VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

 (S)

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 21 d.

Vilnius

        Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,

        sekretoriaujant Ernestai Perednienei,

        dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Pauliui Miliauskui,

        atsakovo atstovei advokatei Rimantei Tamulytei, 

viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu per interneto platformą „Zoom“ žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų UAB „Aluotinfra“ ir UAB „Algesa“ ieškinį atsakovui UAB „Cosmos Construction“ dėl veiksmų uždraudimo,

        n u s t a t ė :

        Ieškovas pareikštame ieškinyje prašo iki nuomos sutarčių Nr. 19/06/28–1 bei Nr. 19/06/28–2 pabaigos uždrausti UAB „Cosmos Construction“ nutraukti elektros energijos tiekimą UAB „Aluotinfra“ ir UAB „Algesa“ nuomos sutarčių Nr. 19/06/28–1 bei Nr. 19/06/28–2 pagrindu valdomiems pastatams, esantiems adresu Gamyklos g. 16, Vilniuje, arba kitaip apriboti ieškovų galimybę naudotis UAB „Cosmos Construction“ valdomais lokaliais elektros energijos tinklais bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2019 m. birželio 28 d. UAB „Aluotinfra“ (toliau – Ieškovas 1, Nuomininkas 1) ir atsakovas sudarė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį dėl pastato–gamyklos, kurio unikalus numeris 4197–3022–9018 pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Tą pačią dieną, 2019 m. birželio 28 d., UAB „Algesa“ (toliau – Ieškovas 2, Nuomininkas 2) ir atsakovas sudarė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį dėl 769,59 kv. m. ploto pastato–sandėlio, unikalus numeris 4197–3022–9034, esančio adresu Gamyklos g. 16, Vilniuje. 2019 m. rugsėjo 30 d. Ieškovas 1 su atsakovu sudarė Pastato pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią, be kita ko, buvo susitarta, kad „327 000 EUR <…> Pirkėjas įsipareigoja sumokėti Pardavėjui per 48 <…> mėnesius po šios Sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dienos <…>“ (Pirkimo pardavimo sutarties 1 2.1.4 punktas); „šalys susitaria, kad 48 <…> mėnesius po šios Sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dienos Įkeistinu turtu išimtinai naudosis Pardavėjas“ (Pirkimo–pardavimo sutarties 1 5.7 punktas); „šalys taip pat susitaria, kad Įkeistinu Turtu, pagal tarp Pirkėjo ir Pardavėjo sudarytą nuomos sutartį, 48 <…> mėnesius nuo nuomos sutarties pasirašymo dienos, naudosis Pardavėjas su teise subnuomoti Įkeistiname Turte esančias patalpas. Nuomos kaina, kurią Pardavėjas mokės Pirkėjui bus lygi visų Pirkėjo (kaip savininko) mokamų mokesčių už Įkeistiną Turtą, bei patekimui į Įkeistiną Turto reikalingo/naudojamo Žemės sklypo dalies <…> nuomos ir komunalinių mokesčių sumai“ (Pirkimo–pardavimo sutarties 1 5.10 punktas). Be to, 2019 m. rugsėjo 30 d. Ieškovas 2 su atsakovu sudarė Pastato 2 pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią, be kita ko, buvo susitarta, kad „98 000 EUR <…> Pirkėjas įsipareigoja sumokėti Pardavėjui per 48 <…> mėnesius po šios Sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dienos <…>“ (Pirkimo–pardavimo sutarties 2 2.1.2 punktas); „šalys susitaria, kad 48 <…> mėnesius po šios Sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dienos Pastatu išimtinai naudosis Pardavėjas“ (Pirkimo–pardavimo sutarties 2 5.7 punktas); „šalys taip pat susitaria, kad Pastatu, pagal tarp Pirkėjo ir Pardavėjo sudarytą nuomos sutartį, 48 <…> mėnesius nuo nuomos sutarties pasirašymo dienos, iki bus pilnai atsiskaityta pagal šią Sutartį, naudosis Pardavėjas su teise subnuomoti Pastate esančias patalpas. Nuomos kaina, kurią Pardavėjas mokės Pirkėjui bus lygi visų Pirkėjo (kaip savininko) mokamų mokesčių už Pastatą, bei patekimui į Pastatą reikalingo/naudojamo Žemės sklypo dalies nuomos ir komunalinių mokesčių sumai“ (Pirkimo–pardavimo sutarties 2 5.10 punktas). Atsižvelgdami į tai, kad atsakovas neturėjo pakankamai lėšų iš karto atsiskaityti už Pastatus 1 ir 2 pagal Pirkimo–pardavimo sutartis 1 ir 2, Ieškovai 1 ir 2 susitarė su atsakovu, kad tol, kol už Pastatus 1 ir 2 atsakovas neatsiskaitys, tai Ieškovai 1 ir 2 naudosis Pastatais 1 ir 2 nuomos pagrindu. Tuo tikslu dar 2019 m. birželio 28 d.: a). Ieškovas 1 sudarė Pastato 1 nuomos sutartį Nr. 19/06/28–1 su Atsakovu; b). bei Ieškovas 2 sudarė Pastato 2 nuomos sutartį Nr. 19/06/28–2 su atsakovu; c). kaip nurodyta Nuomos sutarčių 1 ir 2 2.1 punkte, „nuomos terminas prasideda Nuomininkui [tiek Atsakovui 1, tiek Atsakovui 2] tapus Patalpų [tiek Pastato 1, tiek atitinkamai Pastato 2] savininku“. Taigi Nuomos sutarčių 1 ir 2 terminas prasidėjo Ieškovams 1 ir 2 sudarius su Atsakovu Pirkimo–pardavimo sutartis 1 ir 2. Kitaip tariant, Ieškovai 1 ir 2 niekada neišsikraustė iš Pastatų 1 ir 2, kuriuos Pirkimo–pardavimo sutartimis 1 ir 2 pardavė atsakovui, o visą laiką Pastatais 1 ir 2 naudojosi nepertraukiamai. Kai pasikeitė Pastatų 1 ir 2 savininkas, pasikeitė tik naudojimosi šiais pastatais pagrindas – naudojimąsi nuosavybės teise pakeitė naudojimasis nuomos teise. Atitinkamai, kadangi Ieškovai 1 ir 2 Pastatais 1 ir 2 toliau Nuomos sutarčių 1 ir 2 pagrindu naudojasi tame pačiame stovyje, kaip jas naudojo ir anksčiau, būdami Pastatų 1 ir 2 savininkais, tai Ieškovai 1 ir 2 visą Nuomos sutarčių 1 ir 2 laiką komunalinėmis paslaugomis naudojosi, jas gaudami iš jau iš anksčiau egzistavusių įrenginių – transformatorinės (toliau –Transformatorinė). Jokie atskiri prijungimai prie komunalinių paslaugų tiekimo tinklo pagal Nuomos sutartis 1 ir 2 nevyko. Teisinį lūkestį visą Nuomos sutarčių 1 ir 2 laikotarpį gauti elektros energiją pagal jau egzistuojančią prieigą per Transformatorinę, esančią prie Pastatų 1 ir 2, suponuoja ir Nuomos sutarčių 1 ir 2 tekstas. Vis dėlto, kai Ieškovas 1 atsakovui pareiškė pretenzijas dėl per didelės sąskaitos už elektros energiją pagal Nuomos sutartį 1 išrašymo, tarp Ieškovų 1 ir 2 bei atsakovo prasidėjo konfliktas dėl energijos tiekimo Pastatams 1 ir 2. Elektros energijos tiekimas abiem Ieškovams 1 ir 2 atsakovo buvo nutrauktas 2020 m. rugsėjo 16 d. Reaguodami į tai, 2020 m. rugsėjo 17 d. Ieškovai 1 ir 2 pateikė atsakovui reikalavimą kuo skubiau, bet ne vėliau kaip iki 2020 m. rugsėjo 19 d. atnaujinti elektros energijos tiekimą Ieškovams 1 ir 2. Nors iš pradžių atsakovas vis atsisakė savo lėšomis tvarkyti Transformatorinę, tačiau galiausiai, po įnirtingų Ieškovų 1 ir 2 raginimų, vis dėlto atnaujino elektros energijos tiekimą Ieškovams 1 ir 2. Tačiau net ir atnaujinęs elektros energijos tiekimą Pastatams 1 ir 2, atsakovas ėmė grasinti Ieškovams 1 ir 2, kad jis neva pagal Nuomos sutartis 1 ir 2 neprivalo leisti jam priklausančiais elektros energijos įrenginiais Transformatorinėje naudotis Ieškovams 1 ir 2 ir dėl to elektros energiją Pastatams 1 ir 2 planuoja atjungti nuo 2020 m. lapkričio mėn. Ieškovų 1 ir 2 vertinimu, atsakovo planuojamas elektros energijos atjungimas būtų neteisėtas ir darantis Ieškovams 1 ir 2 žalą, nes tolimesnis tęstinis naudojimasis Pastatais 1 ir 2 taip, kaip jais buvo naudojamasi iki Pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, buvo esminė sąlyga, dėl ko Ieškovai 1 ir 2 apskritai sutiko parduoti Pastatus 1 ir 2 Ieškovui.

        Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti žemiau nurodytais motyvais. Atsakovas apskritai nėra įsipareigojęs tiekti Ieškovams elektros energijos ar užtikrinti jos tiekimo nepertraukiamumą. Kaip tik priešingai – patys Ieškovai turi pareigą savo lėšomis bei aktyviais veiksmais įsirengti reikalingus įrenginius ir jų pagrindu prisijungti prie elektros energijos tiekimo tinklų. Šios pareigos Ieškovai iki šiol neįvykdė ir Prevenciniu ieškiniu nepagrįstai siekia jos apskritai išvengti, perkeliant ją Atsakovui. Tuo tarpu Ginčo įrenginiais Ieškovai iki šiol naudojasi ne sutartiniais pagrindais. Todėl nėra neteisėtų atsakovo veiksmų, kaip ieškinio tenkinimo būtinosios sąlygos. Naudojimasis Ginčo pastatais netaps neįmanomas vien įgyvendinus teisėtą Atsakovo siekį nebeeksploatuoti tam tikrų Ginčo įrenginių, naudojamų tik kaip techninės jungties tarp Ginčo pastatų vidaus elektros tinklų ir AB ESO priklausančių centralizuotų elektros energijos tinklų, kadangi Ieškovai turi ne tik galimybes, bet ir pareigą patys prisijungti prie elektros tinklų savo pačių lėšomis, įsirengiant tam reikalingus įrenginius. Tuo tarpu iš šios Ieškovų pareigos nevykdymo kylantys neigiami padariniai negali būti traktuojami kaip būsima Ieškovų žala. Be to, net ir Ieškovų subnuomininkai turi galimybes patys prisijungti prie elektros energijos tinklų, ką patvirtina pačių Ieškovų į bylą pateiktos subnuomos sutartys. Atitinkamai nėra tenkinama ir 2-oji iš privalomų prevencinio ieškinio tenkinimo sąlygų – nėra tiesioginės ir neišvengiamos žalos. Atsakovas neturi pareigos tiekti Ieškovams elektros energiją ar užtikrinti jos tiekimo nepertraukiamumą – pareigą savo lėšomis įsirengti reikiamus įrenginius ir jų pagrindu prisijungti prie elektros energijos tiekimo tinklų turi patys Ieškovai, o Atsakovas turi tik pareigą leisti (sudaryti sąlygas) prisijungti prie elektros energijos tiekimo sistemos. Nuomos sutarčių 3.4 p. šalys aiškiai susitarė dėl Ieškovų pareigos jų lėšomis ir jų pačių aktyviais veiksmais įsirengti reikalingus įrenginius ir jų pagrindu prisijungti (o ne būti prijungtiems Atsakovo per Ginčo įrenginius, patiems Ieškovams nieko nedarant) prie visų komunalinių tinklų, įskaitant ir elektros energijos tiekimo tinklus. Ieškovų Byloje pateikiama subjektyvi interpretacija, esą šios nuostatos kartu su Nuomos sutarčių 5.1 p. (numatančiu, kad nuomos mokestis lygus be kita ko visų komunalinių mokesčių sumai, įskaitant mokesčius už suvartotą elektrą) neva reiškia Atsakovo pareigą tiekti Ieškovams elektros energiją ar užtikrinti jos tiekimo nepertraukiamumą, yra visiškai nepagrįsta. Ieškovai (sąmoningai) ignoruoja šiuo aspektu esminę Nuomos sutarčių 3.4 p. formuluotę „Leisti Nuomininkui savo lėšomis <..> įsirengti ir prisijungti prie elektros energijos tiekimo sistemos <...>“. Vien tai, kad Atsakovas tam tikrą laikotarpį toleravo Nuomos sutarčių 3.4 p. įtvirtintos Ieškovų pareigos nevykdymą bei nekėlė dėl to pretenzijų, jokiu būdu nereiškia, kad šios nuostatos šalys atsisakė, ar kad ją pakeitė Atsakovo pareiga nuolatos užtikrinti Ieškovams elektros tiekimą per Ginčo įrenginius, vietoj pareigos leisti (sudaryti sąlygas) patiems Ieškovams savo lėšomis prisijungti prie elektros energijos tiekimo sistemos. Ieškovams turint pareigą patiems savo lėšomis aktyviais veiksmais įsirengti reikalingus įrenginius ir jų pagrindu prisijungti prie elektros tiekimo tinklų, Atsakovas yra laisvas disponuoti jam priklausančiais Ginčo įrenginiais, įskaitant sprendimą jų nebeeksploatuoti ateityje. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad Ieškovai būtų kreipęsi į Atsakovą, o Atsakovas būtų neleidęs (nesudaręs sąlygų) Ieškovams „savo lėšomis <...> įsirengti ir prisijungti prie <...> elektros energijos tiekimo sistemos“, būtent kaip numato Nuomos sutarčių 3.4 p. Šiuo atveju visi ir bet kokie Ieškovų įvardijami žalingi padariniai, susiję su Ginčo įrenginių (ar tam tikros jų dalies) eksploatavimo pabaiga, būtų tiesioginė pačių Ieškovų neveikimo – nevykdomos pareigos savo lėšomis, aktyviais veiksmais įsirengti reikalingus įrenginius ir jų pagrindu prisijungti prie elektros tiekimo sistemos – pasekmė. Mano, kad Ieškovai byloje neįrodė nei prevenciniu ieškiniu kildinamos būsimos žalos realumo, nei priežastinio ryšio tarp Prevenciniu ieškiniu prevencijuoti reikalaujamų tariamai neteisėtų veiksmų ir Ieškovų nurodomos tariamai neišvengiamos žalos.

        Ieškovų atstovas teismo posėdžio metu palaikė reikalavimus ieškinyje išdėstytais motyvais.  

        Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu su pareikštu ieškiniu nesutiko iš esmės atsiliepime nurodytais motyvais. Papildomai prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovų, pridėdama išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

        Ieškinys atmestinas visiškai 

        Ieškovai su atsakovu sudarė patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau iki visiško atsiskaitymo su atsakovu pastarieji įgijo teisę patalpas subnuomoti. Ieškovų teigimu, atsakovas privalo užtikrinti elektros energijos tiekimą patalpoms. Atsakovo teigimu, ieškovai savo lėšomis turi

teisę prisijungti prie transformatorinės ir patys užtikrinti elektros energijos tiekimą.

        Kadangi atsakovo sprendimu elektros energijos tiekimas ieškovams anksčiau jau buvo nutrauktas, ieškovai kreipėsi su prevenciniu ieškiniu į teismą.        

        Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 3 punkte nurodytas vienas iš civilinių teisių gynimo būdų – prevencinis ieškinys, kai teismas, įstatymų nustatyta tvarka gindamas civilines teises ir neviršydamas savo kompetencijos, užkerta kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždraudžia atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šio civilinių teisių gynimo būdo tikslas – užkirsti kelią potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, dėl kurių gali atsirasti žalos. Reiškiant prevencinį ieškinį žala gali būti jau padaryta, bet gali būti dar nepadaryta, tuomet ieškovas turi įrodyti potencialią jos atsiradimo grėsmę ateityje, atsakovo veiksmų neteisėtumą, siekį pašalinti žalos grėsmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2013).

        Realios grėsmės, kad bus padaryta žala, aplinkybė, kaip prevencinio ieškinio sąlyga, turi būti įrodyta ieškovo, ji nepreziumuojama, todėl teismas kiekvienu atveju konkrečioje civilinėje byloje pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes konstatuoja realios grėsmės buvimą arba nebuvimą. Prevencinio ieškinio pareiškimo atveju žala yra tik numanoma, tačiau ta žalos tikimybė turi būti reali ir pagrįsta. Ieškovas prevenciniu ieškiniu įrodinėdamas realų pavojų turi įrodyti, kad jo teisėms gresia konkretus pavojus, jog yra faktų ir aplinkybių, keliančių jo teisių pažeidimo pavojų. Realią grėsmę gali patvirtinti atsakovo konkretūs veiksmai, iš kurių gali atsirasti žalos, pasirengimas tokiems veiksmams. Pavojų gali rodyti teisę pažeidžiančių veiksmų nepripažinimas atsakovo, neteisėti veiksmai su žalos atsiradimo galimybe gali būti susiję netiesiogiai, bet sudaryti objektyvią galimybę asmens teisių pažeidimui – žalai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013).

        Prevencinis ieškinys yra apsauginio-prevencinio pobūdžio teisių gynimo būdas, kuriuo siekiama apsaugoti asmenį nuo teisių pažeidimo, įpareigojant nutraukti neteisėtus veiksmus arba draudžiant atlikti veiksmus, kurie realiai gali būti atlikti. Reikalavimo objektas yra būsimi neteisėti veiksmai. Neteisėti veiksmai – tai aktyvūs neteisėti atsakovo veiksmai, pažeidžiant įstatymo leidėjo nustatytą pareigą elgtis ar nesielgti tam tikru būdu. Jei asmens veiksmai neatitinka teisės aktuose ar sutartyje nustatytų reikalavimų, tai jie laikomi neteisėtais (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2013).

        Prevencinio ieškinio pareiškimo atveju žala yra tik numanoma, tačiau ta žalos tikimybė turi būti reali ir pagrįsta. Taigi šiuo atveju nebus visų būtinų civilinei atsakomybei atsirasti elementų, t. y. žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Neteisėti veiksmai ir kaltė taip pat nebūtini taikant prevencinio ieškinio institutą, nes gali atsirasti tik ateityje. Jeigu panašaus pobūdžio ar analogiški veiksmai jau yra atlikti ir sukėlė žalą, tai tokia aplinkybė gali būti pagrindas tęsiamų veiksmų ar numatomų analogiškų veiksmų žalingoms pasekmėms vertinti analogiškai. Ieškovas prevenciniu ieškiniu įrodinėdamas realų pavojų turi įrodyti, kad jo teisėms gresia konkretus pavojus, jog yra faktų ir aplinkybių, kurie kelia jo teisių pažeidimo pavojų. Realią grėsmę gali patvirtinti atsakovo konkretūs veiksmai, iš kurių gali atsirasti žalos, pasirengimas tokiems veiksmams. Pavojų gali rodyti teisę pažeidžiančių veiksmų nepripažinimas iš atsakovo pusės, neteisėti veiksmai su žalos atsiradimo galimybe gali būti susiję netiesiogiai, bet sudaryti objektyvią galimybę asmens teisių pažeidimui – žalai. Taigi prevencinio ieškinio atveju paprastai nėra realios žalos, o ketinama užkirsti kelią potencialiai žalai.

        Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymą, formuojama praktika, kad tikimybių pusiausvyros įrodinėjimo procese principas kvalifikuojant ginčo santykius ir atliekant teisinį vertinimą nepriimtinas, nes civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

        Iš byloje surinktų įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas ir ieškovai skirtingai traktuoja atsakovo teisę/pareigą užtikrinti elektros energijos tiekimą. Ieškovų teigimu, vadovaujantis pirkimo–pardavimo bei nuomos sutarčių tekstu, atsakovas, teikdamas sąskaitas ieškovams už elektros energijos tiekimą, prisiėmė pareigą prijungti ieškovus prie tiekiamos elektros energijos. Atsakovo nuomone, jis nei viena sutartimi su ieškovais tokios pareigos neprisiėmė, priešingai, vadovaujantis sutartimis, patys ieškovai turi teisę bei pareigą savo patalpoms tiekiama elektros energija pasirūpinti patys: nuo įvedimo iki atsiskaitymo.

        Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą.

        CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 str.). Tačiau šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 str.1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų, įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 str.). Taigi šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, tačiau turi laikytis prieš tai išdėstytų reikalavimų, o teismas privalo ex officio patikrinti, ar sutartyje nėra sąlygų, prieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o jei tokios sąlygos nustatomos, išspręsti sandorio negaliojimo klausimą (CK 1.78 str. 5 d.). Sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, nustato tam tikrus esminius principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama dėl sutarčių rūšies, pobūdžio, padarinių, sąlygų tikrosios prasmės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 str.1 d.).

        Teismas, susipažinęs su šalių sudarytomis sutartimis, jas toliau vertins kartu ir atskirai.

        Pirmiausia bus aptariama 2019-09-30 pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo UAB „Aluotinfra“ ir atsakovo. Sutartimi ieškovas pardavė patalpas atsakovui. Nei pirkėjas, nei pardavėjas tiesiogiai sutartimi neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl elektros energijos tiekimo. Sutarties 5.10 punkte numatyta bendra pareiga ieškovui mokėti komunalinius mokesčius laiku.

        2019-09-30 pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovas UAB „Algesa“ taip pat pardavė pastatą – sandėlį atsakovui su mokėjimo atidėjimu 48 mėnesiams. Šios sutarties bendrosios ir specialiosios nuostatos iš esmės analogiškos aukščiau aptartajai (išskyrus pardavimo kainą, patalpų apibūdinimą ir pan.).

        2019-06-28 atsakovas su ieškovu UAB „Aluotinfra“ sudarė nuomos sutartį dėl patalpų nuomos. Sutarties 3.5 punktas įpareigoja atsakovą leisti nuomininkui savo lėšomis, nepadarant žalos patalpoms įsirengti ir prisijungti prie elektros tiekimo sistemos (be kitų sistemų). Sutarties 5.1 punktas numato, kad ieškovas mokės nuomotojui nuomos mokestį, kuris kartu susidaro ir iš patalpų visų komunalinių mokesčių, įskaitant elektros tiekimo.

        Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir ieškovo UAB „Algesa“ sudarytoje su atsakovu nuomos sutartyje, atitinkamai 3.4 punktas ir 5.1 punktas.

        Teismas, įvertinęs sudarytas patalpų pirkimo pardavimo sutartis bei nuomos sutartis daro priešingą išvadą nei ieškovai.

        Atsakovas turi pareigą netrukdyti patiems ieškovams prisijungti prie elektros tinklų, tačiau tai padaryti ieškovai turi savo lėšomis (nuomos sutarčių 3.4 bei 3.5 punktai).

        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas įstatymo įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2011).

        Teismui bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovė patvirtino, kad ieškovai turi teisę pasijungti prie transformatorinės, tiesiogiai kreipdamiesi į elektros energijos tiekėją, tačiau atsisako toliau savo lėšomis tiekti energiją, kadangi jos nebepakanka poreikiams patenkinti ir elektros energijos galia turi būti didinama.

        Iš minėtų sutarčių lingvistinės analizės matyti, kad būtent nuomininkai, t.y. ieškovai nuomos sutartimis prisiėmė pareigą savo lėšomis (ne atsakovo sąskaita) jungtis prie elektros energijos, tačiau mokesčius už suvartotą elektros energiją mokėti nuomotojui, t.y. patalpų savininkui, kad pastarasis galėtų tinkamai atsiskaityti su paslaugų teikėjais.

CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Kasacinio teismo nagrinėtose bylose pabrėžiama, kad taikant CK 6.228 straipsnį pagrindas konstatuoti perdėtą vienos sutarties šalies pranašumą yra tada, kai sutarties sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

        Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti nurodytą nuomos sutarčių 3.5 bei 3.5 sąlygą siurprizine, kadangi šalys buvo lygiavertės sutarties sudarymo metu ir galėjo dėl sąlygų derėtis.

Pažymėtina ir tai, kad šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Šalies paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2013). Iš šalių vykusio susirašinėjimo matyti, kad šalys aptarinėjo dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau toks pakeitimas nebuvo šalių abipuse valia suderintas, todėl atsakovų argumentai dėl privalomos ikiteisminės tvarkos nesilaikymo atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje surinktai medžiagai.

Teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).

Kiekvienoje civilinėje byloje teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas (CPK 180 straipsnis) reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

        Iš aukščiau nurodyto, teismas daro išvadą, kad sutarčių sąlygos buvo žinomos šalims, jos prisiėmė teises bei pareigas nepiktnaudžiaudamos savo padėtimi, teismo nuomone, ieškovų sutarčių nuostatų aiškinimas yra išimtas iš konteksto pavienių frazių.  

        Ieškovai turi įrodyti realios grėsmės aplinkybę, kaip prevencinio ieškinio sąlygą, nes ji nepreziumuojama. Jeigu panašaus pobūdžio ar analogiški veiksmai jau yra atlikti ir sukėlė žalą, tai tokia aplinkybė gali būti pagrindas tęsiamų veiksmų ar numatomų analogiškų veiksmų žalingoms pasekmėms vertinti analogiškai, bet pagal CK 6.255 straipsnį minėtos aplinkybės nenumatytos kaip realios grėsmės prezumpcija. Ši aplinkybė turi būti konkrečioje situacijoje įvertinta kaip viena iš svarbių bylai aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas naudojasi jam suteikta teise spręsti dėl elektros energijos tiekimo bei nutraukimo iš esmės elgiasi teisėtai.

        Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad ieškovų ieškinys dalyje dėl uždraudimo nutraukti elektros energijos tiekimą ieškovų patalpoms atmestinas.

        Papildomai pasisakytina, kad atsakovas, ketindamas nutraukti elektros energijos tiekimą ieškovų nuomojamoms patalpoms, turėtų apie tai pranešti per protingą terminą, kad nebūtų sukelta žala ieškovams, suteikiant galimybę pagal sutartis ieškovams prisijungti patiems prie elektros energijos tiekimo.

        Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šioje byloje ieškovai neįrodė savo ieškinio pagrįstumo, todėl jų ieškinys atmestinas visiškai.

        Kiti šalių pasisakymai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

        Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

        Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1-2 d.)

        Kadangi šioje byloje ieškovų ieškinys atmestas visiškai, pastariesiems nėra atlyginamos jų patirtos išlaidos: sumokėtas žyminis mokestis bei išlaidos teisinei pagalbai atlyginti (CPK 88, 93, 98 straipsniai).

        Atsakovas prašė atlyginti 3 563 Eur teisinės pagalbos išlaidas iš ieškovo. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. LR teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje 3 563 Eur atstovavimo išlaidų dydis yra protingas, todėl ieškovų ieškinį atmestus visiškai, pastarosios lygiomis dalimis priteistinos atsakovui (CPK 93, 98 straipsniai).

        CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pašto išlaidos byloje sudarė 3,36 Eur sumą. Io ieškovų išlaidos nėra priteisiamos, kadangi jos neviršija minimalios priteistinos sumos (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).

        Vadovaudamasis CPK 259, 268, 270 straipsniais teismas

        n u s p r e n d ž i a :

        Ieškovų UAB „Aluotinfra“ ir UAB „Algesa“ ieškinį atsakovui UAB „Cosmos Construction“ dėl veiksmų uždraudimo atmesti visiškai.

        Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų UAB „Aluotinfra“, juridinio asmens kodas 273105940, ir UAB „Algesa“, juridinio asmens kodas 186109471, atsakovui UAB „Cosmos Construction“ juridinio asmens kodas 301635856, 3 563 Eur (trys tūkstančiai penki šimtai šešiasdešimt trys eurai) bylinėjimosi išlaidų, t.y. po 1 781,50 Eur iš kiekvieno ieškovo.

        Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                                                    Gintaras Seikalis