Administracinė byla Nr. A-622-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01131-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.19

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Š. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas Š. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-309 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Mokestinių ginčų komisija) 2018 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. S-9(7-191/2017).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra surinkta pakankamai duomenų jo mokestinės prievolės tinkamam dydžiui nustatyti. Pareiškėjas Inspekcijai paskolų šaltiniams įrodyti pateikė paskolos sutartį, pagal kurią 2008 m. sausio 2 d. G. D. (pareiškėjo sūnus) suteikė pareiškėjui 350000 Lt paskolą grynais pinigais. Paskolos sutartyje numatyta, kad suėjus paskolos grąžinimo terminui ir skolininkui negrąžinus paskolos ar jos dalies, skolininkas moka kreditoriui 0,1 proc. dydžio delspinigių nuo visos paskolos sumos. Šalių susitarimu (žodiniu), kaip nurodė pareiškėjas, skolos grąžinimo terminas pratęstas neribotam terminui. Pareiškėjas Inspekcijai taip pat pateikė paskolos sutartį, pagal kurią 2008 m. sausio 2 d. T. Č. suteikė pareiškėjui 2000000 Lt paskolą grynais pinigais. Suteikta paskola buvo beprocentė, paskolos grąžinimo terminas numatytas iki 2018 m. vasario 19 d., pareiškėjas paskolą grąžino ir pateikė grąžinimo dokumentą. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paneigti G. D. ir T. Č. pareiškėjui suteiktų paskolų faktą. Be to, pareiškėjas nurodė, kad remiantis apytiksliais duomenimis, mokesčių bazė buvo apskaičiuota klaidingai, nesivadovaujant teisės aktų nuostatomis ir pažeidžiant objektyvumo, teisingumo, įrodymų pakankamumo, objektyvaus aplinkybių išnagrinėjimo principus.

3.       Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu atlikus pareiškėjo 2011–2012 m. grynųjų piniginių lėšų judėjimo analizę nustatyta, kad pareiškėjas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) ,,Žalgirio Loto“, UAB ,,Lotto Baltica“, UAB ,,ZSGB“ paskoloms suteikti, UAB ,,Žalgirio Loto“ veiklai prekėms įsigyti, vartojimo išlaidoms patirti bei grynosioms piniginėms lėšoms įnešti į banko sąskaitas, panaudojo grynuosius pinigus, kurių kilmė nepagrįsta juridinę galią turinčiais dokumentais. VMI, įvertinusi pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas grynaisiais pinigais, nustatė, kad 2011 m. pareiškėjo išlaidos 960227,47 Lt viršijo gautas pajamas bei 2012 m. išlaidos 270696,75 Lt viršijo gautas pajamas.

5.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, įrodymų, paneigiančių gyventojo pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimui taikyto specialaus būdo tikslingumą, nepateikė, todėl Mokestinių ginčų komisija konstatavo, jog Inspekcijos išvados nagrinėjamu klausimu yra teisingos ir pagrįstos. Pareiškėjo, G. D. ir T. Č. paskolų suteikimas bei grąžinimas (T. Č. atveju) grindžiamas tik paaiškinimais ir rašytinėmis paskolų sutartimis, tačiau kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių paskolos gavimo ir grąžinimo faktą nepateikta. Atsakovas taip pat nurodė, kad ginčo paskolų sutarčių pateikimas Lošimų priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) nepripažintinas pajamų šaltiniu deklaravimo pareigos įvykdymu mokestine prasme. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas nebuvo pateikęs 2006 m. lapkričio 16 d. UAB ,,Fortuna Baltica“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2006/01, todėl ši sutartis ir jos pagrindu pareiškėjo gautos pajamos, kaip paaiškino atsakovas, nebuvo įvertintos. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo kartu su pastabomis pateiktą sutartį bei kitus dokumentus, konstatavo, kad atlikus pajamų ir išlaidų perskaičiavimą, mokesčio bazė nepasikeitė, tik sumažėjo pareiškėjo išlaidų, viršijančių pajamas iki tikrinamojo laikotarpio, dalis.

II.

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjų Š. D. skundą atmetė.

7.       Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, nurodė, kad pareiškėjas gautų pajamų metinėse pajamų deklaracijose nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka ir terminais, t. y. netinkamai vykdė savo pareigas mokesčių apskaičiavimo srityje ir nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų mokesčių administratoriui nustatyti mokesčio bazę įprastine GPMĮ įtvirtinta tvarka. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, pagrįstai apmokestino šias pajamas taikydamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį. Teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius tinkamai vykdė pareigą pagrįsti jo pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. sprendimai, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, visiškai atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus administracinio sprendimo turiniui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.

8.       Teismas, vertindamas pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktus duomenis (rašytinius paskolų sandorius) pažymėjo, kad pareiškėjui, G. D. ir T. Č. nenurodžius konkrečių sandorių sudarymą apibūdinančių aplinkybių (tokių kaip sandorio laikas, pinigų perdavimo ir / ar grąžinimo būdas ir pan.), nepateikus jokių įtikinamų ir elementaria verslo logika paaiškinamų argumentų tokių rizikingų sandorių sudarymui, toks finansiškai ypač rizikingas ir nerūpestingas abiejų sandorio šalių elgesys tik sustiprina abejones ginčo sandorių realumu. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad paskolos sutartys buvo surašytos formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad pareiškėjas galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas. Formaliai įformindamas šias sutartis pareiškėjas siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos – nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Teismas taip pat nurodė, kad paskolos sandorių pateikimas Tarnybai negali būti prilyginamas tinkamam pajamų deklaravimui mokesčių administravimo prasme, juolab ši aplinkybė nepatvirtina nagrinėjamoje situacijoje reikšmingos aplinkybės – sandorių realumo (pinigų perdavimo pareiškėjui fakto).

9.       Pareiškėjas nurodė, kad VMI, vertindama pareiškėjo pajamas, neįvertino papildomų pajamų, susijusių su UAB „Fortuna Baltica“ akcijų pardavimu, tačiau teismas pažymėjo, kad šį argumentą paneigia byloje surinkti duomenys. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius nustatė administracinio sprendimo priėmimui būtinas faktines aplinkybes, nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, kuriais remiantis šios aplinkybės nustatytos, mokesčių administratorius išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino patikrinimo akte ir sprendime dėl šio patikrinimo akto patvirtinimo. Mokestinių ginčų komisija įvertino ir patikrino mokesčių administratoriaus pareigą surinkti pakankamai įrodymų ir teisingai nustatyti faktines aplinkybes, būtinas administracinio sprendimo priėmimui, todėl teismas priėjo prie išvados, kad naikinti pareiškėjo ginčijamus sprendimus nėra teisinio pagrindo.

III.

10.       Pareiškėjas Š. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-309 ir Mokestinių ginčų komisijos 2018 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. S-9(7-191/2017).

11.       Pareiškėjas iš esmės nurodo analogiškus argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas, kad teismas, siekdamas išnagrinėti bylą, pareiškėjo atžvilgiu pažeidė teisės būti išklausytam ir lygiateisiškumo principus. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjo atstovas pateikė teismui prašymą ,,Dėl posėdžio atidėjimo“, nurodydamas, kad jis negali dalyvauti 2018 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje, nes tuo metu buvo nedarbingas. Pareiškėjas nurodė, kad aplinkybes, susijusias su 2008 m. sausio 2 d. T. Č. suteikta paskola ir 2008 m. sausio 2 d. G. D. suteikta paskola, turėjo detaliai paaiškinti tiek T. Č., tiek G. D., tačiau jiems ši teisė nebuvo suteikta, nes teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. bylą išnagrinėjo nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui. Pareiškėjas pažymi, kad nepaisant to, ar asmuo yra deklaravęs vienus ar kitus duomenis, mokesčių administratorius privalo nustatyti tikrąjį santykių turinį, o ne vadovautis formalumais. Esminę reikšmę turi faktinės aplinkybės, kad buvo realios galimybės suteikti paskolą ir yra pateikti dokumentai, kurie įrodo šį faktą.

12.       Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

13.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Atsakovas papildomai nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu T. Č. ir G. D. davė paaiškinimus, kurie yra pridėti mokestinės bylos medžiagoje. Kitų naujų aplinkybių pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavęs bylos medžiagą ir įvertinęs VMI bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimus priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

14.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-309 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. S-9(7-191/2017) teisėtumo ir pagrįstumo.

15.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl  pareiškėjo atstovo sveikatos sutrikimo ir bylą išnagrinėjęs pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, pažeidė pareiškėjo procesines teises, nes nebuvo užtikrinta galimybė teikti prašymus, pateikti įrodymus, duoti paaiškinimus.

16.       Pareiškėjo atstovas advokatas D. P. 2018 m. rugsėjo 7 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, motyvuodamas tuo, jog į teismo posėdį negali atvykti dėl (duomenys neskelbtini). Prie prašymo pareiškėjo atstovas pridėjo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos gydytojo konsultaciją, iš kurios matyti, kad pareiškėjo atstovas 2018 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į gydymo įstaigą dėl (duomenys neskelbtini). Šiame dokumente taip pat nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) ir jis pripažintas nedarbingu.

17.       Pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi netenkino minėto pareiškėjo atstovo prašymo ir nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nes į teismo posėdį neatvyko proceso šalys. Teismas nutartyje pažymėjo, kad pareiškėjo atstovo liga savaime nėra svarbi priežastis atidėti bylos nagrinėjimą, nesant kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių. Be to, pareiškėjo skunde, paduotame  teismui, iš esmės pažodžiui yra atkartotas skundo, paduoto Mokestinių ginčų komisijai, turinys, nenurodant jokių naujų faktinių aplinkybių  bei teisinių argumentų. Teismo nuomone, byloje turi būti atliktas išskirtinai teisinis anksčiau surinktų duomenų vertinimas. 

18.       Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į viešą bylos nagrinėjimą kartu įvirtina teisę į žodinį bylos nagrinėjimo procesą pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. liepos 11 d. sprendimą byloje Gö? prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 36590/97). Viešo bylos nagrinėjimo (o kartu ir žodinio proceso) užtikrinimas pirmosios instancijos teisme yra vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Malhous prieš Čekiją Respubliką (pareiškimo Nr. 33071/96).

19.       ABTĮ 78 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ši teisės norma ne tik nustato pirmosios instancijos teismo posėdžio formą, bet ir suteikia garantijas proceso šaliai, jog proceso įstatyme nustatytas teises ji gali įgyvendinti dalyvaudama teismo posėdyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-2101-442/2017; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2755-858/2018).

20.       ABTĮ 79 straipsnio 2 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens ar vieno iš jų atstovo prašymu, jeigu pareiškėjas, atsakovas, trečiasis suinteresuotas asmuo ar vieno iš jų atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis.

21.       Teisėjų kolegija, įvertinusi dokumento, kuriuo pareiškėjo atstovas pateisino savo neatvykimą į teismo posėdį, turinį, sprendžia, jog pareiškėjo atstovo neatvykimo priežastis pripažintina svarbia.

22.       Nors ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis numato, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, tačiau taikant šią proceso normą negali būti pažeidžiami administracinių bylų proceso principai (pvz., teisės būti išklausytam, šalių procesinio lygiateisiškumo ir kt.). Be to, ABTĮ 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti proceso šalių paaiškinimų.

23.       Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-139/2012). Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo  bei kitų proceso principų nesilaikymas gali lemti ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą. 

24.       Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, pažeidė pareiškėjo teises būti išklausytam, pagrįsti skundo motyvus ir argumentus, įgyvendinti kitas procesines teises, numatytas ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą teismo procesą (bylos nagrinėjimą).

25.       Be to, pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka pagrindė ir tuo, jog pareiškėjo skunde, paduotame teismui, nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, o teisminio nagrinėjimo metu turi būti atliktas tik anksčiau surinktų duomenų vertinimas. Teisėjų kolegijos nuomone, šie pirmosios instancijos teismo motyvai, išdėstyti sprendžiant klausimą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, irgi yra nepagrįsti.

26.       Asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020).  

27.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai išnagrinėjęs bylą pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo Š. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Romanas Klišauskas

        Gintaras Kryževičius

        Dainius Raižys