Administracinė byla Nr. A⁴⁴²-750/2008

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija 15.2.

 (S)

  

 

                     

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. gegužės 6 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui  advokatui Valdui Falkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėjas J. V. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos, atlyginti neteisėtais Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos pareigūnų veiksmais padarytą 22122,39 litų turtinę žalą ir 5000 litų neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos pareigūnai 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimu skirti administracinę nuobaudą Nr. 68, 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu skirti administracinę nuobaudą Nr. 14 ir 2002 m. birželio 27 d. nutarimu skirti administracinę nuobaudą Nr. 18 pareiškėją įpareigojo sumokėti pinigines baudas (iš viso 930 litų) ir atlyginti žalą, padarytą aplinkai (iš viso 22 122 litus 39 centus) dėl Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimo kodekso (toliau - ATPK) 76 straipsnio 2 dalyje numatytų teisės pažeidimų. Pareiškėjas teigė, kad nei Saugomų teritorijų įstatymas, nei Žemaitijos nacionalinio parko nuostatai nesuteikia nacionalinio parko administracijos darbuotojams arba pareigūnams, turintiems saugomų teritorijų pareigūnų teisinį statusą, vykdyti žalos apskaičiavimo funkciją.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė, Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad žala gamtai buvo nustatyta ir apskaičiuota, remiantis Saugomų teritorijų įstatymu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 45 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-43. Atstovė pabrėžė, kad teisė apskaičiuoti padarytą žalą suteikė nacionalinio parko direktoriaus užimamos pareigos, pareigybiniai nuostatai, išsilavinimas. Be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Tretysis suinteresuotas asmuo S. J. su skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas su 2002 m. gegužės 29 d. ir 2002 m. birželio 27 d. nutarimais paskirtomis administracinėmis nuobaudomis bei aplinkai padarytos žalos dydžiu sutiko ir žalą atlygino gera valia.

 

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjo J. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nusprendė, kad sistemiškai aiškinant tuo metu galiojusias Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 200 „Dėl valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių įgalinimų suteikimo“ 1.10 - 1.13 punktų nuostatas, darytina išvada, jog Žemaitijos nacionalinio parko pareigūnams buvo suteikta teisė surašyti protokolus, aktus ir kitus nustatytos formos dokumentus, nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti nuobaudas, apskaičiuoti gamtai padarytą žalą ir kt. Teismas pažymėjo, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjas savo neteisėtais veiksmais nepadarė žalos gamtai ir kad žalos apskaičiavimai neteisėti, padaryti pažeidžiant galiojusią tvarką, todėl negalima teigti, kad institucijos veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Teismas nusprendė, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – žala, todėl ir nėra pagrindo jos priteisti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2002 m. rugsėjo 5 d. (2002 m. rugsėjo 5 d Klaipėdos apygardos administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. II-585/2002 konstatavo, kad Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos inspektorius administracinėje byloje neturėjo teisės spręsti nuostolių atlyginimo klausimo), tačiau į teismą kreipėsi 2006 m. spalio 18 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą padavė, praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą, t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo sužinojimo apie savo teisės galimą pažeidimą dienos, ir neprašo teismo atnaujinti skundo padavimo termino.

 

III.

 

Apeliantas J. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 16 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir neatsižvelgė į tęstinį apelianto teisių pažeidimo pobūdį. Žemaitijos nacionalinio parko administracija neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti – nešalina padaryto teisės pažeidimo pasekmių, atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti – iki šiol disponuoja neteisėtai įgytais pinigais, ir nenutraukia daromo teisės pažeidimo. Todėl ieškinio senaties terminas, apelianto nuomone, pradedamas skaičiuoti kiekvieną dieną po 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarties priėmimo. Apeliantas taip pat pažymi, kad atsižvelgus į ieškinio senaties ir žalos institutų esmę, teisingumo ir protingumo principus, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas ne 3 metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas, o bendrasis – 10 metų.

2.      Apeliantas patyrė žalą dėl Žemaitijos nacionalinio parko administracijos neteisėtos veikos. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, priėmus 2002 m. rugsėjo 5 d. nutartį, kuria pripažinta, jog atsakovas neturėjo teisės spręsti žalos, padarytos gamtai, atlyginimo klausimo, 2002 m. spalio 18 d. apeliantas vis dėlto pervedė Žemaitijos nacionalinio parko administracijos paskaičiuotą padarytos žalos aplinkai sumą. Atstovas, Žemaitijos nacionalinio parko administracija,  piktnaudžiavo savo teisėmis, nes netgi po 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarties priėmimo darė spaudimą apeliantui, siekdamas nepagrįstai gauti lėšas, kurias apeliantas įmokėjo 2002 m. spalio 18 d, todėl argumentas, kad apeliantas nuostolius atlygino gera valia, yra nepagrįstas. Be to, Žemaitijos nacionalinio parko administracija neveikimu – delsimu sugrąžinti sumokėtą pinigų sumą – ir toliau pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Atsirasti atsakomybei tiek pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį (dėl turtinės žalos), tiek pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį (dėl neturtinės žalos ), turi būti nustatyta atitinkamų sąlygų visuma, o būtent, neteisėti viešojo administravimo subjektų veiksmai (CK 6.246 str.); padaryta žala (CK 6.249 – 6.250 str.); priežastinis ryšys tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų (CK 6.247 str.).

Pareiškėjas nurodo, kad žala jam buvo padaryta neteisėtais Žemaitijos nacionalinio parko pareigūnų veiksmais – tai, kad minėti pareigūnai nutarimuose, kuriais jam buvo skiriamos administracinės nuobaudos, nurodydavo atlyginti ir nusižengimu padarytus nuostolius, kuriuos jis atlygino.

Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimu J. V. buvo paskirta  250 Lt bauda už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 76 straipsnio 2 dalyje padarymą. Kaip matyti iš šio nutarimo turinio pareiškėjas nebuvo įpareigotas atlyginti nusižengimu padarytą žalą (b. l. 13). Nors šiuo nusižengimu padarytos žalos dydis (1489,60 Lt) buvo paskaičiuotas (administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 68 l. 8), o pareiškėjas šią žalą atlygino 2001 m. gruodžio 21 d.  sumokėdamas 1489,60 Lt (b. l. 26).

Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos 2002 m. birželio 27 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta 450 Lt bauda už administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 60 straipsnyje, 76 straipsnio 2 dalyje, padarymą bei šiuo nutarimu jis buvo įpareigotas atlyginti nusižengimu padarytą 46832,08 Lt žalą. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris išnagrinėjęs skundą 2002 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos 2002 m. birželio 27 d. nutarimą, kuriuo J. V. buvo paskirta 450 Lt bauda už administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 60 straipsnyje, 76 straipsnio 2 dalyje, padarymą, įpareigojant atlyginti 46832,08 Lt žalą, pakeitė ir panaikino nutarimo dalį dėl įpareigojimo atlyginti 46832,08 Lt žalą (administracinės bylos Nr. II-585/2002 l. 4-5, 8, 51-52). Perskaičiavus šiuo nusižengimu padarytą žalą, buvo nustatyta, jog žalos dydis yra 19978,55 Lt. Šis žalos apskaičiavimas pareiškėjui buvo įteiktas 2002 m. spalio 8 d. (administracinio teisės pažeidimo bylos Nr.18 l. 51-52). 19978,55 Lt žalos atlyginimą pareiškėjas sumokėjo 2002 m. spalio 18 d. (b. l. 25).

ATPK 37 straipsnyje „Įpareigojimas atlyginti padarytą nuostolį“  nurodyta:

„Jeigu administraciniu teisės pažeidimu piliečiui, įmonei, įstaigai arba organizacijai padarytas turtinis nuostolis, administracinė komisija, savivaldybės seniūnijos kaimo vietovėje seniūnas, apylinkės teismo teisėjas, spręsdami klausimą dėl nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą, turi teisę kartu spręsti klausimą dėl to, kad kaltininkas atlygintų turtinį nuostolį, jeigu jo suma neviršija penkių šimtų litų, o rajono (miesto) apylinkės teismas – nepriklausomai nuo nuostolio dydžio.

Kitais atvejais klausimas dėl administraciniu teisės pažeidimu padaryto turtinio nuostolio atlyginimo sprendžiamas civilinio proceso tvarka“.

Administraciniu teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo klausimus reglamentuoja CK normos, nustatančios deliktinę civilinę atsakomybę. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Kadangi pareiškėjui už administracinių teisės pažeidimų padarymą minėtais nutarimais buvo paskirtos administracinės nuobaudos, todėl jam atsirado pareiga atlyginti šiais nusižengimais padarytus nuostolius, kuriuos jis geranoriškai atlygino. Šiuo atveju Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos pareigūnai, apskaičiuodami administraciniu teisės pažeidimu padarytų nuostolių dydį, jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Nors, remiantis ATPK 37 straipsnio 1 dalimi, Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, spręsdama šios administracinės nuobaudos skyrimo klausimą, negalėjo spręsti nuostolių atlyginimo klausimo, o pareiškėjas J. V. neteisėtai buvo įpareigotas atlyginti 46832,08 Lt žalą, tačiau šis nutarimas nebuvo įvykdytas, nes buvo apskųstas apygardos administraciniam teismui, todėl jo vykdymas buvo sustabdytas (ATPK 304 straipsnio 2 dalis), o Klaipėdos apygardos administracinis teismas panaikino šią nutarimo dalį. Kadangi pareiškėjas jau po Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutarties įsiteisėjimo geranoriškai atlygino nusižengimu padarytus nuostolius, todėl šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp Žemaitijos nacionalinio parko pareigūnų neteisėtų veiksmų (įpareigojimo atlyginti nuostolius) ir pareiškėjo nurodytos žalos (sumokėtos 19978,55 Lt sumos nuostoliams, padarytiems administraciniu teisės pažeidimu, atlyginti), t. y. būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

Kadangi nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų vykdomosios valdžios institucijų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl 1489,50 Lt ir 19978,55 Lt turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu J. V. buvo paskirta 230 Lt bauda ir jis buvo įpareigotas atlyginti aplinkai padarytą žalą – 654,24 Lt (b. l. 15, administracinio teisės pažeidimo bylos Nr.14 l. 28). Pareiškėjas 654,24 Lt nuostoliams atlyginti sumokėjo 2002 m. birželio 3 d. (b. l. 27). Be to, kaip jau buvo minėta Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos pareigūnai ir 2002 m. birželio 27 d. nutarimu įpareigojo atlyginti 46832,08 Lt nuostolių, padarytų administraciniu teisės pažeidimu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nors Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos pareigūnai šiuose nutarimuose neteisėtai įpareigojo pareiškėją atlyginti nuostolius, padarytus administraciniais teisės pažeidimais, tačiau pareiškėjas dėl šiais neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjant ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios normos, įtvirtintos CK I knygos VII skyriuje „Ieškinio senatis“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS⁷-331/2001; Administracinių teismų praktika Nr. 1, p. 255-263).

Reikalavimams dėl padarytos žalos (tiek turinės, tiek neturtinės) žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pradžia yra nusakoma subjektyviu momentu, t. y. kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne objektyviu – teisės pažeidimo – momentu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarties priėmimo. Šia nutartimi apygardos administracinis teismas pripažino, kad Žemaitijos nacionalinio parko direkcija nutarime skirti administracinę nuobaudą neturėjo teisės įpareigoti pareiškėją atlyginti administraciniu teisės pažeidimu padarytus nuostolius. Pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame ši nutartis buvo paskelbta, jį šioje byloje atstovavo advokatas (administracinės bylos Nr. II-585/2002 l. 46-50). Taigi pareiškėjas nuo šio momento privalėjo suprasti minėtų valdžios institucijų aktų neteisėtumą, t. y. suvokti savo teisių pažeidimą. Skundą dėl žalos atlyginimo apygardos administraciniam teismui pareiškėjas padavė 2006 m. spalio 18 d., t. y. praėjus daugiau kaip trims metams nuo ieškinio senaties termino eigos pradžios.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog jo teisių pažeidimas yra tęstinis, todėl ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti kiekvieną dieną po 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarties. Šiuo atveju Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos veiksmai, kuriais, pareiškėjo teigimu, jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala buvo vienkartinio pobūdžio ir buvo atlikti priėmus nutarimus dėl administracinių nuobaudų paskyrimo. Tai, kad, pareiškėjo teigimu,  neteisėtų veiksmų pasekmės nėra pašalintos, nereiškia, jog teisės pažeidimas tęsiasi.  

Pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, o atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, pagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl 654,24 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos priteisimo.

Kadangi, remiantis išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                Artūras Drigotas

 

 

Birutė Janavičiūtė

 

 

Dainius Raižys