Civilinė byla Nr. e2A-204-945/2021
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00829-2020-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.4.5.2; 3.2.4.11; 3.3.1.20
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys V. L., notarė R. K.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. L. (toliau – pareiškėjas) prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo motinos S. L. mirties dieną pareiškėjui buvo reikalingas išlaikymas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra S. L., mirusios (duomenys neskelbtini), sūnus. 2011 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjo ir suinteresuoto asmens V. L. motina sudarė testamentą, kuriuo visą savo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kuris jos mirties dieną priklausys jai, paliko suinteresuotam asmeniui V. L. 2020 m. sausio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto 16-ąjį notarų biurą dėl privalomosios palikimo dalies paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Notarė R. K. atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Pareiškėjas neturi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, transporto priemonių. Pareiškėjas visą laiką gyveno kartu su motina S. L. jai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Dėl patirtų traumų pareiškėjas neteko dalies darbingumo. Dėl nuolatinių skausmų pareiškėjui sudėtinga atlikti bet kokius kasdienius darbus, didelę laiko dalį jis praleidžia gulėdamas, dažnai tenka gydytis ligoninėje, todėl jis negali įsidarbinti ir save išlaikyti. Pareiškėjas išnaudojo visas galimybes gauti pajamų, dėl prarasto darbingumo jam skirta 257,35 Eur išmoka, kitų pašalpų ar išmokų jis neturi galimybės gauti. Pareiškėjui netekus gyvenamosios patalpos, jis neturės galimybių įsigyti ar išsinuomoti kitą būstą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad S. L. mirties dieną pareiškėjui buvo būtinas išlaikymas.
3. Suinteresuotas asmuo V. L. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas turi ilgametę priklausomybę alkoholiui. Pareiškėjas savo paties pasirinkimu yra asocialų gyvenimo būdą vedantis asmuo. Jis itin nepagarbiai elgėsi su savo motina S. L., smurtavo prieš ją. Pareiškėjas turėjo galimybę gauti didesnes pajamas, bet jos nerealizavo. Pareiškėjas nesirūpina savo sveikata, padavęs pareiškimą notarei dėl privalomosios palikimo dalies paveldėjimo turtu visiškai nesirūpina, nesaugo ir neišlaiko. Pareiškėjas piktybiškai trukdo valdyti, naudotis ir disponuoti suinteresuotam asmeniui V. L. priklausančia turto dalimi.
4. Suinteresuotas asmuo notarė R. K. nepateikė atsiliepimo į pareiškimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendimu patenkino pareiškimą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui jo motinos S. L. mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas turint tikslą gauti paveldėjimo teisės į privalomąją palikimo dalį liudijimą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens V. L. motina S. L. mirė (duomenys neskelbtini). Po jos mirties liko butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2011 m. rugpjūčio 31 d. testamentu S. L. visą savo turtą paliko sūnui V. L. Mirus S. L., jos bute liko gyventi pareiškėjas, kuris kreipėsi į suinteresuotą asmenį notarę R. K. 2020 m. sausio 9 d. pareiškimu, nurodydamas, kad jis priima privalomąją palikimo dalį pagal įstatymą. Pareiškėjui nebuvo išduotas palikimo privalomosios dalies paveldėjimo liudijimas. Pareiškėjas motinos mirties dieną neturėjo jokio registruotino nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, jo mėnesio pajamas sudarė 257 Eur neįgalumo pašalpa.
7. Teismas sprendė, kad S. L. teikė paramą pareiškėjui ne tik leisdama jam gyventi savo namuose, bet ir pirkdama maistą, mokėdama komunalinius mokesčius. Byloje įrodyta, kad pareiškėjas periodiškai vartojo ir vartoja alkoholį (alų). Įvertinęs, kad, vadovaujantis teismų praktika, preziumuojama, jog suaugusio asmens išlaikymui būtina orientacinė vieno mėnesio minimalaus atlyginimo suma, 2019 m. minimalus mėnesio atlyginimas buvo 555 Eur (430 Eur atskaičius mokesčius), teismas konstatavo, kad pareiškėjui gyvenant vienam ne S. L. priklausiusiame būste, jam neužtektų kas mėnesį gaunamos 257 Eur pašalpos maistui, būsto nuomai ir komunaliniams mokesčiams sumokėti. Teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjo turtinė padėtis, dėl kurios jam S. L. mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, buvo nulemta jo paties kaltų veiksmų (piktnaudžiavimo alkoholiu).
8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog dažnas pareiškėjo alkoholio vartojimas tapo priežastimi, dėl kurios jis negali užtikrinti sau būsto ir jo būtinus poreikius patenkinančio pragyvenimo lygio. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neteko jam priklausiusios nekilnojamojo turto dalies vykdydamas įstatyme nustatytą pareigą išlaikyti savo vaikus, o ne dėl piktnaudžiavimo alkoholiu. Byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo turėtą seną automobilį „Audi 100“ ir metalinį garažą teismas įvertino kaip nepakankamus spręsti, kad pareiškėjas, perleisdamas šį turtą, iš esmės pablogino savo turtinę padėtį. Perleisdamas garažą sūnui P. L. pareiškėjas atsiskaitė su E. L. už jos mokėtus mokesčius. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog metalinio garažo ir pareiškėjui priklausiusio automobilio „Audi 100“ vertė buvo tokia, kad juos realizavęs pareiškėjas turėtų galimybę įsigyti sau būstą. Teismas vertino, kad aplinkybes, jog pareiškėjas ilgą laiką nebuvo poliklinikoje, nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl socialinio būsto gavimo, nulėmė būtent jo sunki sveikatos būklė, dėl kurios jis sunkiai galėjo judėti.
9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo sveikatos būklę ir jį (duomenys neskelbtini) supusią aplinką, konstatavo, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjui būnant sunkiai judančiam neįgaliam priešpensinio amžiaus vyrui, objektyviai sumažėjo galimybė įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų. Palikėjos mirties dieną jis neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms (tarp jų – gyvenamajam būstui) ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduojant į palikimo dalį. Nustatęs, kad pareiškėjas kurį laiką dirbo po to, kai jam buvo nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, o vėliau kreipėsi dėl neįgalumo pašalpos, teismas padarė išvadą, jog jis išnaudojo savo galimybes gauti didesnes pajamas. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškimą, priteisti iš pareiškėjo suinteresuotam asmeniui V. L. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus, todėl nepagrįstai nustatė faktines aplinkybes, kad S. L. teikė paramą pareiškėjui. S. L. savo valia pareiškėjui niekada neteikė paramos. Tai, kad pareiškėjas prieš daug metų atsikraustė ir gyveno S. L. priklausančiame bute, iššvaistęs visus pinigus alkoholiui, maitinosi S. L. perkamu ar gaminamu maistu, nesudaro pagrindo spręsti, jog S. L. savo valia teikė paramą pareiškėjui. S. L. buvo garbingo amžiaus sulaukęs žmogus, todėl nebuvo pajėgi aktyviais veiksmais iškeldinti pareiškėją iš jai priklausančio buto.
1.2. Teismas nepagrįstai išvadą dėl pareiškėjo gaunamų pajamų (257 Eur per mėnesį) nepakankamumo pragyvenimui darė atsižvelgdamas į tai, kad suaugusio asmens išlaikymui būtina orientacinė vieno mėnesio minimalaus atlyginimo suma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.461 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jo poreikiai yra maži ir gaunama suma yra pakankama jo poreikiams užtikrinti. Pareiškėjui paveldėjus privalomąją palikimo dalį, jo turtinė padėtis pablogės, kadangi pareiškėjas bus nepajėgus išlaikyti nuosavybės teise priklausančios buto dalies.
1.3. Teismas padarė nepagrįstą, bylos duomenims prieštaraujančią išvadą, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjo turtinė padėtis, dėl kurios jam S. L. mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, buvo nulemta jo paties kaltų veiksmų. Pareiškėjas, po patirtos traumos turėdamas 35 proc. darbingumą, galėjo dirbti ir dar kurį laiką dirbo, tačiau nuolatinis alkoholio vartojimas šią galimybę apribojo.
1.4. Nepagrįsti teismo vertinimai, kad tai, jog pareiškėjas ilgą laiką nebuvo poliklinikoje, nulėmė sunki jo sveikatos būklė, dėl kurios jis sunkiai judėdavo. Nei pats pareiškėjas, nei liudytojai, duodami paaiškinimus teisme, nenurodė tokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti tokią išvadą. Nesilankymas pas gydytojus ir nesirūpinimas savo sveikata buvo sąmoningas pareiškėjo sprendimas.
1.5. Abejotina ir teismo išvada, kad pareiškėjas nekilnojamojo turto (buto, esančio (duomenys neskelbtini)) dalies neteko vykdydamas įstatyme nustatytą pareigą išlaikyti savo vaikus, o ne dėl piktnaudžiavimo alkoholiu. Santuokos nutraukimo metu pareiškėjo dukra R. L. jau buvo pilnametė, pareiškėjo sūnui P. L. iki pilnametystės buvo likę tik 7 mėnesiai. Taigi nekilnojamojo turto dalies perleidimas, nereikalaujant iš pareiškėjo mokėti alimentus, likus 7 mėnesiams iki P. L. pilnametystės, nebuvo proporcinga ir adekvati prievolių įvykdymą užtikrinanti priemonė, tuo labiau, kad pareiškėjas jau buvo patyręs traumą. Pareiškėjas, būdamas suaugęs, veiksnus asmuo, prieš pasirašydamas santuokos nutraukimo pasekmių sutartį turėjo suprasti ir suprato, kad nutraukus santuoką jis turės sau užsitikrinti kitą gyvenamąją vietą.
1.6. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas, perleisdamas garažą sūnui P. L., tokiu būdu atsiskaitė su E. L. už jos mokėtus mokesčius. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjas turėjo įsipareigojimų, susijusių su garažo išlaikymu, jų nevykdė. Šių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Taip pat byloje nebuvo pateikta duomenų, kad E. L. vykdė įsipareigojimus dėl garažo išlaikymo pareiškėjo vardu.
1.7. Teismo vertinimas, kad pareiškėjas negalėjo tinkamai pasirūpinti savo sveikata ir realizuoti teisės į socialinį būstą dėl sunkios sveikatos būklės, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir apklaustų asmenų duotų paaiškinimų. Pareiškėjas dėl socialinio būsto nesikreipė išimtinai dėl vedamo asocialaus gyvenimo būdo, piktnaudžiavimo alkoholiu, absoliutaus nesirūpinimo savo gerove ir interesais. Pareiškėjui dar 2011 m. tapo žinoma, kad S. L. po savo mirties visą turtą paliko suinteresuotam asmeniui V. L. Tuo metu pareiškėjas turėjo galimybę judėti, nes, kaip teigė pats pareiškėjas, 2010–2012 m. jis dar dirbo. Pareiškėjas, įvertindamas savo motinos amžių, turėjo suprasti ir suprato, kad bet kada jis gali netekti gyvenamosios vietos. Visgi pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas ateityje užsitikrinti savo interesus.
1.8. Teismas nevertino, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Pareiškėjas neįrodė, kad išnaudojo galimybę gauti socialinį būstą, užsitikrinant sau gyvenamąją vietą. Pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jam pagal socialinį statusą nepriklauso papildomos išmokos ar parama, neįgalumo išmoka yra vienintelės jo pajamos. Pats pareiškėjas, teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus, patvirtino, kad jis niekada nesikreipė į institucijas dėl paramos ar papildomų lėšų gavimo. Pareiškėjas neišnaudojo galimybės kreiptis dėl išlaikymo iš savo vaikų gavimo, neįrodė, kad nėra galimybės gauti papildomų lėšų, kurios užtikrintų jam galimybę nuomotis būstą. Vaikai turi galimybę suteikti pareiškėjui gyvenamąją vietą buto dalyje, kuri jiems pareiškėjo buvo perleista.
1.9. Nesant byloje pagrindžiančių duomenų, išskyrus P. L. nurodytus argumentus, teismas nepagrįstai nustatė, kad P. L. padeda savo tėvui (taip pat ir finansiškai, kas savaitę palikdamas 10 Eur tėvo poreikiams).
1.10. Teismas nepagrįstai vadovavosi P. L. ir E. L. parodymais, suteikė jiems didesnę įrodomąją reikšmę nei kitų asmenų parodymams. Dėl P. L. siekio išvengti pareigos pasirūpinti tėvo gyvenamąja vieta, taip pat dėl E. L. suinteresuotumo, kad P. L. ir R. L. netektų rūpintis savo tėvo gyvenamąja vieta, po jo mirties liktų turto, nors iki kreipimosi į teismą dienos nei vienas iš jų nesirūpino pareiškėjo gerove, buvo pagrindas jų parodymus pripažinti nepatikimais ir jais nesiremti.
1.11. Teismas priimtu sprendimu nepagrįstai įsikišo į paveldėjimo santykius, neteisėtai pakeitė S. L. valią, kuri turėjo tikslą nepalikti turto pareiškėjui. Pareiškėjas tyčiniais veiksmais rodė motinai didžiulę nepagarbą, nuolatos įžeidinėdavo necenzūriniais žodžiais, tyčiodavosi dėl jos religinių įsitikinimų, jos atžvilgiu naudojo psichologinį ir fizinį smurtą. Pareiškėjas nedalyvavo motinos S. L. laidotuvėse, finansiškai prie jų neprisidėjo, iki šios dienos nėra aplankęs motinos kapo.
1.12. Teismo sprendimas pažeidžia teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros, teisingumo ir protingumo principus. Pareiškėjui įgijus teisę į dalį buto, suinteresuoto asmens V. L. galimybės naudotis butu bus maksimaliai apsunkintos dėl pareiškėjo gyvenimo būdo.
11. Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti suinteresuoto asmens V. L. apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. S. L., žinodama pareiškėjo sveikatos būklę, siekė jam padėti, todėl ir sutarė, kad pareiškėjas apsigyvens pas ją. S. L. pas suinteresuotą asmenį V. L. išsikėlė gyventi tik likus keletui mėnesių iki jos mirties.
2.2. Suinteresuoto asmens V. L. argumentas, kad S. L. ne savo noru prisiėmė didesnę buto išlaikymo naštą, o tik dėl to, jog pareiškėjas didžiąją dalį pajamų išleisdavo alkoholiui, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad visos pareiškėjo gaunamos lėšos būtų išleidžiamos alkoholiui. Liudytojos B. M., G. S. patvirtino, kad pareiškėjas savo lėšomis prisidėdavo prie maisto pirkimo ir buto išlaikymo.
2.3. Suinteresuoto asmens V. L. teiginys, kad pareiškėjas traumas patyrė būdamas neblaivus, t. y. dėl savo paties kaltų veiksmų, nepatvirtintas nei liudytojų parodymais, nei rašytiniais dokumentais. Pareiškėjas byloje paaiškino, kad iki traumų jis negalėjo piktnaudžiauti alkoholiu vien dėl to, jog dirbo (duomenys neskelbtini).
2.4. Atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę, esamus traumų padarinius, akivaizdu, kad pareiškėjas neturi realios galimybės dirbti kokį nors darbą ir gauti didesnes pajamas.
2.5. Byloje esančioje VĮ Kauno 3-osios ligoninės 2000 m. rugsėjo 12 d. epikrizėje nurodyta prognozė: gyvenimo – gera, darbo – nedarbingas, pasveikimo – nepalanki. Iš šio rašytinio įrodymo matyti, kad gydytojai dar 2000 m., atsižvelgdami į patirtas traumas, įvardijo, jog pareiškėjas nepasveiks, traumų sukelti padariniai liks visam gyvenimui. Taigi, jei pareiškėjas būtų lankęsis pas gydytojus ir gėręs vaistus nuo skausmo, šis gydymas nebūtų esmingai pakeitęs jo bendros sveikatos būklės ir grąžinęs darbingumo.
12. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė S. L. 2011 m. rugpjūčio 31 d. testamentu S. L. visą savo turtą paliko sūnui V. L. Po S. L. mirties jos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), liko gyventi pareiškėjas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo motinos S. L. mirties dieną jam buvo reikalingas išlaikymas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjui motinos S. L. mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka suinteresuotas asmuo V. L., apeliaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai nustatė, jog S. L. savo valia teikė pareiškėjui paramą, pareiškėjui nepakanka jo gaunamų pajamų (257 Eur per mėnesį), neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo turtinė padėtis nulemta jo paties kaltų veiksmų, nėra įrodymų, jog pareiškėjas išnaudojo visas galimybes gauti papildomų lėšų, neįvertino, kad pareiškėjas atsisakė dalies jam priklausiusio turto, nesirūpino sveikata. Suinteresuoto asmens tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu nepagrįstai įsikišo į paveldėjimo santykius, pažeidė teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros, teisingumo ir protingumo principus.
15. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad suinteresuotas asmuo V. L., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjui jo motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad jis vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Suinteresuotas asmuo V. L., nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio.
16. Suinteresuotas asmuo V. L. apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadą apie S. L. teiktą paramą pareiškėjui, teigdamas, kad S. L. savo valia neteikė paramos, ji tiesiog nebuvo pajėgi aktyviais veiksmais iškeldinti pareiškėją iš jai priklausančio buto. Apeliacinės instancijos teismas, kaip nepagrįstą atmesdamas nurodytą apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad suinteresuotas asmuo V. L. iš esmės neneigia S. L. pareiškėjui teiktos paramos, tačiau tvirtina, jog ją S. L. teikė prieš savo valią. Visgi suinteresuotas asmuo V. L. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad S. L. per visą pareiškėjo gyvenimo jos bute laikotarpį (nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas motinos bute gyveno apie 15 m.) būtų ėmusis kokių nors aktyvių veiksmų pareiškėjui iškeldinti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. L. teikė paramą pareiškėjui, negali būti pripažinta nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja tai, kad teisė į privalomąją palikimo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu, ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl tokios teisės įgijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016).
17. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą asmens turtinę padėtį palikimo atsiradimo dieną ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016).
18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas jo motinos S. L. mirties dieną neturėjo jokio registruotino nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, gyveno motinai priklausiusiame bute, šiame bute pareiškėjas gyvena jau apie 15 m., neturi kitos gyvenamosios vietos, pareiškėjas motinos mirties dieną buvo 35 proc. darbingas dėl neįgalumo, palikimo atsiradimo dieną nedirbo, jo pajamas sudarė 257 Eur neįgalumo pašalpa, todėl, pripažindamas, jog pareiškėjui reikia išlaikymo, ir tenkindamas pareiškimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir, jas aiškindamas, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika.
19. Suinteresuotas asmuo V. L. iš esmės neginčija pareiškėjo sunkios turtinės padėties, tačiau apeliaciniame skunde teigia, kad tokia pareiškėjo padėtis buvo nulemta paties pareiškėjo kaltų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes.
20. Kaip pagrįstai iš Darbingumo lygio vertinimo akto Nr. 5039 nustatė pirmosios instancijos teismas, 1995 m. buities traumos metu lūžo pareiškėjo stuburo slanksteliai, liko skausmai stuburo kaklinėje srityje, galvos svaigimas, pykinimas, rankų tirpimas, silpimas, 2005 m. pareiškėjas krito nuo laiptų, patyrė vidutinio sunkumo galvos smegenų traumą su dešinio pusrutulio hematoma, galvos smegenų sumušimu, krūtinės ir kūno sumušimu, liko galvos skausmai, bloga atmintis, susilpnėjo dėmesio koncentracija, buvo nustatytos diagnozės: nugaros sužalojimo padariniai ir centrinės nervų sistemos sužalojimo padariniai; 35 proc. darbingumo lygis laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 12 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas paminėtas traumas 1995 m. ar 2005 m. patyrė būdamas neblaivus, jog piktnaudžiavimas alkoholiu turėjo įtakos pareiškėjo darbingumo lygiui, kaip teigia suinteresuotas asmuo V. L. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas yra neįgalus, tokiu tapo po patirtų traumų, dėl neįgalumo ir netekto 65 proc. darbingumo jis negali dirbti ir gauti pakankamas pragyvenimui pajamas.
21. Kaip minėta, S. L. mirties dieną pareiškėjo pajamas sudarė 257 Eur neįgalumo pašalpa. Nors suinteresuotas asmuo V. L. teigia, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog jo poreikiai yra maži ir gaunama suma yra pakankama jo poreikiams užtikrinti, tačiau nagrinėjamu atveju įvertintina aplinkybė, kad pareiškėjui šiuo metu nereikia mokėti nuomos už gyvenamąjį būstą. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui gyvenant vienam ne S. L. būste, jam neužtektų kas mėnesį gaunamos 257 Eur pašalpos maistui, būsto nuomai ir komunaliniams mokesčiams sumokėti. Pats suinteresuotas asmuo V. L. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad net ir dabar pareiškėjas netinkamai vykdo pareigą prisidėti prie buto, kuriame gyvena, išlaikymo. Ši aplinkybė paneigia, o ne patvirtina, suinteresuoto asmens V. L. teiginius apie pareiškėjo gaunamas pakankamas pajamas pragyvenimui.
22. Suinteresuotas asmuo V. L. taip pat teigia, kad pareiškėjas sąmoningai nesirūpino savo sveikata, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė neturėjo esminės įtakos pareiškėjo turtinei padėčiai. Į bylą yra pateikta VšĮ Kauno 3-osios ligoninės 2000 m. rugsėjo 12 d. epikrizė, kurioje nurodytos pareiškėjo gyvenimo, darbo ir pasveikimo prognozės, atitinkamai – gera, nedarbingas, nepalanki. Pateiktas dokumentas pagrindžia, kad jau po 1995 m. patirtos traumos pareiškėjas buvo nedarbingas, jo pasveikimo prognozė buvo nepalanki. Įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas 2005 m. patyrė dar vieną traumą, nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo reguliarus lankymasis pas gydytojus būtų iš esmės pakeitęs dar 2000 m. buvusias prognozes. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pareiškėjo nepakankamą rūpinimąsi savo sveikata po patirtų traumų pripažinti sunkios turtinės padėties priežastimi.
23. Suinteresuotas asmuo V. L. kaip vieną iš pareiškėjo kaltę dėl susidariusios situacijos įrodančią aplinkybę nurodo dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), palikimą buvusiai sutuoktinei E. L., metalinio garažo perleidimą sūnui P. L. Apeliacinės instancijos teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pareiškėjo ir E. L. santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu, nutraukdami santuoką sutuoktiniai susitarė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), atiteks E. L. ir sutuoktinių vaikams, o metalinis garažas ir automobilis „Audi 100“ atiteks pareiškėjui. Testamentas, kuriuo S. L. visą savo turtą, buvusį iki ir atsirasiantį po jos mirties, paliko sūnui V. L., sudarytas 2011 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjui ir E. L. nutraukiant santuoką pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, kad dalį jam priklausiusio buto palikdamas sutuoktinei ir vaikams, jis pats liks be gyvenamosios vietos. Šią aplinkybę įrodo faktas, kad 2004 m. ar 2005 m. pareiškėjas apsigyveno motinos bute. Tuo metu pareiškėjo motina nebuvo surašiusi testamento, kuriuo butas ir kitas jos turtas paliekamas tik pareiškėjo broliui V. L. Vertindamas suinteresuoto asmens V. L. argumentus dėl metalinio garažo perleidimo, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių spręsti, jog metalinio garažo ir pareiškėjui priklausiusio automobilio „Audi 100“ vertė buvo tokia, kad juos realizavęs pareiškėjas turėtų galimybę įsigyti sau būstą. Dėl to šio turto perleidimo aplinkybės nėra reikšmingos vertinant pareiškėjo sunkią turtinę padėtį ir pareiškėjo kaltę dėl jos susidarymo.
24. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuotas asmuo V. L. neįrodė apeliacinio skundo argumento dėl pareiškėjo neišnaudotų galimybių savo turtinei padėčiai pagerinti. Byloje nenuginčyta aplinkybė, kad pareiškėjas, net būdamas neįgalus, kurį laiką dirbo, nustojo dirbti 2010–2012 metais dėl pablogėjusios sveikatos. Ši aplinkybė ne paneigia, o įrodo, kad pareiškėjas pagal galimybes siekė pagerinti savo turtinę padėtį. Suinteresuotas asmuo V. L. taip pat teigia, kad pareiškėjas nesikreipė dėl socialinio būsto, nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jam pagal socialinį statusą nepriklauso papildomos išmokos ar parama. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo V. L. nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad kreiptis dėl socialinio būsto pareiškėjas negalėjo dėl sunkios sveikatos būklės, vien suinteresuoto asmens V. L. teiginiai, jog pareiškėjas to nepadarė dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumo. Be to, suinteresuotas asmuo, nurodydamas, kad pareiškėjas neįrodė, jog išnaudojo galimybę gauti socialinį būstą, papildomas išmokas ar paramą, nepagrindė, kad pareiškėjui priklauso apeliaciniame skunde nurodyta socialinė parama ir būtent savo neveikimu pareiškėjas prisidėjo prie savo sunkios turtinės padėties. Suinteresuotam asmeniui V. L. konkrečiais duomenimis nepagrindus, dėl kokios konkrečios pareiškėjui priklausančios paramos jis nesikreipė, kokios realios galimybės gauti socialinį būstą jis neišnaudojo, konstatuotina, kad pareiškėjas tinkamai įgyvendino teisę gauti paramą.
25. Suinteresuotas asmuo V. L. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas neišnaudojo galimybės kreiptis dėl išlaikymo iš savo vaikų gavimo. Šios bylos nagrinėjimo dalykas – ar pareiškėjui reikėjo išlaikymo palikimo atsiradimo metu, o ne kas turėjo jį teikti. Aplinkybė, kad pareiškėjas turi du pilnamečius sūnus, kurie pagal įstatymą turi pareigą išlaikyti paramos reikalingą tėvą (CK 3.205 straipsnis), savaime nėra pagrindas atmesti pareiškimą dėl išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo.
26. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas suinteresuoto asmens V. L. apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog P. L. padeda savo tėvui, pažymi, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog aplinkybė, kad pareiškėjo suaugęs vaikas teikia jam išlaikymą, gali būti vertinama kaip patvirtinanti išlaikymo pareiškėjui reikalingumą, jeigu tokiai išvadai neprieštarauja kitų bylos aplinkybių visuma; jeigu kitos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas gali patenkinti būtiniausias gyvenimo reikmes ir be išlaikymo, jo teikimo faktas nesudaro pagrindo išvadai, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasme išlaikymas pareiškėjui reikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008). Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo reikalingas išlaikymas palikimo atsiradimo metu, todėl nėra pagrindo netikėti pareiškėjo sūnaus P. L. teiginiais apie tėvui teikiamą tam tikro pobūdžio paramą. Net suinteresuotam asmeniui V. L. nuginčijus tokios paramos teikimo faktą, ši aplinkybė nesudarytų pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui išlaikymas nebuvo reikalingas.
27. Suinteresuotas asmuo V. L. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi P. L. ir E. L. parodymais, suteikė jiems didesnę įrodomąją reikšmę nei kitų asmenų parodymams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tirti ir vertinti byloje surinktus faktinius duomenis bei jų pagrindu daryti išvadas yra teismo, nagrinėjančio tą bylą, prerogatyva (CPK 183, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas itin detaliai analizavo ir tyrė tiek pareiškėjo, tiek suinteresuoto asmens V. L., t. y. testamentinio įpėdinio, argumentus, dėl kurių jis prieštaravo prašomam nustatyti juridiniam faktui, visą bylos medžiagą, taip pat ir suinteresuoto asmens V. L. nurodytų asmenų, kitų liudytojų parodymus, tačiau sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog palikėjos mirties dieną pareiškėjui reikėjo išlaikymo.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrindžia suinteresuoto asmens V. L. įrodinėjamo netinkamo pareiškėjo elgesio su palikėja ir sudėtingos pareiškėjo finansinės padėties ryšio. Aplinkybės dėl galbūt netinkamo pareiškėjo elgesio su motina neįeina į šios bylos įrodinėjimo dalyko sudėtį, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai nevertinami.
29. Suinteresuotas asmuo V. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu nepagrįstai įsikišo į paveldėjimo santykius, neteisėtai pakeitė S. L. valią. Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008). Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, tam tikra apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą, todėl nustačius, kad S. L. mirties metu pareiškėjui buvo reikalingas išlaikymas, konstatuoti netinkamą teisės aktų taikymą ir testamento laisvės principo pažeidimą nėra pagrindo.
30. Teisės į privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių gerove (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008). Suinteresuotas asmuo V. L., apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros, teisingumo ir protingumo principus, kadangi pirmosios instancijos teismas vadovavosi nurodyta šeimos narių solidarumo samprata, tą akcentavo teismo sprendimo 45 punkte, tokiu būdu užtikrindamas palikėjo ir jo šeimos narių bei visuomenės interesų pusiausvyrą, stiprindamas šeimos narių tarpusavio atsakomybės suvokimą visuomenėje.
31. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškimo reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl išlaikymo reikalingumo palikėjos mirties metu, tinkamai taikė CK 5.20 straipsnio teisės normas, skundžiamą sprendimą naikinti ar keisti suinteresuoto asmens V. L. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjas Marius Bartninkas