Administracinė byla Nr. eA-1087-629/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02757-2024-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 9.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. K. (O. K.) ir S. F. (S. F.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai O. K. (O. K.) (toliau – ir pareiškėjas) ir S. F. (toliau – ir pareiškėja) (toliau abu kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 24S127331 ir 2024 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 24S135265 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir laikinosios apsaugos nesuteikimo (toliau abu kartu – ir Sprendimai) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo spręsti pareiškėjų prašymą dėl laikinosios apsaugos suteikimo ir leidimo laikinai gyventi išdavimo, naują sprendimą priimti ne vėliau kaip per 14 dienų.
2. Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:
2.1. 2023 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydami laikinosios apsaugos, kaip asmenys pasitraukę iš Ukrainos dėl karo veiksmų. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjai išvykę iš Ukrainos, ilgą laiką gyveno Rusijos Federacijoje su leidimais laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu ir pasinaudojo šios valstybės apsauga bei teikiamomis socialinėmis garantijomis, sprendė, kad jų pateikta informacija neatitinka tikrovės ir jie neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu. Sprendimai yra nepagrįsti, neteisėti, priimti neįvertinus individualių aplinkybių bei pareiškėjų situacijos, jų nurodytoms aplinkybėms suteikus visiškai priešingą, nei yra iš tikrųjų, reikšmę bei prasmę.
2.2. Pareiškėjai yra Ukrainos piliečiai, iš Ukrainos pasitraukę 2022 m. balandžio 6 d. Byloje nėra ginčo dėl šių aplinkybių. 2014 m. po Rusijos įsiveržimo į Luhansko sritį, pareiškėjai pabėgo ne į Rusijos teritoriją, bet į Mariupolį, kur pareiškėjas įsidarbino (duomenys neskelbtini) gamykloje. Prasidėjus plataus masto konfliktui 2022 m. vasario 24 d. jie vėl neteko namų. Tuo metu jie gyveno Mariupolyje, pusantro mėnesio slapstėsi daugiabučių rūsiuose. Kai atsirado galimybė išvykti iš Mariupolio, šeima pasinaudojo šia galimybe, nepaisant to, kad teko vykti į šalį agresorę Rusiją, nes jie neturėjo kitos galimybės palikti apšaudomą miestą, t. y. pasitraukti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Pareiškėjas su žmona ir nepilnamete dukra pėstute pasiekė Rusiją, pakeliui buvo ne kartą tikrinami, apklausiami, apieškomi ir pan. Kadangi pareiškėjas turėjo leidimą patekti į (duomenys neskelbtini) gamyklą, jis ir jo šeima buvo sulaikyti ir nuvežti į (duomenys neskelbtini). Po visų išgyventų pažeminimų pareiškėjai buvo nuvežti į Rusijos miestą (duomenys neskelbtini), iš kurio išvyko teigdami, kad vyksta pas giminaičius. Pasišalinusi iš karo zonos, šeima stengėsi išgyventi, Rusijoje kentėjo pažeminimą ir patyrė netinkamą elgesį dėl to, kad yra Ukrainos piliečiai. Apsaugos paprašymas Rusijoje užtikrino jiems galimybę išsaugoti Ukrainos pilietybę. Tam, kad išvykti iš Rusijos reikėjo žinių, kaip tai padaryti, kokiu maršrutu važiuoti, kad nesulaukti represijų. Kai pavyko surasti Ukrainos savanorių, kurie padėjo ir pakonsultavo, šeima pasinaudojo šia galimybe. Kirsti Rusijos sieną buvo rizikinga – Latvijos pasienyje šeima buvo laikoma 3 dienas, vykdė Rusijos saugumo tarnybos pareigūnai apklausas.
2.3. Jie atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ (toliau – ir Nutarimas) 1.1.1 punktą. Nei Europos Sąjungos teisė, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato jokių papildomų sąlygų. Pareiškėjai turi teisę laikinosios apsaugos galiojimo laikotarpiu atvykti į bet kurią Europos Sąjungos valstybę bei naudotis Tarybos 2001 m. liepos 20 d. direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (toliau – ir Direktyva) įtvirtintomis teisėmis. Pagal Direktyvos 8 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 95 straipsnio 1 dalį tokiems asmenims valstybės narės išduoda leidimus gyventi visą apsaugos laiką.
2.4. Sprendimais Migracijos departamentas susiaurino Direktyvos, 2022 m. kovo 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382, kuriuo pagal Direktyvos 5 straipsnį nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga (toliau – ir Tarybos sprendimas) bei Nutarimo taikymo sritį, pažeidė teisės aktus. Sprendimai prieštarauja Lietuvos įsipareigojimui nedelsiant suteikti laikinąją apsaugą toms konkrečioms asmenų grupėms, kurios nurodomos Tarybos sprendime. Nei Nutarime, nei Tarybos sprendime nėra numatytas ribojimas, kad laikinosios apsaugos gavėjai negali kreiptis dėl šios apsaugos suteikimo Europos Sąjungos šalyse, jei turėjo tokią apsaugą trečiojoje šalyje. Migracijos departamentas nepateikė duomenų apie tai, kad pareiškėjai atitiktų laikinosios apsaugos nesuteikimo kriterijus, kurių sąrašas yra baigtinis (Įstatymo 93 str.).
2.5. Laikinosios apsaugos prašyta 2023 m. balandžio 24 d., tačiau Sprendimai buvo priimti tik 2024 m. gegužės 22 d. ir 2024 m. birželio 1 d., t. y. praėjus daugiau nei 1 metams nuo prašymų pateikimo. Tai neatitinka reikalavimo laikinąją apsaugą suteikti nedelsiant, užtikrinant, kad būtų taikoma kuo mažiau formalumų. Pareiškėjai gavo atskirus sprendimus ir skirtingu laiku, nors jie yra šeima. Pareiškėjai turėjo įrodyti tik savo pilietybę ir tai, kad prasidėjus karui gyveno Ukrainoje. Pareiškėjai įrodė abu šiuos faktus, o atsakovas jų neginčijo.
2.6. Atsakovas netinkamai vykdė laikinosios apsaugos suteikimo procedūrą, savivaliavo, pareiškėjų prašymą nagrinėjo nepateisinamai ilgai, taikydamas neegzistuojančius laikinosios apsaugos suteikimo kriterijus ir tokiu būdu pažeidė pareigą veikti rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrinti, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjai 2023 m. balandžio 24 d. pateikė Migracijos departamentui prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą, laikinosios apsaugos Lietuvoje pagrindu. Pildydami prašymus nurodė, kad 2022 m. kovo 28 d. ir 2022 m. balandžio 6 d. dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos Ukrainoje, jie pasitraukė į Rusiją, kur gyveno iki 2023 m. balandžio 21 d., o 2023 m. balandžio 22 d. atvyko į Lietuvą. Gyvendami Rusijoje, pareiškėjai turėjo šios valstybės laikinosios apsaugos pagrindu išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojusius nuo 2022 m. balandžio 21 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis, pareiškėjų pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, priėmė Sprendimus, kuriuose konstatavo, kad pareiškėjai išvykę iš Ukrainos, ilgą laiką gyveno Rusijoje su leidimu laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu ir pasinaudojo šios valstybės apsauga bei teikiamomis socialinėmis garantijomis. Atvykimas į Šengeno erdvę, kai asmuo pasinaudojo apsauga ir ilgą laikotarpį gyveno karinę agresiją Ukrainoje vykdančioje valstybėje, sudaro prielaidą manyti, kad pareiškėjų pateikta informacija neatitinka tikrovės ir jie neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu gauti, taip pat yra pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktus.
3.2. Įstatymo 2 straipsnio 121 dalies, 49 ir 92 straipsnių tikslas – suteikti laikinąją apsaugą Ukrainoje gyvenantiems Ukrainos piliečiams, kurie buvo perkelti dėl Rusijos karinių veiksmų būtent į Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją. Sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo laikinosios apsaugos pagrindu, turi būti įvertinta ne tik išvykimo iš Ukrainos data, bet ir išvykimo priežastys. Tai, kad laikinoji apsauga suteikiama asmenims, pasitraukusiems iš Ukrainos būtent dėl Rusijos karinės agresijos, nurodyta tiek Tarybos sprendime, tiek Nutarime.
3.3. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjai iš Ukrainos pasitraukę į Rusijos teritoriją, nesiekė iš jos nedelsiant išvykti, o liko gyventi Rusijoje, kreipėsi į valstybines įstaigas dėl leidimo gyventi laikinosios apsaugos pagrindu, šį leidimą gavo ir leidimo gyventi laikotarpiu apsigyveno šalyje, kuri vykdo karinę invaziją Ukrainoje. Aplinkybė, jog jie kreipėsi į Rusijos valstybės institucijas savo gyvenimui Rusijoje įteisinti, gavo leidimą laikinai gyventi būtent laikinosios apsaugos pagrindu reiškia, jog pareiškėjai sąmoningai Rusiją vertino kaip saugią šalį, pasirinko ją prieglobsčiui išvykę iš Ukrainos bei Rusijos nevertino kaip šalies, kurioje jie galėtų būti persekiojami dėl pilietybės ar pažiūrų. Nors pareiškėjai teigė, kad gyvendama Rusijoje šeima patyrė priešpriešą, tačiau nenurodė konkrečių faktų. Pareiškėjų šeima Rusijoje gyveno visą turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, dirbo ir iš Rusijos išvyko tik pasibaigus leidimo galiojimui, t. y. praėjus metams nuo atvykimo į Rusiją. Kaip išvykimo priežastį pareiškėjai pirmiausia nurodė ekonominius motyvus, t. y. geresnes gyvenimo Lietuvoje sąlygas. Pareiškėjai pažymėjo, kad iš karto atvykti į Lietuvą neturėjo finansinių galimybių, nors patys paaiškinime nurodė, kad Rusijoje apsistojo pas giminaičius, kurie padėjo finansiškai ir daiktais. Siekdami skubiai persikelti į Lietuvą pareiškėjai galėjo susisiekti ir su tarptautinių organizacijų atstovais dėl pagalbos paliekant Rusiją. Kad tokią galimybę turėjo patvirtino ir patys pareiškėjai, kurie nurodė, kad apsisprendę vykti į Lietuvą, kreipėsi į Ukrainos savanorius dėl vykimo į Lietuvą galimybių. Atvykę į Rusiją, pareiškėjai nesiėmė aktyvių veiksmų persikelti į Lietuvą, jų apsisprendimą išvykti iš Rusijos lėmė ne reali dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje jiems kylanti grėsmė, o geresnių ekonominių pragyvenimo sąlygų paieška. Pareiškėjų motyvai persikelti į Lietuvą yra išimtinai ekonominio pobūdžio ir jie neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu gauti, nes į Lietuvą atvyko ne pasitraukę iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, o metus teisėtai pragyvenę Rusijoje, valstybėje, dėl kurios agresyvių veiksmų ir buvo pradėtas laikinosios apsaugos suteikimas nuo agresijos bėgantiems asmenims. Pareiškėjai nepagrindė jų nurodyto atvykimo į Lietuvą tikslo ir siekio apsigyventi laikinosios apsaugos pagrindu kaip kartu su masiniu iš Ukrainos pasitraukusių asmenų srautu atvykę į Europos Sąjungos teritoriją. Pareiškėjai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvą tikslą ir motyvus, t. y. deklaravo, jog siekia gauti leidimą laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu kaip pasitraukę iš Ukrainos, tačiau į Lietuvą atvyko iš Rusijos būtent dėl ekonominių motyvų. Pareiškėjai siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jų nelegalios migracijos grėsmė.
3.4. Pareiškėjai neatitiko laikinosios apsaugos suteikimo sąlygų. Nors jų prašymai buvo nagrinėjami ilgiau nei numatyta teisės aktuose, toks nagrinėjimas užtruko dėl būtinybės išsiaiškinti visas prašymams išnagrinėti reikalingas aplinkybes, įvertinti pareiškėjų pateiktus paaiškinimus. Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 24 d. sprendimu tenkino pareiškėjų O. K. ir S. F. skundą, panaikino Migracijos departamento Sprendimus ir įpareigojo atsakovą pareiškėjų prašymus dėl laikinosios apsaugos suteikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.
5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
5.1. Pareiškėjai (sutuoktiniai), Ukrainos piliečiai, Migracijos departamentui 2023 m. balandžio 24 d. pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei suteikti laikinąją apsaugą. Prašymuose nurodė, kad gyvenamosios vietos adresas valstybėje, iš kurios atvyksta – Luhansk region, išvyko 2022 m. kovo 28 d. Kelionės į Lietuvą maršrutas – Ukraina–Rusija (2022 m. balandžio 6 d.)–Latvija (2022 m. balandžio 22 d.). Priežastis, dėl kurios išvyko iš savo gyvenamosios vietos valstybėje, – karo veiksmai. Faktinės gyvenamosios vietos per pastaruosius 10 metų – Luhansk region. Pareiškėjai pažymėjo, kad nuo 2022 m. iki 2023 m. gyveno Rusijoje.
5.2. Pareiškėjai nuo 2022 m. balandžio 21 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. turėjo leidimus laikinai gyventi Rusijoje. Pareiškėjai iki 2022 m. vasario 24 d. gyveno Ukrainoje. Migracijos departamentas neginčija šių aplinkybių.
5.3. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2023 m. gruodžio 13 d. pateiktame paaiškinime pažymėjo, kad kai apšaudymai nutilo, ryte pėsčiomis nuėjo į (duomenys neskelbtini) gyvenvietę, kur buvo Rusijos kariuomenė. Per gyvenimo Rusijoje laikotarpį pareiškėjai galėjo užsidirbti pragyvenimui. Jie neturi kur grįžti, negali išvykti į okupuotas teritorijas, tai pavojinga jam ir jo šeimai, Rusijoje taip pat visuomet buvo pavojinga. Ukrainiečiai Rusijoje yra žeminami, laikomi ne žmonėmis. Lietuvoje yra ramiau gyventi ir nereikia baimintis dėl savo šeimos gyvybės.
5.4. Pareiškėja Migracijos departamentui 2023 m. gruodžio 13 d. pateiktame paaiškinime pažymėjo, kad dėl smarkaus apšaudymo iš miesto galėjo išvykti tik (duomenys neskelbtini). Atvykus į Rusiją, visi buvo atvežti į traukinių stotį, prie traukinio, kurio kryptis buvo (duomenys neskelbtini), kuriame ketino apgyvendinti. Pro šalį einančio policininko paprašė paskambinti tolimam giminaičiui, pas kurį prašėsi pernakvoti. (duomenys neskelbtini). Giminaičiai pasiūlė išsinuomoti butą, jie sutiko, nors pinigų tuo metu neturėjo, neveikė mokėjimo kortelės. Pareiškėjai pasiliko ten gyventi beveik metus. Vyras įsidarbino kroviku ir visą tą laiką stengėsi sutaupyti pinigų, kad galėtų išvykti. Kai pavyko rasti savanorių iš Ukrainos, jie padėjo išvykti. Jos draugė iš Mariupolio pakvietė į Lietuvą, pasakojo, kad jos vaikai mokosi, lanko darželį ir pas juos viskas gerai. Iš (duomenys neskelbtini). Į Latviją atėjo pėsčiomis. Pasienyje buvo savanorių, kurie padėjo nuvažiuoti į Alytaus miesto „Pabėgėlių centrą“. Ten gyveno beveik tris dienas, pateikė dokumentus leidimui gyventi ir persikėlė į Vilnių. Čia gyvenimas nusistovėjo ir susitvarkė.
5.5. Migracijos departamentas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais ir Sprendimais nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes: duomenys, kuriuos asmenys pateikė norėdami gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmenų nelegalios migracijos grėsmė; asmenys neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
6. Teismas vadovavosi Įstatymo, Direktyvos, Nutarimo nuostatomis, analizavo pareiškėjų skundo bei 2023 m. gruodžio 13 d. paaiškinimų argumentus ir sprendė, kad pareiškėjai tiek Migracijos departamentui, tiek teismui pateikė nuoseklius paaiškinimus, o Migracijos departamentas nepateikė šiuos paaiškinimus paneigiančių duomenų. Teismas nenustatė pagrindo netikėti pareiškėjų paaiškinimais, iš kurių matyti, kad jiems, siekiant pasitraukti nuo karo veiksmų Mariupolyje (Ukrainoje), pakankamai saugiai tai padaryti jie galėjo tik išvykdami į Rusiją.
7. Teismas, nustatęs, kad Nutarimas iš esmės įgyvendina Tarybos sprendimą, jame nėra numatyta jokių papildomų kriterijų laikinajai apsaugai gauti, o taip pat nėra nustatyta jokių nuostatų, draudžiančių Ukrainos piliečiams iš Ukrainos į Lietuvą atvykti per trečiąją šalį (pvz. Rusiją), pažymėjęs, kad Nutarimo 1.1.1 punkto nuostata yra imperatyvi, Nutarimo ar kito teisės akto nuostatos nenumato išimčių, kada šios laikinosios apsaugos suteikimo sąlygos gali būti netaikomos, įvertinęs faktines bylos aplinkybes sprendė, kad pareiškėjai atitinka Nutarimo 1.1.1 punkte nurodytas sąlygas (yra Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje, iš kurios pasitraukė po 2022 m. vasario 24 d. dėl Rusijos karinės agresijos), todėl jie, nenustačius Įstatymo 93 straipsnyje nurodytų pagrindų, turi teisę gauti laikinąją apsaugą. Teismas sprendė, kad pareiškėjų gyvenimas Rusijoje vienerius metus, turint šios šalies leidimą laikinai gyventi, neturi įtakos nurodytam teisiniam reguliavimui.
8. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjai atitinka laikinosios apsaugos suteikimo sąlygas, nusprendė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė išduoti jiems leidimus laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindais, todėl Sprendimus panaikino ir pareiškėjų skundą tenkino. Panaikinęs Sprendimus, teismas įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjų prašymus dėl laikinosios apsaugos suteikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo teisės aktų numatyta tvarka ir terminais.
9. Teismas nenagrinėjo kitų ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, pripažinęs juos neesminiais sprendžiant šią administracinę bylą ir nekeičiančiais šiame sprendime padarytos išvados.
III.
10. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 24 d. sprendimo dalį dėl Sprendimų ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
11. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes ir nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:
11.1. Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, nes nepagrįstai pareiškėjų gyvenimo Rusijoje laikotarpį (per kurį tarp pareiškėjų ir Rusijos atsirado ekonominiai ir socialiniai ryšiai – pareiškėjas dirbo, duktė lankė mokyklą ir kt.) prilygino kelionei iš Ukrainos į Lietuvą. Pareiškėjai ne keliavo per Rusiją, o apsigyveno ir metus gyveno joje. Rusija Tarybos sprendimo kontekste yra agresorė, dėl kurios ir suteikiama laikinoji apsauga. Pareiškėjai apsisprendė išvykti iš Ukrainos ir apsigyventi būtent valstybėje agresorėje, todėl jie neatitinka pasitraukusių (perkeltų) asmenų sąvokos. Pareiškėjai traktuotini ne kaip asmenys, pasitraukę iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, o kaip asmenys, teisėtai gyvenę Rusijoje ir atvykę iš jos, t. y. turi atvykusių iš Rusijos asmenų statusą. Pareiškėjai ir patys nurodo, kad į Lietuvą atvyko dėl ekonominių motyvų.
11.2. Teismas nevertino kitų savarankiškų Sprendimų priėmimo pagrindų buvimo (ar duomenys, kuriuos pareiškėjai pateikė norėdami gauti leidimus gyventi, neatitinka tikrovės, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė), todėl negalima teigti, kad teismas išnagrinėjo bylą iš esmės.
12. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 24 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja skundo argumentus, susijusius su teisiniu laikinosios apsaugos suteikimo reguliavimu, faktinėmis bylos aplinkybėmis, Ukrainos piliečių teisėmis, įtvirtintomis Direktyvoje, netinkamai vykdyta laikinosios apsaugos suteikimo procedūra, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir papildomai akcentuoja, kad:
12.1. Migracijos departamentas nekvestionavo bylos esminių faktinių aplinkybių, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjai teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nenurodydamas ir neįrodydamas, kokia tai informacija.
12.2. Pareiškėjai atitinka Nutarimo 1.1.1 punktą, nes Nutarime nėra jokių kitų papildomų kriterijų, kuriuos pareiškėjai turėtų atitikti, siekdami gauti laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nepagrįstai siaurai interpretuoja Tarybos sprendime įtvirtintą tikslą, įvesdamas naują kriterijų – perkėlimą iš Ukrainos būtent į Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją. Tarybos sprendimo tikslas – konstatuoti perkeltųjų asmenų masinį srautą (Direktyvos 5 str. a d.); suteikti laikinąją apsaugą sprendime nurodytoms asmenų kategorijoms visose Europos Sąjungos valstybėse (Direktyvos 5 str. 3 d. a p.). Tarybos sprendimu valstybei narei suteikiama teisė tik išplėsti laikinosios apsaugos taikymą papildomoms perkeltų asmenų grupėms (Direktyvos 7 str. 1 d.), atitinkamai draudžiant siaurinti laikinosios apsaugos gavėjų grupes. Visi atsakovo argumentai, kuriais atsisakoma suteikti pareiškėjams laikiną apsaugą ir išduoti leidimą laikinai gyventi, neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo.
12.3. Įstatymo 93 straipsnis nustato baigtinį sąrašą atvejų, kada asmenims, atitinkantiems laikinosios apsaugos kriterijus, ši apsauga nėra suteikiama. Migracijos departamentas nepateikė duomenų, kad pareiškėjai atitiktų laikinosios apsaugos nesuteikimo kriterijus. Atsakovas nevertino aplinkybės, jog 2014 m. po Rusijos įsiveržimo į Luhansko sritį, pareiškėjai pabėgo ne į Rusijos teritoriją, bet į Ukrainos neokupuotą dalį ir, kad 2022 m. pareiškėjai neturėjo tokio pasirinkimo, t. y. pasitraukti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Atsakovas neginčija šio fakto, tačiau samprotavimas, jog pareiškėjai „sąmoningai Rusiją vertino kaip saugią šalį“ stokoja elementaraus žmogiškumo ir suvokimo, kokius sunkius sprendimus privalo priimti žmogus karo sąlygomis.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 24S127331, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui O. K., 2024 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 24S135265, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai S. F., teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
14. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėjo prie išvados, kad pareiškėjai atitinka laikinosios apsaugos suteikimo sąlygas, todėl Migracijos departamento Sprendimus panaikino ir įpareigojo atsakovą pareiškėjų prašymus dėl laikinosios apsaugos suteikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.
15. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir laikosi pozicijos, jog teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, neįvertino kitų savarankiškų Sprendimų priėmimo pagrindų buvimo, todėl neišnagrinėjo bylos iš esmės.
16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
17. Ginčo teisinius santykius reguliuoja 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą, Tarybos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2022/382 2022 m. kovo 4 d., kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga, Įstatymas (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. kovo 3 d. iki 2023 m. birželio 9 d.).
18. Direktyvos 2 straipsnio c dalyje įtvirtinta perkeltųjų asmenų sąvoka – trečiosios šalies piliečiai arba asmenys be pilietybės, buvę priversti palikti savo kilmės šalį ar regioną arba evakuoti iš jų pirmiausia atsiliepiant į tarptautinių organizacijų prašymą ir negalintys saugiai ilgam laikui grįžti dėl sąlygų, susiklosčiusių toje šalyje, kuriai gali būti taikomas Ženevos konvencijos [1951 m. liepos 28 d. Konvencija dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu] 1A straipsnis arba kiti tarptautinę apsaugą suteikiantys tarptautiniai ar nacionaliniai dokumentai, pirmiausia: i) asmenys, kurie pabėgo iš ginkluoto konflikto vietų arba vietų, kur vyrauja smurtas; ii) asmenys, kuriems kilo didelis pavojus, kad jų žmogaus teisės bus sistemingai arba apskritai pažeidinėjamos, arba kurie jau dėl to nukentėjo. Masinis srautas – didelio perkeltųjų asmenų skaičiaus atvykimas į Bendriją iš konkrečios šalies ar geografinės vietos, nesvarbu, ar į Bendriją jie atvyko spontaniškai, ar kam padedant, pavyzdžiui, pagal evakavimo programą (Direktyvos 2 str. d p.). Direktyvos 5 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, jog, tai ar yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, nustatoma pagal Tarybos sprendimą.
19. Tarybos sprendimo tikslas – suteikti laikinąją apsaugą Ukrainoje gyvenantiems Ukrainos piliečiams, kurie buvo perkelti 2022 m. vasario 24 d. arba vėliau, dėl tą dieną prasidėjusios Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės invazijos (Tarybos sprendimo preambulės 11 p.). Tarybos sprendimo 1 straipsniu nustatoma, kad yra perkeltųjų asmenų, kurie dėl ginkluoto konflikto priversti išvykti iš Ukrainos, masinis srautas į [Europos] Sąjungą. Sąrašas asmenų, kuriems suteikiama laikinoji apsauga, įtvirtintas Tarybos sprendimo 2 straipsnyje. Pagal Tarybos sprendimo 2 straipsnio 1 dalį šis sprendimas taikomas toliau nurodytų kategorijų asmenims, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš Ukrainos dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų tą dieną pradėtos karinės invazijos: a) Ukrainoje iki 2022 m. vasario 24 d. gyvenusiems Ukrainos piliečiams; b) asmenims be pilietybės ir trečiųjų šalių, išskyrus Ukrainą, piliečiams, kuriems iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje buvo taikoma tarptautinė apsauga arba lygiavertė nacionalinė apsauga, ir c) a ir b punktuose nurodytų asmenų šeimos nariams. Valstybės narės taiko arba šį sprendimą, arba deramą apsaugą pagal savo nacionalinę teisę asmenims be pilietybės ir trečiųjų šalių, išskyrus Ukrainą, piliečiams, galintiems įrodyti, kad iki 2022 m. vasario 24 d. jie teisėtai gyveno Ukrainoje, remiantis pagal Ukrainos teisę išduotu galiojančiu nuolatiniu leidimu gyventi, ir kurie negali saugiai ir ilgam laikui grįžti į savo kilmės šalį ar regioną (Tarybos sprendimo 2 str. 2 d.).
20. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 121 dalį laikinoji apsauga – šio Įstatymo nustatyta tvarka užsieniečiui suteikiama neatidėliotina ribotos trukmės apsauga Lietuvos Respublikoje, esant užsieniečių, negalinčių grįžti į savo kilmės valstybę, antplūdžiui į Europos Sąjungą arba kylant tokio antplūdžio pavojui. Įstatymo 40 straipsnyje numatyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir keitimo pagrindai, vienas kurių – jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 10 p.). Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga (Įstatymo 49 str. 1 d.).
21. Įstatymo 93 straipsnyje įtvirtintos priežastys, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama. Jeigu užsienietis turi teisę gauti laikinąją apsaugą, tačiau yra rimtas pagrindas manyti, kad gali būti priežasčių, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama, Migracijos departamentas atlieka tyrimą šioms priežastims nustatyti (Įstatymo 93 str. 1 d.). Įstatymo 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laikinoji apsauga užsieniečiui nesuteikiama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad: 1) užsienietis padarė nusikaltimą taikai, nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose, arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokius nusikaltimus; 2) užsienietis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už Lietuvos Respublikos ribų prieš priimant jį į Lietuvos Respubliką kaip asmenį, kuris naudojasi laikinąja apsauga; 3) užsienietis kaltinamas veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams; 4) jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Sprendimą nesuteikti užsieniečiui laikinosios apsaugos priima Migracijos departamentas (Įstatymo 93 str. 3 d.).
22. Nutarimo 1 punktu nutarta suteikti laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2024 m. kovo 4 d. asmenims, 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukusiems (perkeltiems) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, kurie yra Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje (Nutarimo 1.1.1 p.), arba asmenys be pilietybės ir trečiųjų šalių piliečiai, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga (Nutarimo 1.1.2 p.), arba šio nutarimo 1.1.1 ir 1.1.2 papunkčiuose nurodytų asmenų šeimos nariai, kaip jie apibrėžti Sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 4 dalyje (Nutarimo 1.1.3 p.), arba asmenys be pilietybės arba trečiųjų šalių piliečiai, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. kovo 24 d. teisėtai nuolat gyveno Ukrainoje turėdami galiojantį leidimą nuolat gyventi Ukrainoje, ir jų negalima saugiai ir ilgam laikui grąžinti į kilmės šalį ar kitą valstybę, kuri juos priima (Nutarimo 1.1.4 p.).
23. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu teisiniu reguliavimu, prieina prie išvados, kad konstatavus esant masinį srautą perkeltųjų tam tikrų kategorijų asmenų, kurie dėl ginkluoto konflikto (2022 m. vasario 24 d. ar vėliau) buvo priversti išvykti (perkelti) iš Ukrainos į Europos Sąjungą, jiems Įstatymo nustatyta tvarka turi būti suteikiama neatidėliotina ribotos trukmės apsauga Lietuvos Respublikoje. Nutarimo ar kito ginčui aktualaus teisės akto nuostatos nenustato išimčių, kada gali būti netaikomos šios laikinosios apsaugos suteikimo sąlygos.
24. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai yra Ukrainos piliečiai iki 2022 m. vasario 24 d. gyvenę Ukrainoje, taigi teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą faktų ir teisės taikymo aspektu, šiuo konkrečiu atveju sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjai atitinka laikinosios apsaugos suteikimo sąlygas, t. y. patenka į kategoriją asmenų, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš Ukrainos dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų tą dieną pradėtos karinės invazijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui nenustačius Įstatymo 93 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai turi teisę gauti laikinąją apsaugą.
25. Atsakovas apeliaciniame skunde kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą, be kita ko teigia, kad pareiškėjai apsisprendė išvykti iš Ukrainos ir apsigyventi būtent Rusijoje – valstybėje agresorėje, todėl jie traktuotini ne kaip asmenys, pasitraukę iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, o kaip asmenys, teisėtai gyvenę Rusijoje ir atvykę iš jos, t. y. turi atvykusių iš Rusijos asmenų statusą, dėl ekonominių motyvų.
26. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva.
27. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė šių įrodymų vertinimo taisyklių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjų skundo argumentus ir atsakovo atsikirtimus į juos, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus (be kita ko, nuoseklius pareiškėjų 2023 m. gruodžio 13 d. paaiškinimus). Aplinkybės dėl beprecedentės karinės agresijos, kurios pradžioje Ukrainos miestas Mariupolis buvo brutaliai puolamas, pripažintinos visiems žinomomis (ABTĮ 57 str. 1 d.), todėl pareiškėjai, pabėgę iš ginkluoto konflikto vietos (Mariupolio) ir negalintys saugiai ilgam laikui grįžti dėl sąlygų, susiklosčiusių toje šalyje, atitinka Direktyvoje įtvirtintą perkeltųjų asmenų sąvoką, taigi atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjų, kaip atvykusiųjų iš Rusijos asmenų statuso. Kadangi pareiškėjai yra Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje, iš kurios pasitraukė po 2022 m. vasario 24 d. dėl Rusijos karinės agresijos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjų vienerių metų gyvenimas Rusijoje, turint šios šalies leidimą laikinai gyventi, neturi įtakos Nutarimo 1.1.1 punktui taikyti. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų atsakovas, sutiko su pareiškėjų argumentais dėl priverstinio išvykimo į šalį agresorę, prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje ir nesant kitos galimybės palikti apšaudomą Mariupolio miestą, savaime nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai.
28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino kitų Sprendimų priėmimo pagrindų buvimo konstatavęs, jog pažeidimo dėl netinkamai nustatytų laikinosios apsaugos suteikimo sąlygų buvimo pakanka panaikinti Sprendimus, todėl atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas Sprendimus, visapusiškai nenustatė ir išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai panaikino šioje administracinėje byloje ginčijamus Migracijos departamento Sprendimus ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl laikinosios apsaugos suteikimo ir leidimų laikinai gyventi teisės aktais nustatyta tvarka ir terminais.
30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti arba naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė