Civilinė byla Nr. e2-5467-780/2019                                                                                                 Teisminio proceso Nr. 2-27-3-00371-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.2.9.6; 1.3.2.9.10.7; 1.3.9.2.2; 1.3.9.3; 3.2.6.5; 3.4.1.7 

 (S)

ALYTAUS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 4 d.

Lazdijai

Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų teisėjas Ramūnas Šarka,

sekretoriaujant Samantai Stankevičiūtei,

dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Justinui Borevičiui,

atsakovei A. P. ir jos atstovei advokato padėjėjai Brigitai Jagintavičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo pagal ieškovės VšĮ „Lazdijų ligoninė“ ieškinį atsakovei A. P..    

Teismas

n u s t a t ė:

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašo pripažinti atsakovės A. P. 2013 m. birželio 17 d. darbo sutarties Nr. 819 nutraukimą pagal ieškovės VšĮ „Lazdijų ligoninė“ 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ teisėtu.

 Ieškinys grindžiamas šiais patikslintame ieškinyje (t. 3, b. l. 1-8) ir teismo posėdyje atstovo nurodytais argumentais. Atsakovė buvo atleista iš darbo dėl per 12 mėnesių laikotarpį padarytų dviejų darbo drausmės pažeidimų. Pirmuoju pažeidimu ieškovė nurodo tai, kad 2019 m. balandžio 18 d. atsakovė parengė įsakymą dėl atostogų E. D. suteikimo, tačiau jame nurodė ankstesnę, o ne įsakymo rengimo datą, t. y. 2019 m. balandžio 17 d., taip pat įrašė direktoriaus nepasirašyto įsakymo numerį, tokiais savo veiksmais pažeisdama personalo inspektorės pareiginių nuostatų 4.1.1 punktą, t. y. jos kompetencijai priskirtus dokumentus pildė neteisingai ir neatsakingai. Antruoju darbo drausmės pažeidimu ieškovė nurodo tai, kad 2019 m. balandžio 30 d. atsakovė ligoninės direktoriui žodžiu pranešė, kad neranda buvusio ligoninės darbuotojo E.V. darbo sutarties ir jo asmens bylos, t. y. neišsaugojo darbuotojo asmens bylos. Tokiais savo veiksmais atsakovė pažeidė personalo inspektorės pareiginių nuostatų 2.8 punktą, 1.4 punktą, Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintų Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 7.2-7.3 punktus. Ieškovė nurodo, kad atsakovė užėmė personalo inspektorės pareigas, o personalo inspektorės pareiginių nuostatų 4.1.1 punkte numatyta, kad ji atsako už teisingą dokumentų pildymą. Pirmasis darbo drausmės pažeidimas pasireiškė tuo, kad atsakovė 2019 m. balandžio 17 d. iš ligoninės sekretoriato pasiėmė dokumentų valdymo sistemoje užregistruotą 2019 m. balandžio 12 d. E. D. prašymą dėl atostogų suteikimo ir 2019 m. balandžio 18 d. savo nuožiūra, prieš tai jo nesuderinusi su ligoninės direktorium, atgaline data parengė 2019 m. balandžio 17 d. direktoriaus įsakymą dėl atostogų E. D. suteikimo, savavališkai suteikė jam numerį LLA-37 ir įsakymą įkėlė į DVS sistemą, o darbuotojo prašyme atliko įrašus apie jo išleidimą atostogoms ir nurodė kiek atostogų dienų ir nuo kada suteikta, nurodė kokio įsakymo pagrindu atostogos suteiktos, nors įsakymo direktorius vėliau nepasirašė. Ieškovė pažymi, kad DVS sistema pati suteikia elektroniniu parašu pasirašytam dokumentui registracijos numerį, tačiau šiuo atveju atsakovė pati įrašė įsakymo numerį. Ieškovės teigimu, atsakovė pirmiausia turėjo išsiaiškinti, ar E. D. prašymas dėl atostogų suteikimo direktoriaus bus tenkinamas, ar tam nėra kliūčių ir tik tuomet paruošti įsakymo projektą, įkelti jį į sistemą ir pranešti vadovui apie priskyrimą jį pasirašyti. Negana to, ligoninės direktoriui minėto įsakymo nepasirašius, atsakovė pati jį ištrynė iš DVS sistemos, todėl šiuo metu toks įsakymas dėl E. D. atostogų apskritai neegzistuoja, tačiau užregistruotame jo prašyme dėl atostogų suteikimo užpildyta visa neegzistuojančio įsakymo informacija. Ligoninės direktorius V. Š. po ilgo nedarbingumo į darbą grįžo tik 2019 m. balandžio 17 d., o nepranešusi apie šio darbuotojo atostogų prašymą direktoriui atsakovė veikė vienašališkai, pati nusprendė, kad prašymas bus tenkinamas ir atostogos bus suteikiamos, todėl akivaizdžiai viršijo savo darbinę kompetenciją. Atsakovė taip pat nesidomėjo ar toks prašymas apskritai gali būti tenkinamas, ar jis neprieštarauja Darbo kodekso nuostatoms, nors darbuotojas E. D. dar nebuvo išdirbęs pusės metų, kad galėtų gauti atostogas. Todėl atsakovė iš viso neturėjo rengti įsakymo dėl atostogų. Nors E. D. prašyme dėl atostogų suteikimo buvo direktoriaus pareigas ėjusio K. M. viza „įsakymui“, tačiau 2019 m. balandžio 17 d. po nedarbingumo laikotarpio į darbą jau buvo grįžęs ligoninės direktorius V. Š., o atsakovė šio klausimo su direktoriumi neaptarė ir vienašališkai nusprendė, kad atostogos E. D. bus suteiktos. Nors ieškovės atstovas pripažįsta, kad joks ligoninės vidaus teisės aktas neįpareigojo atsakovės antrą kartą gauti direktoriaus vizą ant E. D. atostogų prašymo, tačiau teigia, kad atsakovė turėjo tą padaryti vadovaudamasi bendrais darbo, sąžiningumo ir lojalumo principais, o ne parengti įsakymą be direktoriaus žinios ir tikėtis, kad jis įsakymą pasirašys. Ieškovė teigia, kad buvo nustatytas pirmasis atsakovės darbo pareigų pažeidimas, nes ji aplaidžiai vykdo jos kompetencijai pavestų personalo dokumentų pildymą ir DVS registruoja neteisingą bei su atsakingais ligoninės asmenimis nesuderintą informaciją, todėl pagrįstai įspėjo atsakovę, jog už padarytą antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą per dvylikos mėnesių laikotarpį, ji gali būti atleista iš darbo remiantis Darbo kodekso 58 straipsnio nuostatomis. Dėl antrojo atsakovės darbo pareigų pažeidimo ieškovė nurodė, kad pagal personalo inspektorės pareiginių nuostatų 2.8 punktą atsakovė privalo formuoti ir saugoti įstaigos darbuotojų asmens bylas, o pagal 4.1 punktą - atsako už darbuotojų asmens bylų formavimą, pildymo teisingumą ir saugumą bei už patikėtos informacijos išsaugojimą. Tačiau 2019 m. balandžio 30 d. atsakovė direktoriui pranešė, kad neranda buvusio darbuotojo E. V. darbo sutarties ir jo asmens bylos. 2019 m. balandžio 30 d. atsakovei buvo įteiktas reikalavimas raštu paaiškinti, kur yra E. V. darbo sutartis ir asmens byla, juos pateikti, o jei jie neišsaugoti, nurodyti neišsaugojimo priežastis. 2019 m. gegužės 2 d. buvo gautas atsakovės pasiaiškinimas, kuriame ji nurodė, kad E. V. asmens bylos ir darbo sutarties niekur nerado, papildomai pažymėjo, kad į jos kabinetą galima patekti raktą pasiėmus priėmime, o asmens dokumentų kabinete nėra galimybės užrakinti. Ieškovė teigia, kad kaip ir pirmojo darbo pareigų pažeidimo atveju, atsakovė neigė savo kaltę dėl darbuotojo asmens bylos dingimo, nenurodė jokių aplinkybių kada ir kam ši byla ir darbo sutartis galėjo būti perduota, nesiėmė jokių veiksmų bylai atkurti, tačiau ėmė reikšti nepasitenkinimą tvarka darbovietėje bei kaltinti kitus asmenis paėmus jos nuožiūroje buvusius dokumentus. E. V. byla buvo atkurta ne atsakovės, o paties E. V. pastangomis, nes jis paskutinę savo darbo dieną - 2019 m. sausio 14 d., buvo pasidaręs savo darbo sutarties bei kitų asmens byloje esančių dokumentų skaitmeninę kopiją ir išsisiuntęs iš ligoninės buhalterės elektroninio pašto į savo elektroninį paštą, o vėl grįžęs dirbti - 2019 m. gegužės 14 d. - ligoninei pateikė savo turimą nusiskanuotą 16 lapų failą, kurio pagrindu ir buvo atkurta jo asmens byla. Ieškovė nurodo, kad atsakovė nepadarė jokių išvadų gavusi 2019 m. balandžio 26 d. įspėjimą dėl aplaidžiai vykdomų darbo funkcijų ir savo elgesio keisti bei atsakomybės prisiimti neketina, todėl tai buvo vienas iš pagrindų, lėmęs Ligoninės sprendimą atleisti atsakovę iš darbo dėl antrojo padaryto darbo pareigų pažeidimo per 12 mėnesių. Ieškovės atstovas nurodė, kad nesikreipdama į Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovą dėl sutikimo atleisti atsakovę iš darbo, ieškovė nepažeidė atleidimo procedūros, nes nežinojo, kad atsakovė yra darbo tarybos narė. Ieškovė pripažįsta, kad ligoninės direktorius priėmė įsakymus dėl Darbo tarybos rinkimų komisijos sudarymo ir inicijavo rinkimų organizavimą, tačiau ieškovei nėra žinoma, ar rinkimai įvyko, nėra žinoma kas išrinkti darbo tarybos nariais, o pati atsakovė tik atsiliepime į ieškinį pirmą kartą nurodė, kad yra darbo tarybos narė. Nors darbo tarybos pirmininku save laikantis M. G. teigė, kad rinkimai vyko ir atsakovė buvo išrinkta į darbo tarybą bei joje išrinkta sekretore, taip pat nurodė, kad darbo taryba buvo susirinkusi į vieną posėdį dėl atlyginimų svarstymo, tačiau nėra jokių dokumentų apie įvykusius rinkimus ir išrinktus narius, taip pat nėra darbo tarybos pirmame posėdyje nurodyto kaip priimto jos darbo reglamento, nėra antro posėdžio protokolo, nors už dokumentų saugojimą atsako pati Darbo taryba. Todėl ieškovė teigia, kad nėra pagrindo teigti, jog Darbo taryba ligoninėje egzistavo. Ieškovės atstovas teismo posėdyje nurodė, kad atsakovės požiūris ir bet kokios kaltės neigimas rodo, kad ji nelikusi keistis ir būti lojali darbdaviui. Be to, ji ir 2018 metų liepos mėnesį buvo parengusi su ligoninės direktoriumi nesuderintą įsakymą dėl komandiruotės patarėjui K. M. suteikimo, todėl ne pirmą kartą veikdama direktoriui už nugaros yra praradusi darbdavio pasitikėjimą ir negalėtų toliau dirbti, net jeigu jos atleidimas ir būtų pripažintas neteisėtu. Todėl ieškovė prašo negrąžinti atsakovės į darbą DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu net ir atmetus ieškinį.     

Atsakovė su ieškiniu nesutinka. Nesutikimas grindžiamas šiais atsiliepime į patikslintą ieškinį (t. 3, b. l. 98-106) ir teismo posėdyje nurodytais argumentais. Personalo inspektore ji dirba nuo 2013-06-17 ir jokių nuobaudų niekada nėra turėjusi. Atsakovė nurodo, kad E. D. 2019-04-12 prašymą ji iš ligoninės sekretoriato pasiėmė 2019-04-17 ir jis sekretorės I. L. jau buvo užregistruotas DVS sistemoje, o ant jo buvo tuo metu direktoriaus pareigas ėjusio K. M. viza „įsakymui“, kas reiškia, jog minėtas prašymas jau buvo suderintas ir patvirtintas asmens, ėjusio tuo metu direktoriaus pareigas. Todėl šio prašymo pagrindu ji parengė įsakymo, suteikiančio E. D. atostogas, projektą ir įkėlė į DVS sistemą, kad direktorius turėtų galimybę įsakymo projektą pasirašyti. Pagal nusistovėjusią faktinę tvarką ji būtų nevykdžiusi savo darbinių pareigų, jeigu, esant užregistruotam ir direktoriaus pareigas ėjusio asmens patvirtintam prašymui, ji nebūtų rengusi įsakymo projekto ir jo nebūtų įkėlusi į DVS sistemą. Todėl ji elgėsi ne savo nuožiūra ar savavališkai, bet tik tinkamai vykdė savo darbines pareigas. Atsakovė nurodo, kad ligoninėje niekada nebuvo praktikos eiti pas direktorių dėl kiekvieno vizuoto prašymo ir klausti, ar reikalinga parengti įsakymo projektą, kadangi ant prašymo uždėta viza ir reikšdavo, jog yra reikalinga parengti įsakymo projektą. Direktorius V. Š. taip pat niekada neprašė jam pateikti jį pavadavusių ir laikinai direktoriaus pareigas ėjusių asmenų patvirtintų prašymų grįžus jam į darbą. Be to, direktorius turi visas prieigas prie DVS sistemos ir bet kada turi galimybę pasižiūrėti visus registruotus ir direktoriaus pareigas laikinai ėjusio asmens patvirtintus prašymus, todėl 2019-04-17 grįžęs į darbą jis turėjo visas galimybes pamatyti E. D. prašymą ir nesutikdamas tokio prašymo tenkinti dar 2019-04-17 turėjo visas galimybes nurodyti atsakovei įsakymo projekto nerengti, ką ji ir būtų padariusi. Tačiau direktorius to nepadarė, todėl vykdydama savo darbines funkcijas ji kaip įprastai parengė įsakymo projektą ir įkėlė į DVS sistemą direktoriui pasirašyti. Atsakovė neatsimena kodėl įsakymo projekto data E. D. atostogų prašymo antroje dalyje nurodyta 2019-04-17, o pats įsakymo projektas į DVS sistemą buvo įkeltas 2019-04-18, tačiau tikėtina, kad įsakymo projektą ji pradėjo rengti 2019-04-17, bet pabaigė ir įkėlė į DVS sistemą 2019-04-18. Pačiam įsakymo projektui nei ji, nei sistema nesuteikė numerio, taip pat nebuvo ant įsakymo ir datos, nes šie duomenys suteikiami kai įsakymo projektą pasirašo direktorius ir kai atsakingas asmuo jį užregistruoja DVS. Parengusi įsakymo projektą, E. D. prašyme ji užpildė informaciją, kurią privalo pildyti personalo skyrius, ir nurodė būsimo direktoriaus įsakymo datą – 2019-04-17, ir numerį – sekantį pagal eilę po paskutinio įregistruoto DVS sistemoje. Šią informacija iš anksto užpildė tam, kad žinotų, jog šiam prašymui paruošė įsakymo projektą ir galėtų lengvai sekti šio įsakymo projekto judėjimą DVS sistemoje. Atsakovė teigia, kad įsakymo projekto datos bei numerio pažymėjimas E. D. prašyme negalėjo turėti jokios įtakos ar reikšmės, kadangi tik pasirašius direktoriui, įsakymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo įgyja teisinę galią. Šiuo atveju įsakymo projekto dėl E. D. atostogų direktorius nepasirašė ir darbuotojas nebuvo išleistas atostogų, darbo užmokestis už kasmetines atostogas nebuvo išmokėtas. Atsakovė teigia, kad ją galima kaltinti tik tuo, kad per stropiai vykdė savo darbines pareigas, t. y. tik paruošusi įsakymo projektą iš karto E. D. prašymo antroje dalyje užpildė informaciją apie būsimą įsakymą. Tačiau ši aplinkybė neturi jokios reikšmės ir įtakos nei įsakymo projekto turiniui, nei E. D. prašymo tenkinimui ar netenkinimui, dėl ko tai negali būti laikoma darbo pareigų pažeidimu. Atsakovė nesutinka, kad ji neprivalėjo ruošti įsakymo dėl atostogų suteikimo, nes E. D. nėra išdirbęs DK nustatyto laiko, po kurio jam priklauso atostogos. Pagal DK nuostatas nėra draudžiama darbuotojui ir darbdaviui susitarti dėl atostogų suteikimo, nors darbuotojas dar nėra išdirbęs DK nustatyto laiko. Atsižvelgiant į tai, kad E. D. prašymas buvo vizuotas direktoriaus pareigas ėjusio K. M., atsakovė pagrįstai manė, jog darbuotojas ir darbdavys susitarė dėl atostogų suteikimo. Tai ne tik nėra draudžiama pagal DK, bet ir buvo praktikuojama ligoninėje. Atsakovė nesutinka su ieškovės kaltinimu, neva ji savavališkai ištrynė iš DVS sistemos jos rengto 2019-04-17 įsakymo dėl atostogų suteikimo E. D. projektą, nes tą padarė paties direktoriaus V. Š. nurodymu, o ne savo nuožiūra. Atsakovė pažymi, kad kilusios pasekmės iš darbo pareigų pažeidimo yra vienas iš vertinamųjų kriterijų sprendžiant dėl atleidimo proporcingumo padarytam darbo drausmės pažeidimui, o šiuo atveju jokių pasekmių darbdaviui dėl jos parengto, bet direktoriaus nepasirašyto įsakymo nekilo. Dėl antrojo ieškovo nurodyto darbo pareigų pažeidimo atsakovė nurodo, kad 2019- 04-29 E. V. kreipėsi į ją  dėl jo darbo sutarties kopijos, nurodydamas, kad nėra jos išsaugojęs. Ji nei prašomos darbo sutarties nei visos E. V. asmens bylos savo kabinete nerado. Sekančią dieną – 2019-04-30, ligoninės direktorius V. Š. paklausė kodėl ji nepateikė prašomos E. V. darbo sutarties, o sužinojęs, kad ji jos neranda, paprašė pasiaiškinti. Pasiaiškinimą ji pateikė 2019-05-02 ir tą pačią dieną buvo atleista už antrą padarytą darbo pareigų pažeidimą. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad visiems darbovietėje žinoma, jog į jos darbo kabinetą gali įeiti bet kuris asmuo, pasiėmęs priėmime raktą, ir pasiimti bet kurią bylą, kadangi ir pačiame kabinete nėra galimybės užrakinti darbo bylų. Tokios darbo sąlygos direktoriui buvo žinomos nuo jos darbo pradžios, bet šis klausimas niekada nebuvo sprendžiamas, nes tokio incidento niekada nebuvo. Kadangi darbovietėje nebuvo sudarytos tinkamos personalo dokumentų saugojimo sąlygos, atsakovė savo pareigos saugoti dokumentus tinkamai negalėjo vykdyti dėl ne nuo jos valios priklausančių priežasčių, kas yra reikšminga sprendžiant dėl jos padaryto pažeidimo sunkumo. Be to, atsakovė atkreipia dėmesį į keistas dokumentų dingimo aplinkybes, nes po jos atleidimo iš darbo E. V. asmens byla atsirado, o ieškovo nurodomos jos atsiradimo aplinkybės yra nelogiškos. Jeigu prašydamas savo darbo sutarties E. V. 2019-04-29 teigė, jog jos nėra išsaugojęs, tai jos atsiradimas vėliau, ieškovės nurodomomis aplinkybėmis, neva jis pats geranoriškai ligoninei pateikė dar išeidamas iš darbo pasidarytas savo asmens bylos kopijas, yra mįslingas. Jeigu  E. V. iš tiesų turi savo darbo sutarties kopiją, kurią jo teigimu pasidarė 2019-01-14 išeidamas iš darbo, tai jo kreipimasis 2019-04-29 dėl tos pačios darbo sutarties kopijos išdavimo, sąmoningai ir neteisingai nurodant, kad jis neva nėra jos išsaugojęs, reiškia, jog  tai buvo padaryta vieninteliu tikslu - sudaryti galimybes fiksuoti atsakovės darbo pareigų pažeidimą, iš anksto žinant, kad E. V. darbo byla nebus rasta. Antrojo pažeidimo fiksavimo aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog pasinaudojant tuo, kad įmonėje nebuvo sudarytos tinkamos personalo dokumentų saugojimo sąlygos, buvo sąmoningai sudarytos sąlygos fiksuoti jos antrą darbo pareigų pažeidimą. Atsakovė teigia, kad ji nepadarė pirmojo darbo drausmės pažeidimo, o antras buvo padarytas dėl priežasčių, kurios nepriklausė nuo jos valios, be to, jokia žala dėl ieškovės nurodytų darbo drausmės pažeidimų nekilo, ji niekada nebuvo turėjusi jokių nuobaudų, todėl ji nesutinka, jog per paskutinius 12 mėnesių padarė du darbo drausmės pažeidimus, o net ir laikant, jog pažeidimai buvo padaryti, darbo ginčų komisija teisingai savo sprendime pažymėjo, jog darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį su ja yra neadekvatus ir neproporcingas padarytam pažeidimui, dėl ko jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas. Atsakovė nurodo ir dar vieną savarankišką pagrindą jos atleidimą pripažinti neteisėtu, nes ji buvo VšĮ „Lazdijų ligoninė“ darbo tarybos narė ir sekretorė, o prieš atleidžiant ją iš darbo ieškovė negavo Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo ir taip pažeidė DK 168 straipsnio 3 dalyje numatytą imperatyvią normą. Šios aplinkybės darbo ginčų komisijoje ji nenurodė, nes manė, kad kitų argumentų pakanka jos atleidimo neteisėtumui konstatuoti. Atsakovė patvirtino, kad ji rengė pirmą direktoriaus įsakymą dėl darbo tarybos rinkimų komisijos sudarymo, o vėlesnius įsakymus rengė ligoninės juristas E. V.. Taip pat patvirtino, kad ligoninėje vyko darbo tarybos rinkimai, kuriuos organizavo A. T., ir būtent ji pirmajame išrinktos darbo tarybos posėdyje perdavė darbo tarybai visus su rikimais susijusius dokumentus. Vėliau šiuos dokumentus atsakovė perdavė ligoninės archyvui, bet šis nenorėjo priimti, todėl arba archyvas, arba ji perdavė juos A. T.. Atsakovė tiksliai nepamena kas šiuos dokumentus perdavė A. T.. Ligoninės direktorius V. Š. žinojo apie išrinktą darbo tarybą ir jos narius, nes prieš pirmąjį posėdį darė spaudimą ir atsakovės prašė, kad darbo taryba jos pirmininku išsirinktų būtent gydytoją M. G.. Visos šios aplinkybės paneigia ieškovės teiginį, kad darbo taryba neegzistavo arba direktorius nežinojo, kad ji išrinkta. Atsakovę tenkina darbo ginčų komisijos sprendimas grąžinti ją į darbą, todėl ji norėtų grįžti į darbą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje nustatyta:

2013-06-17 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 819 tarp Viešosios įstaigos „Lazdijų ligoninė“ ir A. P., kuria A. P. buvo priimta dirbti personalo inspektore 1 etato darbo krūviu; nuo 2019-03-15 jai nustatytas 1 230 Eur per mėnesį darbo užmokestis (t. 1, b. l. 33-42); 

Viešosios įstaigos „Lazdijų ligoninė“ Personalo inspektorės pareiginių nuostatų 1.3 punktas numato, kad personalo inspektorė atlieka darbuotojų apskaitą, kokybiškai ir laiku įformina įsakymus dėl darbuotojų priėmimo į darbą, atleidimo iš darbo, perkėlimo į kitus padalinius, kitus personalo skyriaus dokumentus, 2.8 punktas numato, kad personalo inspektorė turi formuoti ir saugoti įstaigos darbuotojų asmens bylas, 4.1.1 punktas numato, kad personalo inspektorė atsako už teisingą dokumentų pildymą, 4.1.2 punktas numato, kad personalo inspektorė atsako už darbuotojų asmens bylų formavimą, pildymo teisingumą ir saugumą (t. 1, b. l. 23-24);

2019-04-12 prašymu „Dėl atostogų suteikimo“ E. D. paprašė suteikti jam kasmetines atostogas, ant šio prašymo yra pasirašyta rezoliucija „Įsakymui“ (t. 1, b. l. 22); 

2019-04-12 E. D. prašymas „Dėl atostogų suteikimo“ VšĮ „Lazdijų ligoninė“ dokumentų valdymo sistemoje (toliau – DVS) įregistruotas 2019-04-17 I. L. (t. 3, b. l. 10-11);

2019-04-23 VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktorius pateikė reikalavimą A. P. raštu paaiškinti E. D. prašymo Nr. LLR-258 suteikti atostogas gavimo ir užregistravimo aplinkybes (t. 1, b. l. 25); 

2019-04-24 A. P. raštu pateikė VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktoriui pasiaiškinimą dėl E. D. prašymo suteikti atostogas gavimo ir įsakymo dėl atostogų jam suteikimo parengimo (t. 1, b. l. 9); 

VšĮ „Lazdijų ligoninė“ 2019-04-26 įspėjime Nr. LLS-137 A. P. nurodė, kad: 2019-04-18 ji savo nuožiūra parengė 2019-04-17 direktoriaus įsakymą Nr. LLA-37 dėl atostogų E. D. suteikimo ir jį įkėlė į DVS sistemą, prieš tai jo nesuderinusi su direktoriumi, todėl akivaizdžiai viršijo savo darbinę kompetenciją (įspėjimo 8 punktas); įsakymą dėl atostogų suteikimo parengė 2019-04-18, tačiau jame nurodė ankstesnę, o ne įsakymo rengimo datą, t. y. 2019-04-17, bei įrašė direktoriaus nepasirašyto įsakymo numerį, t. y. dokumentus pildė neteisingai ir neatsakingai (įspėjimo 9 punktas), todėl įspėjo, kad už antrą padarytą tokį patį darbo pareigų pažeidimą, t. y. už aplaidų jos kompetencijai pavestų personalo dokumentų pildymą ir neteisingos bei su atsakingais ligoninės asmenimis nesuderintos informacijos juose registravimą per dvylikos mėnesių laikotarpį, ji gali būti atleista iš darbo remiantis LR darbo kodekso 58 straipsnio nuostatomis (t. 1, b. l. 10-11); 

2019-04-30 VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktorius pateikė reikalavimą A. P. raštu paaiškinti kur yra E. V. darbo sutartis ir asmens byla ir juos pateikti arba nurodyti neišsaugojimo priežastis (t. 1, b. l. 12); 

2019-05-02 A. P. raštu pateikė VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktoriui pasiaiškinimą dėl E. V. bylos (t. 1, b. l. 13); 

VšĮ „Lazdijų ligoninė“ 2019-05-02 sprendimu „Dėl darbo sutarties nutraukimo“, vadovaudamasi Darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalimi, nutraukė nuo 2019-05-02 tarp VšĮ „Lazdijų ligoninė“ ir A. P. 2013-06-17 sudarytą darbo sutartį Nr. 819 dėl to, kad prarasdama (neišsaugodama) E. V. darbo sutarties ir asmens bylos A. P. per dvylikos mėnesių laikotarpį padarė antrą darbo pareigų (savo tiesioginių darbo funkcijų) pažeidimą (t. 1, b. l. 17-18); 

VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktoriaus 2019-05-02 įsakymu Nr. LLP-91 „Dėl A. P. atleidimo iš darbo“ A. P. 2019-05-02 atleista iš einamų personalo inspektorės pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės (šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo) (t. 1, b. l. 16);

VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktoriaus 2019-05-06 įsakymu Nr. LLP-92 „Dėl 2019-05-02 įsakymo dėl A. P. atleidimo iš darbo klaidos ištaisymo“ buvo ištaisyta 2019-05-02 įsakymo Nr. LLP-91 „Dėl A. P. atleidimo iš darbo“ klaida ir antroji ištaisomo įsakymo pastraipa išdėstyta taip: „atleidžiu A. P. 2019-05-02 iš einamų personalo inspektorės pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, darbo sutarties nutrukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės (per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas“ (t. 1, b. l. 19); 

VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktoriaus 2019-05-14 įsakymu Nr. LLP-104 „Dėl E. V. darbo sutarties atnaujinimo“ buvo atnaujinta VšĮ „Lazdijų ligoninė“ juristo E. V. darbo sutartis Nr. 942 ir, atsižvelgiant į tai, kad personalo skyriuje ji nerandama, personalo inspektorei įsakyta sudaryti naują darbo sutartį su E. V., paliekant darbo sutartyje Nr. 942 nurodytas sąlygas (t. 3, b. l. 29); 

2019-05-14 VšĮ „Lazdijų ligoninė“ sudarė darbo sutartį Nr. 981 su E. V. vadovaujantis VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktoriaus 2019-05-14 įsakymu Nr. LLP-104 „Dėl E. V. darbo sutarties atnaujinimo“ ir tęsiant darbo santykius pagal E. V. darbo sutartį Nr. 942, kuri sukurta 2017-12-01 (t. 3, b. l. 51-54); 

2019 m. liepos 10 d. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus darbo ginčų komisijos (toliau - darbo ginčų komisija) sprendimu Nr. DGKS-4099 darbo byloje Nr. APS-112-9659/2019 darbuotojos A. P. atleidimas iš darbo VšĮ „Lazdijų ligoninė“ pripažintas neteisėtu, ji grąžinta į darbą ir iš ligoninės išieškotas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką (t. 2, b. l. 98-104); 

2019 m. liepos 10 d. darbo ginčų komisijos sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išieškojimo, neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, t. y. 1 203 Eur, yra įvykdyta (t. 3, b. l. 141).

Byloje taip pat nustatyta, kad: 

VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktoriaus 2017-12-29 įsakymu Nr. V-79 „Dėl Darbo tarybos rinkimų komisijos sudarymo“ buvo sudaryta darbo tarybos rinkimų komisija iš trijų narių (t. 1, b. l. 70). 

VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktoriaus 2018-01-08 įsakymu Nr. LLV-4 buvo patvirtintas „Darbo tarybos rinkimų tvarkos aprašas“ ir sudaryta darbo tarybos rinkimų komisija iš šešių narių, kuri įpareigota per nustatytą terminą pradėti darbo tarybos rinkimų organizavimą, skyrių vedėjai įpareigoti su šiuo įsakymu tiesiogiai supažindinti sau pavaldžius darbuotojus, o kompiuterinių tinklų specialistas įpareigotas šį įsakymą paskelbti svetainėje www.lazdijuligoninė.lt (t. 1, b. l. 71-73, 74); 

VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktoriaus 2018-01-11 įsakymu Nr. LLV-6 „Dėl Darbo tarybos rinkimų komisijos sudėties tikslinimo“ buvo pakeista viena komisijos narė (t. 1, b. l. 75);

VšĮ „Lazdijų ligoninė“ darbo tarybos

2018-04-18 vykusiame VšĮ „Lazdijų ligoninė“ darbo tarybos posėdyje jos pirmininku buvo išrinktas M. G., o sekretore - A. P., taip pat darbo tarybos rinkimų komisijos atstovė A. T. perdavė darbo tarybai visus dokumentus, susijusius su rinkimų komisijos sudarymu, rinkimų organizavimu ir vykdymu, taip pat balsavimo biuletenius (t. 1, b. l. 79); 

Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritoriniam skyriui VšĮ „Lazdijų ligoninė“ darbo tarybos pirmininkas M. G. 2018-05-22 elektroniniu paštu pranešė apie darbo tarybos sudarymą ir jos pirmininką (t. 3, b. l. 111-112). 

Dėl bylos dalyko ir nagrinėjimo ribų

Teisme nagrinėjant tarp šalių kilusį darbo ginčą dėl teisės pirmiausiai pažymėtina, kad darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas dėl šio ginčo niekaip nesaisto teismo, nes jis nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK 231 straipsnio 4 dalis). DK 229 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus DK 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme. Tuo tarpu pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus (DK 231 straipsnio 3 dalis), o teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis). 

Aiškindamas nurodytas DK normas kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo teisme dalykas yra individualus darbo ginčas dėl teisės, kuris, išnagrinėtas privaloma išankstine nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, yra pagal teisme pareikštą ieškinį perkeltas nagrinėti į teismą, o nustatant darbo ginčo esmę ir bylos nagrinėjimo dalyką atsižvelgtina į ginčo nagrinėjimą inicijavusio asmens prašymą darbo ginčų komisijai, šios sprendimą, darbo ginčo šalies, nesutinkančios su darbo ginčų komisijos sprendimu, teisme pareikštą ieškinį. Todėl priimdamas sprendimą teismas turi įvertinti įrodymus, nustatyti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą, nuspręsti dėl taikytinos teisės ir ginčo išsprendimo iš esmės, o sprendimas priimamas ir materialiosios teisės normos taikomos pagal teismo nustatytas civilinės bylos nagrinėjimo metu, taigi ir sprendimo priėmimo metu, egzistuojančias faktines aplinkybes, o ne tas aplinkybes, kurios buvo ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus dėl bylos nagrinėjimo teisme dalyko ir ribų, atsakovės atleidimo teisėtumas šioje byloje turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas reikšmingas šalių nurodytas aplinkybes, nepriklausomai nuo to, ar jos buvo nurodytos ir tirtos darbo ginčų komisijoje, ar buvo išviešintos tik nagrinėjant bylą teisme. Todėl priimant sprendimą privalu įvertinti ne tik ieškovės ieškinio reikalavimus, bet ir atsakovės reikalavimus, kurie buvo pareikšti darbo ginčų komisijai, taip pat jos naujai nurodytą aplinkybę, kad ji buvo VšĮ „Lazdijų ligoninė“ darbo tarybos narė, o ieškovė ją atleisdama negavo Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus (toliau - VDI), kuriam priklausančioje teritorijoje yra, vadovo sutikimo. 

Dėl DK 168 straipsnio 3 dalies pažeidimo atleidžiant atsakovę

Byloje nėra ginčo, kad ieškovė atleido atsakovę iš darbo be VDI sutikimo, nes ieškovė pripažįsta, kad tokio sutikimo negavo ir dėl jo nesikreipė, todėl ši aplinkybė papildomai neįrodinėtina ir teismas pripažįsta ją nustatyta (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnio 1, 2 dalys).   

DK 168 straipsnio 3 dalis numato, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia <...> be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo. Pagal DK 165 straipsnio 2 dalį darbuotojų atstovais laikomi profesinė sąjunga, darbo taryba ar darbuotojų patikėtinis. 

Ieškovės atstovas pripažįsta, kad DK 168 straipsnio 3 dalis yra imperatyvi norma, tačiau teigia, kad VDI sutikimo negavimas neturi įtakos atsakovės atleidimo teisėtumui, nes darbo taryba VšĮ „Lazdijų ligoninėje“ neegzistavo ir direktorius nežinojo apie jos išrinkimą ir jos narius, o pati atsakovė nenurodė, kad ji turi šią papildomą garantiją. Tačiau šiuo atveju teismas pripažįsta, kad DK III dalies II skyriaus antrajame skirsnyje įtvirtintas darbo tarybų rinkimų reguliavimas ir byloje esanti įrodymų visuma paneigia ieškovės argumentus ir patvirtina, kad ieškovė ne tik galėjo, bet ir privalėjo žinoti apie VšĮ „Lazdijų ligoninėje“ išrinktą darbo tarybą ir turėjo pareigą įsitikinti, ar atleidžiama atsakovė nėra darbo tarybos narė. Todėl šių aplinkybių nežinojimu ieškovė negali pasiteisinti dėl imperatyvios DK normos nesilaikymo vykdant atsakovės atleidimo procedūrą.  

Atmetant ieškovės argumentus, kad ji nepažeidė DK 168 straipsnio 3 dalies reikalavimo atleidžiant atsakovę iš darbo, pirmiausia pabrėžtina, kad pagal DK 169 straipsnio 1 dalį, VšĮ „Lazdijų ligoninėje“ privalo turėti darbo tarybą, nes ligoninėje dirba daugiau kaip dvidešimt darbuotojų ir ieškovė neįrodė, kad pas ją veikia profesinė sąjunga, kurios nariais yra daugiau kaip 1/3 visų darbdavio darbuotojų, kas leistų ieškovei nesudaryti darbo tarybos (DK 169 straipsnio 3 dalis).  Pagal DK 171 straipsnio 1 dalį, darbo tarybos pirmuosius rinkimus vykdo rinkimų komisija, kurią įsakymu sudaro darbdavys. Pagal DK 171 straipsnio 6 dalį, darbo tarybos rinkimai vyksta įmonėje, įstaigoje, organizacijoje darbo metu; darbdavys privalo sudaryti sąlygas darbuotojams dalyvauti rinkimuose ir už šį laiką jiems mokėti jų vidutinį darbo užmokestį. Pagal DK 171 straipsnio 8 dalies 8 punktą, pasibaigus rinkimų komisijos nustatytam rinkimų laikui, rinkimų komisija suskaičiuoja balsus ir surašo darbo tarybos rinkimų protokolą, kuriame, be kitų duomenų, turi būti nurodytas kandidatų, išrinktų į darbo tarybą, sąrašas. Pagal DK 171 straipsnio 9 dalį, ne vėliau kaip per tris dienas nuo rinkimų rezultatų nustatymo dienos darbo tarybos rinkimų rezultatai turi būti viešai paskelbti, o protokolo kopija įteikta darbdaviui. 

Toks DK įtvirtintas darbo tarybų sudarymo reguliavimas savaime eliminuoja galimybę, kad darbdavys gali nežinoti, jog pas jį veikia darbo taryba, nes tai yra ne tik privalomas darbuotojų atstovavimą įgyvendinantis kolegialus organas, kurio negali nebūti, bet ir pats darbdavys yra įstatymo įpareigojamas organizuoti jo sudarymą (išrinkimą). Pažymėtina, kad darbo tarybos rinkimus organizuoja ne darbuotojų, o paties darbdavio sudaryta rinkimų komisija, kuri rinkimų rezultatus fiksuojantį dokumentą – rinkimų protokolą, privalo įteikti darbdaviui. Kitaip tariant, darbdavio įsakymus ir DK imperatyvius reikalavimus vykdantys darbdaviui atsakingi jo darbuotojai, nepriklausomai nuo darbdavio (vadovo) valios, privalo jį informuoti apie išrinktą darbo tarybą ir jos narius. Taigi, vykdant įstatymo reikalavimus darbdavys negali neturėti darbo tarybos rinkimų protokolo ir negali nežinoti kokie darbuotojai yra išrinkti į darbo tarybą. Pabrėžtina, kad visos aptariamos DK normos dėl darbo tarybos sudarymo yra imperatyvios ir už jų įgyvendinimą atsako būtent darbdavys, todėl šioje byloje ieškovės pateikiami argumentai, kad po darbo tarybos rinkimų komisijos sudarymo direktorius negavo jokių duomenų apie šios komisijos darbo rezultatus, apie išrinktą darbo tarybą ir jos narius, teismo vertinami tik kaip siekis išvengti atsakomybės už DK 168 straipsnio 3 dalies reikalavimų nesilaikymą atleidžiant atsakovę iš darbo arba kaip paties darbdavio aplaidumas, neįgyvendinant imperatyvių DK reikalavimų, kurie įpareigoja jį žinoti šias aplinkybes. Bet kuriuo atveju tai nėra svarbi priežastis, atleidžianti ieškovę laikytis imperatyvios DK 168 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos ir gauti VDI sutikimą kai atleidžiamas VšĮ „Lazdijų ligoninė“ darbo tarybos narys.

Ieškovė neneigia, kad direktoriaus įsakymais buvo sudaryta darbo tarybos rinkimų komisija ir byloje yra tai patvirtinantys trys įsakymai: 2017-12-29 įsakymas Nr. V-79; 2018-01-08 įsakymas Nr. LLV-4 ir 2018-01-11 įsakymas, kuriais tokia komisija buvo sudaryta.

Liudytoju apklaustas VšĮ „Lazdijų ligoninė“ darbo tarybos pirmininkas M. G. patvirtino, kad darbo tarybos rinkimai ligoninėje vyko, jis pats gavo balsavimo biuletenį su pretendentų pavardėmis ir balsavo, jis buvo išrinktas į darbo tarybą, o vėliau pati darbo taryba išrinko jį primininku, o A. P. sekretore. M. G. patvirtino, kad rinkimų organizavimu užsiėmė A. T. ir S. A., kurie vaikščiojo per skyrius ir aiškino darbuotojams apie rinkimus. Taip pat patvirtino, kad apie išrinktą darbo tarybą jis pranešė VDI, patvirtino, kad 2018-05-22 pranešime yra jo parašas. Liudytojas patvirtino ir tai, kad darbo tarybos pirmojo posėdžio - 2018-04-18 - protokolą jis pasirašė po šio posėdžio, patvirtino, kad jame nurodyta informacija yra teisinga, patvirtno, kad darbo taryba buvo susirinkusi į dar vieną posėdį 2018 metais dėl atlyginimų svarstymo, bet nieko nesprendė. M. G. nepamena, ar per pirmąją posėdį kas nors iš rinkimų komisijos perdavė rinkimų dokumentus, tačiau vėliau pas A. P. buvo papkė su kažkokiais rinkimų dokumentais. Atsakydamas į advokatės raštą jis A. P. buvusiame kabinete rado pirmojo 2018-04-18 darbo tarybos posėdžio protokolą, bet kitų dokumentų nerado.

Liudytoju apklaustas VšĮ „Lazdijų ligoninė“ juristas E. V. patvirtino, kad jis rengė direktoriaus įsakymą dėl darbo tarybos rinkimų komisijos nario pakeitimo, patvirtino, kad iš darbuotojų kalbų žino, jog rinkimai į darbo tarybą vyko, nors jis juose nedalyvavo.

Nors liudytoja apklausta VšĮ „Lazdijų ligoninė“ laikinai direktoriaus pareigas einanti A. T. nurodė, kad nežino, ar ligoninėje veikė darbo taryba, nežino, kad ji buvo paskirta rinkimų komisijos nare ir neatsimena, ar organizavo darbo tarybos rinkimus, ar perdavė išrinktai darbo tarybai rinkimo dokumentus, tačiau teismas tokius parodymus vertina kaip nepatikimus ir akivaizdžiai subjektyviai palankius darbdaviui, kuriam ji atstovauja, nes juos visiškai paneigia nurodyti kitų liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai, sutampantys su atsakovės paaiškinimais apie darbo tarybos egzistavimą ir patvirtinanrtys, kad A. T. buvo darbo tarybos rinkimų komisijos narė ir pati perdavė darbo tarybai su rinkimais susijusius dokumentus pirmame darbo tarybos posėdyje.

Nepaisant to, kad į byla nebuvo pateiktas darbo tarybos rinkimų protokolas, kuris būtų pirminis ir tiesioginis įrodymas, kad atsakovė buvo išrinkta į darbo tarybą, tačiau iš kitų įrodymų visumos teismui nekyla abejonių, kad darbo taryba VšĮ „Lazdijų ligoninėje“ buvo išrinkta ir egzistuoja, o atsakovė buvo jos narė. Ieškovės keliamos abejonės dėl rinkimų dokumentų trūkumo nėra kliūtis konstatuoti darbo tarybos egzistavimą.  Kasacinio teismo praktika aiškinant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota ir teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018). Kasacinis teismas ne kartą pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018). Todėl darbo tarybos rinkimų protokolo nebuvimas nėra pagrindas konstatuoti, jog darbo taryba pas ieškovę neegzistuoja, kai tą patvirtina visuma kitų įrodymų. Pažymėtina, kad darbo tarybos rinkimų faktą, jos išrinkimo ir sudėties aplinkybes galima įrodyti apklausiant daugybę liudytojų, kurie dalyvavo rinkimuose ir buvo išrinkti į darbo tarybą, tačiau bylos aplinkybių įrodytumas priklauso ne nuo įrodymų kiekio, o nuo jų pakankamumo tam tikroms išvadoms pagrįsti. Todėl vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais bei trumpais CPK apibrėžtais darbo bylų nagrinėjimo terminais teismas nekvietė į bylą daugiau liudytojų.     

Nagrinėjamu atveju byloje esančiais įrodymais įrodyta, kad darbo tarybos rinkimus inicijavo ir rinkimų komisiją sudarė pats ieškovės direktorius, kuris žinojo apie tokią savo pareigą. Kad rinkimai faktiškai vyko patvirtina ne tik atsakovė, bet ir liudytojų M. G. ir E. V. parodymai ir kiti rašytiniai įrodymai. Pirmojo 2018-04-18 darbo tarybos posėdžio protokolas ir jos pirmininku išrinkto M. G. pranešimas VDI apie išrinktą darbo tarybą ir jos pirmininką visiškai sutampa su atsakovės paaiškinimais ir nurodytų liudytojų parodymais, todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti tiek atsakove, tiek liudytojais M. G. ir E. V.. Tuo tarpu ieškovės abejonės, ar darbo taryba buvo išrinkta ir egzistavo, yra ne tik paneigtos nurodytais įrodymais, bet ir visiškai neįtikinamos. Ieškovė neįrodė, kodėl direktoriui pavaldūs ir jo paties paskirti darbo tarybos rinkimų komisijos nariai būtų nevykdę jo įsakymų organizuoti rinkimus, kodėl jie būtų nevykdę įstatymo reikalavimo rinkimų protokolo kopiją įteikti jam, kaip tai numato įstatymas. Pažymėtina, kad ieškovės nurodymas, jog darbo tarybos rinkimų komisija nėra pateikusi darbdaviui rinkimų protokolo kopijos, kad apie įsakymą dėl rinkimų komisijos sudarymo nebuvo paskelbta internetinėje ligoninės svetainėje, nors tai buvo nurodyta paties direktoriaus įsakyme, dar nereiškia, kad iš tiesų taip ir buvo, nes darbdaviui, pažeidusiam darbo tarybos nario atleidimo procedūrą, naudinga nepateikti dokumentų, patvirtinančių, kad jis žinojo apie veikiančią darbo tarybą ir jos narę atleido be VDI sutikimo. Visiškai nepagrįstas ir nelogiškas yra ir ieškovės argumentas, kad į bylą pateiktas 2018-04-18 pirmojo darbo tarybos posėdžio protokolas galimai surašytas atgaline data, jau kilus šiam darbo ginčui. Tokius svarstymus paneigia VDI pateiktas jos turimas darbo tarybos pirmininko M. G. pranešimas apie darbo tarybos išrinkimą, kuris VDI buvo gautas ir užregistruotas dar 2018-05-22. Be to, pats darbo tarybos pirmininkas M. G. teisme patvirtino, kad pirmojo darbo tarybos posėdžio protokolą pasirašė iš karto po posėdžio - 2018 metų balandžio mėnesį, o VDI apie tai pranešė 2018-05-22. Tai tik patvirtina, kad darbo taryba buvo išrinkta ir apie ją iš karto buvo pranešta VDI.

Teismas pripažįsta įrodytu ne tik darbo tarybos egzistavimą, bet ir tai, kad atsakovė buvo jos narė. Pirmojo 2018-04-18 darbo tarybos posėdžio protokolas patvirtina, kad atsakovė A. P. buvo išrinkta darbo tarybos sekretore. DK 173 straipsnio 2 dalis numato, kad darbo tarybos nariai pirmajame darbo tarybos posėdyje visų darbo tarybos narių balsų dauguma iš savo narių išsirenka darbo tarybos pirmininką ir sekretorių, todėl nepaisant to, kad į bylą nei viena šalis nepateikė darbo tarybos rinkimų protokolo, atsakovės narystė darbo taryboje abejonių nekelia, nes ji nebūtų buvusi išrinkta jos sekretore, jeigu nebūtų išrinkta į darbo tarybą. Jos išrinkimą į darbo tarybą patvirtina ir darbo tarybos pirmininkas M. G..  

Atmestinas ir ieškovės argumentas, kad jos kaltę dėl DK 168 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo šalina pačios atsakovės nepranešimas ieškovei, jog ji buvo darbo tarybos narė. Visų pirma, pagal DK 168 straipsnio 3 dalį, darbdavys turi imperatyvią pareigą gauti VDI sutikimą atleisti darbuotoją, kuris yra darbo tarybos narys, todėl darbdavys privalo išsiaiškinti, ar ketinamas atleisti darbuotojas nepriklauso darbo tarybai. Kaip minėta, šią informaciją ieškovė privalo turėti pagal įstatymą, nes darbo tarybos rinkimų komisija privalėjo perduoti rinkimų protokolą su duomenimis apie išrinktus darbo tarybos narius. Todėl jeigu ieškovė teigia, kad tokio protokolo neturi, tai tik ji pati, o ne atsakovė, yra atsakinga už tai, kad neišsireikalavo jai pagal įstatymą priklausančios žinoti informacijos iš sau pavaldžių darbuotojų, kuriuos pati ieškovė paskyrė organizuoti darbo tarybos rinkimus. Antra, atsakovė neturėjo nei progos nurodyti darbdaviui, kad ji yra darbo tarybos narė, nei turėjo pagrindą manyti, kad ji tikrai bus atleista ir šią informaciją būtina priminti ieškovei. Nei viename iš dviejų atsakovei pateiktų reikalavimų pasiaiškinti dėl darbo pareigų pažeidimo ieškovė neprašė, kad atsakovė nurodytų, ar ji nepriklauso darbo tarybai, nors po pirmojo konstatuoto darbo pareigų pažeidimo ieškovė įspėjo atsakovę, kad už antrą pažeidimą gali atleisti iš darbo. Todėl reikalaudama atsakovės pasiaiškinti dėl antrojo darbo pareigų pažeidimo ieškovė neabejotinai žinojo, kad egzistuoja atsakovės atleidimo galimybė ir turėjo ne tik reikalauti pasiaiškinti dėl konkrečių darbo pareigų pažeidimo aplinkybių, bet ir galėto bei turėjo paprašyti nurodyti galimam atsakovės atleidimui svarbią aplinkybę – ar ji nėra darbo tarybos narė, jeigu tokių duomenų ieškovė neturėjo, kaip ji teigia. Tuo tarpu teikdama pasiaiškinimus darbdaviui, juo labiau pirmąjį savo paaiškinimą, atsakovė nežinojo, kad ji bus atleista iš darbo, todėl neturėjo pagrindo nurodyti ieškovei, kad yra darbo tarybos narė ir turi papildomas garantijas atleidimo atveju. Netgi antrajame reikalavime pasiaiškinti ieškovė nenurodė atsakovei ketinanti ją atleisti, nors ieškovė žinojo apie tokią savo teisę ir tokią galimybę. Pažymėtina, kad ieškovės įspėjimas atsakovei po pirmojo nustatyto atsakovės darbo pareigų pažeidimo reiškė tik tai, kad atsakovė gali būti atleista, o ne tai, kad ji neabejotinai bus atleista, jeigu padarys antrąjį tokį pat pažeidimą. Tai reiškia, kad atsakovė neturėjo pagrindo manyti, jog pasiaiškinant dėl antrojo galimo jos darbo pareigų pažeidimo jai jau neišvengiamai gresia atleidimas. Juk po atsakovės antrojo paaiškinimo ieškovė galėjo nuspręsti ne tik neatleisti už antrą darbo pareigų pažeidimą, bet ir iš viso nekonstatuoti jokio pažeidimo. Todėl atsakovė neturėjo pagrindo savo paaiškinimuose nurodyti daugiau informacijos nei darbdavio pateiktais klausimais. Be to, atsakovė buvo atleista tą pačią dieną kai pateikė antrąjį savo pasiaiškinimą ir neturėjo galimybės po jo pateikimo nurodyti darbdaviui apie savo narystę darbo taryboje, o pats darbdavys, po antrojo atsakovės pasiaiškinimo nusprendęs ją atleisti, net nebandė aiškintis, ar nėra papildomų reikalavimų, kuriuos privalo įvykdyti prieš atleisdamas atsakovę. Šiuo atveju būtent ieškovė žinojo, kad atleis atsakovę ir ieškovei nebuvo jokių kliūčių po antrojo atsakovės pasiaiškinimo gavimo papildomai pas ją paklausti, arba pasitikrinti VDI, ar atsakovė nėra darbo tarybos narė, ir kreiptis į VDI dėl sutikimo. Tuo tarpu atsakovė, rašydama antrąjį pasiaiškinimą nebuvo prašoma nurodyti ar ji nėra darbo tarybos narė ir nežinojo, kad darbdavys ją ketina atleisti, todėl ir nenurodė, kad ji yra darbo tarybos narė. Taigi, ne atsakovė, o ieškovė yra atsakinga dėl to, kad neišsiaiškino, jog atleidžiant atsakovę buvo reikalinga gauti VDI sutikimą.

Aptartas pažeidimas dėl VDI sutikimo negavimo yra esminis ir grubus atleidimo iš darbo procedūros pažeidimas ir negali būti laikomas tik formaliu, neturinčiu įtakos atsakovės atleidimo teisėtumui. Tokia išvada darytina iš paties DK 168 straipsnio turinio ir jame įtvirtino reguliavimo svarbos. DK 168 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad darbuotojai ar jų atstovai savo iniciatyva arba Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo prašymu turi teisę pateikti savo nuomonę. <...>Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas, gavęs darbdavio motyvuotą prašymą, apie tai informuoja darbuotojų atstovaujamąjį organą ir patį darbuotoją, dėl kurio pateiktas prašymas, ir nustato ne trumpesnį kaip penkių darbo dienų terminą darbuotojų atstovų ir paties darbuotojo nuomonei pateikti. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Darbo sutartis su darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiais asmenimis negali būti nutraukta tol, kol vyksta darbo ginčas. DK 168 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sprendimą atsisakyti duoti sutikimą nutraukti darbo sutartį darbdavys gali ginčyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka per trisdešimt dienų. Teismo sprendimo dėl Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sprendimo atsisakyti duoti sutikimą įsiteisėjimas suteikia teisę darbdaviui per vieną mėnesį pradėti darbo sutarties nutraukimo procedūrą šio kodekso nustatyta tvarka. 

Taigi, DK 168 straipsnis numato ne tik darbo tarybos nario garantijas ir apsaugą bei darbdavio pareigą gauti VDI sutikimą atleisti tokį darbuotoją, bet ir suteikia abiem darbo sutarties šalims teisę teismo tvarka ginčyti bet kokį VDI sprendimą, o taip pat draudžia atleisti darbuotoją kol toks ginčas vyksta. Todėl praleidimas visos DK 168 straipsnyje numatytos privalomos atleidimo iš darbo procedūros negali būti laikomas tik formaliu atleidimo iš darbo procedūros pažeidimu, nes iš darbuotojo atimama galimybė būti išklaustam VDI teritorinio skyriaus vadovo, prieš jam priimant sprendimą, o taip pat atimama galimybė kreiptis į teismą, jeigu darbuotojas nesutinka su VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimu. Be to, iš darbuotojo atimama galimybė įstatymo nustatyta tvarka ginti savo teises dar nenutraukus su juo darbo sutarties ir išvengti ginčo dėl darbo sutarties nutraukimo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir argumentus, teismas konstatuoja, kad ieškovės padarytas DK 168 straipsnio 3 dalies pažeidimas yra esminis, todėl tai yra savarankiškas pagrindas pripažinti atsakovės A. P. atleidimą iš darbo neteisėtu.

Dėl būtinų sąlygų atleidžiant iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu 

Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Darbo sutartis dėl darbuotojo padaryto antro tokio paties darbo pareigų pažeidimo gali būti nutraukta tik tada, jeigu ir pirmasis pažeidimas buvo nustatytas, darbuotojas turėjo galimybę dėl jo pasiaiškinti ir darbdavys per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos darbuotoją įspėjo apie galimą atleidimą už antrą tokį pažeidimą (DK 58 straipsnio 4 dalis). Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (DK 58 straipsnio 5 dalis).

Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu darbdavys gali nutraukti darbo sutartį DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik tada kai: 1) darbuotojas padaro du darbo pareigų pažeidimus; 2) pirmasis pažeidimas buvo nustatytas, darbuotojas turėjo galimybę dėl jo pasiaiškinti ir darbdavys per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos darbuotoją įspėjo apie galimą atleidimą už antrą tokį pažeidimą kuriuos; 3) antrasis pažeidimas padarytas per paskutinius dvylika mėnesių; 4) antrasis darbo pareigų pažeidimas yra toks pat; 4) atleidimas iš darbo yra proporcinga pažeidimų visumai priemonė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbdaviui pasirinkus darbo sutarties nutraukimą dėl tokio paties darbo pareigų pažeidimo, turi būti įrodytos visos tokiam sutarties nutraukimui būtinos sąlygos ir laikomasi įstatyme nustatytų procedūrų bei atsižvelgiant į DK 58 straipsnio 5 dalyje nurodytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-248/2019). Taigi, nesant bent vienos iš šių sąlygų, darbo sutarties nutraukimas DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu negalimas, todėl laikytinas neteisėtu.

Dėl pirmojo atsakovės darbo pareigų pažeidimo

Vertinant pirmosios iš nurodytų sąlygų egzistavimą teismas pripažįsta, kad atsakovė nepadarė tokio pirmojo darbo pareigų pažeidimo, kurį nustatė ir dėl kurio atsakovę įspėjo ieškovė, todėl šiuo atveju nėra ir dviejų pažeidimų visumos, kurią būtina nustatyti atleidžiant iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad įrodinėdama pirmąjį atsakovės darbo pareigų pažeidimą, susijusį su vieno dokumento neteisingu ir neatsakingu pildymu, ieškovė painioja ir nepagrįstai remiasi dar ir kito dokumento užpildymo aplinkybėmis. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad iš 2019-04-26 įspėjimo Nr. LLS-137 atsakovei A. P. matyti, jog pirmuoju jos darbo pareigų pažeidimu ieškovė nustatė tai, kad 2019-04-18 A. P. savo nuožiūra parengė 2019-04-17 direktoriaus įsakymą Nr. LLA-37 dėl atostogų E. D. suteikimo ir jį įkėlė į DVS sistemą, prieš tai jo nesuderinusi su direktoriumi, taip akivaizdžiai viršijo savo darbinę kompetenciją (įspėjimo 8 punktas), o taip pat įsakyme nurodė ankstesnę, o ne įsakymo rengimo datą, bei įrašė direktoriaus nepasirašyto įsakymo numerį, t. y. dokumentus pildė neteisingai ir neatsakingai (įspėjimo 9 punktas). Taigi, įspėjime atsakovei, kuris ir yra pirmąjį jos darbo pareigų pažeidimą nustatantis ir apibrėžiantis dokumentas, ieškovė pati nustatė, jog atsakovė neteisingai, neatsakingai ir savavališkai parengė ir pildė tik vieną dokumentą - 2019-04-17 direktoriaus įsakymą Nr. LLA-37 dėl atostogų E. D. suteikimo. Šiame įspėjime atsakovė nėra kaltinama neteisingai pildžiusi jokį kitą dokumentą. Tuo tarpu ieškinyje pirmąjį atsakovės darbo pareigų pažeidimą ieškovė tapatina ne tik su nurodytu įsakymu, bet dar ir su ir kito dokumento - 2019 m. balandžio 12 d. E. D. prašymo dėl atostogų suteikimo, neteisingu užpildymu, kadangi pirmuoju darbo pareigų pažeidimu laiko ir tai, kad atsakovė E. D. prašyme atliko įrašus apie jo išleidimą atostogoms, nurodė kiek atostogų dienų ir nuo kada suteikta, nurodė kokio direktoriaus įsakymo pagrindu atostogos suteiktos, nors įsakymo direktorius vėliau nepasirašė. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad konstatuodama pirmąjį atsakovės darbo pareigų pažeidimą ieškovė minėtame įspėjime aiškiai apibrėžė ir atsakovę įspėjo dėl savavališko ir neteisingo bei neatsakingo vieno konkretaus dokumento pildymo, pirmasis atsakovės darbo pareigų pažeidimas negali būti plečiamai aiškinamas ir vertinamas remiantis ieškovės argumentais dar ir dėl kito dokumento pildymo aplinkybių, dėl kurių atsakovė nebuvo įspėta. Todėl nustatant, ar buvo padarytas pirmasis ieškovės nurodomas atsakovės darbo pareigų pažeidimas teismas vertina tik 2019-04-17 direktoriaus įsakymo Nr. LLA-37 dėl atostogų E. D. suteikimo parengimo aplinkybes, bet ne paties E. D. 2019 m. balandžio 12 d. prašyme dėl atostogų suteikimo nurodytų duomenų pildymo aplinkybes.   

Norint konstatuoti atsakovės darbo pareigų pažeidimą parengiant ir pildant 2019-04-17 direktoriaus įsakymą Nr. LLA-37 dėl atostogų E. D. suteikimo būtina nustatyti kokias konkrečias darbo teisės normas atsakovė pažeidė. Čia svarbu pažymėti, kad ieškovės atstovas parengiamajame teismo posėdyje pripažino, jog VšĮ „Lazdijų ligoninė“ neturi direktoriaus patvirtintos dokumentų rengimo ir pildymo DVS sistemoje tvarkos ir tokio darbdavio vidaus teisės akto į bylą nepateikė. Todėl minėtame 2019-04-26 įspėjime atsakovei A. P. nurodytas jos pažeidimas – ji parengtame 2019-04-17 direktoriaus įsakyme Nr. LLA-37 dėl atostogų E. D. suteikimo nurodė ankstesnę, o ne įsakymo rengimo datą, nėra pagrįstas jokio konkretaus darbo teisės akto pažeidimu. Ieškovės nurodomas atsakovės neva pažeistas personalo inspektorės pareiginių nuostatų 4.1.1 punktas nereguliuoja dokumentų rengimo ir pildymo tvarkos ir iš viso nenumato jokios pareigos atsakovei elgtis vienu ar kitu būdu, nes apibrėžia tik atsakovės atsakomybę už teisingą dokumentų pildymą. Remiantis šiuo personalo inspektorės pareiginių nuostatų punktu atsakovė iš tiesų yra atsakinga už teisingą dokumentų pildymą, tačiau koks dokumentų pildymas turi būti laikomas teisingu ieškovė neįrodė, nes neturi pasitvirtinusi formalios dokumentų rengimo ir įtraukimo į DVS sistemą tvarkos, su kuria būtų supažindinta atsakovė. Ieškovė neįvardija kokiu teisiniu reguliavimu remiantis įsakymo parengimo ir jo įkėlimo į DVS sistemą data privalo būti vienoda, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pažeidė kokią nors konkrečią darbo teisės normą, reguliuojančią dokumentų pildymo tvarką ligoninėje, su kuria atsakovė būtų supažindinta ir kuri įpareigotų dokumentus į DVS sistemą įkelti tik tą pačią dieną kai jie yra parengiami. Be to, ieškovė nepagrindė savo argumentų ir dėl to, kuo vienos dienos skirtumas tarp dokumento parengimo ir jo įkėlimo į DVS sistemą yra žalingas darbdaviui ar pačiam E. D., dėl kurio įsakymas ir buvo parengtas, kad tokius atsakovės veiksmus reikėtų laikyti darbo pareigų pažeidimu. Šiuo atveju svarbu vertinti ir paties E. D. prašymo turinį bei teisinių padarinių, kuriuos galėjo sukurti atsakovės parengtas ir ligoninės direktoriaus pasirašytas įsakymas, atsiradimo laiką. Savo prašyme E. D. prašė suteikti jam atostogas nuo 2019-04-23, todėl nėra jokios reikšmės, ar atsakovės parengtas įsakymas dėl atostogų šiam darbuotojui suteikimo būtų įkeltas į DVS sistemą 2019-04-17, ar 2019-04-18. Juk bet kuriuo atveju atsakovė įsakymą parengė dar keltą dienų prieš darbuotojo prašomų atostogų pradžią, o tai, kad direktorius šį įsakymo projektą būtų pamatęs viena diena anksčiau arba tai, kad būtų atsiradusi galimybė jį pamatyti DVS sistemoje 2019-04-17, o ne 2019-04-18, neturėjo jokios įtakos E. D. prašomų atostogų pradžiai, kuri turėjo būti 2019-04-23. Šiuo atveju ieškovės priekaištai atsakovei dėl parengto įsakymo datos ir įsakymo įkėlimo į DVS sistemą datos neatitikimo viena diena yra ne tik nepagrįsti konkrečių darbo teisės normų nesilaikymu, bet ir pernelyg formalūs, net jeigu ir būtų teisiškai apibrėžtas reikalavimas parengtą dokumentą įkelti į DVS sistemą tą pačią dieną, nes tai nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių neigiamų padarinių darbdaviui ar darbuotojui E. D..

Ieškovės priekaištai, kad atsakovė į nagrinėjamą įsakymą įrašė direktoriaus nepasirašyto įsakymo numerį taip nepagrįsti, nes tiek atsakovė, tiek pati ieškovė patvirtino, kad parengtam įsakymui numerį suteikia ne jo rengėjas, o pati DVS sistema, kai dokumentą pasirašo direktorius. Asižvelgiant į šalių paaiškinimus matyti, kad įsakymo projekte iš viso nereikia nurodyti įsakymo numerio, nes dokumento parengimo metu jis nėra tiksliai žinomas ir galutinai paaiškėja tik direktoriui pasirašius įsakymą ir įkėlus jį į DVS sistemą, kuri ir suteikia numerį. Todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės paaiškinimu, kad jos parengtame įsakyme ji nenurodė jo numerio. Šiuo atveju ieškovės kaltinimas atsakovei iš anksto suteikus įsakymui būsimą jo numerį yra nepagrįstas dėl jau minėto dviejų skirtingų dokumentų pildymo aplinkybių painiojimo ieškinyje. Atsakovė pripažįsta, kad ji iš tiesų įrašė būsimą įsakymo numerį, kurį ji pasirinko sekantį pagal eilę, tačiau šį numerį ji nurodė ne pačiame įsakyme dėl atostogų suteikimo E. D., o jo prašymo suteikti atostogas dalyje, kurią pildo personalo skyrius. Tačiau kaip minėta, atsakovės pirmąjį darbo pareigų pažeidimą pati ieškovė nustatė tik dėl 2019-04-17 direktoriaus įsakymo dėl atostogų E. D. suteikimo parengimo aplinkybių, bet ne dėl paties E. D. 2019 m. balandžio 12 d. prašymo suteikti atostogas užpildymo aplinkybių. Kitaip tariant, ieškovė vieno dokumento - E. D. 2019 m. balandžio 12 d. prašymo dėl atostogų suteikimo, neteisingą užpildymą, dėl kurio atsakovės darbo pareigų pažeidimo nenustatė ir jos neįspėjo, nepagrįstai sutapatina su kito dokumento - 2019-04-17 direktoriaus įsakymo dėl atostogų E. D. suteikimo, parengimu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovės parengtame įsakyme dėl atostogų E. D. suteikimo buvo nurodytas jo numeris. Nors ieškovė teigia, kad po to kai direktorius nepasirašė nagrinėjamo įsakymo projekto jį iš DVS sistemos ištrynė atsakovė, tačiau pastaroji teigia, kad tai padaryti liepė pats direktorius V. Š.. Nepateikdama jokių papildomų įrodymų savo teiginiui pagrįsti ir atsakovės neiginiui paneigti ieškovė neįrodė, kad dėl atsakovės kaltės negali pateikti nagrinėjamo jos rengto įsakymo, iš kurio ir matytųsi, ar jame buvo nurodytas numeris. Todėl teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė buvo nurodžiusi dokumento numerį 2019-04-17 direktoriaus įsakyme dėl atostogų E. D. suteikimo.

Esminis ieškovės kaltinimas atsakovei pažeidus darbo pareigas rengiant įsakymą dėl atostogų E. D. suteikimo yra tai, kad, ieškovės teigimu, atsakovė veikė savo nuožiūra, nesuderinusi įsakymo parengimo su direktoriumi V. Š., taip akivaizdžiai viršijo savo darbinę kompetenciją. Tačiau šie ieškovės priekaištai taip pat yra nepagrįsti ir neįrodyti.  

Atsakovės, kuri buvo personalo inspektore, pareigą parengti įsakymus dėl darbuotojų atostogų apibrėžia ieškovės pateikta 2014-12-22 VšĮ „Lazdijų ligoninė“ direktoriaus įsakymu Nr. VI-89 patvirtinta „Darbo ir poilsio laiko grafikų rengimo, darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo ir atostogų suteikimo tvarka“ (toliau – Tvarka) (t. 3, b. l. 143-146). Pagal Tvarkos 26 punktą, darbuotojas prašymą dėl atostogų suderina su tiesioginiu vadovu, pateikia tvirtinti darbdavio atstovui (vyr. gydytojui arba jo pavaduotojui) ir ne vėliau kaip prieš 7 darbo dienas iki numatytos atostogų pradžios pateikia įstaigos raštvedei užregistruoti. Tvarkos 27 punktas numato galimybę nesilaikyti 26 punkte numatyto 7 dienų termino. Pagal Tvarkos 31 punktą, darbuotojų prašymai dėl neplaninių atostogų suteikimo personalo inspektoriui yra pateikiami suderinti, patvirtinti ir įregistruoti nustatyta tvarka, o darbuotojai neplaninių atostogų išleidžiami vyr. gydytojo įsakymu.

Iš nurodyto darbdavio nustatyto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad darbuotojo prašymas dėl atostogų įstaigos raštvedės gali būti užregistruojamas tik suderintas su tiesioginiu vadovu ir patvirtintas darbdavio atstovo (vyr. gydytojo arba jo pavaduotojo) (Tvarkos 26 punktas), o personalo inspektorius darbuotojo prašymą gauna jau suderintą, patvirtintą ir įregistruotą nustatyta tvarka (Tvarkos 31 punktas). Remiantis darbdavio pateikta Tvarka, personalo inspektorius pats neturi nei derinti, nei gauti patvirtinimą dėl darbuotojų prašymų suteikti atostogas, nes tai yra pačių darbuotojų pareiga. Todėl tiek ieškinio argumentai, tiek įspėjime dėl pirmojo darbo pareigų pažeidimo nurodytas argumentas, kad atsakovė parengė 2019-04-17 direktoriaus įsakymą dėl atostogų E. D. suteikimo ir jį įkėlė į DVS sistemą, prieš tai jo nesuderinusi su direktoriumi ir taip akivaizdžiai viršijo savo darbinę kompetenciją, yra visiškai nepagrįsti, nes atsakovė tokios pareigos neturi. Atsakovė būtų pažeidusi aptariamą Tvarką ir veikusi savo nuožiūra tik tuo atveju, jeigu įsakymą dėl atostogų suteikimo E. D. ji būtų parengusi pagal įstaigos raštvedės neužregistruotą darbuotojo prašymą, kuris nebūtų suderintas ir patvirtintas darbdavio atstovo. Tačiau byloje nėra ginčo, kad E. D. 2019-04-12 prašymas „Dėl atostogų suteikimo“ VšĮ „Lazdijų ligoninė“ dokumentų valdymo sistemoje buvo įregistruotas 2019-04-17 I. L., kuri pagal šalių paaiškinimus yra sekretorė, o ant šio prašymo yra laikinai direktoriaus pareigas ėjusio K. M. pasirašyta rezoliucija „Įsakymui“. Todėl teismas konstatuoja, kad tuo metu, kai atsakovė iš sekretoriato pasiėmė E. D. 2019-04-12 prašymą „Dėl atostogų suteikimo“, šis prašymas jau buvo suderintas, patvirtintas ir įregistruotas pagal minėtus Tvarkos 26 ir 31 punktų reikalavimus. Pažymėtina, kad šis prašymas iš viso nebūtų užregistruotas, jeigu nebūtų pateiktas sekretorei su laikinai direktoriaus pareigas ėjusio K. M. pasirašyta rezoliucija. Tokioje situacijoje atsakovei pagal Tvarkos 31 punktą kyla tik viena pareiga – parengti įsakymą dėl darbuotojo atostogų. Todėl teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad tokiomis aplinkybėmis parengdama nagrinėją įsakymą ji nepadarė darbo pareigų pažeidimo, o tik vykdė savo pareigas. 

Visi ieškovės argumentai, kad 2019-04-17 į darbą po ilgio nedarbingumo laikotarpio jau buvo grįžęs direktorius V. Š., o atsakovė savo sprendimo parengti įsakymo projektą nederino su juo, todėl neva veikė savo nuožiūra ir savavališkai yra teisiškai nepagrįsti, nes ieškovė nenurodo kokiu darbo teisės aktu remiantis atsakovė privalėjo paties darbuotojo jau suderintą prašymą dėl atostogų suteikimo dar kartą suderinti su direktoriumi. Personalo inspektorius privalo vykdyti vadovų nurodymus, duodamus remiantis darbovietėje galiojančiais darbo teisės aktais, todėl atsakovė privalėjo vadovautis laikinai direktoriaus pareigas ėjusio asmens sprendimu suteikti darbuotojui atostogas ir vadovaujantis minėtais Tvarkos reikalavimais parengti tai įgyvendinančio įsakymo projektą, o ne kvestionuoti laikinai pareigas ėjusio vadovo sprendimą vien dėl to, kad į darbą grįžo nuolatinis vadovas. Jokie darbo teisės aktai nenustato, kad ligoninės direktoriaus nedarbingumo metu laikinai jo pareigas einančio kito vadovo priimti sprendimai turėtų būti dar kartą tvirtinami į darbą sugrįžusio nuolatinio vadovo. Todėl teismas konstatuoja, kad atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo įsakymo parengimą derinti su direktoriumi V. Š., kai jis jau buvo suderintas su laikinai direktoriaus pareigas ėjusiu kitu vadovu. Šiuo atveju darbdavys nepagrįstai darbo pareigų pažeidimu laiko tai, ko darbuotojas nėra įpareigotas daryti pagal paties darbdavio nustatytą tvarką. Nors galima sutikti su ieškove, kad po ilgo nedarbingumo į darbą grįžęs direktorius pačiomis pirmosiomis dienomis, per kurias ir įvyko šis įvykis, nežinojo pasikeitusios situacijos darbe ir atsakovė galėjo informuoti direktorių apie jo nedarbingumo metu priimto ir laikinai pareigas ėjusio vadovo patenkintą darbuotojo prašymą suteikti atostogas dar prieš rengdama įsakymo projektą, tačiau atsakovės darbo pareigų pažeidimu negalima laikyti to, ką ji padarė laikydamasi darbovietėje nustatytos tvarkos ir vidaus teisės aktų vien dėl to, kad ji galėjo padaryti daugiau nei ją įpareigoja darbdavio patvirtinti teisės aktai. Tai liečia ir ieškovės argumentus, susijusius su darbdavio teise iš viso netenkinti E. D. prašymo dėl atostogų suteikimo dėl tos aplinkybės, kad jis nebuvo išdirbęs įstatyme nustatytą laiką, kad jam būtų privaloma suteikti atostogas ir nebuvo išdirbęs tiek laiko, kad jam priklausytų prašomos trukmės atostogos. Visų pirma, Darbo kodeksas nedraudžia darbuotojui ir darbdaviui susitarti ir dėl palankesnių atostogų sąlygų nei numatytos įstatyme, todėl formalūs įstatymo apribojimai savaime nėra kliūtis darbdaviui leisti darbuotojui tai, ko darbdavys neprivalėtų pagal įstatymą. Antra, kaip jau minėta, personalo inspektorius iš sekretoriato gauna jau suderintą ir patvirtintą darbuotojo prašymą, kuris ir reiškia darbuotojo ir darbdavio susitarimą konkrečiu atostogų klausimu, todėl atsakovė šiuo atveju nepažeidė jokių darbo teisės aktų rengdama įsakymo projektą pagal darbdavio vadovo pareigas ėjusio asmens susitarimą su atostogų prašančiu darbuotoju, net jeigu pastarajam formaliai ir buvo galima nesuteikti atostogų. Šiuo klausimu reikia atskirti vadovo ir personalo inspektoriaus kompetencijų ribas ir pažymėti, kad sprendimą suteikti atostogas priima ne personalo inspektorius, o vadovas. Todėl šiuo atveju atsakovė E. D. atostogų nenusprendė suteikti, kaip tą nepagrįstai teigia ieškovė, nes tokį sprendimą priėmė laikinai vadovo pareigas ėjęs K. M., o atsakovė tik vykdė jo sprendimą ir parengė įsakymo projektą, kaip ir turėjo elgtis pagal Tvarkos 31 punktą.  

Galiausiai pažymėtina, kad atsakovė ne tik neatliko jokių savavališkų veiksmų savo nuožiūra, bet ir nesukėlė bei negalėjo sukelti jokių teisnių padarinių nei darbdaviui, nei darbuotojui, kurio prašymas buvo sprendžiamas. Atsakovė pagal darbdavio patvirtintą Tvarką parengė tik įsakymo projektą, kuris savaime nesukelia jokių padarinių, o sprendimą, ar jį pasirašyti priėmė direktorius, kuris ir turi teisę priimti galutinį sprendimą. Todėl nesutikdamas su laikinai jį pavadavusio darbuotojo K. M. sprendimu suteikti atostogas E. D. ir jo prašymo nepatenkinęs, direktorius V. Š. nepagrįstai visą atsakomybę dėl jam įtarimų sukėlusio sprendimo suteikti atostogas E. D. perkėlė personalo inspektorei A. P. ir nepagrįstai nustatė jos darbo pareigų pažeidimą, nes ji nėra atsakinga už tai, kad atostogas laikinasis vadovas suteikė darbuotojui, kuriam neprivalėjo jų suteikti.

Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas konstatuoja, kad ieškovė nepagrįstai nustatė pirmąjį atsakovės darbo pareigų pažeidimą, nes A. P. veikė ne savo nuožiūra ir įsakymą, dėl kurio parengimo buvo įspėta kaip dėl darbo pareigų pažeidimo, parengė ne savavališkai, o pagal darbuotojo E. D. su darbdaviu suderintą ir įregistruotą prašymą, kaip ir numato minėti Tvarkos 26 ir 31 punktai. Todėl teismas pripažįsta, kad savo darbo kompetencijos atsakovė neviršijo, o ieškovė tokią išvadą padarė nepagrįstai ir nepagrindė jos konkrečių darbo teisės aktų pažeidimu.

Dėl antrojo atsakovės darbo pareigų pažeidimo

Teismas pripažįsta, kad antrąjį atsakovės darbo pareigų pažeidimą ieškovė nustatė pagrįstai, nes byloje nėra ginčo, kad ji neišsaugojo darbuotojo E. V. darbo sutarties ir visos asmens bylos, o pagal VšĮ „Lazdijų ligoninė“ personalo inspektorės pareiginių nuostatų 2.8 punktą ji privalo formuoti ir saugoti įstaigos darbuotojų asmens bylas bei pagal 4.1.2 punktą atsako už darbuotojų asmens bylų formavimą, pildymo teisingumą ir saugumą. Visos atsakovės nurodomos galimos šių dokumentų dingimo aplinkybės nešalina jos atsakomybės už dokumentų neišsaugojimą ir nėra įrodytos į bylą pateiktais įrodymais. Šiuo atveju svarbu tai, kad minėtų personalo inspektorės pareiginių nuostatų 2.8 punkto ir 4.1.2 punkto pažeidimo pasekmė 2019-05-02 buvo nustatyta, nes E. V. asmens byla buvo dingusi. Todėl teismas konstatuoja, kad atsakovės darbo pareigų pažeidimas objektyviai buvo padarytas ir atsakovė to neneigia. Tuo tarpu atsakovės nurodomos galimos tokio jos pareigų pažeidimo priežastys ir galimai nuo jos valios nepriklausančios dokumentų dingimo aplinkybės yra tik atsakovės prielaidos, kurių nepagrindžia konkretūs ir pakankami įrodymai. Nei tai, kad ligoninės priėmime buvo antras raktas nuo atsakovės darbo kabineto, nei tai, kad su tuo raktu kažkas kitas turėjo galimybę patekti į jos kabinetą ir paimti dokumentus, kurie ir pačiame kabinete nebuvo užrakinti, savaime neturi įtakos atsakovės pareigai atsakyti už dingusią darbuotojo asmens bylą, nes tai yra tik hipotetinės prielaidos, bet nėra įrodyta, kad taip ir buvo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad E. V. asmens byla dingo būtent dėl atsakovės nurodytų priežasčių, nėra įrodymų, kad kada nors kažkas kitas nežinant atsakovei būtų patekęs į jos kabinetą ir ėmęs dokumentus jai nežinant. Pažymėtina, kad atsakovė nurodė ir kitas galimas dokumentų neišsaugojimo aplinkybes, t. y. pripažino, kad E. V. asmens bylą buvo pasiėmusi advokatė, kuri anksčiau atstovavo ligoninę. Tai tik patvirtina, kad tikslių dokumentų dingimo aplinkybių nežino ir pati atsakovė. Be to, A. P. neįrodė savo teiginių, kad apie netinkamas ir nepakankamas sąlygas dokumentams saugoti ji ne kartą buvo nurodžiusi darbdaviui. Atsakovė neįrodė, kad būtų reikalavusi pakeisti esamą tvarką dėl dokumentų saugumo užtikrinimo, o darbdavys į tai neatsižvelgė. Išskyrus atsakovės paaiškinimus byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad darbdavys nereagavo į atsakovės reikalavimus sudaryti geresnes darbo sąlygas, todėl atsakovė neįrodė, kad dokumentų neišsaugojimą nulėmė ne tik jos, bet ir darbdavio neveikimas. Aplinkybė, kad po atsakovės atleidimo E. V. asmens byla buvo atkurta neturi esminės reikšmės nustatant ar buvo padarytas atsakovės darbo pareigų pažeidimas, nes tai nekeičia fakto, kad darbuotojo asmens byla buvo dingusi, o atsakovė buvo atsakinga, kad taip nenutiktų.

Dėl ieškovės nurodomų darbo pareigų pažeidimų tapatumo

Darbo kodekse nepateikta tokio paties darbo pareigų pažeidimo sąvoka ir kitaip neatskleista, kas laikytina tokiu pačiu darbo pareigų pažeidimu. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši sąlyga neturėtų būti aiškinama siaurai, kaip reikalavimas, jog pažeidimai būtų identiški, taip pat ir pernelyg plačiai – kad tokiu pačiu pažeidimu nebūtų pripažįstamas bet koks darbo pareigų pažeidimas. Kasacinio teismo vertinimu, „tokiu pačiu“ pažeidimu laikytini darbo pareigų pažeidimai, padaryti toje pačioje veiklos srityje, kai netinkamai vykdytos pareigos yra panašaus pobūdžio <...>. Tokio grupavimo pagrindu neturėtų būti bendro pobūdžio, visų pareigų atlikimui taikytinos nuostatos, kaip, pavyzdžiui, reikalavimas atliekant darbo funkcijas laikytis teisės aktų nuostatų. Ar darbo pareigų pažeidimai laikytini tokiais pačiais, gali priklausyti ir nuo darbuotojo atliekamų funkcijų bei pareigų apimties ir įvairovės <...>. Dėl to teismas, nagrinėdamas ginčus dėl darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar ankstesnis, teisės aktų nustatyta tvarka fiksuotas, ir vėlesnis, padarytas per 12 mėnesių, darbo pareigų pažeidimai vertintini kaip tokie patys šios teisės normos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-248/2019, nutarties 30 punktas). Kasacinis teismas pažymi ir tai, kad įspėjimo dėl galimo darbo sutarties nutraukimo tikslas – drausminti darbuotoją, informuoti jį, kad darbdavys neketina taikstytis su pasikartojančiais pažeidimais, o gavęs įspėjimą darbuotojas turėtų įvertinti savo veiksmus ir, norėdamas tęsti darbo santykius, juos atitinkamai koreguoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-248/2019, nutarties 38 punktas).  

Remiantis nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais teismas konstatuoja, kad šioje byloje ieškovės nurodyti atsakovės darbo pareigų pažeidimai, kuriais remiantis ieškovė atleido atsakovę iš darbo, nėra tokie patys. Šiuo atveju VšĮ „Lazdijų ligoninė“ 2019-05-02 sprendime „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ atsakovės atleidimas motyvuotas tuo, kad ji per dvylikos mėnesių laikotarpį padarė antrą darbo pareigų (savo tiesioginių darbo funkcijų) pažeidimą. Taigi, iš ieškovės argumentų matyti, kad abu atsakovės darbo pareigų pažeidimus ji laiko tokiais pat tik dėl to, kad jie abu susiję su tiesioginių darbo funkcijų vykdymu. Ieškovės ieškinyje nurodomos nuorodos į tą patį atsakovės pažeistą darbo teisės aktą - jos pareigybės nuostatus, taip pat patvirtina, kad darbo pareigų pažeidimus tokiais pat ieškovė laiko tik dėl to, kad abiem atvejais atsakovės pažeidė savo pareiginius nuostatus. Tačiau tai neatitinka nurodytų kasacinio teismo kriterijų, kad tokio grupavimo pagrindu neturėtų būti bendro pobūdžio, visų pareigų atlikimui taikytinos nuostatos, kad tai neturėtų būti tik bendro pobūdžio konstatavimas, jog atliekant darbo funkcijas nesilaikyta teisės aktų nuostatų. Ieškovės argumentai neatitinka reikalavimo įvertinti ne tik tai, ar padaryti pažeidimai toje pačioje veiklos srityje, bet ir tai, ar netinkamai vykdytos pareigos yra panašaus pobūdžio. Be to, ieškovė atsakovės darbo pareigų pažeidimų neįvertino jos atliekamų funkcijų bei pareigų apimties ir įvairovės aspektu.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad abu atskovės darbo pareigų pzžeidimus ieškovė laiko tokiais pat tik dėl to, kad tai yra tiesioginės atsakovės darbo funkcijos, tačiau ieškovė neįvertino, kad tai skirtingos darbo funkcijos, kurios gali būti skirtingai atliekamos kokybės prasme. Dokumentus darbuotojas gali pildyti labai gerai ir atsakingai, tačiau juos saugoti gali atsainiai. Ir atvirkščiai, dokumentus galima atsakingai saugoti, bet neteisingai ir aplaidžiai pildyti. Vienos iš šių funkcijų netinkamas vykdymas savaime nedaro tiesioginės įtakos kitos funkcijos vykdymo kokybei, nes joms reikalingos skirtingos asmeninės darbuotojo savybės. Todėl šių skirtingų funkcijų negalima tapatinti tik dėl to, kad jos abi pavestos vienam žmogui. Tai reiškia, kad net ir manydama, jog atsakovė neteisingai parengė ir užpildė E. D. atostogų įsakymą ieškovė neturėjo pagrindo vien dėl to manyti, jog atsakovė dar ir neatsakingai saugoja ar gali saugoti dokumentus. Pažymėtina, kad ir savo 2019-04-26 įspėjime atsakovei dėl pirmojo darbo pareigų pažeidimo ieškovė nurodė, jog įspėja, kad už antrą padarytą tokį patį darbo pareigų pažeidimą, t. y. už aplaidų jos kompetencijai pavestų personalo dokumentų pildymą ir neteisingos bei su atsakingais ligoninės asmenimis nesuderintos informacijos juose registravimą per dvylikos mėnesių laikotarpį, ji gali būti atleista iš darbo remiantis LR darbo kodekso 58 straipsnio nuostatomis. Akivaizdu, kad pati ieškovė labai aiškiai įspėjo atsakovę apie galimą atleidimą tik už galimą pakartotinį aplaidų jos kompetencijai pavestų personalo dokumentų pildymą ir neteisingos informacijos juose registravimą, bet ne už galimą dokumentų neišsaugojimą. Tai reiškia, kad įspėjimo metu pati ieškovė nelaikė, kad tai yra tokie patys darbo pareigų pažeidimai, kaip teigia dabar. Tik po antrojo darbo pareigų pažeidimo nustatymo ieškovė be pagrįstų argumentų šiuos skirtingus darbo pareigų pažeidimus sutapatino.

Kadangi ieškovė buvo įspėjusi atsakovę, jog ji gali būti atleista tik už antrą aplaidų jos kompetencijai pavestų personalo dokumentų pildymą ir neteisingos informacijos juose registravimą, ji negalėjo atsakovės atleisti už kitokį darbo pareigų pažeidimą - dokumentų neišsaugojimą, nes atsakovė nebuvo įspėta apie tokią galimybę. Šiuo atveju darbo pareigų pažeidimo tapatumo klausimui svarbus minėtas kasacinio teismo išaiškinimas dėl darbdavio įspėjimo tikslo – drausminti darbuotoją, informuoti jį, kad darbdavys neketina taikstytis su pasikartojančiais pažeidimais, taip pa išaiškinimas dėl darbuotojo skatinimo tokiu įspėjimu - įvertinti savo veiksmus bei juos atitinkamai koreguoti. Akivaizdu, kad po pirmojo ieškovės nurodyto atsakovei jos darbo pareigų pažeidimo ieškovė turėjo tikslą užkirsti kelią galimiems neteisingo dokumentų rengimo ir pildymo atvejams ateityje, kas tiesiogiai nurodyta 2019-04-26 įspėjime, nes neturėjo pagrindo manyti, kad atsakovė ateityje dar ir praras dokumentus. Jokių panašių incidentų dėl dokumentų neišsaugojimo ieškovei su atsakove anksčiau nebuvo kilę, todėl ir nebuvo pagrindo manyti, kad tai gali nutikti. Atitinkamai atsakovė po įspėjimo turėjo pakoreguoti savo darbą dokumentų rengimo srityje, kad dėl jų rengimo nekiltų jokių nesusipratimų su darbdaviu ateityje, tačiau neturėjo pagrindo manyti, kad darbdavys yra nepatenkintas ir jos darbu saugant dokumentus ir nurodė pasitaisyti jai dar ir kitoje jos darbo srityje – dokumentų saugojime.

Visos nurodytos aplinkybės dėl atsakovės įspėjimo apie galimą jos atleidimą, jeigu ji padarytų antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą, patvirtina, kad abu ieškovės nurodomi darbo pareigų pažeidimai, kuriais ji grindė atsakovės atleidimą iš darbo, nėra tokie patys ir nerodo darbuotojo sistemingo tokių pačių klaidų kartojimo toje pačioje savo darbo veiklos srityje, kas ir turi sudaryti DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto atleidimo iš darbo pagrindo esmę. Todėl ieškovė neturėjo teisėto pagrindo atleisti atsakovę iš darbo, net ir laikydama, kad atsakovė padarė du darbo pareigų pažeidimus, nes šie pažeidimai nėra tokie patys, o ieškovė buvo įspėjusi atsakovės, kad ją atleis tik už tokį patį pažeidimą - aplaidų jos kompetencijai pavestų personalo dokumentų pildymą ir neteisingos informacijos juose registravimą, bet ne už dokumentų neišsaugojimą.  

Dėl antrojo darbo pareigų pažeidimo pakartotinumo

 Minėtas darbdavio įspėjimo tikslas ir darbuotojui suteikiama galimybė savo darbą pakoreguoti ir pasitaisyti glaudžiai susiję ir su abiejų darbo pareigų pažeidimo padarymo laiku bei jų eiliškumu. Pažymėtina, kad DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas atleidimo iš darbo pagrindas yra ne du padaryti darbo pareigų pažeidimai per dvylika mėnesių, o antras toks pat darbo pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad darbuotojas atleidžiamas ne už pirmą pažeidimą, ir net ne už pažeidimų visumą, o už antrą darbo pareigų pažeidimą, kuris pasikartojo per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojui nepakeitus savo elgesio po įspėjimo. Pirmas darbo pareigų pažeidimas yra ne pagrindas atleisti darbuotoją, o tik būtina sąlyga antrąjį pažeidimą įvertinti kaip pagrindą atleisti iš darbo. Todėl atleidžiant iš darbo aptariamu pagrindu būtina nustatyti, ar darbuotojas antrąjį darbo pareigų pažeidimą padarė nepraėjus dvylikai mėnesių, t. y. ar jis turėjo galimybę po įspėjimo pasitaisyti dėl to savo elgesio, dėl kurio buvo įspėtas. Pažymėtina, kad pačioje DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintoje normoje tiesiogiai nenurodyta nuo kurio momento ar kurio įvykio turi būti skaičiuojamas dvylikos mėnesių terminas, per kurį turi būti padaromas antrasis darbo pareigų pažeidimas. Įstatymas nepaaiškina, ar antrasis darbo pareigų pažeidimas turi būti padaromas per dvylika mėnesių nuo pirmojo pažeidimo padarymo dienos, ar nuo darbuotojo įspėjimo apie jį dienos. Tačiau šio termino skaičiavimą ir įstatymo taikymą yra išaiškinęs kasacinis teismas, kuris nurodo, kad sisteminis DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 4 dalies nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, jog tam, kad būtų taikomas pirmiau nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, antras darbo pareigų pažeidimas turi būti padarytas per paskutinius dvylika mėnesių nuo darbuotojo įspėjimo. Be to, kasacinis teismas pabrėžia, kad priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti tik per nurodytą laikotarpį padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas, o ne per paskutinius dvylika mėnesių nustatytas pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-248/2019, nutarties 37, 38 punktai).

Nagrinėjamu atveju ieškovė įspėjo atsakovę dėl pirmojo darbo pareigų pažeidimo 2019-04-26, o antrąjį pažeidimą nustatė po keturių dienų - 2019-04-30, kai paprašė dėl jo pasiaiškinti. Tačiau 2019-05-02 priimdama sprendimą atleisti atsakovę iš darbo ieškovė taip ir nenustatė, kada buvo padarytas antrasis pažeidimas, t. y. kada atsakovė prarado dokumentus. Byloje ieškovė taip pat neįrodė, kad antrasis atsakovės darbo pareigų pažeidimas tikrai buvo padarytas po pirmojo. Atsižvelgiant į labai trumpą (vos keturių dienų) laikotarpį po įspėjimo atsakovei įteikimo iki paaiškėjimo, kad ligoninėje nėra E. V. asmens bylos, labiau tikėtina, kad atsakovė dokumentus prarado dar iki įspėjimo už pirmąjį darbo pareigų pažeidimą. Tai reiškia, kad ieškovė neįrodė net tik antrojo nustatyto darbo pareigų pažeidimo tapatumo pirmajam nustatytam, bet ir jų eiliškumo, t. y. neįrodė, kad antrasis darbo pareigų pažeidimas, kuris ir turi būti atleidimo iš darbo pagrindas pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, buvo padarytas po įspėjimo už pirmąjį. Tai reiškia ir tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė nekeičia savo elgesio po įspėjimo už netinkamą dokumentų rengimą ir jos padarytas darbo pareigų pažeidimas prarandant dokumentus yra pakartotinis.  

Dėl pagrindo atleisti atsakovę iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą 

Apibendrinant visų atleidimui iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą būtinų sąlygų egzistavimą ir jų įrodytumą šioje byloje, teismas konstatuoja, kad ieškovė įrodė tik vieną atsakovės padarytą darbo pareigų pažeidimą – E. V. asmens bylos praradimą. Tačiau neįrodžius nei kito darbo pareigų pažeidimo, nei ieškovės nurodtomų pažeidikmų tapatumo, nei jų padarymo eiliškumo, o taip pat ieškovei pažeidus imperatyvią DK 168 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą normą ir negavus VDI sutikimo atleisti darbo tarybos narį, atsakovės atleidimas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu yra neteisėtas. Todėl ieškovės reikalavimas pripažinti A. P. 2013 m. birželio 17 d. darbo sutarties Nr. 819 nutraukimą pagal ieškovės VšĮ „Lazdijų ligoninė“ 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ teisėtu atmestinas.

Dėl darbo ginčo išsprendimo iš esmės

Nors šioje byloje atsakovė nereiškė jokių savarankiškų reikalavimų, nes ją tenkino jai palankus darbo ginčų komisijos sprendimas, o į teismą su ieškiniu kreipėsi tik ieškovė, tačiau kaip minėta, pagal kasacinio teismo išaiškinimą bylos nagrinėjimo teisme dalykas yra ne tik teisme pareikštas ieškinys, bet ir darbo ginčų komisijoje ginčą inicijavusio asmens prašymas bei jo išsprendimas darbo ginčų komisijoje. Todėl atmesdamas ieškovės ieškinio reikalavimą teismas turi pasisakyti ir dėl darbo ginčų komisijoje ginčą inicijavusios atsakovės reikalavimų išsprendimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs reikalavimus teismo sprendimo surašymui analogišku atveju ir nurodęs, kad jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas buvo išspręstas iš esmės ir prašymas tenkintas <...>, priėmimo kita ginčo šalis, nesutikdama su nurodytu sprendimu <...> per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl to paties darbo ginčo išnagrinėjimo <...>, pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad teisi yra prašymą darbo ginčų komisijai padavusi šalis <...>, išspręsdamas ginčą iš esmės sprendimo rezoliucinėje dalyje turi išdėstyti ne tik išvadą atmesti ieškinį, bet ir teisiosios darbo ginčo šalies patenkinto reikalavimo turinį. Kasacinis teismas nurodo, kad to nepadarius susidarytų netoleruotina situacija, jog individualus darbo ginčas dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi įstatymų nustatyta tvarka, liktų iki galo neišspręstas ir ateityje būtų poreikis papildomai įsikišti kompetentingiems organams, nes neegzistuotų joks priverstinai vykdytinas darbo ginčus nagrinėjančių organų sprendimas, nustatantis šalių materialiąsias teises ir pareigas <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019). 

Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažįsta, jog atsakovė iš darbo atleista neteisėtai ir ieškovės ieškinį pripažinti atleidimą iš darbo teisėtu atmeta, o teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, atsakovei palankus darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis), atsakovės atleidimas iš darbo šiuo teismo sprendimu pripažintinas neteisėtu. Tuo tarpu darbo ginčų komisijai atsakovės pareikšti reikalavimai neteisėtais pripažinti atskirai 2019-04-26 įspėjimą ir 2019-05-02 ieškovės konstatuotą antrąjį darbo pareigų pažeidimą netenkintini kaip pertekliniai ir nepagrįsti. DK 58 straipsnio 4 dalyje numatytas įspėjimas po pirmojo darbo pareigų pažeidimo nėra drausminė nuobauda, o yra tik prevencinio pobūdžio ir savaime nesukelia jokių pasekmių darbuotojui, todėl toks įspėjimas net nėra laikytinas nagrinėtinu teisme kol darbuotojas neatleistas. Šis įspėjimas pasekmes sukelia tik darbdaviui pasinaudojus galimybe atleisti darbuotoją už antrą padarytą tokį pat pažeidimą. Todėl kai pats atleidimas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu pripažįstamas neteisėtu, atskiras įspėjimo pripažinimas neteisėtu ar antrojo darbo pareigų pažeidimo konstatavimo pripažinimas neteisėtu nesukuria jokių kitų savarankiškų teisinių pasekmių. Be to, teismas šiuo atveju nustatė, kad antrąjį darbo pareigų pažeidimą atsakovė padarė, nors tai ir nesudaro pagrindo atleisti ją iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.          

Teismas taip pat nusprendžia taikyti kitą nei darbo ginčų komisijoje prašė atsakovė jos teisių gynimo būdą ir negrąžinti jos į darbą, nes ieškovė prašo net ir tuo atveju, jeigu teismas atsakovės atleidimą iš darbo pripažintų neteisėtu, negrąžinti atsakovės į darbą ligoninėje remiantis DK 218 straipsnio 4 dalimi (t. 3, b. l. 131-132). Ieškovės atstovas paaiškino, kad atsakovės požiūris ir bet kokios kaltės neigimas rodo, kad ji nelinkusi keistis ir būti lojali darbdaviui, todėl atsakovė yra praradusi darbdavio pasitikėjimą ir darbdavys negalėtų toliau dirbti su ja.  

Teismų praktikoje laikoma, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos trys alternatyvios sąlygos, kurias nustatęs darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas (taip pat ir teismas) priima sprendimą negrąžinti darbuotojo į darbą: 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; arba 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys. Laikoma, kad teismas pagrindinio pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas – negali taikyti nustatęs bent vieną iš šių alternatyvių sąlygų, o darbdavio prašymas negrąžinti darbuotojo į pareigas yra pakankamas pagrindas, kad teismas priimtų sprendimą negrąžinti darbuotojo į darbą ir taikytų DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alternatyvų  jo teisių gynimo būdą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019).

Kadangi darbdavys šiuo atveju prašo negrąžinti atsakovės į darbą ir tai yra pakankamas pagrindas taikyti ne pagrindinį atsakovės pažeistų teisių atkūrimo būdą – grąžinimą į darbą, o DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alternatyvų jos teisių gynimo būdą, tai ieškovės prašymo teismas neturi pagrindo atmesti. Be to, akivaizdu, kad atsakovė negali būti grąžinta į darbą, kadangi negalėtų pilnavertiškai dirbti ir saugiai jaustis, nes darbdavys nurodo ja nepasitikintis ir abejojantis jos lojalumu bei negalintis su ja dirbti. Esant tokiam darbuotojo ir darbdavio santykiui ir darbdavio požiūriui į darbuotoją normalus ir efektyvus darbuotojo darbas bei jo saugumas nėra įmanomas.

DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu darbo ginčą nagrinėjantis organas darbuotojo negrąžina į darbą, bet priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

Nei inicijuodama ginčą darbo ginčų komisijoje, nei nagrinėjant bylą teisme atsakovė neprašė priteisti turtinę ar neturinę žalą ir neįrodinėjo, kad ją patyrė, o žala teismų praktikoje priteisiama tik šalies reikalavimu. Tuo tarpu DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija yra sankcija darbdaviui už neteisėtą darbuotojo atleidimą, todėl ji priteistina atsakovei kartu su vidutiniu darbo užmokesčiu už priverstinės pravaikštos laiką.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės išspręsdamas individualų ginčą dėl teisės ir pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteisdamas darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi apskaičiuoti ir rezoliucinėje dalyje nurodyti: 1) priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą, apskaičiuotą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai; 2) priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, darbuotojo savaitės darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę), o konkrečią darbuotojui išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo, sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese. Kasacinis teismas nurodo, kad priteistina suma apskaičiuojama remiantis tuo, koks yra darbuotojo vidutinis darbo dienos užmokestis ir koks yra priverstinės pravaikštos laikotarpis nuo jo atleidimo iš darbo dienos iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019). 

Nagrinėjamu atveju darbo ginčų komisijai pateiktais duomenimis ir jos priimtu sprendimu, kurio atsakovė neginčijo, nustatyta, kad atsakovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis buvo 1 230 Eur, o vienos darbo dienos - 58,57 Eur (t. 2, b. l. 38, 98-104). Nuo atsakovės atleidimo iš darbo 2019-05-02 iki teismo sprendimo priėmimo dienos 2019-11-04 praėjo 129 darbo dienos, atsakovė dirbo pilnu etatu penkių darbo dienų per savaitę darbo režimu, todėl jai iš ieškovės priteistinas 7 555,53 Eur (58,57 Eur x 129 darbo dienos) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2019-05-02 iki teismo sprendimo priėmimo 2019-11-04, taip pat priteistina po 58,57 Eur už kiekvieną darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Kadangi darbo ginčų komisijos sprendimo skubiai vykdytiną dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išieškojimo, neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, t. y. 1 203 Eur, ieškovė jau yra įvykdžiusi (t. 3, b. l. 141), tai teismo sprendimu priteistina 7 555,53 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką suma mažintina atitinkamai iki 6 325,53 Eur (7 555,53 Eur – 1 230 Eur).

Atsakovės darbo sutartis buvo sudaryta 2013-06-17, o nutraukta 2019-05-02, todėl darbo santykiai truko 5 metus 10 mėnesių 15 dienų. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, kompensacija už 4 darbo metus sudaro 2 vidutinius mėnesio darbo užmokesčius, t. y. 2 460 Eur (1 230 Eur/mėn. x 2). Tuo tarpu už likusį 1 metų 10 mėnesių 15 dienų darbo laikotarpį, pagal teismų praktiką priteistinas vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, proporcingai sumažintinas darbo santykių trukmei (Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1300-773/2019). Šiuo atveju kompensacija už nepilnus du metus sudaro 538,13 Eur (1 230 Eur/mėn. x (10,5 mėn. / 24 mėn.)). Viso atsakovei už 5 metų 10 mėnesių 15 dienų darbo santykių trukmės laikotarpį priteistina 2 998, 13 Eur (2 460 Eur  + 538,13 Eur) kompensacija.

Remiantis teismų praktika atsakovei priteistinos vidutinio darbo užmokesčio sumos nurodytinos neatskaičius mokesčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019).

DK 218 straipsnio 6 dalis numato, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Kasacinis teismas nurodo, kad šioje teisės normoje įtvirtintas darbo sutarties pasibaigimo teisinis pagrindas ir įsakmiai nurodytas darbo sutarties šiuo pagrindu pasibaigimo (nutraukimo) momentas – darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimo įsiteisėjimo diena, todėl ją taikydamas konkrečioje byloje darbo ginčą nagrinėjantis organas, taigi ir teismas, savo priimame sprendime turi nurodyti, kad darbo sutartis laikoma nutraukta tuo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019). 

Atsižvelgiant į šį kasacinio teismo išaiškinimą, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytina, kad atsakovės darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Įstatymas numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kadangi ieškinys atmetamas, tai ieškovė neturi teisės gauti savo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovės, kurios naudai priimtas sprendimas, o pastaroji turi teisę savo patirtas bylinėjimosi išlaidas prisiteisti iš ieškovės.

Atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro: 100 Eur už advokatės padėjėjos teisines paslaugas susipažįstant su byla; 650 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir 250 Eur už atstovavimą teisme, kurias patvirtina advokato padėjėjos išrašyta sąskaita už teisines paslaugas ir banko mokėjimo nurodymas dėl šios sąskaitos apmokėjimo (t. 3, b. l. 137-140). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovė surašė du atsiliepimus (į ieškinį ir į patikslintą ieškinį), rengėsi bylos nagrinėjimui parengiamajame ir teismo posėdžiuose bei atstovavo atsakovę šiuose teismo posėdžiuose, pripažintina, kad 1 000 Eur dydžio atsakovės sumokėtas honoraras advokato padėjėjai už suteiktas teisines paslaugas neviršija 2004-04-02 teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.2. ir 8.19. punktuose numatyto galimo priteisti maksimalaus dydžio, nes yra žymiai mažesnis nei būtų galima priteisti maksimalų leistiną dydį už tokios apimties teisinių paslaugų suteikimą. Todėl atsakovės bylinėjimosi išlaidos advokato padėjėjos pagalbai apmokėti yra visiškai adekvačios ir priteistinos iš ieškovės.

Valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje nėra, nes procesiniai dokumentai buvo siųsti elektroninėmis ryšių priemonėmis.

Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 268, 270 straipsniais, 

n u s p r e n d ž i a :

Atmesti ieškovės Viešosios įstaigos „Lazdijų ligoninė“ ieškinį atsakovei A. P. dėl atsakovės atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu.

Pripažinti atsakovės A. P. atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą neteisėtu.

Laikyti darbo sutartį tarp A. P. ir Viešosios įstaigos „Lazdijų ligoninė“ nutraukta Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti atsakovei A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Viešosios įstaigos „Lazdijų ligoninė“ (kodas 165220415) 6 325,53 Eur (šešis tūkstančius tris šimtus dvidešimt penkis eurus 53 ct), neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2019 m. gegužės 2 d., iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2019 m. lapkričio 4 d., ir po 58,57 Eur (penkiasdešimt aštuonis eurus 57 ct), neatskaičius mokesčių, už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.

Priteisti atsakovei A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Viešosios įstaigos „Lazdijų ligoninė“ (kodas 165220415) 2 998,13 Eur (du tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 13 ct), neatskaičius mokesčių, kompensacijos už neteisėtą atleidimą iš darbo.

Priteisti atsakovei A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Viešosios įstaigos „Lazdijų ligoninė“ (kodas 165220415) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų.  

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.

Teisėjas                                                                                                                 Ramūnas Šarka