Administracinė byla Nr. A-1091-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00085-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–7), prašydamas panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK, atsakovas) 2016 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 16-IL-85-00008-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu buvo nuspręsta panaikinti jam išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000018 bei įpareigoti pareiškėją per 1 mėnesį pateikti siūlymą dėl jo vardu įregistruotų ginklų realizavimo per įmonę, turinčią teisę prekiauti tos rūšies ginklais. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas susitaikius su nukentėjusiąja. Pareiškėjas pažymėjo, kad nesutinka su priimtu Sprendimu, kadangi ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, nes savo sugyventinės atžvilgiu nesmurtavo. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad su sugyventine susitaikė jai pasiūlius, jai atleido, abu vienas kito atsiprašė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis nepriklauso kategorijai asmenų, kurie pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 2 dalį nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis. Pareiškėjo teigimu, jo atžvilgiu nėra jokio teismo nuosprendžio ar sprendimo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atitinkamais pagrindais, todėl ginčijamame Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad jis kelia grėsmę aplinkai. Taigi, leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, pareiškėjo manymu, panaikintas be pagrindo.

Atsakovas Tauragės AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tauragės AVPK nurodė, jog pagal surinktą medžiagą apie pareiškėją buvo nustatyta, kad pareiškėjo įvykdyta nusikalstama veika yra smurtinio pobūdžio, t. y. įvykdytas smurtas artimoje aplinkoje. Atsakovo teigimu, surinkti duomenys buvo pakankami išvadai, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei bei sveikatai. Šiame kontekste atsakovas akcentavo, jog, nors pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jis įvykdė nusikalstamą veiką, o tai neigiamai charakterizuoja jo asmenybę ir gali būti laikoma pakankamu pagrindu apriboti pareiškėjo teisę laikyti (nešiotis) ginklus. Be to, Tauragės AVPK pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies 6 punktas numato, jog valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi prevencijos priemonių ir neišduoda leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikina turimus leidimus. Atitinkamai ginčijamas Sprendimas, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklus, apribojo teisę jam, praradusiam nepriekaištingą reputaciją, ateityje laikyti (nešiotis) ginklą, taip išvengiant galimybės naudoti ginklą kaip didesnio pavojaus šaltinį.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 48–52) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad iš Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (toliau – ir Prokuratūra) 2015 m. gruodžio 17 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-1-42482-15 kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius matyti, jog (duomenys neskelbtini) A. S. (pareiškėjas) konflikto metu automobilyje trenkė ne mažiau kaip 3 kartus į veido sritį nukentėjusiajai savo sugyventinei I. D., tokiais veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą. I. D. nustatytas galvos sumušimas su poodine kraujosruva dešinio smilkinio srityje, hematoma dešinėje akyje; I. D. sveikata sutrikdyta ne ilgiau kaip 10 dienų laikotarpiui, jos sužalojimas atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. A. S. buvo kaltinimas šiais veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui). Be to, teismas pažymėjo, kad iš 2015 m. lapkričio 3 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, jog A. S. savo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos pripažino iš dalies ir paaiškino, kad I. D. nemušė, tarp jų buvo žodinis konfliktas, o iš 2015 m. gruodžio 8 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad jis savo kaltę pilnai pripažino. Minėtame Prokuratūros nutarime taip pat nurodyta, kad apklausiamas įtariamuoju A. S. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas. Tačiau 2015 m. gruodžio 16 d. nukentėjusioji I. D. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad dėl fizinio skausmo sukėlimo A. S. atsiprašė, atlygino padarytą žalą, jie susitaikė, ir prašė ikiteisminį tyrimą nutraukti. Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog pareiškėjas Prokuratūros 2015 m. gruodžio 17 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius įstatymo nustatyta tvarka neginčijo, šis Prokuratūros nutarimas yra įsiteisėjęs ir juo nustatytos aplinkybės yra laikomos įrodytomis. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas pareiškėjo ir liudytojos I. D. teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kad A. S. jų konflikto metu 2015 m. liepos 27 d. nesudavė smūgių, vertino kaip siekį, jog būtų panaikintas skundžiamas Sprendimas. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklą jam reikalingas darbui, nes jis dirba saugos tarnyboje, teismas vertino kaip nereikšmingą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Tauragės AVPK, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, taip pat Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu. Atitinkamai Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, jog B, C kategorijų ginklų, šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tuo tarpu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnis numato leidimų nešiotis ir leidimų laikyti ginklus, šaudmenis panaikinimo tvarką. Remiantis šio straipsnio 1 dalies 10 punktu, leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus. Teismas akcentavo, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Taigi, teismas sprendė, kad šioje byloje svarbu yra nustatyti, ar atsakovas turėjo duomenų, jog pareiškėjas kelia grėsmę, ir remiantis jais priėmė sprendimą, t. y. neveikė ultra vires. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad minėtu Prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-1-42482-15 nustatyta ir įrodyta, jog pareiškėjas A. S. padarė smurtinio pobūdžio veiką, tačiau jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui) kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Teismas pabrėžė, kad minėtas įsiteisėjęs Prokuratūros nutarimas yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas, darydamas smurtinio pobūdžio veikas, kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Teismas taip pat akcentavo, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyta, jog valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi prevencijos priemonių ir neišduoda leidimo laikyti (nešioti) ginklą arba panaikina turimus leidimus. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įvertinus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas (pvz., 17, 18, 30 straipsniai), asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Tuo tarpu pareiškėjas padarė smurtinio pobūdžio veiką, o tokie jo veiksmai kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, visuomenės saugumui, pažeidžia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo jo elgesio grėsmę.

Apibendrindamas, teismas padarė išvadą, kad visuma faktinių aplinkybių (kurios nustatytos skundžiamame Sprendime ir kurias patvirtina byloje surinkti įrodymai) įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui, t. y. patenka į Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Prokuratūros 2015 m. gruodžio 17 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-1-42482-15 buvo pakankamas teisėtam Sprendimui priimti, o atsakovas tinkamai motyvavo skundžiamą Sprendimą panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą, nėra prielaidų teigti, jog skundžiamu Sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės. Be to, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjo kaltės neigimą dėl smurtinio pobūdžio veikos padarymo, kai jo kaltė įrodyta ikiteisminio tyrimo metu, vertinti kaip nepriekaištingą reputaciją. Teismas akcentavo, kad tiek pareiškėjo nurodytos aplinkybės, tiek liudytojos I. D. parodymai teisme negali būti pagrindu panaikinti skundžiamą atsakovo Sprendimą ir leisti pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklus. Taigi, vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad Tauragės AVPK, įvertinęs duomenis apie pareiškėjo padarytą smurtinio pobūdžio veiką, pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Išanalizavęs skundžiamą atsakovo Sprendimą teisėtumo aspektu, teismas taip pat pripažino, jog jis priimtas atsakovo kompetencijos ribose, pagrįstas teisės aktų normomis, jo priėmimo metu nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, minėto akto forma atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

III.

Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56–59), prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą bei panaikinti Tauragės AVPK 2016 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 16-IL-85-00008-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, kadangi teismas neįsigilino į pateiktą skundą, neišsamiai įvertino pateiktus įrodymus ir argumentus, netinkamai įvertino liudytojos parodymus bei padarė netinkamas išvadas, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo peržiūrėti visą bylą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, jog nėra pavojingas, darbe charakterizuojamas teigiamai, o darbinėms funkcijoms atlikti jam yra reikalinga teisė laikyti (nešiotis) ginklus.

Atsakovas Tauragės AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 62–63) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Tauragės AVPK 2016 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 16-IL-85-00008-e, kuriuo, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu bei Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000018 ir įpareigoti pareiškėją per 1 mėnesį pateikti siūlymą dėl jo vardu įregistruotų ginklų realizavimo per įmonę, turinčią teisę prekiauti tos rūšies ginklais, teisėtumo ir pagrįstumo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis numato, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs, kaip apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pabrėžtina, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus). Atitinkamai, pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą, leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus. Taigi, atsakovo veiksmai priimant ginčijamą Sprendimą yra numatyti įstatymu. Pažymėtina, jog šių įstatymo nuostatų taikymas neatsiejamas nuo nurodyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyto jo tikslo, o minėtose teisės normose nurodytos aplinkybės nustatytinos vertinant įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Šiame kontekste kartu atkreiptinas dėmesys, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtinta, jog valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi šių prevencijos priemonių: neišduoda leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikina turimus leidimus.

Kaip minėta, pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, vienas šio įstatymo tikslų – užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Atitinkamai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Tuo tarpu Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimus). Taigi, iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų seka, kad visuomenės ir valstybės saugumas yra konstitucinė vertybė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje esantys pareiškėjo asmenybę charakterizuojantys duomenys neabejotinai rodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Todėl atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino įstatymų reikalavimus. Šiame kontekste papildomai pabrėžtina, jog pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad jis savo sugyventinės atžvilgiu nesmurtavo ir ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, paneigia ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-42482-15 metu nustatytos aplinkybės, be kita ko, paties pareiškėjo prisipažinimas 2015 m. gruodžio 8 d. įtariamojo apklausos metu. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, neišsamiai įvertino pateiktus įrodymus ir argumentus, netinkamai įvertino liudytojos parodymus bei padarė netinkamas išvadas, yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius motyvus dėl visų esminių, bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog ginčijamame teismo sprendime išsamiai, objektyviai, visapusiškai ir nešališkai buvo išnagrinėtos bei įvertintos ir detaliai aptartos faktinės bylos aplinkybės, kurios, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju atsakovas skundžiamu Sprendimu pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą, todėl nagrinėjamu atveju ginčijamo atsakovo Sprendimo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pareiškėjui pagrįstumas turi būti vertinamas nepriklausomai nuo asmens (pareiškėjo) kaltės ir pasekmių vertinimo ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu, sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2833/2012). Tačiau pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės šiuo konkrečiu atveju ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nepaneigia bei nesudaro pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo. Pabrėžtina, kad apelianto interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų. Taigi, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jis darbe charakterizuojamas teigiamai, o darbinėms funkcijoms atlikti jam yra reikalinga teisė laikyti (nešiotis) ginklus, nesudaro pagrindo tenkinti jo reikalavimus. Atitinkamai byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė