Baudžiamoji byla Nr. 2K-399/2011
Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00702-2007-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1.; 1.2.4.2.5.; 2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir nuteistas dviejų metų laisvės atėmimo bausme.
Iš A. P. priteista 3727 Lt Valstybinei ligonių kasai T. N. ir A. N. gydymo išlaidoms atlyginti, o ieškinio dalis dėl S. N. gydymo išlaidų išieškojimo atmesta. Taip pat priteista 5000 Lt A. N. neturtinei žalai atlyginti ir 300 Lt S. N. turtinei žalai atlyginti. A. N. ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, T. N. ieškinys dėl 5000 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, o S. N. ieškinys dėl 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 18 d. nutartis, kuria A. P. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
A. P. nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo du žmones. Jis 2007 m. gruodžio 30 d., apie 23 val., Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini) namo antrojo aukšto bendro naudojimo koridoriuje, tarpusavio konflikto metu vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajai A. N. į nugarą ir padarė jai sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą. Tada S. N. iš A. P. mėgino atimti peilį ir juo nesunkiai susižalojo dešinę plaštaką (dėl S. N. nesunkaus sveikatos sutrikdymo A. P. kaltinamas nebuvo pareikštas), o A. P. peiliu vieną kartą dūrė nukentėjusiajam T. N. į krūtinę ir padarė jam sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir, pritaikius BK 28 straipsnį, bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismų padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, o nuteistojo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes jis veikė būtinosios ginties situacijoje. Bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktą sukėlė neblaivių ir agresyviai nusiteikusių asmenų grupė, kuri persekiojo A. P., o šiam pasislėpus gyvenamojoje patalpoje - veržėsi į vidų, išlaužė duris, šaudė iš pistoleto. Tokie nukentėjusiųjų veiksmai buvo akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio nuteistasis A. P. turėjo pakankamą pagrindą gintis. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad nuteistojo gyvenamosios patalpos duris išlaužė konfliktą sukėlę asmenys, tačiau šios aplinkybės nevertino viso įvykio kontekste ir nelygino su konflikte nedalyvavusių liudytojų parodymais. Darydamas išvadą dėl konflikto atsinaujinimo po kelių minučių ties laiptine, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne bylos duomenų analize, o vien konfliktą sukėlusių asmenų pozicija, pateikta ikiteisminio tyrimo eigoje, kuri esminiai skyrėsi nuo tų pačių asmenų pirminių parodymų iš karto po įvykio. Tai vertintina kaip BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimai, sukliudę teismams priimti byloje teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
Apklausiamas liudytoju sekančią dieną po įvykio, nukentėjusysis T. N. aiškino: „Jis, kiek atsimenu, nubėgo į antrą aukštą namo, mes nuėjome...ir sakėme, kad išeitų pasikalbėti. Jis išėjo ir prasidėjo grumtynės. Tuo metu į laiptinę užėjo S. mama ir taip pat įsikišo j konfliktą. Kiek supratau, minėtas jaunuolis peiliu ją sužalojo į nugarą...". S. N., apklausiamas liudytoju 2007 m. gruodžio 31 d., aiškino: „ Tada T. N. pasiliko su D. ir konfliktavo su nepažįstamu jaunuoliu, o aš nuėjau pasitikti mamos ...ir tada aš su mama užlipome... antro aukšto koridorių...pamačiau, kad toliau konfliktuoja...Po to pamačiau, kad tas nepažįstamas jaunuolis iš už nugaros išsitraukė peilį, tada mama puolė tarp T. ir nepažįstamo jaunuolio bei jaunuolis dūrė mano mamai. Aš tada pamačiau, kad mano mama išsitraukė savo dujinį šautuvą ir šovė į nepažįstamą jaunuolį bei jaunuolis užsidengė veidą...". Tokios pat pozicijos šis liudytojas laikėsi ir papildomai apklausiamas liudytoju 2008 m. kovo 26 d. Analogiškai savo žinojimo ribose konfliktą apibūdino ir jame nedalyvavę liudytojai M. D., S. L., V. B. ir kiti.
Vėliau T. N. ir kiti konfliktą sukėlę asmenys pakeitė parodymus, aiškindami, kad konfliktas atsinaujino koridoriuje ties laiptine, nuteistajam laukiant. Šių asmenų parodymų pakeitimas ir sudarė pagrindą nuteistajam A. P. pareikšti kaltinimą. Nei vienas iš konfliktą sukėlusių asmenų teismui negalėjo paaiškinti kodėl pakeitė parodymus. Bylą nagrinėję teismai turėjo BPK nustatyta tvarka išsiaiškinti minėtų asmenų parodymų keitimo priežastis, tačiau to nepadarė. T. N. apeliacinės instancijos teisme apklaustas nebuvo. Teismai nepašalino prieštaravimų tarp T. N. ikiteisminio tyrimo metu pakeistų parodymų ir S. N. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu dėl konfliktą sukėlusių asmenų veiksmų ir konflikto tąsos.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog A. P. be jokios priežasties dūrė peiliu T. N., nes net nenustatyta, kurioje besitęsiančio konflikto stadijoje šis nukentėjusysis patyrė sužalojimą. T. N. paaiškinimai teismui dėl patirto sužalojimo aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad kol jis iš nugaros sugriebė A. P. ir pargriovė ant grindų, T. N. buvo sveikas. Vadinasi, šis nukentėjusysis galėjo susižaloti besigrumdamas su A. P. ant grindų.
Teismų išvada, kad A.N. konflikte buvo pašalinis asmuo taip pat nepagrįsta, nes bylos duomenimis nustatyta, kad ši nukentėjusioji aktyviais veiksmais įsikišo į konfliktą ir net naudojo ginklą (pirminiai jos pačios parodymai ikiteisminio tyrimo metu, S.N. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, T. N. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme). Pirmosios instancijos teisme konfliktą sukėlę asmenys ir vėliau prie jų prisijungusi A. N., aiškino, kad pastebėję tarpduryje stovint A. P., jie visi ėjo aiškintis, o nuteistasis traukėsi. Nuteistojo traukimasis paneigia teismų išvadą, kad jis be jokios priežasties dūrė peiliu nukentėjusiesiems.
Bylos duomenimis nustatyta, kad triukšmas prasidėjo konfliktą sukėlusiems asmenims atsivijus nuteistąjį iki jo gyvenamosios patalpos ir pradėjus spardyti ir laužti duris. Nė vienas iš liudytojų nenurodė, kad buvo ilgesnis laiko tarpas po triukšmo, durų išlaužimo bei jų išėjimo pasižiūrėti kas vyksta. Tuo tarpu pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas įvykio aplinkybes (su kuo sutiko ir apeliacinės instancijos teismas), po triukšmo iki konflikto atsinaujinimo turėjo praeiti gana ženklus laiko tarpas, nes konfliktą sukėlę asmenys po durų išlaužimo turėjo nusileisti į pirmą aukštą, išeiti į lauką, sulaukti grįžtančios A.N. ir vėl pakilti iki antro aukšto. Šios aplinkybės nebuvo tiriamos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teismuose, todėl liko nepaneigtas nuteistojo aiškinimas dėl konflikto pradžios, tąsos ir pabaigos bei jo paties sužalojimo.
Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas visoms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, netyrė apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir formaliais argumentais juos atmetė, todėl iš esmės liko neišnagrinėtas apeliacinis skundas.
Atsižvelgiamas į nurodytas aplinkybes kasatorius daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, A. P. pripažindamas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, šios klaidos neištaisė.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokurorė prašo nuteistojo A. P. gynėjo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad pagal BK 28 straipsnį būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, tačiau byloje nėra duomenų, kad A. P. atžvilgiu egzistavo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis.
Byloje nustatyta, kad įvykio vakarą tarp nuteistojo A. P. ir nukentėjusiųjų T. N., S. N. bei liudytojo D. K. kilo konfliktas laiptinėje. Šie nusekė A. P. iš paskos, daužė jo duris, grasino jam ir šiuos neteisėtus veiksmus nutraukė pasirodžius A. P. tarpduryje su peiliu. Po kelių minučių, atsinaujinus konfliktui kitoje vietoje ties laiptinę su koridoriumi jungiančiomis durimis, kur A. P. su peiliu rankoje laukė nukentėjusiųjų, būtinosios ginties situacijos nebuvo. A. P. su T. N. tiesiog konfliktavo tarpusavyje. Nei T. N., nei kiti nukentėjusieji neturėjo peilio ar kitokio įrankio, o pats A. P. akivaizdžiai demonstravo peilį, jį panaudojo sužalodamas A. N., kuri su A. P. nekonfliktavo, jam negrasino, neatliko jokių smurtinių veiksmų. Po jos sužalojimo S. N. mėginant atimti peilį, A. P. juo įdūrė T. N. Taigi, nukentėjusiesiems sužalojimai padaryti jiems nepradėjus ir nesirengus atlikti jokių kėsinimosi veiksmų. Iš bylos duomenų matyti, kad atimant peilį iš A. P. susižalojo S. N. bei buvo sužalotas pats A. P.
Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad byloje liko nepaneigtas A. P. aiškinimas dėl konflikto pradžios, tąsos ir pabaigos bei jo paties sužalojimo. Teismas ištyrė ir nustatė pavojingo kėsinimosi pradžią ir pabaigą, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumas. Nors tiek nukentėjusiųjų, tiek paties nuteistojo parodymai dėl konflikto atsinaujinimo ties laiptine buvo nenuoseklūs, tačiau teismai aiškinosi jų keitimo priežastis. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti A. N., S. N., T. N. ir pagarsinti jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, taip pat buvo aiškintasi, dėl kokių priežasčių A. P., A. N. ir S. N. liudytojų apklausos protokoluose aiškino, kad niekam jokių pretenzijų neturi ir atsisako rašyti pareiškimus, o praėjus pusmečiui po įvykio jų pozicija pasikeitė. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nenustatė aplinkybių, kurios turėtų įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms. Įvykio aplinkybes šis teismas pripažino įrodytomis, remdamasis ne vien tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir liudytojų A. P., S. L., teismo medicinos ekspertų A. J. K., H. D. apklausomis teisiamajame posėdyje.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo. Visos aplinkybės, reikšmingos BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymui, yra išnagrinėtos. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, patvirtinanti pirmosios instancijos teismo išvadas, pagrįsta įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde nuteistojo A. P. gynėjas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis peiliu sužalojo nukentėjusiuosius atsinaujinus konfliktui ties laiptinę su koridoriumi jungiančiomis durimis, kai jų pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs. Anot kasatoriaus, A. P. veikė būtinosios ginties situacijoje, todėl byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta.
BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus (objektyviai egzistuojantis) ir akivaizdus (pradėtas arba tiesiogiai gresiantis besiginančiojo teisėms) pavojingas kėsinimasis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Teismai, spręsdami dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo, turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes, tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį (kasacinės bylos Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-294/2011).
Įvertinę bylos aplinkybes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad nėra pagrindo A. P. veiką – dviejų asmenų sunkų sveikatos sutrikdymą – vertinti kaip būtinąją gintį, nes po konflikto laiptinėje nukentėjusiųjų T. N., S. N. bei liudytojo D. K. neteisėti veiksmai nutrūko A. P. tarpduryje pasirodžius su peiliu. Konfliktui atsinaujinus po kelių minučių kitoje vietoje (ties laiptinę su koridoriumi jungiančiomis durimis) nukentėjusiųjų pradėtas pavojingas kėsinimasis į A. P. jau buvo pasibaigęs, nei T. N., nei kiti nukentėjusieji neturėjo peilio ar kitokio įrankio, o A. P. akivaizdžiai demonstravo peilį ir juo dūrė A. N., po to - T. N.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą ne tik atsakyti į skunde išdėstytus argumentus, bet ir įvertinti reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų visumą. Išanalizavus bylos medžiagą matyti, kad teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo kelia abejonių, nes ne visi bylos įrodymai yra ištirti ir įvertinti, kai kurių jų esmė nutylėta, taip iškreipiant jų prasmę, neįvertinta įrodymų visuma. Teik pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų motyvai išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija lieka iki galo neatskleista, neaiški ir neatspindi visų reikšmingų bylos aplinkybių.
Nuteistasis A. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme tvirtino, kad buvo užpultas nukentėjusiųjų ir A. N. bei T. N. sužalojo verždamasis pro juos iš mažojo koridoriuko į bendrą antrojo aukšto koridorių, t. y. ties išlaužtomis durimis. Išvadą, kad konfliktui atsinaujinus nukentėjusiųjų pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs teismai padarė remdamiesi nukentėjusiųjų parodymais, taip pat liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros schema ir kitais bylos duomenimis, kurie, teismų manymu, patvirtina nukentėjusiųjų parodymus.
Vertindamas atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, teismas turi atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-440/2010). Asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Aplinkybės rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių.
Bylos tyrimo eigoje tiek nuteistojo A. P., tiek nukentėjusiųjų T. N., S. N. bei A. N. parodymai buvo nenuoseklūs. Nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo pradžioje teigė, kad nė vienas iš jų durų neišlaužė ir nespardė, kad A. P. abejose rankose turėjo po peilį, vėlesnėse apklausose jau nurodė, kad jie daužė ir spardė duris, ir kad nuo T. N. smūgio durys buvo išlaužtos, pripažino, jog įvykio metu A. P. rankose turėjo tik vieną peilį. Taip pat visų nukentėjusiųjų parodymai skyrėsi dėl A. N. dujiniu pistoletu iššovusio asmens, ir tik teisiamajame posėdyje T. N. pripažino, jog šovė jis, tai patvirtino ir kiti įvykio dalyviai. Tačiau teismai pabrėžtinai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė būtent nukentėjusiųjų parodymams, o nuteistojo A. P. parodymais vadovavosi tik tiek, kiek jie atitinka nukentėjusiųjų parodymus.
Pažymėtina, kad konflikte dalyvavęs S. N. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju tvirtino, kad jis vienas nuėjo pasitikti mamos, kuri turėjo prie laiptinės privažiuoti taksi, o kiti nukentėjusieji liko konfliktuoti su A. P. Grįžęs kartu su A. N. pamatė, kad nukentėjusieji su A. P. toliau konfliktuoja. Šie parodymai atitinka nuteistojo parodymus, kad nukentėjusiųjų pavojingas kėsinimasis nebuvo nutrūkęs. Byloje apklausti liudytojai taip pat nenurodė, kad buvo ilgesnis laiko tarpas po triukšmo, durų išlaužimo bei jų išėjimo pasižiūrėti kas vyksta. Iš byloje esančių teismo posėdžio protokolų matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai aiškinosi S. N. parodymų keitimo priežastis, tačiau šių jo parodymų nevertino visų bylos duomenų kontekste, nesprendė, ar A. P. buvo aiškus kėsinimosi pabaigos momentas.
Teismų išvada, kad atsinaujinus konfliktui A. P. su peiliu rankoje laukė nukentėjusiųjų ir juos sužalojo, kelia abejonių ir tuo aspektu, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistajam buvo žinoma, kad nukentėjusieji, jeigu jie laiptais ir buvo nulipę žemyn, ketino grįžti. Be to, teismų pripažinta įrodyta, kad A. P. siekė išvengti konflikto su nepažįstamų, neblaivių, priekabiaujančių ir akivaizdžią jėgos persvarą turinčių asmenų grupe. Nukentėjusysis T. N., būdamas neblaivus, pirmas užkabino A. P., nuo ko ir prasidėjo konfliktas. A. P. pabėgus ir užsidarius bendros patalpos duris, nukentėjusieji ėjo su juo aiškintis, daužė, spardė ir išlaužė jo duris. Nustatyta, kad durys buvo išlaužtos su stakta, kas rodo didelį nukentėjusiųjų asmenų agresyvumą ir jų kėsinimosi į A. P. pavojingumą. Pažymėtina ir tai, kad byloje esančioje charakterizuojančioje medžiagoje ir kaimynų A. P. apibūdinamas kaip ramus ir nekonfliktiškas, ko negalima pasakyti apie nukentėjusiuosius A. N. ir T. N.
Kita vertus, teismų išvada, kad kai A. P., stovėdamas tarp durų, jungiančių laiptinę su antro aukšto koridoriumi staiga dūrė peiliu nukentėjusiajai A. N. ir T. N., nukentėjusiųjų pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs, taip pat nėra pakankamai motyvuota. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas D. K. nurodė, kad iniciatyva aiškintis su tarpduryje stovinčiu A. P. kilo iš jų pačių, nors jie žinojo, kad pastarasis turi peilį (T. 3, b. l. 16). Šie liudytojo parodymai, taip pat visas įvykio kontekstas (A. P. užpuolimas, durų išlaužimas) sudaro pagrindą svarstyti, ar net ir esant teismų nurodytoms faktinėms aplinkybėms dėl konflikto atsinaujinimo, pavojingas kėsinimasis į A. P. buvo pasibaigęs. Be to, nurodyti D. K. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo T. N. parodymams, kad A. P. stovėdamas su peiliu pats provokavo konfliktą, tačiau teismai šių prieštaravimų nepašalino.
Atmesdamas nuteistojo A. P. versiją, kad jis A. N. ir T. Neverdauską sužalojo verždamasis pro juos iš mažojo koridoriuko į bendrą antrojo aukšto koridorių, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į prieštaravimus tarp A. P. parodymų apie jam padarytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes ir specialisto išvadose nustatytų tokių sužalojimų pobūdį. A. P. tvirtino, jog nukentėjusieji sužalojo jam akį išspirdami duris, tačiau tokius jo parodymus paneigė teismo ekspertas A. J. K. nurodydamas, jog A. P. kairės akies sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant smūgį kietu buku daiktu į akies sritį, o durimis toks sužalojimas negalėjo būti padarytas. Akistatų metu (T. 2, b. l. 15-17, 18-20, 21-23) A. P. nurodė, kad išspyrus duris jos atsitrenkė jam į galvą ir prakirto antakį. Šiuos jo parodymus patvirtino ir liudytojas D. K., kuris nurodė matęs, kad A. P. prakirstas antakis (T. 2, b. l. 20). Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistajam peiliu buvo sužalota koja. Teismai didelį dėmesį skyrė nukentėjusiems padarytų sužalojimų aplinkybėms nustatyti, atmetė atsitiktinio T. N. susižalojimo versiją, tačiau liko nenustatyta kuriame konflikto etape ir kas padarė sužalojimus nuteistajam. A. P. sužalojimų atsiradimo aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl būtinosios ginties situacijos, tačiau jos nėra aptartos nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismo sprendimuose.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įvykio vietos apžiūros protokolu (T. 1 b. l. 10-15), nustatė, kad kraujo dėmių rasta ne tik prie išlaužtų durų, kur gulėjo sužalotas A. P., bet ir netoli durų, jungiančių laiptinę su antro aukšto koridoriumi, kur, pagal liudytojų M. D., J. P. ir kt. parodymus, gulėjo sužalota A. N. Tai, anot teismo, irgi paneigia A. P. versiją, kad jis nukentėjusiuosius sužalojo verždamasis pro juos iš mažojo koridoriuko į bendrą antrojo aukšto koridorių. Pažymėtina, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. N. nurodė, jog po dūrio peiliu jis staigiai paėmė A. N. ant rankų ir nutempė ją šiek tiek toliau ir tik tada paguldė (T. 3, b.l. 240). Iš šių parodymų seka, kad A. N. sužalojimo vieta galėjo būti kita, nei nurodė minėti liudytojai, kurie išbėgo į koridorių tuomet, kai nukentėjusieji jau buvo sužaloti ir tiesiogiai konflikto nematė. Tačiau atlikęs įrodymų tyrimą ir apklausęs minėtą liudytoją apeliacinės instancijos teismas gautų naujų duomenų nevertino ir dėl jų nepasisakė.
Tikrindamas apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turėjo ypač atidžiai patikrinti, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas ištyrė ir atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar įrodymai teisingai įvertinti. Siekiant išsiaiškinti parodymų keitimo priežastis, teismo posėdyje buvo apklausti S. N. ir A. N., taip pat nuteistasis A. P. Atlikęs dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš atsakymų, gautų papildomai apklausus minėtus asmenis, jokių naujų aplinkybių nepaaiškėjo ir nuteistojo apeliacinį skundą atmetė. Pažymėtina, kad sprendimas atmesti apeliacinį skundą gali būti priimtas tik įsitikinus, jog apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu bei teisėtumu ir jie paneigiami byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, tačiau pats pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kilus abejonių dėl įrodymų patikimumo, neišnaudojo visų procesinių galimybių prieštaravimams ir abejonėms pašalinti. Nustatęs, kad yra pagrindas atlikti įrodymų tyrimą, šis teismas neapklausė nei liudytojo D. K., nei nukentėjusiojo T.N., kuris buvo aktyviausias šio konflikto dalyvis, nesiaiškino konflikto eigos aplinkybių, A. P. padarytų sužalojimų mechanizmo. Tik pašalinus minėtus prieštaravimus ir ištyrus visas reikšmingas bylos aplinkybes galima spręsti, ar egzistavo būtinosios ginties situacija, ir jeigu taip, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.
Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, dalies įrodymų, galėjusių
iš esmės paveikti teismo išvadas, iš viso nevertino, kai kurias išvadas išdėstė prieštaringai, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Vytautas Masiokas
Vytautas Greičius