisėtai įpareigojo atsakovą pakartoti kontrolės procedūras, įvertinant pareiškėjo vaidmenį įvežant ginčo prekes į muitų teritoriją ir atitinkamai sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo mokestinės prievolės muitinei nustatymo pagrįstumo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Ataskaitoje konstatuota, jog pareiškėjas prekių importo procese dalyvaudamas kaip muitinės tarpininkas, o ne kaip savarankiškas prekių pirkėjas, negalėjo atlikti importuotų prekių tiekimo. Komisija, nustačiusi šiuos neatitikimus tarp vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus išvadų, pagrįstai įpareigojo atsakovą įvertinti pareiškėjo vaidmenį prekių pristatymo Vokietijos ir Austrijos bendrovėms procese ir pareiškėjo argumentus išnagrinėti ne tik ginčo prekių (ne)apmokestinimo importo PVM pagal PVMĮ 35 straipsnį aspektu, bet ir sprendžiant klausimą, ar būtent pareiškėjas šiuo atveju yra PVM apmokestinamasis asmuo, atsižvelgti į jo vaidmenį.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Ataskaitoje konstatuota, kad muito mokestį už ginčo prekes sumokėjo minėtos Vokietijos ir Austrijos bendrovės, o atsakovas teigė, kad Vokietijos bei Austrijos įmonės mokėjo ne importo mokesčius muitinėje, o dengė įsiskolinimus pareiškėjui už suteiktas paslaugas. Taigi, esant nenuosekliai atsakovo pozicijai ir nenustačius, ar pareiškėjas gali būti laikomas asmeniu, kuriam priklauso mokėti importo PVM, Komisija Sprendime padarė visiškai pagrįstą išvadą naikinti atsakovo sprendimą ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas teismo taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas – 2 032,80 Eur, t. y. 420 Eur už dokumentų, susijusių su atsakovo prašymu, analizę; 1 120 Eur už atsiliepimo į atsakovo prašymą parengimą; 169 Eur už Kauno teritorinės muitinės atsiliepimo analizę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė sutiko su atsakovo prašymu ir prašė teismo atsakovo prašymą tenkinti. Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindė iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir atsakovas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartimi bylą pagal atsakovo skundą dėl sprendimo panaikinimo nutraukė, pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė.

Teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2017 m. lapkričio 21 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 7KM320063M, kuria deklaruotą muitinės procedūros kodą 42 pakeitė į 40 ir atitinkamai apskaičiavo importo mokesčių skolą – 900 527,96 Eur importo PVM ir 153 330,00 Eur importo PVM delspinigių. Pareiškėjas iš dalies nesutiko su Kauno teritorinės muitinės Ataskaita ir 2017 m. gruodžio 4 d. padavė skundą atsakovui, kuris 2018 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1A-102 pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su atsakovo sprendimu, pareiškėjas 2018 m. kovo 23 d. padavė skundą Komisijai. Komisija 2018 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą Nr. S-85 (7-56/2018), kuriuo pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino atsakovo sprendimą ir perdavė pareiškėjo skundą atsakovui nagrinėti iš naujo.

Teismas nurodė, jog Komisija konstatavo, kad ginčijama situacija neatitinka 42 muitinės procedūros sąlygų (su šia sprendimo dalimi sutinka ir atsakovas) bei pastebėjo iš dalies prieštaringą atsakovo poziciją, kadangi ginčijamame sprendime teigiama, jog pareiškėjas neatliko tiekimo, realiai nedisponavo prekėmis, kita vertus, atsakovas, apskaičiuodamas importo PVM pareiškėjui, leidžia suprasti, jog identifikuoja jį kaip tiekėją. Pareiškėjas su prekių pirkėjais (Vokietijos ir Austrijos bendrovėmis) buvo sudaręs muitinio tarpininkavimo ir prekių sandėliavimo sutartis, buhalterinėje apskaitoje apskaitydavo pirkėjų skolas tik už tarpininkavimo paslaugas, be to, nuosekliai teigė, kad šiame procese atliko tarpininko vaidmenį. Mokesčių administratorius šiuos pareiškėjo argumentus nagrinėjo tik ginčo prekių (ne)apmokestinimo importo PVM pagal PVMĮ 35 straipsnį aspektu, bet neatsižvelgė į pareiškėjo vaidmenį prekių pristatymo Vokietijos ir Austrijos bendrovėms procese, spręsdamas klausimą, ar būtent jis šiuo atveju yra PVM apmokestinamasis asmuo. Komisija nurodė, kad atsakovas pareiškėją laiko neatsiskleidusiu tarpininku, tačiau nei Sprendime, nei Ataskaitoje neanalizuojamos pareiškėjo su Vokietijos ir Austrijos bendrovėmis sudarytos sutartys, jų turinys, pareiškėjo įsipareigojimai prekių tiekimo procese, todėl neaišku, kokiais argumentais remiantis daroma išvada, kad pareiškėjas yra neatsiskleidęs tarpininkas. Komisijos nuomone, atsakovas turėtų apsvarstyti galimybę kreiptis į užsienio mokesčių administratorių (Vokietijos ir Austrijos) tikslu nustatyti, ar buvo deklaruoti įsigijimai iš pareiškėjo (atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjas yra importuotojas ir tiekėjas), ar iš tikrųjų „Olga rode Import von Waldfruchten & Pilzen e. K“ ir „Klar Kaiser Warengrosshandel“ yra sumokėję muitus ir / ar kitus importo mokesčius.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, akcentuodamas, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu. Tam, kad, vadovaujantis MAĮ 159 straipsniu, centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti Komisijos sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo, o ne faktinių bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo nesutikimas su Sprendimo dalimi yra grindžiamas ne skirtingu teisės normų aiškinimu, tačiau tuo, jog Komisija, priimdama Sprendimą, nesivadovavo ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų nuostatomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisija konstatavo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nesiaiškino ir neanalizavo pareiškėjo su Vokietijos ir Austrijos bendrovėmis sudarytų sutarčių, jų turinio, pareiškėjo įsipareigojimų prekių tiekimo procese, todėl galimai neteisingai nustatė importo PVM apmokestinamąjį asmenį. Atsakovo sprendimas buvo panaikintas dėl motyvų, susijusių su įrodymų pakankamumu, kuriuos, Komisijos teigimu, būtina surinkti naujus ir pakartoti mokesčių administratoriaus kontrolės procedūras, įvertinant pareiškėjo vaidmenį įvežant ginčo prekes į muitų teritoriją ir atitinkamai sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo mokestinės prievolės muitinei nustatymo pagrįstumo.

Teismas, atsižvelgęs į Komisijos Sprendimo priėmimo motyvus bei atsakovo prašymo teismui argumentus, konstatavo, jog Komisija atsakovo sprendimo panaikinimą grindė ne skirtingu teisės normų aiškinimu, o nagrinėjant mokestinį ginčą iš esmės kilusiais klausimais dėl tam tikrų faktinių aplinkybių nustatymo – pateiktų įrodymų pakankamumo, jų vertinimo, įrodomosios galios. Teismas pažymėjo, kad įrodymų pakankamumas mokestiniame ginče yra fakto, o ne teisės klausimas ir bylą pagal atsakovo prašymą nutraukė.

Teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju negalima teigti, jog teismo priimta nutartis yra mokestinį ginčą užbaigiantis teismo baigiamasis aktas, visiškai ar iš dalies palankus pareiškėjui. Tokią išvadą būtų galima padaryti tik priėmus galutinį sprendimą mokestinėje byloje, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo teismo formuojamą praktiką, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė.

III.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas nesutinka, jog šiame ginče esminis klausimas yra įrodymų pakankamumas, ir nurodo, kad kelia ginčą dėl to, jog nepritaria Komisijos Sprendime išdėstytiems motyvams dėl importo PVM apmokestinamojo asmens nustatymo ir nuomonės, jog atsakovas galimai neteisingai nustatė importo PVM apmokestinamąjį asmenį.

Atsakovas pažymi, kad prekes į Sąjungos muitų teritoriją įvežė ir savo vardu muitinėje deklaravo pareiškėjas. Atsakovas, vadovaudamasis Importuotų ir tiekiamų į kitą valstybę narę prekių apmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 (toliau – Taisyklės), 4, 5 ir 6 punktais, atkreipia dėmesį, kad Komisija konstatavo, jog pareiškėjas prekių importo procese dalyvaudamas kaip muitinės tarpininkas, o ne prekių pirkėjas, negalėjo atlikti importuotų prekių tiekimo į kitą valstybę narę, ginčijama situacija neatitinka 42 muitinės procedūros sąlygų. Atsakovas, remdamasis PVMĮ nuostatomis, daro išvadą, kad skolininku muitinei pagrįstai pripažintas pareiškėjas.

Atsakovas nesutinka su Komisijos nuomone, jog „nustačius, kad pareiškėjas nevykdė tiekimo PVMĮ prasme, svarbu yra išsiaiškinti, kokį vaidmenį nagrinėjamu atveju atliko pareiškėjas ir ar jis gali būti laikomas asmeniu, kuriam priklauso mokėti importo PVM“. Atsakovo vertinimu, Komisija nepagrįstai nesivadovavo PVMĮ 35 straipsnio, 94 straipsnio 3 dalies, 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 5 straipsnio 15 punkto ir 77 straipsnio nuostatomis, o šių nuostatų pagrindu skola, atsiradusi nesilaikant PVMĮ 35 straipsnyje nustatytų sąlygų, t. y. išleidus prekes į laisvą apyvartą, atsiranda prekes importavusiam asmeniui – pareiškėjui.

Atsakovas taip pat pažymi, kad įpareigodama rinkti naujus įrodymus, Komisija neįvertino ir nenurodė teisinio pagrindo, pagal kurį prekes importavus Lietuvos Respublikos įmonei skolininku muitinei galėtų būti pripažintas ne importuotojas, o kitos valstybės narės įmonė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad importo mokesčių skola yra apskaičiuota pareiškėjo pateiktose importo deklaracijose, kuriose importuotoju (atitinkamai ir importo mokesčių mokėtoju) yra deklaruotas pareiškėjas.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad Komisijos Sprendimas dalis dėl importo mokestinės prievolės ir prievolininko nustatymo ir atsakovo sprendimo tuo pagrindu panaikinimo bei skundo grąžinimo nagrinėti iš naujo yra priimtas nesivadovaujant ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, neteisingai interpretuojant ir taikant teisės aktus, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti panaikintas, o įpareigojimas rinkti naujus įrodymus – perteklinis ir netikslingas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su atsakovo atskirojo skundo argumentais ir nurodo, kad skolos atsiradimo pagrindas ir skolininkas yra nustatyti teisėtai, pagrįstai ir tinkamai pritaikius teisės aktus. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, atsakovas atskirajame skunde nurodė visus argumentus, išsamius motyvus ir teisinį pagrindimą.

Pareiškėjas UAB „Fudo“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 2 032,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, ar mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą, skirtingai aiškino teisę, turi būti nustatoma skundo priėmimo stadijoje, tad teismui nustačius, kad skundas paduotas kitu pagrindu, teismas skundą turėtų atsisakyti priimti. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių skundo priėmimo stadijoje nesiaiškino, dėl ko pareiškėjas buvo priverstas gintis, t. y. teikti atsiliepimą, dalyvauti teismo posėdyje. Tai lėmė bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, kurios jam turi būti atlygintos.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, būdamas kompetentingas savo srities žinovas, piktnaudžiavo jam suteikta įstatymo teise ir pateikė skundą teismui, nors privalėjo žinoti, kad tokios teisės šiuo atveju neturi. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas turi prisiimti atsakomybę ir atlyginti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai vertino, kad nutartis, kokia buvo priimta nagrinėjamu atveju, negali būti suprantama kaip tenkinanti materialinius pareiškėjų interesus. Teismui pripažinus, kad atsakovas neturėjo teisės kreiptis į teismą, teismas iš esmės priėmė nutartį pareiškėjo naudai, nes liko galioti Komisijos Sprendimas. Pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-369-438/2017, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo. Pareiškėjas nurodo, kad prieš tai minėtoje byloje pareiškėjas pateikė skundą, kai tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas priverstinai dėl atsakovo piktnaudžiavimo jam įstatymo suteiktomis teisėmis buvo įtrauktas į bylą, kurioje turėjo gintis nuo nepagrįsto atsakovo skundo.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad jis neturėjo teisės kreiptis su skundu į administracinį teismą ir pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija ir atitinkami įstatymai (šiuo atveju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis) suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam subjektui kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad į teismą buvo kreiptasi ne dėl skirtingo faktinių aplinkybių nustatymo ar vertinimo, o dėl nepagrįsto ir teisiškai neargumentuoto įpareigojimo atsakovui, pripažinus, kad importuotojas, atitinkamai ir importo mokesčių mokėtojas, yra pareiškėjas, t. y. dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nepaisymo ir neteisingo taikymo, priimto sprendimo neargumentavimo ir nepagrindimo teisės aktų nuostatomis.

Atsakovas pabrėžia, kad ginčas dar nėra pasibaigęs, todėl pareiškėjas nepagrįstai priskiria save šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas ir tuo pagrindu reikalauja bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsakovo vertinimu, nepagrįsta ir teismų praktikai prieštaraujanti pareiškėjo nuomonė, kad pirmosios instancijos teismas bylos žinybingumo klausimą privalėjo išspręsti priėmimo stadijoje, o ne nutartimi nutraukti bylą, kas ir nulėmė patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti siejamas su galutiniu teismo sprendimo priėmimu. Pirmosios instancijos teismas bylos iš esmės neišsprendė, o netenkinęs atsakovo prašymo, paliko galioti Komisijos Sprendimą, kuriuo byla buvo grąžinta atsakovui nagrinėti iš naujo. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo UAB „Fudo“ atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra mokestinį ginčą užbaigiantis teismo baigiamasis aktas, visiškai ar iš dalies palankus pareiškėjui. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, tokia išvada galima tik priėmus galutinį sprendimą mokestinėje byloje, o nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties, kuria nutraukta byla pagal atsakovo skundą dėl sprendimo panaikinimo ir atmestas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Nagrinėjamu atveju ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas taikytinas kartu su MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato konkrečias taisykles dėl galimybės nagrinėti mokestinį ginčą teisme. MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Teisėjų kolegija nepagrįstu ir prieštaraujančiu jau suformuotai praktikai laiko pareiškėjo argumentą, kad aplinkybė, ar mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą, skirtingai aiškino teisę, turi būti nustatoma skundo priėmimo stadijoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismui pateikto skundo priėmimo stadijoje nenustačius, jog mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu) skirtingai aiškino teisę, centrinio mokesčių administratoriaus skundą teismas turėtų atsisakyti priimti, o šią aplinkybę nustačius bylos nagrinėjimo metu – bylą nutraukti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005; 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-186/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien tuo pagrindu, kad egzistavo kitos (kito turinio) aplinkybės, nei nurodė Komisija. Kitaip tariant, tam, kad mokesčių administratorius turėtų teisę apskųsti Komisijos sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo (pvz., koks teisės aktas ir norma turi būti taikoma, kokios yra tokios normos taikymo prielaidos – faktinės aplinkybės, nurodytos normos hipotezėje, koks yra teisės aktuose vartojamų sąvokų turinio apibrėžimas ar aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti šias sąvokas apibrėžiant), o ne dėl konkrečių faktinių bylos aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-493-575/2016; 2017 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-391-602/2017).

Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčija Komisijos Sprendimo motyvus dėl importo PVM apmokestinamojo asmens nustatymo ir nuomonės, jog atsakovas galimai neteisingai nustatė importo PVM apmokestinamąjį asmenį. Atsakovo vertinimu, Komisija nesivadovavo ginčo teisiniams santykiams taikytinomis aktualiomis teisės aktų nuostatomis, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovas atskirajame skunde įvardindamas konkrečias ginčo teisiniam santykiui aktualias teisės aktų nuostatas (pvz., PVMĮ 35 straipsnį, 94 straipsnio 3 dalį, Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnį), nepateikė argumentų, kaip išsiskyrė Komisijos ir atsakovo pozicijos teisės aktų nuostatų taikymo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatyta, jog Komisija pastebėjo iš dalies prieštaringą atsakovo poziciją, kuomet teigiama, jog pareiškėjas neatliko tiekimo, realiai nedisponavo prekėmis, tačiau atsakovas, apskaičiuodamas importo PVM pareiškėjui, identifikuoja jį kaip tiekėją. Komisija konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai nesiaiškino ir neanalizavo tam tikrų duomenų ir aplinkybių, todėl nustatė esant būtina surinkti naujus įrodymus ir pakartoti mokesčių administratoriaus kontrolės procedūras, įvertinant pareiškėjo vaidmenį įvežant ginčo prekes į muitų teritoriją ir atitinkamai sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo mokestinės prievolės muitinei nustatymo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų savo įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti. Byloje keliamas įrodymų pakankamumo klausimas nelaikytinas skirtinga įstatymo ar kito teisės akto nuostatų interpretacija, kas suteiktų teisę centriniam mokesčių administratoriui skųsti Komisijos sprendimą vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nutarties dalimi, kuria byla pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl sprendimo panaikinimo nutraukta, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir kitų proceso šalių argumentacija, jog šiuo atveju negalima teigti, kad skundžiama nutartis yra mokestinį ginčą užbaigiantis teismo baigiamasis aktas, visiškai ar iš dalies palankus pareiškėjui. Teisėjų kolegija pažymi, jog byla nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės gali baigtis dviem būdais – nutraukus bylą (ABTĮ 103 straipsnis) ar palikus skundą nenagrinėtą (ABTĮ 105 straipsnis). Nutraukus bylą, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama, t. y. teisė į teisminę gynybą laikoma realizuota (ABTĮ 104 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija, prieš tai išnagrinėjusi atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties, pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl bylos nutraukimo paliko nepakeistą, nustačiusi, jog byloje keliamas įrodymų pakankamumo klausimas. Manytina, kad tokiu būdu administracinė byla buvo užbaigta pareiškėjo naudai. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atskirąjį skundą, prašydamas priteisti 2 032,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinėje byloje Nr. eI-329-561/2019. Byloje yra duomenų apie 2017 m. lapkričio 6 d. atstovavimo sutartį (b. l. 31), kurią sudarė advokatas Eligijus Vinckus ir pareiškėjas (toliau – ir Atstovavimo sutartis). Atstovavimo sutartyje nurodyta, jog ši sutartis suteikia teisę kliento vardu atstovauti jį Kauno teritorinėje muitinėje, Muitinės departamente, Mokestinių ginčų komisijoje ir visų instancijų administraciniuose teismuose nagrinėjant ginčą dėl Kauno teritorinės muitinės atliekamo patikrinimo. Iš pareiškėjo pareikšto 2019 m. sausio 15 d. prašymo (b. l. 49) ir pateiktų įrodymų (2018 m. birželio 29 d. PVM sąskaita faktūra ADV Nr. 29365 ir jos ataskaita (b. l. 50–51); 2018 m. liepos 31 d. PVM sąskaita faktūra ADV Nr. 29574 ir jos ataskaita (b. l. 52–53) bei 2018 m. liepos 5 d. ir 2018 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo nurodymai (b. l. 54–55) matyti, jog jis siekia, kad būtų atlygintos 2 032,80 Eur su bylinėjimusi pirmosios instancijos teisme susijusios išlaidos: 1 863,40 Eur už teisines paslaugas, suteiktas atliekant dokumentų, susijusių su atsakovo prašymu, analizę, ir atsiliepimo į atsakovo prašymą parengimą; 169,40 Eur už Kauno teritorinės muitinės atsiliepimo analizę.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Lietuvos vyriausiojo teismo praktikoje pripažįstama, kad susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė, teisinės konsultacijos ir teisinės pozicijos formavimas, teismo sprendimo gavimas gali būti sudėtine skundo parengimo paslaugos dalimi, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas gali būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – skundo parengimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-946/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-19/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012). Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo detalizuotos teisinės paslaugos – dokumentų, susijusių su atsakovo skundu, analizė, atsiliepimo į atsakovo skundą surašymas traktuotinos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – atsiliepimo į skundą parengimą ir gali būti atlygintos. Teisinės paslaugos, susijusios su Kauno teritorinės muitinės atsiliepimo analize, t. y. susipažinimas su nedidelės apimties (4 puslapių) dokumentu, kuriame dėstomi argumentai yra iš esmės analogiški atsakovo pateiktiems argumentams, dėl kurio pareiškėjo atstovas neatliko jokių papildomų veiksmų, tačiau skyrė 1 valandą darbo laiko (2018 m. liepos 31 d. PVM sąskaita faktūra ADV Nr. 29574 ir jos ataskaita (b. l. 52–53), laikytinos neatitinkančiomis Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintų kriterijų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl neatlygintinos.

Atsižvelgus į teisinių paslaugų, susijusių su atsiliepimo į skundą pateikimu, datą – 2018 m. birželio 29 d. (2018 metų II ketvirtis), vertinant šių išlaidų pagrįstumą aktualus 2018 metų II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 926,7 Eur. Pagal Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktus maksimali priteistina suma už atsiliepimo į skundą parengimą – 2 316,75 Eur (2,5 x 926,7 Eur). Taigi, nagrinėjamu atveju prašoma atlyginti 1 863,40 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose numatyto dydžio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjo atstovo rengtų procesinių dokumentų turinį, pateiktus įrodymus dėl byloje patirtų išlaidų, taip pat atsižvelgiant į Rekomendacijas ir jose įtvirtintus principus, pareiškėjo UAB „Fudo“ naudai iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteistina 1 863,40 Eur atstovavimo išlaidų suma.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nutarties dalimi, kuria byla pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl sprendimo panaikinimo nutraukta, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Tačiau pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fudo“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, keistina priteisiant pareiškėjo naudai 1 863,40 Eur atstovavimo išlaidų sumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fudo“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį pakeisti iš dalies. Priteisti iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fudo“ naudai 1 863,40 Eur (tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt tris eurus keturiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų. 

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

        Ričardas Piličiauskas

        Arūnas Sutkevičius