Civilinė byla Nr. 3K-7-395/2013
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08479-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
55; 90; 113.6.1.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 7 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo advokato Arūno Devėno ieškinį atsakovei B. Š. dėl nesumokėto honoraro priteisimo ir atsakovės B. Š. priešieškinį ieškovui Arūnui Devėnui dėl teisinių paslaugų sutarčių kaip sudarytų dėl apgaulės pripažinimo negaliojančiomis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
B. Š., siekdama inicijuoti santuokos nutraukimo, santuokinio turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teisinius ginčus, kreipėsi į advokatą Arūną Devėną, kuris teikė atsakovei teisines paslaugas. Bylos duomenimis, sudarytos trys atlygintinių teisinių paslaugų teikimo sutartys: 2008 m. vasario 25 d. teisinės pagalbos sutartis Nr. 887, kuria B. Š. advokatui pavedė atstovauti jos interesams civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo; 2008 m. lapkričio 14 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 915, kurioje nurodytas pavedimo pobūdis ,,atstovauti interesams civilinėje byloje pagal ieškovo J. Š. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu”; 2010 m. sausio 21 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 2010/950, kuria pavedama parengti apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui ir atstovauti B. Š. interesams Klaipėdos apygardos teisme.
Advokatas A. Devėnas – ieškovas nagrinėjamoje byloje – kreipėsi į teismą ir, naudodamasis dokumentinio proceso tvarka, prašė teismo priteisti iš atsakovės 15 000 Lt nesumokėto honoraro pagal sudarytas teisinių paslaugų sutartis ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Reikalavimus ieškovas grindė tuo, kad atsakovė pagal teisinės pagalbos sutartis įsipareigojo sumokėti ieškovui iš viso 15 000 Lt, tačiau nesumokėjo. Sutartyse nenurodyta honoraro mokėjimo tvarka, terminai, nedetalizuota, už kurias atskirai teisines paslaugas reikia mokėti ir kokia jų vertė. Bylos tose teismų instancijose, kuriose ieškovas atstovavo atsakovei, yra užbaigtos jai nepalankiais teismų procesiniais sprendimais. Ieškovui išsiuntus pretenziją, atsakovė per nustatytą terminą su juo neatsiskaitė. Tačiau terminas, per kurį atsakovė turėjo atsiskaityti su ieškovu – advokatu – už suteiktas teisines paslaugas, nebuvo aptartas sudarytose teisinių paslaugų sutartyse. Ieškovo manymu, terminas sumokėti pagal teisinių paslaugų sutartį sueina tada, kai ta byla yra baigta nagrinėti teisme, nepriklausomai nuo rezultato. Teisinių paslaugų sutarčių pagrindu advokatas (ieškovas) atstovavo atsakovei civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, santuokinio turto padalijimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kitoje civilinėje byloje – dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Advokatas šiose bylose parengė procesinius dokumentus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams bei dalyvavo teismų posėdžiuose.
Atsakovės teigimu, ji nesuprato, kad sudaro atlygintinių paslaugų sutartis, jas pasirašė, manydama, kai tai – privalomas formalumas prieš teismo posėdį, o pareiga mokėti advokatui jai kiltų tik tokiu atveju, jei bylos būtų laimėtos, t. y. jei teismai tose bylose būtų priėmę procesinius sprendimus jos naudai. Atsakovė nurodo, kad advokatas nesilaiko žodinio susitarimo reikalauti honoraro tik tuo atveju, jeigu civilinės bylos bus laimėtos. Atsakovė prieštaravimuose į ieškinį nurodė, kad ji suprato, jog advokato – ieškovo nagrinėjamoje byloje – paslaugos jai yra nemokamos, nes jai buvo paskirta pirminė nemokama teisinė pagalba. Atsakovė taip pat nurodė, kad advokatas jai garantavo, jog bylos, kuriose jis jai atstovaus, bus laimėtos, tačiau jos buvo pralaimėtos, be to, advokatas neatliko visų veiksmų, kuriuos bylose privalėjo atlikti. Pareiškusi priešieškinį atsakovė jame papildomai nurodė, kad advokatas jai nepaaiškino, jog, pasirašydama advokato parengtus dokumentus, ji sudaro atlygintines teisinių paslaugų sutartis, be to, manė, kad visas advokato darbas yra apmokamas valstybės lėšomis. Atsakovė teigė buvusi apgauta, jai advokatas nepaaiškino valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo sąlygų ir ji ne savo noru, to nesuprasdama, sutiko su advokato atlygintinėmis paslaugomis. Dėl to atsakovė priešieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiomis teisinių paslaugų sutartis kaip sudarytas dėl apgaulės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. preliminariu sprendimu advokato reikalavimas priteisti 15 000 Lt honoraro ir nuo šios sumos 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos tenkintas. Dėl šio preliminaraus sprendimo atsakovei pareiškus prieštaravimus, teismas perėjo į bylos nagrinėjimą ieškinio teisenos tvarka.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu 2011 m. liepos 8 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, atsakovės priešieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad teisinių paslaugų sutartys ir dėl jų pateikta ekspertizės išvada patvirtina, jog atsakovė pasirašė ne ant tuščių, neužpildytų teisinių paslaugų sutarčių popieriaus lapų, o ant išspausdintų standartinių sutarčių, kurių turinį sudarė šie įrašyti duomenys: atsakovės asmens tapatybės identifikaciniai duomenys, advokato rekvizitai, bylos, kuriai atstovauti įsipareigoja advokatas, kategorija, atlyginimo už paslaugas suma. Sutartyse nenurodyta nei atlyginimo mokėjimo tvarka, nei terminai. Atsakovė pripažino, kad ieškovas advokatas A. Devėnas atstovavo jos interesams civilinėse bylose. Teismas konstatavo, kad šalių sudarytų teisinės pagalbos sutarčių pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.2 straipsnis, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.716 straipsnio 1 dalis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba ir atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą (Advokatūros įstatymo 4 straipsnis). Teismo vertinimu, atsakovė pažeidė savo sutartines prievoles, nes nustatytu terminu neatsiskaitė su ieškovu už suteiktas teisines paslaugas. Teismas, aiškindamas, kokias paslaugas suteikė advokatas atsakovės bylose, išaiškino ieškovo ir atsakovės sudarytų teisinių paslaugų turinį. Teismas konstatavo, kad sutartyse šios paslaugos nėra detalizuotos ar aptartos.
Teismo nustatyta, kad advokato A. Devėno kontora neturi juridinio asmens statuso, nėra advokatų profesinė bendrija, joje teisines paslaugas teikia du advokatai partnerystės pagrindais. Atsakovės turtinė padėtis pagal turto deklaracijas yra tokia:– ji yra 20 991 Lt vertės nekilnojamųjų daiktų (žemės sklypo ir buto) savininkė, neturi kitokio vertingo nekilnojamojo ir finansinio turto, metinių pajamų mokesčio deklaracijų duomenimis, yra iš dalies nedarbinga, netekusi 60 proc. darbingumo dėl ligos, nuo 2010 m. sausio mėnesio kiekvieną mėnesį jai buvo išmokama 500,99 Lt, nuo 2012 m. sausio mėnesio – 250,50 Lt socialinio draudimo netekto darbingumo pensija.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 30 d. nutartimi atmetė atsakovės B. Š. apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą.
Teismas nutartį motyvavo tuo, kad nėra teisinio pagrindo abejoti ar nesutikti su ekspertizės išvada, kurioje pažymėta, kad atsakovė pasirašė ant išspausdintų, o ne tuščių teisinių paslaugų sutarčių lapų. Atsakovė priešieškinio reikalavimą pripažinti sutartis negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytas dėl apgaulės iš esmės grindė tik savo paaiškinimais, jų nepagrįsdama jokiais rašytiniais įrodymais. Atsakovė neįrodė teisinių paslaugų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis įstatyme nustatytų sąlygų. Teismas sprendė, kad 15 000 Lt honoraro advokatui priteisimas yra proporcingas jo suteiktų teisinių paslaugų turiniui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė B. Š. prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Kasaciniame skunde išdėstyti, be kitų, šie argumentai:
Atsakovė teigė, kad ji buvo suklaidinta ir apgauta sutikdama su atlygintinių advokato teikiamų paslaugų įsipareigojimais. Atsakovė kreipėsi pirminės nemokamos teisinės pagalbos į advokatą (ieškovą), jai šią pagalbą advokatas suteikė, ji ir toliau tikėjosi nemokamų teisinių konsultacijų, kitų teisinių paslaugų ir ne savo noru, nesuprasdama suklydo sutikusi su advokato atlygintinėmis paslaugomis, kai ji pasirašė, greta kitų advokato parengtų procesinių dokumentų, atlygintines teisinių paslaugų sutartis. Atsakovės teigimu, jos skundžiamuose sprendime ir nutartyje teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, pagal kurias visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorė yra vartotoja ir kad ginčo teisinių paslaugų sutartys turi būti aiškinamos jos, o ne ieškovo naudai. Teismai, aiškindami sutartį vartotojo naudai, neturėtų pagrindo priteisti ieškovo reikalaujamo dydžio honoraro už teisines paslaugas. Sutarties aiškinimo vartotojo naudai taisyklė (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), be kita ko, aiškintina taip, kad teismai turi ex officio patikrinti, ar vartojimo teisinių paslaugų kaina (kurios reikalaujama iš vartotojo) ir kitos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CK 6.156 straipsnio 4 dalis) ar jos neapsunkina vartotojo (CK 6.350 straipsnio 2 dalis, 6.716 straipsnio 4 dalis). Atsakovės nuomone, Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje išdėstyta teisės norma reiškia, kad advokato užmokesčio dydis negali būti nustatomas laisvai šalių susitarimu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad advokato užmokesčio dydį lemia tam tikri kriterijai: bylos sudėtingumas, advokato kvalifikacija ir patirtis, kliento finansinė padėtis ir kitos reikšmingos aplinkybės. Be to, bet kokios sutarties kaina turi atitikti protingumo kriterijų. Vartojimo paslaugų sutarčių sąlygos, nustatančios advokato užmokesčio dydį, kuris neatitinka įstatyme nustatytų kriterijų, sunkina vartotojo padėtį (CK 6.350 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad imperatyviosios teisės normos turi būti taikomos šalių santykiams, nepaisant to, ar jos įtrauktos į sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tele2“ v. UAB „Vortumas“, bylos Nr. 3K-3-24/2009).
Kasatorės teigimu, CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, teisingumo ministro su Advokatų taryba 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis būtina vadovautis ne tik priteisiant teisme šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet jos taikytinos ir sprendžiant ginčą dėl advokato atlyginimo dydžio, kai teisinių paslaugų sutartis yra sudaryta advokato (profesionalo, besiverčiančio teisininko praktika) ir vartotojo. Rekomendacijose nustatyta, kad už vieną atstovavimo valandą teisme maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokesčio dydis yra 0,15 minimalios mėnesio algos. O teismų priteista 15 000 Lt, tai neatitinka Rekomendacijų nuostatų.
Kasatorė taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai iš jos priteisė 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 15 000 Lt už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pagal CK 6.360 straipsnio 5 dalį, kai pirkėjas praleidžia mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos. Vartojimo paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomas CK 6.360 straipsnis (CK 6.716 straipsnio 4 dalis), kuriuo kai pirkėjas pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį praleidžia mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos. Dėl to, kai paslaugų gavėjas vartotojas praleidžia mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą taip pat neskaičiuojamos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas advokatas Arūnas Devėnas prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tai pavyzdinis sąrašas kriterijų, atsižvelgiant į kuriuos galima didinti arba mažinti advokato atlygio dydį už suteiktas teisines paslaugas. Įstatymo 50 straipsnio l dalyje nustatyta, kad advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Ieškovo teigimu, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies prasmę, teisingumo ministro su Advokatų taryba patvirtintomis rekomendacijomis privalu vadovautis tik tais atvejais, kai yra sprendžiamas honoraro, priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies bylą laimėjusiai proceso dalyvei, dydis. Ieškinio reikalavimai dėl neapmokėtų 15 000 Lt honorarų pareikšti neatsiskaičius už dalyvavimą bylose, kuriose procesas tęsėsi apie ketverius metus. Siekiant prisiteisti honorarus teismui pateiktos ne visos su kasatore sudarytos teisinių paslaugų sutartys, o tik tos, kurių bylos yra užbaigtos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje kilo teisės klausimas dėl advokato (profesionalo, įtraukto į praktikuojančių advokatų sąrašą) ir fizinio asmens sudarytos teisinių paslaugų sutarties priskyrimo vartotojo ir verslininko sudarytoms sutartims ir galimybės fiziniam asmeniui (advokato klientui) taikyti vartotojų teisių apsaugos garantijas.
Atsakovė prašo nacionalinio teismo ginti jos teises į nacionalinę teisę perkeltos vartotojų teisių apsaugos lygmeniu. Vartotojų teisių apsaugos garantijos yra perkeltos į nacionalinę teisę, tačiau nacionaliniu lygmeniu nėra suformuotos teismų praktikos dėl teisinių sutarčių, kaip vartojimo sutarčių, kvalifikavimo. Tokios praktikos taip pat nėra suformavęs ESTT. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kurio priimta nutartis pagal nacionalinę Lietuvos civilinio proceso teisę yra galutinė ir neskundžiama, kilus klausimui dėl ES teisės autonominio aiškinimo, kyla pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
Teisė į teisingą teismą ir teisminę gynybą, kaip pamatinė žmogaus teisė, pirmiausia įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat pripažįstama ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kuri nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 m. gruodžio 1 d. įgijo sutarties statusą. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbios šios toliau nurodytos ES pagrindinių teisių chartijos nuostatos:
„47 straipsnis
Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą
Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.
Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.
Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.”
“51 straipsnis
Taikymo sritis
- Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų.
Šiuo metu ES teisėje galiojančių direktyvų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, sąrašas pridedamas kaip I priedas. Nors šiuo metu galioja nurodytos direktyvos, tačiau ES jau yra įsigaliojusi 2011 m. spalio 25 d. direktyva dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (toliau – Direktyva dėl vartotojų teisių). Šios Direktyvos nuostatas valstybės narės privalo į nacionalinę teisę perkelti iki 2013 m. gruodžio 13 d., o jos turi būti pradėtos taikyti nuo 2014 m. birželio 13 d. (Direktyvos dėl vartotojų teisių 28 straipsnis).
Vartojimo sutarties požymius gali atitikti labai daug pačių įvairiausių rūšių sutarčių, todėl, galiojant sutarties laisvės principui, nėra ir negali būti išsamaus vartojimo sutarčių sąrašo. ES teisėje nurodyta, kas tikrai nėra priskiriama vartojimo sutartims – pavyzdžiui, Direktyvos Nr. 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad darbo sutartys, taip pat sutartys su teisėmis į paveldėjimą, taip pat su teisėmis pagal šeimos teisę, bendrovių steigimo ar reorganizavimo arba ūkinių bendrijų sutartys nelaikomos vartojimo sutartimis.
Nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar tokioje situacijoje, kuri susiklostė šioje byloje, atsakovė – fizinis asmuo – gali būti pripažinta vartotoja, ir jai galima taikyti vartotojų teisių apsaugos garantijas ir tokiu būdu užtikrinti veiksmingą teisę į teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu išsiaiškinti, ar fizinio asmens sudaryta atlygintinė teisinių paslaugų sutartis turi būti aiškinama vartotojų teisių apsaugos kontekste?
Teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti, kad ,,nustatant advokato užmokesčio už atlygintines teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį bei kitas reikšmingas aplinkybes“ turi būti aiškinama ir taikoma vartotojų teisių apsaugos kontekste; ar, priešingai, toks reglamentavimas, kuris yra nustatytas Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje laikytinas pakankamo lygmens vartotojų apsauga ir dėl to nėra prielaidų tokį Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą aiškinti vartotojų teisių apsaugos kontekste?
Dėl „vartotojo“ sąvokos
„Vartotojo“ sąvoka nėra aiškiai apibrėžta ES teisėje, taip pat egzistuoja skirtumai valstybėse narėse apibrėžiant „vartotojo“ sąvoką.
„Vartotojo“ sąvoka apskritai kyla iš ekonomikos ir sociologijos. Tačiau teisės srityje ši sąvoka turi autonominę reikšmę ir tapo veiksniu, nulemiančiu vartotojų teisių apsaugos taisyklių taikymą. ES teisėje „vartotojo“ sąvoka turi lemiamą reikšmę ne tik besivystančiai ir gausėjančiai ES vartotojų apsaugos teisei, bet ir ES privatinei tarptautinei teisei, ypač „Roma I“ ir „Briuselis I“ reglamentams, kurie nustato specialias vartotojų apsaugos taisykles. Pavyzdžiui, Briuselis I reglamento 13 ir 14 konstatuojamosiose dalyse nustatyta, kad „kalbant apie draudimo, vartotojų ir darbo sutartis, silpnesniąją šalį turėtų ginti palankesnės tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklės nei bendrosios taisyklės; pagal kitokias nei draudimo, vartotojų arba darbo sutartis teismų savarankiškumas nustatant jurisdikciją yra ribotas ir šalių autonomija dėl šiame Reglamente nustatytų išimtinės jurisdikcijos pagrindų turi būti gerbiama“; 15 – 17 straipsniuose įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos, susijusios su vartotojų sutartimis, taisyklės. Reglamento Roma I 6 straipsnyje vartotojas apibūdintas kaip fizinis asmuo, siekiantis tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla.
Taip pat Bendroji Europos sutarčių teisė apima ir dalį taisyklių, taikytinų vartotojų sutartims.
Kiekvienas ES teisės instrumentas „vartotojo“ sąvoką apibrėžia savais tikslais. Nors šios sąvokos iš esmės susisieja, tarp jų egzistuoja tam tikri skirtumai. Tai paskatino Europos Komisiją pabrėžti, kad vieninga ir vienoda samprata padėtų tiksliau apibrėžti vartotojų teisių apsaugos taikymo apimtį. Tačiau kadangi ES teisėje „vartotojo“ sąvoka yra harmonizuota minimaliai (taikomas minimalaus harmonizavimo metodas, ang. minimal)[1], kai kurios valstybės narės išplečia asmeninę „vartotojo“ sąvokos sampratą ir šią apsaugą taiko plačiau, nei numato ES teisė. Nors skirtinguose teisės aktuose „vartotojo“ terminas apibrėžiamas nevienodai, jo esmė vienoda. Vartotojas yra fizinis asmuo, kuris veikia neekonominių interesų sferoje. „Ekonominių interesų“ sfera yra apibrėžiama skirtingai – vienos direktyvos apima ir profesijas, kitos – ne. Labai plati išimtis įtvirtinta Kelionių paketų direktyvoje, kurioje „vartotojas“ apibrėžiamas plačiai – kaip aprėpiančius įmones ir verslo keliautojus (kaip kelionių paslaugų pirkėjus ir naudotojus). Valstybėse narėse įtvirtinta ,,vartotojo” sąvoka skiriasi, tačiau bendriausia prasme ji sutampa su minimaliais ES teisės reikalavimais[2]. Direktyvos dėl vartotojų teisių 2 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad „vartotojas – kiekvienas fizinis asmuo, kuris veikia pagal sutartis, kurioms taikoma ši Direktyva, siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba, amatu ar profesija“.
Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu, kad ESTT nagrinėjamoje byloje atsakytų į tokį klausimą:
- Ar fizinis asmuo, kuris gauna teisines paslaugas pagal atlygintines teisinių paslaugų sutartis, sudarytas su advokatu, ir šios teisinės paslaugos teikiamos bylose, kurios galbūt susijusios su fizinio asmens asmeniniais interesais (santuokos nutraukimas, santuokoje įgyto turto pasidalijimas ir kita), pripažintinas vartotoju ES vartotojų teisių apsaugos prasme?
„Verslo“ ir „verslininko“ sąvokos vartotojų teisių apsaugos reglamentavime
Teisėjų kolegijos vertinimu, esminis klausimas šioje byloje – ar advokatas, teikiantis teisines paslaugas fiziniam asmeniui pagal sudarytas atlygintines teisinių paslaugų sutartis, turi būti pripažintas verslininku vartotojų apsaugos teisės prasme?
Kaip nurodyta 2008 m. spalio 13 d. Europos Komisijos parengtame Pasiūlymo dėl vartotojų teisių direktyvos priede[3], vertinant vartotojo ir verslo sąvoką, jos skiriasi skirtingose vartotojų teisių apsaugą garantuojančiuose ES teisės aktuose, be to, apibrėžtis skirtinga skirtingose valstybėse narėse. Pavyzdžiui, profesionalas yra apibūdinamas kaip „prekybininkas“, „tiekėjas“, „pardavėjas“ arba „prekiautojas“ (angl. trader, supplier, seller, vendor). Pavyzdžiui, Direktyvose 85/577, 98/6 ir 2005/29 vartojamas terminas „prekybininkas“; Direktyvose 93/13, 97/7 ir 2002/65 – „tiekėjas“, Direktyvose 93/13, 99/44 „pardavėjas“, Direktyvoje 94/47 „prekiautojas“, Direktyvoje 2000/31 „paslaugų teikėjas“ ir Direktyvoje 87/102 „kreditorius“. Pažymėtina, kad visais šiais terminais apibrėžtai sąvokai yra būdingos šios bendrosios savybės: tai gali būti fizinis arba juridinis asmuo; jis veikia savęs įdarbinimo, darbo ar profesijos tikslais.
Pagal Reglamento Roma I 6 straipsnį verslininkas apibrėžiamas kaip asmuo, atliekantis savo darbą arba vykdantis profesinę veiklą, (profesionalas).
Iki šiol vieningos „verslo“ ar „verslininko“ apibrėžties nebuvo įtvirtintos ES vartotojų teisių apsaugos aquis, tačiau Direktyvos dėl vartotojų teisių 2 straipsnio 2 punkte prekiautojas apibrėžiamas taip: „prekiautojas – kiekvienas valstybės ar privačiai valdomas fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia pagal sutartis, kurioms taikoma ši Direktyva, siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija, įskaitant kiekvieną kitą asmenį, veikiantį prekiautojo vardu arba jo naudai“. Taigi ES teisėje galima atsekti, kad asmenys, besiverčiantys tam tikra profesija, taip pat būtų priskirti prekiautojams, o vartotojų su jais sudaromos sutartims būtų taikomos vartotojų teisių apsaugos garantijos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija yra specifinė, nes keliamas klausimas, ar advokatas, savo esme esantis laisvosios profesijos atstovu, galėtų būti priskirtas verslininkui, o jo sudaryta teisinių paslaugų sutartis – vartojimo sutarčiai, taip suteikiant garantijas fiziniam asmeniui.
Advokatų teisinė padėtis, jų veiklos sąlygos ir tvarka Lietuvoje reglamentuojami Advokatūros įstatyme. Nagrinėjamoje byloje teisinių paslaugų sutarčių sudarymo metu galiojusios redakcijos Advokatūros įstatyme, taip pat vienodai ir šiuo metu galiojančio įstatymo (2013 m. liepos 2 d. redakcija Nr. XII-496, įsigaliojusi nuo 2013 m. rugsėjo 1 d.) 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtos advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba ir atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus atvejus, kai advokatai įgyvendina teisę teikti teisines paslaugas nemokamai. Nurodytas teisines paslaugas gali teikti advokatai (advokato padėjėjai) ar advokatų profesinė bendrija, kaip privatūs asmenys, advokato veikla yra individuali profesinė pagal Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 1 dalį ir pagal šiuos požymius priskirtina laisvajai profesijai. Kai paslaugas teikia ar veikia advokatų profesinė bendrija, jai mutatis mutandis kaip ir advokatui taikomos šio įstatymo nuostatos. Advokatų profesinė bendrija negali verstis kita negu teisinių paslaugų teikimas veikla (Advokatūros įstatymo 29 straipsnio 1 dalis). Advokatūros įstatymo galiojanti redakcija, palyginus ją su galiojusia nagrinėjamoje byloje teisinių paslaugų sutarčių sudarymo metu, reikšmingai išplėtė advokatų teisę teikti teisines paslaugas, nes jie taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, vertėjo, kiek tai susiję su advokato teikiamomis teisinėmis paslaugomis, patentinio patikėtinio paslaugas, dirbti visų lygių rinkimų ir referendumo komisijose, būti savivaldybės tarybos nariu, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, Respublikos Prezidento dekretu ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu būti paskirtas komisijos nariu, taip pat dirbti darbo grupėse (komisijose) teisės aktų projektams rengti ir teikti teisės akto projektui parengti reikalingo tyrimo paslaugas, būti arbitru, tarpininku (mediatoriumi), taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami ginčai; advokatas gali būti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariu.
Advokatams Lietuvoje Advokatūros įstatymas nesuteikia valstybės tarnautojų statuso, taigi jie nėra valstybės aparato dalis. Valstybė perka jų teisines paslaugas, už jas apmokėdama valstybės garantuojamų teisinių paslaugų teikimą, kai jomis naudojasi nepasiturintys fiziniai asmenys, taip pat kiti fiziniai asmenys Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnyje išvardytose bylose ir atvejais.
Kad advokatas taptų praktikuojančiu, būtina įvykdyti šias įstatyme nustatytas sąlygas: prisiekti, apsidrausti profesinės civilinės atsakomybės draudimu ir pasirengti verstis advokato veikla viena iš Advokatūros įstatymo 21 straipsnyje nurodytų formų, t. y. individualiai arba partnerystės su kitais advokatais pagrindais, neįsteigus juridinio asmens, ar įsteigus juridinį asmenį – advokatų profesinę bendriją.
Advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo dalykas yra advokato civilinė atsakomybė už advokato, advokato padėjėjų ir kitų advokato ar advokatų profesinės bendrijos darbuotojų neteisėtais veiksmais vykdant advokato veiklą padarytą žalą, viršijančią 1000 Lt (Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 1, 2 dalys). Advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudėjas yra advokatas arba advokatų profesinė bendrija; vieno advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 100 000 Lt vienam draudžiamajam įvykiui (Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 4 dalis).
Advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė (Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Advokatas gali teikti teisines paslaugas už atlyginimą arba neatlygintinai. Advokatų veiklą reglamentuojančioje Lietuvos nacionalinėje teisėje reklamuoti advokato veiklą leidžiama tiek, kiek ši reklama atitinka advokato veiklos principus (Advokatūros įstatymo 42 straipsnio 1 dalis).
Klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami teisinių paslaugų sutartį (Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis). Advokatų taryba 2003 m. sausio 16 d. sprendimu patvirtino kliento atstovavimo civiliniame procese sutarties rekomendacinę formą. Atstovavimo sutarties vienas egzempliorius pateikiamas teismui vietoje advokato orderio, o kitas lieka pas advokatą ar advokato padėjėją. Be to, advokatai ir advokatų padėjėjai profesinėje veikloje gali naudoti ir susitarimą, patvirtintą Advokatų tarybos 1995 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 34, bei sutarties dėl teisinės pagalbos rekomendacines formas vienkartinei ar ilgalaikei sutarčiai, patvirtintas Advokatų tarybos 2000 m. kovo 16 d. sprendimu Nr.18. Taigi pagal nacionalinę teisę advokatai su klientais gali sudaryti teisinių paslaugų standartinių sąlygų sutartis.
Advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Civilinėse bylose, taip pat kai pareiškiamas ieškinys baudžiamojoje byloje, leidžiama dėl advokato užmokesčio susitarti taip, kad šio užmokesčio dydis priklausytų nuo bylos baigties (sėkmės mokesčio), jeigu tai neprieštarauja advokatų veiklos principams (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1, 2 dalys). Nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį bei kitas reikšmingas aplinkybes (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalis). Lietuvos advokatų etikos kodekso 6.6 punkte nurodyta, kad advokatas privalo konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai; kodekso 7.1 punkte skelbiama, kad advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydžio nustatymo, mokėjimo ir apskaitos tvarką nustato Advokatūros įstatymas ir kiti teisės aktai.
Ieškovo teigimu, teisinių paslaugų sutartyse įrašytas 15 000 Lt advokato honoraro dydis pagrįstas numatytu suteikti teisinių paslaugų kiekiu, jų sudėtingumu. Atsakovės teigimu, teisinių paslaugų sutarčių pasirašymas formalus, ji neprisiėmė įsipareigojimų besąlygiškai mokėti advokatui honorarą, ji supratusi turinti mokėti tik civilinių bylų sėkmės atveju. Nė vienoje iš sutarčių nėra aptarta šalių teisių ir pareigų, apskritai nėra individualiai aptariamos šių paslaugų teikimo sutarčių sąlygos, sutartyse išsamiai neišdėstytas teisinių paslaugų turinys: neatskleista teisinių paslaugų apimtis, kiekvienos paslaugos kaina, atsiskaitymo tvarka ir terminai, nustatant honoraro dydį ir išsamiai neišaiškinant teisinių paslaugų turinio klientei neatsižvelgta į jos turtinę padėtį, teisės žinių neturėjimą. Pažymėtina, kad objektyvūs Lietuvos darbo užmokesčio dydžiai, Lietuvos Respublikos statistikos departamento interneto tinklalapio www.stat.gov.lt duomenimis, 2008 metais buvo: vidutinis darbo užmokestis – 2151,70 Lt, minimali mėnesio alga – 800 Lt.
ESTT praktikoje apie advokato, kaip laisvosios profesijos atstovo, statusą tokiuose teisiniuose santykiuose pasisakyta nebuvo. 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendime ESTT vertino, ar konfidencialumo pareiga, taikoma advokato ir kliento santykiams turi galioti ta pačia apimtimi ir advokatui, kuris yra įmonės darbuotojas, nurodė, kad tokio advokato vis dėlto negalima prilyginti advokatui, kuris įmonę konsultuoja visiškai nepriklausomai. Pasisakydamas dėl advokato veiklos specifikos, ESTT nurodė: „su nepriklausomo advokato pareigomis ir statusu susijęs reikalavimas, taikomas patarėjui teisės klausimais, su kuriuo vyksta susirašinėjimas, kuriam gali būti taikoma apsauga, grindžiamas advokato, kaip asmens, bendradarbiaujančio teismams vykdant teisingumą ir privalančio visiškai nepriklausomai ir vadovaujantis svarbiausiais teisingumo vykdymo interesais teikti tokią teisinę pagalbą, kurios reikia klientui, vaidmens samprata. Ši apsauga siejama su profesine drausme, kuri nustatyta ir kurios privaloma laikytis, siekiant bendrojo intereso. Teisingumo Teismas šiame sprendimo punkte taip pat nurodė, kad tokia samprata atitinka bendras valstybių narių teisines tradicijas ir yra nusistovėjusi Sąjungos teisės sistemoje, kaip tai matyti iš Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio nuostatų[4]. Apie kitos teisinės profesijos – notaro – bruožus ESTT pasisakė savo 2011 m. gegužės 11 d. sprendime sujungtose bylose Nr. C-47/08, C-50/08, C-51/08, C-53/08, C-54/08, C-61/08 ir C-52/08, kuriame teismas vertino, kad, nors notarų veikla yra susijusi su viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu, tačiau notarai veikia konkuruodami vieni su kitais, nes, net ir esant fiksuotai paslaugų kainai, konkuruoja tarpusavyje dėl klientų, nes teikia skirtingos kokybės paslaugas.
Atsižvelgiant į nacionalinėje teisėje įtvirtintą advokato laisvos profesinės veiklos, advokato sudaromų su klientais teisinių paslaugų sutarčių reglamentavimą ir civilinės bylos faktines aplinkybes, bylą nagrinėjančiam teismui kyla klausimas dėl advokato teisinių paslaugų sutarčių santykio su vartotojų apsaugą reglamentuojančia teise, t. y. ar advokato su klientu – fiziniu asmeniu – sudarytos teisinių paslaugų sutarties sąlygos patenka į 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse reglamentavimo sritį. Šios Direktyvos preambulės 10 punkte advokatų teisinių paslaugų sutartis neįtraukta į sąrašą sutarčių, kurioms netaikomas šioje Direktyvoje nustatytas teisinis reglamentavimas. Aptariamos Direktyvos preambulės 14 punkte nustatyta, kad ji taikoma visuomeniniams verslams, prekybai arba profesijoms ir netaikoma preambulės 10 punkte nurodytoms sutartims.
Šiame kontekste civilinėje byloje esant kliento ir advokato ginčui dėl teisinių paslaugų sutarties sąlygų bei tinkamo sutarties vykdymo (užmokesčio už teisines paslaugas dydžio, ginčo dėl to, ar advokatas atliko visus reikalingus procesinius veiksmus), bylą nagrinėjančiam teismui kyla klausimas, ar advokatas pagal savo statusą kaip laisvosios profesijos atstovas priskirtinas veikiančiam verslininkui, tam tikrais atvejais teikiančiam savo teisines paslaugas vartotojams – fiziniams asmenims.
Bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, būtina, kad ESTT atsakytų į šiuos klausimus:
- Ar advokatas, priskiriant jį prie laisvosios profesijos (ang. free profession) atstovų, sudarydamas atlygintinių teisinių paslaugų sutartį su fiziniu asmeniu, kuria jis įsipareigoja teikti teisines paslaugas tam, kad fizinis asmuo galėtų patenkinti savo ne su verslu ar profesija susijusius poreikius, priskirtinas verslininkui ES vartotojų teisių apsaugos prasme?
- Ar atlygintinės teisinių paslaugų sutartys, kurias sudaro advokatas, besiverčiantis profesine veikla kaip laisvosios profesijos atstovas, patenka į 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse reglamentavimo sritį?
- Jei į trečiąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar tokių sutarčių kvalifikavimui vartojimo sutartimis taikomi bendrieji kriterijai, ar jos turėtų būti pripažintos vartojimo sutartimis pagal specialiuosius kriterijus? Jei tokių sutarčių kvalifikavimui vartojimo sutartimis reikia naudotis specialiaisiais kriterijais, kokie jie turėtų būti?
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi,
n u t a r i a :
Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
- Ar fizinis asmuo, kuris gauna teisines paslaugas pagal atlygintines teisinių paslaugų sutartis, sudarytas su advokatu, ir šios teisinės paslaugos teikiamos bylose, kurios galbūt susijusios su fizinio asmens asmeniniais interesais (santuokos nutraukimas, santuokoje įgyto turto pasidalijimas ir kita), pripažintinas vartotoju ES vartotojų teisių apsaugos prasme?
- Ar advokatas, priskiriant jį prie laisvosios profesijos (ang. free profession) atstovų, sudarydamas atlygintinių teisinių paslaugų sutartį su fiziniu asmeniu, kuria jis įsipareigoja teikti teisines paslaugas tam, kad fizinis asmuo galėtų patenkinti savo ne su verslu ar profesija susijusius poreikius, priskirtinas verslininkui ES vartotojų teisių apsaugos prasme?
- Ar atlygintinės teisinių paslaugų sutartys, kurias sudaro advokatas, besiverčiantis profesine veikla kaip laisvosios profesijos atstovas, patenka į 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse reglamentavimo sritį?
- Jei į trečiąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar tokių sutarčių kvalifikavimui vartojimo sutartimis taikomi bendrieji kriterijai, ar jos turėtų būti pripažintos vartojimo sutartimis pagal specialiuosius kriterijus? Jei tokių sutarčių kvalifikavimui vartojimo sutartimis reikia naudotis specialiaisiais kriterijais, kokie jie turėtų būti?
Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas