Baudžiamoji byla Nr. 2K-58-942/2016

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00145-2013-0

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 1.2.11.1

                                                                                                  (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,

išteisintajam G. R.,

gynėjai advokatei Linai Abromaitei,

nukentėjusiajam G. Š.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžiu G. R. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 169 straipsnį 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.

Iš nuteistojo G. R. nukentėjusiajam G. Š. priteista 188,25 Eur (650 Lt) turtinei, 1300 Eur (4488,64 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kita ieškinio dalis atmesta.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. R. pagal BK 169 straipsnį išteisintas nenustačius, kad buvo padaryta veika, turtinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo, prašiusio prokuroro skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. R. buvo kaltinamas tuo, kad diskriminavo žurnalistą dėl jo įsitikinimų bei pažiūrų, t. y. G. R., eidamas VšĮ ,,P“ generalinio direktoriaus pareigas, dėl G. Š. įsitikinimų ir pažiūrų – dėl tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir VšĮ ,,P“ 2006 m. birželio 8 d. pasirašytos Aukštabalio multifunkcinio komplekso ,,Šiaulių arena“ (toliau – Šiaulių arena) eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties galimo neteisėtumo, netinkamo VšĮ ,,P“ ir jos generalinio direktoriaus G. R. Šiaulių arenos eksploatavimo (vykdomos ūkinės komercinės veiklos, turto valdymo ir naudojimo), netinkamos Šiaulių arenos eksploatavimo (vykdomos ūkinės komercinės veiklos, turto valdymo ir naudojimo) kontrolės – kuriuos G. Š. išsakė kreipdamasis į Šiaulių apygardos prokuratūrą ir dirbdamas UAB ,,Lietuvos rytas“ korespondentu dienraščio ,,Lietuvos rytas“ publikacijose, 2013 m. vasario 6 d., tiksliau nenustatytu laiku, R. J. IĮ ,,A“, vykdančios Šiaulių arenos (Šiauliai, J. Jablonskio g. 16) apsaugą, darbuotojams nurodė per tarnybinį įėjimą neįleisti UAB ,,Lietuvos rytas“ korespondento ir Krepšinio klubo ,,Šiauliai“ (toliau – KK ,,Šiauliai“) atstovo spaudai G. Š. į Šiaulių areną, taip neleido jam 2013 m. vasario 6 d. į Šiaulių areną įsinešti profesionalios fotografavimo įrangos, kompiuterio ir atlikti žurnalisto bei Lietuvos krepšinio lygos (toliau – LKL) valdybos 2012 m. rugsėjo 17 d. patvirtintuose BEKO LKL nuostatuose atstovo spaudai pareigų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. kovo mėn., ne vėliau kaip kovo 29 d., tiksliau nenustatytu laiku, G. R. priėmė sprendimą nesuteikti G. Š. kaip UAB ,,Lietuvos rytas“ viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo atstovui akreditacijos į Šiaulių arenoje vykusį renginį ,,Auksiniai svogūnai“, taip siekė sutrukdyti žurnalistui G. Š. dalyvauti darbinėje veikloje.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Pasak prokuroro, Šiaulių apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad G. Š. prieš pateikdamas (skleisdamas) informaciją dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijose ir kreipdamasis į Šiaulių apygardos prokuratūrą turėjo dėl jos susidaręs savo pažiūras ir vidinį įsitikinimą ir kad BK 169 straipsnis draudžia diskriminaciją ir dėl žurnalisto atitinkamų pažiūrų bei įsitikinimų. Žurnalistas, rengdamas publikacijas, renka duomenis iš įvairių šaltinių, juos analizuoja, vertina ir taip formuojasi žurnalisto įsitikinimai bei pažiūros, kurie išreiškiami žurnalisto publikacijose. Todėl Šiaulių apygardos teismas, prokuroro nuomone, padarė nepagrįstą išvadą, kad vykdant profesinę pareigą žurnalistui nesusiformuoja pažiūros ir įsitikinimai. Prokuroro manymu, G. Š. pažiūras ir įsitikinimus patvirtina jo išspausdintų publikacijų turinys, taip pat priimti sprendimai kreiptis į prokuratūrą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad G. R. atliko intensyvius, sistemingus diskriminacinio pobūdžio veiksmus, nukreiptus būtent prieš G. Š., t. y. išleido diskriminacinio pobūdžio akreditavimo taisykles, kuriomis siekė paveikti G. Š. ir pateisinti atliekamus prieš jį veiksmus, sutrukdė 2013 m. vasario 6 d. dalyvauti darbinėje veikloje, iš jo vieno reikalavo laikytis diskriminacinio pobūdžio akreditavimo taisyklių, jam buvo išduodamos tik laikinos akreditacijos ir galiausiai tik G. Š. nebuvo suteikta akreditacija į Šiaulių arenoje vykusį renginį „Auksiniai svogūnai“. Dėl tokių G. R. veiksmų G. Š. negalėjo dalyvauti KK „Šiauliai“ darbinėje veikloje ir atlikti UAB „Lietuvos rytas“ žurnalisto pareigų renginyje „Auksiniai svogūnai“. Taigi, įvertinus G. R. atliktų veiksmų pobūdį, jų intensyvumą, sukeltas pasekmes, pripažintina, kad tokie veiksmai yra pavojingi ir visiškai atitinka nusikaltimo sudėtį.

Iš 2013 m. sausio 29 d. akreditavimo taisyklių turinio matyti, kad jomis žurnalistams iš esmės uždraudžiama reikšti kritišką nuomonę apie Šiaulių areną, jos veiklą ir su ja susijusius asmenis, numatoma teisė reikalauti pateikti žurnalisto anksčiau per vienerius metus rašytus straipsnius, grasinama, kad akreditacija nebus suteikta, bus atimta ir nustos galioti pateikus kritišką informaciją, vaizdo medžiaga, nuotraukos konfiskuojamos. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2013 m. birželio 18 d. pripažino, kad akreditacijos tam tikros nuostatos sudaro prielaidas daryti poveikį ir diskriminuoti viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo atstovus tada, kai jie, vykdydami savo pareigas, visuomenės informavimo priemonėse pateikia informaciją ir išreiškia kritišką nuomonę apie Šiaulių areną, jos veiklą ir su ja susijusius asmenis. Pasak prokuroro, bylos įrodymai patvirtina, kad KK „Šiauliai“ ir G. Š. iš anksto nebuvo informuoti apie priežastis, dėl kurių G. Š. gali būti neįleistas į Šiaulių areną. Tokia informacija gauta iš apsaugos darbuotojo 2013 m. vasario 6 d., likus kelioms valandoms iki krepšinio varžybų. Prokuroras pažymi, kad 2013 m. vasario 6 d. į Šiaulių arenos tarnybines patalpas buvo įleisti kiti KK „Šiauliai“ nariai, kitų įmonių darbuotojai, turintys tokius pat pažymėjimus, kaip ir G. Š., kuris, beje, nuo 2012 metų krepšinio sezono pradžios iki 2013 m. vasario 6 d. į Šiaulių areną su turimais dokumentais buvo įleidžiamas. Šiaulių apygardos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, padarė nepagrįstą išvadą, kad G. Š. nesutiko su naujomis akreditavimo taisyklėmis, todėl į renginį buvo įleistas kaip žiūrovas. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad G. Š. neįleidimo į Šiaulių arenos tarnybines patalpas 2013 m. vasario 6 d. priežastis negalėjo būti jo nesutikimas su akreditacijos taisyklėmis. Apygardos teismas nenurodė, kokiais įrodymais remiasi darydamas tokią išvadą ir kodėl G. Š., M. A. duotus parodymus bei kitus įrodymus atmeta. Taip pat skunde nurodoma, kad 2013 m. vasario 7 d. G. R. išplatino pranešimą spaudai, G. Š. buvo suteiktos laikinos akreditacijos, į KK „Šiauliai“ prašymą išduoti akreditaciją likusioms 2012–2013 metų sezono rungtynėms, 2013 m. vasario 21 d. G. R. informavo, kad prašymo svarstyti negali, nes neužpildytas prašymo blankas (kuriuo susipažįstama su akreditavimo taisyklėmis). 2013 m. vasario 26 d. G. R. G. Š. išsiuntė laišką, kuriame kėlė reikalavimą, kad būtų užpildytas prašymas dėl akreditacijos suteikimo pagal 2013 m. sausio 29 d. taisykles. Bylos įrodymai patvirtina, kad kitų žurnalistų pasirašytinai susipažinti ir laikytis 2013 m. sausio 29 d. akreditacijos taisyklių nebuvo reikalaujama. Be to, tarp KK „Šiauliai“ ir VšĮ „P“ sudaryta 2007 m. spalio 17 d. nuomos sutartis patvirtina, kad G. R. neturėjo jokio teisinio pagrindo spręsti dėl akreditacijos suteikimo į KK „Šiauliai“ organizuojamas krepšinio varžybas, juolab neįleisti vykdyti darbinių funkcijų KK „Šiauliai“ nario – atstovo spaudai (sutarties 11.4, 11.5 punktai).

Prokuroras taip pat nurodo, kad iš G. Š., R. V., G. B., L. V. parodymų matyti, kad, likus kelioms dienoms iki renginio „Auksiniai svogūnai“, G. Š. nebuvo suteikta akreditacija ir į šį renginį, nes jis Šiaulių arenoje yra nepageidaujamas asmuo. 2013 m. kovo 29 d. G. R. išsiuntė pranešimą lrytas.lt redakcijai, kuriame nurodė, kad, kol vyks teismo procesas dėl G. Š. profesinės veiklos, jis priėmė besąlygišką sprendimą šiam asmeniui nesuteikti akreditacijos ir neįleisti į šį renginį. Prokuroras nurodo, kad iš apygardos teismo nuosprendžio motyvų nėra aišku, ar teismas pasisakė dėl G. R. veiksmų nesuteikiant G. Š. akreditacijos į renginį „Auksiniai svogūnai“. Prokuroro nuomone, akreditacijos nesuteikimo į renginį ,,Auksiniai svogūnai“ priežastis negali būti laikoma G. Š. nesutikimas su akreditacijos taisyklėmis, nes tai paneigta paties G. R. 2013 m. kovo 29 d. raštu, jo parodymais, taip pat faktinėmis aplinkybėmis, kad, pavyzdžiui, iš kito darbuotojo R. V. nebuvo reikalaujama pasirašytinai susipažinti su akreditavimo taisyklėmis ir jų laikytis. Teismas neišdėstė įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas, nevertino įrodymų visumos. Aplinkybė, kad G. Š. buvo sudaryta galimybė dalyvauti renginyje „Auksiniai svogūnai“ kaip žiūrovui, nesusijusi su galimybe vykdyti jam pavestas darbines funkcijas.

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes įrodymus vertino neišsamiai, t. y. nevertino dalies byloje surinktų įrodymų (2013 m. sausio 29 d. akreditavimo taisyklių, 2013 m. vasario 7 d. G. R. pranešimo spaudai, 2013 m. kovo 29 d. G. R. pranešimo lrytas.lt redakcijai turinio, taip pat nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad 2013 m. vasario 6 d. kitiems asmenims nebuvo sudaroma kliūčių vykdyti darbines funkcijas Šiaulių arenoje, kad iš esmės vieno G. Š. buvo reikalaujama laikytis priimtų diskriminacinių akreditacijos taisyklių, kad tik G. Š. nebuvo suteikta akreditacija į renginį „Auksiniai svogūnai“, kitų įrodymų, kurie patvirtina išdėstytas faktines aplinkybes, įvykių eigą), neatliko jų analizės, nenurodė, kokiais įrodymais remiasi, o kokius – atmeta ir kodėl. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai laikytini esminiais, nes dėl to teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad akreditavimo taisyklės nebuvo sukurtos išimtinai G. Š. siekiant jį diskriminuoti ir kad G. Š. į Šiaulių areną nebuvo įleistas vykdyti darbinių funkcijų sporto renginyje dėl to, kad nesutiko su akreditavimo taisyklėmis ir neužpildė reikiamų dokumentų. Tokiomis išvadomis teismas paneigė ir G. R. tyčią diskriminuoti G. Š. ir jo sąmoningus veiksmus siekiant šio tikslo.

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės S. Borščienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 169 straipsnio taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų vertinant įrodymus

Kasacinis skundas grindžiamas prokuroro pozicija, kad Šiaulių apygardos teismas, konstatavęs, jog G. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir tai, kad jo nusikalstama veika pagal BK 169 straipsnį negali būti kvalifikuojama, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad G. R. nukentėjusįjį G. Š. diskriminavo kaip žurnalistą dėl jo įsitikinimų bei pažiūrų, kuris UAB „Lietuvos rytas“ dienraštyje publikavo neigiamas publikacijas apie G. R. ir jo vadovaujamą įstaigą: 1) nurodė apsaugos darbuotojams pro tarnybinį Šiaulių arenos įėjimą neįleisti UAB „Lietuvos rytas“ korespondento ir krepšinio klubo „Šiauliai“ atstovo spaudai G. Š. į Šiaulių areną ir 2) priėmė sprendimą nesuteikti G. Š. kaip UAB „Lietuvos rytas“ viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo atstovui akreditacijos į Šiaulių arenoje vykusį renginį „Auksiniai svogūnai“.

Žurnalistikos paskirtis išryškėja visuomenės informavimo priemonių atliekamų funkcijų kontekste. Pagrindinė jų yra teikti žinias, pranešti apie įvykius, informuoti. Žurnalisto darbo laisvės ypatumą sustiprina konstitucinė asmens laisvė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti: 1) teisė rinkti informaciją ir ją skelbti; 2) teisė fiksuoti informaciją techninėmis priemonėmis; 3) teisė neleisti skelbti parengtos informacijos, jei jos turinys buvo iškreiptas; 4) teisė savo publikacijose skelbtis anonimiškai, slapyvardžiu ar savo vardu ir pavarde.

Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad žurnalistas, rengdamas publikacijas, renka duomenis iš įvairių šaltinių, juos analizuoja, vertina ir iš to formuojasi žurnalisto įsitikinimai bei pažiūros, kurie žurnalisto publikacijose išreiškiami. Kasatorius tvirtina, kad tokias pažiūras ir įsitikinimus turėjo G. Š. ir tai atspindi jo išspausdintų publikacijų turinys bei G. Š. priimti sprendimai dėl jų pobūdžio kreiptis į Šiaulių apygardos prokuratūrą.

Pažymėtina, kad žurnalistinis tyrimas savaime skiriasi nuo žurnalistinio darbo. Viena vertus, žurnalistinis tyrimas nuo įprasto žurnalistinio darbo skiriasi savo specifika: nuodugnumu, nuoseklumu, analize, informaciją patvirtinančių faktų ieškojimu, sisteminimu, hipotezės, kuri vėliau tikrinama, iškėlimu, eksperimentavimu, dažnai pasitelkiant tam tikros srities ekspertų ar specialistų pagalbą. Kita vertus, teksto interpretavimas, jo prasmių suvokimas paprastai laikomi tekstų kūrimo dalimi, o skaitytojai, žiūrovai, tinklalapių lankytojai – žurnalistinio diskurso kūrimo dalimi.

Šioje baudžiamojoje byloje apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje G. Š. paaiškino, kad jo publikacijos dienraštyje „Lietuvos rytas“ yra susijusios su faktų apie Šiaulių areną ir jos valdymą skleidimu. G. Š. parodė, kad, jo nuomone, jis nebuvo įleistas į varžybas dėl šių publikacijų, kurios buvo penkios ar septynios apie areną ir jos veiklą; publikacijose jis aprašė ką rodė faktai ir ką jis pats matė; tai nebuvo neigiama informacija, nes jis publikacijų neskirsto į neigiamas ir teigiamas; tai buvo aprašyti faktai. Anot G. Š., nuomonę apie publikaciją susidaro skaitytojas (t. 3, b. l. 166). Darytina išvada, kad šios bylos kontekste G. Š. publikuoti straipsniai vertintini kaip žiniasklaidos nuomonės pateikimas, vykdant žurnalisto profesinę pareigą. Kitaip tariant, faktų konstatavimas ar jų skleidimas negali būti laikomas įsitikinimų ir pažiūrų skleidimu. Be to, nei iš kaltinimo, nei iš apkaltinamojo nuosprendžio nebuvo matyti, kurie konkrečiai G. Š. publikacijų teiginiai buvo siejami su jo išsakytais įsitikinimais ir pažiūromis.

Teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra saviraiškos arba nuomonių reiškimo laisvė. Ši teisė suponuoja dvi tarpusavyje susijusias asmenų teises: teisę turėti įsitikinimus ir teisę juos laisvai reikšti. Įsitikinimai (įsitikinimai, pažiūros – lot. credo) – plati konstitucinė sąvoka, apimanti ne tik politinius, ideologinius, ekonominius įsitikinimus, bet ir religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines ir estetines pažiūras, moralines bei dorovines nuostatas. Žmogaus įsitikinimų ir pažiūrų turinys – jo privatus reikalas, kurio negalima riboti jokiomis teisinėmis priemonėmis, o valstybė turi garantuoti šios konstitucinės teisės apsaugą.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos atveju G. R. buvo inkriminuota diskriminacijos dėl pažiūrų ir įsitikinimų nusikalstama veika. Kasaciniame skunde teigiama, kad G. R. pareikštame kaltinime nurodyti G. Š. įsitikinimai bei pažiūros, kuriuos jis išdėstė dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijose ir kreipdamasis į Šiaulių apygardos prokuratūrą (manydamas, kad gali būti padaryti ar daromi teisės pažeidimai) – kad tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir VšĮ „P“ 2006 m. birželio 8 d. pasirašyta Aukštabalio multifunkcinio komplekso „Šiaulių arena“ eksploatavimo koncesijos suteikimo sutartis gali būti neteisėta, kad VšĮ „P“ ir jos generalinio direktoriaus G. R. gali būti netinkamai eksploatuojama Šiaulių arena ir netinkamai vykdoma Šiaulių arenos eksploatavimo kontrolė. Taigi kasatorė šiuos teiginius laiko G. Š. pažiūromis ir įsitikinimais.

BK 169 straipsnyje saugoma vertybė – žmonių grupių ar joms priklausančių individų teisės ir laisvės bei lygiateisiškumas. BK XXV skyriaus, draudžiančio nusikaltimus asmens lygiateisiškumui ir asmens sąžinės laisvei rūšinis objektas yra žmonių grupių ar jai priklausančių individų teisės ir lygiateisiškumas, nepriklausomai nuo jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Kitaip tariant, teisės aktais įtvirtinta šių nusikaltimų objekto apsauga leidžia asmeniui priklausyti tam tikrai mažumai arba kitai pažeidžiamai visuomenės grupei ir veikti visuomenėje nebijant iš to galimai kylančių neigiamų pasekmių.

Neapykantos nusikaltimai iš esmės yra diskriminacija – nevienodas elgesys su žmonėmis, žmogaus teisių suvaržymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, grindžiamas pastarųjų asmeninėmis charakteristikomis, t. y. asmenų lygiateisiškumo pažeidimas. Neapykantos nusikaltimai išsiskiria savo požymiais: 1) tai nusikalstamos veikos nukentėjusysis (auka), t. y. pažeidėjas pasirenka auką būtent dėl aukos realios ar tariamos priklausomybės tam tikrai socialinei grupei (lytis, rasė, tautybė, pažiūros ir kt.) ir 2) prejudicija ar neapykantos motyvas, t. y. pažeidėjo nusistatymas prieš tam tikros grupės asmenis.

Straipsnio dispozicijoje įvardijamas baigtinis sąrašas konkrečių savybių, kurių pagrindu atsiranda baudžiamoji atsakomybė už asmenų (asmens) diskriminaciją: dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Bendrąja prasme, vadovaujantis doktrininiu ir praktiniu aiškinimu, šios rūšies nusikalstama veika priskiriama specifinei kriminalinių nusižengimų kategorijai – neapykantos nusikaltimams, kuriems priskiriamos visos nusikalstamos veikos, padarytos prieš asmenis, jeigu jos motyvuotos teisės pažeidėjo (kaltininko) išankstinėmis, prietarais ar stereotipais grįstomis neigiamomis nuostatomis dėl tam tikro individo ar žmonių grupės rasinės, etninės, tautinės kilmės, religijos, lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios nusikalstamos veikos požymis „pažiūros ir įsitikinimai“ įstatymine baudžiamąja teisine prasme apima ribotą skaičių veiksnių ir turėtų būti suprantamas siauriau nei plačiąja, visuomenėje suvokiama prasme. Visuomenine, kasdiene prasme „pažiūros ir įsitikinimai“ gali būti suprantami kaip bet kokia nuomonė apie bet kokį gyvenimo reiškinį, tačiau teisine prasme požymis „pažiūros ir įsitikinimai“, aprašyti BK 169 straipsnio dispozicijoje, turi gerokai siauresnę prasmę ir yra skirti bei leidžia priskirti konkretų asmenį tam tikrai grupei, kuriuos vienija ir iš kitų grupių išskiria tokių pat pažiūrų ir įsitikinimų turėjimas.

Individo pažiūros ir įsitikinimai yra privataus žmogaus gyvenimo dalis, tokia pat kaip ir individo gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, įpročiai ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Vadinasi, asmens įsitikinimai gali būti politiniai, religiniai, ekonominiai, estetiniai, kultūriniai, tačiau jie visada yra asmens privatus reikalas, kurio turinio valstybė neregulioja ir nekontroliuoja. Įsitikinimai ir pažiūros apibūdina asmenį kaip individą, yra jo asmenybės dalis.

Veika šiuo atveju pasireiškia įvairiais aktyviais veiksmais, kuriais siekiama diskriminuoti grupę asmenų ar asmenį, t. y.: 1) siekiama sutrukdyti dalyvauti lygiomis teisėmis su kitais tam tikroje veikloje arba 2) siekiama suvaržyti teises ir laisves. Pažymėtina, kad teisės ir laisvės, kuriomis siekiama suvaržyti tam tikrų asmenų ar jų grupių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, turėtų būti garantuojamos įstatymu, o kai kuriais atžvilgiais tik tokios, kuriomis disponuoja tik tam tikra grupė asmenų. Diskriminuojantys veiksmai neleistini politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje. Kartu diskriminuojantys veiksmai neleistini ir viešojoje erdvėje.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis nustato, kad draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.

Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje diskriminavimas suprantamas kaip žmogaus teisių suvaržymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius (1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Taip pat nustatoma, kas nėra vadinama šiuo reiškiniu – diskriminacija ar privilegijomis toks diferencijuotas teisinis reguliavimas nelaikytinas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomenei reikšmingų tikslų. Diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnyje diskriminacija apibrėžiama kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra įvardyta, kokiai būtent pažeidžiamai visuomenės grupei gali būti priskiriamas G. Š., taip pat nėra galimybės įvardyti ar identifikuoti, kokia būtent visuomenės grupė netiesiogiai galėjo nukentėti nuo diskriminacijos, kurią patyrė G. Š. šioje byloje. To neįmanoma padaryti dar ir dėl to, kad šioje byloje nebuvo identifikuoti konkretūs G. Š. įsitikinimai ir pažiūros BK 169 straipsnio prasme. Taigi, kad kaltininko veika būtų pripažinta diskriminavimu BK 169 straipsnio prasme, būtina nustatyti, kad ji atitinka šios teisės normos dispozicijoje nurodytų būtinų (objektyviųjų ir subjektyviųjų) požymių visumą. Jei veikoje nėra bent vieno šiame BK straipsnyje numatyto būtinojo požymio, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2012).

Kasaciniame skunde teigiama, kad žurnalistų akreditavimo taisyklės buvo kurtos išimtinai G. Š. siekiant jį diskriminuoti. Toks skundo argumentas nepagrįstas. G. Š. į Šiaulių areną nebuvo įleistas vykdyti darbinių funkcijų sporto renginyje dėl tos priežasties, kad jis nesutiko pasirašyti apie susipažinimą su akreditavimo taisyklėmis ir neužpildė reikiamų dokumentų. Prašymas susipažinti su žurnalistų akreditavimo taisyklėmis G. Š. nėra kaip nors sunkiau įvykdomas negu kitiems asmenims, jo įvykdymo galimumas nepriklauso ir nepasunkėja nuo G. Š. lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, seksualinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, todėl reikalavimas anketoje pasirašyti apie susipažinimą su akreditavimo taisyklėmis jokių G. Š. teisių negali pažeisti. G. Š. akreditacija nebuvo suteikta tik dėl jo paties atsisakymo laikytis akreditacijų suteikimo tvarkos. Be to, nė vienas byloje apklaustas liudytojas nenurodė gavęs iš G. R. kokius nors nurodymus diskriminuoti G. Š.. Kartu pažymėtina, kad nors G. Š. neturėjo akreditacijos, į renginius, jis buvo įleidžiamas kaip žiūrovas, draudžiant jam įsinešti profesionalią fotografavimo techniką. Tuo tarpu kiti žurnalistai, gavę akreditaciją pagal nustatytas taisykles, vykdė savo profesines pareigas, o tai taip pat rodo, kad akreditavimo taisyklės nebuvo sukurtos išimtinai G. Š., siekiant jį diskriminuoti kaip žurnalistą.

Nusikalstama veika laikoma baigta nuo neteisėtų veiksmų atlikimo momento (formalioji nusikaltimo sudėtis). Diskriminacija dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų gali pasireikšti įvairiais veiksmais: įžeidinėjimu; tam tikrų taisyklių, priimant ar atsisakant priimti į darbą, nustatymu; naudojantis viešųjų paslaugų teikimo ir kitų įstaigų, organizacijų paslaugomis; naudojantis viešuoju transportu, taksi paslaugomis; karjeros galimybių apribojimu; drausminių, skatinamųjų priemonių taikymu; draudimu dalyvauti renginiuose, visuomeninėje veikloje; bauginančios, žeminančios aplinkos sukūrimu; diskriminuojančio pobūdžio pasisakymų skleidimu konferencijose, pranešimuose, diskusijose, pokalbiuose per televiziją, radiją, internetą ir kitas žiniasklaidos priemones; piešiant; dainuojant ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosios atsakomybės prasme vertintinos tik pačios pavojingiausios diskriminavimo veikos. Be to, reikia įvertinti ir tai, kokią įtaką turėjo atlikti kaltininko veiksmai konkrečiai socialinei grupei.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad G. Š. dėl tokių G. R. veiksmų negalėjo atlikti savo tiesioginių pareigų. Tačiau baudžiamojoje byloje nustatyta, kad po krepšinio varžybų spaudos konferencija įvyko, o komerciniame renginyje „Auksiniai svogūnai“ G. Š. buvo pakeistas kitu UAB „Lietuvos rytas“ korespondentu R. V.. UAB „Lietuvos rytas“ nėra išreiškęs jokio nusiskundimo dėl to, kad apie renginį visuomenę informavo kitas žurnalistas. Informacija apie renginį buvo išplatinta visuomenės informavimo priemonėse ir žurnalistui R. V. buvo išmokėtas honoraras.

Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad veiksmais, sudarančiais BK 169 straipsnio sudėties objektyviuosius požymius, diskriminuoja žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, siekdamas sutrukdyti ar suvaržyti šios žmonių grupės ar jai priklausančio individo lygių su kitais teisių ir laisvių įgyvendinimą, ir tai daro dėl bent vienos šio straipsnio dispozicijoje įvardytos savybės – lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Be to, svarbu įrodyti tikslą, t. y. siekį sutrukdyti asmenims, pasižymintiems tam tikrais specifiniais požymiais, įgyvendinti teises ir laisves arba jas suvaržyti. Paprastai pas kaltininką susiformuoja tikslinga, kryptinga ir specifinė diskriminacinio pobūdžio veikos motyvacija. Kaltininkas turi parodyti tikrą ar tariamą tokios grupės žmonių ar konkretaus jos nario pažeidžiamumą, nevisavertiškumą, ribotumą, žemesnio statuso pojūtį, siekiant įžeisti, sumenkinti, dehumanizuoti ir pan. Nustatant, ar buvo tikslas, svarbu įvertinti bylos aplinkybes, apibūdinančias patį subjektą, jo pažiūras ir panašius faktorius, galinčius parodyti jo siekiamus tikslus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kokioje aplinkoje, kokiomis socialinėmis sąlygomis buvo atlikti veiksmai. Pavyzdžiui, tokį tikslą gali rodyti kaltininko vieši pasisakymai apie savo vidinius nusistatymus prieš tam tikros socialinės kategorijos asmenis ir siekis pažeisti jų lygiateisiškumą. Šioje baudžiamojoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad G. R. veiksmuose nenustatyta ši specifinė nusikalstamos veikos motyvacija ir tikslas. G. R. veiksmus G. Š. atžvilgiu galima vertinti kaip asmeninio pobūdžio konfliktą.

Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas G. R. pagal BK 169 straipsnį, padarė išvadą, kad G. Š. nėra šio nusikaltimo objektas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus poelgis pripažįstamas pavojingas pirmiausiai dėl to, kad kelia pavojų (kėsinasi) kažkokiai reikšmingai vertybei ar vertybėms (šiuo atveju kėsinamasi į žmonių grupių ar joms priklausančių individų teises ir laisves bei lygiateisiškumą). Šioje baudžiamojoje byloje G. Š. profesija ir jo atliekamos profesinės pareigos nepatenka į BK 169 straipsnyje baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių apsaugą. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl G. R. išteisinimo nėra tikslūs, tačiau iš principo teisingi.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne viename nutarime yra išaiškinęs, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-324/2013).

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 2143 straipsnis numato administracinę atsakomybę asmeniui už atsisakymą teikti informaciją masinės informacijos priemonės atstovui, nenurodant atsisakymo priežasties, ar trukdymą žurnalistui vykdyti savo profesinę pareigą. Administracinio teisės pažeidimo byla dėl ATPK 2143 straipsnyje numatyto pažeidimo pradedama visuomenės informavimo priemonės atstovo ar žurnalisto pareiškimu. Vadinasi, įstatymo leidėjas nustatė atsakomybės dydį ir formą už trukdymą žurnalistui vykdyti savo profesinę pareigą, atsižvelgdamas į tokių veikų pobūdį ir socialinį pavojingumą.

Taigi kiekvienu atveju teismas, vertindamas kiekvienos atsakomybės prigimtį konkrečioje byloje, turėtų nuspręsti, ar turėtų būti taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Teismas privalo išsamiai motyvuoti, kodėl kaltininkui taikytina baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-201/2008). Pirmosios instancijos teismas apskritai nesvarstė ir nemotyvavo, kodėl G. R. taikė baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę. Nepateisinama ir tai, kai pažeidžiamas ir proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau negu tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti.

Kasaciniame skunde kasatorius įžvelgia ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus, kurie laikytini esminiais, nes, nevertindamas bylos įrodymų kaip visumos, Šiaulių apygardos teismas priėjo nepagrįstas išvadas, taip teismas nepagrįstai paneigė ir G. R. tyčią diskriminuoti G. Š., sąmoningus G. R. veiksmus siekiant šio tikslo ir tokie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti skundai, patikrina teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, nurodytus BPK 369 straipsnyje. Kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, tačiau pats šių aplinkybių nenustato, taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus (tarp jų ir akreditavimo taisyklių turinį, 2013 m. vasario 7 d. G. R. išplatinto pranešimo spaudai turinį, 2013 m. kovo 29 d. G. R. pranešimo lrytas.lt turinį ir kitus įrodymus), išteisinamajame nuosprendyje atskleidė tas aplinkybes, kurios yra pagrindas G. R. išteisinti, ir nurodė konkrečius įrodymus, kuriais remdamasis padarė teisingas išvadas (nenustačius įsitikinimų ir pažiūrų požymio, nėra ir visos BK 169 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Vytautas Masiokas

                                                                                                                                            Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                            Aurelijus Gutauskas