Baudžiamoji byla Nr. 1A-287/2014

                                                                            Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00038-2011-6

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos:         

                                                                            1.1.4.4.5.;1.2.14.5.2.;1.2.29.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Albino Bielskio, Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,

gynėjams advokatams Vidmantui Martyšiui, Alfredai Pūkienei,

nuteistajam S. V.,

asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui A. Š.,

           viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Mindaugo Bliuvo, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – A. Š. gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės ir nuteistojo S. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

           Iš nuteistojo S. V. priteista valstybei 72 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

            S. V. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

            A. Š. (2001 m. turėjusi T. pavardę) atžvilgiu baudžiamoji byla, kurioje ji buvo kaltinama pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 300 straipsnio 3 dalį (Įstatymo redakcija Nr. VIII-1968, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

            S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas pagal 2001 m. liepos 19 d. S. B. įgaliojimą atstatyti nuosavybės teisę į jos senelio J. I. nuosavybės teise valdytą žemę V. mieste, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laikotarpiu, t. y. ne anksčiau kaip 2001 m. rugsėjo 18 d. ir ne vėliau kaip 2001 m. spalio 16 d., V. apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) V. miesto žemėtvarkos skyriui pateikė notariškai patvirtintą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo kopiją, kuriame nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, jog 2001 m. rugsėjo 18 d. įvykusiame viešame Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo posėdyje, teisėja A. T., sekretoriaujant J. R., dalyvaujant S. B. įgaliotam asmeniui S. V. bei suinteresuoto asmens VAVA atstovui G. S., išnagrinėjo civilinę bylą pagal S. B. pareiškimą VAVA, bei nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. B. senelis J. I. iki XXXX metų žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 307 kvadratinių sieksnių žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nors S. B. ar jos įgalioto asmens S. V. pareiškimas Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme nebuvo gautas, civilinė byla pagal minėtą pareiškimą nebuvo nagrinėjama ir 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdis nevyko, sprendime nurodyti asmenys posėdyje nedalyvavo, o priimtas sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, S. V. 2001 m. spalio 10 d. VAVA V. miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą išduoti pažymą dėl S. B. teisių į J. I. turėtos žemės perleidimą. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui išdavus 2001 m. spalio 16 d. pažymą Nr. XXX dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, S. V., siekdamas užvaldyti svetimą didelės vertės svetimą turtinę teisę ir svetimą turtą, 2001 m. spalio 31 d. V. rajono notarų biuro patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), apgaule, t. y. nurodant S. B. pasirašyti neva dar du XXXX m. spalio XX d. pirkimo-pardavimo sutarties dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą į S. I. nuosavybės teisėmis valdytą        1 365 kv. m. ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini), pardavimo egzempliorius, tačiau pateikus S. B. pasirašyti du 2001 m. spalio 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą į J. I. nuosavybės teisėmis valdytą 1 397 kv. m. ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini), pardavimo egzempliorius, ir šiai pasirašius, S. V. iš S. B. savo naudai įgijo 12 000 Lt vertės nuosavybės teisę į J. I. valdyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės atkūrimą.

Tęsdamas nusikalstamą sumanymą, pagal XXXX m. spalio XX d. pirkimo-pardavimo sutartį, S. V. pateikė VAVA V. miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. spalio 31 d. prašymą atkurti nuosavybės teisę natūra į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. J. I. 1 397 kv. m. žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Įgyvendinant žinomai suklastotu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu grindžiamus pretendento S. V. ir jo atstovų reikalavimus, VAVA Žemės tvarkymo departamento V. miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. spalio 9 d. raštu Nr. XXX, kreipėsi dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo S. V. ir V. miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. XXX buvo nustatyti sklypo prie (duomenys neskelbtini), duomenys bei patvirtintas žemės sklypo planas. Remiantis minėtu įsakymu, V. apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. XXXX S. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra, t. y. 0,1369 ha ploto žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini), kurio vertė 2009 metų kovo mėnesį buvo 1 586 000,00 Lt, bei atlyginant likusiąją nekilnojamojo turto dalį vertybiniais popieriais, kurių vertė – 134,40 Lt.

Tokiu būdu, S. V. panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą bei apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę už 12 000 Lt ir svetimą turtą už 1 586 134,40 Lt, t. y. iš viso už 1 598 134,40 Lt.

Asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – A. Š. (toliau – A. Š.) buvo kaltinama tuo, kad būdama valstybės tarnautoja, t. y. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėja, turėdama teisę nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus dėl nuosavybės atkūrimo, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, t. y. laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. iki 2001 m. spalio 9 d., Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), surašė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, kuriame nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, jog 2001 m. rugsėjo 18 d. įvykusiame viešame Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo posėdyje teisėja A. T. (šiuo metu – A. Š.), sekretoriaujant J. R., dalyvaujant S. B. įgaliotam asmeniui S. V. bei suinteresuoto asmens V. apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) atstovui G. S., išnagrinėjo civilinę bylą pagal S. B. pareiškimą VAVA bei nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kad S. B. senelis J. I. iki XXXX metų žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 307 kvadratinių sieksnių žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nors tokia byla Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme nagrinėta nebuvo – S. B. ar jos įgalioto asmens S. V. pareiškimas Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme nebuvo gautas, civilinė byla pagal minėtą pareiškimą nebuvo nagrinėjama, 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdis nevyko, sprendime nurodyti asmenys posėdyje nedalyvavo, o priimtas sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tačiau šį Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą A. Š. patvirtino savo parašu bei Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo antspaudu.

Tokiais savo veiksmais A. Š. suteikė S. V. priemonę užvaldyti didelės vertės svetimą turtinę teisę ir svetimą turtą, kurią panaudodamas, S. V. apgaule, pagal XXXX m. spalio XX d. pirkimo-pardavimo sutartį, iš S. B. savo naudai įgijo už 12 000 Lt nuosavybės teisę į J. I. valdyto nekilnojamojo turto, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimą bei pateikė VAVA V. miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. spalio 31 d. prašymą atkurti nuosavybės teisę natūra į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. J. I. 1 397 kv. m. žemę, esančią (duomenys neskelbtini). VAVA V. miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 13 d. raštu Nr. XXXX paprašius Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo informuoti ar pridedama 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimo kopija atitinka archyve saugomą originalą, A. Š., turėdama teisę tvirtinti teismo sprendimų kopijas, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, t. y. laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 19 d. iki 2003 m. kovo 20 d., Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), patvirtino savo parašu bei Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo antspaudu savo pačios anksčiau suklastoto Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo kopiją, kuri kaip Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. kovo 20 d. rašto Nr. XXXX priedas buvo išsiųsta VAVA V. miesto žemėtvarkos skyriui.

Tokiais savo veiksmais A. Š. pašalino kliūtį S. V. tęsti nusikalstamą sumanymą, t. y. užvaldyti svetimą turtą, įgyvendinant žinomai suklastotu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu grindžiamus pretendento S. V. ir jo atstovų reikalavimus, dėl ko VAVA Žemės tvarkymo departamento V. miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. spalio 9 d. raštu Nr. XXX, kreipėsi dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo S. V. ir V. miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. XXX buvo nustatyti sklypo prie (duomenys neskelbtini), duomenys bei patvirtintas žemės sklypo planas. Remiantis minėtu įsakymu, V. apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. XXX, S. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1369 ha ploto žemės sklypą, kurio vertė 2009 metų kovo mėnesį buvo 1 586 000,00 Lt, esantį prie (duomenys neskelbtini), bei atlyginant likusiąją nekilnojamojo turto dalį vertybiniais popieriais už 134,40 Lt.

Šiais veiksmais A. Š. sulaužė duotą teisėjo priesaiką, t. y. ,,būti ištikima Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti sąžininga, humaniška ir savo elgesiu nepakenkti teisėjo vardui“, taip pat nesilaikė Teismų įstatymo (Žin., 1998, Nr. 38-1001) 46 straipsnyje įtvirtintų sprendimo priėmimo nuostatų, t. y. ,,teisėjai, nagrinėjant bylas, klauso tik įstatymo“, ,,priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimams, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“, nevykdė 511 straipsnyje nustatytų teisėjo pareigų, t. y. ,,teisėjas darbo ir laisvu nuo darbo metu privalo savo elgesiu saugoti bei puoselėti teisėjo vardą ir vengti visko, kas šiam vardui gali pakenkti ar leisti suabejoti teisėjo bešališkumu“.

Taip piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, sumenkino teismo, kaip vienintelės teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdančios institucijos autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl ko buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

Tokiu būdu, A. Š. piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi suklastojo tikrus dokumentus ir padėjo sukčiauti, dėl ko buvo įgyta didelės vertės svetima turtinė teisė už     12 000 Lt ir svetimas turtas už 1 586 134,40 Lt, t. y. iš viso už 1 598 134,40 Lt.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Mindaugas Bliuvas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Š. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. Š. pripažinti kalta:

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį ir jai paskirti dviejų metų laisvės atėmimo bausmę;

- pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir jai paskirti dviejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir A. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams.

Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje A. Š. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, naikintina, nes teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Išvadą, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, apeliantas grindžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiais.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų dėl A. Š. inkriminuojamų nusikaltimų laikotarpiais nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. iki 2001 m. spalio 9 d. ir nuo 2003 m. kovo 19 d. iki 2003 m. kovo 20 d., kurie patvirtintų, kad A. Š. būtų supratusi, pritarusi ir siekusi, jog S. V. nusikalstami veiksmai būtų atliekami ilgesnį laiką bei ketinimai realizuoti 2009 metais, kai S. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės. Taip pat skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma ir tai, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų A. Š. ir S. V. pastovų ryšį bei A. Š. pritarimą tolimesniems S. V. veiksmams arba atlygio gavimą.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje neginčijamai buvo nustatyta, jog V. apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. XXX buvo priimtas būtent remiantis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Š. 2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi dėl juridinio fakto nustatymo. Todėl, skirtingai nei skundžiamame nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, A. Š. nusikalstamos veikos baigtumo momentas yra sietinas ne su 2003 m. kovo 19 d. – 2003 m. kovo 20 d. laikotarpiu, kai ji savo parašu bei Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo antspaudu patvirtino savo pačios anksčiau suklastotą 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, bet su 2009 m. kovo 13 d., kai buvo priimtas V. apskrities viršininko sprendimas Nr. XXXX, dėl kurio S. V. įgijo didelės vertės svetimą turtą už 1 586 000 Lt bei vertybinių popierių už 134,40 Lt.

Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad A. Š. suklastodama Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, padėjo S. V. apgaulės būdu įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas, priimdamas sprendimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, suvokia, jog remiantis šiuo sprendimu bus atkuriamos nuosavybės teisės į turėtą tam tikrą turtą. Todėl prokuroro nuomone, remiantis bylos medžiaga, akivaizdu, kad A. Š. priėmusi suklastotą 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, suvokė, jog suteikia S. V. dokumentą, kuriuo remdamasis įgis teisę į svetimą didelės vertės turtą bei užvaldys didelės vertės svetimą turtą.

Taip pat, skunde prašoma atsižvelgti ir į tai, kad kai V. miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 13 d. raštu paprašė patvirtinti pridėtą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo kopiją, A. Š. laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 19 d. iki 2003 m. kovo 20 d. savo parašu bei Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo antspaudu patvirtino savo pačios suklastotą 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir išsiuntė V. miesto žemėtvarkos skyriui. Pasak apelianto, akivaizdu, kad A. Š. suvokė, jog S. V. yra realizavęs nepagrįstai įgytą teisę į didelės vertės svetimą turtą ir yra prasidėjusi nepagrįsto didelės vertės svetimo turto įgijimo procedūros ir ne tik, kad nesutrukdė S. V. įgyti svetimą didelės vertės turtą, bet savo veiksmais pašalino V. miesto žemėtvarkos skyriui iškilusias abejones dėl 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo pagrįstumo bei tokiais savo veiksmais padėjo įgyti didelės vertės svetimą turtą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal baudžiamosios teisės teoriją, padėjėjo ir vykdytojo padaryta nusikalstama veika negali baigtis skirtingu laiku, kadangi bendra nusikalstama veika yra daroma kartu, t. y. nusikalstamos veikos baigtumas yra vienas, nepriklausomai nuo kiekvieno prie nusikalstamos veikos padarymo prisidėjusio ar ją padariusio asmens vaidmens.

Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal BK 182 straipsnį padaryta nusikalstama veika laikoma baigta nuo turtinės žalos atsiradimo momento, t. y. įgyjant svetimą turtą ar turtinę teisę. Todėl prokuroro nuomone, A. Š. ir S. V. nusikalstama veika, t. y. didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule buvo baigta ne laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 19 d. iki 2003 m. kovo 20 d., bet būtent 2009 m. kovo 13 d., kai S. V. įgijo savo nuosavybėn žemės sklypą ir vertybinius popierius už 134,40 Lt.

Todėl apelianto nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl A. Š. ir S. V. inkriminuojamos nusikalstamos veikos sueina tą pačią dieną, t. y. 2019 m. kovo 13 d.

Prokuroras apeliaciniame skunde remiasi teismų praktika ir tvirtina, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas netrukdo teismui vykdyti teisingumo ir šio įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios teismą visais atvejais nutraukti procesą remiantis tik formaliu pagrindu. Be to, baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas nėra tokia aplinkybė, dėl kurios baudžiamosios procesas fiziškai neįmanomas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-7-114/2011; 2K-P-9/2012).

Asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – A. Š. gynėja advokatė Alfreda Pūkienė apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Š. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantė skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra patvirtinančių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog A. Š. dalyvavo padarant jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Pažymima, kad pareikštame kaltinime nurodoma, jog A. Š. suklastojo tikrą dokumentą, t. y. įrašė į 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą tikrovės neatitinkančius duomenis. Be to, apie civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo pagal S. B. ar jos įgalioto asmens S. V. pareiškimus, nėra jokių duomenų bei ši byla net nebuvo užfiksuota žurnale.

Tačiau apeliantės nuomone, tai, kad viename ar kitame žurnale nėra duomenų apie bylą, neįrodo, jog byla iš viso net nebuvo nagrinėjama. Prašoma atsižvelgti į tai, kad civilinėje byloje buvo pateiktas S. V. pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo. Pareiškime esantys duomenys ir nurodyti faktai buvo perkelti į 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą. Be to, sprendžiant šį pareiškimą teismo posėdyje dalyvavo S. V. ir V. apskrities viršininko administracijos atstovas G. S. Parodymų metu nuteistasis S. V. šias aplinkybes patvirtino, o G. S. apklaustas liudytoju teisiamajame posėdyje nepaneigė, jog nedalyvavo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo posėdyje. Tuo tarpu, Žemėtvarkos skyriaus byloje, kuri kaip daiktinis įrodymas buvo prijungtas prie nagrinėjamos bylos, yra pateiktas teismo šaukimas bei įgalioto teisėjo priimto sprendimo kopija, kuri patvirtinta spaudu.

Skunde apeliantė nurodo, kad tuo atveju jei teismo priimtame sprendime nėra nurodytas bylos numeris, nereiškia, jog sprendimas negalioja, t. y. suklastotas ir pan. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatose, bylos numeris nėra numatytas kaip privalomas teismo sprendimo rekvizitas. Be to, laikotarpiu nuo 2001 metų iki 2003 metų, raštvedybą reglamentuojančiuose dokumentuose taip pat nebuvo nurodytos nuostatos apie privalomą civilinės bylos sprendimo numerį bei teismų žurnalus. Pažymi, kad 2001 m. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo vedamų žurnalų tvarką nustatė tik teismo pirmininkas priimdamas įsakymus, t. y. bet koks gautas procesinis dokumentas turi būti registruojamas teismo raštinėje, kuri ir suteikia dokumentui numerį. Tačiau iš byloje pateikto A. Š. žurnalo matyti, kad ji (būdama teisėja) pasirašė už gautus procesinius dokumentus, kurie neturėjo nei bylos, nei pareiškimo priėmimo numerio. Be to, skunde kritikuoja Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo Civilinių bylų skyriaus žurnalą ir nurodo, kad jis nebuvo vedamas preciziškai, t. y. nuoseklia didėjančia tvarka bei pateikia pavyzdžių. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad procesiniam raštui suteiktas numeris nėra bylos numeris.

Skunde apeliantė kelia abejones, ar iš tikrųjų Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo archyve nėra bylos dėl juridinio fakto nustatymo pagal S. B. įgalioto asmens S. V. pareiškimą. Gynėjos nuomone, teisme intensyviai buvo ieškoma civilinė byla Nr. 2-4162-06/01, tačiau byloje nėra pateikta duomenų dėl bylai suteikto numerio, t. y. kas ir kodėl civilinei bylai suteikė šį numerį. Nurodoma, kad tyrimo metu, archyve turėjo būti peržiūrėtos 2001 metų bylos, o ne kompiuterinės laikmenos, žurnalai ir registrai ieškant civilinės bylos neegzistuojančiu numeriu.

Skunde prašo atsižvelgti ir į tai, kad 2001 m. lapkričio 30 d. teisme buvo kilęs gaisras virš A. Š. kabineto, tačiau tarnybinių pranešimų nėra galimybės pateikti dėl jų sunaikinimo. Be to, kai Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas kėlėsi į naujas patalpas, civilinių bylų pervežimą vykdė ne teismo darbuotojai.

Apeliantės nuomone, atsižvelgiant į šias skunde nurodytas aplinkybes, byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad A. Š. suklastojo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad A. Š. turėjo teisę ir galimybę patvirtinti savo sprendimo kopiją.

Tvirtinama, kad 2001 metais ikiteisminis tyrimas dėl veikų, numatytų BK 182 straipsnyje buvo pradedamas tik tuo atveju, jeigu buvo nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tačiau nagrinėjamojoje byloje, nukentėjusiosios S. B. ar jos įgalioto atstovo pareiškimo dėl bylos iškėlimo nėra. Be to, S. B. nėra pripažinta nei nukentėjusiąja, nei civiline ieškove, o nagrinėjamoje byloje nėra prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą, siekiant apginti S. B. interesus. Gynėjos nuomone, šioje dalyje bylos nagrinėjimas taip pat turi būti nutrauktas, nes nėra nukentėjusiųjų, niekam nepadaryta žala.

Nuteistasis S. V. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir jį išteisinti neįrodžius, kad dalyvavo padarant šią inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Pažymi, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, nekaltumo prezumpcijos, šališkumo ir rungimosi principus (BPK 7 straipsnis), netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl vadovaudamasis spėlionėmis ir prielaidomis, klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nurodo, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą, visuma.

Apeliantas teigia, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje nepadarė. Skunde S. V. nuosekliai išdėsto BK 182 straipsnio turinio esmę ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo (apelianto) ketinimų turinio ir jų susiformavimo momento. Be to, pagal BK 182 straipsnio nuostatas, turtas yra svetimas tuo atveju, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybes teise, taip pat kai nei kaltininkas, nei tretysis asmuo, kurio vardu veikia kaltininkas, į nukentėjusiojo turtą neturi jokių objektyvia teise paremtų turtinių teisių ar turtinių reikalavimų. Nuteistojo nuomone, perkant teisę į J. I. išlikusio turto atstatymą ir kito asmens teisių įgijimas, negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes tokią situaciją galimai nulėmė S. B. nesąžiningas ir apgaulingas elgesys, sudarant atitinkamus sandorius, dėl kurių, būtent jis (apeliantas) patyrė turtinės žalos.

Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad laikotarpiu nuo 2001 metų iki 2003 metų, registruojant procesinius dokumentus, suteikiant byloms numerius, ruošiant atsakymus interesantams, tvirtinant dokumentų nuorašus ir pan., Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme vyravo betvarkė ir chaosas, todėl apelianto nuomone, už tai, jis neturi atsakyti.

S. V. nuomone, liudytojų G. R., Ž. P., G. A., E. P., L. Š., G. B., V. B., J. R., G. S., Z. B. parodymai yra informatyvūs, tačiau nėra įrodymai, kurie pagrįstų jo (apelianto) neabejotiną kaltę dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teisme pradėjus nagrinėti bylą (2012 m. gegužės 7 d. teismo posėdis), iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos dingo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo originalas, tačiau pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu nedviprasmiškai parodydamas vienpusį suinteresuotumą bylos baigtimi, šio dingusio dokumento originalo paieškos nevykdė ir proceso dalyvių prašymus dėl baudžiamosios bylos gražinimo prokurorui, atmetė kaip nepagrįstus.

Nuteistasis skunde prašo atsižvelgti į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tai, ar jis (apeliantas) ir A. Š. pažinojo vienas kitą, ar galėjo realiai įtakoti vienas kito veiksmus ir pan. Be to, S. V. nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, t. y. kad A. Čaplinsko „Vilniaus gatvių istorija, vardynai, žemėlapiai“ knygoje nurodoma, kad 1940 m. V. gatvė, esanti Vilniuje, tapo (duomenys neskelbtini); Vilniaus apskrities archyvo rašte Nr. I-10, nurodoma, kad 1940 m. J. I. turėjo nekilnojamojo turto, (duomenys neskelbtini).

Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras Mindaugas Bliuvas vilkino liudytojų V. L., B. K. apklausas, kol šios liudytojos mirė. Taip pat nuteistasis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nebuvo nustatyta jokių tyčinių ir neteisėtų jo (apelianto) veiksmų, kuriais buvo atimta galimybė S. B. atkurti savo pažeistas teises.

Apeliantas skunde prašo nustatyti, kodėl ir kokiu būdu iš nagrinėjamos baudžiamos bylos dingo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo originalas. Taip prašo apeliacinio proceso metu apklausti liudytoją G. S.

Prokuroras Mindaugas Bliuvas prašo Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – A. Š. gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės ir nuteistojo S. V. apeliacinius skundus atmesti. A. Š. gynėja prašo skundą tenkinti, o prokuroro – atmesti. Nuteistasis S. V. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – A. Š. gynėjos bei nuteistojo S. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalis, kuria A. Š. atžvilgiu baudžiamoji bylą nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikinama dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies normų) pritaikymo ir baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 3, 5 dalys, BPK 254 straipsnis). Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalis dėl S. V. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, keistina dėl netinkamai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekiant užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis, kuri apibrėžta BPK 1 straipsnyje, yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Pažymėtina, kas baudžiamosios atsakomybės senaties terminai bei jų skaičiavimo taisyklės nustatytos BK 95 straipsnyje, todėl bylos nutraukimą taikant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, lemia tinkamas baudžiamosios teisės normos išaiškinimas ir pritaikymas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas, nuspręsdamas nutraukti bylą vadovaujantis BK 95 straipsniu, turi konstatuoti, jog veikoje yra BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos veikos požymiai ir įvardyti konkretų BK straipsnį. Priešingu atveju, byla turėtų būti nutraukta nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad teismų jurisprudencijoje konstatuojama, jog bylos nutraukimas vadovaujantis BK 95 straipsniu, nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos. Tačiau ir asmens kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas (Kasacinės nutartys                Nr. 2K-P-9/2012, Nr. 2K-591/2013, Nr. 2K-276/2014). Taigi, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, negali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą (Kasacinės nutartys                                    Nr. 2K-343/2013, Nr. 2K-10/2014).

Remiantis Kauno apygardos teismo skundžiamuoju nuosprendžiu matyti, kad asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – A. Š. (toliau – A. Š.) buvo konstatuoti nusikalstamos veikos požymiai, numatyti BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 228 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, tačiau suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, baudžiamoji byla nutraukta.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sprendimas, jog nagrinėjamojoje byloje yra suėję patraukimo baudžiamojoj atsakomybėn terminai, gali būti priimtas tik tinkamai nustačius senaties trukmei nustatyti svarbias aplinkybes, t. y. iš nustatytų aplinkybių turi būti aišku, kad kaltinamajame akte nurodytų veikų kvalifikavimas bei jų padarymų laikas nekelia abejonių.

Teismų praktikoje tvirtinama, kad senaties terminai, nustatyti BK 95 straipsnyje, skaičiuojami dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Šie terminai atskirai skaičiuojami ir tuo atveju, kai jų eiga nutrūksta, padarius naują nusikalstamą veiką: tokiu atveju senaties terminai už kelis nusikaltimus pradedami skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo momento dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai (Kasacinės nutartys                  Nr. 2K-692/2007; Nr. 2K-P-100 /2008; Nr. 2K-143/2008, Nr. 2K-233/2014). Tai reiškia, kad senaties laikas, praėjęs nuo pirmosios iki antrosios nusikalstamos veikos padarymo momento, anuliuojamas, o senatis už kiekvieną nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti iš naujo nuo antros nusikalstamos veikos padarymo momento. Svarbu pažymėti, kad senaties terminai pagal tas pačias taisykles skaičiuojami tiek sprendžiant klausimą dėl proceso pradėjimo, tiek jį tęsiant ir bylą nagrinėjant teisme, tame pačiame įstatyme, t. y. BK 95 straipsnyje vartojamai sąvokai „asmuo, padaręs nusikalstamą veiką“ nesuteikta skirtinga reikšmė ir ši sąvoka negali būti, taikant šio straipsnio atitinkamos dalies nuostatas, aiškinama skirtingai.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nustatė, jog A. Š. konstatuoti nusikalstamos veikos požymiai, numatyti BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 228 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, padaryti laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. iki 2003 m. kovo 20 d., t. y. 2003 m. kovo 20 d. buvo laikytina nusikalstamų veikų požymių pabaigos momentu, kuris buvo teisiškai reikšmingas skaičiuojant senatį. Taip pat, pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad nagrinėjamojoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų A. Š. tolesnius veiksmus, t. y. jog ji būtų supratusi, pritarusi ir siekusi, kad S. V. nusikalstami veiksmai būtų atliekami ilgesnį laiką bei ketinimai realizuoti 2009 metais, kai S. V. 2009 m. kovo 13 d. V. apskrities viršininko sprendimu Nr. XXXX, buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra, t. y. 0,1369 ha ploto žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini).

Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti nėra pagrindo.

Šiuo atveju iš nagrinėjamojoje byloje aprašytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jų atitiktis baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, akivaizdu, kad V. apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. XXXX buvo priimtas būtent remiantis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Š. 2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi dėl juridinio fakto nustatymo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teisminė institucija priimdama sprendimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, suvokia, jog remiantis šiuo sprendimu bus atkuriamos nuosavybės teisės į turėtą tam tikrą turtą. Todėl A. Š. 2001 m. rugsėjo 18 d. priėmusi sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo bei laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 19 d. iki 2003 m. kovo 20 d. savo parašu ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo antspaudu, patvirtinusi savo pačios 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, kurį išsiuntė V. miesto žemėtvarkos skyriui, suvokė ir pritarė tolimesniems S. V. nusikalstamiems veiksmams bei tokiu būdu pašalinusi visas abejones, galimai padėjo S. V. apgaulės būdu įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą.

Svarbu pažymėti ir tai, kad pagal BK 182 straipsnį padaryta nusikalstama veika laikoma baigta nuo turtinės žalos atsiradimo momento, t. y. įgyjant svetimą turtą ar turtinę teisę. Be to, padėjėjo ir vykdytojo nusikalstama veika negali baigtis skirtingu laiku, t. y. nusikalstamos veikos baigtumas yra vienas, nepriklausomai nuo kiekvieno prie nusikalstamos veikos padarymo prisidėjusio ar ją padariusio asmens vaidmens.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad A. Š. konstatuotų nusikalstamos veikos požymių, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 228 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo laikotarpis turi būti skaičiuojamas ne nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. iki 2003 m. kovo 20 d., bet nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. iki 2009 m. kovo 13 d. Todėl ir baudžiamosios atsakomybės senaties terminai A. Š. atžvilgiu turėjo būti skaičiuojami nuo 2009 m. kovo 13 d.

Apeliacinis teismas konstatuoja, kad A. Š. nusikalstamos veikos požymiai, numatyti BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje priskiriami prie sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis), todėl remiantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčiu (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) yra nustatytas dešimties metų, o nusikalstamų veikų požymiai, numatyti BK 228 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje priskiriami prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis), ir remiantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčiu (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) yra nustatytas aštuonerių metų baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Todėl A. Š. baudžiamosios atsakomybės senaties terminai dar nėra suėję.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. Š. atžvilgiu nebuvo priimtas nei išteisinamasis, nei apkaltinamasis nuosprendis, todėl tai, ar A. Š. padarė, ar nepadarė inkriminuotas nusikalstamas veikas, gali konstatuoti tik pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjęs bylą, ištyręs ir įvertinęs įrodymus dėl kaltinimų pagrįstumo. Todėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalis, kuria A. Š. atžvilgiu baudžiamoji bylą nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikinama ir baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – A. Š. gynėjos advokatės apeliaciniai skundai iš dalies tenkinami, nes apeliantai prašė šią skundžiamojo nuosprendžio dalį panaikinti. Tačiau tenkinti apeliantų skundų visa apimtimi apeliacinės instancijos teisme nėra teisinės galimybės, tai gali padaryti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą iš esmės ir tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus.

Dėl nuteistojo S. V. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir apeliacinio skundo argumentų

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje skundžiamojo nuosprendžio dalyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė S. V. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo S. V. kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus ir jų tiesiogiai neištyrė. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką procesas reglamentuojamas BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija. Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apelianto skunde išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį nuteistojo S. V. atžvilgiu. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka apelianto S. V. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės bei nepatvirtina teismo šališkumo. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas paties nuteistojo, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą, vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tačiau apeliaciniame skunde priešingai, vadovaujasi tik nuteistajam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustačius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti, jog pažeidus įrodymų vertinimo taisykles buvo pažeistos nuteistojo S. V. teisės į nekaltumo prezumpciją. Pažymėtina, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai tik tada, kai jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes, tuo tarpu nagrinėjamojoje byloje tokių neaiškumų nėra, nes visi prieštaravimai ir neaiškumai buvo įveikti pasitelkus įrodymų viseto teikiamą informaciją.

Remiantis apeliaciniu skundu matyti, kad apeliantas S. V. pirmosios instancijos teismo šališkumą siejo su BPK straipsnio nuostatų pažeidimu.

Tačiau Apeliacinis teismas pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, kurioje nešališkumo principo turinys yra pakankamai išsamiai atskleistas, teismo šališkumo samprata nesietina su tokio pobūdžio baudžiamojo proceso pažeidimais (Kasacinės nutartys Nr. 2K-647/2011; Nr. 2K-550/2011). Šališkumas yra susijęs būtent su išankstinės nuomonės turėjimu ar nusistatymu proceso dalyvių atžvilgiu, tačiau tokių aplinkybių nuteistasis skunde nenurodė. Todėl nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jų konstatavimas neturi būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu ar kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir kt., paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (EŽTT sprendimas Boldea prieš Rumuniją (Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no 1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei apeliantas nesutinka su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog Kauno apygardos teismas padarė BPK normų pažeidimus ir nesilaikė rungimosi, nekaltumo ar proporcingumo principų, ir dėl to bylą išnagrinėjo šališkai bei priėmė nepagrįstą nuosprendį. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinio proceso metu atmesti prašymai, t. y. paplidomai apklausti liudytojus, nevykdyta tam tikrų dokumentų paieška ir kt., negali būti traktuojama kaip aplinkybė, rodanti teismo šališkumą. Pažymėtina, kad teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą. To pirmosios instancijos teismas ir siekė baudžiamojo proceso metu. Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas bei svarstydamas proceso dalyvių prašymus, vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, t. y. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija išklausė proceso dalyvių nuomones dėl visų pateiktų prašymų ir protokolinėmis nutartimis priėmė sprendimus, kuriomis vienus prašymus tenkino, kitus motyvuotai atmetė (tarp jų ir prašymus vykdyti dingusio dokumento originalo paiešką bei baudžiamąją bylą perduoti prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui) bei nurodė įrodymus, kuriais grindžia apkaltinamąjį nuosprendį S. V. atžvilgiu, taip pat įrodymus, kuriuos atmeta. Pažymėtina, kad teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, kurios jau buvo nustatytos surinkta bylos medžiaga arba nustatyti faktus, neturinčius reikšmės arba ryšio su byla. Be to, teismas nėra įstatymo įpareigotas tenkinti visus proceso dalyvių prašymus (Kasacinė nutartis Nr. 2K-271/2009).

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jei yra abejojama dėl teismo šališkumo, įstatymas suteikia tiek nuteistajam, tiek gynėjui teisę pareikšti nušalinimą teismui (BPK 59 straipsnis), tačiau remiantis teismo posėdžio protokolais matyti, kad proceso dalyviai šia teise nepasinaudojo ir nušalinimo teismui nepareiškė. Todėl nuteistojo S. V. teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nepagrįstai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes netinkamai vertino įrodymus.

BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Iš nagrinėjamos bylos proceso eigos, teismo posėdžių protokolų matyti, kad rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu nuostatos, nustatytos BPK 44 straipsnio 7 dalyje, taip pat ir BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti, įstatymo suteiktos kaltinamojo gynybos teisės nebuvo apribotos ar suvaržytos. Todėl teisėjų kolegija konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis S. V. atžvilgiu priimtas neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių, ar nuosprendis grindžiamas duomenimis, kurių kaip įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių reikalavimų, neturi pagrindo.

Apeliantas S. V. apeliaciniame skunde bei apeliacinio proceso metu tvirtino, kad būtina baudžiamąją bylą perduoti prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui, nes byloje dingo dokumento originalas, t. y. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimas.

Pažymėtina, kad pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Vadovaujantis minėtais BPK straipsniais byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (Kasacinė nutartis Nr. 2K-480/2012). Svarbu pažymėti, kad ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nuteistasis S. V. apeliacinio proceso metu bei apeliaciniame skunde tokių pažeidimų kurie trukdytų nagrinėti bylą nenurodė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo nagrinėjamą baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.

Be to, apeliantas tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinio proceso metu prašė nustatyti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo originalo dingimo priežastys iš baudžiamosios bylos.

Pažymėtina, kad apeliacinio proceso metu teisėjų kolegija šį nurodytą nuteistojo prašymą taip pat svarstė ir nutarė atmesti, pažymėdama, jog nagrinėjamojoje byloje yra Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo kopija bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. spalio 19 d. Nr. 11-2637 (11) ir 2011 m. lapkričio 4 d.     Nr. 11-2666(11) specialistų išvados, kuriose buvo atliktas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo originalo ir kopijos tyrimas bei patvirtinta, kad sprendimo patvirtinta kopija yra kopijuota nuo sprendimo originalo arba jo tarpinės kopijos (6 t., 49-52, 54-55 b. l.). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad dėl šio dokumento dingimo aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Todėl atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo apeliacinio proceso metu vykdyti papildomą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo originalo dingimo paiešką, kadangi šis dokumentas buvo išsamiai ištirtas ikiteisminio tyrimo metu. Be to, nagrinėjamojoje byloje yra pateiktos šio sprendimo patvirtintos kopijos (1 t., 9-10             b. l.; 5 t., 89-90 b. l.). Todėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo patvirtinta kopija, nagrinėjamojoje byloje pagrįstai ir teisėtai buvo vertinama visų byloje surinktų įrodymų kontekste.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apeliacinio proceso metu, teisėjų kolegija nuteistojo S. V. apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą apklausti liudytoją G. S. svarstė ir nutarė jį atmesti, pažymėdama, jog šis liudytojas 2013 m. kovo 29 d. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas (8 t., 136-138 b. l.), proceso dalyviai, t. y. tiek pats apeliantas, tiek jo gynėjas, pasinaudojo savo teisėmis ir uždavė liudytojui klausimus. Be to, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nei apeliantas, nei gynėjas jokių pastabų dėl liudytojo G. S. vykdamos apklausos nepareiškė. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio proceso metu dar kartą kviesti liudytoją G. S. apklausai nėra tikslinga. Be to, nuteistasis S. V. nenurodė, kokias naujas aplinkybes šis liudytojas galėtų paaiškinti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. V. tvirtina, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje nepadarė, todėl prašo jį išteisinti. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad apeliantui nepriimtinos Kauno apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar (ir) turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Pažymėtina, kad sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto ar (ir) turtinės teisės įgijimas.

Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus jų valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar (ir) turtinę teisę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar (ir) teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz.:, teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Svarbu pažymėti ir tai, kad apgaulė pasireiškia pirmiau minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan., arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Tuo tarpu, teismų praktikoje konstatuota, kad turtinės teisės įgijimas yra tada, kai naudojant apgaule teisiškai įtvirtinama kaltininko galimybė gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba gauti kitokią turtinę naudą (Kasacinės nutartys Nr. 2K- 474/2010, Nr. 2K-535/2011, Nr. 2K- 101/2014, Nr. 2K-102/2014, Nr. 2K-366/2014 ir kt.).

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad šio nusikaltimo subjektyviam požymiui – kaltei – būdinga tik tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, jog turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai, panaudojant apgaulę, ir kad turto ar turtinės teisės savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Taip pat, sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia užvaldyti svetimą turtą ar (ir) turtinę teisę susiformuotų iš anksto, t. y. iki įgijimo momento. Be to, šio komentuojamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl nusikalstama veika šiuo atveju laikoma baigta, kai nukentėjusysis dėl panaudotos apgaulės suklaidintas netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe. Tuo tarpu, sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino, t. y., kad turtinei teisei įgyti nėra būtinas faktinis daikto užvaldymas.

Remiantis nagrinėjamos baudžiamos bylos medžiaga matyti, kad Kauno apygardos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą nustatė, kad laikotarpiu, t. y. ne anksčiau nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. iki 2009 m. kovo 13 d., S. V. veikdamas pagal S. B. įgaliojimą atstatyti nuosavybes teisę į jos senelio J. I. nuosavybės teise valdytą žemę V. mieste, pasinaudodamas žinomai suklastotu dokumentu, t. y. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, kuriuo buvo nustatytas neteisėtas juridinis faktas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymo (t. y. S. B. senelis J. I. iki XXXX m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 307 kvadratinių sieksnių žemės sklypą (duomenys neskelbtini)), bei gavęs iš V. apskrities administracijos V. miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (t. y. S. B. perleidžiamas senelio turėtas žemės sklypas), V. rajono notarų biuro patalpose, apgaule, t. y. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, iš S. B. savo naudai įgijo 12 000 Lt vertės nuosavybės teisę į J. I. valdyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės atkūrimą. S. V. tęsiant nusikalstamą sumanymą ir disponuojant žinomai suklastotu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, 2009 m. kovo 13 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. XXX buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra, t. y. 0,1369 ha ploto žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini), kurio vertė 2009 metų kovo mėnesį buvo 1 586 000,00 Lt, t. y. S. V. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis S. V. apeliaciniame skunde su nustatytomis aplinkybėmis nesutinka ir savo kaltę neigia. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas ne tik pagal kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis. Tai, kad nuteistasis S. V. panaudodamas žinomai suklastotą tikrą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę (t. y. teisę  į nuosavybės teisės atkūrimą) ir svetimą turtą (t. y. 0,1369 ha ploto žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini), įrodo liudytojų parodymai, specialisto išvados, Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pateikti duomenys, raštai, patikrinimo aktas, tarnybiniai pranešimai, apžiūros bei daiktų, dokumentų pateikimo protokolai, paties nuteistojo S. V. prašymai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštai, nacionalinių teismų sprendimai.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apygardos teismas kruopščiai analizuodamas ir sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo liudytojų S. B., L. N., J. R., J. F., G. S., L. Š., Ž. P., G. R., V. B., J. R., E. P., G. A., G. B., Z. B. (Z. B.) parodymai, vertėjos J. G. paaiškinimai, bei rašytiniai įrodymai – sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2003 m. sausio 14 d. aktas Nr. XXXX (1 t., 32-33 b. l.; 5 t., 154-155 b. l., 6 t., 28 b. l.), daiktų, dokumentų pateikimo 2011 m. balandžio 7 d. protokolas (1 t., 34 b. l.), 2011 m. gegužės 5 d., 2011 m. spalio 12 d. apžiūros protokolai (6 t., 77-86 b. l., 7 t., 10-16 b. l.), 2011 m. gegužės 19 d., 2011 m. balandžio 18 d. daiktų, dokumentų pateikimo bei apžiūros protokolai (6 t., 93, 94-106, 131-133 b. l.), Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. kovo 8 – 9 d., 2011 m. birželio 28 d. raštai (1 t., 35-36 b. l., 6 t., 26, 28 b. l.), Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. pranešimas dėl civilinėje byloje priimto 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo aplinkybių tikrumo (1 t., 48-52 b. l.), Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. patikrinimo aktas, tarnybiniai pranešimai, paaiškinimas (1 t., 53-54, 55 b. l., 2 t., 95 b. l., 3 t., 166 b. l.), Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1999 m. liepos 30 d. įsakymas dėl dokumentų priėmimo ir registravimo teismo raštinėje (1 t., 58-59 b. l.), 2001 m. sausio 2 d. įsakymas dėl baudžiamųjų, civilinių, administracinių bylų, teikimų, skundų ir pareiškimų paskirstymo (1 t., 60-61 b. l.), 2001 m. sausio 2 d. įsakymas dėl bylų skirstymo tvarkos patvirtinimo (1 t., 62-63 b. l.), Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pateiktos žurnalų 2001 m. kopijos (1 t., 66-101, 102-111, 112-192 b. l., 2 t., 1-94, 97-205 b. l., 3 t., 1-164 b. l., 5 t., 5-6 b. l.), Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo archyvui priduotų civilinių bylų sąrašo išrašas (3 t., 165 b. l.), Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. raštas Nr. XXX, 2011 m. rugpjūčio 26 d. raštas Nr. XXX, 2011 m. kovo 22 d. raštas Nr. XXXX su pateiktais dokumentais (5 t., 14-19, 25-38, 47 b. l.), Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. raštas Nr. XXXX, patvirtinantis, kad S. V., veikiančio pagal S. B. įgaliojimą, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisme gautų 2001 m. pareiškimų ir ieškinių pareiškimų registravimo žurnale registruotas nebuvo (5 t., 3-4 b. l.),  Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 21 d. dokumentų naikinimo aktas (9 t., 12-16 b. l.), Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. raštas dėl vykdyto persikėlimo į naujas patalpas (9 t., 19 b. l.), 2011 m. kovo 30 d. apžiūros protokolas, kuriame buvo vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. XXXX apžiūra (4 t., 6-224 b. l.), V. apskrities administracijos V. miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 16 d. pažyma Nr. 1383 (4 t., 164 b. l.), 2011 m. rugpjūčio 10 d. apžiūros protokolas, kuriame buvo vykdoma civilinių bylų apžiūra (5 t., 48-63 b. l.), 2011 m. rugpjūčio 30 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame buvo vykdoma Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktos bylos dokumentų, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo kopijos notariškai patvirtintos 2001 m. spalio 9 d. kopijos apžiūra (5 t., 112-115 b. l.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 13 d. nutartis, kuria buvo paliktas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas negrąžinti S. V. natūra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (5 t., 67-69 b. l.), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. liepos 30 d. atsiliepimas į skundą, kuriuo nurodoma, kad nerasta įrodymų, patvirtinančių J. I. nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį sklypą (5 t., 73 b. l.), 2003 m. gegužės 20 d. žemės sklypų ir planavimo komisijos posėdžio protokolas Nr. 12 (5 t., 86-87 b. l.), 2008 m. kovo 14 d. S. V. prašymas dėl žemės grąžinimo natūra (5 t., 131 b. l.), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 30-20 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano patvirtinimo“ (4 t., 25-26 b. l.), V. apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. XXXX „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. V.“ (4 t., 33 b. l.), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. rugsėjo 16 d., 2011 m. spalio 3 d., 2011 m. spalio 19 d., 2011 m. lapkričio 4 d. specialisto išvados (6 t., 38-41, 43-45, 49-52, 54-55 b. l.), Valstybinės įmonės registrų centro V. filialo 2011 m. rugsėjo 15 d. raštas, duomenų išrašai (6 t., 57-76, 151-154 b. l.), kurie tinkamai atskleidė nuteistojo S. V. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, iš pirmiau nurodytų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad S. V. panaudodamas apgaule, t. y. pasinaudodamas žinomai suklastotu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, kuriuo buvo nustatytas neteisėtas juridinis faktas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymo bei Vilniaus apskrities administracijos V. miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 16 d. išduota pažyma Nr. XXX „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodoma, kad S. B. turi nuosavybės teises į jos senelio J. I. turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) gatvėje, V. rajono notarų biuro patalpose, nutylint esmines aplinkybes bei suklaidinant S. B. nurodant tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodant pasirašyti 2001 m. spalio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą į S. I. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą C. gatvėje, o ne dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą į J. I. valdytą nekilnojamąjį turtą, teisiškai įgijo nuosavybės teisės atkūrimą į J. I. valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) gatvėje, t. y. S. V. panaudodamas apgaule, teisiškai įtvirtino savo galimybę gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba gauti kitokią turtinę naudą.

Tai, kad nuteistasis S. V. atkakliai tęsė savo nusikalstamą sumanymą ir panaudodamas žinomai suklastotą tikrą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą bei XXXX m. spalio XX d. pirkimo-pardavimo sutartį, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą (t. y. 0,1369 ha ploto žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini)), patvirtina šios nagrinėjamojoje byloje pateiktos aplinkybės, t. y. S. V. laikotarpiu nuo pat Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo įgijimo iki 2009 m. kovo 13 d., kai V. apskrities viršininko sprendimu Nr. XXXX buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūrą 0,1369 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), savo veiksmais rodė ypatingai didelę iniciatyvą (t. y. nuolat teikė prašymus dėl grąžinamos žemės natūra, kreipėsi į teismines institucijas, skundė nepalankius teismų sprendimus) ir eilę metų panaudodamas apgaule, t. y. nuolat pateikdamas žinomai suklastotą tikrą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, sukčiavo, siekiant, kad būtų natūrą grąžintas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gatvėje. Pažymėtina, kad šie S. V. veiksmai patvirtina tiek objektyvių, tiek subjektyvių jam inkriminuoto nusikaltimo požymių buvimą. Todėl Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistojo kaltei nustatyti bei paneigti S. V. gynybą, kad jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, nepadarė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde S. V. savo kaltę neigia visiškai neatsižvelgdamas į kitų aplinkybių visumą bei nenurodydamas konkrečių, įtikinamų argumentų, kurie paneigtų jo kaltę. Be to, Kauno apygardos teismo išvados dėl S. V. kaltės ir veikos kvalifikavimo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra pagrįstos ne prielaidomis, o įrodymais.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes bei vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, nuteistojo S. V. veika atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Be to, pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvada, t. y., kad nuteistasis S. V. veikė tiesioginė tyčia, yra pagrįsta įrodymų analize bei tinkamai motyvuota.

Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad apeliantas cituoja kasacinę nutartį Nr. 2K-7-255/2012 ir tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jo (apelianto) ketinimų turinio ir jų susiformavimo momento. Be to, perkant teisę į J. I. išlikusio turto atstatymą ir kito asmens teisių įgijimas, negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes tokią situaciją galimai nulėmė S. B. nesąžiningas ir apgaulingas elgesys, sudarant atitinkamus sandorius, dėl kurių, būtent jis (apeliantas) patyrė turtinės žalos.

Teisėjų kolegija atkreipia S. V. dėmesį į tai, kad kvalifikuojant jo veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nenustatyta patvirtinančių aplinkybių, jog jis (apeliantas) apgaule įtraukdamas S. B. į jai nenaudingą sandorį, dėl kurio ji neteko turtinės teisės bei turto, siekė realizuoti savo tikrą ar tariamą teisę. Nors teismų praktikoje nurodoma, kad tokią teisinę situaciją gali nulemti nukentėjusiojo nesąžiningas ar net apgaulingas elgesys, sudarant su asmeniu, vėliau apgaule užvaldžiusiu jo turtą, atitinkamus sandorius, dėl kurių šis asmuo patiria turtinės žalos. Be to, nukentėjusiojo įtraukimas į jam nenaudingą sandorį gali būti susijęs su asmens, kuris patiria žalos dėl to, kad nukentėjusysis nevykdo savo turtinių įsipareigojimų pagal ankstesnius sandorius, siekiu būtent tokiu būdu apginti savo pažeistas turtines teises. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tokia nuteistojo S. V. pateikta gynybos versija yra subjektyvi, nes nagrinėjamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų galimą S. B. nesąžiningą ar apgaulingą elgesį. Be to, ir nuteistasis skunde nenurodė tokių aplinkybių, kurios patvirtintų galimą nesąžiningą S. B. elgesį.

Nors S. V. skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar jis (apeliantas) ir asmuo, kuriam šiuo skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – A. Š., pažinojo vienas kitą bei galėjo realiai įtakoti vienas kito veiksmus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apgaulė darant sukčiavimo nusikaltimus gali pasireikšti įvairiais būdais ir priemonėmis. Sukčiaujant gali būti apgaudinėjama žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. (Kasacinė nutartis Nr. 2K-178/2014). Be to, apgaulei gali būti panaudotas ir civilinių sutarčių (sprendimų) sudarymas, kai iš anksto numatyta tokių sutarčių (sprendimų) sudarymu suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas. Todėl Apeliacinio teismo nuomone, ši apelianto iškelta versija yra tik siekis, bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį.

Skunde nuteistasis tvirtina, kad liudytojų G. R., Ž. P., G. A., E. P., L. Š., G. B., V. B., J. R., G. S., Z. B. parodymai yra informatyvūs, tačiau nėra įrodymai, kurie pagrįstų jo (apelianto) kaltę. Be to, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, t. y. kad A. Čaplinsko „Vilniaus gatvių istorija, vardynai, žemėlapiai“ knygoje nurodoma, kad 1940 m. V. gatvė, esanti V., tapo (duomenys neskelbtini) gatve; Vilniaus apskrities archyvo rašte Nr. I-10, nurodoma, kad 1940 m. J. I. turėjo nekilnojamojo turto, (duomenys neskelbtini).

Apeliacinis teismas pažymi, kad S. V. pateikia savo subjektyvų samprotavimą dėl to, kaip jo nuomone, turėjo būti vertinami byloje pateikti duomenys. Svarbu pažymėti, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad vertinant liudytojų G. R., Ž. P., G. A., E. P., L. Š., G. B., V. B., J. R., G. S., Z. B. parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas juos lygino ir vertino su kitais byloje esančiais įrodymais, o ne atsietai nuo visos bylos medžiagos. Be to, ar įrodymai yra patikimi, nustatomi išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Todėl teismo nuomone, Kauno apygardos teismas išsamiai ištyrė, tinkamai įvertino šioje byloje esančius visus įrodymus, motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie yra atmetami.

Taip pat teisėjų kolegija kritiškai vertina S. V. skunde nurodoma aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2001 metų iki 2003 metų, registruojant procesinius dokumentus, suteikiant byloms numerius, ruošiant atsakymus interesantams, tvirtinant dokumentų nuorašus ir pan., Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme vyravo betvarkė ir chaosas.

Apeliacinio teismo manymu, tokie nuteistojo samprotavimai yra subjektyvūs, selektyviai atsieti nuo visų faktinių aplinkybių, todėl neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindi abejoti Kauno apygardos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Dėl nuteistajam S. V. bausmės paskyrimo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Svarbu pažymėti, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra labai svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Be to, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, t. y. už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Todėl vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apygardos teismas skirdamas bausmę S. V. įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes, t. y. kad S. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jog veika – tyčinė, asmenybę apibūdinančius kriterijus, t. y. dirbantis, Lietuvos Respublikoje neteistas (praeityje teistas N.) (7 t., 51-55 b. l.), baustas administracine tvarka (7 t., 59-62 b. l.), neturintis priklausomybių (7 t., 64, 67 b. l.), aukštojo išsilavinimo, ir remdamasis BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės tikslais, paskyrė S. V. laisvės atėmimo bausmę. Išskirtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu ar nuteistojo asmenybe, kurios leistų tvirtinti, kad laisvės atėmimo bausmės skyrimas prieštarautų teisingumo, bausmės proporcingumo principams – pirmosios instancijos teismas nenustatė, todėl BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatų netaikė.

Pažymėtina, kad Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokia Kauno apygardos teismo išvada sutinka tik iš dalies, t. y. kad nuteistajam S. V. nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatų, nes nagrinėjamojoje byloje nėra šiame straipsnyje numatytų pagrindų.

Tačiau Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas paskirdamas S. V. trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tik formaliai taikė bendruosius bausmės skyrimo pradmenis, tinkamai neindividualizavo bausmės remiantis BK 41 straipsniu ir BK 54 straipsnio 2, 3 dalimis, o paskirta bausme akcentavo tik į nubaudimo funkciją, t. y. suteikė pirmenybę nubaudimo paskirčiai bei skundžiamo nuosprendžio motyvuose daugiausia dėmesio skyrė ne teisinio turinio argumentams, o moraliniams priekaištams, t. y. S. V. elgesiui apgaule įgyjant svetimą turtą ir svetimą turtinę teisę. Todėl pažymėtina, kad S. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) iškeltus tikslus, priemones jiems pasiekti ir atsižvelgiant į šių užduočių kontekstą esminga tai, jog siekiant tikslo ir ieškant priemonių šiam tikslui pasiekti būtina įvertinti, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra – proporcija. Teisingumo principo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo skiriamos kaltininkui bausmės proporcingumo principo. Teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų, pataisymui reikalingą bausmės rūšį ir dydį. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, BK 54 straipsnio 3 dalyje. Įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, vykdydamas teisingumą – skirdamas bausmę, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, jog nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Kasacinė nutartis Nr. 2K-316/2014). Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas).

Nors nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad S. V. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), tačiau teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė pagal jos padarymo pobūdį negali būti vertinama kaip itin pavojinga, už kurį S. V. šioje byloje turėtų būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad ši nuteistojo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, yra priskiriama prie ekonominių nusikaltimų kategorijos ir nėra smurtinio pobūdžio, todėl nuteistojo atžvilgiu būtų adekvatu taikyti būtent ekonominio pobūdžio sankcijas. Be to, skiriant bausmę ir ją tinkamai individualizuojant būtina įvertinti ne tik nuteistojo asmenybę, bet atsižvelgti ir į tai, kad ši nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo mėnesio iki 2009 m. kovo mėnesio, t. y. praėjo didelis laiko tarpas nuo nusikaltimo darymo pradžios, atlikimo bei jo ištyrimo, bylos išnagrinėjamas taip pat užsitęsė apie trejus metus, per kuriuos S. V. nepadarė kitų nusikaltimų, kas rodo proceso prevencinę reikšmę. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad šios nagrinėjamos bylos apimtis nėra didelė arba itin sudėtinga. Nors S. V. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tokia nuteistojo pozicija negali būti pagrindas nepalankiai vertinti jo asmenybę. Teisėjų kolegijos nuomone, S. V. izoliavimas nuo visuomenės neišvengiamai turėtų neigiamos įtakos jo socialiniams ryšiams, nenutrūkstamai nuteistojo darbinei veiklai bei galimų socialinių priedermių vykdymui (dėl kurių nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-716-656/2013), t. y. skiriant S. V. laisvės atėmimo bausmę būtų pažeistas teisingos pusiausvyros (proporcijos) tarp siekiamo tikslo, priemonių šiam tikslui pasiekti ir nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio.

Todėl Apeliacinis teismas įvertinęs pirmiau išdėstytų aplinkybių visetą konstatuoja, kad S. V. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jam skiriama kitokia bausmė (bauda), nei numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, skiriant pirmenybę bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, tokios bausmės paskyrimas užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų pasiekimą.

Apeliacinis teismas S. V. skirdamas bausmę (baudą) vadovaujasi nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), kuris už sunkaus nusikaltimo padarymą numatė baudos dydį iki 300 MGL, ir skiria savo dydžiu didesnę už sankcijos vidurkį baudą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors S. V. pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas jau galiojant naujai BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto redakcijai (t. y. 2011 m. balandžio 21 d. įstatymo redakcijai), kuri nustatė, jog už sunkų nusikaltimą numatoma bauda iki 1 500 MGL. Tačiau veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu (BK 3 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2 punktu, BPK 326 straipsnio 3, 5 dalimis, BPK 254 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Š. atžvilgiu baudžiamoji bylą nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija Nr. X-1233), pakeisti ir paskirtą trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, pakeisti 200 MGL (26 000 Lt) (7 530,12 eurų) dydžio bauda.

     Įpareigoti S. V. paskirtą baudą sumokėti per vienerius metus į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, į kurią pervedamos teismo skirtos baudos nagrinėjant bylas baudžiamojo proceso tvarka, skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

            Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Kęstutis Jucys

Teisėjai                                                                                       Albinas Bielskis

                                                                                      Violeta Ražinskaitė