Administracinė byla Nr.  I-3611-423/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00694-2018-4

  Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;

(S)

     55.1.1

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

2018 m. birželio 18 d.

         Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,

sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

nedalyvaujant pareiškėjui D. J.,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas D. J. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2). Skunde paaiškino, kad nuo 2016-08-12 iki 2017-03-24 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 3-iojo sektoriaus 5-oje gyvenamojoje patalpoje, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, taip pat nepakako sanitarinių įrenginių, patalpose kaupėsi drėgmė, veisėsi pelėsis ir buitiniai parazitai, pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko vietos. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Šią žalą vertina 10 000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 6-12) nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada būna užimtos, todėl gyvenamojo ploto asmenims tenka daugiau. Pažymėjo, kad  pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Už gyvenamųjų patalpų tvarkymą yra atsakingi patys jose gyvenantys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės. UAB „Utenos deratizacija“ nuolat atlieka parazitų naikinimo darbus įstaigoje. Dėl ginčo dalyko pareiškėjas nesikreipė nei į įstaigos administraciją, nei į Psichologinę tarnybą. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovė prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas tenkintinas iš dalies.             

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas teigia, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. ir 111.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose - ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad skundžiamoje 3-iojo sektoriaus 5-ojoje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas kalėjo laikotarpiu nuo 2016-08-12 iki 2017-03-08 (b. l. 16). Vėliau pareiškėjas buvo perkeltas į 2-ąją gyvenamąją patalpą, tačiau kalinimo sąlygų joje neginčija. Nustatyta, kad 5-osios patalpos plotas – 30,16 kv. m. (b. l. 17). Pareiškėjas teigia, jog šioje patalpoje gyveno 10 asmenų, tuo tarpu atsakovės atstovas pažymoje pateikia duomenis, jog šioje patalpoje įrengtos 9 miegamosios vietos (b. l. 16), tačiau pažymi, kad duomenys pateikti atsiliepimo rengimo dienai. Taigi, atsakovės atstovui nepateikus tikslių duomenų, kiek asmenų gyveno ginčo patalpoje nuo 2016-08-12 iki 2017-03-08, teismas šią aplinkybę vertina pareiškėjo naudai ir vadovaujasi skunde nurodytais duomenimis dėl kalėjusių asmenų skaičiaus. Atsižvelgiant  į nustatytą ginčo patalpos plotą, konstatuotina, kad vienam asmeniui teko 3,02 kv. m ploto, todėl pareiškėjo teisė būti kalinamam tinkamo ploto patalpoje buvo pažeista (trūko 0,08 kv. m ploto).

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog trūko sanitarinių įrenginių. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Atsakovės atstovas pateikia duomenis, jog 2 būrio patalpose buvo įrengti 3 klozetai, 3 praustuvės ir 3 dušo sieteliai (b. l. 9, 17). Teismo vertinimu, sanitarinių įrenginių kiekis yra pakankamai didelis, tačiau net ir laikant, jog jis galimai ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas pataisos namų administracijai dėl šios aplinkybės nusiskundimų neišreiškė. Be to, skunde nenurodė, kokius nepatogumus ar neigiamus išgyvenimus jam sukėlė galimas sanitarinių įrenginių trūkumas, o tik deklaratyviai konstatavo, jog ši aplinkybė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Įvertinus minėtas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo veiksmus neteisėtais šioje dalyje. Atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto, kadangi teisės aktuose nėra reglamentuojama vienam asmeniui turinti tekti ploto norma pasivaikščiojimo metu. Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad 1 ir 2 būrių pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra 160 kv. m. Teismo vertinimu, tokio ploto kiemelis yra pakankamai didelis.

Pareiškėjas skunde teigė, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, pelėsis, kaupėsi drėgmė.

Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių  (39 p.).

Savo argumentų pareiškėjas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Tuo tarpu atsakovės atstovas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktą (b. l. 19-22), kuriame užfiksuota, jog 3-iojo sektoriaus 4 būrio gyvenamosiose patalpose santykinės oro drėgmės norma atitinka teisės aktų reikalavimus, dušų patalpose pelėsio ir nešvarumų nesimatė. Nors patikrinimas buvo atliktas ne pareiškėjo būrio patalpose, tačiau tame pačiame lokaliniame sektoriuje, todėl  teismo vertinimu, tame pačiame pastate esančiose patalpose toks esminis rodiklis, kaip drėgmės lygis, iš esmės negalėjo skirtis. Be to, pareiškėjas tik deklaratyviai ir trumpai paminėjo, kad patalpose buvo pelėsis ir drėgmė, tačiau nepagrindė ir neindividualizavo priežastinio ryšio ar konkrečių neigiamų pasekmių, kurios jam dėl to kilo. Tokie abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui. Taip pat pažymėtina, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą prašydamas atlikti patikrinimus patalpose, kurios gyveno. LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 47 punktas, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pažymėtina ir tai, jog nešvara ir netvarka gyvenamosiose patalpose dažniausiai atsiranda dėl jose gyvenančių asmenų atsainaus požiūrio į bendrąsias higienos normas ir tvarkos palaikymą. Taigi, švarios ir tvarkingos  aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 27-30), ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose (b. l. 31-48). Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu  bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, todėl šioje dalyje skundas atmestinas.

Vis dėlto, byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016-08-12 iki 2017-03-08 pareiškėjui trūko 0,08 kv. m gyvenamojo ploto, todėl darytina išvada, kad atsakovės atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdamas minimalų gyvenamosios patalpos ploto reikalavimą.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Vis dėlto, LVAT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad minimalaus ploto normos pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo itin nežymus (tetrūko 0,08 kv. m ploto), todėl objektyviai negalėjo būti stipriai juntamas. Be to, pareiškėjui tekęs plotas nebuvo mažesnis, nei 3 kv. m, kas, pagal naujausią EŽTT praktiką, būtų laikoma Konvencijos pažeidimu.

Atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei metams nuo minėto pažeidimo, kuris, pareiškėjo teigimu, sukėlė jam skunde nurodytas pasekmes.  Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba metus nuo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Be to, byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ  88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas. CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Atsižvelgiant į šioje administracinėje byloje nustatytus neteisėtus veiksmus, trukusius itin trumpą laikotarpį bei pareiškėjo delsimą pasinaudoti teisine gynyba, į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų atlikimo būtų kilę pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar sutrikdyta jo psichologinė būsena, kad jam būtų prireikę specialistų pagalbos, įvertinus tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų, prašymų, kuriais būtų prašoma užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas, nenustačius, kad pareiškėjas būtų rašęs skundus, teikęs nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, nenustačius kitų skunde minimų pažeidimų, spręstina pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista 2016-08-12 – 2017-03-08 laikotarpiu, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Teismo vertinimu, remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti (CK 6.250 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėja

n u s p r e n d ė :

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista D. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2016-08-12 iki 2017-03-08.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                                                    Asta   Urbonienė