Civilinė byla Nr. 2A-428/2011

              Procesinio sprendimo kategorija 42.11.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Vladislavai Tumas,

dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Evaldui Skurvydui,

atsakovo atstovui advokatui Laimonui Pivorui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų G. P. ir D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1741-104/2010 pagal ieškovų G. P., D. V. ir K. D. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DnB NORD bankui dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai G. P., D. V. ir K. D. ieškiniu atsakovui AB DnB NORD bankui dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis prašė:

- pripažinti negaliojančia 2006-03-23 laidavimo sutartį Nr. 55-06 L, sudarytą tarp AB DnB NORD banko ir G. P.;

- pripažinti negaliojančia 2006-03-23 laidavimo sutartį Nr. 56-06 L, sudarytą tarp AB DnB NORD banko ir D. V.;

- pripažinti negaliojančia 2006-03-23 laidavimo sutartį Nr. 57-06 L, sudarytą tarp AB DnB NORD  banko ir K. D.;

- ieškovams priteisti iš atsakovo jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad atsakovas AB DnB NORD bankas ir UAB „Riedulys“ 2006-03-23 sudarė kreditavimo sutartį Nr. 1197-06 IL, kurios pagrindu bankas suteikė UAB „Riedulys“ 1 700 000 litų kreditą 9,92 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 50000/99200 dalies, t. y. 5 ha, pirkimui. Kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti 2006-03-23 buvo įkeista perkamos žemės sklypo dalis ir sudarytos laidavimo sutartys su UAB „Riedulys“ akcininkais G. P., D. V., R. V. ir K. D..

Ieškovų teigimu, laidavimo sutartys buvo sudarytos dėl atsakovo ekonominio spaudimo (CK 1.91 str. 1 d., 6.154 str. 2 d.)., be to, jos nepagrįstai suteikė bankui perdėtą pranašumą. Veikiant išorinėms aplinkybėms, sandorių šalių valia buvo iškreipta ir neatitiko jų tikrosios valios.

Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 4-4.1. punktai numatė, kad bankas suteiks kreditą tik po to, kai kredito gavėjas pateiks bankui kreditavimo sutarties specialioje dalyje nurodytus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinančius dokumentus. Kreditavimo sutartis užtikrinta perkamo žemės sklypo dalies įkeitimu bei kredito gavėjo akcininkų laidavimo sutartimis. Nors ieškovai kreditavimo sutartyje įsipareigojo sudaryti laidavimo sutartis ir tokias sutartis sudarė, tai negali būti vertinama kaip bendros sutarties šalių suderintos ir ieškovų laisvos valios išreiškimas. 

Bankas buvo iškėlęs privalomą sąlygą, kad kredito gavėjo akcininkai (laiduotojai) turi sudaryti su banku laidavimo sutartis pagal kurias jie laiduotų už kredito gavėjo tinkamą įsipareigojimų bankui vykdymą. Banko ekonominis grasinimas pasireiškė tuo, kad bankas būtų atsisakęs suteikti kreditą bendrovei, jeigu ieškovai nebūtų laidavę už bendrovės tinkamą prievolių vykdymą. Bankas, reikalaudamas sudaryti laidavimo sutartis, elgėsi nesąžiningai (nesąžiningi veiksmai), nes bankas turėjo adekvatų bendrovei suteikto kredito grąžinimo užtikrinimą – bendrovės nupirktos žemės sklypo dalies įkeitimą. Įkeisto turto vertė (2 300 000 litų) buvo ženkliai didesnė už bendrovei suteikto kredito dydį (1 700 000).

Laidavimo sutartys sudarytos akivaizdžiai nenaudingomis ieškovams sąlygomis, kadangi pagal sutarčių sąlygas ieškovai su pagrindiniu skolininku atsako bankui solidariai, be to, laiduotojai laidavo už prievolę, kurios nei dydis, nei vykdymo tvarka nenustatyta. Pažymėtina, kad laidavimo sutartis negali duoti laiduotojui naudos, išskyrus atvejus, kuomet laidavimo sutartis yra atlygintinė. Ieškovai atlygio iš bendrovės, už kurią laidavo, negavo.

Ieškovai taip pat nurodė, kad atsakovas yra komercinis bankas, t. y. kredito įstaiga, kuri verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę (2009-08-20 AB DnB NORD banko įstatų 1.1. p., BĮ 2 str. 5 p.). Atsakovas (komercinis bankas), paskolinęs pinigus, neprisiėmė nei rizikos, nei atsakomybės. Visą riziką ir atsakomybę, susijusią su paskolos suteikimu UAB „Riedulys“, atsakovas perkėlė ieškovams tokiais veiksmais pažeisdamas draudimą nepiktnaudžiauti teise (CK 1.137 str. 3 d.). Finansinių paslaugų teikimas vienam klientui arba tarpusavyje susijusių klientų grupei (FĮĮ 32 str. 1 d. 3 p.) yra sandoriai, turintys galimos rizikos požymių, todėl finansų įstaiga, sudariusi tokį sandorį, prisiima riziką (FĮĮ 2 str. 35 d. 1 p.). Kad bankas prisiima su skolinimu susijusią riziką ir atsakomybę, patvirtina ir įstatymuose nustatyta banko pareiga sudaryti atidėjinius (atidėjimus) savo veiklos rizikai sumažinti (Banko įstatymo 47 str. 2 d., FĮĮ 32 str. 4, 5 d.). Atsakovas numatydamas hipoteką ir laidavimą išvengė prievolės sudaryti atidėjinius (atidėjimus).

Komercinių bankų veikla yra ypač specifinio pobūdžio ir jų teikiamų finansinių paslaugų turinys, funkcionavimas sunkiai suprantamas ne tik vartotojui, bet ir asmeniui, užsiimančiam konkrečiu verslu. Tiek vartotojui, tiek ir paprastam verslininkui, kuris turi ilgametę derybų patirtį, yra nesuprantami bankų rizikos vertinimo faktoriai, reikalingo kapitalo padengti atsiradusiai rizikai apskaičiavimo kriterijai, banko patiriamų rizikų rūšys bei atitinkama klasifikacija, konkrečių sudarytų sandorių rizikos koeficientai, užtikrinimo priemonių, įskaitant laidavimą, panaudojimo tikslai, būdai bei kaip tai veikia ar neveikia rizikos sumažinimą. Verslininkas gali suvokti tik bendrąją kreditavimo ar laidavimo sutarčių sudarymo prasmę bei pasekmes, o ne derėtis dėl tokių sutarčių sudarymo specifikos.

Aplinkybę, kad bankas negalėjo reikalauti sudaryti ginčijamų laidavimo sutarčių, taip pat patvirtina ir FĮĮ 31 straipsnio 7 dalies 4 punktas, pagal kurį finansų įstaiga, sudarydama su klientu sandorį, turintį galimos rizikos požymių, turi reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodyta finansų įstaigos teisė, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti iš kliento arba trečiojo asmens, prisiimančio įsipareigojimus už klientą, įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Šią teisės normą bankas ignoravo, kadangi kreditavimo sutartyje buvo nustatyta ne teisė į papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę, tuo atveju, jeigu UAB „Riedulys“ netinkamai vykdys savo sutartinius įsipareigojimus, bet pati papildoma prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė – ginčijamos laidavimo sutartys. Be to, tai papildoma užtikrinimo priemonė, nes UAB „Riedulys“ įkeisto turto vertės visiškai pakako užtikrinti jo prievolių tinkamą įvykdymą.

Ginčijamos laidavimo sutartys yra atsakovo piktnaudžiavimo teise pasekmė (CK 1.137 str. 3 d.), todėl yra niekiniai sandoriai negaliojantys nuo sudarymo momento (CK 1.80 str. 1 d.).

   Dalis civilinės teisės principų yra konstituciniai. Vienas iš konstitucinių principų yra sutarties laisvės principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996-11-20 nutarime išaiškino, kad sutarčių sudarymo laisvė gali būti vertinama kaip konstitucinio lygmens garantija, kadangi sutarčių sudarymo laisvė yra sukonkretinta tokių Konstitucijoje įtvirtintų vertybių kaip asmens laisvė, nuosavybės neliečiamumas, asmens veiklos laisvės išraiška. Sutarties laisvės principo sampratą ir turinį apibrėžia CK 6.156 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Sutarties laisvės principo pažeidimo atvejus bei tokio pažeidimo pasekmes numato ir CK 1.91 straipsnis - dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

  Atsakovas AB DnB NORD bankas atsiliepimu į ieškovų ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovų prašymas pripažinti jų su banku sudarytas laidavimo sutartis negaliojančias yra deklaratyvus ir teisiškai nepagrįstas, neįrodytas. Laidavimas yra teisėta įstatymo numatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (CK 6.70 str.), todėl tarp banko ir ieškovų sudaryti laidavimo sandoriai nėra prieštaraujantis gerai moralei. Bankas nedarė ekonominio spaudimo ieškovams.

Ieškovai ginčydami laidavimo sutartis nepagrįstai remiasi FĮĮ ir BĮ. Laidavimo sutartys yra vienos iš priemonių bankų sistemos stabilumui užtikrinti bei indėlininkų interesams apsaugoti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010-07-12 sprendimu ieškovų G. P., D. V. ir K. D. ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankui dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmetė ir priteisė iš ieškovų valstybės naudai lygiomis dalimis 12 000 Lt (dvylika tūkstančių litų ) žyminio mokesčio bei 19, 50 Lt pašo išlaidų.

Apygardos teismas nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog sandoriui kaip sudarytam  dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo 2005-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad ieškovai yra UAB „Riedulys“ akcininkai. Dėl kredito išdavimo į atsakovą kreipėsi UAB „Riedulys“ vadovas direktorius L. K.. Kad UAB „Riedulys“ vadovo veiksmai nebuvo suderinti su ieškovais kaip akcininkais ieškovai neįrodinėjo. Pasirašydami laidavimo sutartis ieškovai siekė to paties – kredito jų įmonei gavimo žemės sklypo pirkimui.  Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 11 punktu bankas ir UAB „Riedulys“ vadovas susitarė dėl skolininko įmonės įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonių tarp jų ir laidavimo sutarčių su akcininkais (ieškovais) sudarymo. Ieškovai kreditavimo sutarties sąlygų neginčija.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo ekonominio spaudimo faktą, todėl ir ieškovų valia sudarant laidavimo sutartis nebuvo nulemta atsakovo ekonominiu spaudimu. Ieškovų teiginys, kad banko ekonominis grasinimas pasireiškė tuo, kad bankas būtų atsisakęs suteikti kreditą UAB „Riedulys“, jeigu ieškovai nebūtų laidavę už bendrovės tinkamą prievolių vykdymą, yra nepagrįstas.

Priešingai, negu teigia ieškovai, laidavimo sutartys sudarytos naudingomis ieškovams sąlygomis, kadangi ieškovų įmonė gavo galimybę įgyti nuosavybei brangų nekilnojamąjį turtą. Vystyti įmonės veiklą yra akcininkų pareiga, todėl kredito gavimu buvo suinteresuoti visi ieškovai kaip verslininkai, o pasirašant laidavimo sutartis, riziką prisiėmė sau.

  CK 6.70 straipsnyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, tarp jų ir laidavimas. Civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas, užsienio valstybėse naudojamus užtikrinimo teisės institutus, užtikrinimo būdo adekvatumą prievolės esmei (CK 6.42 str.), gali pasirinkti vieną ar keletą ir net CK 6.70 straipsnyje nenustatytus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Kreditorius savo nuožiūra, laisvai naudodamasis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynyba (CK 1.137 str. 1 d.), pasirenka tokį teisių gynimo būdą, kad jos būtų maksimaliai apsaugotos. Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimas kaip įkeitimas, hipoteka ar garantija yra įprasta finansinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė bankinėje veikloje.

Sandorių negaliojimo institutas turi ir funkciją užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Susiklosčiusius civilinius teisinius santykius galima griauti tik tada, kai yra neabejotinai įrodyta, jog tie santykiai susiklostė pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, kas lėmė viešojo ar privataus intereso, ginamo tų teisės normų, pažeidimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai G. P. ir D. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010-07-12 sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą - pripažinti negaliojančia 2006-03-23 laidavimo sutartį Nr. 55-06 L, sudarytą tarp AB DnB NORD bankas ir G. P., bei pripažinti negaliojančia 2006-03-23 laidavimo sutartį Nr. 56-06 L, sudarytą tarp AB DnB NORD bankas ir D. V., taip pat priteisti apeliantų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Apygardos teismas neišnagrinėjo ieškovų argumentų dėl atsakovo piktnaudžiavimo teise (argumentai dėl FĮĮ bei BĮ nuostatų pažeidimu). Atsakovas (bankas) yra finansų įstaiga (BĮ 2 str. 5 d., FĮĮ 4 str. 1 d.), o UAB „Riedulys” jos klientas (FĮĮ 2 str. 8 d., 3 str. 1 d. 2 p.), todėl atsakovas, sudarydamas kreditavimo sutartį su UAB „Riedulys”, privalėjo (FĮĮ 2 str. 35 d. 1 p. 37 str. 1 p.) riboti prisiimamą riziką. Tuo tarpu atsakovas šią savo riziką apskritai eliminavo, nors privalėjo prisiimamą riziką tik apriboti, o ne panaikinti. Aplinkybę, kad bankas prisiima su skolinimu susijusi riziką ir atsakomybę, patvirtina ir  banko pareiga sudaryti atidėjimu (atidėjimus) savo veiklos rizikai sumažinti (BĮ 47 str. 2 d., 2 str. 5,38 d.). Atsakovas visą riziką apribojo tik prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, t. y. hipoteka ir laidavimu ir taip išvengė prievolės sudaryti atidėjinius (atidėjimus), o šie veiksmai nepagrįstai suvaržė ieškovų teises, kas vertinama kaip piktnaudžiavimas teise (CK 1.1. str. 3 d.).

2. Kreditavimo sutartis gali nustatyti tik teisę į papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę ir, antra - tokia teisė į papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę gali būti realizuota tik, jeigu finansų įstaigos klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo (FĮĮ 31 str. 7 d. 4 p.). Ši teisės norma buvo ignoruota, kadangi kreditavimo sutartyje buvo nustatyta ne teisė į papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę, tuo atveju, jeigu UAB „Riedulys” netinkamai vykdys savo sutartinius įsipareigojimus, bet pati papildoma prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė - ginčijamos laidavimo sutartys (papildoma užtikrinimo priemonė, nes UAB „Riedulys” įkeisto turto vertės visiškai pakako užtikrinti jo prievolių tinkamą įvykdymą).

Ginčijamos laidavimo sutartys yra atsakovo piktnaudžiavimo teise pasekmė. Todėl šiomis sutartimis buvo pažeista imperatyvi CK 1.137 straipsnio 3 dalies norma draudžianti piktnaudžiauti teise. Tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja nuo sudarymo momento (CK 1.80 str. 1 d.).

3. Nepagrįsta apygardos teismo išvada, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos nesant atsakovo ekonominiam spaudimui, kadangi ginčijamos sutartys buvo sudarytos sutartinių santykių pagrindu ir ieškovai gavo naudą iš jų.

Kreditavimo sutarties sąlyga, įpareigojanti ieškovus sudaryti su atsakovu laidavimo sutartis, ptvirtina priešingą aplinkybę, o būtent tai, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos atsakovo reikalavimu (patys ieškovai nesikreipė dėl laidavimo sutarčių sudarymo) bei grasinimu ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo atsakovo nesąžiningų veiksmų. Laidavimo sutarčių nesudarymo pasekmės buvo kredito UAB „Riedulys“ nesuteikimas, kas vertinama kaip grasinimas ekonominiais pagrindais.

Be to, atsakovas, reikalaudamas sudaryti laidavimo sutartis, elgėsi nesąžiningai, nes jis turėjo adekvatų bendrovei suteikto kredito grąžinimo užtikrinimą - bendrovės nupirktos žemės sklypo dalies įkeitimą. Įkeisto turto vertė (2 300 000 litų) didesnė už suteikto kredito dydį (1 700 000 Lt).

4. Nepagrįstas apygardos teismo argumentas, kad pagal CK 6.70 straipsnio nuostatas kreditorius gali reikalauti kelių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, todėl nesąžiningu atsakovo elgesiu nelaikytinas reikalavimas, esant įkeitimui, reikalauti dar ir laidavimo. Bankas privalėjo vadovautis jo veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis, kurios apribojo jo laisvę pasirinkti daugiau prievolių užtikrinimo būdų nei buvo būtina.

5. Nepagrįstas apygardos teismo argumentas, kad laidavimo sutartys buvo naudingos ieškovams. Teismas ignoravo aplinkybę, kad ieškovai kredito grąžinimui nebuvo įkeitę savo turimų akcijų, bet jie laidavo visu savo turtu.

6. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Ieškovai pirmosios instancijos teismo prašė įtraukti į bylos nagrinėjimą kito laiduotojo R. V., kuris yra miręs, teisių perėmėjus, tačiau teismas nepagrįstai atmetė tokį ieškovų prašymą.

LR CK 6.87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, kai laiduotojas miršta. Tačiau jau atsiradusios laiduotojo skolos, pavyzdžiui, jeigu laiduotoiui buvo pareikštas ieškinys iki jo mirties, yra paveldimos bendraisiais pagrindais. Tokia linkme yra formuojama ir teismų praktika. Lietuvos apeliaciniame teisme apeliacine tvarka yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2A-382/2010 pagal AB DnB NORD bankas ieškinį dėl skolos priteisimo, kurioje atsakovu taip pat buvo R. V., laidavęs už kredito gavėjo UAB „SV Investicija“ prievoles kreditoriui AB DnB NORD bankas. Atsižvelgiant į tai, kad mirė R. V., Lietuvos apeliacinis teismas 2010-03-09 nutartimi bylą sustabdė. AB DnB NORD bankas dar iki R. V. mirties jam ir kitiems laiduotojams pareiškė ieškinį dėl UAB „Riedulys“ negražinto kredito ir delspinigių bei palūkanų priteisimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2- 417-661/2010), todėl darytina išvada, kad R. V. kaip laiduotojo skola jau buvo atsiradusi ir procesiniu teisiu perėmimas yra galimas. Šios bylos išsprendimas gali turėti įtakos R. V. teisių perėmėjų teisėms ir pareigoms, kadangi pagal CK 6.84 straipsnį, jeigu tos pačios prievolės įvykdymą laidavo keli laiduotojai ir vienas prievolę įvykdė, jis įgyja teisę reikalauti iš kitų laiduotojų grąžinti sumokėtą sumą, proporcingą kiekvieno iš jų daliai, jei tos sumos negali būti išieškotos iš skolininko. Šiuo metu UAB „Riedulys” yra iškelta bankroto byla. Patenkinus ieškinį, liktų galioti tik viena R. V. sudaryta laidavimo sutartis, o R. V. teisių perėmėjai, grąžinę kreditą, nebegalėtų reikalauti iš kitų laiduotojų grąžinti sumokėtą sumą proporcingai kiekvieno jų daliai.

Atsakovas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Piktnaudžiavimas savo teise reiškia, jog civilinės teisės yra įgyvendinamos tokiu būdu ir priemonėmis, jog be teisinio pagrindo būtų pažeidžiamos ar varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymų saugomi interesai ar daroma žala kitiems asmenims arba prieštaraujama subjektinių teisių paskirčiai (CK 1.137 str. 3 d.), tuo tarpu laidavimas kaip įkeitimas, hipoteka ar garantija yra įprasta finansinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė bankinėje veikloje. Šia priemone užtikrinama speciali mokėjimo sistemų ir finansinių rinkų apsauga. 2005-07-28 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 114 patvirtinti minimalūs paskolų vertinimo reikalavimai. Pagal šio nutarimo 12 punktą “užtikrinimo priemonė - nekilnojamojo daikto hipoteka, kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, laidavimas, garantija, kiti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai”.

2. Apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi FĮĮ ir BĮ. Bankas privalo sudaryti atidėjinius (atidėjimus) savo veiklos rizikai sumažinti vadovaudamasis priežiūros institucijos teisės aktais ir tą vykdo. Pagal 2005-07-28 Lietuvos banko valdybos nutarimo Nr. 114 45 punktą, paskolos vertinamos retrospektyviai, o ne prieš suteikiant. Jei paskolos verte yra sumažėjusį dėl tam tikrų faktorių (skolininko bankrotas, kreditavimo sutarties pažeidimai ir t.t.) tada bankas turi sudaryt, atidėjimus (atidėjimus). Todėl argumentai, kad bankas sudarė laidavimo sutartis, o ne atidėjimus, todėl piktnaudžiavo teise yra nieko nepagrįsti.

3. 2005-07-28 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr.114 pripažinta netekę galios nutarimai dėl specialiųjų atidėjimų abejotiniems aktyvams apskaitos, kuriuose buvo numatyta abejotinų aktyvų vertinimas prieš suteikiant paskolą.

4. Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismas neįtraukė į bylą buvusio laiduotojo R. V. teisų perėmėjų. AB DnB NORD bankas 2010-04-07 patikslintu ieškiniu atsisakė reikalavimų atsakovui R. V., kadangi pagal LR CK 6.57 straipsnio 2 dalį laidavimas baigiasi, kai laiduotojas miršta. Šis atsisakymas reiškia, kad skolos nėra, todėl ji negali būti ir paveldėta.

5. Pagrįsti pirmos instancijos teismo argumentai, kad nėra pagrindo laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl ekonominio spaudimo (CK. 1 91 str.).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl, apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumo ir apeliaciniame skunde kartojama dauguma pirmosios instancijos teismo jau įvertintų argumentų, todėl teisėjų kolegija, pirmiausia, pasisako dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti nutartį apimties.

Europos žmogaus teisių teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritardamas, nekartoja, atitinkamai nepasisako ir dėl apeliacinio skundo argumentų dėl, apeliantų nuomone, netinkamų pirmosios instancijos teismo išvadų.

Laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį laiduojama, veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Šio intereso siekdami kredito gavėjo akcininkai (apeliantai) sudarė laidavimo sutartis. Byloje kilo ginčas dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nes ieškovai mano, kad šios sutartys buvo sudarytos dėl atsakovo ekonominio spaudimo ir piktnaudžiavimo teise.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad tam, jog laidavimo sutartis pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, reikia byloje nustatyti šias aplinkybes: 1) pareiškėjui buvo grasinama; 2) grasinimas buvo realus; 3) sutartį jis sudarė grasinimo įtakoje. Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai tokių aplinkybių nenustatė.

Atmestinas apeliantų argumentas, kad bankas, suteikdamas kreditą  UAB „Riedulys“ ir jo grąžinimo užtikrinimui sudarydamas laidavimo sutartis, neprisiėmė jokios rizikos, o laiduotojai negavo naudos. Pažymėtina, kad laidavimas tik sumažina kredito davėjo riziką, bet jos nepašalina (laiduotojas juridinis asmuo gali būti likviduojamas dėl bankroto nepatenkinus visų kreditorinių reikalavimų, o laiduotojas fizinis asmuo gali mirti ir nebūtinai jo pareigas pagal laidavimo sutartį perima įpėdiniai).

Atmestinas ir apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų (mirusio laiduotojo R. V. teisių perėmėjų). Įstatyme nustatytas terminas, per kokį laikotarpį galima priimti palikimą (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Tai yra specialus paveldėjimo teisės terminas, per kurį įpėdinis įgyvendina savo teisę paveldėti turtą. Kai įpėdinis per įstatyme nustatytą terminą neišreiškia valios dėl palikimo priėmimo, taip pat atsisako jį priimti, nesant kitų tos pačios eilės įpėdinių, teisė priimti palikimą pereina kitiems asmenims, iki tol neturėjusiems šios teisės, t. y. paskesnės eilės įpėdiniams (CK 5.50 straipsnio 4 dalis). Tokie asmenys teisę priimti palikimą įgyja nuo savo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju juridiškai reikšmingas faktas, dėl kurio teisė paveldėti pereina kitiems asmenims, yra tai, jog pirmesnės eilės įpėdinis palikimo nepriėmė. Taigi, jeigu nėra paveldima pagal testamentą (CK 5.2 str. 2 d.), pagal įstatymą terminas priimti palikimą baigiasi ne vėliau kaip po 18 mėnesių (priklausomai nuo to, ar yra paveldima pagal testamentą, kurios eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą, ar iš anksto yra žinoma, kad kažkurios eilės įpėdinių pagal įstatymą nėra) nuo palikimo atsiradimo dienos. Pagal bylos duomenis R. V. mirė 2010-03-04, todėl terminas palikimui priimti jau yra pasibaigęs. Į bylą pateikti duomenys, kad mirusio laiduotojo už UAB „Riedulys“ prievolės R. V. paskutinės gyvenamosios vietos notaro biure (Vilniaus miesto 40-asis notarų biuras), tiek Vilniaus miesto 1, 29, 35 notarų biure nėra pradėta šio mirusio asmens paveldėjimo byla.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 9000 Lt (devynis tūkstančius litų) už apeliacinį skundą mokėtino ir atidėto iki sprendimo priėmimo žyminio mokesčio.

Teisėjai                                                               Algirdas Gailiūnas

                                                                            Konstantinas Gurinas

      Donatas Šernas