Civilinės bylos: Nr. 2-171/2014

Procesinio sprendimo kategorija 110.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų L. V. A., A. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „THE7“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

                                          I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Instra“, UAB „Elgama – Elektronika“ akcininkas, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams L. V. A., A. P., Z. A. G. ir UAB „THE7“, prašydamas pripažinti negaliojančia ab initio 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 120524, sudarytą tarp UAB „Elgama – Elektronika“ ir UAB „THE7“, ir taikyti restituciją, t.y. iš UAB „THE7“ priteisti UAB „Elgama – Elektronika“ naudai visas sumas, sumokėtas vykdant Paslaugų teikimo sutartį Nr. 120524. Tuo atveju, jeigu teismas atmestų reikalavimą dėl 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 120524 pripažinimo negaliojančia arba paaiškėtų, kad restitucija yra negalima, ieškovas prašė jo naudai iš atsakovų L. V. A., Z. A. G. ir A. P. priteisti 634 200 Lt nuostolių sumą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-3982-232/2013, taikė laikinąsias apsaugos priemones – 634 200 Lt sumai areštavo atsakovams UAB „THE7“, L. V. A., A. P., Z. A. G. priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę; tik nesant (trūkstant) tokio turto, teismas nutarė areštuoti atsakovų pinigines lėšas ir ar turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, neviršijant nurodytos sumos, išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovų L. V. A., A. P., Z. A. G. darbo užmokestis; leido atsakovui UAB „THE7“ iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1634/2013, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi priėmė ieškovo UAB „Instra“ atsisakymą nuo ieškinio atsakovo Z. A. G. atžvilgiu ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė, panaikindamas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi jo atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Ieškovas UAB „Instra“ 2013 m. spalio 29 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančia ab initio 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 120524, sudarytą tarp UAB „Elgama – Elektronika“ ir UAB „THE7“, ir taikyti restituciją, t.y. iš UAB „THE7“ priteisti UAB „Elgama – Elektronika“ naudai visas sumas, sumokėtas vykdant Paslaugų teikimo sutartį Nr. 120524; tuo atveju, jeigu teismas atmestų reikalavimą dėl 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 120524 pripažinimo negaliojančia arba paaiškėtų, kad restitucija yra negalima, ieškovas prašė jo naudai iš atsakovų L. V. A. ir A. P. priteisti 922 261,20 Lt nuostolių sumą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti negaliojančia ab initio 2012 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutartį, sudarytą tarp UAB „Elgama – Elektronika“ ir UAB „THE7“, ir taikyti restituciją, t.y. iš UAB „THE7“ priteisti UAB „Elgama – Elektronika“ naudai visas sumas, sumokėtas vykdant Valdymo paslaugų sutartį kaip atlyginimą už suteiktas paslaugas; tuo atveju, jeigu teismas atmestų reikalavimą dėl 2012 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutarties pripažinimo negaliojančia arba paaiškėtų, kad restitucija yra negalima, ieškovas prašė jo naudai iš atsakovų L. V. A. ir A. P. priteisti 251 111,30 Lt nuostolių sumą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas UAB „Instra“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio sumos vertės atsakovo UAB „THE7“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, akcijas, kitus vertybinius popierius bei kitas turtines teises, priklausančias atsakovui UAB „THE7“ ar esančias pas atsakovą UAB „THE7“ ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai – areštuoti UAB „THE7“ pinigines lėšas ieškinio sumai – 1 173 372,50 Lt; areštuoti ieškinio sumos vertės atsakovų L. V. A. ir A. P. nekilnojamąjį turtą ir kilnojamąjį turtą, akcijas, kitus vertybiniu popierius bei kitas turtines teises, priklausančias šiems atsakovams ar esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenims, o jo nesant ar esant nepakankamai – areštuoti atsakovų L. V. A. ir A. P. pinigines lėšas ieškinio sumai – 1 173 372,50 Lt. Nurodė, jog ieškiniu pareikštų turtinių reikalavimų padidinimas sudaro pagrindą padidinti Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi pritaikyto atsakovams priklausančio turto arešto mastą. Be to, siekiant išvengti ginčų, tikslinga išskirti akcijas kaip turtą, kurį galima areštuoti. 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartimi prašymą tenkino – ieškovo UAB „Instra“ reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – 1 173 372,50 Lt sumai areštavo atsakovams UAB „The7“, L. V. A., A. P. priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, akcijas, kitus vertybinius popierius, uždraudžiant minėtą turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Tik nesant (trūkstant) tokio turto, teismas nutarė areštuoti atsakovų pinigines lėšas ir ar turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, neviršijant nurodytos sumos, išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovų L. V. A., A. P. darbo užmokestis, leidžiant atsakovui UAB „The7“ iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas.

Teismas nurodė, jog patikslintais ieškinio reikalavimais padidinus ieškinio sumą nuo 634 200 Lt iki 1 173 372,50 Lt, dalis šių reikalavimų yra neužtikrinta. Nagrinėjamu atveju pareikšto patikslinto ieškinio suma 1 173 372,50 Lt atsakovams laikytina pakankamai didele ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tai sudaro laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2217/2013, palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį, pažymėjo, kad kiekvienam atsakovų ieškiniu reikalaujama suma, atsižvelgiant į pateiktus duomenis apie jų turimą nuosavybės teise turtą, laikytina didele, duomenų apie turimas pinigines lėšas atsakovai nepateikė, todėl padarė išvadą, kad egzistuoja būtinybė užtikrinti būsimo teismo sprendimo vykdymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovai A. P., L. V. A. ir UAB „THE7“ atskiruoju skundu prašo panaikinti  Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto padidinimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas negalėjo, nepanaikinęs savo 2013 m. balandžio 9 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria areštuotas atsakovų turtas 634 200 Lt sumai, skundžiama nutartimi iš naujo areštuoti atsakovų turtą visai padidintai ieškinio reikalavimų sumai, t.y. 1 173 372 Lt.
2. Teismo nutartis yra neteisėta dėl akivaizdaus ieškovo patikslinto ieškinio nepagrįstumo (CPK 144 str. 1 d.):
1. patikslinto ieškinio reikalavimai, kildinami iš 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutarties ir 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutarties, preliminariai vertinant negali būti tenkinami vien dėl to, kad šie ginčai yra priskirti ne bendrosios kompetencijos, tačiau arbitražo teismui, dėl ko patikslintas ieškinys šių reikalavimų dalyje turi būti paliktas nenagrinėtas (CPK 23 str. 1 d.). 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutarties 8.1 punkte, panašiai kaip ir 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutarties 10.3 punkte (kuris pakeistas 2012 m. rugpjūčio 27 d. Papildomu susitarimu) yra įtvirtinta, jog visi iš sutarties kylantys arba su jos pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu susiję ginčai, nesutarimai ir reikalavimai sprendžiami šalių įgaliotų atstovų derybomis. Šios sutarties 8.2 punkte numatyta, jog nepavykus ginčo, nesutarimo ar reikalavimo išspręsti Sutarties 8.1 punkte nustatyta tvarka, šis ginčas, nesutarimas ar reikalavimas galutinai sprendžiamas Lietuvos arbitražo teisme;
2. Lietuvos arbitražo teisme jau yra nagrinėjama byla pagal 2013 m. liepos 12 d. UAB „Elgama – Elektronika“ ieškinį atsakovui UAB „THE7“ dėl 150 100,50 Lt sumos pagal tą pačią 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutartį priteisimo, t.y. dėl dalies sumos, kurią, patikslinęs ieškinio reikalavimus, ieškovas prašo teismo priteisti ir šioje byloje. Šio arbitražo teismui pareikšto ieškinio pagrindu Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi jau taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo ieškinio sumai (150 100,50 Lt) atsakovui UAB „THE7“ priklausantį turtą;
3. ieškovo patikslintu ieškiniu pareikšti reikalavimai negalėtų būti tenkinami dar ir dėl to, jog tų pačių 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutarties ir 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutarties pagrindu žalos iš atsakovų A. P. ir L. V. A. priteisimo jau yra prašoma kitoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje Nr. 2-4966-781/2013. Todėl ieškovo UAB „Instra“ ieškinys turės būti paliktas nenagrinėtas. Be to, šioje byloje pareikšti reikalavimai yra užtikrinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymu;
4. patikslinto ieškinio reikalavimai, kildinami iš 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutarties, preliminariai vertinant negali būti tenkinami ir dėl to, kad ieškovas akivaizdžiai neįrodė, kuo 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų valdymo sutartis ir 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutartis pažeidė UAB „Elgama – Elektronika“ interesus bei kuo tariama žala bendrovei pasireiškė. Ieškovas nepagrindė, kodėl šių sutarčių kainos neatitiko rinkos kainų ir kokios kainos laikytinos rinkos kainomis;
5. teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų;
6. ieškovo patikslintas ieškinys apskritai negalėjo būti priimtas, kadangi juo ieškovas pakeitė ne tik ieškinio dalyką, bet ir pagrindą, ką draudžia CPK 141 str.

Ieškovas UAB „Instra“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galėjo būti priimta prieš tai nepanaikinus 2013 m. balandžio 9 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal pradinį ieškinį, kadangi skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, jog turto arešto mastas yra didinamas nuo 634 200 Lt iki 1 173 372,50 Lt.
2. Bylos priskirtinumo ne arbitražui, o bendrosios kompetencijos teismui klausimas buvo išspręstas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, siekiant užtikrinti pradiniu ieškiniu pareikštų reikalavimų įvykdymą.
3. Nutartimi padidintas turto areštas nedubliuoja kitose bylose pritaikyto turto arešto. Atsakovo paminėtos bylos nėra identiškos, kad būtų galima teigti, kad jos vyksta tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu: atsakovų paminėtose bylose ieškovas yra UAB „Elgama – Elektronika“; atsakovų daugetas nesutampa su šios bylos atsakovų daugetu; šioje byloje prašoma taikyti restituciją, arbitražo byloje – priteisti sumokėtą depozitą, o civilinėje byloje Nr. 2-4966-781/2013 – atlyginti nuostolius; ieškinių sumos yra skirtingos.
4. Ieškovas įrodė patikslinto ieškinio reikalavimo pagrįstumą.
5. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Padidinus ieškinio sumą, atitinkamai turi padidėti ir turto arešto mastas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo įvykdymą

Ieškovas UAB „Instra“, veikdamas kaip UAB „Elgama – Elektronika“ akcininkas, patikslintu ieškiniu ginčija tarp UAB „Elgama – Elektronika“ ir UAB „THE7“ 2012 m. gegužės 24 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. 120524 ir 2013 m. kovo 21 d. sudarytą Valdymo paslaugų sutartį – prašo šias sutartis pripažinti negaliojančiomis ab initio ir taikyti restituciją. Šią teisę jis įgyvendina, remdamasis CK 1.82 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šiame straipsnyje numatytais pagrindais (juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas) turi teisę pareikšti inter alia juridinio asmens dalyvis (dalyviai), o taip pat CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo.

Apeliantai savo atskirąjį skundą, visų pirma, grindžia sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nebuvimu, įrodinėdami, jog ieškinio reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo patenkinimo, o tuo pačiu ir ieškovui palankaus teismo sprendimo negalimumą lemia šių reikalavimų priskirtinumas arbitražo kompetencijai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje bendrovės naudai pareikštas akcininko ieškinys prieš trečiuosius asmenis. Pareikšdamas ieškinį dėl įmonės, kurios dalyviu jis yra, sandorių pripažinimo negaliojančiais, akcininkas nesiekia apginti tiesiogiai jam priklausančių ir ieškinio reikalavimų pagrindą sudarančių materialiųjų teisių ar teisėtų interesų nuo galimo pažeidimo. Priešingai, jo procesinio veikimo teisinis pagrindas – įstatyme numatyta galimybė įgyvendinti bendrovei, kurios dalyviu jis yra, priklausančias materialiąsias teises, kai pati bendrovė dėl kažkokių priežasčių pati nesiekia jų apginti. Todėl materialiosios teisės prasme tikrąja ginčo šalimi yra pati bendrovė, o akcininkas yra jos interesais veikiantis subjektas, t.y. jis yra ieškovas procesine prasme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo teisinę prigimtį, pripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentus dėl arbitražo teismo jurisdikcijos. Tuo atveju, kai akcininko išvestinis reikalavimas kyla iš sutarties, kurioje yra įtvirtintas arbitražinis susitarimas, remiantis kuriuo kilęs ginčas priskirtinas arbitražo kompetencijai, arbitražo teismas išsaugo savo jurisdikciją kilusio ginčo atžvilgiu, neatsižvelgiant į tai, kad ieškovas (juridinio asmens dalyvis) nėra arbitražinio susitarimo šalis.

Tarptautinio komercinio arbitražo teorijoje išskiriami du principai, kurie yra svarbūs vertinant arbitražinio susitarimo (ar arbitražinės išlygos) galiojimą. Pirma, arbitražinis susitarimas yra atskirtas, autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties (autonomiškumo principas) ir antra, principas, žinomas kaip kompetencijos–kompetencijos doktrina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje įtvirtinta kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos–kompetencijos doktrina). Taigi, kompetencijos–kompetencijos doktrina arbitražo teismui suteikia galimybę spręsti dėl savo kompetencijos, o arbitražinės išlygos autonomiškumas reiškia, kad arbitražo teismui pagal savo kompetenciją nusprendus, kad sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra niekinė, arbitražinė išlyga yra išsaugoma, nes dėl pagrindinės sutarties negaliojimo ji automatiškai nėra pripažįstama negaliojančia, o arbitražo teismas nepraranda jurisdikcijos. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tai taip pat reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 16 straipsnyje, Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad arbitražas visų pirma pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ginčijamus sandorius sudariusios šalys UAB „Elgama – Elektronika“ ir UAB „THE7“ buvo susitarusios ginčus, kilusius iš sutartinių santykių, inter alia ginčus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, iš kurių kildinami ieškinyje pareikšti reikalavimai, nagrinėti arbitraže. Pagal 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 120524  10.3 punktą, pakeistą 2012 m. rugpjūčio 27 d. Papildomo susitarimo prie 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 120524  5 punktu, šalys susitarė, kad kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios sutarties ar susijęs su šia sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžiamas Lietuvos arbitražo teisme pagal Lietuvos arbitražo teismo proceso kodeksą, kurį šalys pripažįsta savo arbitražinio susitarimo sudedamąja dalimi. Remiantis 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutarties 8.1 punktu, visi iš šios sutarties kylantys arba su jos pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu susiję ginčai, nesutarimai ir reikalavimai sprendžiami derybomis, o pagal 8.2 punkte įtvirtintą reglamentavimą, nepavykus ginčo, nesutarimo ar reikalavimo išspręsti Sutarties 8.1 punkte nustatyta tvarka, šis ginčas, nesutarimas ar reikalavimas galutinai sprendžiamas Lietuvos arbitražo teisme pagal Lietuvos arbitražo teismo proceso kodeksą, kurį šalys pripažįsta savo arbitražinio susitarimo sudedamąja dalimi.

Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti. Jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą. Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos atkartojamos CPK nustatytose proceso teisės taisyklėse. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Tuo atveju, kai aplinkybė dėl arbitražinio susitarimo sudarymo paaiškėja iškėlus bylą – teismas, vadovaudamasis CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, ieškinį palieka nenagrinėtą.

Nustačius, kad ieškovo UAB „Instra“ atsakovui UAB „THE7“ pareikšti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo priskirtini arbitražo jurisdikcijai, bei preliminariai įvertinus procesinius teisinius padarinius, taikytinus tais atvejais, kai, esant sudarytam galiojančiam arbitražiniam susitarimui, asmuo dėl savo pažeistų teisių gynybos kreipiasi į teismą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovui palankaus teismo sprendimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo nagrinėjamoje byloje negalimumas sudaro pagrindą pripažinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovo UAB „THE7“ atžvilgiu nepagrįstu bei neatitinkančiu būtinųjų CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų šių ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų.

Vadovaujantis CPK 337 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą nustatęs, kad dėl įstatymuose numatytų procesinių kliūčių civilinė byla negalėjo būti iškelta, panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylos proceso teisėtumo klausimą perduoda spręsti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamu atveju pripažinus, jog civilinė byla pagal ieškovo UAB „Instra“ ieškinio reikalavimus atsakovui UAB „THE7“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo negalėjo būti iškelta (CPK 137 str. 2 d. 6 p.), o iškeltos civilinės bylos procesas turėtų būti pabaigtas ieškinį šioje reikalavimų dalyje palikus nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 9 p.), teisėjų kolegija panaikina skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartimi atsakovo UAB „THE7“ atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo įvykdymą

Kitas alternatyvus ieškovo UAB „Instra“ pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas, kuriuo jis įgyvendina įstatyme akcininkui įtvirtintą teisę pareikšti išvestinį ieškinį – tai reikalavimas įmonės valdymo organams (jų nariams) dėl bendrovei padarytos turtinės žalos atlyginimo. Vadovaujantis LR Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktu, akcininkui suteikiama neturtinė teisė kreiptis į teismą su ieškiniu, prašant atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Remiantis šiuo įstatyme įtvirtintu reglamentavimu, ieškovas UAB „Instra“, veikdamas kaip UAB „Elgama – Elektronika“ akcininkas, patikslintu ieškiniu pareiškė reikalavimą solidariems skolininkams – A. P. (buvęs UAB „Elgama – Elektronika“  vadovas) ir L. V. A. (buvęs UAB „Elgama – Elektronika“ valdybos narys) – dėl 1 173 372,50 Lt nuostolių atlyginimo. Šių atsakovų neteisėti veiksmai grindžiami ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje ir CK 2.87 straipsnyje įtvirtintu juridinio asmens valdymo organų narių pareigų pažeidimu, o nuostolių dydis – UAB „Elgama – Elektronika“ tiesioginėmis išlaidomis, turėtomis įvykdžius savo įsipareigojimus pagal 2012 m. gegužės 24 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. 120524 ir 2013 m. kovo 21 d. sudarytą Valdymo paslaugų sutartį dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovui pradiniu ieškiniu pareiškus reikalavimą dėl 634 200 Lt nuostolių atlyginimo, šių reikalavimų įvykdymas nagrinėjamoje byloje buvo užtikrintas atsakovams UAB „THE7“, A. P. ir L. V. A. priklausančio turto areštu (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. ir 2013 m. gegužės 13 d. nutartys). Vilniaus apygardos teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-4966-781/2013 ieškovui UAB „Elgama – Elektronika“ tiesiogiai įgyvendinus savo teisę kreiptis į teismą dėl 822 679 Lt nuostolių atlyginimo CK 2.87 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu, ieškiniu pareiškiant reikalavimus atsakovams A. P. ir L. V. A. dėl jų solidarios civilinės atsakomybės tuo pačiu faktiniu pagrindu, kuriuo remdamasis atsakomybės bendrovės naudai reikalauja ir jos akcininkas UAB „Instra“, šių atsakovų atžvilgiu pritaikytas arešto mastas buvo padidintas 188 479 Lt suma (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis), o laikinosios apsaugos priemonės taikytos taip, kad, nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą, bendra abejose civilinėse bylose pareikštų ieškinio reikalavimų suma būtų ne sudedama, bet didesnė suma apimtų mažesnę. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškovo UAB „Elgama – Elektronika“ tiesiogiai įgyvendinta teisė kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu nagrinėjamu atveju neatima teisės iš šios įmonės akcininko UAB „Instra“ reikalauti nuostolių atlyginimo, pareiškiant išvestinį ieškinį (ABĮ 16 str. 1 d. 5 p.), atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju skiriasi šių ieškovų prašomų priteisti nuostolių apskaičiavimas ir dydis. Tokiu atveju, kaip šis, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atsakovų teisėtų interesų apsauga turėtų būti užtikrinta tinkamai nustačius atsakovams priklausančio turto arešto mastą, kuris neturėtų viršyti didesne ieškinio suma atsakovams pareikštų turtinių reikalavimų dydžio. Be to, pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4966-781/2013 pagal UAB „Elgama – Elektronika“ ieškinį atsakovams A. P. ir L. V. A. dėl nuostolių atlyginimo buvo prijungta prie civilinės bylos Nr. 2-3982-232/2013 pagal UAB „Instra“ ieškinį A. P. ir L. V. A. dėl nuostolių atlyginimo. Todėl sujungus šias civilines bylas į vieną, dėl UAB „Elgama – Elektronika“ turėtų nuostolių atlyginimo bus sprendžiama tiek pagal  UAB „Elgama – Elektronika“ ieškinį (ieškinio suma – 822 679 Lt), tiek pagal UAB „Instra“ išvestinį akcininko ieškinį (patikslinto ieškinio suma – 1 173 372,50 Lt), tačiau reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu tenkinimo atveju ieškinio reikalavimai nebūtų sumuojami, o patenkintų reikalavimų dalis priklausytų nuo to, kurio iš ieškovų nurodytą nuostolių dydžio apskaičiavimo tvarką teismas laikytų pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog sprendžiant laikinųjų  apsaugos priemonių taikymo klausimą po to, kai ieškovas, esant galiojančiam pradiniu ieškiniu pareikštų reikalavimų dydį atitinkančiam atsakovų turto areštui, patikslintu ieškiniu pakeičia ieškinio dalyką ar padidina ieškinio reikalavimus, yra tikslinga spręsti dėl šio turto arešto masto patikslinimo (padidinimo).

Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentais, jog skundžiama nutartimi buvo siekiama, esant galiojančioms ankstesnėmis teismo nutartimis pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms (bendra areštuoto turto vertė 822 679 Lt), papildomai taikyti 1 173 372,50 Lt vertės atsakovų turto areštą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties rezoliucinės dalies formuluotę ydinga ir sukeliančia apeliantų nurodytas teisines pasekmes. Pažymėtina, jog dėl to, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nebuvo pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai, spręstina vertinant ne tik jos rezoliucinę, bet ir motyvuojamąją dalis, iš kurių turi būti aišku, jog nutarties vykdymo veiksmai, apimantys atsakovams priklausančio turto suradimą ir aprašymą, turėtų būti atliekami dėl atsakovų turto areštu neužtikrintos ieškinio reikalavimų dalies, t.y. tos dalies, kurios neapima ankstesnėmis Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. 2-4966-781/2013 ir Nr. 2-3982-232/2013 priimtomis ir įvykdytomis teismo nutartimis pritaikytas atsakovams priklausančio turto areštas. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje teismo padaryta išvada, jog, atsižvelgiant į patikslintu ieškiniu pareikštus reikalavimus, yra tikslinga padidinti areštuojamo turto arešto mastą nuo 634 200 Lt iki 1 173 372,50 Lt, neatitinka faktinių duomenų dėl atsakovams priklausančio turto areštu iki skundžiamos teismo nutarties priėmimo užtikrintos reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo dalies bei pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus (CPK 145 str. 2 d.). Pažymėtina, jog dar iki patikslinto ieškinio pareiškimo UAB „Elgama - Elektronika“ naudai užtikrintų reikalavimų (pareikštų tiesiogiai pačios įmonės ar jos akcininko) dėl nuostolių atlyginimo priteisimo dalis, kaip minėta anksčiau, sudarė 822 679 Lt. Todėl skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti turto arešto masto padidinimo nuo 822 679 Lt iki 1 173 372,50 Lt pagrįstumo klausimą.

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, būtina įvertinti patikslintu ieškiniu pareikštų reikalavimų tikėtiną pagrįstumą (CPK 144 str. 1 d.). Iš ieškovo UAB „Instra“ patikslinto ieškinio matyti, jog jo prašomų priteisti nuostolių dydis yra grindžiamas tiesioginėmis UAB „Elgama – Elektronika“ išlaidomis, turėtomis atsiskaitant už suteiktas paslaugas su atsakovu UAB „THE7“ pagal jo pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, vykdant 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutartimi Nr. 120524 ir 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (pagal šias sutartis UAB „Elgama – Elektronika“ sumokėtos sumos sudaro atitinkamai 922 261,20 Lt ir 251 111,30 Lt). Teisėjų kolegija pripažįsta, jog toks išvestinis akcininko ieškinys (angl. shareholder derivative action), t.y. bendrovės naudai, įgyvendinant Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą akcininko neturtinę teisę, pareikštas akcininko ieškinys prieš trečiuosius asmenis yra laikytinas teisėtu pažeistų teisių gynybos būdu. Tačiau preliminariai įvertinus atsakovams pareikšto reikalavimo, grindžiamo UAB „Elgama – Elektronika“ nuostoliais, pagrįstumą, abejonių kelia nuostoliais pripažinta šios įmonės išlaidų dalis, sudaranti jos pagal UAB „THE7“ pateiktas PVM sąskaitas - faktūras sumokėtą pridėtinės vertės mokestį (177 592,80 Lt), atsižvelgiant į tai, kad šia suma turėjo būti sumažinta UAB „Elgama – Elektronika“ priskaičiuota į biudžetą mokėtina PVM suma arba gautas sumokėto ir priskaičiuoto PVM skirtumas turėjo būti grąžintas šiai įmonei iš valstybės biudžeto. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, šios ieškovo prašomų priteisti nuostolių dalies įvykdymo užtikrinimui nepagrįstai buvo suteikta apsauga, taikant atsakovams priklausančio turto areštą. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi areštuotino atsakovams A. P. ir L. V. A. priklausančio turto maksimali vertė neturėjo viršyti 995 779,70 Lt sumos (1 173 372,50 Lt – 177 592,80 Lt), kuri atitinka patikslintu ieškiniu pareikštų reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo tikėtinai pagrįstą dydį.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, jog ieškovui teikiama jo ieškiniu pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo apsauga neturėtų būti suteikta 150 100,100 Lt reikalavimų daliai, kurią sudaro UAB „Elgama – Elektronika“ išlaidos, turėtos sumokant UAB „THE7“ už suteiktas paslaugas pagal 2013 m. kovo 21 d. sudarytą Valdymo paslaugų sutartį (PVM sąskaita – faktūra Nr. 000047), kadangi šios sumos grąžinimas ieškovui UAB „Elgama – Elektronika“ yra užtikrintas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartimi atsakovo UAB „THE7“ atžvilgiu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (civilinės bylos Nr. 2-4977-567/2013), siekiant užtikrinti Lietuvos arbitražo teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 1-3/2013 ieškovo UAB „Elgama – Elektronika“ atsakovui UAB „THE7“ pareikštus turtinius reikalavimus. Pažymėtina, jog Lietuvos arbitražo teismas 2013 m. gruodžio 17 d. arbitražo teismo sprendimu atmetė ieškovo UAB „Elgama – Elektronika“ ieškinį atsakovui UAB „THE7“ dėl 150 100,50 Lt ieškovo sumokėtos atsakovui „sutarties įvykdymo garantijos“ pagal 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutartį grąžinimo bei iš dalies patenkino atsakovo UAB „THE7“ priešieškinį ieškovui dėl skolos ir netesybų priteisimo: pripažino 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutartį ieškovo vienašališkai nutraukta nuo 2013 m. birželio 7 d. bei, įskaičius priešpriešinius reikalavimus, priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 27 042,90 Lt skolą bei netesybas. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, jog ieškovas UAB „Elgama – Elektronika“ dėl šio Lietuvos arbitražo teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo panaikinimo kreipėsi su skundu į Lietuvos apeliacinį teismą. Šis skundas buvo priimtas ir jo pagrindu užvesta civilinė byla Nr. 2A-902/2014. Nepaisant to, jog iki šiol yra galiojančios Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartimi atsakovo UAB „THE7“ atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, jų teikiama arbitražo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo apsauga nėra susijusi su nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikštais reikalavimais. Visų pirma, nagrinėjamoje civilinėje byloje turtinis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra pareikštas įmonės valdymo organų nariams – atsakovams A. P. ir L. V. A., o arbitražo teismo byloje – atsakovui UAB „THE7“. Antra, pats UAB „Elgama – Elektronika“ 150 100,50 Lt išlaidų faktas, sumokant „sutarties įvykdymo garantiją“ pagal 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutartį, kuriuo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-3982-232/2013 yra grindžiama dalis šios įmonės nuostolių, yra nepaneigtas tol, kol nėra nuspręsta dėl šias išlaidas atitinkančios pinigų sumos grąžinimo įmonei UAB „Elgama – Elektronika“. Todėl vien tik bylos dėl šią įmonės išlaidų dalį sudarančios pinigų sumos priteisimo nagrinėjimo Lietuvos arbitražo teisme faktas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-3982-232/2013 pareikštų ieškinio reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo priteisimo tikėtino pagrįstumo vertinimui (dalyje dėl 150 100,50 Lt nuostolių, grindžiamų tiesioginėmis UAB „Elgama – Elektronika“ išlaidomis). Be to, Lietuvos arbitražo teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu nusprendė atmesti ieškovo UAB „Elgama – Elektronika“ atsakovui UAB „THE7“ pareikštą reikalavimą dėl 150 100,50 Lt dydžio „sutarties įvykdymo garantijos“ grąžinimo. Pažymėtina, jog LR Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinta arbitražo teismo sprendimo panaikinimo galimybė, kuri nėra tapati arbitražo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimui apeliacine tvarka tiek fakto, tiek materialiosios teisės taikymo aspektu, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju materialiąja prasme kitoks ginčo arbitražo teismo byloje išsprendimas nėra galimas. Tuo atveju, jei Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis LR Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindais,  nutartimi panaikintų Lietuvos arbitražo teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą, ieškovas UAB „Elgama – Elektronika“ įgytų teisę pakartotinai kreiptis į arbitražo teismą su tapačiu ieškiniu. Iki to laiko, kol nėra priimtas arbitražo teismo sprendimas, kuriuo būtų išspręstas iš 2013 m. kovo 21 d. Valdymo paslaugų sutarties kilęs ginčas dėl 150 100,50 Lt „sutarties įvykdymo garantijos“ grąžinimo, nėra pagrindo nevertinti šių įmonės išlaidų kaip galimų jos CK 2.87 straipsnio pagrindu atsiradusių nuostolių. Trečia, ieškovo UAB „Elgama – Elektronika“ reikalavimų atmetimas arbitražo byloje (Lietuvos arbitražo teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. 1-3/2013) sudaro pagrindą daryti išvadą dėl realiai egzistuojančių įstatyme įtvirtintų Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-4977-567/2013) atsakovo UAB „THE7“ atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo prielaidų (CPK 150 str. 2 d.). Šios apeliacinės instancijos teismo išvados sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus dėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikyto atsakovams A. P. ir L. V. A. priklausančio turto arešto toje dalyje, kuria buvo užtikrintas ieškovo UAB „Instra“ ieškinio reikalavimų dalies dėl  150 100,100 Lt nuostolių, grindžiamų UAB „Elgama – Elektronika“ išlaidomis, įvykdymas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, jog grėsmę teismo sprendimo įvykdymui paneigia UAB „Elgama – Elektronika“ direktorių ir vadovybės (tame tarpe valdybos narių) civilinės atsakomybės draudimo faktas, kadangi byloje nėra duomenų, jog draudikas ieškinio tenkinimo atveju iš atsakovų A. P. ir L. V. A. priteistą nuostolių atlyginimą laikytų draudiminiu įvykiu. Iš apeliantų kartu su 2013 m. balandžio 4 d. draudimo liudijimu (polisu) pateiktos Tipinės Lietuvos direktorių ir valdininkų draudimo sutarties 1 skirsnio nuostatos „direktorių vardu draudikai sumokės nuostolių dalį, kurios nepadengs Bendrovė. Draudikai atlygins Bendrovei išlaidas, kurias ši skirs Direktorių nuostoliams padengti“ matyti, jog civilinės atsakomybės draudimo sutartimi suteikta apsauga taikytina UAB „Elgama – Elektronika“ civilinei atsakomybei trečiųjų asmenų atžvilgiu dėl jos vadovo ar valdymo organo narių neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje yra pareikštas išvestinis akcininko reikalavimas, siekiant UAB „Elgama – Elektronika“, kaip bendrovei, padarytos žalos atlyginimo, kuri susidarė dėl buvusio bendrovės vadovo ir valdybos nario pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo ir proporcingumo principų įgyvendinimą bei ieškovo UAB „Instra“ teisėtų interesų apsaugą nagrinėjamu atveju geriausiai užtikrintų atsakovams A. P. ir L. V. A. priklausančio turto arešto masto padidinimas nuo 822 679 Lt iki 995 779,70 Lt. Todėl skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartis keistina, nustatant, jog bendra minėtiems atsakovams priklausančio areštuotino turto vertė turi sudaryti ne daugiau kaip 995 779,70 Lt, o turtas areštuotinas, laikantis skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatytos tvarkos ir eiliškumo. Pažymėtina, jog teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios. Todėl apeliacinės instancijos teismui pripažinus skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl 995 779,70 Lt vertės atsakovams A. P. ir L. V. A. priklausančio turto arešto pagrįsta ir teisėta, ankstesnės teismo nutartys (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1365-232/2014, ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-4966-781/2013) netenka teisinės galios, o jas įvykdžius aprašytas atsakovams A. P. ir L. V. A. priklausantis turtas išlieka areštuotas, atsižvelgiant į tai, jog skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties tikslas nėra ieškovų UAB „Instra“ ir UAB „Elgama – Elektronika“ ieškinio reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo laikinųjų apsaugos priemonių taikymu suteiktos apsaugos panaikinimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog nagrinėjamoje byloje pripažinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovo UAB „THE7“ atžvilgiu neteisėtu byloje nėra duomenų, kokia šiam atsakovui priklausanti turto dalis buvo areštuota vykdant Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-3982-232/2013, dėl 634 200 Lt vertės atsakovams UAB „THE7“, A. P. ir L. V. A. priklausančio turto arešto, yra tikslinga skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies formuluotę dėl bendros areštuotino turto vertės palikti nepakeistą, išaiškinant, jog vykdymui gali būti nukreipta tik ta skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties dalis, kuria padidėjo atsakovams A. P. ir L. V. A. priklausančio turto arešto mastas (995 779,70 Lt – 822 679 Lt = 173 100,7 Lt) ir kuri nėra įvykdyta pagal anksčiau priimtas teismo nutartis (vykdant Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-3982-232/2013, ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-4966-781/2013) atsakovams A. P. ir L. V. A. priklausančio 822 679 Lt vertės turto areštu. Todėl tuo atveju, jei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties vykdymo metu paaiškėtų, jog, vykdant ankstesnę šioje civilinėje byloje priimtą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį, kaip areštuotinas buvo aprašytas ir atsakovui UAB „THE7“ priklausantis turtas, antstolis vykdymo proceso metu turėtų šioje dalyje iš naujo atlikti su atsakovams A. P. ir L. V. A. priklausančio areštuotino turto suradimu ir aprašymu susijusius veiksmus (CPK 152 str. 6 d., 677 str.). Kadangi bylą nagrinėjantis teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartimi sprendė ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal padidintą ieškinio reikalavimų sumą klausimą, bet laikinąsias apsaugos priemones taikė iš naujo visai ieškinio sumai, panaikinus šios nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo UAB „THE7“ turtui, teisinės galios neteko ir šiam atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 278 straipsnio 1 dalimi, 589 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties dalį, kuria taikytas atsakovui UAB „THE7“ priklausančio nekilnojamojo, kilnojamojo turto, akcijų, kitų vertybinių popierių, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštas.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties dalį dėl turto arešto masto – sumažinti atsakovų A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) turto arešto mastą nuo 1 173 372,50 Lt iki 995 779,70 Lt.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nukreipti vykdymui Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties dalį dėl 173 100,7 Lt vertės atsakovams A. P. ir L. V. A. priklausančio nekilnojamojo, kilnojamojo turto, akcijų, kitų vertybinių popierių, piniginių lėšų ir/ar turtinių teisių arešto, o taip pat tą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties dalį, kuri, įvykdžius Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-3982-232/2013, ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-4966-781/2013, neužtikrina atsakovams A. P. ir L. V. A. priklausančio 822 679 Lt vertės nekilnojamojo, kilnojamojo turto, piniginių lėšų ir/ar turtinių teisių arešto.

Nutartį siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.

Teisėjai                                                                      Artūras Driukas

                                                                                    Gintaras Pečiulis

                                                                                    Egidijus Žironas